Administracinė byla Nr. A-3225-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01950-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. J. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–25), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Teko valgyti atšalusį maistą, nes nebuvo pakankamai vietos prie stalo. Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas. Nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pareiškėjas turėjo teisę tik į 1 val. pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, buvo pelėsių. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dušų būklė buvo netinkama. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Nebuvo sudaryta galimybė papildomai nusiprausti duše, nors pareiškėjas sirgo vėžiu. Nebuvo sąlygų nemokamai skalbti drabužius ir išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. Kamerose būdavo buitinių parazitų. Maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių. Trumpalaikio sulaikymo kameros buvo per ankštos, purvinos, nedezinfekuotos. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, diskomfortą. Perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu, buvo labai traumuojanti patirtis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad serga ketvirtos stadijos vėžiu, jam daryta operacija, skirta chemoterapija, todėl turėjo poreikį dažniau praustis.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (I t., b. l. 42–57) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Lukiškių TI-K stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Trumpalaikio sulaikymo kamerose asmenys laikomi iki dviejų valandų, maitinami dienotvarkėje nustatytu grafiku. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (II t., b. l. 39–47) pareiškėjo S. J. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, likusią skundo dalį atmetė, atsakovo Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas netenkino.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 495 paras, t. y. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,36 kv. m iki 3,54 kv. m kameros ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą. Teismas nustatė, kad kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,65 iki 17,08 kv. m ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas kartu su dar dviem ar daugiau asmenų. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kokie baldai buvo įrengti kamerose, nors tokią galimybę turėjo, todėl atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, teismas pareiškėjo teiginius dėl per mažo stalo ir nesudarymo galimybės valgyti šiltą maistą sėdint prie stalo pripažino įrodytais.
8. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gegužės 23 d. pažyma Nr. 24-4615 patvirtina, jog pareiškėjas turėjo galimybę naudotis fizinės reabilitacijos patalpomis, aprūpintomis sportiniu inventoriumi, treniruokliais. Lukiškių TI-K įrengta biblioteka, sudarytos sąlygos skaityti knygas bei spaudą gyvenamosiose kamerose, visose kamerose įrengta kabelinė televizija. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinėse programose nesikreipė. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių tenkinti socialinius poreikius ir dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, atmetė kaip nepagrįstus.
9. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepripažino, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 įvairaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2015 m. spalio 12 d patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tvarkingi, atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių kiemelių ir galimų pažeidimų padarymo laiko, teismas vertino, kad atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.
11. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Kadangi Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo veikianti įstaiga ir atskiros oro šalinimo sistemos kamerų sanitariniuose mazguose įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas sprendė, kad toks higienos reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas ir pareiškėjo teisių pažeidimo dėl neįrengtos atskiros oro šalinimo sistemos kamerų sanitariniuose mazguose nenustatė.
12. Įvertinęs byloje esančius Vilniaus VSC atliktų patikrinimų aktus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio, yra atmestini kaip neįrodyti.
13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus, iš esmės atitinkančiomis nustatytus reikalavimus laisvės atėmimo vietų temperatūrai ir šildymui.
14. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, koks konkrečiai minkštasis inventorius buvo išduotas pareiškėjui. Iš Vilniaus VSC 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo akto matyti, kad dalis Lukiškių TI-K sandėliavimo patalpose laikomo minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių) buvo susidėvėję ir suplyšę. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės pripažino įrodytais.
15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. Teismas iš Vilniaus VSC 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akto nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo tikrinamas buitinių atliekų tvarkymas ir esminių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu šiais pažeidimais nesiskundus, teismas sprendė, jog šiuo metu atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertino juos kaip neįrodytus.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šilto vandens nebuvimo ir dušų būklės nesikreipė. Teismas, įvertinęs Vilniaus VSC patikrinimo aktus, pripažino, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu dušų būklė ne visuomet buvo tinkama.
17. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių buvo kreipęsis 2015 m. gruodžio 7 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. prašymais dėl galimybės dažniau nei vieną kartą į savaitę nusiprausti duše, nes taip rekomendavo gydytojai dėl pareiškėjui paskirtos chemoterapijos šalutinių poveikių, tačiau Lukiškių TI-K administracija, išnagrinėjusi šiuos pareiškėjo prašymus, jam tokios galimybės nesudarė. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, teismo medicinos ekspertizės akto nustatė, kad pareiškėjas buvo konsultuojamas onkologų, jam buvo paskirtas chemoterapinis gydymas, buvo nustatytas kraujavimas iš storosios žarnos, diagnozuotas IV stadijos riestinės žarnos vėžys su daugybinėmis metastazėmis kepenyse. Todėl, teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos būklę, nesuteikimą pareiškėjui papildomos galimybės nusiprausti duše vertino kaip papildomą jo kalinimo sąlygų bloginimą.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl teismas pripažino, kad atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius ir jie laikytini neįrodytais.
19. Lukiškių TI-K pateikė sudarytas sutartis su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB ,,Dezinfa“ dėl buitinių parazitų naikinimo, o Vilniaus VSC Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje. Kadangi pareiškėjas savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, teismas pareiškėjo teiginius dėl jo teisių pažeidimo dėl buitinių parazitų buvimo Lukiškių TI-K kamerose atmetė kaip neįrodytus.
20. Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalinant maistą įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip neįrodytus.
21. Teismas įvertino atsakovo paaiškinimus, kad asmenys laikino laikymo kamerose laikomi trumpai (apie 2 val.) maitinami pagal dienotvarkėje nustatytą grafiką, įvertino Vilniaus VSC 2013 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą, iš kurio matyti, kad patikrintos Lukiškių TI-K laikino sulaikymo patalpos atitiko nustatytus higienos normų reikalavimus, buvo švarios, jose nebuvo rūkoma. Kadangi pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė, teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerų būklės laikė neįrodytais.
22. Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 495 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis ne visada buvo tinkamai aprūpinamas minkštuoju inventoriumi, jo būklė ne visuomet buvo tinkama, dušų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nebuvo sudaryta galimybė papildomai praustis duše. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir SVĮ 5 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, kad dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 4 700 Eur sumos priteisimas.
23. Teismas nustatė, kad atsakovas pateikė 166 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovas nepatyrė. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl teismas Lukiškių TI-K prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas 9,96 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.

III.

24. Pareiškėjas S. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 52–56), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
25. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl šių argumentų:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįvardijo, kuriose kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų – skunde buvo nurodyta, kad jų nebuvo pirmojo ir trečiojo korpusų kamerose, o tikslių kamerų numerių nurodyti objektyviai nėra galimybės.
2. Teismas nepagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, dėl to nepagrįstai buvo nustatyta, kad maitinimas atitiko nustatytas normas; neišreikalavo duomenų dėl kamerose esančių baldų, kad būtų įsitikinta, kad sanitariniuose mazguose nebuvo lentynėlių higienos reikmenims sudėti, į teismo posėdį pagal pareiškėjo prašymą nebuvo iškviesti liudytojai. Todėl teismas buvo šališkas, neobjektyvus, o pareiškėjo teisės buvo suvaržytos.
3. Teismas nevertino argumentų dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo tuo aspektu, kad jų stogeliuose buvo asbesto, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad visų pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo bloga.
4. Teismas neišsprendė klausimo dėl karantino kamerų būklės ir oro temperatūros jose.
5. Teismas nepasisakė dėl naktinio kamerų apšvietimo atitikimo nustatytiems reikalavimams.
6. Teismas nepasisakė dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose.
7. Teismas nepasisakė dėl to, kad dušo patalpose sudrėksta asmeniniai drabužiai.
8. Teismas nepasisakė dėl paskirstymo patalpų, įrengtų sename Lukiškių TI-K korpuse.
9. Teismas adekvačiai neatsižvelgė į sunkią pareiškėjo sveikatos būklę ir ligą, tai, kad pareiškėjui sąmoningai nebuvo suteikta galimybė papildomai naudotis dušu.
10. Teismas, konstatuodamas pažeidimus, privalėjo nurodyti ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006) pažeidimus.
11. Teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, todėl buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 60–63) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, nėra nustatytų visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai jį įtakojo ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, išsamiai ištyrė rašytinius įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų bei atitinkančių higienos reikalavimus sąlygų.
29. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 495 dienų) neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo kameroje, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, todėl iš atsakovo priteisė 4 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
30. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas bei nešališkumas kaip vienas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) principų įtvirtintas 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (ABTĮ 44 str. 6 d.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83)). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, sukeliančių abejonių teisėjų nešališkumu. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 21257/93, 21258/93,21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą  Wettstein prieš Šveicariją, (pareiškimo Nr. 33958/96); EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, (pareiškimo Nr. 19874/92)). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, (pareiškimo Nr. 45825/99, 45826/99, 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Mežnarić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr.71615/01); kt.).
32. Teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumas ir neobjektyvumas grindžiamas aplinkybėmis, nurodytomis Nutarties 25.2 punkte. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina įrodymų vertinimo taisyklę - teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos atmetimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo nešališkumą ir neobjektyvumą patvirtinantis faktas. Tai, esant pagrindui konstatuoti ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimą, galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti procesinės teisės normų pažeidimą arba netinkamą jų pritaikymą, dėl ko skundžiamas sprendimas galėtų būti panaikintas, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.
33. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neišsireikalavo papildomų įrodymų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pareikalavo iš atsakovo Lukiškių TI-K papildomų įrodymų. Atsakovas, vykdydamas minėtą nutartį, pateikė duomenis apie gyvenamosiose patalpose esančius baldus, pasivaikščiojimo kiemelius ir dušus (II t., b. l. 73–96). Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K dušinių patalpos atitinka higienos reikalavimus, visose gyvenamosiose kamerose yra viena lentyna, spintelės ir viršutinių drabužių pakabos. Taip pat pažymėjo, jog Lukiškių TI-K statinių konstrukcijose gofruoti ar kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Šiuos duomenis patvirtino atsakovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 20 d. (II t., b. l. 88–90) ir 2015 m. spalio 12 d. (I t., b. l. 100–101) patikrinimo aktai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir drėgmės dušuose laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.
34. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
35. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie kamerų plotą ir sanitarinių mazgų plotą kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. (I t., b. l. 41–45), konstatuoja, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 694 paras, jam tenkantis kameros plotas atėmus sanitarinio mazgo plotą buvo mažesnis nei 3 kv. m. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
37. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
38. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
39. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
40. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 7 500 Eur.
42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis iš esmės sutinka ir jų papildomai nekartoja.
43. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, ir priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Todėl atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas pakeistinas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui priteistinas ne 4 700 Eur, o 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjams G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjams) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 7 500 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Audrius Bakaveckas

              Gintaras Kryževičius