Administracinė byla Nr. eAS-789-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02744-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos H. A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. A. D. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja H. A. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2017 m. liepos 10 d. privalomuosius nurodymus pašalinti pažeidimus dėl lauko baseino ir šalia jo įrengtos betono trinkelių dangos (viso 53 kv. m) nugriovimo bei dėl pavėsinės (viso 5 kv. m ploto) nugriovimo. Pareiškėja skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti privalomųjų nurodymų galiojimą, iki bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjos skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos H. A. D. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio, 17 straipsnio, 22 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį ir į 36 straipsnio 2 dalį.

Pažymėjo, kad administracinio ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne tik vieno iš ginčijamo teisinio santykio subjekto ypatumai, statusas ar jo atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (esmė).

Iš pareiškėjos skundo turinio teismas nustatė, jog pareiškėja byloje kelia ginčą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos privalomojo nurodymo, kuriuo ji įpareigota nugriauti lauko baseiną, šalia jo įrengtą betono trinkelių dangą ir pavėsinę, teisėtumo.

Teismas atsižvelgęs į Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, suformuotą bylose sprendžiant bylų rūšinio teismingumo klausimus ( Žr. pvz., 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartis byloje Nr. T-51-2012, 2013 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. T-64-2013, 2014 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. T-81-2014), konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja kelia ginčą dėl privalomojo nurodymo, kai statyba yra pradėta ir statybos darbai atlikti, todėl šis ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme.

Pareiškėjai išaiškino, kad dėl savo reikalavimo ji turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

III.

Pareiškėja H. A. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį.

Nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, pareiškėja pažymi, kad teismas rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis, kurios priimtos, nagrinėjant skundus dėl reikalavimų nugriauti pastatus ar pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tuo tarpu, pasak pareiškėjos, jai pateiktuose Inspekcijos privalomuose nurodymuose nėra nustatyti savavališkos statybos faktai, ir nėra suformuluoti reikalavimai nugriauti pastatus ar pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nurodo, jog Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nutartis Nr. T-71/2015 yra susijusi su savavališko statybos akto panaikinimu.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamuose privalomuose nurodymuose nėra nustatyti reikalavimai ar įpareigojimai statytojui, kurie būtų tiesiogiai susiję su civilinėmis teisėmis ar pareigomis, ir kuriais būtų siekiama taikyti civilinio teisinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones.

Nurodo, jog privalomieji nurodymai yra priimti viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, kurių vykdymas laikytinas viešojo administravimo veikla (Žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartį byloje Nr. T-XX-19-2011). Pažymi, jog ginčijamuose privalomuose nurodymuose pareikštas reikalavimas yra administracinio pobūdžio, todėl keliamas ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Inspekcija nėra iki galo išnagrinėjusi statybos teisėtumo klausimo, nes teisė statyti buvusiam savininkui buvo suteikta specialiais pateiktais dokumentais. Nurodo, kad neteisėtos ar savavališkos statybos fakto Inspekcija nėra konstatavusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos H. A. D. skundą, kaip nepriskirtiną administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus, kuriuose pareiškėja įpareigota nugriauti lauko baseiną ir šalia jo įrengtą betono trinkelių dangą (viso 53 kv. m) bei pavėsinę (viso 5 kv. m ploto), teisėtumo.

Pareiškėjos teigimu, skundžiami aktai yra priimti viešojo administravimo subjekto (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos), jam įgyvendinant Statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas.

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Taigi, asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.

Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.

Rūšinį teismingumą, be kita ko, gali nustatyti specialieji įstatymai. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; TAR, 2016-07-13, Nr. 2016-20300)) numatyta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.

Pažymėtina, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.), o kai vis dėlto kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 22 str. 3 d.).

Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Statybos įstatyme. Ginčijant savavališkos statybos aktą ir/ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punktas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį Nr. T-51-2012, 2013 m. gegužės 14 d. nutartį Nr. T-64-2013, 2014 m. birželio 9 d. nutartį Nr. T-81-2014, 2016 m. sausio 15 d. nutartį Nr. T-2/2016). Tokios praktikos nagrinėjamose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-330-556/2017, 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-154/2014).

Pasisakydamas dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumento, jog jai pateiktuose Inspekcijos privalomuose nurodymuose nėra nustatyti savavališkos statybos faktai, ir nėra suformuluoti reikalavimai nugriauti pastatus ar pašalinti savavališkos statybos padarinius, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš pareiškėjai pateiktų privalomųjų nurodymų turinio matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 49 ŽN-367 buvo nustatyta, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytas lauko baseinas, šalio jo įrengta betono trinkelių danga bei pastatyta pavėsinė yra už pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribų. Dėl šios priežasties pareiškėja buvo įpareigota nugriauti minėtus objektus, todėl spręstina, jog net Inspekcijai ir nekonstatavus savavališkos statybos fakto, yra akivaizdu, kad toks įpareigojimas statinių savininkui yra susijęs su jo nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais.

Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėja iš esmės nepritaria administracinių teismų suformuotai praktikai, pagal kurią administraciniam teismui gali būti skundžiami ne visi viešojo administravimo subjekto priimti aktai ar veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos tiek Specialiosios teisėjų kolegijos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria pareiškėja nesutinka atskirajame skunde.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nutartis Nr. T-71/2015 ir 2011 m. kovo 10 d. nutartis byloje Nr. T-XX-19-2011 nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes minėtose bylose, kuriose buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, buvo reiškiami kitokio pobūdžio reikalavimai ir minėtų bylų faktinės aplinkybės nebuvo tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos H. A. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys

Virginija Volskienė