Administracinė byla Nr. eAS-551-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00754-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant E. T., Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. T., atstovaujamas advokato Kristijono Paliučio, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-9), prašydamas:

1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 38-379 patvirtinto Zervynų kaimo, esančio Marcinkonių seniūnijoje, žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį, kuria suprojektuotos žemės sklypų Nr. 11-2 ir Nr. 26-2 ribos;

2) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 38-982 priedo dalį, kurioje nurodyti nuosavybės teise atkuriami žemės sklypai Nr. 11-2 ir Nr. 26-2;

3) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 38-6837 dalį, kuria atkuriamos A. T. nuosavybės teisės į 0,24 ha žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini);

4) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 38-6844 dalį, kuria atkuriamos E. T. nuosavybės teisės į 0,25 ha žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi (I t., b. l. 94-95) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 29 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas siekia panaikinti 1999 m. priimtų administracinių aktų atitinkamas dalis, tačiau nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo dienos (1999 m. gegužės 17 d. ir 1999 m. spalio 22 d.) iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2017 m. gegužės 4 d.) praėjo daugiau nei 18 metų, konstatuota, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos, todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

III.

Pareiškėjas A. T. pateikė atskirąjį skundą (I t., b. l. 97-102), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino su skundu pateiktus įrodymus, neteisingai nustatė skundo padavimo termino pradžią ir nepagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, nes teismui buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę į gynybą.

Pažymi, jog proceso dalyviai (pareiškėjas, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. T.), negalėdami įgyvendinti šioje byloje skundžiamų administracinių aktų dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (tokių žemės sklypų neįmanoma įregistruoti kadastro žemėlapyje, atlikti jų kadastrinių matavimų, nes jų riba kerta pastatą – gyvenamąjį namą), 2013 m. sausio mėn. pradėjo matininkų 1999 m. padarytų klaidų taisymą administracine tvarka. Tokiu būdu pareiškėjas pirmiausia gynė ir įgyvendino savo teises ne ginčydamas neteisėtus ir nepagrįstus Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. aktus, bet inicijuodamas minėtais aktais patvirtinto teritorijų planavimo dokumento (žemės reformos žemėtvarkos projekto) pakeitimą (ištaisant padarytą pažeidimą), taip pat pakeičiant minėtais aktais suformuotų žemės sklypų kadastro duomenis (panaikinus sklypus skiriančią ribą ir sujungiant į vieną žemės sklypą). Su tokiu klaidų ir neteisėtų sprendimų ištaisymu sutiko tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo. Tačiau kai visi klaidų ir neteisėtų veiksmų ištaisymui reikalingi aktai buvo priimti ir teliko įregistruoti bendro žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, E. T. apsigalvojo ir nebesutinka formuoti vieno namų valdos žemės sklypo, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Saugomų teritorijų įstatymas. Todėl atsakovo 2013-2015 m. priimti administraciniai aktai šiuo metu taip pat yra galiojantys, kaip ir pareiškėjo skundžiami 1999 m. aktai, tačiau nei vieni, nei kiti negali būti įgyvendinami. Tokiu būdu pareiškėjas pateko į situaciją be išeities, kurią gali išspręsti tik teismo tvarka panaikinus akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus 1999 m. sprendimus, kurie nebeatitinka ir 2013-2015 m. patvirtintų ir galiojančių įsakymų.

Teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo negali įgyvendinti skundžiamais aktais jiems suteikiamų teisių – dėl aktų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms jų negalima įgyvendinti – kyla klausimas, kokių teisinių santykių stabilumas bus garantuojamas skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi. Šia nutartimi nei suinteresuotiems asmenims, nei atsakovui nėra užtikrinamas apibrėžtumas dėl jų teisinės padėties (galioja skirtingi kadastro duomenys), nenustatomos jokios teisinės garantijos, kadangi skundžiamais aktais įgytos ir perleistos teisės yra neįgyvendinamos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo skunde nurodyti faktai patvirtina, jog savo teisėmis jis naudojosi protingai ir nepiktnaudžiavo jomis, nes pirmiausiai siekė ištaisyti padarytus pažeidimus, neapsunkindamas teismo, kadangi dėl klaidų ištaisymo jokio ginčo nebuvo ir visi proceso dalyviai sutiko, kad minėtus aktus būtina keisti. Tačiau kadangi atsakovas, gavęs 2013 m. sausio mėn. pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą nepanaikino 1999 m. priimtų aktų administracine tvarka, bet ėmėsi jų keitimo procedūros, E. T. pakeitus savo poziciją, atsakovas naikinti 1999 m. aktų nebegalėjo ir jie formaliai toliau galioja, nors tuo pačiu metu galioja ir jiems prieštaraujantys 2013-2015 m. atsakovo priimti aktai.

Pažymi, jog savo skunde buvo nurodęs, kad apie, tai jog skundžiamais aktais pažeidžiamas teises jis gali ginti tik ginčydamas minėtus aktus, jis sužinojo gavęs UAB „Dzūkijos matininkai“ 2017 m. balandžio 19 d. pranešimą apie 2017 m. gegužės 5 d. planuojamus atlikti E. T. žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), geodezinius matavimus ir prašymą atvykti suderinti žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ribą, nes iki tol su E. T. ir atsakovu keitė skunde nurodytus teisės aktus ir viešąjį interesą pažeidžiančius administracinius aktus administracine tvarka. Taigi, termino kreiptis į teismą pradžią pareiškėjas skaičiuoja ne nuo sužinojimo apie skundžiamus aktus priėmimo momento, bet nuo UAB „Dzūkijos matininkai“ 2017 m. balandžio 19 d. pranešimo gavimo momento, nes būtent iš minėto pranešimo pareiškėjas sužinojo, kad E. T. iš esmės pakeitė savo poziciją ir pareiškėjui nepavyks pašalinti 1999 m. aktais padarytų pažeidimų administracine tvarka. Be to, tik gavus minėtą pranešimą Šedbaro advokatų profesinė bendrija 2017 m. balandžio 21 d. patikrino nekilnojamojo turto kadastro duomenis (kadastro žemėlapį) ir nustatė, kad kadastro žemėlapyje yra įregistruotos žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribos, pagal kurias A. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas E. T. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nors abu paminėti sklypai buvo suformuoti dar 1999 m., iki pat 2017 m. balandžio mėn. nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas atsisakydavo įregistruoti sklypų ribas kadastro žemėlapyje, nes pagal sklypų planus, jų riba kirto statinio ribą. Tačiau 2017 m. balandžio 21 d. paaiškėjo, kad šiuo atveju imperatyvių teisės aktų pažeidimas ir pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos kitaip – pareiškėjo visas namas (valstybės išperkama žemė) skundžiamu 1999 m. aktu patenka į trečiajam suinteresuotam asmeniui suformuotą žemės sklypą.

Nurodo, kad prašo atnaujinti terminą ir nagrinėjamu atveju yra pakankamai priežasčių tai padaryti: skundo padavimo terminas šiuo atveju jokių įgytų teisių ar santykių stabilumo neužtikrina, o tik trukdo jas įgyvendinti, be to, pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad skundžiamais aktais sukurtos problemos ir atlikti neteisėti veiksmai būtų ištaisyti be teisminių ginčų.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą (I t., b. l. 106-108) prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 38-6837 pareiškėjas turėjo teisę skųsti per 30 dienų nuo jo įteikimo. Kiti skundžiami administraciniai aktai turėjo būti skundžiami per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie jų turinį. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nuo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įteikimo pareiškėjui pakako duomenų ir apie Zervynų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 38-379, suprojektuotas jam priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas, kadangi kartu su sprendimu pareiškėjui buvo įteiktas ir žemės sklypo planas. Apie E. T. atžvilgiu priimtus administracinius aktus tikėtina, kad pareiškėjui vėliausiai tapo žinoma 2013 m. sausio mėn.

Nesutinka su atskirajame skunde pateiktu vertinimu, kad pareiškėjui apie galimai pažeidžiamas teises tapo žinoma tik gavus matininko kvietimą į E. T. priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, kadangi, kaip nurodo ir pats pareiškėjas, jis jau nuo 2013 m. sausio mėn. siekia pakeisti administracinius aktus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl terminų praleidimo ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjas 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-329 ir 2015 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 3SK-410-(14.3.110.) jau yra pakeitęs Zervynų kadastro vietovės žemėtvarkos projektą ir pertvarkęs žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjo pageidaujamu būdu. Šie administraciniai aktai nėra panaikinti, tačiau, dėl Nacionalinei žemės tarnybai nežinomų priežasčių, žemės sklypų kadastro ir registro duomenų pakeitimas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre ir registre.

Pažymi, kad panaikinus skundu prašomus naikinti administracinius aktus, privalėtų būti panaikinti ir pareiškėją tenkinantys Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-329, kadangi šis įsakymas yra neatsiejama prašomo naikinti įsakymo dalis, ir 2015 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 3SK-410-(14.3.110.), kadangi būtų panaikinti žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) suformavimo dokumentai, kas reikštų jog šie žemės sklypai turėtų būti išregistruojami iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro ir negalėtų būti pertvarkomi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą (I t., b. l. 112-113) prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. T. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą (I t., b. l. 114-115) prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas, veikdamas vienas, savo nuožiūra, neinformuodamas E. T., vykdė tik jam vienam suprantamą veiklą, dėl ko pateko į situaciją be išeities. E. T. nesutiko su pareiškėjo vykdoma veikla, kadangi dar nesulaukus dokumentų sutvarkymo iki galo, pareiškėjas pradėjo savivaliauti, t. y. praktiškai pradėjo naudotis E. T. priklausančiu žemės sklypu kaip savo nuosavybe, tuo suvaržydamas jos, kaip savininkės, nuosavybės teises, kas paskatino ją apsigalvoti dėl sklypų bendro sujungimo, o gautas atsakymas iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos, kuriuo atsisakyta suteikti dar vieną adresą gyvenamajam namui, galutinai pakeitė jos nuomonę.

Mano, kad nuo 1999 m. pareiškėjas žinojo, kad pažeistos nuosavybės teisės, kurias galima ginti tik skundžiant Alytaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 22 d. priimtą sprendimą. Praleidęs apskundimo terminą, pareiškėjas norėjo su trečiojo suinteresuoto asmens pagalba įgyvendinti savo teises ir inicijavo minėto akto pakeitimą, ištaisant 1999 m. padarytą pažeidimą – panaikinant žemės sklypus skiriančią ribą. Tokiu būdu E. T. sužinojo, kad jos pagalba buvo reikalinga tik dokumentų surinkimui, siekiant minėto tikslo. Pareiškėjas, gavęs reikalingus dokumentus, neinformavo jos apie tolesnę eigą, o kreipėsi į teismą dėl Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto panaikinimo. E. T. nutarė savo poziciją pakeisti ir 2017 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu palikti negaliojančiu jos 2013 m. sausio 30 d. surašytą prašymą, tačiau atsakymo dar negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, praleidus skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas siekia panaikinti 1999 m. priimtų administracinių aktų atitinkamas dalis, tačiau nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo dienos (1999 m. gegužės 17 d. ir 1999 m. spalio 22 d.) iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (2017 m. gegužės 4 d.) praėjo daugiau nei 18 metų, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, pripažino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus, neteisingai nustatė skundo padavimo termino pradžią ir nepagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, nors šiuo atveju pareiškėjas tiek tinkamai realizavo savo teisę į gynybą, tiek yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Taigi, nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai ABTĮ redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), iš esmės pakito praleistų skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminų atnaujinimo teisinis reglamentavimas. Šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-339-525/2017 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu 2017 m. gegužės 4 d., prašydamas panaikinti Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 38-379 patvirtinto Zervynų kaimo, esančio Marcinkonių seniūnijoje, žemės reformos žemėtvarkos projekto dalį, kuria suprojektuotos žemės sklypų Nr. 11-2 ir Nr. 26-2 ribos, Alytaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 38-982 priedo dalį, kurioje nurodyti nuosavybės teise atkuriami žemės sklypai Nr. 11-2 ir Nr. 26-2, Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 38-6837 dalį, kuria atkuriamos A. T. nuosavybės teisės į 0,24 ha žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) bei Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 38-6844 dalį, kuria atkuriamos E. T. nuosavybės teisės į 0,25 ha žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 10 metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl aktų, kurie priimti daugiau kaip prieš 10 metų, dalių nuginčijimo, todėl yra praleidęs 10 metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo 10 metų termino ir spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu. Todėl byloje konstatavus aplinkybių, atitinkančių naikinamojo termino pasibaigimą, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog, kadangi, kaip minėta, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas yra naikinamasis, t. y. šis terminas negali būti atnaujinamas, tiek pareiškėjo skunde, tiek atskirajame skunde išdėstyti argumentai, nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai dėl termino eigos pradžios momento, praleisto termino atnaujinimo ir pan. šiuo atveju neturi reikšmės, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai nevertinti bei apeliacinės instancijos teismas į juos taip pat neatsižvelgia.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos iš esmės panašiose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. T. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė