Civilinė byla Nr. e2-686-781/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00422-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 27 d.   

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kongera“ nemokumo administratorės ir suinteresuoto asmens I. J. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kongera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys M. R., U. R.-D., M. Z., E. R., T. V.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. spalio 18 d., uždarajai akcinei bendrovei „Kongera“ (toliau – atsakovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta A. M.. 

2.       Teisme 2020 m. rugpjūčio 24 d. gautas atsakovės nemokumo administratorės (toliau – pareiškėja) prašymas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Prašyme nurodyta, kad atsakovės buvę valdymo organai sąmoningai ir tyčiniais veiksmais priešingai įstatymų reikalavimams aplaidžiai/apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, realių ir tikrųjų ketinimų restruktūrizuoti ir atkurti įmonės nemokumą neturėjo. Be to, pareiškėja nustatė, kad UAB „Kongera“, be kitų dominuojančių atsiskaitomųjų sąskaitų, buvo atidariusi keturias sąskaitas AB Šiaulių banke, per kurias pervesdavo iš kitų savo atsiskaitomųjų sąskaitų pinigines lėšas ir jas išgrynindavo, taip siekiant suklaidinti ir neatskleisti visos informacijos apie piniginių lėšų panaudojimo tikslingumą. Pareiškėja nurodė aplinkybę, kad UAB „Kongera“ vengė mokėti mokesčius valstybei. Analizuojant BUAB „Kongera“ sandorius, pareiškėja nustatė, kad pirkėja UAB „Kongera“ ir pardavėjas J. J., kuris yra UAB „Kongera“ faktinio vadovo I. J. tėvas, 2017 m. birželio 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Kongera“ įsigijo 11 žemės sklypų už bendrą 80 200,00 Eur sumą. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenys įrodo, kad šių žemės sklypų rinkos vertė 2017 m. liepos mėn. buvo 75 300,00 Eur. Atliekant BUAB „Kongera“ sandorių analizę buvo nustatyta, kad įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje prieš UAB „Kongera“ restruktūrizavimo bylos nutraukimą 2019 m. sausio 4 d. įmonės buvę valdymo organai atitinkamiems darbuotojams padidino darbo užmokestį. Taip pat BUAB „Kongera“ bankroto bylos duomenys rodo, kad UAB „Kongera“ buvęs vadovas M. R. iki šiol nėra įvykdęs Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų ir nemokumo administratorei nėra perdavęs bendrovei priklausančio turto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu tenkino bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.       Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes pripažinti BUAB ,,Kongera“ bankrotą tyčiniu, padarė išvadą, kad bankroto administratorė vadovaujasi tokiais tyčinio bankroto pagrindais: 1) suinteresuoti asmenys pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas), 2) suinteresuoti asmenys aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), 3) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl šie pagrindai sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

5.       Pasisakydamas apie aplaidžiai tvarkomą įmonės buhalterinę apskaitą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. R., kuris vadovavo įmonei iki 2016 m. lapkričio 17 d., ir M. Z. vadovavimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. iš sąskaitų AB Šiaulių banke buvo išgryninta 285 442,90 Eur. Suinteresuoti asmenys E. R. ir M. Z. nepateikė teismui dokumentų, įrodančių grynųjų pinigų panaudojimo įmonės reikmėms būtinybę. Teismas, vadovaudamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 26 d. specialisto išvada (toliau – specialisto išvada) nustatė, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus UAB „Kongera“ apskaitos dokumentus, septyniems darbuotojams nurodytų pinigų išgryninimo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. liepos 30 d. įmonė nepagrindė apskaitos dokumentais darbo užmokesčio priskaitymo, iš viso 39 034,12 Eur, ir išmokėjimo – 29 164,10 Eur. Teismas pažymėjo, kad 285 442,90 Eur suma išgryninta nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai įmonė jau susidūrė su finansiniais sunkumais, nes suinteresuotas asmuo U. R.-D. 2017 m. gruodžio 22 d. padavė pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Išgrynintų pinigų panaudojimo faktas, teismo nuomone, sudarė galimybę pažeisti kreditorių reikalavimų mokėjimo eiliškumą.

6.       Apskųstoje nutartyje pažymėta, kad tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas). Šiuo atveju dokumentų ir turto neperdavimo priežastys nežinomos, įpareigojimas perduoti turtą ir dokumentus iki šiol neįvykdytas, todėl toks elgesys laikytinas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo bankroto administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį.

7.       Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansą, pateiktą VĮ Registrų centrui, ir civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo klausimas, esantį balansą, nustatė, kad šie balansai, sudaryti vieno mėnesio intervalu, akivaizdžiai skiriasi tiek turto, tiek įsipareigojimų apimtimi.

8.       Minėtas UAB ,,Kongera“ 285 442,90 Eur sumos išgryninimo faktas, 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 31 d. iš esmės skirtingų balansų sudarymas, UAB „RNDV group“ 434 542,28 Eur finansinio reikalavimo neįtraukimas į įmonės kreditorių sąrašą bei finansinę atskaitomybę, dalies turto neperdavimo faktas, teismo įsitikinimu, vertintini kaip siekis nuslėpti nuo bankroto administratorės duomenis apie bendrovės realią turtinę padėtį ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį, todėl šie veiksmai laikytini tyčinio bankroto požymiu.

9.       Analizuodamas kitą tyčinio bankroto pagrindą – nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą – teismas nurodė, kad 2017 m. birželio 13 d., t. y. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu, UAB ,,Kongera“ vadovavo suinteresuotas asmuo U. R.-D.. Iš suinteresuoto asmens T. V. paaiškinimo nustatyta, kad jis nepriėmė sprendimo pirkti šiuos sklypus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sandorių sudarymo metu UAB „Kongera“ akcininko Limited Partnership ERA Group LP atstovu pagal įgaliojimą nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. gegužės 26 d. buvo suinteresuotas asmuo I. J., kuris pagal 2016 m. gegužės 31 d. darbo sutartį ėjo plėtros direktoriaus pareigas. Todėl byloje įrodyta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo I. J., eidamas plėtros direktoriaus pareigas, pritarė sandoriui su savo tėvu, tačiau byloje neįrodė, jog dėl šių sklypų turėjo bent preliminarų ekonomiškai įmonei naudingą sprendimą, t. y. investuodami į šiuos sklypus 80 200 Eur įmonės vadovai ir dalyviai privalėjo turėti ekonomiškai pagrįstą sprendimą dėl minėtos investicijos. Ši aplinkybė ypatingai svarbi tuo metu, kai įmonė turi skolinių įsipareigojimų, nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui. Žemės sklypų pardavėjui sumokėjus 44 200 Eur (36 000 Eur finansinis reikalavimas patvirtintas BUAB „Kongera“ bankroto byloje) vietoj to, kad būtų dengiami finansiniai reikalavimai, buvo padidinta finansinių reikalavimų apimtis 36 000 Eur, kas pažeidė kreditorių teises ir interesus.

10.       Teismas pripažino esant įrodytai aplinkybę, kad darbo užmokesčio darbuotojams padidinimas nuo 2019 m. sausio 1 d. vertintinas kaip nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei sprendimas. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. balandžio 25 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08) FR1042-1932 ir 2018 m. gruodžio 14 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08) FR1042-5569 (toliau – Operatyvaus patikrinimo pažymos) nurodyta, kad atlikus UAB „Kongera“ patikrinimą nustatyta, jog UAB „Kongera“ nevykdė 2017 m. rugpjūčio 11 d. Mokestinės paskolos sutarties dėl 42 232,00 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo, yra skolinga valstybės biudžetui. Atlikusi UAB „Kongera“ veiklos laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. patikrinimą VMI prie LR FM nustatė analogiškus pažeidimus, t. y. kad bendrovės skola biudžetui ir toliau didėja, todėl teismas sprendė, kad įmonėje darbo užmokesčio padidinimas iki daug didesnių nei vidutinių nelaikytinas ekonomiškai pagrįstu sprendimu.

11.       Teismas konstatavo, kad UAB ,,Kongera“ valdymo organai ir dalyviai žinojo, kad įmonės nuostolingumas tęsėsi nuo 2017 m. pabaigos (Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi UAB „Kongera“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, nutartis įsiteisėjo 2018 m. sausio 25 d.), bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kuriems įvykdyti neturėjo pakankamai lėšų, bet iš esmės sudarinėjo sandorius, kuriais blogino turtinę padėtį.

12.       Vertindamas suinteresuotų asmenų veiksmus, susijusius su atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, teismas nustatė, kad pagal Operatyvaus patikrinimo pažymas, UAB „Kongera“, vykdydama atsiskaitymus, nesilaikė CK 6.930¹ str. nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2018 m. balandžio 13 d. įmonei vadovavo suinteresuotas asmuo U. R.-D.. Teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų minėtoms pažymoms nuginčyti, todėl jomis nesivadovauti byloje nėra teisinio pagrindo.

13.       Įvertinęs bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad suinteresuoti asmenys, siekdami išvengti teisingo darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimo, mokesčių VSDFV, VMI mokėjimo, sąmoningai apgaulingai (tyčia) tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat žinodami apie esamus (ir didėjančius) įsiskolinimus valstybės biudžetui (įmonės tikrąją finansinę padėtį) vykdė mokėjimus kitiems kreditoriams bei sudarinėjo ekonomiškai įmonei nenaudingus sandorius. Šiais veiksmais jie pažeidė ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus ir tyčia privedė įmonę prie bankroto.

14.       Teismas taip pat pripažino, kad šioje byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog suinteresuotas asmuo I. J. buvo UAB „Kongera“ akcininko Limited Partnership ERA Group LP atstovu pagal įgaliojimą nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. gegužės 26 d., o pagal 2016 m. gegužės 31 d. darbo sutartį jis ėjo plėtros direktoriaus pareigas.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

15.       Pareiškėja atskiruoju skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties 111 punkte nurodytą motyvą, nurodant, kad „BUAB „Kongera“ su J. J. pilnai atsiskaitė sumokėdama 80 200,00 Eur už nupirktus žemės sklypus“; pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties motyvus, nurodytus 48 ir 50 punktuose, įpareigojant pirmosios instancijos teismą šioje byloje nustatyti atsakingus asmenis dėl BUAB „Kongera“ privedimo prie bankroto tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      UAB „Kongera“ su J. J. už įsigytinus žemės sklypus yra atsiskaičiusi visiškai, tuo pagrindu J. J. BUAB „Kongera“ bankroto byloje nereiškė jokio finansinio reikalavimo.

15.2.                      Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 3 dalį įtvirtintą teisės normą vertindamas kaip materialinę teisės normą, kurios atgalinis veikimas nėra galimas ir šioje byloje paminėta teisės norma netaikytina, galimai nukrypo nuo formuojamos naujausios teisminės praktikos dėl šios normos aiškinimo ir taikymo, pagal kurią JANĮ 70 straipsnio 3 dalį įtvirtinta teisės norma savo pobūdžiu yra ne materialinė, bet procesinės teisės norma, todėl ji turi būti taikytina neatsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto požymiai yra nustatinėjami pagal ĮBĮ.

16.       Suinteresuotas asmuo I. J. atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

17.       Suinteresuotas asmuo E. R. atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį tenkinti iš dalies – panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria BUAB „Kongera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime teigiama, kad:

17.1.                      Pareiškėjos prašymas įpareigoti pirmosios instancijos teismą nustatyti atsakingus asmenis dėl privedimo prie bankroto tyčia reiškia prašymą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

17.2.                      Sutiktina su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti JANĮ 70 straipsnio 3 dalį.

17.3.                      Nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kad būtų galima įvertinti tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką įmonės bankrotui, bet pirmosios instancijos teismas BUAB „Kongera“ nemokumo momento nenustatinėjo.

17.4.                      Nekalbant apie palyginti su visa išgrynintų pinigų suma mažą suinteresuoto asmens E. R. buvimo direktoriumi laikotarpiu išgrynintų pinigų sumą (11 920 Eur ir 2 800 Eur), pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, kur buvo panaudoti išgryninti pinigai.

17.5.                      Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus vertinimo, ar dėl galimai suinteresuoto asmens E. R. apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (su kuo jis nesutinka) negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

17.6.                      Teismas pilnai neištyrė ir nepasisakė dėl to, kas buvo faktinis įmonės vadovas suinteresuoto asmens E. R. buvimo direktoriumi laikotarpiu, o tai svarbu atsakingo (kalto) asmens dėl tyčinio įmonės bankroto nustatymui.

18.       Suinteresuotas asmuo I. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjos prašymą dėl BUAB „Kongera“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie argumentai:

18.1.                      Kaip yra nurodžiusi BUAB „Kongera“ vadovė U. R.-D., 2017 m. birželio 13 d. įsigyti žemės sklypai buvo bendrovės įsigyti tam, kad ji savo balanse turėtų nekilnojamojo turto. Tokiu atveju yra teigiamai vertinamas bendrovės mokumas dalyvaujant viešuosiuose konkursuose, didėjo bendrovės konkurencingumas. Taip pat, esant reikalui bendrovė gali šį nekilnojamąjį turtą panaudoti kaip sandorio užtikrinimo priemonę, pvz. šį turtą įkeisti. Šių įsigytų žemė sklypų dėka UAB „Kongera“ dalyvavo ir laimėjo viešuosius konkursus bei iš jų gavo pelno. Dėl to nesutiktina su teismo išvada, kad nurodytas sandoris buvo bendrovei nenaudingas arba nuostolingas.

18.2.                      Vien ta aplinkybė, kad sklypai buvo įsigyti 4 900 Eur, t. y. 6,5 proc., brangiau negu nustatyta jų rinkos vertė vertinimo ataskaitoje, negali būti vertinama kaip įmonei nenaudingas sandoris.

18.3.                      Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo, kad suinteresuotas asmuo I. J. buvo UAB „Kongera“ plėtros vadovu ir pritarė sandoriui su savo tėvu, tačiau tai neatitinka byloje surinktų įrodymų. Suinteresuotas asmuo I. J. buvo UAB „Kongera“ plėtros direktoriumi, todėl neturėjo teisės ir/ar įgaliojimų sudaryti tokio sandorio, ar paprieštarauti, kad toks sandoris nebūtų sudarytas.

18.4.                      Teismas apskųstoje nutartyje nurodęs apie suinteresuotų asmenų veiksmus, susijusius su kreditorių eiliškumo pažeidimu, nepaaiškino, kokiu būdu prie kreditorių eiliškumo pažeidimo prisidėjo suinteresuotas asmuo I. J., kokius jis turėjo įgaliojimus ar kokius sprendimus priėmė. Visiškai neįrodytas suinteresuoto asmens I. J. dalyvavimas bendrovės valdyme.

19.       Pareiškėja atsiliepimu į suinteresuoto asmens I. J. atskirąjį skundą prašo jį atmesti paliekant galioti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

19.1.                      Apskųsta nutartimi teismas nenustatė ir neįvardijo asmenų, atsakingų už tyčinio bankroto sukėlimą, todėl suinteresuoto asmens I. J. sąsajos su įmone nustatinėjamos taip pat nebuvo.

19.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvo sudaryti atsakovei nuostolingi/ekonomiškai nenaudingi sandoriai ir šias aplinkybes vertino kaip tyčinio bankroto požymį.

19.3.                      Darbo užmokesčio darbuotojams padidinimą nuo 2019 m. sausio 1 d. teismas pagrįstai vertintino kaip nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus įmonei sprendimus, nes 2019 m. rugsėjo mėnesį VSDFV kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, prieš tai įmonei buvo nutraukta restruktūrizavimo byla.

19.4.                      Suinteresuotas asmuo I. J. atskiruoju skundu teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš nemokumo administratorės. Prašymas neteisėtas ir negali būti tenkinamas, nes nemokumo administratorė procese dalyvauja kaip atstovė, o ne kaip bylos šalis ar suinteresuotas asmuo.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių (atskirųjų) skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose (atskiruosiuose) skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

21.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu tokiais pagrindais: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 2) suinteresuoti asmenys pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); 2) suinteresuoti asmenys aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo ir atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymo 

22.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

23.       Byloje nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju privalu vadovautis ĮBĮ įtvirtintomis teisės normomis, tačiau pareiškėja nesutinka, jog taikant šį nuo 2020 m. sausio 1 d. negaliojantį įstatymą, teismas, pripažinęs juridinio asmens bankrotą tyčiniu, nutartyje neturi nustatyti asmenų, kurių veikimas (neveikimas) sukėlė tyčinį bankrotą, kaip to reikalauja JANĮ 70 straipsnio 3 dalis. Pareiškėja savo poziciją grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021.  

24.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021, buvo išaiškinęs, jog nors sprendžiant dėl pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu teismas turėjo vadovautis ir pagrįstai vadovavosi ĮBĮ reglamentavimu, tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo atsižvelgti į nutarties priėmimo metu galiojančias JANĮ 70 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, pripažinęs bankrotą tyčiniu, nutartyje nurodyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, kadangi JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nutartyje įvardinti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis yra proceso teisės norma, todėl ji taikytina neatsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto požymiai šiuo atveju nustatinėjami pagal ĮBĮ. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas priimtuose procesiniuose sprendimuose buvo išdėstęs ir kitą poziciją ginčo klausimu, pagal kurią atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymas yra išimtinai susijęs su tyčinio bankroto apibrėžimu, sąlygų (požymių) įvertinimu, kurie yra pripažįstami materialiosios teisės normomis; tokiu atveju JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma, įpareigojanti teismą nustatyti dėl tyčinio bankroto kaltus asmenis, turi būti taikoma ne savarankiškai, o kartu su JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto samprata ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytais tyčinio bankroto požymiais; todėl JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma su ankstesniu, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytu tyčinio bankroto apibrėžimu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais jo požymiais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1662-241/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-503-450/2021 ir kt.).

25.       Kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Atsižvelgiant į cituotą taisyklę, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendžia, kad teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas. JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normai esant materialiajai, jos atgalinis veikimas nėra galimas, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstai neįvardino kaltų asmenų, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

Dėl tyčinio bankroto požymių

26.       Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

27.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

28.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

29.       Taigi, kaip matyti iš kasacinio teismo išaiškinimų, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas. Susipažinus su apskųstos nutarties turiniu matyti, kad pirmosios instancijos teismas faktinio bendrovės nemokumo momento nenustatinėjo ir jį sutapatino su suinteresuoto asmens U. R.-D. kreipimusi į teismą 2017 m. gruodžio 22 d. dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, kas, teismo nuomone, patvirtina jau tuo metu buvusią atsakovės sunkią finansinę padėtį. Tačiau įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

30.       Vadinasi, sprendžiant dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, nepakanta konstatuoti įmonei patiriant rimtus finansinius sunkumus, nes privalu įvertinti, ar tam tikri valdymo organų veiksmai (neveikimas) sąlygojo būtent įmonės nemokumą ar jau nemokios bendrovės būklės pabloginimą. Nustatant, ar bendrovė yra nemoki, reikia atsižvelgti į ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normos reikalavimą bei visumą kasacinio teismo praktikoje aptartų ir anksčiau nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas atsakovės būsenos anksčiau aptartais aspektais netyrė. 

31.       Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi UAB „Kongera“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartimi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta; nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 17 d. Šios aplinkybės įrodo, kad nuo 2018 m. sausio 25 d., kuomet įsiteisėjo teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, atsakovė turėjo restruktūrizuojamos, o ne bankrutuojančios (nemokios) įmonės, statusą. Todėl apskųstoje nutartyje 2017 m. pabaigos, kaip įmonės veiklos nuostolingumo akcentavimas, šios bendrovės tyčinio bankroto vertinimo kontekste nėra svarbus.   

32.       Nors neginčytina, kad bankroto administratorei perduota tik dalis atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų, kas sudaro objektyvias kliūtis preciziškai nustatyti UAB „Kongera“ nemokumo momentą, tačiau iš byloje esančių Operatyvaus patikrinimo pažymų, specialisto išvados matyti, kad jose buvo analizuojamas atsakovės tam tikru laikotarpiu turimas turtas, jos finansiniai įsipareigojimai, veiklos ūkinės operacijos. Be to, specialisto išvadoje pažymėta, kad atsakovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros negalima nustatyti tik iš dalies. Vadinasi, šiuose rašytiniuose įrodymuose išdėstytos išvados, tam tikrų buhalterinės atskaitomybės dokumentų analizė gali būti reikšmingos sprendžiant dėl bendrovės nemokumo momento. 

33.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, pripažintina, kad tik nustačius atsakovės nemokumo faktą tam tikru momentu, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų, akcininkų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar atsakovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto požymio

34.       Kasacinis teismas, nuosekliai aiškindamas tyčinio bankroto požymius, teisinius pagrindus, yra nurodęs kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

35.       Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Minėta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

36.       Pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartyje pripažino, kad 2017 m. birželio 13 d. sandoris, kuriuo UAB „Kongera“ iš J. J., suinteresuoto asmens I. J. tėvo, už 80 200 Eur įgijo vienuolika žemės sklypų, nebuvo ekonomiškai pagrįstas, todėl jo sudarymas padarė žalą bendrovei. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, kaip buvo akcentuojama anksčiau, pirmosios instancijos teismas preciziškai nebuvo nustatęs atsakovės nemokumo momento, kas neleidžia identifikuoti, kokią įtaką bendrovės finansinei būklei padarė 2017 m. birželio 13 d. sandorio sudarymas. Nepaisant to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo atskleista, ar žemės sklypų, kaip nekilnojamojo turto, pirkimas, besąlygiškai reiškė įmonės finansinę naštą ir ar šio sandorio sudarymas faktiškai sutrukdė juridiniam asmeniui atsiskaityti su turimais kreditoriais, ar juo buvo siekiama išvengti skolinių įsipareigojimų vykdymo, taip pat nebuvo įvertinta, ar nekilnojamojo turto įsigijimas už artimą realiai rinkos kainą (Nekilnojamojo turto ataskaitos duomenimis žemės sklypų rinkos vertė 2017 m. liepos mėn. buvo 75 300 Eur) pablogino įmonės turtinę padėtį, sumažino turimo finansinio turto masę. 

37.       Be to, pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje konstatavęs, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su J. J. už įsigytus žemės sklypus, kas sąlygojo jo 36 000 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimą BUAB „Kongera“ bankroto byloje, nebuvo ištyręs J. J. finansinio reikalavimo kilmės ir pagrindo, todėl padarė įrodymais neparemtą išvadą apie įsiskolinimo, patvirtinančio atsakovės nemokumą, sklypų pardavėjui egzistavimą.

38.       Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas darbo sutarties su atsakovės darbuotojais keitimą, kuriuo jiems buvo padidintas darbo užmokestis, traktuodamas kaip bloginantį bendrovės turtinę padėtį, netyrė, ar ši aplinkybė nebuvo nulemta objektyvių priežasčių (pvz. siekis išlaikyti darbuotojus ir tęsti veiklą). Nurodytina ir tai, kad darbuotojų įrašymas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą savaime nereiškia atsakovės finansinės padėties bloginimą dėl atlyginimo pakėlimo, kadangi bankroto byloje patvirtintas įmonės įsiskolinimas šiems asmenims leidžia pripažinti, jog darbo sutartimis sulygtas darbo užmokestis jiems mokamas nebuvo, kas taip pat įpareigoja ištirti, kokia apimtimi atlyginimų didinimas buvo žalingas bendrovės turimų kreditorių atžvilgiu.  

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto požymio

39.       Pareiškėja prašyme dėl BUAB „Kongera“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad bendrovėje buvo pažeidinėjamas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas. Pirmosios instancijos teismas nustatė šio argumento pagrįstumą ir jį priskyrė prie tyčinio bankroto pagrindų.

40.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu tuomet, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

41.       Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

42.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo, neanalizavo atsakovės buvusių vadovų veiksmų, o rėmėsi tik Operatyvaus patikrinimo pažymose įtvirtinta informacija, taip pat nevertino, ar jais buvo siekiama privesti įmonę prie bankroto, ar jie blogino jau nemokios įmonės finansinę padėtį, taip pat ar šių veiksmų pakanka tyčiniam bankrotui konstatuoti. Kadangi nenustatytas tikslus atsakovės nemokumo momentas, neaiški įmonėje buvusio turto apimtis, nenustatytas pradelstų įsipareigojimų susiformavimo momentas, jų kiekis ir santykis su turimo turto verte, negalima tiksliai nustatyti, ar buvo pažeidžiamas atsiskaitymų eiliškumas, ir jei buvo, tai kokiu mastu jis pažeistas, kaip šis faktas įtakojo įmonės nemokumą ar jau nemokios įmonės būsenos bloginimą ir ar šių veiksmų atlikimas buvo nukreiptas būtent šiam tikslui.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

43.       Vadovaujantis bylai aktualiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

44.       Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

45.       Nustačius netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ar buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimą bankroto administratoriui, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

46.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apgaulingos ir netinkamai tvarkomos apskaitos faktą patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad iš pateiktų tyrimui UAB „Kongera“ dokumentų negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo paskirčiai prieštaraujantis didelių piniginių sumų išgryninimas, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų bankroto administratorei neperdavimas.

47.       Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

48.       Byloje nenustačius, kokia neperduotų bankroto administratorei buhalterinių dokumentų reikšmė vertinant įmonės mokumą, nustatant bendrovės įsipareigojimus, neįvertinus specialisto išvadoje, Operatyvaus patikrinimo pažymose užfiksuotų duomenų bendrovės nemokumo momento ir įmonės turimų įsipareigojimų nustatymui įrodomąją reikšmę, neištyrus, ar be trūkstamų buhalterinės apskaitos dokumentų visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas nagrinėjamam klausimui aplinkybes, leidžiančias pripažinti esant pagrindui taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. 

Dėl suinteresuoto asmens I. J.

49.       Susipažinus su apskųstos nutarties turiniu nustatyta, kad aptarinėdamas tyčinio bankroto pagrindus pirmosios instancijos teismas vertino ir suinteresuoto asmens I. J. veiksmus, kuris, vadovaujantis VĮ Registrų centras duomenimis, niekada nebuvo ėjęs direktoriaus pareigų. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 1 d. atsakovės direktoriumi buvo suinteresuotas asmuo T. V., nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. – suinteresuotas asmuo E. R., nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. sausio 20 d. – suinteresuotas asmuo M. Z., nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2018 m. balandžio 13 d. – suinteresuotas asmuo U. R.-D., nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. spalio 18 d. – suinteresuotas asmuo M. R.; suinteresuotas asmuo I. J. buvo atsakovės akcininko Limited Partnership ERA Group LP atstovu pagal įgaliojimą nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. gegužės 26 d., o pagal 2016 m. gegužės 31 d. darbo sutartį jis ėjo plėtros direktoriaus pareigas.

50.       Pažymėtina, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Atsižvelgiant į uždarųjų akcinių bendrovių struktūrą, į tai, kad šis subjektas ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus, įvertinus valdymo organų kompetenciją bei pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kt. normose, bendrovės įstatuose ir pareiginiuose nuostatuose, darytina išvada, kad tik bendrovės valdymo organai ar akcininkai, kaip bendrovės savininkai, gali priimti sprendimus, darančius įtaką juridinio asmens veiklai. Todėl atsakomybė už tyčinio bankroto sukėlimą, visų pirma, galima šių subjektų atžvilgiu.

51.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytus veiksmus kaip pagrindą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, konstatavo, kad visi suinteresuoti asmenys, siekdami išvengti teisingo darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimo, mokesčių mokėjimo, sąmoningai apgaulingai (tyčia) tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat žinodami apie esamus (ir didėjančius) įsiskolinimus valstybės biudžetui (įmonės tikrąją finansinę padėtį) vykdė mokėjimus kitiems kreditoriams bei sudarinėjo ekonomiškai įmonei nenaudingus sandorius; šiais veiksmais jie pažeidė ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus ir tyčia privedė įmonę prie bankroto. Kaip buvo nurodyta anksčiau, teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo I. J., eidamas plėtros direktoriaus pareigas, pritarė bendrovei nenaudingo sandorio (žemės sklypų pirkimas) sudarymui. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė įrodymų, sąlygojusių šią išvadą, nedetalizavo, nesukonkretino minėto teiginio. Teismas nenustatinėjo šio suinteresuoto asmens kompetencijos ribų, jo turimų įgaliojimų, faktinio vaidmens priimant sprendimus, galinčius daryti įtaką bendrovės valdymui ar jos turto apimčiai, sąlygojantiems bendrovės privedimą prie nemokumo ar jau nemokios būsenos pabloginimą. Taip pat nebuvo vertinama, ar jis realiai atlikinėjo juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas. Esant tokioms aplinkybėms, liko neatskleista, ar suinteresuoto asmens I. J., tam tikru laikotarpiu atstovavusio bendrovės akcininką ir buvusio plėtros direktoriumi, veiksmai gali lemti atsakovės bankroto pripažinimą tyčiniu.

Dėl bylos procesinės baigties

52.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacines instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmes išnagrinėti apeliacines instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtu pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009).

53.       Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, t. y. iš esmės neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, būtinų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose numatytiems tyčinio bankroto požymiams nustatyti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tam tikras aplinkybes, nesiejo jų su tyčinio bankroto sąvoka, nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp tokių aplinkybių ir įmonės nemokumo, nenustatė paties nemokumo momento. Visa tai sudaro teisinį pagrindą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,  

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kongera“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja