Civilinė byla Nr. e3K-3-484-219/2017

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00053-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.5; 3.4.3.4; 3.4.3.11

2.2.2.3.2.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Angžej Maciejevski, Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens individualios įmonės „Senasis ąsotis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą suinteresuotiems asmenims bankrutuojančiai individualiai įmonei „Senasis ąsotis“, R. S. dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir bankroto procedūros ne teismo tvarka nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių individualios įmonės teisinę padėtį ir bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja AB „Swedbank“ (toliau – ir bankas) prašė teismo IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkime priimtus nutarimus pripažinti negaliojančiais ir nutraukti įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka.
3. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. sausio 31 d. iš Juridinių asmenų registro gavo IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nuspręsta pradėti įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka. Pareiškėja nebuvo informuota apie ketinimą vykdyti IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procedūras ne teismo tvarka, nors jos savininkas R. S., 2016 m. gruodžio 16 d. duomenimis, yra skolingas bankui 401 587,44 Eur. Kreditorių susirinkime dalyvavo tik kreditorė UAB „ARJ Logistics“, kurios finansinis reikalavimas yra 300 Eur, o nutarimą dėl bankroto proceso ne teismo tvarka gali priimti tik kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 12 straipsnio 2, 4 dalys).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi skundą atmetė.
5. Teismas nurodė, kad pareiškėja yra ne IĮ „Senasis ąsotis“, o jos savininko kreditorė. Taigi įmonei nebuvo pagrindo informuoti jos savininko kreditorės apie ketinimą inicijuoti individualios įmonės kreditorių susirinkimą ir bankroto bylos iškėlimą ne teismo tvarka. Individualios įmonės bankroto bylos iškėlimą turi teisę inicijuoti  ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys (kreditoriai, įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir likvidatorius). Individualios įmonės savininko (savininkų) kreditorius, įsiteisėjus nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą (nagrinėjamu atveju – pasibaigus nutarimų apskundimo terminui), yra įtraukiamas į bankrutuojančios individualios įmonės sąrašą, tačiau įstatymas jam nesuteikia teisės inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimo bei ginčyti pirminius individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su bankroto bylos įmonei iškėlimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Be to, informacija apie šaukiamą kreditorių susirinkimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. gruodžio 8 d. buvo viešai skelbiama laikraštyje „Lietuvos rytas“, todėl pareiškėja turėjo galimybę sužinoti apie būsimą kreditorių susirinkimą, jo vietą ir laiką.
6. 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo metu buvo priimtas nutarimas pradėti IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Susirinkime dalyvavusi ir raštu visais klausimais balsavusi vienintelė kreditorė UAB „ARJ Logistics“, turinti 300 Eur reikalavimą, pritarė visais ginčijamo kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis).
7. Ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai priimti 2016 m. gruodžio 16 d. Pranešimas apie įmonei iškeltą bankroto bylą ir pasiūlymas pareikšti finansinį reikalavimą pareiškėjai siųsti elektroniniu laišku 2016 m. gruodžio 22 d. Aplinkybę, kad ši informacija buvo gauta, patvirtina IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto administratoriui 2017 m. sausio 5 d. pateiktas pareiškėjos finansinis reikalavimas. Taigi apie įmonei iškeltą bankroto bylą pareiškėjai tapo žinoma dar iki finansinio reikalavimo pareiškimo, todėl net ir pripažinus, kad pareiškėja turi teisę ginčyti 2016 m. gruodžio 16 d. individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus, 2017 m. vasario 3 d. teismui paduotas skundas praleidus įstatymo nustatytą 14 dienų kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo terminą ir jo atnaujinti neprašoma (CK 1.131 straipsnis, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Aplinkybė, kad pareiškėja kreditorių susirinkimo nutarimą gavo tik 2017 m. sausio 31 d., nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog tik nurodytu metu jai tapo žinoma apie priimtus nutarimus, nes pati pareiškėja nurodo, kad dar 2017 m. sausio 6 d. prašė bankroto administratorę UAB „Nemokumas LT“ pateikti protokolą, o jo negavusi, turėjo operatyviai imtis priemonių jam gauti iš Juridinių asmenų registro. Be to, ginčijamais nutarimais IĮ „Senasis ąsotis“ savininko R. S. kreditorės AB „Swedbank“ teisės nėra pažeistos, nes jai buvo laiku pranešta apie bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimą ir pasiūlyta pareikšti finansinį reikalavimą.
8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį ir pareiškėjos skundą tenkino – panaikino IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimus ir nutraukė IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka.
9. Kolegija nurodė, kad pareiškėją prievoliniai teisiniai santykiai siejo su R. S. kaip fiziniu asmeniu, kuris kartu yra ir IĮ „Senasis ąsotis“ savininkas. Aplinkybė, kad IĮ „Senasis ąsotis“ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, lemia tai, kad individualios įmonės bankroto byloje savo reikalavimus reiškia tiek įmonės, tiek jos savininko kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Taigi, subsidiari individualios įmonės savininko atsakomybė, taip pat būtinybė užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principą suponuoja išvadą, kad apie ketinimą vykdyti individualios įmonės bankrotą ne teismo tvarka turi būti informuoti tiek pačios įmonės, tiek ir jos savininko kreditoriai. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad R. S. žinojo apie savo įsipareigojimus pareiškėjai, nėra. Tai patvirtina notarės S. B. 2016 m. gruodžio 19 d. išduoti vykdomieji įrašai dėl skolų išieškojimo pagal hipotekos lakštus. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį notaras, prieš atlikdamas vykdomąjį įrašą, skolininkui išsiunčia pranešimą, kuriame turi būti nurodyti hipotekos kreditoriaus pateikti duomenys ir siūlymas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo pranešimo skolininkui išsiuntimo dienos sumokėti kreditoriui skolą ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarui arba pateikti notarui duomenis dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo. Taigi įmonės savininkui įmonės neteisminio bankroto proceso inicijavimo metu galėjo (turėjo) būti žinoma apie skolos pareiškėjai išieškojimo pradžią ir apie šios teisę skolos išieškojimą nukreipti ir į R. S. įmonę. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja, nebūdama IĮ „Senasis ąsotis“ kreditorė, apskritai neturėjo būti informuota apie kreditorių susirinkimą, kuriame sprendžiama dėl individualios įmonės bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka, nepagrįsta.
10. R. S. žinant apie turimus įsipareigojimus bankui ir turint pareigą apie ketinimą individualios įmonės bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka informuoti visus (tiek įmonės, tiek asmeninius kreditorius), skelbimas laikraštyje „Lietuvos rytas“ nelaikytinas tinkamu ir pakankamu informavimo būdu. Įmonės vadovas (savininkas) ĮBĮ 12 straipsnyje įtvirtintas pareigas privalo atlikti taip, kad būtų užtikrintas kreditorių lygiateisiškumo principas, jiems būtų atskleisti visi duomenys, susiję tiek su įmonės turtine padėtimi (turimu kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, debitorių skolomis), tiek su esamais įsipareigojimais kreditoriams. Tik tokiu atveju galima daryti išvadą, kad įstatyme nustatyta tvarka yra pasiektas susitarimas dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems kreditoriams nesikreipiant į teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-791-157/2017).
11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijama aplinkybė, kad pareiškėja nebuvo raštu (tiesiogiai) informuota apie vyksiantį kreditorių susirinkimą, kuriame turėjo būti (buvo) sprendžiamas klausimas dėl bankroto proceso ne teismo tvarka įmonei taikymo. Pranešimas laikraštyje pagal savo turinį negali būti laikomas informatyviu (jame nurodomas tik kreditorių susirinkimo sušaukimo laikas, data, įmonė, telefono numeris) ir pakankamai tiksliu, nes jame vartojamos sąvokos neatitinka ĮBĮ 12 straipsnyje įtvirtinto bankroto, vykdomo ne teismo tvarka, proceso esmės (vartojama bankroto bylos iškėlimo, o ne bankroto proceso ne teismo tvarka sąvoka), o tai atitinkamai galėjo klaidinti kreditorius. Analogiška išvada darytina ir dėl 2016 m. gruodžio 22 d. siųsto pranešimo kreditoriams, kuriame nurodoma, kad 2016 m. gruodžio 16 d. IĮ „Senasis ąsotis“ kreditorių susirinkimas iškėlė bankroto bylą įmonei (netikslus ir neinformatyvus).
12. Nepaisant 2016 m. gruodžio 22 d. pranešimo, taip pat aplinkybės dėl finansinio reikalavimo 2017 m. sausio 5 d. pateikimo tvirtinti, terminas atskirajam skundui dėl 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo paduoti negali būti skaičiuojamas nuo 2016 m. gruodžio 22 d. ar 2017 m. sausio 5 d., nes 2016 m. gruodžio 22 d. pranešime nurodyta informacija nebuvo tiksli ir informatyvi, su juo nepateiktas 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo protokolas (ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 5 dalis). Byloje neginčijama, kad pareiškėja protokolą iš Juridinių asmenų registro gavo tik 2017 m. sausio 31 d., be to, tik šią dieną sužinojo apie įmonės kreditorius ir jų reikalavimus, todėl 14 dienų terminas skaičiuotinas nuo šio momento ir, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nelaikytinas praleistu (skundas teisme gautas 2017 m. vasario 3 d.).
13. Kadangi pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, kuriame buvo nuspręsta individualiai įmonei taikyti bankroto procesą ne teismo tvarka, tai kolegija sprendė, kad buvo pažeistos ĮBĮ 12 straipsnyje reglamentuotas pasirengimo bankroto procesui, kuris vyks ne teismo tvarka, normos (ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalis), neužtikrintas tokio proceso skaidrumas, kreditorių lygiateisiškumo principas, juolab kad nutarimus kreditorių susirinkime priėmė vienintelė kreditorė, turinti 300 Eur reikalavimo teisę, kai pareiškėjos, kuri nesutinka su taikytu bankroto procesu ne teismo tvarka, reikalavimas įmonės savininkui yra 401 587,44 Eur. Tai lemia išvadą, kad tuo atveju, jei pareiškėja būtų buvusi tinkamai informuota apie kreditorių susirinkimą ir būtų jame dalyvavusi, tikėtina, kad nebūtų buvęs priimtas nutarimas vykdyti individualios įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka, nebuvus kvalifikuotos balsų daugumos (ĮBĮ 12 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo IĮ „Senasis ąsotis“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, priteisti iš pareiškėjos išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalį tik įmonės vadovas ar savininkas (savininkai) gali siekti įmonei bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka, t. y. įmonės vadovo ar savininko valia vykdyti įmonės bankroto procedūrą ne teismo tvarka yra būtina. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje, be įmonės savininko (savininkų) ir įmonės vadovo, kuriems įstatymo nurodytais atvejais yra nustatyta ir pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei, reglamentuojama teisė ir kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą. Tiek ĮBĮ 5 straipsnyje, tiek 12 straipsnyje yra pavartota sąvoka „kreditorius“, o ne „įmonės kreditorius“, tačiau akivaizdu, kad įstatymo leidėjas turėjo omenyje įmonės kreditorių, nes ne įmonės kreditorius inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą neturi teisės. Taigi ne įmonės, o savininkų (dalyvių) kreditorius neturi teisės inicijuoti įmonei bankroto procedūros ne teismo tvarka, todėl įstatyme nenustatyta pareiga pranešti jam apie siekimą pradėti įmonei bankroto procedūrą ne teismo tvarka. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad neribotos atsakomybės juridinio asmens savininkų (dalyvių) gali būti ir ne vienas, nes neribotos atsakomybės juridinis asmuo yra ne tik individuali įmonė, bet ir mažoji bendrija, tikroji ūkinė bendrija. Tokiu atveju įmonės vadovas gali net nežinoti apie visus neribotos atsakomybės juridinio asmens savininkų (dalyvių) kreditorius, todėl negali visų jų ir informuoti apie siekimą vykdyti įmonei bankroto procedūras ne teismo tvarka.
2. Sprendimą dėl bankroto proceso ne teismo tvarka priima kreditoriai kvalifikuota balsų dauguma. Kreditoriai, nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu, manydami, kad kreditorių nutarimai dėl nemokios įmonės bankroto ne teismo tvarka neatitinka ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų ar kitaip pažeidžia jų teisėtus interesus, turi teisę tokį kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisė skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus kildinama iš ĮBĮ 13 straipsnio bendrosios nuostatos, kad ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis ĮBĮ normomis, ir 12 straipsnio 5 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017 išaiškinta, kad materialinį ir procesinį suinteresuotumą turintis asmuo gali paduoti skundą tik tuo atveju, jeigu yra bylos dalyvis. Bankroto procedūrų pradėjimo įmonei ne teismo tvarka stadijoje įmonės savininko kreditoriai nėra įmonės bankroto procedūrų dalyviai, todėl jie neturi teisės ginčyti pirminius individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su įmonei bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka pradėjimu.
15. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ne teismo tvarka vykdomo bankroto proceso ir teisės skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus

16. ĮBĮ normose (12, 13 straipsniai) nustatyta galimybė nemokios įmonės bankroto procedūras vykdyti ir užbaigti ne teismo tvarka – bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu laikantis šio įstatymo reikalavimų tenkinti kreditorių reikalavimus, neinicijuojant įmonės ir jos kreditorių ginčo ir neįtraukiant į šią procedūrą teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017, 14 punktas).
17. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant negalimas bankroto procesas ne teismo tvarka, būtent: jeigu teismuose yra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės yra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Nesant šių sąlygų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, turi teisę tokį procesą inicijuoti (ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalis).
18. Bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdomos vadovaujantis ĮBĮ normomis. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis kriterijus, kuris skiria teismo tvarka vykdomą bankrotą nuo ne teismo tvarka vykdomo bankroto, yra tai, kad ne teismo tvarka vykdomo bankroto atveju bankrotas vykdomas bendru įmonės ir jos kreditorių susitarimu ir visi klausimai sprendžiami kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016, 22 punktas).
19. ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pagal ĮBĮ 12 straipsnio 4 dalį nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną.
20. Kreditoriai, nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu, manydami, kad kreditorių nutarimai dėl nemokios įmonės bankroto ne teismo tvarkos neatitinka ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų ar kitaip pažeidžia jų teisėtus interesus, turi teisę tokį kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisė skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus kildinama iš ĮBĮ 13 straipsnio bendrosios nuostatos, kad ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis ĮBĮ normomis, ir 12 straipsnio 5 dalies nuostatos. Taigi įstatymo reglamentavimas vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka užtikrina suinteresuotiems asmenims teisę kreiptis į teismą, jeigu jų netenkina kreditorių susirinkimo priimami nutarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016, 21, 22 punktai).
21. Teismas, nors ir nėra bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, subjektas, tačiau suinteresuotam asmeniui pareiškus prašymą tikrina kreditorių susirinkimo nutarimų atitiktį ĮBĮ nustatytoms bankroto bylų nagrinėjimo tvarkai ir sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017, 17 punktas).

Dėl individualios įmonės savininko kreditoriaus teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimą vykdyti bankroto procedūrą ne teismo tvarka

22. CK 2.33 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridinio asmens steigėjas yra asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Juridinio asmens steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys (CK 2.60 straipsnio 1, 2 dalys).
23. Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuos numatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 2 dalis).
24. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas (toliau – IĮĮ) reglamentuoja įmonių, kurių teisinė forma yra individuali įmonė, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas (įstatymo 1 straipsnis). Remiantis IĮĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi individualią įmonę steigia vienas fizinis asmuo ir jis įmonėje yra vienas savininkas. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (IĮĮ 2 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tais atvejais, kai prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).
25. Pagal Įmonių bankroto įstatymo, reglamentuojančio įmonių bankroto procesą, 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas), taigi – ir individualioms įmonėms. Tai reiškia, kad individualiai įmonei taikomos visos ĮBĮ normos, reglamentuojančios bankroto bylos įmonei iškėlimą, bankroto bylos procesą, įskaitant bankroto procesą ne teismo tvarka, ir įmonės likvidavimą dėl bankroto, tačiau tokios įmonės bankroto proceso eigos ypatumą nulemia jos teisinė padėtis, kad yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (savininko subsidiari atsakomybė įmonės kreditoriams). Sprendžiant dėl individualios įmonės nemokumo taikomos ĮBĮ normos ir nemokumas nustatomas vertinant individualios įmonės turto ir jos kreditorių reikalavimų santykį.
26. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi visas individualios įmonės savininko turtas patenka į turto masę, iš kurios tenkinami individualios įmonės ir jos savininko kreditorių reikalavimai.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Taigi, teisė kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), atsiranda iš individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu bus tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009).
28. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi teisę, o šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais privalo: kreditorius (kreditoriai); įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau – vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją); likvidatorius. Kreditoriaus sąvoka yra apibrėžta ĮBĮ įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje – tai įmonės kreditoriai, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Individualios įmonės savininko kreditoriams tokia teisė nenustatyta. Taigi remiantis ĮBĮ nuostatomis ir nurodyta kasacinio teismo praktika įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditoriai įstoja į bankroto bylą (įskaitant procesą ne teismo tvarka) pareikšdami savo finansinius reikalavimus, tačiau inicijuoti individualios įmonės bankroto bylą gali tik šios įmonės, bet ne jos savininko kreditoriai. Tai, be kita ko, reiškia, kad individualios įmonės savininko kreditoriai nedalyvauja priimant nutarimą individualios įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, taigi, priešingai nei įmonės kreditoriai, neturi ir teisės balsuoti dėl bankroto proceso, kuris vyks ne teismo tvarka. Dėl šios priežasties individuali įmonė ar jos savininkas neturi pareigos pranešti savo kreditoriams apie ketinimą spręsti dėl individualios įmonės bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad įmonės savininko kreditoriai bankroto bylos (proceso ne teismo tvarka) iškėlimo įmonei stadijoje neturi iniciatyvos teisės, nes nėra įmonės kreditoriai, iš esmės nepažeidžia įmonės savininko kreditorių teisių ir teisėtų interesų, nes jie, priešingai negu įmonės kreditoriai, išlaiko reikalavimo teises įmonės savininkui ir po įmonės likvidavimo dėl bankroto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IX skyriaus pirmajame skirsnyje. Prievolės pabaiga yra paskutinė prievolinio teisinio santykio gyvavimo stadija, kai išnyksta šalis siejantis teisinis santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Civilinio kodekso normų nenustatyta, kad fizinio asmens prievolės baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyvis jis yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 20 punktas).
30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja yra pareiškusi savo finansinį reikalavimą individualios įmonės bankroto procese, vykdomame ne teismo tvarka, ir turi materialinį suinteresuotumą šio proceso baigtimi. Atsižvelgiant į tai pareiškėja laikytina suinteresuotu asmeniu, turinčiu teisę skųsti įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus, tačiau tik tuos, kurie priimti po to, kai kreditorių susirinkimas patvirtina jos finansinį reikalavimą bankroto procese, vykdomame ne teismo tvarka (nutarties 25, 26 punktai). Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja, kaip individualios įmonės savininko kreditorė, neturi teisės inicijuoti IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto proceso ne teismo tvarka ir ginčyti 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo metu priimto nutarimo pradėti IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka (nutarties 28 punktas).
31. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ĮBĮ teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. pažymą kasacinis teismas patyrė 5,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi suinteresuoto asmens IĮ „Senasis ąsotis“ kasacinis skundas tenkinamas, tai šios išlaidos priteistinos iš pareiškėjos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
33. Suinteresuotas asmuo IĮ „Senasis ąsotis“ prašo priteisti iš pareiškėjos 500 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą, apmokėti atlyginimo, pateikė šių išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomų priteisti išlaidų dydis atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl suinteresuoto asmens prašymas tenkintinas (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.12 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį.

Priteisti iš pareiškėjos AB „Swedbank“ (į. k. 112029651) suinteresuotam asmeniui IĮ „Senasis ąsotis“ (į. k. 304245110) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybei – 5,80 Eur (penkis Eur 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Algirdas Taminskas

                                                                      Vincas Verseckas