Civilinė byla Nr. e2A-2062-1097/2022

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00853-2021-8 

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.2.11; 1.3.2.12; 1.3.5.1; 1.3.5.10; 3.2.4.11

(S) 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto ir Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kardusta“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje ginčas kyla dėl darbuotojui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir komandiruotės metu patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš darbdavio.

2.       Ieškovas V. M. (toliau – ieškovas, darbuotojas, apeliantas) patikslintu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kardusta“ (toliau – atsakovė, darbdavė) prašė priteisti iš atsakovės 300 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 714,88 Eur komandiruotės metu patirtų išlaidų, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki visiško atsiskaitymo (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 1, 2 dalys), 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2020 m. birželio 11 d. su UAB ,,Kardusta“ pasirašytos darbo sutarties pagrindu nuo 2020 m. birželio 11 d. iki 2020 m. spalio 4 d. dirbo atsakovės įmonėje nekvalifikuoto statybos darbininko pareigose. Darbas buvo atliekamas komandiruotėje Švedijoje. Iš darbo ieškovas buvo savo noru atleistas 2020 m. spalio 5 d., tačiau darbdavė su juo neatsisakė, t. y. nesumokėjo 300 Eur darbo užmokesčio dalies ir nekompensavo 714,88 Eur ieškovo komandiruotės metu patirtų būtinųjų išlaidų.

3.       Grįsdamas reikalavimą dėl 300 Eur neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, ieškovas nurodė, kad darbo sutartyje šalys nustatė, jog ieškovui bus mokamas minimalus darbo užmokestis, padaugintas iš 1,65 koeficiento, tačiau faktiškai šalys sutarė, kad darbo užmokestis bus mokamas už realiai dirbtas darbo valandas, skaičiuojant po 13 Eur už valandą, pagal ieškovo pateiktas periodines ataskaitas. Nurodė, kad dirbdavo po 11 valandų per darbo dieną, taip pat savaitgaliais, pildė darbo laiko ataskaitas ir jas perduodamo atsakovei, tačiau atsakovė kiekvieną mėnesį išmokėdavo ne visą ieškovui priklausantį darbo užmokestį. Taip susidarė prašoma priteisti 300 Eur dydžio darbo užmokesčio nepriemoka.

4.       Grįsdamas reikalavimą dėl 714,88 Eur komandiruotėje patirtų išlaidų priteisimo, ieškovas nurodė, kad darbdavė privalo atlyginti išlaidas, patirtas darbuotojui vykstant į darbo vietą bei gyvenant Švedijoje, įsigyjant darbo įrankius bei darbui reikalingas priemones. Ieškovas teigė, kad į komandiruotę vyko savo transportu (kemperiu), kuriame ir gyveno komandiruotės metu. Prašomas priteisti komandiruotės metu patirtas būtinąsias išlaidas sudaro: 344,29 Eur kuro išlaidos vykstant į komandiruotę ir grįžtant iš jos, 99,36 Eur išlaidos už kemperio statymą, 115,33 Eur darbo įrankių ir priemonių įsigijimo išlaidos, 155,90 Eur kelto bilieto išlaidos. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė, žadėjusi atsiskaityti, nurodytų išlaidų nekompensavo. 

5.       Atsakovė UAB „Kardusta“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti 300 Eur darbo užmokesčio, nes ieškovui buvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis bei visi dienpinigiai. Be to, yra susidariusi permoka, nes ieškovo komandiruotė pasibaigė 2020 m. rugsėjo 20 d. ir nuo tos dienos iki darbo sutarties nutraukimo ieškovas faktiškai nedirbo, tačiau atsakovė, atsižvelgdama į ieškovo paaiškinimą apie asmenines problemas, nefiksavo ieškovui pravaikštų, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje apskaitė ieškovo darbo laiką bei apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. spalio 5 d. Ieškojo teiginiai dėl sutarto 13 Eur / val. darbo užmokesčio neteisingi ir nepagrįsti, nes darbo užmokestis yra nurodytas darbo sutartyje ir kitokio šalių susitarimo nebuvo.

6.       Atsakovė nurodė, kad, vykdant sudarytą darbo sutartį, nuo 2020 m. birželio 20 d. ieškovas buvo komandiruotas į Švedijos Karalystę, dirbo kitų bendrovių, su kuriomis atsakovė buvo sudariusi sutartis, objektuose. Sudarant darbo sutartį, atsakovė žodžiu informavo ieškovą, kad visiems komandiruojamiems darbuotojams darbdavė nuperka kelionės į Švediją bilietus, taip pat atsakovė nuolat nuomoja kelis būstus Švedijoje, kuriuose darbuotojai yra apgyvendinami. Ieškovas primygtinai pageidavo į komandiruotę vykti savo automobiliu bei jame gyventi. Atsakovė dar iki komandiruotės pradžios informavo ieškovą, kad tokio vykimo bei gyvenimo išlaidų nekompensuos, nes atsakovė bet kuriuo atveju patiria išlaidas gyvenamojo būsto, kuris skirtas ieškovui bei kitiems darbuotojams, nuomai. Be to, atsakovės teigimu, ieškovui buvo paaiškinta, kad bendrovė komandiruotės išlaidas galės kompensuoti tik tokiu atveju, jeigu ieškovas pristatys visus išlaidas patvirtinančius įrodymus, tai yra prekių ar paslaugų tiekėjų išrašytas sąskaitas faktūras, prekių įsigijimo kvitus ar kitus pirminius apskaitos dokumentus, kurie patvirtintų išlaidų būtinybę bei paskirtį, o taip pat pateiks apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Ieškovas, reikalaudamas padengti turėtas išlaidas, pateikė tik kelto bilietą, kitas ieškovo patirtas išlaidas patvirtinančių pirminių apskaitos dokumentų ieškovas atsakovei neperdavė, todėl atsakovė negali nustatyti šių išlaidų būtinybės bei naudojimo darbo funkcijoms, įtraukti jų į savo buhalterinę apskaitą. Be to, ieškovo patirtos išlaidos už kelto bilieto įsigijimą ir automobilio statymą faktiškai jam buvo kompensuotos išmokant darbo užmokestį bei kitas priklausančias sumas darbo sutarties nutraukimo metu, nes, pagal žodinį susitarimą su ieškovu, jam buvo išmokėtas papildomas darbo užmokestis už laikotarpį, kai ieškovas nedirbo. Ieškovas nei su pradiniu, nei su patikslintu ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė kokias nors išlaidas kurui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2022 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-38-424/2022 ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 155,90 Eur komandiruotės metu patirtų išlaidų, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė atsakovei iš ieškovo 1 446,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei iš atsakovės priteisė 3 Eur žyminį mokestį.

8.       Teismas konstatavo, kad atsakovė ieškovui yra išmokėjusi visas jam priklausančias su darbo užmokesčiu susijusias sumas. Šią išvadą teismas grindė atsakovės UAB ,,Kardusta“ balansinės sąskaitos apyskaitos duomenimis, įsakymais dėl komandiruočių, šalių paaiškinimais. Teismas konstatavo, kad ieškovui faktiškai išmokėtos sumos ir įmonės buhalteriniais dokumentais patvirtinti duomenys dėl ieškovui priskaičiuoto darbo užmokesčio sutampa. Teismas atsižvelgė į tai, kad darbo sutartimi šalys buvo susitarusios, jog ieškovui bus mokami 50 proc. maksimalių dienpinigių dydžio dienpinigiai. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad iš komandiruotės įsakymo Nr. 2771-1 matyti, jog komandiruotė truko iki 2020 m. rugsėjo 19 d., o komandiruotės įsakymas už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 19 d. iki 2020 m. spalio 5 d. nebuvo priimtas, todėl, pagal darbo sutarties 7.2 punktą, nesant direktoriaus įsakymo dėl komandiruotės, ieškovas į Lietuvą turėjo grįžti pasibaigus darbams. Ieškovas į Lietuvą grįžo 2020 m. spalio 5 d., tačiau, teismo vertinimu, atsakovei nekyla pareiga mokėti dienpinigių už tą laiką, kai ieškovas komandiruotės valstybėje buvo savo noru, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 19 d. iki 2020 m. spalio 5 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo savo transportą ir į Lietuvą galėjo grįžti bet kada, nors oficialiai jo komandiruotė pasibaigė 2020 m. rugsėjo 19 d.

9.       Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 300 Eur nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo, nurodydamas, kad ieškovas ieškinio faktinio pagrindo dėl šio reikalavimo tiksliai nenurodė, o ieškovo pateiktas darbo užmokesčio nepriemokos paskaičiavimas nurodytas abstrakčiai. Teismas nustatė, kad ieškovas šią reikalaujamą sumą apskaičiuoja faktiškai išdirbtas valandas padaugindamas iš 13 Eur / val. įkainio, tačiau, atmesdamas šį reikalavimą, teismas argumentavo, kad šalys raštu nebuvo susitarusios dėl tokio valandinio įkainio, nes darbo sutartyje nustatyta, jog ieškovui mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, padaugintas iš 1,65 koeficiento, bei dienpinigiai, kurių dydis 50 proc. nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio (darbo sutarties 3, 7.2 punktai). Teismas pažymėjo, kad darbo užmokestį su dienpinigiais konvertavus į eurus per valandą, gaunamas artimas ieškovo nurodytam 13 Eur / val. įkainiui dydis. Teismas pripažino neįrodytais ieškovo teiginius, kad buvo dirbama po 10 val. per dieną bei savaitgaliais, t. y. daugiau valandų nei nurodyta UAB ,,Kardusta“ 2022 m. birželio-spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Ieškovo teiginių dėl dirbtų valandų skaičiaus nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Ieškovas, teigdamas, kad vedė darbo laiko apskaitą, kurią duodavo pasirašyti darbų vadovams darbų objektuose, šių duomenų nepateikė, o iš ieškovo pateiktų pavyzdinių darbo laiko ataskaitų nėra galimybės nustatyti duomenų objektyvumo, nes jose nėra duomenų apie tai, kas duomenis suvedė, tikrino bei patvirtino, suderino su atsakove. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo V. B. teiginiais, kad Švedijoje dirbti ilgiau negalima, nes po darbo valandų dėl triukšmo skundžiasi kaimynai.

10.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovės 344,29 Eur kuro išlaidų, patirtų dėl nuvykimo į komandiruotę ir grįžtant iš jos, 99,36 Eur automobilio parkavimo išlaidų, patirtų dėl ieškovo gyvenimo automobilyje, 115,33 Eur išlaidų darbo įrankiams ir priemonėms įsigyti. Nurodė, kad vien ieškovo patirtų išlaidų faktas nesudaro pagrindo besąlygiškai jas pripažinti būtinosiomis darbo sąnaudomis. Atmesdamas reikalavimą dėl 115,33 Eur išlaidų darbo įrankiams ir priemonėms, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas, kaip pats teigia, būtų nuolat pirkdavęs darbo įrankius, medžiagas ir dėl to būtų pranešęs atsakovei darbo sutarties galiojimo metu, taip pat nėra duomenų, jog šalys būtų susitarusios dėl šių sąlygų raštu ar kitaip įforminusios ieškovo išlaidų patyrimą ateityje. Byloje ieškovo pateikti duomenys apie įrankių ir medžiagų įsigijimą nepatvirtina fakto, kad šie daiktai buvo būtini, pirkti darbdavio prašymu ar nurodymu, kad ieškovas galėtų vykdyti savo darbines funkcijas. Be to, ieškovas neįrodė, jog papildomas medžiagas ar darbo įrankius savo asmeniniais pinigais jam pavedė pirkti UAB „Kardusta“ atstovai; nėra duomenų, kad įrankiai buvo perduoti atsakovei po komandiruotės, o ieškovas nebuvo įtrauktas į sąrašą darbuotojų, kuriems suteikta teisė pirkti daiktus įmonės vardu. Atmesdamas reikalavimą priteisti 344,29 Eur kuro išlaidų ir 99,36 Eur automobilio parkavimo išlaidų, teismas nurodė, kad ieškovui buvo sudarytos sąlygos į komandiruotę vykti įmonės transportu ir gauti atsakovės apmokamą apgyvendinimą. Atsakovės komandiruočių įsakymuose nėra duomenų, jog ieškovas būtų komandiruotas vykti į Švediją savo transportu, todėl ieškovui nebuvo sudaryta prielaidų tikėtis, kad jam bus atlygintos kuro ir automobilio parkavimo išlaidos, nes ieškovas savo transportu vyko savo noru. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti išlaidų degalams kvitai, sąskaitos išrašas nesudaro galimybės konstatuoti, jog būtent ieškovas patyrė šias išlaidas bei to, jog šios išlaidos buvo skirtos darbo funkcijų komandiruotėje metu vykdymui.

11.       Teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl 155,90 Eur išlaidų kelto bilietui atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad šios išlaidos susijusios su grįžimu iš komandiruotės, todėl jas privalo atlyginti darbdavė UAB „Kardusta“. Nors atsakovė nurodė, kad šias išlaidas padengė ieškovui permokėtas darbo užmokestis, tačiau, teismo teigimu, atsakovei, kaip darbdavei, kyla pareiga tinkamai vesti buhalterinę apskaitą, iš kurios matytųsi tikslinės išmokos darbuotojui. Iš ieškovo pateiktų duomenų nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė yra kompensavusi šias išlaidas. Byloje ieškovo pateikti kelto bilieto įsigijimo dokumentai patvirtina šių išlaidų realumą, o byloje nesant duomenų, jog šias išlaidas atsakovė faktiškai sumokėjo ieškovui, ieškovo patirtos išlaidos kelto bilietui priteistos ieškovui iš atsakovės.

12.       Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, nurodydamas, kad ieškovo prašytos priteisti 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos  neatitiko CK 6.210 straipsnio reikalavimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Apeliaciniu skundu ieškovas V. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti iš atsakovės UAB „Kardusta“ ieškovui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir įpareigoti atsakovę UAB „Kardusta“ pateikti: 1) atsakovės atliktų 2020 m. liepos 24 d., 2020 m. rugpjūčio 19 d., 2020 m. rugsėjo 25 d., 2020 m. spalio 2 d., 2020 m. spalio 5 d., 2020 m. spalio 15 d. pavedimų sumų detalizavimą, konkrečiai nurodant, kokios sumos (darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijų ir t. t.) ir už kokį laikotarpį patenka į kiekvieną pavedimo sumą; 2) UAB „Kardusta“ darbuotojų, dirbusių kartu su ieškovu komandiruotėje Švedijoje (visuose objektuose), vardus, pavardes ir adresą (darbuotojų sąrašą), tam, kad ieškovas galėtų suformuluoti konkretų prašymą dėl konkrečių liudytojų iškvietimo ir apklausos; 3) DFDS užsakymo patvirtinimą (kelto bilietą) dėl vykimo į komandiruotę 2020 m. birželio mėnesį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl sutarto darbo užmokesčio skaičiavimo principo (13 Eur / val.). Toks darbo užmokesčio skaičiavimo principas yra įprastas dirbant Švedijoje. Tokį susitarimą dėl darbo užmokesčio patvirtina rašytiniai įrodymai – atsakovės darbo skelbimų tekstai, taip pat tokią praktiką patvirtino liudytojas K. Š. . Tik tokiomis sąlygomis ieškovas sutiko dirbti pas atsakovę.  

13.2.                      Teismas, spręsdamas dėl ieškovo faktiškai išdirbto laiko, nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Atsakovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra fiksuojama, kad ieškovas visas darbo dienas dirbo po 8 valandas, taip pat, kad nedirbo savaitgaliais, tačiau šie įrodymai neatitinka tikrovės. Ieškovo faktiškai išdirbtas laikas (dienos, valandos), kurį atsakovė turėjo apskaityti, buvo nurodomas ieškovo ir kitų darbuotojų pildomose ataskaitose. Todėl vienintelis patikimas (objektyvus) įrodymas dėl ieškovo faktiškai dirbto laiko, galėtų (turėtų) būti šios ataskaitos, kuriose darbuotojas fiksuoja savo darbo laiką ir vėliau perduoda darbdaviui, kad pastarasis tinkamai apskaitytų darbuotojo dirbtą laiką. Ieškovas pateikė tokių pildytų ataskaitų pavyzdžius, bet negali pateikti šių ataskaitų, nes perdavė jas atsakovei. Atsakovė šias atskaitas turi, tačiau sąmoningai atsisakė jas pateikti teismui. Tokiu elgesiu atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

13.3.                      Teismas užkirto galimybę ieškovui apklausti liudytojus – kartu dirbusius darbuotojus, kurie galėtų paaiškinti dėl faktiškai dirbto laiko, darbo savaitgaliais, ataskaitų apie faktiškai išdirbtą laiką teikimą, darbo užmokesčio skaičiavimo principų. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą išreikalauti iš atsakovės kartu su ieškovu dirbusių darbuotojų vardus, pavardes, gimimo datas bei adresus, todėl ieškovas negalėjo suformuluoti konkretaus prašymo dėl liudytojų apklausos. Ieškovui buvo apribotos galimybės gauti bylai reikšmingus įrodymus (pildytas ataskaitas, darbuotojų (liudytojų) duomenis).

13.4.                      Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių skaičiavimo, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Net ieškovui priklausančias sumas skaičiuojant pagal atsakovo nurodytą principą (minimali mėnesinė alga padauginta iš 1,65 koeficiento ir dienpinigiai), atsakovė liko skolinga ieškovui. 1) Atsakovė nepagrįstai nėra sumokėjusi ieškovui dienpinigių už komandiruotės laiką nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. spalio 4 d., nes nepagrįstai nurodė, jog ieškovas komandiruotėje buvo iki 2020 m. rugsėjo 19 d. Kelto bilietai patvirtina, kad ieškovas komandiruotėje buvo iki 2020 m. spalio 4 d. Atsakovė ieškovui nėra sumokėjusi už 2020 m. spalio mėn. laikotarpį. 2) Įsakymuose dėl komandiruočių atsakovės nurodyti dienpinigių dydžiai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti. Ieškovui visą laiką buvo skaičiuojamas 100 proc. dienpinigių dydis (65 Eur), tačiau atsakovė nurodo, kad už 2020 m. birželio mėnesį mokėta sumažinta dienpinigių suma (39 Eur; 60 proc.). Sumažintą dienpinigių sumą atsakovė sugalvojo vienašališkai, neinformuodama ieškovo, nederinusi dienpinigių dydžio. Be to, atsakovės pateikti įsakymai dėl komandiruočių neturi įrodomosios galios bei teisinės reikšmės, nes ieškovas su jais nebuvo supažindintas. 3) Atsakovės apskaitos duomenys, pateikta informacija ir įrodymai yra prieštaringi, netikslūs, prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams. Ieškovas teismo prašė įpareigoti atsakovę pateikti mokėjimo pavedimų ieškovui detalizaciją, nurodant, kaip ir kokiu pagrindu kiekviena pavedimo suma buvo apskaičiuota, kokios sumos ir už kokius laikotarpius patenka į mokėjimo pavedimuose nurodytas sumas. Atsakovė tokios detalizacijos nepateikė, o atsakovės vadovas negalėjo paaiškinti atliktų mokėjimo pavedimų sudėties. 

13.5.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl komandiruotėje patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo, nes, netinkamai įvertinęs įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad šalys buvo susitarusios, jog ieškovo patirtos komandiruotės išlaidos nebus kompensuotos. Tokio susitarimo nebuvo, o teismas vadovavosi išimtinai atsakovės atstovo deklaratyviais paaiškinimais. Atsakovė darbuotojui gyvenamosios vietos nesuteikė ir sutiko, kad ieškovas gyventų savo kemperyje, todėl ieškovas gyveno kemperyje ir patyrė jo parkavimo išlaidas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovui buvo sudarytos sąlygos į komandiruotę vykti įmonės transportu, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė apskritai turi savo transportą vykimui į komandiruotę ir kad jį suteikia įmonės darbuotojams. 

13.6.                      Teismas nenagrinėjo ieškovo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki visiško atsiskaitymo. Teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė dalį ieškovui priklausančių sumų, todėl turėjo patenkinti ir reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Be to, su ieškovu už 2020 m. spalio mėn. atsakovė apskritai nėra atsiskaičiusi.

14.       Atsakovė UAB „Kardusta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:   

14.1.                      Nepagrįsti ir tikrovės neatitinkantys ieškovo teiginiai, kad šalys buvo susitarusios dėl 13 Eur / val. darbo užmokesčio. Darbo užmokesčio dydis aptartas rašytinėje darbo sutartyje, kurios sąlygos šalių aptartos ir sulygtos, atitiko tikrąją šalių valią ir ieškovas suprato jos sąlygas. Ieškovas, gaudamas atlyginimą pagal rašytinės darbo sutarties sąlygas, nereiškė jokių pretenzijų. Ieškovo nurodomas 13 Eur / val. darbo užmokestis darbo skelbimuose yra pateikiamas dėl aiškumo potencialiems darbuotojams ir yra artimas darbo sutartyje sulygtam darbo užmokesčiui.

14.2.                      Teismas, nustatydamas faktiškai dirbą laiką, pagrįstai vadovavosi darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Nors ieškovas nurodė, kad vedė darbo laiko apskaitą, kurią duodavo pasirašyti darbų vadovams darbų objektuose, tačiau šių duomenų nepateikė, argumentuodamas, jog sugedo jo telefonas, kuriame laikė fotonuotraukas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad iš ieškovo pateiktų į bylą pavyzdinių darbų laiko apskaitos žiniaraščių nėra galimybės nustatyti šių duomenų objektyvumo, net jei ieškovas šiuos duomenis ir būtų pateikęs teismui raštu. Be to, kaip patvirtino liudytojas V. B., Švedijoje dirbti ilgiau, nei numatyta, negalima, nes po darbo valandų kaimynai skundžiasi dėl triukšmo.  

14.3.                      Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad buvo apribotos jo galimybės gauti ir teikti įrodymus. Teismas neatmetė ieškovo prašymo dėl darbuotojų duomenų išreikalavimo, tačiau ieškovas prieš baigiant nagrinėti bylą iš esmės tokio prašymo neteikė bei sutiko, kad galima baigti bylos nagrinėjimą, nežiūrint į tai, kad teismas klausė, ar ginčo šalys turi kokių nors prašymų prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės.

14.4.                      Teismas teisingai nustatė ieškovo komandiruotės trukmę iki 2020 m. rugsėjo 19 d. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl balansinės sąskaitos ataskaitoje nurodytų neatitikimų neturi esminės reikšmės, nes bendras joje nurodytų komandiruočių dienų skaičius atitinka komandiruočių įsakymuose nurodytam dienų skaičiui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes, kad komandiruotė baigėsi kitu metu.

14.5.                      Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad įsakymuose dėl komandiruočių nurodyti dienpinigių dydžiai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti. Ieškovas remiasi atsakovės vadovo paaiškinimais, kad ieškovui komandiruotpinigių buvo mokama po 65 Eur už dieną (100 proc.). Paaiškinimai iš esmės teisingi, nes tik pirmąjį, birželio mėnesį, ieškovui buvo mokama 60 proc. maksimalių dienpinigių, kurie atitiko darbo sutarties sąlygas ir todėl neturėjo būti papildomai derinami su ieškovu.

14.6.                      Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl komandiruotėje patirtų išlaidų priteisimo, nes ieškovas neįrodė, kad atsakovė buvo įsipareigojusi tokias išlaidas atlyginti. Atsakovės paaiškinimus dėl to, kad darbuotojų kelionei į Švediją įmonė pirkdavo kelto bilietus ir apgyvendindavo komandiruojamus darbuotojus nuomojamuose butuose, patvirtino liudytojai V. B. bei K. Š.. Ieškovas turėjo teisę pasinaudoti esama tvarka ir nepatirti atitinkamų išlaidų, tačiau nusprendė vykti savo transportu ir gyventi kemperyje. Išlaidos, kurių atlyginimo reikalaujama iš atsakovo, būtų perteklinės, nes atsakovė ir taip patiria išlaidas, susijusias su butų darbuotojams nuoma.

14.7.                      Teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas, kaip pats teigia, nuolat pirkdavęs darbo įrankius, medžiagas ir dėl to būtų pranešęs atsakovei darbo sutarties galiojimo metu ar šalys būtų susitarusios dėl šių sąlygų raštu ar kitaip įforminusios ieškovo išlaidų patyrimą ateityje. Byloje be pirkimo kvitų nėra jokių kitų buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų arba paneigtų, jog ieškovo nurodomi daiktai įsigyti vykdant UAB ,,Kardusta“ darbuotojo pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

16.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

17.       Ieškovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kelia klausimus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nepagrįstai atmestų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei visas komandiruotės metu darbuotojo patirtas išlaidas, taip pat dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį atsakovei laiku neatsiskaičius su ieškovu. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl neišmokėto 300 Eur darbo užmokesčio, 558,98 Eur komandiruotės metu patirtų išlaidų ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki visiško atsiskaitymo priteisimo. Be to, ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teisme jam buvo užkirstas kelias įrodinėti, bei formuluoja prašymus apeliacinės instancijos teismui išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus, o bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytojus.

Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo

18.       Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti papildomus įrodymus, t. y. įpareigoti atsakovę pateikti: 1) atsakovės atliktų 2020 m. liepos 24 d., 2020 m. rugpjūčio 19 d., 2020 m. rugsėjo 25 d., 2020 m. spalio 2 d., 2020 m. spalio 5 d., 2020 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimais sumokėtų sumų detalizavimą, konkrečiai nurodant, kokios sumos (darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijų ir t. t.) ir už kokį laikotarpį patenka į kiekvieną pavedimo sumą; 2) atsakovės darbuotojų, dirbusių kartu su ieškovu komandiruotėje Švedijoje (visuose objektuose), vardus, pavardes ir adresus (darbuotojų sąrašą), tam, kad ieškovas galėtų suformuluoti prašymą dėl konkrečių liudytojų iškvietimo ir apklausos; 3) DFDS užsakymo patvirtinimą (kelto bilietą) dėl vykimo į komandiruotę 2020 m. birželio mėnesį. Grįsdamas šį prašymą, ieškovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme reiškė prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau teismas jų netenkino arba tik pasiūlė atsakovei pateikti prašytus dokumentus, o pastaroji jų nepateikė. Ieškovo teigimu, atsakovei atsisakius šiuos duomenis pateikti, teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją ir laikyti egzistuojant pačius nepalankiausius atsakovei faktus, kuriuos nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs, tačiau teismas pažeidė šiuos reikalavimus ir ignoravo atsakovės dokumentų nepateikimo aplinkybes.

19.       Prašydamas išreikalauti nurodytus duomenis, ieškovas siekia pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

20.       Ieškovas neįrodinėja, kad prašomų išreikalauti įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o remiasi tuo, jog, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus dėl įrodymų išreikalavimo arba tik pasiūlė atsakovei juos pateikti, o pastaroji atsisakė tai padaryti.

21.       Bylos medžiaga patvirtina, kad prašymus dėl nurodytų įrodymų išreikalavimo ieškovas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui ir teismas juos išnagrinėjo:

22.       Pirma, prašymą pateikti mokėjimo pavedimais atsakovės ieškovui sumokėtų sumų detalizaciją ieškovas pateikė teismui 2021 m. liepos 22 d. (e. t. 1, b. l. 20). Šį prašymą teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi nuspręsta nagrinėti parengiamojo teismo posėdžio metu. 2021 m. lapkričio 25 d. parengiamajame teismo posėdyje ieškovui pakartotinai suformulavus prašymą dėl mokėjimų detalizacijos pateikimo, teismas išaiškino ieškovui įrodinėjimo pareigą bei būtinybę ieškovui nurodyti ieškinio reikalavimo dėl 300 Eur darbo užmokesčio priteisimo pagrindimą, t. y. pagrįsti prašomos priteisti sumos apskaičiavimą. Teismas išaiškino, kad, prašydamas pateikti mokėjimų detalizacijas, ieškovas reikalauja atsakovės pateikti duomenis, kurie pagrįstų ieškovo reikalavimą. Teismo vertinimu, toks reikalavimas ir prašymas deklaratyvūs, ir, kol ieškovas nepateikė prašomos priteisti sumos pagrindimo bei apskaičiavimo, nėra pagrindo reikalauti tam tikrų skaičiavimų ar detalizacijų iš atsakovės. Teismas nurodė, kad, ieškovui patikslinus faktinį reikalavimo dėl 300 Eur priteisimo pagrindą, prie nurodyto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo galės būti sugrįžta (parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas 00:36:00-00:44:18; 01:10:00-01:11:44; 01:12:29-01:12:38). Ieškovas 2021 m. gruodžio 9 d. pateikė prašymą dėl aptariamų įrodymų – mokėjimų detalizacijos – išreikalavimo (e. t. 1, b. l. 131). Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 29 d. nutartimi šį prašymą tenkino, t. y. įpareigojo atsakovę pateikti teismui ieškovo algalapius už kiekvieną mėnesį ir jam kiekvienu mokėjimo pavedimu išmokėtų sumų detalizavimą. Atsakovė 2022 m. sausio 10 d. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį (e. t. 1, b. l. 145) nurodė negalinti pateikti algalapių, nes tokie įmonėje nebuvo sudaromi; taip pat paaiškino, jog visa mokėjimų informacija pateikiama byloje esančiuose iš darbo ginčų komisijos išreikalautuose atsakovės didžiosios knygos žiniaraščiuose, iš kurių, atsakovės teigimu, matyti mokėtinos sumos. Atsakovė paaiškino, kad faktiškai atliktais mokėjimais tam tikrais atvejais buvo išmokėtos kitokios, nei apskaičiuotos, sumos dėl padarytų klaidų ir laikinų finansinių sunkumų nulemto vėlavimo. Teismo posėdžio metu 2022 m. sausio 12 d. ieškovo atstovas pakartotinai prašė įpareigoti atsakovę pateikti išmokėtų sumų detalizaciją (teismo posėdžio garso įrašas 00:02:38-00:03:10), atsakovės atstovas dar kartą nurodė, jog visa turima informacija dėl mokėtinų sumų detalizacijos aiškiai matyti pateiktuose žurnaluose, žiniaraščiuose (teismo posėdžio garso įrašas 01:38:50-01:42:04), tačiau, atsakovės atstovui paminėjus galimybę paprašyti buhalterės patikslinti duomenis, teismas įpareigojo atsakovę pateikti ieškovo prašomus duomenis (teismo posėdžio garso įrašas 03:20:26-03:23:17). Atsakovė 2022 m. kovo 16 d. pateikė teismui prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo prie bylos (e. t. 2, b. l. 9), tarp kitų, pateikdama atsiskaitymo lapelius ir paaiškindama, kad teikia mokėtų sumų detalizavimą kompiuterinės buhalterijos programos parengtų atsiskaitymo lapelių forma. Taip pat atsakovė nurodė, kad kompiuterinė programa tam tikrų duomenų neformuluoja, todėl raštu papildomai paaiškino ir patikslino aplinkybes, susijusias su išmokėtų sumų detalizacija bei dydžiais (e. t. 2, b. l. 10–11).

23.       Aptarta prašymų dėl rašytinių įrodymų – atsakovės atliktų mokėjimų detalizacijos – teikimo bei nagrinėjimo eiga patvirtina, kad proceso metu pirmosios instancijos teisme ieškovo prašymas išreikalauti nurodytus duomenis buvo patenkintas, o atsakovė tokius duomenis pateikė, kartu pateikdama iš paaiškinimus dėl jų. Kaip matyti, atsakovė laikėsi pozicijos, kad mokėjimus detalizuoja žiniaraščiai, didžiosios knygos išrašai, o paaiškina – atsakovės papildomai per buhalterinę kompiuterinę programą suformuoti atsiskaitymo lapeliai bei teikiami atsakovės rašytiniai paaiškinimai. Taigi, prašymas buvo patenkintas ir duomenys pateikti, kartu atsakovei ne kartą nurodžius, jog kitokių duomenų pateikti ji negalinti. Aplinkybė, kad ieškovas šiuos duomenis laiko nepakankamais, yra įrodymų vertinimo klausimas, tačiau nesudaro pagrindo pakartotinai reikalauti medžiagos, kurią atsakovė, jos vertinimu, pateikė. Atsižvelgiant į nurodytą, atmestinas ieškovo apeliacinės instancijos teisme formuluojamas tapatus prašymas išreikalauti išmokėtas sumas detalizuojančius duomenis.

24.        Antra, prašymą apklausti liudytoju kartu su ieškovu dirbusį K. Š. ieškovas pateikė teismui 2021 m. lapkričio 25 d. parengiamojo teismo posėdžio metu. Prašymas buvo patenkintas ir liudytojas apklaustas teismo posėdyje 2022 m. balandžio 26 d. Prašymą apklausti liudytojais kitus kartu su ieškovu dirbusius asmenis ieškovo atstovas suformulavo 2022 m. sausio 12 d. teismo posėdyje, kartu prašydamas įpareigoti atsakovę pateikti duomenis apie kartu su ieškovu dirbusius asmenis (teismo posėdžio garso įrašas 03:29:25-03:31:40). Teismas vertino, kad toks prašymas yra nekonkretus, ir pasiūlė nurodyti, kokius konkrečius asmenis ieškovas norėtų kviesti liudyti (teismo posėdžio garso įrašas 03:31:50-03:33:55). Iš 2022 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašo girdėti, kad ieškovas, teismo posėdyje duodamas paaiškinimus, nurodė konkrečių kartu su juo dirbusių asmenų vardus, pavardes ar bent kai kuriuos iš šių duomenų (teismo posėdžio garso įrašas 01:13:11-01:14:50; 03:32:50-03:33:20), tačiau konkrečių įvardintų asmenų kviesti liudytojais neprašė, o, teismui pasiūlius konkretinti prašymą dėl liudytojų apklausos, ieškovas nurodė, jog tokius liudytojais kviestinus asmenis ,,prisimins“ (teismo posėdžio garso įrašas 03:32:40). Vėliau procese ieškovas prašymo dėl liudytojų apklausos nesukonkretino, o 2022 m. sausio 25 d. pateikė teismui prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, pakartotinai prašydamas įpareigoti atsakovę pateikti UAB „Kardusta“ darbuotojų, dirbusių kartu su ieškovu komandiruotėje Švedijoje (visuose objektuose), vardus, pavardes, gimimo datą ir adresą (darbuotojų sąrašą) (e. t. 1, b. l. 188). Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo prašymą atmetė 2022 m. vasario 1 d. nutartimi, nurodydamas, kad prašymas nekonkretus, nes reikalaujama jautrių duomenų apie visus darbuotojus, o tai, teismo vertinimu, būtų perteklinė informacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovas kartu su prašomais apklausti asmenimis kartu dirbo ne tokį trumpą laiką ir turėtų prisiminti bent jų vardus ar pavardes bei gebėti patikslinti prašymą. Ieškovas patikslinto prašymo dėl liudytojų apklausos nebepateikė, tokio prašymo neformulavo ir teismo posėdžio metu 2022 m. balandžio 26 d., teismui paklausus dėl prašymų prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės.  

25.       Apeliaciniame skunde ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo įpareigoti atsakovę pateikti atsakovės darbuotojų, dirbusių kartu su ieškovu komandiruotėje Švedijoje (visuose objektuose), vardus, pavardes ir adresus (darbuotojų sąrašą), tam, kad ieškovas galėtų suformuluoti prašymą dėl konkrečių liudytojų iškvietimo ir apklausos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą nurodyto ieškovo prašymo dėl duomenų apie darbuotojus išreikalavimo nagrinėjimo eigą pirmosios instancijos teisme, sprendžia nesant pagrindo pripažinti, kad teismas būtų nepagrįstai atmetęs šį ieškovo prašymą. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, ieškovas prašo apklausti kartu su juo gan ilgą laiką dirbusius, jo teigimu – kartu su juo vienu automobiliu į komandiruotę užsienyje vykusius, asmenis. Teismas pagrįstai nurodė, jog tokiu atveju protinga tikėtis, kad asmuo tam tikrus šių asmenų duomenis turėtų prisiminti, todėl, atsižvelgiant į prašomų išreikalauti duomenų apie fizinius asmenis jautrumą, vadovaujantis dispozityvumo bei rungimosi principais, tokioje situacijoje prašymas dėl liudytojų apklausos turėtų būti formuluojamas konkrečiau, neprašant pateikti perteklinių duomenų apie neapibrėžtą grupę asmenų. Pažymėtina, kad iš ieškovo 2022 m. sausio 12 d. teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų akivaizdu, kad ieškovas tam tikrus tokių asmenų duomenis prisimena ir gali juos įvardinti. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nekonkretų ir nedetalizuotą prašymą dėl duomenų išreikalavimo atmetė pagrįstai, o tapataus nedetalizuoto prašymo tenkinti apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo.  

26.       Trečia, prašymą įpareigoti atsakovę pateikti kelto bilietą dėl vykimo į komandiruotę 2020 m. birželio mėnesį ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2022 m. kovo 21 d., nurodydamas, kad šis įrodymas svarbus nustatant ieškovo komandiruotės pradžios datą (e. t. 2, b. l. 27). Teismas 2022 m. kovo 22 d. rezoliucija pasiūlė atsakovei iki teismo posėdžio pateikti šį ieškovo prašomą įrodymą. Atsakovė tokių duomenų nepateikė. Ieškovas 2022 m. balandžio 26 d. teismo posėdyje prašymų dėl šio įrodymo išreikalavimo nereiškė. Taigi, kaip matyti, teismas išsprendė prašymą dėl nurodytų duomenų išreikalavimo. Atsakovei nurodyto dokumento nepateikus, ieškovas jo nebereikalavo, papildomų prašymų teismui šiuo klausimu neformulavo, o teismas bylą išnagrinėjo byloje esančių įrodymų visumos vertinimo pagrindu. Apeliaciniame skunde, vėl prašydamas išreikalauti šiuos duomenis, ieškovas nurodo, kad, atsakovei atsisakius šiuos duomenis pateikti, teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją ir laikyti egzistuojant pačius nepalankiausius atsakovei faktus, kuriuos nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Taigi, ieškovas iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, tačiau nepagrindžia išimtinės situacijos ir esminės nurodyto kelto bilieto reikšmės bylai atskleisti, dėl kurios turėtų būti pakartotinai sprendžiamas klausimas dėl šio dokumento išreikalavimo. Dėl to, įvertinus naujų įrodymų rinkimo apeliacinės instancijos teisme apribojimus ir sąlygas, nėra pagrindo tenkinti nurodytą prašymą dėl duomenų išreikalavimo.

27.       Apibendrinant nurodytą, nenustatyta pagrindo tenkinti ieškovo prašymų dėl įrodymų išreikalavimo apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu aktyviai bei efektyviai naudojosi teise prašyti išreikalauti įrodymus, jo teikti prašymai dėl duomenų išreikalavimo buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme ir didžiąja dalimi patenkinti. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad teismas, atmesdamas prašymą dėl duomenų apie darbuotojus išreikalavimo ir pasiūlydamas atsakovei teikti kelto bilietus, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar apribojęs ieškovo teisę bei galimybes įrodinėti. Ieškovo nurodomi argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme vertintini nagrinėjant apeliacinį skundą iš esmės ir nėra pagrindas tenkinti prašymą dėl duomenų išreikalavimo apeliaciniame procese.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

28.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors apeliacinės instancijos teismas ir turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t. y. nagrinėti bylą žodinio ar rašytinio proceso tvarka, visgi šalys gali nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

29.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys buvo išklausytos pirmosios instancijos teismo posėdžių metu. Byloje taip pat yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso tvarka. Ieškovo nurodomas argumentas, kad byla turėtų būti nagrinėjam žodinio proceso tvarka dėl liudytojų apklausos, nesudaro pagrindo kitokiai išvadai, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su pagrįstai atmestu ieškovo prašymu išreikalauti duomenis apie nekonkretizuotus asmenis. Išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, ieškovas nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti ieškovo prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 300 Eur neišmokėto darbo užmokesčio

30.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 300 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, konstatavęs, kad šis reikalavimas nebuvo įrodytas, o atsakovės pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovė yra išmokėjusi visas ieškovui priklausančias su darbo užmokesčiu susijusias sumas.

31.       Ieškovas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti šią teismo sprendimo dalį ir reikalavimą dėl 300 Eur darbo užmokesčio priteisimo tenkinti, argumentuoja, kad: 1) teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai atmetė ieškovo teiginius dėl sutarto darbo užmokesčio skaičiavimo principo – šalių sutarto 13 Eur / val. darbo užmokesčio dydžio; 2) teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai nustatė ieškovo faktiškai dirbtą laiką; 3) teismas netinkamai vertino įrodymus dėl komandiruotės trukmės bei dienpinigių skaičiavimo. Taigi, teismo sprendimo dalis dėl darbo užmokesčio priteisimo ginčijama nesutinkant su teismo išvadomis nustatant faktinio pobūdžio aplinkybes: šalių susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio turinį, faktiškai ieškovo dirbto laiko trukmę (dirbtas valandas) ir dienpinigių apskaičiavimo (ne)tinkamumą. Šalių pozicijos dėl šių aplinkybių skiriasi, o tai lemia ginčą dėl ieškovui priklausančio išmokėti darbo užmokesčio dydžio.

32.       Tokio pobūdžio ginčui išspręsti itin reikšmingos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12, 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. 

33.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021).

34.       Atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, turi būti įvertina, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir spręsdamas dėl faktinio pobūdžio aplinkybių, susijusių su šalių sutartu darbo užmokesčio dydžiu, ieškovo dirbtų valandų skaičiaus nustatymu bei mokėtinų dienpinigių dydžio, nepažeidė šių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės taisyklių.

1)       Dėl šalių sutarto darbo užmokesčio dydžio (apskaičiavimo principo)

35.       Iš ieškovo procesinių dokumentų turinio ir paaiškinimų matyti, kad, prašydamas priteisti 300 Eur nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, ieškovas šią sumą grindė jo paties fiksuotą darbo valandų skaičių padaugindamas iš 13 Eur / val., t. y., ieškovo teigimu, šalių sutarto darbo užmokesčio tarifo. Nurodytu būdu suskaičiuotą sumą palyginęs su jam išmokėtomis sumomis, ieškovas įvardijo sumų skirtumą (300 Eur) ir prašė jį priteisti, kaip neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

36.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl nurodytos nesumokėto darbo užmokesčio sumos priteisimo, argumentavo, kad šalys raštu nebuvo susitarusios dėl valandinio darbo užmokesčio įkainio, nes darbo sutartyje nustatyta, jog ieškovui mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, padaugintas iš 1,65 koeficiento, bei dienpinigiai, kurių dydis – 50 proc. nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio (darbo sutarties 3, 7.2 punktai). Teismas pažymėjo, kad darbo užmokestį su dienpinigiais konvertavus į eurus per valandą, gaunamas artimas ieškovo nurodytam 13 Eur / val. įkainiui dydis, kuris buvo nurodomas informacinio pobūdžio įmonės darbo skelbimuose. Ieškovas apeliaciniame skunde neginčija, kad darbo sutartyje šalys įtvirtino teismo minėtą darbo užmokesčio skaičiavimo būdą ir dydį, tačiau, ieškovo teigimu, žodžiu buvo sutarta dėl apmokėjimo mokant 13 Eur / val., ir būtent toks darbo užmokesčio skaičiavimo principas – tam tikras įkainis už darbo valandą – yra įprastas dirbant Švedijoje. Ieškovo teigimu, šalių susitarimą dėl 13 Eur / val. darbo užmokesčio patvirtina atsakovės darbo skelbimų tekstai, be to, tokią praktiką patvirtino liudytojas K. Š.. Taigi, spręstinas ginčas dėl darbdavės ir darbuotojo sudarytos darbo sutarties turinio darbo užmokesčio dydžio / apskaičiavimo būdo klausimu. 

37.       Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 1, 2 dalys). Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų – darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (DK 33 straipsnio 2 dalis). Remiantis DK 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, darbo sutarties šalių susitarimu gali būti nustatytos papildomos darbo sutarties sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama.

38.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus). 

39.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, aiškinant darbo sutartį, taip pat atsižvelgtina į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). 

40.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas (darbuotojas) ir atsakovė (darbdavė) 2020 m. birželio 11 d. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovas nuo 2020 m. birželio 12 d. dirbo įmonėje UAB „Kardusta“ nekvalifikuoto statybos darbininko pareigose. Šios darbo sutarties 3 punkte šalys įtvirtino, kad atsakovė mokės ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, padidintą 1,65 koeficientu. Taip pat susitarė, kad ieškovas dirbs 40 val. per savaitę, 8 val. per dieną (darbo sutarties 5 punktas). Darbo sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, mokami dienpinigiai, kurių dydis – 50 procentų nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, o kiekvienu konkrečiu atveju dienpinigių norma nustatoma įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu). Taigi, darbo sutarties tekstas yra aiškus. Ieškovas taip pat neginčija, kad pagal rašytinėje darbo sutartyje įtvirtintas sąlygas, turėjo būti mokama mėnesinė minimali alga, padauginta iš nustatyto koeficiento. Ieškovo (darbuotojo) valią pasirašyti tokio turinio darbo sutartį, patvirtina ir kiti ieškovo pasirašyti dokumentai – 2020 m. birželio 11 d. Informacija apie darbo sąlygas, 2020 m. birželio 11 d. darbuotojo prašymas dėl priėmimo į darbą, kuriuose taip pat tiesiogiai raštu nustatytas darbo užmokesčio dydis ir skaičiavimo principas: minimali mėnesinė alga, padauginta iš nustatyto1,65 koeficiento (e. t. 1, b. l. 91, 103).

41.       Byloje nėra pateikta jokių šalių pasirašytų rašytinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, jog šalys būtų susitarusios dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio ar skaičiavimo, nei nustatyta darbo sutartyje. Kitokių susitarimų šiuo klausimu nepatvirtina ir šalių elgesys vykdant darbo sutartį: atsakovė darbo sutarties vykdymo metu darbo užmokestį skaičiavo ir mokėjo pagal darbo sutarties nuostatas, o byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų reiškęs darbdavei pretenzijų dėl netinkamai skaičiuojamo ar mokamo darbo užmokesčio darbo sutarties vykdymo laikotarpiu. Nors ieškovas paaiškino, kad kiekvieną mėnesį jam buvo sumokama mažiau, nei, jo manymu, priklausytų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog dėl to būtų kėlęs klausimų ar reiškęs pretenzijų darbdavei. Dėl to nėra prielaidų išvadai, jog darbo užmokestis sutarties vykdymo metu mokėtas ne pagal buvusį šalių susitarimą, o įrodymų dėl kitokio turinio susitarimo, nei įtvirtintas darbo sutartyje, nepateikta.

42.       Šios išvados nepaneigia ieškovo nurodyti atsakovės įmonės viešai talpinami skelbimai dėl darbo, kuriuose būsimas darbo užmokestis įvardijamas 13–15 Eur tarifu per valandą (e. t. 1, b. l. 139–142). Nesant duomenų apie darbo sutarties sąlygų neatitinkančius šalių tarpusavio susitarimus, vien viešai skelbiama bendro pobūdžio informacija negali paneigti šalių pasirašytos, individualiai aptartos darbo sutarties turinio. Be to, iš pateiktų darbo skelbimų nėra aiškus jų paskelbimo laikas arba jis yra vėliau, nei sudaryta darbo sutartis, todėl nėra pagrindo nustatyti, ar šie skelbimai buvo aktualūs sudarant ginčo darbo sutartį. Atsakovės atstovai paaiškino, kad darbo skelbimuose, siekiant aiškiau pateikti aktualią informaciją, darbo užmokestis nurodomas valandiniu tarifu ir apytiksliai, o konkrečiai įtvirtinamas ir paaiškinamas darbo sutarties sudarymo metu, darbo sąlygas aptariant su darbuotoju individualiai. Kaip nustatė teismas ir ieškovas neginčijo, darbo sutartyje įrašytas darbo užmokestis su dienpinigiais artimas skelbimuose įvardijamam atlygio per valandą dydžiui. 

43.       Nurodytos išvados nepaneigia ieškovo įvardijama įprasta darbo užmokesčio skaičiavimo ir mokėjimo praktika Švedijoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad vienintelis įrodymas, kuriuo ieškovas grindė teiginius dėl tokios įprastos praktikos – kartu dirbusio liudytojo parodymai. Pažymėtina, kad nėra duomenų apie tai, kokiu būdu buvo sutarta skaičiuoti liudytoju apklausto kito darbuotojo darbo užmokestį, o vieno asmens paaiškinimai neatspindi viso sektoriaus situacijos ir nėra pakankami įprastos praktikos aplinkybei nustatyti. Kitų duomenų, galinčių patvirtinti įprastas praktikas, ieškovas nepateikė.

44.       Šalims raštu sudarytoje ir parašais patvirtintoje darbo sutartyje susitarus dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo būdo ir dydžio, nesant įrodymų apie kitokius šalių tarpusavio susitarimus šiuo klausimu, taip pat nesant duomenų apie ieškovo reikštas pretenzijas dėl netinkamo darbo užmokesčio skaičiavimo ar mokėjimo darbo sutarties vykdymo metu, t. y. šalių elgesiui nepatvirtinant galimai kitokio žodinio susitarimo dėl darbo užmokesčio skaičiavimo, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog darbo užmokesčio dydį bei skaičiavimo principą šalys buvo nustačiusios darbo sutartyje, būtų pažeidęs sutarčių aiškinimo ar įrodymų vertinimo taisykles.   

2)       Dėl ieškovo faktiškai dirbto laiko

45.       Teismas pripažino neįrodytais ieškovo teiginius, kad ieškovas dirbo po 10 val. per dieną bei savaitgaliais, t. y. daugiau valandų nei nurodyta UAB ,,Kardusta“ 2022 m. birželio-spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Teismas nurodė, kad ieškovo teiginių dėl dirbtų valandų skaičiaus, nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Ieškovas dirbtą valandų skaičių įrodinėjo pateikdamas darbuotojų pildytas pavyzdines darbo laiko ataskaitas, tačiau, teismo vertinimu, nėra galimybės nustatyti ataskaitose esančių duomenų objektyvumo, nes iš ataskaitų nėra aišku, kas duomenis suvedė, tikrino bei patvirtino, suderino su atsakove. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo V. B. teiginiais, kad Švedijoje dirbti ilgiau po darbo valandų negalima, nes po darbo valandų dėl triukšmo skundžiasi kaimynai.

46.       Ieškovo teigimu, teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, nustatė neteisingą faktiškai ieškovo dirbtų valandų skaičių, o tai lėmė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog su ieškovu atsakovė yra atsiskaičiusi. Kaip minėta, reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ieškovas grindė teiginiais dėl šalių sutarto apmokėjimo už darbą taikant 13 Eur / val. įkainį ir nurodydamas, kad jis realiai dirbo daugiau valandų, nei fiksuota atsakovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.

47.       Viena vertus, kaip minėta, ieškovui neįrodžius kitokio, nei įtvirtintas darbo sutartyje, darbo užmokesčio skaičiavimo principo, o darbo sutartyje įtvirtinus darbo laiką ir darbo užmokestį, skaičiuojamą minimalią mėnesinę algą dauginant iš nustatyto koeficiento, ieškovo argumentas dėl didesnio, nei nurodyta darbo sutartyje, faktiškai dirbtų valandų skaičiaus reikštų ieškovo teiginius dėl dirbtų viršvalandžių ar darbo savaitgaliais, švenčių dienomis bei apmokėjimo už juos. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog darbo sutarties vykdymo metu ieškovas būtų kėlęs klausimų ar reiškęs pretenzijų atsakovei dėl apmokėjimo už viršvalandžius ar darbą savaitgaliais. Teismui taip pat nepateikta duomenų, kad darbdavė ieškovui pavedė dirbti ilgiau, negu kad buvo nustatyta darbo sutartimi. Vadinasi, ieškovas turėjo laikytis jam nustatyto darbo grafiko. Ieškovo paaiškinimai, kad jis dirbo 10 valandų per dieną, savaitgaliais ir pan., nesukuria darbdaviui pareigos apmokėti už tai, dėl ko šalys nebuvo susitarusios.

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlyga, be kurios darbas, viršijantis nustatytą darbo laiko trukmę, negali būti kvalifikuotas kaip viršvalandinis, yra ta, kad jis turi būti atliekamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Įrodinėjimo dėl nurodymo dirbti viršvalandinį darbą (ne)egzistavimo pareigos darbdaviui nustatymas, t. y. reikalavimas, kad darbdavys įrodytų, jog jis nedavė darbuotojui nurodymo dirbti viršvalandžius, iš esmės reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko darbdavys objektyviai negali įrodyti, todėl toks aptariamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų taisyklėms, apibrėžiančioms įrodinėjimo pareigos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019). Taigi, ieškovas, grįsdamas reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbo valandas, viršijančias darbo sutartyje apibrėžtą darbo laiką, turėtų įrodyti darbdavio nurodymą dirbti ilgiau ir tokio darbo faktą. Šiuo atveju ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtent darbdavės nurodymu vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas darbo sutartyje nustatytą darbo laiko trukmę.  

49.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų pirmosios instancijos teisme sprendžiant dėl faktiškai ieškovo dirbto laiko nustatymo. 

50.       Pirma, ieškovas grįsdamas teiginius dėl kitokio dirbto valandų skaičiaus, nei fiksuotas atsakovės pateiktuose žiniaraščiuose, nurodė, jog darbuotojai kasdien patys pildė darbo laiko ataskaitas. Ieškovas teigė negalintis pateikti šių ataskaitų teismui, nes, sugedus jo telefonui, jas prarado. Dėl to ieškovas pateikė dvi pavyzdinėmis įvardijamas ataskaitas (e. t. 1, b. l. 72, 73) bei prašė teismo išreikalauti iš atsakovės, ieškovo teigimu, jo darbdavei teiktas darbo laiko ataskaitas. Atsakovės atstovai paaiškino, jog tam tikrais atvejais darbuotojai pildo nurodyto pavyzdžio ataskaitas, tačiau tokiais atvejais jas tvirtina ir atsakovei pateikia ne darbuotojai tiesiogiai, o tam tikruose objektuose, kuriuose dirba atsakovės darbuotojai, esantys užsakovų atstovai. Atsakovės atstovai neigė, kad ieškovui būtų reikėję pildyti nurodytas ataskaitas, ir tvirtino, jog ieškovo darbo laikas fiksuotas atsakovės į bylą pateiktuose žiniaraščiuose ir atitiko darbo sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta atsakovės poziciją, atsižvelgdamas į pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir atsakovės atstovų bei liudytojo paaiškinimus, jog Švedijos Karalystėje darbas po darbo valandų negalimas, nes gyventojai skundžiasi triukšmu.

51.       Ieškovas, nesutikdamas su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Ieškovo teigimu, atsakovės pildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius paneigia liudytojo K. Š. paaiškinimai, jog jis kartu su ieškovu dirbdavo po 10 valandų per dieną, taip pat savaitgaliais. Ieškovas pabrėžė, kad vienintelis patikimas (objektyvus) įrodymas dėl ieškovo faktiškai dirbto laiko, galėtų (turėtų) būti minėtos ataskaitos, kuriose darbuotojai fiksavo savo darbo laiką ir vėliau perduodavo darbdavei. Ieškovo teigimu, atsakovė šias atskaitas turi, tačiau sąmoningai atsisakė jas pateikti teismui, t. y. atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

52.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateiktas pavyzdines darbo laiko ataskaitas (e. t. 1, b. l. 72, 73) teismas pagrįstai vertino kritiškai. Kaip matyti, šios ieškovo pateiktos pavyzdinėmis įvardijamos ataskaitos neatitinka jo paties bei liudytojų teiginių apie tokių ataskaitų pildymą: tiek ieškovas, tiek liudytojai K. Š., V. B. nurodė, jog darbuotojų pildomos ataskaitos turėjo būti tvirtinamos (pasirašomos) objektuose esančių užsakovų atstovų ir tik tada perduodamos atsakovei, tačiau pateiktos pavyzdinės ataskaitos nėra patvirtintos. Kaip pagrįstai nurodė teismas, jose nėra patikimų duomenų apie jas užpildžiusį asmenį ir patvirtinimo apie jose nurodytų duomenų atitiktį realiai darbuotojo dirbtam laikui. Pateikti blankai – vienašališkai darbuotojo užpildyti duomenys, nurodyti fragmentiškai, su taisymais ir nepasirašyti. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai – K. Š. ir V. B. – nurodė skirtingas aplinkybes, susijusias su darbo trukme ir darbu savaitgaliais. Be to, ir liudytojas K. Š., nurodęs, jog su ieškovu dirbdavo po 10 val. ir savaitgaliais, taip pat nurodė, kad bent viename iš objektų dirbti savaitgaliais buvo negalima (2022 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas 00:44:16-00:44:48), taigi, darbo trukmės klausimu jo paaiškinimai nebuvo nuoseklūs.

53.       Apibendrinant nurodytą, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant patikimų duomenų spręsti dėl ieškovo darbo ilgesnėmis valandomis, nei nurodyta darbo sutartyje ir fiksuota atsakovės žiniaraščiuose.

54.       Antra, ieškovas pripažino ir pabrėžė, kad vienintelis patikimas (objektyvus) įrodymas dėl ieškovo faktiškai dirbto laiko, galėtų (turėtų) būti ataskaitos, kuriose darbuotojai fiksavo savo darbo laiką ir vėliau perduodavo darbdavei. Ieškovo teigimu, atsakovė šias atskaitas turi, tačiau sąmoningai atsisakė jas pateikti teismui, t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

55.       Contra spoliatorem taisyklė yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 115 punktą).

56.       Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodytos prezumpcijos taikymo būtinybę sieja su tuo, kad atsakovė nepateikė ieškovo pildytų darbo laiko ataskaitų ir duomenų apie kartu su ieškovu dirbusius asmenis. Minėta, kad įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Šiuo atveju atsakovė nepateikė ieškovo nurodytų darbo laiko ataskaitų, nuosekliai procesiniuose dokumentuose nurodydama ir teismo posėdžių metu paaiškindama, kad tokių ataskaitų ieškovas neturėjo pildyti ir nepildė, atsakovei neturėjo teikti ir neteikė. Ieškovas, tvirtindamas priešingai, nepateikė jokių duomenų apie užsakovų patvirtintų ataskaitų apie savo darbo laiką perdavimą (pavyzdžiui, siuntimą el. paštu) atsakovei. Taip pat nepateikė nė vienos tokios užsakovų atstovo patvirtintos ataskaitos pavyzdžio. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovė sąmoningai neteikia ataskaitų. Atsakovės nurodoma priežastis – objektyvus negalėjimas pateikti ataskaitų, nes jų, atsakovės teigimu, nėra – nebuvo paneigta, todėl sudaro pagrindą netaikyti ieškovo nurodomos contra spoliatorem prezumpcijos. Tokioje situacijoje nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė duomenis atsisakė pateikti sąmoningai, tyčia ar piktnaudžiaujant. Atsižvelgiant į nurodytą, atmestini kaip nepagrįsti ieškovo teiginiai dėl būtinybės taikyti contra spoliatorem prezumpciją.

3)       Dėl dienpinigių

57.       Darbo sutartis pasirašyta 2020 m. birželio 11 d., nutraukta – 2022 m. spalio 5 d. darbuotojo prašymu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje sulytas darbas ieškovo buvo vykdomas komandiruotėse Švedijos Karalystėje, o ieškovas, išvykęs į paskutinę komandiruotę, į Lietuvą grįžo 2020 m. spalio 4 d.

58.       Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuota, kad ieškovas 2020 m. birželio mėn. dirbo 12 dienų, liepos mėn. – 22 dienas, rugpjūčio mėn. – 21 dieną, rugsėjo mėn. – 22 dienas, spalio mėn. – 3 dienas (priedas prie DOK-35076). Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė atsakovės direktoriaus 2020 m. birželio 17 d., 2020 m. birželio 30 d., 2020 m. rugpjūčio 3 d., 2020 m. rugpjūčio 31 d., 2020 m. rugsėjo 21 d įsakymus dėl darbuotojų komandiruotės į Švediją, kuriais ieškovas komandiruotas dirbti Švedijoje įsakymuose nurodytose objektuose ir įvardijamą dienų skaičių (e. t. 2, b. l. 18–24). Kai kuriais atvejais dėl tų pačių laikotarpių yra priimti du įsakymai, o atsakovės atstovas paaiškino, kad pirma įsakymai buvo priimami dėl planuojamos komandiruotės trukmės, vėliau ją tikslinant pagal faktą. Paskutiniuoju patikslintu 2020 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 2771-1 ieškovas komandiruotas dirbti į Švediją laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 19 d. (e. t. 2, b. l. 18). 2020 m. birželio 17 d. įsakyme dėl komandiruotės Nr. 2680 nurodytas ieškovui mokėtinų dienpinigių dydis – 60 proc. (39 Eur); kituose įsakymuose – 100 proc. (65 Eur).

59.       Byloje pateikti atsakovės žiniaraščiai patvirtina, kad atsakovė UAB „Kardusta“ ieškovui dienpinigius apskaičiavo laikotarpiais: 390 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 25 d., 1 690 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 26 d., 1 690 Eur – nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. rugpjūčio 29 d., 1 495 Eur – nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. (e. t. 1, b. l. 110–112). Iš bankinių mokėjimų kopijų (priedas prie DOK-35076, e. t. 1, b. l. 104–109) matyti, kad atsakovė ieškovui atliko šiuo pavedimus: 2020 m. liepos 24 d. – 681,38 Eur darbo užmokestį ir komandiruotpinigius už birželio mėn., 2020 m. rugpjūčio 19 d. – 2 159,66 Eur darbo užmokestį ir komandiruotpinigius už liepos mėn., 2020 m. rugsėjo 25 d. – 1 100,03 Eur darbo užmokestį ir komandiruotpinigius už rugpjūčio mėn., 2020 m. spalio 2 d.– 1 150,00 Eur darbo užmokestį už rugpjūčio mėn. ir komandiruotpinigius už birželio mėn., 2020 m. spalio 15 d. – pervedė 2 653,13 Eur darbo užmokestį už rugsėjo mėn., iš viso 7 744,20 Eur. Taip pat 110,92 Eur suma 2020 m. spalio 2 d. pervesta už ieškovą antstoliui. Išmokėtos sumos detalizuojamos ir paaiškinamos atsakovės pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose ir bylos nagrinėjimo metu dėl aiškumo kompiuterine programa parengtuose atsiskaitymo lapeliuose (e. t. 2, b. l. 9–17).

60.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog atsakovė yra išmokėjusi visas ieškovui priklausančias su darbo užmokesčiu susijusias sumas, rėmėsi tuo, kad sutampa ieškovui faktiškai išmokėtos sumos ir įmonės buhalteriniais dokumentais patvirtinti duomenys dėl ieškovui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovui buvo sumokėti jam priklausantys dienpinigiai. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad darbo sutartimi šalys buvo susitarusios, jog ieškovui bus mokami 50 proc. maksimalių dienpinigių dydžio dienpinigiai, todėl pirmą darbo mėnesį (2020 m. birželio mėn.) ieškovui dienpinigiai iki 60 proc. sumažinti teisėtai, toliau mokant 100 proc. dydžio dienpinigius. Teismas, remdamasis atsakovės vadovo įsakymu dėl komandiruotės Nr. 2771-1, nustatė, kad paskutinė ieškovo komandiruotė truko iki 2020 m. rugsėjo 19 d., o komandiruotės įsakymas už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 19 d. iki 2020 m. spalio 5 d. nebuvo priimtas, todėl sprendė, jog, pagal darbo sutarties 7.2 punktą, nesant direktoriaus įsakymo dėl komandiruotės, ieškovas į Lietuvą turėjo grįžti pasibaigus darbams. Ieškovas į Lietuvą grįžo 2020 m. spalio 5 d., tačiau, teismo vertinimu, atsakovei nekyla pareiga mokėti dienpinigių už tą laiką, kai ieškovas komandiruotės valstybėje buvo savo noru, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 19 d. iki 2020 m. spalio 5 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo savo transportą ir į Lietuvą galėjo grįžti bet kada, nors oficialiai jo komandiruotė pasibaigė 2020 m. rugsėjo 19 d.

61.       Ieškovas, ginčydamas teismo išvadą dėl išmokėto jam darbo užmokesčio, apeliaciniame skunde nurodo, kad: 1) atsakovė nepagrįstai nėra sumokėjusi ieškovui dienpinigių už komandiruotės laiką nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. spalio 4 d.; 2) įsakymuose dėl komandiruočių atsakovės nurodyti dienpinigių dydžiai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti; 3) atsakovės apskaitos duomenys, pateikta informacija ir įrodymai prieštaringi, netikslūs, prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovas teiginius dėl ne visiško atsiskaitymo su juo grindžia tuo, jog nebuvo sumokėti visi ieškovui priklausę dienpinigiai.

3.1)                      Dėl dienpinigių už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. spalio 4 d.

62.       Apeliaciniame skunde ieškovas argumentuoja, kad komandiruotėje jis buvo iki 2020 m. spalio 4 d., o ne iki 2020 m. rugsėjo 19 d., kaip nustatė teismas. Ieškovo teigimu, komandiruotės trukmę iki 2020 m. spalio 4 d. patvirtinta grįžimo į Lietuvą laiką atspindintis kelto bilietas (e. t. 1, b. l. 52). Atsakovė teigia, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 19 d. iki 2020 m. spalio 4 d. ieškovas realiai faktiškai nedirbo dėl asmeninių priežasčių, tačiau, atsakovės teigimu, ji, tikėdamasi tęsti darbo santykius su ieškovu, su tuo sutiko ir už šį laikotarpį sumokėjo priklausiusį darbo užmokestį, nemokėdama dienpinigių. Atsakovės atstovas nurodė, kad apie tai, jog į Lietuvą ieškovas grįžo 2020 m. spalio 4 d., o ne 2020 m. rugsėjo 19 d., atsakovei tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu, kai ieškovas 2021 m. lapkričio 24 d. pateikė kelto bilietą kelionei 2020 m. spalio 4 d.  

63.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškovo komandiruotės trukmę nustatė remdamasis atsakovės pateiktais dokumentais (įsakymais dėl komandiruočių), o ieškovas šią išvadą ginčijo remdamasis kelto bilietu, patvirtinančiu grįžimą į Lietuvą 2020 m. spalio 4 d. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad šis ieškovo pateiktas dokumentas, įvertinus įrodymų visumą, nėra pakankamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl komandiruotės trukmės iki 2020 m. rugsėjo 19 d. (CPK 185 straipsnis). Ieškovas nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti atsakovės pateiktų duomenų, kuriais fiksuotas ieškovės komandiruotėse praleistas laikas ir laikotarpiai, atitiktimi realybei (CPK 178 straipsnis). Aplinkybę, kad ieškovas komandiruotėje buvo iki 2020 m. rugsėjo, patvirtino liudytoju apklaustas V. B. (2020 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas 01:00:30-01:01:23). Tuo tarpu paties ieškovo pozicija šiuo klausimu buvo nenuosekli: tiek Darbo ginčų komisijai, tiek teismui su pradiniu ieškiniu ieškovas pateikė kelto bilietą, iš kurio matyti, jog kelionė į Lietuvą turėjo būti 2020 m. rugsėjo 19 d. (e. t. 1, b. l. 115). Ieškinys teismui pateiktas 2021 m. balandžio 26 d., tačiau kelto bilietas kelionei 2020 m. spalio 4 d. į bylą ieškovo pateiktas tik 2021 m. lapkričio 24 d. (e. t. 1, b. l. 52). Ieškovas tai aiškino savo klaida, tačiau kartu neprašė priteisti iš atsakovės 15 Eur, sumokėtų už kelto bilieto keitimą kitai datai (iš 2020 m. rugsėjo 19 d. į 2020 m. spalio 4 d.). Byloje nėra duomenų apie ieškovo darbą atsakovės nurodymu ar komandiruotę laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. spalio 4 d. Ieškovo teikiami duomenys, kuriais jis grindžia prašymus dėl išlaidų komandiruotėje atlyginimo, taip pat nepatenka į nurodytą laikotarpį. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir ieškovo tam tikrą nenuoseklumą formuluojant poziciją teisme: ieškinio reikalavimą dėl 300 Eur darbo užmokesčio priteisimo ieškovas iš esmės grindžia teiginiais, kad šalys buvo sutarusios dėl 13 Eur / val. atlyginimo ir, pagal ieškovo skaičiavimus, jam nebuvo sumokėta už visas dirbtas valandas. Tačiau, šalia šių argumentų, bylos nagrinėjimo eigoje ėmė formuluoti teiginius ir dėl netinkamo dienpinigių skaičiavimo, siejamo su komandiruotės trukme. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymų visuma leidžia labiau tikėtinu pripažinti, jog komandiruotėje atsakovės pavedimu ieškovas buvo iki 2020 m. rugsėjo 19 d., todėl pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta.

64.       Šios išvados nepaneigia ieškovo teiginiai, kad jis nebuvo pasirašytinai supažindintas su atsakovės įsakymais dėl komandiruočių. Nors nagrinėjamu atveju ieškovas nebuvo susipažinęs su šiais įsakymais pasirašytinai, tačiau iš šalių paaiškinimų, darbo pobūdžio, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo buvimo ir komandiruotės vieta buvo kitoje valstybėje, o šalys paaiškinimuose ne vieną kartą patvirtino buvus žodinių susitarimų aktualiais klausimais, laikytina, kad ieškovas apie siuntimą į komandiruotę galėjo būti supažindintas vienu iš šių būdų: skambinant telefonu, siunčiant SMS, elektroniniu laišku. Faktinis darbuotojo išvykimas atlikti darbą į komandiruotės valstybę taip pat reiškia, kad darbuotojas yra informuotas ir sutinka su siuntimu. Taigi, susiklosčiusi faktinė situacija leidžia spręsti, kad darbuotojo informavimas žodžiu ar kitais būdais, ieškovui, tikėtina, tiko, nes, sėkmingai vykdant darbo sutartį 2020 m. birželio-rugsėjo mėnesiais, jokių prašymų šiuo klausimu, jokių pretenzijų dėl tokio informacijos pateikimo būdo darbuotojas darbdavei nereiškė.

65.       Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovo komandiruočių trukmę, pagrįstai rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (atsakovės įsakymais dėl komandiruočių), o ieškovas teismo išvados nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad įsakymuose dėl komandiruočių nėra fiksuota, jog ieškovas būtų buvęs su jais supažindintas pasirašytinai, nepaneigia nurodytos išvados, atsižvelgiant į šalių elgesį, t. y. tai, jog nėra duomenų, kad dėl komandiruočių trukmės būtų buvę ginčų darbo sutarties vykdymo metu ar iki bylai pasiekiant teismą.

3.2)                      Dėl dienpinigių mažinimo 2020 m. birželio mėn.

66.       Ieškovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog už 2020 m. birželio mėn. ieškovui mokėti dienpinigiai buvo neteisėtai sumažinti. Ieškovo teigimu, įsakymuose dėl komandiruočių atsakovės nurodyti dienpinigių dydžiai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti, nes ieškovui visą laiką buvo skaičiuojamas 100 proc. dienpinigių dydis (65 Eur), o atsakovė už 2020 m. birželio mėnesį mokėjo sumažintą dienpinigių sumą – 60 proc. (39 Eur). Ieškovo teigimu, sumažintą dienpinigių sumą atsakovė nustatė vienašališkai, neinformuodama ieškovo, nederinusi dienpinigių dydžio.

67.       Pagal DK 107 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi ginčo komandiruotės metu) 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Byloje nenustatyta, kad atsakovės įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis, todėl dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti ginčo atveju turėjo būti aptarti darbo sutartyje.

68.       Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos 2020 m. birželio 11 d. darbo sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, mokami dienpinigiai, kurių dydis – 50 procentų nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Taip pat įtvirtinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju dienpinigių norma nustatoma įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu). Iš atsakovės vadovo 2020 m. birželio 17 d. įsakymo dėl komandiruotės Nr. 2680 matyti, kad, komandiruojant ieškovą į darbą Švedijoje nuo 2020 m. birželio 21 d. iki 2020 m. birželio 30 d., buvo nustatytas 60 proc. dienpinigių dydis (39 Eur), vėlesniuose įsakymuose – 100 proc. (65 Eur).

69.       Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad ieškovui 2020 m. birželio mėnesį mokėti dienpinigiai sumažinti teisėtai, laikantis darbo sutarties 7.2 punkte nustatytų sąlygų. Aplinkybė, kad taikytos darbuotojui palankesnės sąlygos, t. y. dienpinigiai sumažinti mažiau ir mokėta 60 proc. patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio, o vėliau – 100 proc., nepaneigia išvados, kad už pirmą mėnesį mokėtų dienpinigių mažinimas buvo aptartas ir įtvirtintas darbo sutartyje. Dėl to ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl, ieškovo teigimu, neteisėto dienpinigių mažinimo 2020 m. birželio mėnesį, atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys darbo sutarties sąlygų.

3.3)                      Dėl mokėjimo pavedimų detalizacijos ir duomenų prieštaringumo

70.       Ieškovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad atsakovės apskaitos duomenys, pateikta informacija ir įrodymai yra prieštaringi, netikslūs, prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams. Grįsdamas šiuos teiginius, ieškovas pateikė pavyzdžius, kai atsakovės apskaičiuotos sumos neatitiko išmokėtų mokėjimo pavedimais. Taip pat nurodė, kad atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti atsakovės dokumentų turinio.

71.       Įvertinusi bylos medžiagą ir šalių bei jų atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti ieškovo argumentai, nors iš dalies pagrįsti, nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismo sprendimo dalies dienpinigių klausimu, nei buvo aptarta pirmiau. Nors ieškovas pagrįstai nurodo, kad atsakovės dokumentai tvarkyti su tam tikrais trūkumais, tačiau, kita vertus, ieškovo nurodyti argumentai dėl atsakovės apskaitos duomenų ir mokėjimo pavedimuose nurodytų sumų neatitikties paaiškinti atsakovės atstovo, nurodant, jog dėl laikinų finansinių sunkumų tam tikri mokėjimai atlikti kitu laiku, nei apskaitytos ir apskaičiuotos mokėtinos sumos. Ši aplinkybė neturi įtakos bendram atsiskaitymui su ieškovu, pagal kurį visos apskaičiuotos sumos buvo išmokėtos. Taip pat ir aplinkybė, kad atsakovės vadovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti konkrečių sumokėtų sumų sudedamųjų dalių, prašydamas vadovautis pateiktais finansiniais dokumentais, nepatvirtina skaičiavimų ar mokėjimų neteisėtumo ar nepagrįstumo. Ieškovas neginčijo atsakovės pateiktų mokėjimus detalizuojančių duomenų bei paaiškinimų, o neatsiskaitymo faktą grindė argumentais dėl sutarto darbo užmokesčio skaičiuojant 13 Eur / val., dėl dirbtų valandų skaičiaus, dienpinigių neteisėto mažinimo ar komandiruotės trukmės. Šie argumentai, kaip minėta, teismo buvo tinkamai įvertinti, o tai, jog atsakovės teikti duomenys bei jų detalizacija neatitiko ieškovo lūkesčių dėl jų turinio ar formos, nepatvirtina duomenų neteisingumo.

72.       Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo teiginiai dėl šalių sutarto 13 Eur / val. darbo užmokesčio, dėl darbo sutarties sąlygų neatitinkančio faktiškai ieškovo dirbto laiko, dėl netinkamo dienpinigių skaičiavimo ir nepagrįsto jų mažinimo, ieškovo nebuvo įrodyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 300 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, o apeliacinio skundo argumentai ir jame nurodytos aplinkybės šios teismo išvados nepaneigia. Dėl to ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

        Dėl komandiruotėje patirtų išlaidų atlyginimo

73.       DK 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis, o jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys turi jas kompensuoti.

74.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovės 344,29 Eur kuro išlaidų, patirtų dėl nuvykimo į komandiruotę ir grįžtant iš jos, 99,36 Eur automobilio parkavimo išlaidų, patirtų dėl ieškovo gyvenimo automobilyje, 115,33 Eur išlaidų darbo įrankiams ir priemonėms įsigyti. Nurodė, kad vien ieškovo patirtų išlaidų faktas nesudaro pagrindo besąlygiškai jas pripažinti būtinosiomis darbo sąnaudomis. Teismas sprendė, kad, atsakovei suteikus darbuotojams gyvenamąjį būstą ir kelionės transportą, darbuotojo apsisprendimas vykti į komandiruotę savu transportu ir nesinaudoti darbdavės suteiktu būstu (gyventi automobilyje), nelemia atsakovės pareigos padengti šias darbuotojo išlaidas, nes tokio šalių susitarimo teismas nenustatė. Be to, ieškovo pateikti patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai nepatvirtina jų sąsajos su darbo funkcijų vykdymu atsakovės naudai. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas šiuos reikalavimus atmetė nepagrįstai, nes, netinkamai įvertinęs įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad šalys buvo susitarusios, jog ieškovo patirtos komandiruotės išlaidos nebus kompensuotos. 

75.       Byloje nėra ginčo, kad atsakovė darbuotojams suteikdavo gyvenamąjį būstą ir transportą. Atsakovės įsakymuose dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę taip pat buvo nurodyta apmokėti kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo išlaidas. Atsakovė savo pareigos apmokėti komandiruotėje darbuotojo patirtas išlaidas neginčijo. Ieškovas taip pat pripažino, kad žinojo apie atsakovės darbuotojams suteikiamą būstą ir transportą, tačiau nurodė to atsisakęs. Atsakovės atstovai neginčijo, kad ieškovas atsisakė atsakovės nuomojamo būsto ir transporto, nurodydamas, jog į komandiruotę vyks savo transportu ir gyvens automobilyje. Atsakovės atstovai taip pat nurodė, kad atsakovė tam neprieštaravo. Byloje ginčas kilo dėl to, ar kyla atsakovės pareiga DK 107 straipsnio 2 dalies pagrindu atlyginti ieškovo prašomas priteisti išlaidas kurui ir už automobilio, kuriame ieškovas gyveno komandiruotės metu, statymo išlaidas. Ieškovo teigimu, atsakovė šias išlaidas turėtų atlyginti, nes toks buvo šalių susitarimas. Atsakovė nurodo, kad, sutikdama su ieškovo pageidavimu į komandiruotę vykti savu transportu ir gyventi automobilyje, kartu žodžiu nurodė, jog su tuo susijusios išlaidos ieškovui atlygintos nebus. Atsakovės teigimu, jai nekyla pareiga atlyginti šias išlaidas, nes, užtikrindama ieškovui gyvenamąją vietą ir transportą, ji tam patyrė išlaidų ir neturi pareigos mokėti už ieškovo pasirinkimą nesinaudoti darbdavės suteikiama gyvenamąja vieta bei transportu.   

76.       Sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, susijusį su darbo sutarties šalių tarpusavio susitarimų turinio nustatymu, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal DK 25 straipsnio 1 dalį, informacija kitai darbo sutarties šaliai apie darbo sutarties vykdymą turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. DK 25 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys. 

77.       Pareiga tinkamai įforminti įmonės dokumentus, įskaitant susijusius su darbo santykiais, tenka darbdaviui. Darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jos pakeitimus, darbo teisiniuose santykiuose priimamus sprendimus, jam tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant tokias bylas, neaiškumai turi būti aiškinami silpnesniosios šalies – darbuotojo – naudai.

78.       Nagrinėjamu atveju atsakovės vadovo įsakymais dėl komandiruočių ieškovui būdavo nustatomas komandiruotės laikotarpis, dienpinigių dydis, taip pat įsakymuose dėl komandiruočių aiškiai nurodyta, kad darbuotojui bus išmokamos dienpinigių išlaidos ir kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo atgal išlaidos. Nei įsakymuose, nei darbo sutartyje ar kituose dokumentuose nėra nurodoma apie darbuotojui suteikiamą gyvenamąjį būstą, nėra detalizuojamas galimų komandiruotės metu patirtų išlaidų kompensavimas. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išspręsti šie klausimai, ir būtų patvirtinimas, jog darbuotojas su tuo supažindintas. Teismo posėdžių metu atsakovės atstovas nurodė, kad su darbuotojais šios aplinkybės – jog atsakovė suteikia transportą ir gyvenamąją vietą – aptariamos žodžiu. Ieškovas to neginčijo, t. y. nurodė žinojęs apie atsakovės darbuotojams suteikiamą būstą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad realiai ieškovas į komandiruotę vyko savo transportu ir atsakovės suteiktame būste negyveno, tačiau nepateikta duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovė būtų realiai suteikusi (skyrusi) konkretų būstą ieškovui komandiruotės metu ar transportą vykti į komandiruotę, o ieškovas, jų atsisakydamas, būtų patvirtinęs, kad yra supažindintas ir sutinka, jog tokiu atveju jo patirtos kelionės ir nakvynės išlaidos darbdavės atlyginamos nebus. Taigi, rašytinių įrodymų apie šalių susitarimą dėl to, kad, darbuotojui atsisakius būsto ir transporto, jo šiems poreikiams komandiruotėje patirtos išlaidos darbdavės nebus atlygintos, nėra.

79.       Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, nustatantį darbdavio pareigą atlyginti darbuotojui komandiruotėje patirtas kelionės ar nakvynės išlaidas, taip pat į darbdavio pareigą tinkamai ir aiškiai įforminti darbo teisinius santykius bei su jais susijusius susitarimus, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl ginčo situacijos susidarymo ir neapibrėžtumo yra atsakinga darbdavė, tinkamai neįforminusi susitarimų dėl komandiruotės metu patirtų išlaidų (ne)apmokėjimo. Turėdama įstatyme įtvirtintą pareigą kompensuoti komandiruotės metu darbuotojo patiriamas būtinąsias išlaidas, o kartu neįformindama darbuotojo atsisakymo naudotis atsakovės suteikiamu būstu ar transportu bei nepateikdama įrodymų, jog darbuotojas buvo tinkamai informuotas, jog, tokio atsisakymo atveju, jo patirtos išlaidos atlyginamos nebus, atsakovė prisiėmė su tuo susijusią riziką iškilus klausimui dėl darbdavio pareigos kompensuoti būtinąsias komandiruotės išlaidas vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį reikalavimą, rėmėsi paaiškinimais dėl buvusių žodinių susitarimų, tačiau neatsižvelgė į atsakovės pareigą tokioje situacijoje įrodyti tiek buvusių susitarimų turinį, tiek realias sąnaudas ieškovo transporto ir pragyvenimo komandiruotėje išlaidoms padengti, tiek tinkamą darbuotojo informavimą apie darbdavės suteikiamų būsto ar transporto atsisakymo pasekmes. Nesant duomenų, jog ieškovui buvo išaiškinta, kad, atsisakymo atveju, jo komandiruotėje patirtos įprastai atlyginamos išlaidos (nakvynei, transportui), atlyginamos nebus, vadovaujantis DK 107 straipsnio 2 dalimi, darbdavė privalo kompensuoti darbuotojui kelionės į komandiruotę ir su gyvenimu komandiruotės metu susijusias išlaidas.

80.       Pažymėtina, kad atsakovė neneigė šios savo pareigos, tačiau, neigdama savo prievolę kompensuoti ieškovui kemperio statymo bei kuro išlaidas, argumentavo, jog ieškovo pateikti šias išlaidas turėję pagrįsti įrodymai neatitiko formos reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio argumentai šios bylos kontekste nėra pakankami pateisinti darbdavės atsisakymą padengti būtinas komandiruotės išlaidas. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, darbdavys, komandiruodamas darbuotoją į užsienį ir iš anksto žinodamas, kad šis darbuotojas dėl darbo funkcijų vykdymo neišvengiamai turės išlaidų, turi išaiškinti darbuotojui, kokie yra dokumentai, patvirtinantys turėtas išlaidas, pripažintinas komandiruotės išlaidomis, kad darbuotojas galėtų surinkti tokius dokumentus ir, grįžęs iš komandiruotės, juos pateikti darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-236). Šioje byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų aiškia ir suprantama forma išaiškinusi darbuotojui, kokie būtent dokumentai bus laikomi tinkamais atlygintinoms išlaidoms patvirtinti. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovė minėtą išaiškinimo pareigą įvykdė, todėl jos reikalavimas, kad ieškovas turėtas kuro bei būsto (kemperio statymo) išlaidas patvirtintų tik tam tikrais (nenurodant, kokiais konkrečiai) dokumentais, nepaneigia jos pareigos atlyginti tokias išlaidas, jei jas patvirtinantys dokumentai pakankami išlaidoms pripažinti būtinosiomis komandiruotėje patirtomis išlaidomis.

81.       Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, iš esmės laikydamasis darbo sutartyje 7.3 punkte nustatyto termino, el. paštu pateikė atsakovei įrodymus pagrindžiančius jo komandiruotės metu patirtas būtinąsias išlaidas – kelto bilietą (155,90 Eur) ir automobilio, kuriame ieškovas gyveno (dėl to ginčo nėra) statymo išlaidas (99,36 Eur) (e. t. 1, b. l. 55, 56, 57, 58, 60, 61, 67, 68). Pateikti dokumentai patvirtina automobilio parkavimo išlaidas komandiruotės metu komandiruotės valstybėje ir kelionę iš komandiruotės valstybės į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteisęs 155,90 Eur kelto bilieto išlaidų, nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 99,36 Eur kemperio statymo išlaidoms kompensuoti. Teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, priteisiant ieškovui iš atsakovės ir automobilio, kuriame ieškovas gyveno komandiruotės metu, statymo išlaidas.  

82.       Patirtas kuro išlaidas kelionei į komandiruotę ir atgal (344,29 Eur) ieškovas įrodinėjo pateikdamas banko sąskaitos išrašą (ieškinio priedas Nr. 5) ir kvitus (e. t. 1, b. l. 157–165). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių įrodymų turinį, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo pateiktas sąskaitos išrašas nesudaro galimybės konstatuoti, jog būtent ieškovas patyrė šias išlaidas, bei to, jog šios išlaidos buvo skirtos darbo funkcijų komandiruotėje metu vykdymui, nes, kaip matyti iš išrašo, jame nurodyti konkrečiai neįvardinti pirkiniai (ieškinio priedas Nr. 5). Tačiau iš pateiktų elektroninių kvitų nuorašų nurodytus duomenis: išlaidų paskirtį (kuras) ir išlaidų patyrimo laiką (komandiruotės laikotarpis) galima identifikuoti (e. t. 1, b. l. 157–165). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas į komandiruotę vyko savo transportu, o atsakovė įsakyme dėl komandiruotės nurodė atlyginti kelionės išlaidas, vadovaujantis DK 107 straipsnio 2 dalimi, ieškovo reikalavimas atlyginti pateiktuose kvituose patvirtintą sumą – 234,54 Eur – pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas. Dėl to teismo sprendimo dalis, kuria atmestas šis reikalavimas, keistina. Likusi prašomų priteisti kuro išlaidų suma pagrįstai teismo pripažinta neįrodytomis būtinomis komandiruotės išlaidomis, nes, kaip minėta, yra grindžiama tik sąskaitos išrašu, nesudarančiu galimybių identifikuoti išlaidų paskirtį bei pakankamą sąsają su komandiruotėmis. 

83.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio reikalavimas dėl 115,33 Eur išlaidų darbo įrankiams ir priemonėms įsigyti pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prašymą priteisti šių išlaidų atlyginimą ieškovas grindė sąskaitos išrašu (ieškinio priedas Nr. 5) ir kvitais (e. t. 1, b. l. 62, 65, 69, 70), tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jog įrankiai bei priemonės įsigyti darbdavės nurodymu ir naudoti ieškovui atliekant darbines funkcijas pagal darbo sutartį su atsakove. Taip pat nėra duomenų, jog ieškovas, grįždamas iš komandiruočių ar išeidamas iš darbo, įrankius būtų grąžinęs atsakovei, kaip pastarajai priklausantį turtą. Įrankių bei medžiagų, skirtingai nei kuro, įsigijimo išlaidos nėra neišvengiamai atsirandančios vykstant į komandiruotę, todėl vien tokių išlaidų patyrimo faktą patvirtinantys dokumentai neįrodo jų sąsajos su atliktomis darbo funkcijomis ir būtinumo tokioms funkcijoms atlikti.

Dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką

84.       DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

85.       Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).

86.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė su ieškovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė: nesumokėjo visų su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų – komandiruotėje patirtų išlaidų atlyginimo. Taigi, kaip pagrįstai nurodė ieškovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nepagrįstai nesprendė klausimo dėl netesybų už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju priteisimo DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu.

87.       Byloje konstatuota, kad atsakovė vėlavo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo ieškovu ir nesumokėjo jam 489,80 Eur (155,90 Eur kelto bilieto išlaidos + 99,36 Eur automobilio statymo išlaidos + 234,54 Eur kuro išlaidos). Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydis buvo 1 001,55 Eur (e. t. 1, b. l. 45), apskaičiuotina 2 938,80 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką suma (489,80 Eur x 6). Vis dėlto, sprendžiant dėl ieškovui priteistinų netesybų dydžio, būtina įvertinti ir aplinkybę, jog byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad ieškovas būtų perdavęs atsakovei išlaidas kurui patvirtinančius dokumentus. Ieškovo teigimu, jis kvitus buvo atidavęs atsakovei, tačiau atsakovės atstovai šią aplinkybę neigia. Liudytojas V. B. paaiškino, kad čekiai už kurą turėjo būti siunčiami darbdavei kiekvieną mėnesį elektroniniu paštu (2022 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 01:02:56-01:03:44). Šią praktiką patvirtina ir ieškovo pateikti el. laiškai, kuriais jis siuntė atsakovei išlaidas už automobilio statymą ir kelto bilietą patvirtinančius dokumentus. Tokia praktika atitiktų ir darbo pobūdį, kai darbuotojai darbo funkcijas atlieka komandiruotėse, kitoje valstybėje. Tuo tarpu duomenų (pvz., el. laiškų), kurie patvirtintų, jog išlaidas kurui patvirtinančius dokumentus ieškovas būtų bent kartą siuntęs atsakovei, nėra, nors išlaidos patirtos įvairiais komandiruočių laikotarpiais. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, kad, tikėtina, bent iš dalies darbdavė su darbuotoju negalėjo atsiskaityti laiku ir dėl darbuotojo kaltės. Įvertinus susidariusią situaciją, vadovaujantis proporcingumo bei protingumo principais, visa apskaičiuota netesybų suma būtų neproporcinga padarytam pažeidimui, ir, atsižvelgiant į darbuotojo kaltės dalį, mažintina, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1 469,40 Eur netesybų už vėlavimą atsiskaityti.

88.       Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad atsakovė nėra sumokėjusi darbo užmokesčio už 2020 m. spalio mėnesį. Iš pirmiau aptartų žiniaraščių, mokėjimo nurodymų ir mokėjimus detalizuojančių duomenų nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovui nebūtų išmokėtos visos priskaičiuotos sumos.

89.       Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, pripažintina pagrįsta ir teisinio reglamentavimo turinį atitinkanti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties

90.       Apibendrinant pirmiau nurodytą, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – papildomai priteisiant ieškovui iš atsakovės 333,90 Eur komandiruotės metu patirtų išlaidų atlyginimą ir 1 469,40 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

91.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 157/1996/776/977), 59–60 punktai). Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

92.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1–4 dalys). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad, pakeitus teismo sprendimą, patenkinta 48 proc. ieškinio, o 52 proc. atmesta, pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos pagal šią proporciją.

93.       Ieškovas pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 1 986,02 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai ir dokumentų vertimams (e. t. 1, b. l. 174–180, t. 2, b. l. 34–37). Atsižvelgiant į patenkintą ieškinio dalį, ieškovui iš atsakovės turėtų būti priteisiama 953 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovė pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 2 050 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai (e. t. 1, b. l. 166–173). Atsižvelgiant į atmestą ieškinio dalį, atsakovei iš ieškovo turėtų būti priteisiama 1 066 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Tarpusavyje įskaičius šias šalims priteistinas sumas, atsakovei iš ieškovo priteistina 113 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

94.       Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovės valstybei priteistina patenkintai ieškinio daliai proporcinga žyminio mokesčio dalis – 11 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

95.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

96.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (patenkinta 39 proc. apeliacinio skundo), bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstytinos proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai.  

97.       Ieškovas prašė atlyginti 1 331 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (e. t. 2,b. l. 67, 68). Atsakovė prašė atlyginti 1 000 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (e. t. 2, b. l. 88, 89). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Atsižvelgiant į patenkintą apeliacinio skundo dalį, ieškovui turėtų būti priteista 519,09 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o atsakovei – 610 Eur. Tarpusavyje įskaičius šias šalims priteistinas sumas, atsakovei iš ieškovo priteisiama 90,91 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

98.       Ieškovas (apeliantas) pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Apeliacinį skundą iš dalies patenkinus, iš atsakovės valstybei priteistina patenkintai skundo daliai proporcinga žyminio mokesčio dalis – 8 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330, 331 straipsniais,

nutaria:

        ieškovo V. M. apeliacinį tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-38-424/2022 ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kardusta“ (j. a. k. 303251377) 489,80 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 80 ct) kompensacijos už komandiruotės metu patirtas išlaidas, 1 469,40 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 40 ct) delspinigių už vėlavimą atsiskaityti ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 959,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kardusta“ (j. a. k. 303251377) iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 113 Eur (vieną šimtą trylika eurų) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kardusta“ (j. a. k. 303251377) 11 Eur (vienuolika eurų) žyminio mokesčio už ieškinį.“

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Kardusta“ (j. a. k. 303251377) iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 90,91 Eur (devyniasdešimt eurų 91 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kardusta“ (j. a. k. 303251377) 8 Eur (aštuonis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Valstybei priteistos sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjus, mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus regiono apylinkės teismą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                           Alvydas Barkauskas

                                                                          Andrius Ignotas

                                                                          Rūta Latvelė