Administracinė byla Nr. A-712-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03489-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. (J. Z.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. Z. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–8, 17–18), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Šiaulių TI kamerose buvo apgyvendinami 5–7 žmonės, todėl vienam asmeniui teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktais, ypač įvertinus tai, kad dalį šios erdvės užėmė atviras sanitarinis mazgas, baldai ir asmeniniai daiktai. Kamerose buvo nežmoniškai šalta, drėgna, purvina, veisėsi pelėsis, trūko ventiliacijos, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, tai labai kenkė akims. Priėmimo paskirstymo skyriuje rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, patalpos – purvinos, sienos – nelygios, aprašinėtos, durys – senos, nebuvo elektros lizdų, iš neatskirtų tualetų sklido nemalonus kvapas. Priėmimo paskirstymo patalpose vienu metu buvo laikoma iki 10 žmonių, o karantino patalpose – iki 30 ar net daugiau asmenų, ten tekdavo laukti apie 2–3 valandas. Kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), nėra šildymo sistemos, dėžės daiktams nešvarios. Pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, šiukšlini, sienos ir grindinys nelygūs, po lietaus tvyro balos. Sanitarinis mazgas buvo toje pačioje patalpoje, kurioje teko gyventi kartu su kitais asmenimis.  Dėl šių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, jautėsi menkinamas, kentė skausmus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 26–31).

Atsakovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas        Nr. V-124), nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. gruodžio 28 d. pažyma „Dėl J. Z.“ patvirtina, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2015 m. balandžio 15 d. ir įstaigoje periodiškai buvo iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Jis buvo laikomas kamerose Nr. 23, 32, 105, 101, 97. Kameroje gyveno 1–6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui teko nuo 3,80 kv. m iki 13,7 kv. m gyvenamojo ploto. Pasivaikščiojimo metu (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų laiku, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys išeidavo iš kamerų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atlikti sąlygų atitikties higienos reikalavimams patikrinimai ir nustatyta, kad kameroje Nr. 97 reikalingas paprastasis remontas, dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo priemonės  išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras privalo tvarkyti patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal nustatytus reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina įstaigos turtą. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normas. Patalpų ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Suimtieji, kol sutvarkomi dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandas, yra uždaromi į trumpalaikio sulaikymo kameras. Sanitariniai mazgai šiose kamerose nėra atitverti. Juose yra suoliukai, o kito inventoriaus higienos normos nenumato. Pasivaikščiojimai organizuojami nustatyta tvarka, kiemeliai yra tvarkingi.

Šiaulių TI tvirtinimu, pareiškėjas nebuvo išskirtas iš kitų įstaigoje esančių asmenų, jam tyčia sudarant blogesnes laikymo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti neturtinės žalos faktą ir jį susieti su Šiaulių TI veiksmais. J. Z. skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo J. Z. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose sąlygas buvo pažeista (b. l. 78–84).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)  6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valdžios institucijos neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, teismo vertinimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 23, 32, 105, 101, 97 iš viso 73 dienas, ir jam teko nuo 3,80 kv. m iki 13,65 kv. m kameros ploto. Taigi 73 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti).

Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 61/04-3830 „Dėl J. Z.“ patvirtina, kad 2015 m. balandžio 15 d.–2015 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių TI direktoriui.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. 62/08-1193 „Apie J. Z. laikymo sąlygas“ nurodo, kad visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai). Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl nuteistųjų netinkamo elgesio gadinant įrenginius būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Priėmimo paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant stogo, yra lietaus kanalizacija.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 23 d. surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad kameroje Nr. 97 sanitarinis mazgas neatitvertas, tualeto sienos be apdailos, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas, valymo inventorius kameroms valyti laikomas kiekvieno režiminio korpuso aukšte, išduodamas asmenims į kameras pagal žodinius prašymus. Karantino kamerose, laikino sulaikymo kamerose akivaizdžios nešvaros nenustatyta, jautėsi stiprus amoniako kvapas. 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kratų atlikimo patalpose vonelės vizualiai švarios, kratų atlikimo patalpa, inventorius valomi, dezinfekuojami. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte fiksuota, kad gyvenamąsias patalpas valo patys ten laikomi asmenys, inventorius išduodamas.

Susipažinęs su asmens sveikatos istorija teismas nustatė, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į gydytojus, nes blogai matė viena akimi, tačiau to nesiejo su netinkamomis sąlygomis kameroje.

Apibendrindamas ištirtus įrodymus teismas padarė išvadą, kad 73 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, tačiau byloje nepaneigti pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų jo kameroje buvimo, tad šios abejonės aiškintos pareiškėjo naudai. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl šalčio kamerose, kadangi pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo tik šiltuoju metų laiku. Nepasitvirtino faktai, kad laikino laikymo ir kratos bei paskirstymo kameros buvo purvinos, nešvarios. Teismas nurodė, kad nepaneigti argumentai dėl rūkymo (nors duomenų, kad pats pareiškėjas yra nerūkantis, nepateikta), tačiau blogų sąlygų atvykstant į izoliatorių nepripažino stipriu poveikiu dėl trumpo apžiūros atlikimo laiko. Kameroje Nr. 97, kur nustatytas netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, pareiškėjas buvo 12 dienų, kameroje gyveno 4–5 asmenys. Antisanitarinės sąlygos pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatytos, juose pareiškėjas būdavo ne daugiau kaip valandą per dieną. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Kita vertus, nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atveju nenustatytas, tačiau atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas pripažino, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 3 mėnesiams nuo tada, kai išvyko iš Šiaulių TI. Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo padėtį. Nėra duomenų, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Teismo įsitikinimu, įvertinus tai, kad tam tikrą laiką galbūt nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai kamerose, paskirstymo kamerose ir kitose patalpose, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, tuo, kad pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpis buvo pakankamai trumpas, šiuo atveju pakanka pripažinti pareiškėjo teisės į norminiais teisės aktais nustatytas sąlygas pažeidimą.

III.

Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai – priteisti 16 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 88).

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai tik pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo Šiaulių TI sąlygas. Šiuo atveju turėtų būti iš naujo atidžiai ir visapusiškai įvertinti įrodymai, ir pareiškėjui kaip kitose bylose dėl žalos, kildinamos iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, atlyginimo priteista kompensacija pinigais. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 93–94).

Atsakovas paaiškina, kad visiškai natūralu, jog atvykęs į Šiaulių TI pareiškėjas patyrė stresą bei diskomfortą. Tačiau apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, su kuriomis sieja tariamai padarytą neturtinę žalą, todėl jo reikalavimas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.      

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad per laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. su pertraukomis buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kameros buvo ankštos, šaltos, drėgnos, purvinos, blogai apšviestos ir vėdinamos, kamerose trūko gyvenamojo ploto, pasivaikščiojimo kiemeliai – netvarkingi, nusidėvėję. Kameroje, kurioje gyveno pareiškėjas, tualetas buvo įrengtas toje pačioje patalpoje, juo naudotis reikėjo matant kitiems kalintiems asmenims toje pačioje kameroje, pareigūnams matant pro stebėjimo langelį duryse. Pareiškėjas dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė didelį stresą, buvo žeminamas jo orumas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas buvo pažeista tik tam tikrais sanitarijos neužtikrinimo aspektais. Šie nukrypimai, teismo vertinimu, nebuvo esminiai, nesukėlė pareiškėjo sveikatai neigiamų padarinių, todėl teismas apsiribojo teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo pateikta medžiaga neatspindi tikrosios padėties ir prašo patikrinti kiekvieną atsakovo pažymą ir priteisti iš atsakovo 16 000 Eur piniginę kompensaciją už patirtus išgyvenimus ir fizinius skausmus, kuriuos jis patyrė Šiaulių TI, taip kaip tai buvo padaryta kitose administracinėse bylose, kuriose konstatuota, kad Šiaulių TI sulaikytųjų, suimtųjų ar nuteistųjų atžvilgiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų.

Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Analizuojamu atveju, kaip matyti, pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Pareiškėjas prašo patikrinti kiekvieną atsakovo pažymą ir priteisti iš atsakovo 16 000 Eur piniginę kompensaciją už patirtus išgyvenimus ir fizinius skausmus, kuriuos jis patyrė Šiaulių TI, taip kaip tai buvo padaryta kitose administracinėse bylose, kuriose konstatuota, kad Šiaulių TI sulaikytųjų, suimtųjų ar nuteistųjų atžvilgiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų. Pareiškėjas neįvardija kodėl, kokiu aspektu teismas byloje esančią dviejose pažymose informaciją (ŠTI 2015 m. gruodžio 28 d. Pažyma Nr. 60/09-43542  dėl J. Z. kalinimo laikotarpių ir ŠTI 2015 m. gruodžio 31 d. Pažyma Nr. 62/08-1193 apie laikymo sąlygas ŠTI) įvertino netinkamai.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Šiaulių apygardos administracinis teismas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, išskyrus aspektą dėl pareiškėjo teisės naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu ir su tuo susijusia teise į privatumą užtikrinimu.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abejones dėl nepaneigtų pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su antisanitarinėmis sąlygomis jo buvimo kameroje Nr. 97 metu, neatitvertu sanitariniu mazgu, naudojimosi juo matant kartu kameroje kalinamiems asmenims, pareigūnams per stebėjimo langelį duryse, būtina traktuoti pareiškėjo naudai, kartu pažymi, kad teismas nevertino to kaip teisės į privatumą užtikrinimo pažeidimą.  Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 23 d. akte aiškiai nurodyta, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 97 neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos; tualete sienos be apdailos, danga nėra lengvai valoma ir dezinfekuojama ( b. l. 41–43). Šioje kameroje pareiškėjas buvo 12 parų laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. įskaitytinai kartu su kitais 2–4 asmenimis ( b. l. 33–35).

Vertindama pareiškėjo skundo teiginį dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, dėl ko jis patyrė didelį stresą, buvo žeminamas jo orumas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Šiame Konstitucijos straipsnyje, kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1999 m. spalio 21 d. nutarime, įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Kartu atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2008 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02)).

Vertindama nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog sanitarinis mazgas turi būti įrengtas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta niekada nebūtų matoma pašalinių asmenų. Nors pareiškėjas buvo nurodęs, jog sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, pasinaudojimas juo nebuvo užtikrintas nestebint kitiems asmenims, atsakovas minėtų aplinkybių nepaneigė, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų dėl teisės į privatumą užtikrinimo tinkamai nevertino, apsiribodamas pareiškėjo teisės į norminiais teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Įvertinus aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu taip, kad jis nepažeistų asmens teisės į privatumą, darytina išvada, kad sanitarinis mazgas, įrengtas kameroje, neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl CK 6.271 straipsnio prasme konstatuotinas pažeidimas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Šis pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, įvertinus jo trukmę ir mastą, yra pakankamas, kad pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, įvertinusi tai, kad pareiškėjas Šiaulių TĮ minėtoje patalpoje praleido (12 parų), atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tinkamai užtikrintos ir kitos higienos sąlygos gyvenamoje kameroje, pareiškėjo patirtus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat kitose bylose, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TĮ, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. Z. (J. Z.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui J. Z. (J. Z.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė