Administracinė byla Nr. A-4146-442/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02186-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas D. B. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 28 962 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. balandžio 18 d. jam buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių. Tardymo izoliatoriaus direktorius negalėjo jam skirti tokios nuobaudos, nes Šiaulių TI neturi tinkamų eksploatuoti baudos izoliatorių, direktorius sąmoningai pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalį, siekdamas pareiškėją kankinti, žeminti jo orumą ir žiauriai elgtis. Pareiškėjui atsisakius eiti į baudos izoliatorių, 2014 m. balandžio 22 d. apie 15 val. 10 min., prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios priemonės ir antrankiai, prižiūrėtojas E. K. jį prirakino prie stalo, stipriai užverždamas antrankius, iš skausmo pareiškėjas nutraukė antrankių grandinėlę, kad galėtų pabelsti į duris ir pasikviesti pagalbą. Atėję pareigūnai jį, sėdintį ant kėdės, prirakino kitais antrankiais, vieną ranką prie stalo kojos, kitą prie kėdės, taip jį surakintą laikė nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15 val. 10 min. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6 val. Penkiolika valandų pareiškėjas kentėjo skausmą, negalėjo nueiti į tualetą, nebuvo suteikta galimybė pavalgyti, negalėjo miegoti, nebuvo stebimas specialisto. Dešimt parų izoliatoriuje buvo kankinamas, nuodijamas raminamaisiais vaistais, išrašytais psichiatro. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu skirtą nuobaudą skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir teismui, tačiau jo skundą teismas atsisakė priimti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI direktorius 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis D. B. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – apie 13 val. 15 min., kratos metu gulte slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele, turi tris galiojančiais drausmines nuobaudas, vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, skyrė drausminę nuobaudą – uždarymą į drausmės izoliatorių 10 parų, paskirtos nuobaudos pareiškėjas neskundė. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo drausmės izoliatoriuje metu kameroje Nr. 4 nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. buvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, nustatytas remonto poreikis. Šiaulių TI rėžiminio korpuso drausmės izoliatorius įrengtas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, reikalavimais. Nors pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikta galimybė pavalgyti, tačiau jis buvo maitinamas, kaip ir visi kiti Šiaulių TI laikomi asmenys, visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovas pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką R. R. dėl jam skirtos drausminės nuobaudos bei prašė paaiškinti, kodėl tokia nuobauda jam skirta, jam buvo paaiškinta drausminių nuobaudų skyrimo tvarka. 2014 m. balandžio 18 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas, kad D. B. susižalojo, pareiškėjas žalojimosi priežasčių nenurodė. Vadovaujantis psichiatrės išvadomis, kad D. B. drausmės izoliatoriuje atlikti bausmės negali, 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas į drausmės izoliatorių vedamas nebuvo. 2014 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie nustatė, kad jis gali atlikti bausmę drausmės izoliatoriuje. Vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos bausmės pareiškėjas atsisakė eiti, grasino, kad būdamas vienas pasikars, grasino užpulti pareigūną, todėl buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. D. B. drausmės izoliatoriuje sulaužė lentynėlę bei išdaužė kameros lango stiklą, tuo įstaigai padarydamas 168,75 Lt turtinę žalą. Specialiųjų priemonių panaudojimas D. B. buvo nutrauktas 2014 m. balandžio 23 d., jis buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai, kurios darbuotojai nustatė, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse. Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo Šiaulių TI vidaus tarnybos skyriuje buvo pradėtas tyrimas bei informuota Šiaulių apygardos prokuratūra, tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai specialiąsias priemones panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją, naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių, specialiųjų priemonių panaudojimas įformintas teisės aktų nustatyta tvarka.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimu, pareiškėjas D. B. padavė apeliacinį skundą, prašydamas priteisti jam 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą ir administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjui Šiaulių TI direktoriaus 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių, nes jis kameros gulte, kuriuo tuo metu naudojosi, slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele. 2014 m. balandžio 18 d. būrio viršininkui R. R. supažindinus pareiškėją su skirta nuobauda ir įteikus jam nutarimo kopiją, pareiškėjas apie 13 val. vienkartinio skutimosi peiliuko nuolauža susižalojo dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, persipjovė pilvo paviršių, jam buvo suteikta medicininė pagalba, jis buvo konsultuotas gydytojo psichiatro ir šiam nustačius, kad pareiškėjas paskirtos bausmės atlikti negali, pareiškėjas į drausmės izoliatorių tą pačią dieną uždarytas nebuvo. Iš administracinėje byloje esančių tarnybinių pranešimų, tarnybinio tyrimo išvadų, nutarimo dėl žalos atlyginimo išieškojimo, liudytojų E. K. ir E. A. parodymų teismas nustatė, jog pareiškėjas vėliau 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė eiti į drausmės izoliatorių, todėl vedant buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Vėliau drausmės izoliatoriuje pareiškėjas elgėsi įžūliai, nutraukė antrankių grandinėlę ir išdaužė lango stiklą, todėl buvo antrankiais viena ranka prirakintas prie stalo kojos. Specialiųjų priemonių – antrankių – panaudojimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas 2014 m. balandžio 23 d. 6 val. Nustatęs, kad nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių – pareiškėjui buvo skirta už tai, kad jis kameros gulte, kuriuo tuo metu naudojosi, slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele, teismas sprendė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu pagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi tris galiojančiais drausmines nuobaudas. Teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai 10 parų laikė pareiškėją drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų. Aiškindamas Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 120–121 straipsnius teismas nurodė, jog tardymo izoliatoriaus pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius jiems siautėjant (BVK 121 str. 2 d. 1 p.), nuteistajam atsisakius sekti į baudos ar drausmės izoliatorių (BVK 121 str. 2 d. 2 p.), kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti (BVK 121 str. 2 d. 3 p.). Pareigūnai turi teisę ir įgaliojimus save bei kitus asmenis ginti nuo neteisėtų veiksmų ir šiuo tikslu pareigūnai gali panaudoti visas įstatyme nustatytas prievartos priemones ir jėgą būtinojo reikalingumo atveju, kiek to reikia jų pareigoms atlikti, jei norimų tikslų negalima pasiekti kitomis įtikinimo priemonėmis. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos, grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, uždarytas drausmės izoliatoriuose siautėjo, t. y. išdaužė langų stiklus, sulaužė lentynėlę, atvestas pokalbiui pas psichologą dėl grasinimo žudytis buvo sujaudintos būsenos, elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, afekto būsenoje grasino jį atvedusiam pareigūnui, prieš tai 2014 m. balandžio 18 d. save sužalojo – persipjovė dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, pilvo paviršių, teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nurodyti pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą panaudoti BVK nustatytas specialiąsias priemones.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų, jog jam nuo 15 val. 10 min., kai buvo panaudotos specialiosios priemonės, iki 19 val. 40 min., kai N. L. leido pareiškėjui nueiti į tualetą, pavalgyti nuėmus atrankius, ir vėliau nuo 19 val. 40 min. iki 2014 m. balandžio 23 d., 6 val., kai tokių priemonių panaudojimas buvo nutrauktas, nebuvo suteikta teisė pasinaudoti tualetu, nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pavalgyti, miegoti. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar nurodytu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės atsižvelgus į šią konkrečią analizuojamą situaciją. Kadangi teismas šių aspektų nevertino, o jų vertinimui yra svarbūs liudytojų, administracinės bylos proceso šalių parodymai, paaiškinimai, byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, uždarytas drausmės izoliatoriuose siautėjo, atvestas pokalbiui pas psichologą dėl grasinimo žudytis buvo sujaudintos būsenos, elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, afekto būsenoje grasino jį atvedusiam pareigūnui, prieš tai 2014 m. balandžio 18 d. save sužalojo – persipjovė dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, pilvo paviršių. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad nurodyti pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą panaudoti BVK nustatytas specialiąsias priemones. Įvertinęs liudytojo E. K. parodymus, kad pareiškėjo viena ranka buvo surakinta per riešą, o kad D. B. nesiautėtų kameroje, teko prirakinti prie stalo, nes kitaip asmuo turi galimybę toliau niokoti kamerą ar trankyti galvą į sieną, teismas vertino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pasirinko tinkamą elgesio modelį su pareiškėju, prirakinant pareiškėjo vieną ranką prie stalo kojos siekiant, kad jis nebesiautėtų kameroje. Dėl specialiųjų priemonių naudojimo nutraukimo teismas pažymėjo, kad liudytojas N. L. nurodė, kad pareiškėjo D. B. elgesys nebuvo normalus kaip įprastai, D. B. reiškė pyktį dėl dienos įvykių, einant miegoti dar nebuvo nusiraminęs, jis bijojo dėl pareiškėjo būklės, todėl einant miegoti neatrakino antrankių; dėl spec. priemonių naudojimo nutraukimo tarėsi su pamainos viršininku A. G., kadangi jis pats negali priimti tam tikrų sprendimų, kartu su viršininku priėmė sprendimą, kad iki ryto D. B. bus paliktas prirakintas antrankiais, kol bus visiška ramybė. Be to, pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. buvo konsultuotas psichiatrės, konsultacijos metu D. B. pareiškė, kad sumažėjo dirglumas, gerai miega naktimis, tačiau išsakė mintis apie savęs žalojimąsi, nes negali būti vienas kameroje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog 2014 m. balandžio 22 d. pareiškėjo elgesys nebuvo toks, kuris būtų leidęs pareigūnui nutraukti pareiškėjui taikytų specialiųjų priemonių naudojimą prieš pareiškėjui einant miegoti, todėl laikytina, kad pareiškėjui specialiųjų priemonių panaudojimas 2014 m. balandžio 23 d. apie 6.00 val. ryto nutrauktas išnykus jų naudojimo pagrindui. Įvertinęs liudytojo E. K. parodymus teismas priėjo išvados, kad pareiškėjui taikant specialiąsias priemones 2014 m. balandžio 22 d. nuo 15.10 val. iki 19.40 val. buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, pareiškėjui nebuvo apribotos galimybės paprašyti dirbančiųjų pareigūnų leisti nueiti į tualetą, nes, kaip nurodė E. K., jis dirbo ne vienas, o jei D. B. būtų paprašęs čiužinio, pavalgyti ar leisti nueiti į tualetą, jis būtų tenkinęs tokius prašymus. Be to, pareiškėjas galėjo pavalgyti, kadangi buvo prirakintas taip, jog sėdėjo prie stalo, jo viena ranka buvo laisva, o lėkštė su maistu buvo padėta ant stalo. Įvertinęs liudytojo N. L. parodymus teismas sprendė, kad pareiškėjui taikant specialiąsias priemones 2014 m. balandžio 22 d. nuo 19.40 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6 val. ryto buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, nes, kaip patvirtino N. L., jis perėmęs budėjimą apie 19.30 val. pareiškėjui leido pasinaudoti tualetu, vėliau paaiškino, kad kai norės į tualetą pakviestų darbuotojus, ir sudarytos sąlygos miegoti (kaip teigė N. L., pareiškėją prirakino taip, kad nebūtų trikdomas jo miegas).
Teismas pažymėjo, kad vertinant pareigūnų veiksmus panaudojant specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu, yra reikšmingi duomenys, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 15 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuteistojo D. B. pareiškimuose nurodytų faktų. Todėl teismas pripažino, kad Šiaulių TI pareigūnai, panaudodami specialiąsias priemones 2014 m. balandžio 22 d.–23 d., veikė įstatymo nustatyta tvarka, jų veiksmai, atsižvelgiant į šios konkrečias situacijos aplinkybes, buvo teisiškai pagrįsti. Įrodymų, kad buvo žeminamas pareiškėjo orumas, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė nueiti į tualetą, pavalgyti, ir nebuvo sudarytos sąlygos miegoti, byloje nėra, o priešingai – teismo posėdžių metu apklausti liudytojai patvirtino, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, pavalgyti ir miegoti. Todėl valdžios institucijos darbuotojų neteisėtų veiksmų dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teismas nenustatė.
IV.
Pareiškėjas D. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog tam, kad pasinaudoti tualetu jis negalėjo prisišaukti pareigūnų, nes buvo laikomas korpuse, kuriame nėra pareigūnų posto ir drausmės izoliatoriaus kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko. Be to, pareiškėjas visą laiką buvo prirakintas, todėl negalėjo pabelsti į duris. Pažymi, kad pareigūnai atrakina duris tik patikrinimo metu, tada pareiškėjas ir paprašė leisti pasinaudoti tualetu. Tačiau prieš tai naudotis tualetu negalėjo. Pareiškėjo teigimu, visą naktį jis praleido be miego, nes buvo prirakintas, kas jam trukdė miegoti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik pareigūnų parodymais.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokius teisės aktus pažeidė Šiaulių TI.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. B. reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, dėl neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atmetė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir mano, jog jam turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš kalinimo 10 parų baudos izoliatoriuje, sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, taip pat iš to, kad jam atsisakius eiti į baudos izoliatorių, buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Pasak pareiškėjo, nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15.10 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val., jis kentėjo skausmą, negalėjo nueiti į tualetą, jam nebuvo suteikta galimybė pavalgyti ir miegoti.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, pagrįstai vadovavosi šioje administracinėje byloje priimta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad už tai, jog pareiškėjas kameros gulte slėpė mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, Šiaulių TI direktorius 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu pagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi tris galiojančiais drausmines nuobaudas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo veiksmai, t. y. tai, jog 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos, jis grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, uždarytas drausmės izoliatoriuose siautėjo, t. y. išdaužė langų stiklus, sulaužė lentynėlę, atvestas pokalbiui pas psichologą dėl grasinimo žudytis buvo sujaudintos būsenos, elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, afekto būsenoje grasino jį atvedusiam pareigūnui, prieš tai 2014 m. balandžio 18 d. save sužalojo, sudarė pagrindą panaudoti BVK nustatytas specialiąsias priemones – antrankius. Teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių TI pareigūnai 10 parų laikė pareiškėją drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia įsiteisėjusia ir prejudicinius faktus nustačiusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir pagrįstai už tai, kad pareiškėjas drausmės izoliatoriuje buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus.
Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis yra grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15.10 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val. su antrankiais, nesudarant galimybių naudotis tualetu bei miegoti.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo liudytoju apklaustas E. K. 2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu paliudijo, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes pavalgyti, naudotis tualetu, pareiškėjo viena ranka per riešą buvo prirakinta prie stalo, kita ranka buvo laisva. Liudytojas taip pat nurodė, jog jei pareiškėjas būtų paprašęs pavalgyti ar leisti nueiti į tualetą, jis būtų tenkinęs jo tokius prašymus bei kad kiek jį informavo kitas pareigūnas, pareiškėjui maistas buvo atneštas į kamerą ir buvo suteikta galimybė pavalgyti. Liudytojas E. A. nurodė, kad pareiškėjui buvo maistas atneštas pagal dienotvarkę, iš ūkio brigados darbuotojas padėjo lėkštę ant stalo, pareiškėjas tuo metu sėdėjo prie stalo ant kėdės ir turėjo galimybę pavalgyti.
Liudytojas N. L. 2015 m. sausio 21 d. pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu paaiškino, kad 2014 m. balandžio 22 d. perėmęs budėjimą apie 19.30 val., atrakinęs antrankius leido pareiškėjui pasinaudoti tualetu ir vėl uždėjo antrankius, nes bijojo, kad D. B. ko nors sau nepasidarytų, o nakčiai, nuteistajam atsigulus, vieną ranką prirakino prie gulto šono taip, kad netrukdytų miegoti. 2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu liudytojas taip pat nurodė, kad leido pareiškėjui pasikloti lovą, viena jo ranka buvo su antrankiais, kita – prirakinta prie šalia lovos esančio vamzdžio, pareiškėjas nebuvo suvaržytas, jis galėjo laisvai sukinėtis. Liudytojas pareiškėjui pasakė, kad jei jis norės į tualetą, kad pasikviestų darbuotojus.
Taigi, remiantis nurodytais liudytojų parodymais, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas galėjo valgyti, nes sėdėjo prie stalo, viena ranka buvo neprirakinta. Taip pat, nors ir prirakintas viena ranka prie gulto šono, pareiškėjas galėjo gulėti ir miegoti. Nors akivaizdu, kad pareiškėjo laikymas viena ranka prirakintam prie stalo kojos ar prie gulto šono sukėlė pareiškėjui papildomus suvaržymus ir nepatogumus, tačiau, kaip nustatyta byloje, pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, uždarytas drausmės izoliatoriuose siautėjo. T. y. pareiškėjas išdaužė langų stiklus, sulaužė lentynėlę, atvestas pokalbiui pas psichologą dėl grasinimo žudytis buvo sujaudintos būsenos, elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, afekto būsenoje grasino jį atvedusiam pareigūnui. Pareiškėjas dar prieš tai 2014 m. balandžio 18 d. save sužalojo – persipjovė dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, pilvo paviršių. 2014 m. balandžio 22 d. konsultacijos su psichiatre metu pareiškėjas išsakė mintis apie savęs žalojimąsi, nes negali būti vienas kameroje. Pasak liudytojo N. L., pareiškėjo elgesys nebuvo normalus kaip įprastai, jis reiškė pyktį dėl dienos įvykių, einant miegoti dar nebuvo nusiraminęs, todėl pareigūnas bijojo dėl pareiškėjo būklės ir einant miegoti neatrakino antrankių. Atsižvelgiant į aptartą pareiškėjo elgesį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių TI pareigūnai, panaudodami specialiąsias priemones, pareiškėjo atžvilgiu veikė teisės aktų nustatyta tvarka.
Kita vertus, byloje nėra pateikta įrodymų, kad kiekvieną kartą pareiškėjui norint pasinaudoti tualetu, jam būtų buvusi sudaryta galimybė pasikviesti pareigūną, kuris būtų jį atrakinęs ir leidęs pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas korpuse, kuriame nėra pareigūnų posto, be to, drausmės izoliatoriaus kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, todėl tik patikrinimo metu atėjęs pareigūnas jam leido pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl apribojimo naudotis tualetu, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15.10 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val. nebuvo užtikrinta galimybė bet kuriuo metu pasinaudoti sanitariniu mazgu (CK 6.271 str.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo 10 parų drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame higienos reikalavimų, ir dėl neužtikrintos galimybės pareiškėjui nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15.10 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val. bet kuriuo metu pasinaudoti sanitariniu mazgu, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą. Dėl to, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100 Eur.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė