Civilinė byla Nr. e2A-747-302/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12445-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.38; 3.3.1.20

                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K.  apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ieškinį atsakovei D. K. dėl skolos priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės D. K. 46 339,20 Eur kompensaciją bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad gavusi pranešimą dėl nepaveldėto A. B. (mirė (duomenys neskelbtini)) turto, pradėjo paveldėjimo veiksmus valstybės vardu. VMI žiniomis, po A. B. mirties paveldėjimo byla buvo užvesta Vilniaus miesto 4 – jame notaro biure, bet paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas nebuvo išduotas. Atsižvelgiant į tai, VMI 2019 m. vasario 26 d. raštu Nr. (28.8-08-4)RNA-5085 kreipėsi į notaro biurą, prašydama informuoti, ar bus išduodamas valstybei paveldėjimo teisės liudijimas po A. B. mirties. Notaras 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. S-32 informavo, kad paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas, bet dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi mirusiojo teta M. U. ir mirusiojo dėdė A. R.. Nuo 2008 m. iki 2015 m. vyko teisminiai ginčai civilinėse bylose. Į Vilniaus miesto 4 – ąjį notaro biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo niekas nesikreipė. Paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas.

3.       Ieškinyje pažymėta, kad A. B. įpėdinis A. R. mirė (duomenys neskelbtini), o jo palikimą priėmė O. V. R. (mirė (duomenys neskelbtini)), D. R. ir K. R.. A. B. įpėdinė M. U. mirė (duomenys neskelbtini), o jos palikimą priėmė Lietuvos Respublika. Švenčionių rajono savivaldybės 3 – iasis notaro biuras 2019 m. rugsėjo 3 d. VMI išdavė liudijimą po M. U. mirties, todėl VMI 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (28.8-08-4)RNA-22519 kreipėsi į Vilniaus miesto 4 – ąjį notaro biurą, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą M. U., priėmusios palikimą po A. B. mirties, vardu. Notaras 2019 m. rugsėjo 17 d. informavo, kad negali išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, nes A. B. turtas yra padalintas taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 (toliau – Taikos sutartis) ir kito turto nėra. Šioje nutartyje konstatuota, kad ieškovė D. K. pagal tvirtinamą Taikos sutartį netampa paveldėtoja, o paveldėto turto dalį gauna kaip paveldėtojo kreditorė. Taikos sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad D. K. privalo sumokėti M. U. 160 000 Lt (46 339,20 Eur) kompensaciją per 24 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos.

4.       Ieškovė nurodė, kad viešame registre nėra registruota kilnojamojo ar nekilnojamo turto mirusiosios M. U. vardu, VMI 2020 m. birželio 5 d. Nr. (28.8-08-4E)RNA-14477; 2020 m. spalio 14 d. Nr. (28.8-08-4E)RNA-28244; 2021 m. vasario 28 d. Nr. (28.8-08-4E)RNA-6165 raštais kreipėsi į D. K., prašydama pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ji sumokėjo M. U. Taikos sutartyje numatytą kompensaciją ar jos dalį, o jeigu pinigai nebuvo sumokėti, prašė juos pervesti į sąskaitą. Atsakovė D. K. skolos grąžinimą įrodančių dokumentų nepateikė ir lėšų į valstybės biudžetą nepervedė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 46 339,20 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesinės palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (46 339,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp D. K., M. U. ir A. R. procesinių teisių perėmėjos D. R., pagal kurią D. K. buvo pripažinta nuosavybės teisė į palikėjo A. B. vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus, o D. K. įsipareigojo sumokėti paveldėtojams M. U. ir D. R. pinigines kompensacijas, t. y. Taikos sutarties 6.2 punkte numatyta, kad D. K. sumoka M. U. 160 000 Lt kompensaciją per 24 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Taip pat teismas nustatė, kad M. U. mirė (duomenys neskelbtini), o jos palikimą priėmė Lietuvos Respublika pagal 2019 m. rugsėjo 3 d. liudijimą apie palikimo priėmimą.

7.       Teismas pažymėjo, kad notarės A. A. 2019 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. S-154 nurodyta, jog valstybei, priėmus palikimą po M. U. mirties, paveldėjimo teisės liudijimas neišduodamas, nes po A. B. mirties jo turtas, į kurį galėtų pretenduoti M. U. kaip įpėdinė, jau yra padalintas, o duomenų apie kitą M. U. turtą nėra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis notarės sprendimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo neišdavimo parodo, kad notarei nepakako duomenų konstatuoti, jog turtinė teisė iš tikrųjų egzistuoja notarinio veiksmo įforminimo metu, bet šis notarės vertinimas nereiškia, kad tokių teisių tikrumo paveldėtojas negali įrodyti ieškinio teisena, t. y.  ieškovei teisę reikšti ieškinį dėl paveldėtų turtinių teisių suteikia palikimo priėmimo faktas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas.

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, taip pat tai, kad atsakovė nepateikė rašytinio pakvitavimo dėl skolos grąžinimo M. U., sprendė, jog atsakovė neįrodė prievolės įvykdymo M. U.. Teismas pažymėjo, kad globos namų darbuotojų paaiškinimai patvirtina, jog M. U., gyvendama globos namuose, niekada nedisponavo didele pinigų suma, neturėjo vertingesnių daiktų, neįgijo kito turto, taip pat liudytojai nepatvirtino, kad M. U. būtų lankiusi D. K.

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikti įrodymai apie tai, jog ji turėjo nekilnojamojo turto ir dalį jo buvo pardavusi ginčui aktualiu laikotarpiu, kad ji turėjo pakankamai piniginių lėšų, neįrodo, jog atsakovė grąžino skolą M. U. dar iki jos mirties.

10.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negalima konstatuoti skolos grąžinimo fakto remiantis tuo, jog M. U. ilgą laiką, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo, nors pagal Taikos sutartį skola turėjo būti sumokėta per du metus, kadangi M. U. skolos atsiradimo metu gyveno globos namuose, neturėjo teisinės pagalbos, o dėl senyvo amžiaus bei sveikatos būklės jos galimybės pasirūpinti skolos išieškojimo klausimais galėjo būti ribotos, t. y. teismas vertino, kad vien M. U. nesikreipimas dėl priverstinio skolos išieškojimo nepatvirtina prievolės įvykdymo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovė D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                      Ieškovei nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl reikalavimo teisės į 46 339,20 Eur kompensaciją. Nesant išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, ieškovės pareikštas reikalavimas negali sukelti teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo teisme dalyku ir byla turi būti nutraukta.

11.2.                      Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-2257-1156/2022, kurioje pareiškėja A. M. prašo atnaujinti jai trijų mėnesių terminą priimti senelės M. U., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, t. y. reikalavimo teisę į 46 339,20 Eur, kuri atsirado patvirtintos Taikos sutarties pagrindu, bei pripažinti negaliojančiu išduotą paveldėjimo teisės liudijimą valstybei. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta minėta byla.

11.3.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino M. U. uždaro charakterio bruožų, jos nenoro bendrauti su socialiniais darbuotojais, o tai sudarytų pagrindą spręsti, kad M. U., gavusi iš D. K. Taikos sutartyje nurodyta pinigų sumą, nuo socialinių darbuotojų slėpė ir šių aplinkybių joms neatskleidė.

12.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      VMI, paduodama palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, priėmė M. U. palikimą.

12.2.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad teisę reikšti ieškinį dėl paveldėtų turtinių teisių paveldėtojui suteikia palikimo priėmimo faktas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas.

12.3.                      A. M. turi interesų konfliktą, o tai paaiškina jos suinteresuotumą neatskleisti visų aplinkybių.

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas įvertino visų liudytojų parodymus, atsakovės pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė prievolės įvykdymo M. U.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

14.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. balandžio 13 d. pažymos dėl bedarbio registravimo laikotarpių kopiją.

15.       Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

16.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateiktas įrodymas buvo reikšmingas klausimo dėl dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi, įvertinęs minėtą pateiktą įrodymą, atidėjo atsakovei D. K. 820 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo, todėl nagrinėjamu atveju klausimas dėl šio įrodymo pridėjimo prie bylos teisiškai neaktualus.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17.       Apeliantės teigimu, ieškovei nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl reikalavimo teisės į 46 339,20 Eur kompensaciją, todėl  ieškiniu pareikštas reikalavimas negali sukelti teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.

18.       Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. B., dėl jo palikimo priėmimo į notarą kreipėsi mirusiojo teta M. U. ir mirusiojo dėdė A. R. D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-217-178/2010 atsakovams A. B. įpėdiniams M. U. ir A. R., prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį A. B. turto, t. y. butų, esančių (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat 1/2 dalį B. individualios įmonės. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp D. K., M. U. ir A. R. procesinių teisių perėmėjos D. R.. Pagal Taikos sutartį D. K. buvo pripažinta nuosavybės teisė į palikėjo A. B. vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus, o D. K. įsipareigojo sumokėti paveldėtojams M. U. ir D. R. pinigines kompensacijas. Taikos sutarties 6.2 punkte numatyta, kad D. K. sumoka M. U. 160 000 Lt kompensaciją per 24 mėnesius nuo nutarties, kuria patvirtinama Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos.

19.       Bylos medžiaga patvirtina, kad M. U. mirė (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateikto Švenčionių rajono savivaldybės 3 – iojo notaro biuro notaro 2019 m. rugsėjo 3 d. išduoto liudijimo apie palikimo priėmimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad liudijimo išdavimo dieną M. U. palikimą priėmė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

20.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kaip įpėdinė, priėmė M. U. palikimą, be kita ko, ir turtinę teisę, t. y. reikalavimo teisę į kompensaciją pagal Taikos sutartį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės atsakovei, o ieškiniu pareikštas reikalavimas negali sukelti teisinių pasekmių (CPK 178 straipsnis).

21.       Apeliaciniame skunde kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog yra tinkamai įvykdžiusi prievolę pagal Taikos sutartį pradinei kreditorei, t. y. M. U. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino M. U. uždaro charakterio bruožų, jos nenoro bendrauti su socialiniais darbuotojais, t. y. egzistuoja pagrindas spręsti, jog M. U., gavusi iš D. K. Taikos sutartyje nurodyta pinigų sumą, nuo socialinių darbuotojų slėpė ir šių aplinkybių joms neatskleidė. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus.

22.       Bylos duomenimis nustatyta, kad M. U. nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki (duomenys neskelbtini) (iki mirties) gyveno Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro Senų ir neįgalių žmonių globos namuose. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai – globos namų darbuotojai, teikę socialinę priežiūrą M. U. globos namuose. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, nustatė, kad globos namų darbuotojai nurodė, jog jiems nežinoma, kad M. U., gyvendama globos namuose, būtų turėjusi ir disponavusi didelę pinigų sumą, pinigai nebuvo laikyti globos namų gyventojams skirtame seife, be to, liudytojai patvirtino aplinkybę, jog jie nėra matę atsakovės lankant M. U. globos namuose, juolab, perduodant jai pinigines lėšas.

23.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

24.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, kad atsakovė neįrodė prievolės pagal Taikos sutartį sumokėti kompensaciją M. U. tinkamo įvykdymo. Šią išvadą pagrindžia objektyvūs liudytojų, globos namų darbuotojų, kurie teikė socialinę priežiūrą pradinei kreditorei, parodymai, jog palikėja nedisponavo didele pinigų suma, neturėjo vertingų daiktų, neįgijo turto, gyvenant globos namuose, be to, nurodyta aplinkybė, kad atsakovė nelankė M. U. globos namuose (CPK 178 straipsnis).  

25.       Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės deklaratyvaus pobūdžio argumentas, jog ji sumokėjo kompensaciją pagal Taikos sutartį M. U. grynaisiais pinigais, apeliantei nepateikus šį argumentą pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo priešingai išvadai dėl prievolės neįvykdymo (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, atsakovei teigiant, kad ji prievolę įvykdė pradinei kreditorei, tenka pareiga įrodyti kompensacijos pagal Taikos sutartį sumokėjimo faktą M. U., tačiau ši aplinkybė byloje neįrodyta. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog neturi skolos sumokėjimo pakvitavimo. 

26.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė bylos iki bus išnagrinėta Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-2257-1156/2022, kurioje pareiškėja A. M. prašo atnaujinti jai trijų mėnesių terminą priimti senelės M. U. palikimą bei pripažinti negaliojančiu išduotą paveldėjimo teisės liudijimą valstybei. 

27.       Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Vienas iš privalomųjų bylos sustabdymo pagrindų įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Taigi, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28.       Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-2257-1156/2022, kurioje pareiškėja A. M. prašo atnaujinti jai trijų mėnesių terminą priimti senelės M. U. palikimą bei pripažinti negaliojančiu išduotą paveldėjimo teisės liudijimą valstybei, teismo procesinis sprendimas byloje nepriimtas.

29.       Įvertinęs nagrinėjamo ginčo bei civilinės bylos Nr. e2YT-2257-1156/2022 faktines aplinkybes ir sąsajumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog minėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti nagrinėjamoje byloje ieškovės ar apeliantės procesiniuose dokumentuose įrodinėjamus faktus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas visus teisiškai reikšmingus faktus dėl ieškovės reikalavimo priteisti kompensaciją pagal Taikos sutartį pagrįstumo galėjo nustatyti ir nustatė nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad inicijuotoje civilinėje byloje prašoma atnaujinti trijų mėnesių terminą įpėdinei priimti palikimą bei pripažinti negaliojančiu išduotą paveldėjimo teisės liudijimą valstybei, nesudaro pagrindo stabdyti civilinės bylos, kurioje ginčas kilęs dėl prievolės pagal Taikos sutartį netinkamo vykdymo. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo privalomam bylos sustabdymui pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą.

30.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl procesinės bylos baigties

31.       Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

33.       Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovės D. K. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

34.       Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi atidėjo atsakovei 820 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, iš jos valstybei priteistina atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma – 820 Eur (CPK 84, 96 straipsniai).

35.       Ieškovės atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 820 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt eurų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Ši priteisiama suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Teisėjos                                                     Romualda Janovičienė

                                                     Vilija Mikuckienė

                                                     Asta Radzevičienė