Civilinė byla Nr. e2A-605-883/2020
Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01572-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 2.1.5.1.1.; 2.1.5.1.2.7.; 2.2.2.3.1.10.; 2.4.2.9.1.; 2.4.2.13; 3.3.1.18.3.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 3 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Sembijos namai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės J. S. 3 382,69 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad, vadovaujantis 2014 m. rugsėjo 4 d. gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ visuotinio pakartotinio bendrijos narių susirinkimo protokolu, buvo nuspręsta šią bendriją reorganizuoti. Po reorganizacijos gyvenamųjų namų statybos bendrija „Gindulių sodybos“ buvo padalinta į gyvenamųjų namų statybos bendriją „Gindulių sodybos“ ir gyvenamųjų namų savininkų bendriją „Sembijos namai“, tam tikra dalimi perleidžiant reorganizuoto juridinio asmens teises ir pareigas gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Sembijos namai“. Iki gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ reorganizacijos bendrijos administruojamoje teritorijoje esantis žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini) priklausė ir šiuo metu priklauso atsakovei J. S.. Nors atsakovė nebuvo gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ nare, pagal gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ įstatų 9.3.2 punktą sklypo savininkas privalėjo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendro naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. 2009 m. gruodžio 17 d. gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ visuotinio pakartotinio bendrijos narių susirinkimo protokolo 5 klausimu buvo nustatytas kaupiamojo įnašo ir nario mokesčio dydis. Atsakovei nemokant gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ nustatytų įmokų, iki 2015 m. kovo mėn. atsakovės skola gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Gindulių sodybos“ sudarė 1 474,77 Eur. 2015 m. kovo mėn., padalinimo būdu įvykus gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ reorganizacijai, atsakovei priklausantis žemės sklypas pateko į gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ administruojamą teritoriją. Nors atsakovė nėra gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ narė, tačiau pagal gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ įstatų 9.3.2 punktą, sklypo savininkas privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendro naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Atsakovei nemokant pirmiau nurodytų įmokų, iki 2018 m. liepos 31 d. susidarė bendra 3 382,69 Eur skola.
Atsakovė J. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovė nebuvo jokios bendrijos narė, atsakovė su ieškove nėra bendraturtės, todėl atsakovė neturi prievolės apmokėti ieškovei ar kitiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių objektų, inžinerinių tinklų ir kitų įrenginių, prie kurių nėra prijungta ir kuriais nesinaudoja, sukūrimo, eksploatavimo, remonto ir kt. išlaidų. Ieškovė nepateikė atsakovei išrašytų sąskaitų, galinčių pagrįsti reikalaujamą sumą. Be to, atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu atnaujino ieškovei gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Sembijos namai“ senaties terminą reikalavimams priteisti skolą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. pareikšti; priteisė iš atsakovės J. S. 3 296,39 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 296,39 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 062,56 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Sembijos namai“; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės J. S. 74 Eur žyminio mokesčio; Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą – paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas sprendė, kad atsakovei skola yra priskaičiuota už 2005-2018 m. laikotarpį, o Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme, kurio nauja redakcija galioja nuo 2012 m. liepos 1 d., įtvirtinta savininko pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir išlaikymo kyla ne tik iš minėto įstatymo, bet ir iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kurio 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą teisinį reguliavimą, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji neturi prisidėti prie minėtų bendrijų valdomų bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir priežiūros vien dėl to, kad nėra bendrijos narė. Pažymėjo, kad savininko pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo kyla iš daiktinės teisės normų, taigi ši pareiga kyla iš atitinkamo daikto turėjimo nuosavybės teise, o ne naudojimosi šiuo daiktu ar atitinkamais bendro turto objektais. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju teisiškai nereikšminga, ar atsakovė faktiškai naudojasi keliais ir kita inžinerine infrastruktūra, kurią valdo ir prižiūri bendrija, nes nei teisės aktuose, nei įstatuose nėra numatyta išimčių tiems savininkams, kurie bendrijos teritorijoje faktiškai negyvena ir (ar) nesinaudoja bendrąja nuosavybe.
Teismas pažymėjo, kad atsakovei žemės sklypas priklauso pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovės prievolė bendrijai kyla iš jos nuosavybės teisės, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo iš jos reikalauti sumokėti atitinkamus mokesčius už laikotarpį iki 2007 m. sausio 28 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas atitinkamai perskaičiavo atsakovės įsiskolinimą pagal 2015 m. kovo 31 d. pažymą, atnaujino senaties terminą reikalavimams priteisti skolą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) pareikšti.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DGNSBĮ. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad atsakovės žemės sklype nėra registruota patalpų (pastatų), ieškovė turi tik žemės sklypą, kuriame šiuo metu nėra statinių. Tuo tarpu įstatymo nuostatose kalbama apie butų ir kitų patalpų (pastatų), o ne žemės sklypų, savininkus ir apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės žemės sklype nėra pastatų ir ji nėra jų savininkė, ir nei su ieškove, nei su bendrijos nariais atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, kuriuos galėtų valdyti įstatyme nustatyta tvarka ir įgyti tam tikras prievoles. Taigi atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ieškovei priklausantį turtą, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė naudojasi ieškovės inžineriniais tinklais ar kitais jai nuosavybės teise priklausančiais objektais.
Kolegija nurodė, kad atsakovė nėra bendrijos narė ir neturi jokio bendrąja jungtine nuosavybės teise naudojamo turto su ieškove, todėl šiuo atveju ieškovės įstatai atsakovei negali būti taikomi. Tam, kad atsakovei būtų galima taikyti ieškovės įstatus, byloje turi būti nustatyta, jog atsakovė naudojasi bendrojo naudojimo objektais su kitais žemės sklypų savininkais ar naudoja ieškovės nuosavybės objektus.
Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, neatsižvelgdamas į tai, kad CK 4.76 straipsnis nustato bendraturčių teisę į nuostolių atlyginimą, nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas nustato 3 metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. birželio 10 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. S. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, iš ieškovės atsakovei priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai aiškino ir taikė DGNSBĮ, Civilinio kodekso nuostatas, nukrypo nuo byloje aktualiais klausimais suformuotos teismų praktikos.
Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovė niekada nebuvo jokios bendrijos nare, nėra jokio teisėto pagrindo (teisės akto), pagal kurį atsakovės žemės sklypas patektų į privačių juridinių asmenų GNSB „Gindulių sodyba“ ar GNSB „Sembijos namai“ įtakos sferą ir šie savo vienašališkais sprendimais teisėtai galėtų sukurti atsakovei kažkokias privalomas pareigas.
Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis ir sprendimus pagrįsdamas teisės aktais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), tačiau teismas motyvuodamas privataus juridinio asmens bendrijos įstatais, reorganizavimo planais, ieškovės atstovo paaiškinimais, aplinkybe, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ir atsakovei priklausantis žemės sklypas yra suformuoti kažkada padalijus tą patį žemės sklypą, nurodė, kad „atsakovė jokių konkrečių įrodymų, kad jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, nepriskirtinas minėtai sklypų grupei, neteikė“.
Teismas visiškai nepagrįstai sprendimą grindė DGNSBĮ 1 straipsnio 2 dalies nuostata, 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Teismas ignoravo faktą, kad šiose nuostatose kalbama apie butų ir kitų patalpų (pastatų), o ne žemės sklypų, savininkus ir apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus, kai nagrinėjamu atveju atsakovės žemės sklype nėra jokių butų ir kitų patalpų (pastatų), be to, nei su ieškove, nei su bendrijos nariais atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, kuriuos galėtų valdyti įstatyme nustatyta tvarka ir įgyti tam tikras prievoles.
Ieškovė nenurodė, kaip ir kokie atsakovės poreikiai yra tenkinami inžineriniais tinklais, kokiais įstatymų nustatytais pagrindais atsakovė naudoja ir (ar) valdo ieškovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nepagrindė jokia teisės norma, kad atsakovė yra bet kokio ieškovės turto naudotoja ir (ar) valdytoja. Nagrinėjamu atveju atsakovė neturi ieškovės daiktų valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, kadangi viešame registre jų savininke įregistruota ieškovė ir dėl to ginčo nėra (CK 4.22 straipsnis). Teismas nemotyvavo, kokiu įstatyme nustatytu pagrindu atsakovei atsirado ieškovės turto valdymas (CK 4.23 – 4.30 straipsniai).
Teismas nepagrįstai sprendimą grindė ir DGNSBĮ bei ieškovės įstatų nuostatomis, reglamentuojančias bendraturčių pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu.
Nagrinėjamu atveju, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad visi inžineriniai tinklai, žemės sklypai ir t. t., už kurių tariamą valdymą ir naudojimą reikalaujama pinigų iš atsakovės, priklauso vienai ieškovei nuosavybės teise, t. y. atsakovė nėra bendraturtė, jai nepriklauso jokia to turto dalis, todėl teismo motyvas apie atsakovės pareigų kilimą iš daiktinių teisių yra absoliučiai nepagrįstas. Ieškovė reikalauja iš atsakovės savo privataus (asmeninio) turto įrengimo, eksploatavimo, remonto ir pan. išlaidų atlyginimo, kai ieškovei tas turtas visiškai nepriklauso, jis jai nereikalingas, ji jo jokiu teisiniu pagrindu nevaldo, juo nesinaudoja, šiuo turtu laisvai disponuoja ieškovė (CK 2.48 straipsnis).
Kadangi atsakovė nėra bendraturtė, jai nėra jokių nuosavybės teisės apribojimų, ji neprivalo jungtis prie ieškovės inžinerinių tinklų, naudotis ieškovės žemės sklypais, neprivalo apmokėti jų išlaikymo išlaidų (pav. žolės pjovimo), kurias ieškovė reikalauja apmokėti.
Ieškovė nurodė, neva jos įstatų 9.2. punkte yra tik atkartota DGNSBĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostata, tačiau iš tiesų joje, skirtingai nei nurodytame ieškovės įstatų punkte, nėra „žemės sklypų“, o tik „butų ir kitų patalpų (pastatų)“. Aplinkybė, kad ieškovė, kaip juridinis asmuo savo įstatuose įsirašė „žemės sklypų“, negali sukelti atsakovei, kuri nėra nei šio juridinio asmens steigėjas, dalyvis ar narys, jokių teisinių pasekmių lygiai taip pat kaip ir tuo atveju, jei ieškovė savo įstatytose prie to paties dar būtų prisirašiusi automobilius ar dviračius ir, atitinkamai, nesukurtų ieškovei teisės šias transporto priemones kažkokiu būdu administruoti ir reikalauti iš atsakovės už tai pinigų. Pažymėjo, kad ieškovė iš viso neturi teisės grįsti ieškinio reikalavimų savo įstatais, kadangi tai nėra joks teisės aktas ir negali sukurti kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims jokių prievolių.
Teismas visiškai nepagrįstai ieškovei atnaujino praleistą 10 metų ieškinio senaties terminą. Teismas sprendimą grindė ir CK 4.76 straipsnio nuostata, nustatančia, kad jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška, o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas nustato 3 metų senaties terminą. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad ieškovė praleido 10 metų senaties terminą. Taigi šie prieštaravimai tik dar kartą patvirtina, kad teismas neatskleidė bylos esmės, susipainiojo kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį.
Senaties termino atnaujinimo pagrindu teismo nurodytos aplinkybės, kad keitėsi bendrijos vadovas, kad jam reikėjo laiko nustatyti skolos faktui, paskiau susirašinėti ir pan., yra teisiškai nereikšmingos, kadangi ieškinį atsakovei pareiškė juridinis asmuo, o ne jos vadovas kaip fizinis asmuo, todėl visiškai nesvarbu, kada apie skolą sužinojo asmeniškai naujasis vadovas. Ieškovė, kaip juridinis asmuo, negali remtis savo valdymo organų neveikimu, nes priešingu atveju senaties terminas netektų prasmės. 10 metų senaties terminas jau buvo pasibaigęs dar iki paskiriant naująjį vadovą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Sembijos namai“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas teisingai taikė materialinės teisės normą, nes pagal CK 4.76 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, savininko pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo kyla iš daiktinės teisės normų, taigi ši pareiga kyla iš atitinkamo daikto turėjimo nuosavybės teise, o ne naudojimosi šiuo daiktu ar atitinkamais bendro turto objektais.
Ieškovės Įstatų 9.1 punkte nurodyta, kad žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teisės ir pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra nustatytos Civiliniame kodekse, įstatymuose, teisės aktuose ir bendrijos įstatuose, Įstatų 9.2 punkte yra pažymėta, kad Įstatų 9.1 dalyje nurodytuose teisės aktuose nustatytos žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra lygios neatsižvelgiant į tai, ar žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitu patalpų (pastatu) savininkai yra bendrijos nariai, ar ne, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 str. 2 dalyje yra pakartota aukščiau paminėta Įstatų 9.2 punkte nurodyta nuostata.
(duomenys neskelbtini) faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu antstolė R. V. konstatavo, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra paruošta duobė pamatams, šiuo metu duobė užsipildžiusi vandeniu, sklypą nuo gatvės riboja betoniniai šaligatvių borteliai, iš dviejų pusių žemės sklypą riboja dviejų kaimyninių sklypų medinės tvoros, nuo šalia esančio tuščio sklypo šį žemės sklypą kaip riboženklis skiria lauko akmuo. Iš to, kas pateikta, yra akivaizdu, kad atsakovė faktiškai naudojasi sklypu ir šiame žemės sklype yra pradėjusi statinio statybos darbus.
Iki 2015 m. kovo mėnesio (iki GNSB „Gindulių sodybos“ reorganizacijos) atsakovei yra priskaičiuota 1474,77 Eur mokesčių suma, kurią sudaro statybinės išlaidos, siurblių remontas, administracinis mokestis, bendro naudojimo objektų elektra, kanalizacijos išlaidos, sniego valymas, tinklų priežiūra, greiderio paslaugos, teisinės paslaugos, ryšio paslaugos, banko mokesčiai, žemės mokestis. Laikotarpiu nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2018 m. liepos mėn., ieškovė atsakovei priskaičiavo mokesčių, kurių suma lygi 1907,92 Eur. Įsiskolinimo pagrindą sudaro bendrojo naudojimo objekto išlaikymo, remonto ir priežiūros išlaidos bei su tuo susijusios administravimo išlaidos.
Teismas teisingai taikė ieškinio senaties terminą, pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties terminas atnaujintas remiantis svarbiomis priežastimis, kaip ir nurodyta CK 1.131 straipsnio 2 dalyje, ir sudaro pagrindą jį atnaujinti.
Teismo motyvas, kad byla susijusi ne tik su bendrijos, kaip juridinio asmens, interesais, tačiau su kiekvieno iš žemės sklypų grupės savininko interesais, yra visiškai pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo ne iš gyvenamųjų namų savininkų bendrijos nario, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir įrodymų priėmimo
Šiaulių apygardos teismas 2020-07-27 gavo ieškovės rašytinius paaiškinimus kartu su prašymu priimti papildomus įrodymus: 2018 m. gruodžio pažymas apie atliktų darbų vertę, PVM sąskaitą faktūrą, 2020-06-21 GNSB „Sembijos namai“ visuotinio narių susirinkimo protokolą Nr. 5, 2020-07-24 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, vaizdo failą, sąskaitų registrą. Vykdydama teismo pavedimą 2020-08-20 ieškovė pateikė ieškovės patiriamų išlaidų detalizaciją.
2020-08-06 ir 2020-08-28 teismas gavo atsakovės rašytinius paaiškinimus, kuriuose teigiama, kad ieškovė net ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų toliau užima nekonstruktyvią poziciją, kuria prašo priteisti iš atsakovės visas išlaidas; ieškovė nepateikė atsakovės skolos detalizacijos, todėl įvertinus ieškovės nurodytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo – neįrodė atsakovės naudojimosi ieškovės turtu fakto.
CPK 314 straipsniu reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
Kasacinis teismas pažymėjo, jog faktinė aplinkybė, kad atsakovė į sau priklausantį žemės sklypą gali patekti tik bendrijai priklausančiu keliu, byloje netirta, nors ji gali būti reikšminga sprendžiant klausimą, ar atsakovei netenka prievolė prisidėti prie kelio priežiūros ir jo išlaikymo išlaidų. Bylą nagrinėjantis teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. Kadangi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas fakto klausimas, siekiant teisingo sprendimo, tikslinga priimti ieškovės naujai pateiktus įrodymus. Byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl naujai pateiktų įrodymų, todėl atsakovės rašytiniai paaiškinimai taip pat priimami.
Faktinės aplinkybės
Atsakovei J. S. pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini) žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Nekilnojamojo turto registre yra atliktas įrašas apie išduotą statybos leidimą; gyvenamojo namo šiame sklype nėra. Atsakovė gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) , nurodo, kad gyvena užsienyje ir sklypu nesinaudoja.
Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ vardu yra įregistruota 6 žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė. Šių sklypų paskirtis - susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorija. Minėti žemės sklypai ir atsakovei priklausantis žemės sklypas yra suformuoti padalijus tą patį žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Byloje nėra ginčo, kad atsakovė nėra ieškovės GNSB „Sembijos namai“ narė, savo žemės sklype neturi ir nestato jokių statinių, nėra prisijungusi prie bendrijai nuosavybės teise priklausančių komunikacijų ir jomis nesinaudoja.
Ieškovė nurodo, kad atsakovės žemės sklypas yra GNSB „Sembijos namai“ administruojamoje teritorijoje ir, nors atsakovė nėra bendrijos narė, 3382,69 Eur skolą už bendro naudojimo objektų išlaikymą ir naudojimąsi jais, mokesčius, rinkliavas ir įmokas į kaupiamuosius fondus skaičiuoja remdamasi bendrijos visuotinių narių susirinkimų protokolų nutarimais ir pateiktomis buhalterinėmis pažymomis. Skola paskaičiuota už kaupiamąsias lėšas, pirmininko atlyginimą, suteiktas buhalterijos paslaugas, bendrą elektrą, ryšio paslaugas, buitinių nuotekų aptarnavimą, VĮ „Registrų centras“ paslaugas, inžinerinių įrenginių infrastruktūrą, buitinių nuotekų valymo įrenginius, apšvietimo tinklo remontą, valymo įrenginio dangčio montavimą, papildomas bendrijos išlaidas, žemės mokestį, užraktų montavimą, žolės pjovimą, lietaus siurblinės išvalymą, apšvietimo el. skydo permontavimą, drenažinio siurblio remontą, valymo įrenginio pastatymą, papildomus darbus, gatvių remontą, vandentiekio įrenginių remontą, valymo įrenginių remontą, fekalo siurblių remontą, gatvės žibintų lemputes, už siurblį ir montavimo darbus, reorganizavimo išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės ieškinį motyvuodamas tuo, kad bendrijos prižiūrima infrastruktūra ir kiti bendrieji objektai yra tiesiogiai susiję su ieškovės žemės sklypo paskirtimi, o atsakovės pareiga prisidėti prie bendrai sklypų (su statiniais ar be jų) grupei sukurtos infrastruktūros išlaikymo kyla iš įstatymo (CK 4.76 straipsnis) ir nesietinas su faktiniu naudojimusi šia infrastruktūra, todėl atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti su gyvenamųjų namų statybos bendrija „Gindulių sodybos“ ir gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Sembijos namai“ pagal šių bendrijų sprendimais apskaičiuotus mokesčius, susijusius su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir priežiūra.
Atsakovė su tuo nesutikdama nurodė, jog teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai aiškino ir taikė Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo, Civilinio kodekso nuostatas, nukrypo nuo byloje aktualiais klausimais suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Šiaulių apygardos teismas 2019-12-09 sprendimu atmesdamas ieškinį, konstatavo, kad atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ieškovei priklausantį turtą, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė naudojasi ieškovės inžineriniais tinklais ar kitais jai nuosavybės teise priklausančiais objektais. Kadangi ieškovė neįrodė, jog atsakovė naudojasi kokiu nors ieškovės nuosavybės teise valdomu turtu ar ieškovės teikiamomis paslaugomis, kolegija sprendė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartyje, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes (atsakovei priklausančiame sklype nėra jokių statinių, atsakovė nėra prisijungusi prie ieškovei nuosavybės teise priklausančios inžinerinės infrastruktūros), sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovei nei įstatymo, nei bendrijos įstatų pagrindu neatsiranda prievolė prisidėti prie išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti; taip pat nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovė prašė priteisti iš atsakovės tam tikras išlaidas, susijusias su kelių priežiūra, ir, kaip nurodoma kasaciniame skunde, atsakovė į sau priklausantį žemės sklypą gali patekti tik bendrijai priklausančiu keliu; konstatavo, kad ši faktinė aplinkybė byloje netirta, nors ji gali būti reikšminga sprendžiant klausimą, ar atsakovei netenka prievolė prisidėti prie kelio priežiūros ir jo išlaikymo išlaidų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs jam kasacinio teismo grąžintą nagrinėti iš naujo bylą, spręsdamas ginčą dėl žemės sklypo savininko prievolės mokėti atitinkamas įmokas (mokesčius) bendrijai pagal šios pateiktas sąskaitas egzistavimo, pirma, turi išgryninti prievolės esmę, ar tai įmoka, susijusi su bendrosios nuosavybės išlaikymu, ar už teikiamas paslaugas ar kita; antra, dėl prašomų priteisti nustatytų įmokų (mokesčių) ir (ar) jų dydžio turi tirti sąskaitų turinį ir lėšų panaudojimo tikslingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 54 punktas); taip pat nurodė, kad taikytino ieškinio senaties termino nustatymas priklauso nuo tinkamo teisinio ginčo kvalifikavimo, kuris šiuo atveju įmanomas tik tinkamai ištyrus byloje surinktus įrodymus ir nustačius, ar atsakovė naudojasi ieškovės objektais ir paslaugomis.
CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 18 punktas).
Ieškovė GNSB „Sembijos namai“ pateikė faktinių aplinkybių protokolą, kuriuo antstolė G. Ž. konstatavo, kad į atsakovės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), galima įvažiuoti tik bendrijai priklausančia asfaltuota kelio danga, kurioje įrengtas ir veikia apšvietimas, sumontuoti lietaus vandens šuliniai. Atsakovė nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai), nenurodė, kad į atsakovės žemės sklypą galima įvažiuoti kitu keliu. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad perkant žemės sklypą jau buvo sustumtos žemės ir duobė (kurią ieškovė vadina atsakovės įrengta duobe pamatams), teigia, kad ilgą laiką gyvena užsienyje ir sklypo niekaip nenaudoja, žemės sklypas yra apleistas, žolė aukšta, nepjaunama.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad žemės sklypo savininko (ne bendrijos nario) mokėjimo prievolės gali atsirasti dėl konkrečių paslaugų suteikimo bei dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (išlaidos šiems objektams išlaikyti, išsaugoti, mokesčiai, rinkliavos ir pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, yra konstatavęs, jog jeigu ne bendrijos narys, naudojasi tam tikrais objektais, kurie pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti tik bendrijos narių lėšomis ar jėgomis, tai jis privalo mokėti atitinkamas įmokas už šių objektų naudojimą, tai yra turi pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors byloje nėra duomenų, kad sklype vykdoma kokia nors veikla (pvz. pradėtos statybos), tačiau nesant kito kelio į minėtą sklypą, darytina išvada, kad atsakovė turi pareigą prisidėti prie kelio priežiūros ir jo išlaikymo išlaidų, t.y. kompensuoti dalį kelio eksploatavimo išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmenys, įsigiję žemės sklypą ir nepageidaujantys tapti bendrijos nariais, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas, kurių pateikimas nėra formalus veiksmas, kadangi sąskaitomis atskleidžiamas žemės sklypo, esančio bendrijos teritorijoje, savininko prievolės turinys, o savininkas, nesutikdamas su sąskaitoje nurodyta mokėjimo prievole, gali ją ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-706/2016, 45-46 p.).
Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).
Byloje ieškovė su ieškiniu nepateikė atsakovei išrašytų sąskaitų, galinčių pagrįsti reikalaujamą priteisti sumą. Atsižvelgęs į kasacinio teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas pasiūlė ieškovei pateikti papildomus rašytinius įrodymus ir įpareigojo ieškovę GNSB „Sembijos namai“ detalizuoti susidariusį atsakovės įsiskolinimą, atskirai išskiriant sumas, kurios yra susijusios su susisiekimo komunikacijų įrengimu ir aptarnavimu. Ieškovė pateikė ieškovės patiriamų išlaidų detalizaciją, tačiau ir apeliaciniam teismui nepateikė pirminių įmokų apskaičiavimo dokumentų - atsakovei išrašytų sąskaitų ir atsakovės įsiskolinimo detalizacijos, atskirai išskiriant sumas, kurios yra susijusios su susisiekimo komunikacijų įrengimu ir aptarnavimu, todėl teismas atsakovės įsiskolinimo dydį skaičiuoja remdamasis ieškovės byloje pateiktomis buhalterinėmis pažymomis.
Pateiktoje GNSB „Gindulių sodybos“ pažymoje dėl atsakovės skolos nurodyta, kad 2011 metais išlaidos greideriui sudarė 188,48 Lt, 2013 metais sniego valymo išlaidos sudarė 200,17 Lt, t.y. atsakovės skola už išlaidas kelių priežiūrai iki 2015-03-31 sudarė 388,65 Lt (112,56 Eur). GNSB „Sembijos namai“ buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad atsakovės skola už išlaidas gatvių remontui 2015 m. birželio mėnesį sudaro 36,17 Eur, 2016 m. spalio mėn. - 16,02 Eur, 2017 m. vasario mėn. - 3,36 Eur, 2017 m. liepos mėn. - 9,35 Eur, viso 64,90 Eur, t.y. atsakovės skola už išlaidas kelių priežiūrai laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2018-07-31 yra 177,46 Eur.
Ieškovė pateikė trečiųjų asmenų pateiktų sąskaitų registrą, taip pat sąskaitas už bendrijai suteiktas paslaugas. Ieškovė pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog atsakovei buvo žinoma apie jai skaičiuojamą įsiskolinimą, byloje pateiktas elektroninis laiškas patvirtina, jog atsakovei buvo siunčiamas atsiskaitymo pranešimas. Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais, tačiau ieškovės paskaičiavimų ir išlaidų pagrįstumo iš esmės neginčijo, nenurodė argumentų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus įrodymus apie suteiktas paslaugas ir patirtas išlaidas, įrodymų, kurie leistų teismui daryti kitokias išvadas dėl atsakovei apskaičiuoto skolos dydžio, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, jog ieškovė įrodė, kad atliko žvyruotos kelio dalies greideriavimo (lyginimo), sniego valymo žiemos metu darbus. Išnagrinėjus faktines aplinkybes ir pripažinus, jog atsakovė turi pareigą kompensuoti dalį kelio priežiūros ir jo išlaikymo išlaidų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė turi materialinę reikalavimo teisę ir pagrįstai reikalauja, jog atsakovė atlygintų 177,46 Eur bendrijos patirtų išlaidų (CK 4.98 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju priteistina skola, kuri susidarė laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl skolos priteisimo teismui pateiktas 2018 m. rugsėjo mėnesį, todėl konstatuotina, kad reikalavimas priteisti skolą už išlaidas kelio priežiūrai pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš atsakovės priteistą skolą sumažinant iki 177,46 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi iš naujo paskirstyti ir šalių pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju – ir iš naujo sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas privalo atsižvelgti tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.
Net ir patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeitus teismo sprendimą, bylos procesinė baigtis lieka nepakitusi – ieškinys patenkintas iš dalies. Kai pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylos dalyviams priteisimo, taikytina CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą, ieškovės reikalavimas tenkintas 5 procentais.
Ieškovė, paduodama ieškinį, buvo atleista nuo žyminio mokesčio (76 Eur) sumokėjimo, patenkinus 5 procentus ieškinio reikalavimų iš atsakovės valstybės naudai turėtų būti priteista 3,80 Eur žyminio mokesčio; minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 eurai, todėl 3,80 Eur žyminio mokesčio dalis iš atsakovės valstybei nepriteistina (CPK 96 straipsnio 1, 6 dalis).
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė patyrė 1 106,20 Eur išlaidų advokato ir advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti bei kitų išlaidų (už faktinių aplinkybių konstatavimą, už registro išrašą). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo Rekomendacijomis sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių dydžių. Įvertinus, kad buvo patenkinta 5 procentai ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 55,31 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 605 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 575 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atlikus šalims priteistų viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 519 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, šalys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė (atsakovė) už apeliacinio skundo pateikimą patyrė 74,00 Eur išlaidas, sumokant žyminį mokestį. Atsakovė už apeliacinio skundo parengimą advokatui sumokėjo 1210 Eur. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsakovė patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso 1889 Eur.
Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 440 Eur. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje antrą kartą, ieškovė papildomai patyrė 471,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso 911,90 Eur.
Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (95 procentai), apeliantei iš ieškovės priteistina 1795 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės ieškovei priteistina 45,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šalims priteistų viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteisiama 1749 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinėje instancijoje
Ieškovė už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 1210 Eur, atsakovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 1500 Eur. Kasacinį skundą tenkinus ir bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui, ieškovei iš atsakovės priteistina 1210 Eur atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme.
Kasacinis teismas patyrė 5,14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), todėl iš atsakovės valstybei priteistina 5 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Sembijos namai“ iš atsakovės J. S. 177,46 Eur (vieno šimto septyniasdešimt septynių eurų 46 ct) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti atsakovei J. S. ir ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ 519 Eur (penkis šimtus devyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 1 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas – lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 3 dalis).“
Priteisti atsakovei J. S. iš ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ 1749 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Priteisti ieškovei gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Sembijos namai“ iš atsakovės J. S. 1210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės J. S. valstybei 5 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teisėjai Danutė Burbulienė
Birutė Simonaitienė
Irena Stasiūnienė