Administracinė byla Nr. A520-1788/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00017-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M.,

atsakovo atstovei E. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 13 102,86 Lt darbo užmokesčio dalį; 2) priteisti iš atsakovo už nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2012 m. sausio 5 d. neišmokėtą darbo užmokesčio sumą priskaičiuotas 2012 m. sausio 5 d. 5 procentų dydžio metines palūkanas – 728,04 Lt; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už neišmokėtą 13 102,86 Lt darbo užmokesčio sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. sausio 5 d.) iki kol atsakovas įvykdys šią piniginę prievolę.

Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2009 m. birželio 1 d. ėjo Administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (13 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė). Pareiškėjas nurodė, kad dėl iš esmės pablogėjusios valstybės ekonominės, finansinės būklės 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo Nr. XI-85 3 straipsniu valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis 2009 metais nustatytas 475 Lt, t. y. buvo sumažintas 3,06 procentais nuo 2008 metais galiojusio 490 Lt, o nuo 2009 m. liepos 17 d. – sumažintas iki 450 Lt. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 1 priedas, kuriuo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, ir jo (pareiškėjo), kaip 13 kategorijos valstybės tarnautojo, pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 6,3 iki 6,2, t. y. pareiginė alga papildomai sumažinta dar 1,59 procentais nuo iki tol galiojusios. Minėtu 2009 m. liepos 17 d. įstatymu buvo pakeista ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, kuria sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Pareiškėjo nuomone, toks mažinimas yra neproporcingas ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, jog tik kai yra oficialiai konstatuota, kad valstybėje susiklostė itin sunki netrumpalaikė ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažinti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimus. Pareiškėjo teigimu, grįžus po kasmetinių atostogų, nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo darbdavys, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, taikė akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančias 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo
Nr. XI-363 nuostatas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą prašė nutraukti bylą arba atmesti prašymą.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjo prašymo reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui paduoti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. prašymą.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 4 d., sprendė, kad pareiškėjas nepraleido trejų metų termino paduoti skundą administraciniam teismui. Teismas nustatė, kad byloje reiškiamas reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Tarp proceso šalių nėra ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio. Pagal pareiškėjo pateiktus neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimus, už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 13 102,86 Lt. Atsižvelgęs į ABTĮ 3 straipsnio 1, 2 dalis, teismas pažymėjo, jog administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį. Teismas taip pat vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-84 redakcija), rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio, taikomo 2008 metais, įstatymu buvo patvirtintas pareiginės algos bazinis dydis 2008 metais – 490 Lt. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu buvo nustatytas valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2009 metais – 475 Lt. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis, taikomas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d., buvo sumažintas iki 450 Lt, o vėliau toks sumažinimas paliktas galioti ir 2011 metais.

Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, kad pareiginės algos bazinis dydis, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatytas priedas už kvalifikacinę klasę ir darbo užmokesčio koeficientas negalėjo būti sumažintas, nes tai prieštarauja proporcingumo principui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ patvirtino Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą, kurios antroje dalyje – ,,Krizės įveikimo planas“ – konstatuota, jog daugelis makroekonomikos rodiklių ir jų prognozės akivaizdžiai rodo, kad Lietuva atsidūrė ekonomikos krizėje. Šioje programoje jau buvo numatytos taupymo ir efektyvaus mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimo priemonės. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą programą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. spalio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, kuriame dar kartą pažymėjo, jog valstybėje 2008 metų pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis. Nutarimas priimtas siekiant užtikrinti, kad išlaidų mažinimas kuo mažiau pakenktų socialinių išmokų sektoriui. Šis nutarimas laikytinas tik viena iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 metų programos įgyvendinimo priemonių, jis nėra susijęs su valstybės tarnyba ir, priešingai nei teigė pareiškėjas, nelaikytinas pirmu oficialiu paskelbimu apie prasidėjusią ekonominę krizę. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, nors ir išaiškino, jog iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų valstybės institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimai gali būti mažinami tik išskirtiniais atvejais, tačiau pripažino, jog toks mažinimas valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė Valstybės tarnybos įstatymo bei Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymų prieštaravimu Konstitucijai, tačiau savarankiško reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ištyrimo, ar jie neprieštarauja pagrindiniam Lietuvos Respublikos įstatymui, nepareiškė, todėl jų privalo laikytis atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis darbo užmokesčio valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu bei Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, todėl jos veiksmai pagrįsti ir teisėti.

III.

Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnį, nepagrįstai nenagrinėjo ir nevertino faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų. Pateikti faktai ir apskaičiavimai akivaizdžiai įrodo, kad 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 atlyginimai tam tikroms valstybės tarnautojų grupėms papildomai sumažinti pažeidžiant Konstituciją ir proporcingumo principą.

2. Teismas nesivadovavo jam privalomuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinio proporcingumo principo, nesilaikė galutiniuose ir neskundžiamuose šio teismo aktuose išdėstytų argumentų, kaip gali būti laikinai mažinami valstybės tarnautojų atlyginimai, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

3. Teismas nevykdė konstitucinės pareigos užtikrinti jo, kaip individualaus asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes, bet gynė įstatymų leidėjo antikonstitucinius veiksmus, kuriais jis vėliau priimtais įstatymais vėl nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su galutiniais ir neskundžiamais Konstitucinio Teismo aktais suformuota Konstitucijos nuostatų samprata.

4. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, negynė jo teisių į nuosavybę. Šioje byloje nėra ginčo dėl darbo užmokesčio padidinimo.

5. Teismas pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį, kadangi taikė įstatymą, kuris akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, bei, spręsdamas šią bylą ir priimdamas neteisėtą sprendimą, taikė ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą. Akivaizdu, kad 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas Nr. XI‑363 prieštarauja Konstitucijai, todėl nereikėjo reikšti savarankiško reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tai yra teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, pareiga (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog Kauno miesto savivaldybės administracija darbo užmokestį pareiškėjui ginčo laikotarpiu mokėjo vadovaudamasi galiojančiais valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo tvarką reglamentuojančiais teisės aktais. Apeliantas neįvardijo, dėl kokių konkrečių atsakovo kaltų veiksmų (neveikimo) jis negavo darbo užmokesčio dalies ir tuo buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos teismų formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-186/2009, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-60/2010, 2012 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-136/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-484-815/2009).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui, ir sustabdė administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas ,,Valstybės žiniose“ (,,Valstybės žinios“, 2013 m. spalio 1 d., Nr. 103-5079).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatas.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų ir koncesijos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (13 kategorija, 1 kvalifikacinė klasė).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų jam nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 13 102,86 Lt darbo užmokesčio dalis.

Pažymėtina, jog Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą; koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šio įstatymo 1 priedas; pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę.

Atsakovui pritaikius pirmiau nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas, buvo sumažintas pareiškėjo pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę klasę, o pritaikius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalies (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatas, buvo pratęstas toks teisinis reguliavimas, taigi tokiu būdu pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą. Atsižvelgęs į ABTĮ 3 straipsnio 1, 2 dalis, teismas pažymėjo, jog administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento, kad pareiginės algos bazinis dydis, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatytas priedas už kvalifikacinę klasę ir darbo užmokesčio koeficientas negalėjo būti sumažintas, nes tai prieštarauja proporcingumo principui. Teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus nuostatomis, nustatančiomis darbo užmokesčio valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu bei Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, todėl jos veiksmai pagrįsti ir teisėti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, taikė Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas savo skundo reikalavimų negrindė tuo, kad pareiginės algos bazinis dydis negalėjo būti sumažintas. Tai pareiškėjas patvirtino ir savo apeliaciniame skunde.

VI.

Pažymėtina, jog šioje nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., kai buvo oficialiai paskelbtas ,,Valstybės žiniose“ (,,Valstybės žinios“, 2013 m. spalio 1 d., Nr. 103-5079). Šiame nutarime konstatuota: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr.150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr.150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atkreiptinas dėmesys, jog šis Konstitucinio Teismo nutarimas aktualus visiems valstybės tarnautojams – tiek einantiems pareigas valstybės, tiek savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumą, todėl, vadovaujantis pirmiau išdėstytomis teisės aktų normomis, byloje negali būti taikomos įstatymų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šiuo atveju išplėstinė teisėjų kolegija neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog šiuo atveju nustatyto pažeidimo, mokant pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pasisakęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011) taip pat yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama.

Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi antikonstitucinėmis pripažintomis teisės normomis ir darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos, kuri apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, kurios vėliau pripažintos antikonstitucinėmis, veiksmai yra pagrįsti ir teisėti.

Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalimi bei 24 straipsnio 2 dalimi (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; be to, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę. Vadovaujantis šiomis teisės aktų nuostatomis bei Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, konstatuotina, jog šiuo atveju yra pagrindas spręsti klausimą dėl pareiškėjo teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, t. y. nagrinėti pareiškėjo patirtus praradimus dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos), nuostatų taikymo.

VII.

Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymi, jog pareiškėjas pagal savo keliamus reikalavimus nurodė tinkamą atsakovą, t. y. Kauno miesto savivaldybės administraciją.

Pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį atsakovas – tai institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškė reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Kauno miesto savivaldybės administracijai, t. y. institucijai, kuri ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjo darbdavys bei mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį.

Pažymėtina, jog atsakovo tinkamumas tiesiogiai siejamas su tais teisiniais santykiais, kurių pagrindu yra pareikštas reikalavimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kt.) ne kartą pažymėta, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas.

Darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi šiuo atveju būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbdavio funkcijas visa apimtimi realiai įgyvendino Kauno miesto savivaldybės administracija, kurioje jis (pareiškėjas) ėjo Viešųjų pirkimų ir koncesijos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Kauno miesto savivaldybės administracija, dėl kurios taikytų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų, mokant pareiškėjui atlyginimą už atliktas pareigas iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto, pareiškėjas patyrė praradimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, t. y. pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė Kauno miesto savivaldybės administracijai mokant pareiškėjui darbo užmokestį teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. redakcijos) nuostatos, tačiau šioje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2006 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A15-406/2006, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013, kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, vadovaudamasi nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas tinkamai atsakovu įvardijo Kauno miesto savivaldybės administraciją.

VIII.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuris priimtas būtent dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šioje byloje, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo A. M. prašymą tuo pagrindu, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos, kuri apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, kurios vėliau pripažintos antikonstitucinėmis, veiksmai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas sprendime taikė Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas, t. y. pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu ir dėl materialiosios teisės normų pažeidimo yra naikinamas (ABTĮ 143 straipsnis).

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo ir skunde nurodytų aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nevertino įrodymų, iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjui priklausiančių mokėti sumų, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi spręsti klausimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatomis. Pažymėtina, jog išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo praradimų, patirtų dėl įstatymų nuostatų, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų atlyginimų mažinimo mastas ir kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis, taikymo, kompensavimo apimties, konkrečių neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumų, kadangi dėl to turi spręsti pirmosios instancijos teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

                                                                      Dalia Višinskienė