Civilinė byla Nr. e2A-31-910/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38783-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.1; 1.1.1.4.4; 1.1.6.2; 1.3.7.2.4; 1.3.7.3; 3.3.1.20; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Sevice Center“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Service Center“ ieškinį atsakovei S. G.- B. dėl pripažinimo, kad darbdavys nepažeidė pareigų, ir paskelbtos prastovos pripažinimo teisėta bei atsakovės S. G.-B. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Service Center“ dėl darbdavio veiksmų pripažinimo diskriminuojančiais ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-7218, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama:

1.1.                      Pripažinti, kad ieškovės atsakovei nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta.

1.2.                      Pripažinti, kad ieškovė rašytiniu atsakymu, atsakovei išsiųstu 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų.

1.3.                      Priteisti ieškovei iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji, kaip darbdavė, turėjo teisinį pagrindą priimti įsakymą dėl atsakovės prastovos, nes tam buvo objektyvios priežastys, nesusijusios su darbdavio kalte. Ieškovė negalėjo atsakovei suteikti kito darbo, nes neturėjo ir neturi laisvų pareigybių. Ieškovės teigimu, rašytiniu atsakymu, išsiųstu atsakovei 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, ji nesiekė atsakovės įžeisti, pažeminti ar sumenkinti, užgauti jos jausmus ar įstumti ją į bejėgę padėtį.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, jai paskelbta prastova negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, nes prastovai paskelbti nebuvo jokių teisėtų prielaidų ir objektyvių priežasčių. Anot atsakovės, jai paskelbta prastova buvo jos diskriminacijos dėl nėštumo apraiška, kaip ir daugelis kitų darbdavio jos atžvilgiu atliktų veiksmų.

4.       Atsakovė pateikė ieškovei priešieškinį, prašydama priteisti jai iš ieškovės 20 000 Eur neturtinei žalai dėl ieškovės vykdytos diskriminacijos dėl atsakovės lyties (nėštumo) bei patirto psichologinio smurto atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.       Priešieškinyje nurodė, kad ieškovė, sužinojusi apie atsakovės nėštumą, jos atžvilgiu atliko kryptingus veiksmus: paskelbė prastovą, atėmė darbo priemones, atjungė nuo elektroninės sistemos, atsisakė suteikti atostogas. Atsakovė tokius ieškovės veiksmus vertina kaip jos diskriminavimą lyties pagrindu dėl nėštumo. Dėl šių ieškovės veiksmų atsakovė labai išgyveno, patyrė didelį stresą, riziką prarasti kūdikį, dėl to jai buvo nustatytas ilgalaikis lovos režimas, atsakovė patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus ir didelius emocinius trikdžius.

6.       Atsiliepime į priešieškinį ieškovė su atsakovės priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovės teigimu, ji darbuotojos atžvilgiu neatliko jokių diskriminacinio pobūdžio veiksmų, o stresą ir emocinius išgyvenimus atsakovė patyrė dėl kitų aplinkybių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovės priešieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad ieškovė atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus atsakovės atžvilgiu dėl jos lyties (nėštumo); priteisė atsakovei iš ieškovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidų; kitą priešieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės valstybės naudai 120 Eur bylinėjimosi išlaidų; nurodė, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos netenka galios.

8.       Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad šalis tebesieja darbo teisiniai santykiai 2018 m. spalio 1 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 203 pagrindu. Nurodyta darbo sutartimi atsakovė buvo priimta dirbti pas ieškovę projektų vadove. Darbo sutartis nėra tipinės formos, jos turinys gerokai praplėstas, tačiau nei pareiginės instrukcijos, nei kito rašytinio dokumento, apibrėžiančio atsakovės darbo pareigų pobūdį, apimtis ir pan., nėra ir nebuvo. Pareiginės funkcijos nedetalizuotos nei pačioje darbo sutartyje, nei šalių pasirašytame pranešime apie darbo sąlygas.

9.       Teismas nurodė, kad ieškovė byloje pripažino, jog nebuvo paruošusi jokio raštiško projektų vadovės pareigybės aprašymo. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai akcentavo, kad pagrindinė atsakovės darbo funkcija buvo kontakto būsimam produktų pardavimui užmezgimas. Atsakovė neginčijo, kad dirbo su ieškovės nurodytų produktų (nėščiųjų nuotolinio medicininio stebėjimo priemonių „Pregnabit“, išorinių protezų „OPT“, elektrochirurginio įrenginio „Domain“) įvedimu į Lietuvos rinką, projektu ,,Celsius42“, MRT tomografais, tačiau teigė, jog pardavimai į jos funkcijas neįėjo, tik klientų paieška galimam siūlomų produktų įsigijimui.

10.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie galimas darbuotojos nuobaudas, darbdavės jai reikštas pretenzijas dėl darbo kokybės ar drausmės ieškovės darbo įmonėje laikotarpiu. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovei buvo suteiktos būtinos darbo priemonės, tarp jų – kompiuteris, telefonas ir automobilis. Ginčo šalys taip pat vienodai aiškino aplinkybes apie atsakovės siekį susilaukti vaikų, byloje nekilo ginčo dėl to, kad apie tokius darbuotojos norus ir siekį žinojo ir darbdavys, kuris, kaip teismas nustatė iš byloje esančio ieškovės elektroninio susirašinėjimo, neprieštaravo jos vizitams pas gydytojus, nereiškė pretenzijų dėl neatėjimo į darbą esant prastai savijautai, įskaitant (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad byloje surinkta medžiaga ir šalių paaiškinimai neleidžia daryti išvados, jog šalių santykiai nebuvo geranoriški ir draugiški.

11.       Teismas nustatė, kad atsakovė, sužinojusi, jog yra nėščia, apie tai 2019 m. rugpjūčio 8 d. informavo darbdavę. Atsakovė oficialią informaciją ieškovei pateikė elektroniniu paštu, kartu nurodydama, jog pateikiama ir tai liudijanti medicininė pažyma. Ieškovė, atsakydama į šį laišką nurodė: ,,Visų pirma labai sveikiname su ilgai lauktu nėštumu. Jūs visus informavote tinkamai, todėl nebūtina papildomai reikalauti, kad patvirtinčiau jūsų nėštumo buvimą ar nebuvimą, neturiu tam kompetencijos“. Atsakovė teismui paaiškino, kad nurodyto elektroninio laiško išsiuntimą lėmė tai, jog ieškovės direktorius atsisakė priimti atsakovės į darbovietę atneštą pažymą apie nėštumą ir neuždėjo žymos, kad gavo šią pažymą. Tuo tarpu ieškovė teigė, kad neturi pareigos patvirtinti pažymos gavimą, uždėdamas atitinkamą žymą, ir neneigė aplinkybės, jog darbuotoja nurodytą pažymą buvo atnešusi į darbovietę fiziškai.

12.       Ieškovė 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 01-05-06V paskelbė darbuotojai prastovą nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. Darbuotoja su nurodytu įsakymu buvo supažindintina pasirašytinai 2019 m. rugsėjo 23 d. Įsakyme buvo nurodyta, kad ieškovė darbuotojai, einančiai projekto vadovės pareigas, objektyviai negali suteikti darbo, nes, tiesioginės rinkodaros priemonėms nepateisinus lūkesčių, priimtas sprendimas sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtis. Atsižvelgiant į tai, taip pat nesant galimybių pasiūlyti darbuotojai kitą darbą, atsakovei buvo paskelbta neterminuota prastova. Įsakyme taip pat buvo nurodyta, kad prastovos metu darbuotoja neprivalo vykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengusi atvykti kitą dieną po darbdavės pranešimo, bei tai, kad už pirmas tris dienas darbuotojai bus mokamas dviejų trečdalių vidutinis darbo užmokestis,  o už likusį laikotarpį – 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio neterminuotos prastovos metu.

13.       Teismas nustatė, kad, pasirašius 2019 m. rugsėjo 23 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, iš darbuotojos buvo paimti tarnybinis automobilis, kuro kortelė, nešiojamas kompiuteris, planšetinis kompiuteris, mobilaus ryšio kortelė ir telefonas, darbuotoja taip pat buvo atjungta nuo visų elektroninių darbdavio sistemų ir elektroninio pašto.

14.       Spręsdamas dėl darbuotojai paskelbtos prastovos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nurodė, kad prastova laikytina tokia padėtis įmonėje, kai darbuotojui darbas negali būti suteiktas dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl darbuotojo kaltės. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės organizacinės struktūros pokyčius, vykdomą reorganizavimą ar kitas panašias aplinkybes, dėl kurių darbdavė objektyviai negalėjo suteikti darbuotojai darbo. Nėra duomenų, kad darbuotojos pareigybė būtų panaikinta ar būtų buvusios kitos objektyvios priežastys, lėmusios įsakymo dėl prastovos paskelbimo priėmimą. Teismas vertino, kad vien tik ieškovės ieškinyje nurodytos įrangos pardavimų stoka savaime neeliminavo atsakovės darbo funkcijų ir darbinių pozicijų praradimo.

15.       Vertindamas ieškovės teiginius, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. nebuvo parduotas nė vienas iš produktų, su kuriais dirbo atsakovė, teismas pažymėjo, kad, bylos duomenimis, pardavimai neįėjo į atsakovės darbo apimtį. Ieškovė byloje nepateikė duomenų, kad atsakovės darbas buvo tiesiogiai susijęs su medicininės įrangos pardavimais. Nesant projektų vadovės pareiginių nuostatų, teismas kritiškai vertino ieškovės teiginius, kad atsakovės darbas susijęs tik su ieškinyje įvardytų naujų produktų įvedimu į rinką, o kitokio pobūdžio tiesioginės rinkodaros projektai jai nepriskirtini, kad jų vykdymas buvo tik epizodinis arba pristatomas produktas nebuvo naujas rinkoje. Teismas nurodė, kad projektų vadovės pareigybė ar jos darbo apimtys savaime neišnyksta ir nepasikeičia dėl to, jog vienas ar kitas ieškovės prisiimtas ar vykdytas projektas nepasiteisino ar nebuvo pakankamai sėkmingas arba iš viso nepateisino lūkesčių. Teismas akcentavo tai, kad ieškovė įsakymu dėl prastovos vienašališkai konstatavo tiesioginės rinkodaros apimčių sumažėjimą, neatlikusi jokios analizės, nepasinaudojusi tam kompetentingų asmenų pagalba, nepateikusi jokių skaičiavimų ir jokio objektyvaus to pagrindimo. 

16.       Teismas vertino, kad byloje esančios darbdavės vyr. finansininkės 2019 m. spalio 8 d. ir 2020 m. sausio 28 d. suformuotos pažymos dėl pardavimo apimčių ir galimos atsakovės kaltės dėl paradavimų nebuvimo to neįrodo, nes jos parengtos po 2019 m. rugsėjo 23 d., neaiški jas surašiusio asmens kompetencija, taip pat nėra aišku, kas lėmė jų surašymą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog teismo posėdžio metu ieškovės vadovas, atsakydamas į teismo klausimus, teigė, kad jau vasario mėnesį žinojo, jog įrangos pardavimų nėra ir gali nebūti, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl tik 2019 m. rugsėjo 23 d. priėmė įsakymą dėl prastovos atsakovei paskelbimo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir argumentus, teismas priėjo prie išvados, kad jokių objektyvių priežasčių paskelbti atsakovei prastovą ir nesuteikti jai darbo nebuvo.

17.       Teismas akcentavo, kad net ir manant, jog priežastys skelbti atsakovei prastovą buvo, ieškovė neįvykdė įstatymo imperatyvo aprūpinti ją kitu darbu. Darbdavys, skelbdamas prastovą, privalo pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, ir tik darbuotojui nesutikus jo dirbti prastovos paskelbimas galėtų būti laikomas teisėtu. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog šią pareigą atliko. Iš byloje esančios įmonės valdymo (organizacinės) struktūros, teismas nustatė, kad atsakovė vienintelė vykdė projektų vadovės pareigas, taip pat kad tame pačiame padalinyje buvo laisvos pardavimo vadybininko pareigos (kurių pagrindinės funkcijos – medicinos įrangos ir artroskopinių implantų bei instrumentų pardavimai), tačiau ieškovė byloje nepateikė duomenų, ar ši, ar kuri nors kita darbo vieta būtų pasiūlyta atsakovei.

18.       Teismas byloje taip pat nustatė, kad jau kilus šalių ginčui į laisvas pardavimų vadybininko pareigas buvo priimtas naujas darbuotojas, atsakingas už rentgeno diagnostinės įrangos bei specializuotų dangų sveikatos priežiūros įstaigoms pardavimus. Teismas nurodė, kad ieškovės vadovo posėdžio metu išsakyti teiginiai, jog naujai priimtą darbuotoją su ieškove siejo ankstesni teisiniai santykiai civilinės sutarties pagrindu, nesudarė pagrindo nesiūlyti atsakovei šios laisvos vadybininko ar kurios kitos pareigybės. Konstatavęs ir antrosios sąlygos prastovai paskelbti nebuvimą, teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovei paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta.

19.       Teismas taip pat atmetė ir kitą ieškinio reikalavimą – pripažinti, kad ieškovė rašytiniu atsakymu, atsakovei išsiųstu 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. Vertindamas šį ieškinio reikalavimą visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas sprendė, kad nurodytame elektroniniame laiške išreikštas atsakymas nėra etiškas, pagarbus ir draugiškas darbuotojos atžvilgiu, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovė buvo tokia rūpestinga, pagarbi ir atidi darbuotojos atžvilgiu, kad būtų galima teigti, jog ji nepažeidė DK 30 straipsnio nuostatų.

20.       Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti darbdavės veiksmus diskriminuojančiais dėl lyties (nėštumo), teismas pažymėjo, kad ieškovė turėjo pareigą sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, tačiau šiuo atveju ji elgėsi priešingai. Teismas vertino esant pakankamai akivaizdu, kad byloje pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėtos jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) aplinkybės, ir kad darbuotojos nurodytas galimo ieškovės jos atžvilgiu padaryto pažeidimo turinys patenka į Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo reglamentuotą netiesioginės diskriminacijos sąvoką.

21.       Iš byloje surinktų įrodymų visumos teismas nustatė, kad po atsakovės darbdavei pateiktos pažymos apie jos nėštumą ieškovės elgesys ir veiksmai atsakovės atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos atsakovei suteiktos darbo priemonės, atsakovė buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, jai nebuvo suteikiamos atostogos, ieškovė ilgą laiką ignoravo atsakovės prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų (ne)suteikimą ieškovės net neinformuodavo (tai konstatuota darbo ginčų komisijos sprendime, kurio ieškovė neginčijo). Teismas nurodė, kad ieškovė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokį jos elgesio pokytį. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą išvadai, jog ieškovės elgesys turi akivaizdžių netiesioginio darbuotojos diskriminavimo dėl jos lyties (nėštumo) požymių. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) ieškovė siekė sukurti neigiamas sąlygas ir galimai priversti atsakovę išeiti iš darbo, darė jai psichologinį spaudimą, o tai atliko akivaizdžiai žinodamas, jog darbuotoja yra nėščia.

22.       Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atlyginti darbuotojai jos patirtą neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad susidariusi situacija lėmė ne tik tam tikrus emocinius nepatogumus ir dvasinės pusiausvyros sutrikimus, bet ir galėjo būti pagrindas prarasti kūdikį, nes medikai darbuotojai skyrė ilgalaikį gulimą lovos režimą. Teismas kritiškai vertino ieškovės išsakytus teiginius dėl gulimo lovos režimo atsakovei skyrimo, esą stresą galėjo lemti 2019 m. rugsėjo 18 d. įvykęs atsitikimas, kai buvo apgadintas atsakovės automobilis. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė nebuvo vienintelė ir tiesioginė atsakovės streso priežastis. Teismas pažymėjo, jog ieškovės veiksmai darbuotojos atžvilgiu buvo ilgalaikio ir tęstinio pobūdžio, todėl jai kyla pareiga atlyginti darbuotojai patirtą neturtinę žalą, kurią ieškovė jai padarė savo aktyviais kryptingais veiksmais, tyčia ir akivaizdžiai žinodama žalingų veiksmų pobūdį, negalėdamas nenumatyti galimų dar didesnių neigiamų pasekmių, susijusių su galima kūdikio praradimo rizika, nes žinojo, kad veiksmai nukreipiami būtent į jo besilaukiančią moterį. Teismas vertino, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovei padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš ieškovės 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos piniginę kompensaciją.

23.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo sumos dydis yra vertinamojo pobūdžio, todėl, patenkinus priešieškinį, atsakovė įgijo teisę į visų byloje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai ir patenkinta atsakovės priešieškinio reikalavimų dalis, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti ieškovės ieškinį, o atsakovės priešieškinio reikalavimų dalį atmesti; likusią sprendimo dalį paliekant nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1.                      Sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl DK 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos neįvykdymo, bei dalis, kuria teismas patenkino priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės veiksmų pripažinimo diskriminaciniais ir neturtinės žalos atsakovei priteisimo (išskyrus žalos dydį), yra visiškai nemotyvuota (net be sutrumpintų motyvų), todėl šios pirmos instancijos teismo sprendimo dalys pripažintinos absoliučiai negaliojančiomis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

24.2.                      Atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl ieškovės DK 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų pareigų įvykdymo, teismas apsiribojo DK 30 straipsnio 1 dalies nuostatos pacitavimu ir išvados pateikimu, kad „išnagrinėjęs darbo ginčą dėl teisės iš esmės, vertindamas šį ieškinio reikalavimą visų ginčo kontekste išnagrinėtų aplinkybių kontekste, remdamasis bendru protingumo principu bei bylos išnagrinėjimo eigoje susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, mano, jog šiuo el. laišku išreikšto atsakymo atsakovei kontekstas nėra etiškas, pagarbus ir draugiškas darbuotojo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo manyti, kad darbdavys buvo tiek rūpestingas, pagarbus ir atidus darbuotojos atžvilgiu, kad būtų galima manyti, jog jis paisė virš minėto DK normatyvo nuostatas“, nepateikdamas jokių motyvų, kodėl atmetė ieškovės argumentus ir įrodymus bei atsakovės argumentus (kuriais atsakovė darė kitokio pobūdžio išvadą dėl DK 30 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nei padarė teismas).

24.3.                      Tenkindamas patikslinto priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės veiksmų pripažinimo diskriminaciniais ir jų pagrindu neturtinės žalos atsakovei priteisimo, teismas apsiribojo Konstitucijos 29 straipsnio, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies, 7 straipsnio 2–6 punktų, 9 straipsnio nuostatų pacitavimu ir išvados pateikimu, jog „yra pakankamai akivaizdu, kad pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėjamos jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) aplinkybės“ bei kad ieškovės veiksmus teismas laiko diskriminaciniais, t. y. „iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, jog po atsakovės darbdaviui pateiktos pažymos apie jos nėštumą pastarojo elgesys ir veiksmai jos atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos jai suteiktos virš minėtos darbo priemonės, darbuotoja buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, jai nebuvo suteikiamos atostogos, nors ji, būdama nėščia, sutinkamai su DK 128 str. 2d. 1 p. bei 5 p. nuostatomis, įgijo pirmumo teisę gauti kasmetines atostogas, darbdavys ilgą laiką ignoravo jos prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų suteikimą/nesuteikimą darbuotojos net neinformuodavo (tai konstatuota DGK sprendime, su kuriuo jis sutiko ir kurio neginčijo, ir jokių duomenų tai paneigiančių į nagrinėjamą bylą nepateikė)“, nepateikdamas jokių motyvų, kodėl atmetė ieškovės argumentus ir įrodymus, kuriais ieškovas grindė, kad tokių veiksmų apskritai neatliko ar kad atliktais veiksmais ieškovės nediskriminavo, ir kokiais atsakovės pateiktais įrodymais remdamasis tokį vertinimą teismas atliko.

24.4.                      Teismas skundžiamą sprendimo dalį dėl prastovos ir kasmetinių atostogų nesuteikimo grindė ieškovės vadovo paaiškinimais ir ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių ieškovė ir ieškovės vadovas nei žodžiu, nei raštu, nei bylos medžiagoje nebuvo pateikęs, ir apskritai nėra tokių paaiškinimų davęs. Atsižvelgiant į tai, teismas tokių įrodymų, kurių nėra byloje, negalėjo tirti (CPK 14 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 3 dalis, 235 straipsnio 1 dalis) ir tokiais byloje nesančiais įrodymais negalėjo grįsti sprendimo (CPK 263 straipsnio 2 dalis). 

24.5.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 47 straipsnio 1 dalies sąlygas, todėl nepagrįstai pripažino, kad ieškovė atsakovei prastovą paskelbė neteisėtai. Nurodytoje nuostatoje įtvirtinta, kad, jeigu darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. Kasacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje, aiškinant šią prastovos skelbimą reglamentuojančią nuostatą, išgryninti tokie prastovos požymiai: 1) darbdavio laikinas negalėjimas darbuotojui suteikti darbo sutartimi sulygtą darbo funkciją sudarančio darbo ne dėl darbuotojo, o dėl nuo darbdavio priklausančių priežasčių; 2) nuo darbdavio priklausančios priežastys turi būti objektyvios (užsakymų nebuvimas ar stoka, perprodukcija, pardavimų sumažėjimas, gamybos, sandėliavimo ir tiekimo sutrikimai, ekonominės ir finansinės priežastys, streikai, lokautai ir kt.), o ne subjektyvios; 3) buvimas darbovietėje kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 4) jeigu darbovietėje yra tokia kita laisva darbo vieta, šios darbo vietos pasiūlymas darbuotojui ir darbuotojo nesutikimas dirbti kito darbo.

24.6.                      Teismas teisingai sprendė, kad atsakovės į rinką įvedinėjamos medicininės įrangos pardavimų strigimas, galimų pardavimo sandorių stoka neeliminavo atsakovės darbo funkcijų ir darbinių pozicijų poreikio, tačiau nepagrįstai vertino, jog išlikęs projekto vadovės darbo funkcijos poreikis sudaro pagrindą pripažinti ieškovei atsakovei paskelbtą prastovą neteisėta. Pagal DK 47 straipsnio 1 dalį prastovos paskelbimas yra grindžiamas ne darbo funkcijos pertekliumi ar tuo, kad darbo funkcija darbdaviui tapo nereikalinga, o tuo, jog darbdavys darbo funkcijai negali suteikti ją sudarančio darbo.

24.7.                      Ieškovė paskelbtos prastovos teisėtumo negrindė tuo, kad projektų vadovės pareigybė ieškovei tapo pertekline ar nereikalinga dėl to, jog atsakovei nepavyko įvesti į rinką medicininės įrangos. Priešingai, sprendimą paskelbti prastovą ieškovė grindė tuo, kad, nors įmonei projektų vadovės pareigybė medicinos padalinyje ir liko reikalinga, ieškovė laikinai projektų vadovės pareigoms negalėjo suteikti faktinio darbo dėl objektyvių priežasčių: medicininės įrangos, kurią metus laiko atsakovė nesėkmingai įvedinėjo į rinką, ieškovė atsisakė, nes jos taip ir nepavyko įvesti į rinką, o naujos medicininės įrangos, kurią atsakovė galėtų bandyti įvesti į rinką, ieškovė tuo metu neturėjo.

24.8.                      Teismas nepagrįstai laikė, kad, ieškovei nesuformavus pareiginių nuostatų, kuriuose būtų nurodyta, kokią konkrečią įrangą ieškovė patikėjo projektų vadovei įvedinėti į rinką, negali būti patikrinta, ar ieškovė atsakovei iš tiesų negalėjo suteikti kitokios įrangos įvedinėti į rinką, dėl kurios sulygo darbo sutartimi, todėl negalėjo patvirtinti, kad pagal DK 47 straipsnio 1 dalį buvo viena iš sąlygų – darbo nebuvimas. Šioje byloje kilo ginčas ne dėl atsakovės darbo funkcijos, o dėl to, ar tai funkcijai ieškovė turėjo darbo.

24.9.                      Teismas patvirtino, kad šalių sulygtos projektų vadovės darbo funkcijos (pareigų) turinį sudarė įvedimas į Lietuvos rinką novatoriškos medicininės įrangos, t. y. Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose dar nenaudojamos medicininės įrangos, šios įrangos pristatymas tiesioginės rinkodaros priemonėmis sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiant, kad, susipažinusios su įrangos atradimais ir naujovėmis, jos organizuotų viešuosius konkursus jai įsigyti, o taip pat, kad į projektų vadovės darbo funkcijos turinį neįėjo medicininės įrangos pardavimo funkcijos. Nors teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė nebuvo sudariusi pareigybės aprašymo, teismas nevertino aplinkybės, jog tarp šalių nekilo ginčas dėl atsakovės atliekamos darbo funkcijos turinio per visą sutarties vykdymo laikotarpį. Tai patvirtina, kad šalims buvo aiškus šios darbo funkcijos turinys.

24.10.                      Teismas taip pat patvirtino, kad, vykdydama projektų vadovės darbo funkciją, atsakovė Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose faktiškai pristatinėjo nėščiųjų telemetrinės įrangos „Pregnabit“, vėžio gydymo įrangos „Celsius 42“, elektrochirurginio įrenginio „Domain“, išorinių protezų „OTP“ ir telemetrinės įrangos „Qualcomm Life“ medicininę įrangą. Šią aplinkybę patvirtina nuo darbo santykių pradžios pačios atsakovės kiekvieną dieną pildytų atliktų darbų ataskaitų turinys – darbas su išvardytais produktais sudarė daugiau kaip 95 proc. viso atsakovės darbo laiko. DK 47 straipsnio 1 dalies prasme prastovos paskelbimo teisėtumui įvertinti teisiškai reikšmingas yra tik darbo sutartimi sulygto darbo nebuvimo faktas, tuo tarpu faktiškai atliktų atskirų ir vienkartinių užduočių nebuvimas nėra reikšmingas. Atsižvelgdamas į tai, teismas turėjo kritiškai vertinti tik ginčo nagrinėjimo teisme metu atsakovės pradėtus teikti paaiškinimus, kad ji faktiškai vykdė ne tik novatoriškos medicininės įrangos įvedimą į rinką, bet ir Lietuvoje naudojamos medicininės įrangos pardavimus bei rengė technines specifikacijas viešiesiems pirkimams.

24.11.                      Atsakovė nerengė jokios nenovatoriškos įrangos, kuri jau yra naudojama Lietuvoje, pristatymų, nevykdė jokių pardavimų nei medicinos, nei odontologijos padalinyje, nerengė ir apskritai nieko nedirbo bendrovėje su viešaisiais pirkimais, o atsakovės nurodytos aplinkybės dėl prekybos kai kuria įranga apskritai neatitinka tikrovės, nes ieškovė arba šia įranga niekada neprekiavo, arba, jei prekiavo, tai prekybą nutraukė dar iki darbo sutarties su atsakove sudarymo. Ieškovės pateikta pardavimo vadybininko pareiginė instrukcija patvirtina, kad ieškovės darbovietėje šiuos darbus atlieka pardavimų vadybininkas, t. y. ne projektų vadovas.

24.12.                      Konstatuodamas, kad metus trunkantis įrangos pardavimų nebuvimas nėra objektyvi priežastis paskelbti prastovą tokią įrangą į rinką įvedinėjančiam rinkodaros specialistui, teismas atliko ekonominio tikslingumo vertinimą, kuris priskirtas ieškovės diskrecijai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad metus laiko atsakovės į rinką įvedinėjamos medicininės įrangos pardavimų nebuvimo faktas savaime negali būti laikomas objektyvia priežastimi atsisakyti tokios įrangos tiesioginės rinkodaros ar ją sumažinti, nes projektų vadovas nėra atsakingas už pardavimus, o ieškovės vadovas tokiam sprendimui neturi kompetencijos ir negali tokio sprendimo priimti vienašališkai, neatlikęs ekonominės analizės, nepasitelkęs kompetentingų asmenų pagalbos, neatlikęs tiesioginės rinkodaros mažinimo ar atsisakymo sprendimą pagrindžiančių skaičiavimų.

24.13.                      Teismų praktikoje pripažįstama, kad net pelno ir pajamų turėjimas savaime nedraudžia riboti nuostolingai ar neefektyviai dirbančių padalinių veiklą ir išleisti tokių padalinių darbuotojų į prastovą. Tuo tarpu šioje byloje vertinamas ieškovės sprendimo nutraukti per metus laiko jokių pajamų neatnešusių produktų tiesioginę rinkodarą, ieškovei veikiant nuostolingai (121 265 Eur nuostolio per 2019 metus). Ieškovė projektų vadovės pareigybę įsteigė ne altruistiškais tikslais, siekdama sveikatos priežiūros įstaigas supažindinti su medicininės įrangos atradimais ir naujovėmis, o tam, kad sveikatos priežiūros įstaigos skelbtų tokiai įrangai viešuosius pirkimus, kuriuose be didelės kitų tiekėjų konkurencijos galėtų dalyvauti ieškovė ir potencialiai juos laimėtų.

24.14.                      Nors teismas teisingai nustatė, kad medicininės įrangos pardavimų organizavimas neįėjo į atsakovės darbo apimtis (dėl to nebuvo jokio ginčo tarp šalių), tačiau visiškai nepagrįstai nevertino, kad projekto vadovės, kaip tiesioginės rinkodaros specialistės, darbo funkcija ieškovės vykdomoje ūkinėje veikloje nebuvo ir nėra savitikslė, yra skirta įrangos pardavimams skatinti, todėl turi tiesioginį ryšį su pardavimais. Atsižvelgiant į tai, ieškovės vadovo sprendimo nutraukti konkrečios įrangos tiesioginę rinkodarą objektyvumas privalo būti vertinamas per tokių produktų įvedinėjimo į rinką atnešamos ekonominės naudos, t. y. pardavimų, prizmę.

24.15.                      Ieškovės buhalterinės pažymos patvirtina, kad metus laiko tiesioginėmis rinkodaros priemonėmis įvedinėjamų produktų pardavimų nėra, nors atsakovė šią įrangą pristatė iš esmės visoms Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigoms. Iki šios dienos nė viena sveikatos priežiūros įstaiga nepaskelbė nė vieno viešojo pirkimo konkurso atsakovės įvedinėtai į rinką įrangai, nepateikė nė vienos užklausos dėl atsakovės įvedinėtos į rinką įrangos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad aplinkybė, jog metus laiko trukusi „Pregnabit“, „Celsius 42“, „Domain“, „OTP“ ir „Qualcomm Life“ tiesioginė rinkodara ieškovei neatnešė jokios ekonominės naudos, patvirtina ieškovės vadovo sprendimo nutraukti šią rinkodarą objektyvumą ir atsakovei paskelbtos prastovos teisėtumą (atsižvelgiant į tai, kad kitų produktų, kuriuos galėtų įvesti į rinką, ieškovė neturėjo).

24.16.                      Teismas neteisingai vertino, kad DK 47 straipsnio 1 dalies prasme darbdavys privalo siūlyti ir tuos darbus, kuriuos yra perleidęs vykdyti tretiesiems asmenims civilinių sutarčių pagrindu. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovės valdymo (organizacinėje) struktūroje buvo nurodyta vienintelė laisva pardavimų vadybininko darbo vieta medicinos padalinyje, tačiau DK 47 straipsnio 1 dalies kontekste nepagrįstai teisiškai nereikšminga aplinkybe laikė faktą, kad prastovos paskelbimo momentu, šios darbo vietos pardavimo vadybininko funkcijas sudarantį darbą ieškovė buvo perdavusi vykdyti N. N. civilinės sutarties pagrindu. Pareiga pasiūlyti kitą darbą turi būti siejama su faktiniu tokio kito darbo turėjimu, todėl šios pareigos pažeidimui įvertinti turi būti vertinami ne tik dokumentuose nurodyti laisvi pareigų etatai, bet vertinamos ir aplinkybės, kurios faktiškai patvirtintų, kad laisviems etatams darbdavys turi darbo. Nors nagrinėjamos bylos atveju ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė realiai neturėjo kito darbo, teismas šių įrodymų nevertino ir šių aplinkybių nenustatinėjo.

24.17.                      Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad iki 2019 m. gegužės 13 d. pardavimo vadybininko pareigas medicinos padalinyje ėjo R. D. ir tik nuo 2019 m. spalio 2 d. šių pareigų vykdymą perėmė N. N. Nors vadovaujantis ieškovės darbuotojų skaičiaus pokyčiu susidaro įspūdis, kad nurodytu įmonės medicinos padalinyje buvo laisva pardavimų vadybininko vieta, 2019 m. gegužės 6 d. tarp N. N. ir ieškovės buvo sudaryta sutartis dėl išimtinių tarpininkavimo paslaugų patvirtina, kad toks įspūdis yra klaidingas, nes, 2019 m. gegužės 13 d. R. D. nutraukus darbo santykius su ieškove, jo darbo funkcijas sudarančio darbo vykdymą perėmė N. N. civilinės sutarties pagrindu.

24.18.                      Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovė pažeidė DK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, nevertindamas ieškovės nurodytų aplinkybių, kurias pagrindžiantys įrodymai patvirtina, jog prastovos atsakovei paskelbimo metu darbovietėje faktiškai nebuvo laisvos darbo vietos, kuriai keliamus išsilavinimo, profesijos, kvalifikacijos reikalavimus atitiktų atsakovė. Nors, vadovaudamasis įmonės valdymo (organizacine) struktūra, teismas pagrįstai nustatė, kad prastovos paskelbimo metu ieškovės įmonės medicininiame padalinyje buvo nurodytas vienas laisvas pardavimų vadybininko etatas, tačiau, spręsdamas dėl ieškovės pareigos pasiūlyti atsakovei užimti šias pareigas pažeidimo, teismas nepagrįstai nevertino ieškinyje ieškovės nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovės kvalifikacija ir patirtis nebuvo pakankama šioms pareigoms užimti.

24.19.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė pažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbdavio pareigą sukurti tokią aplinką, kurioje darbuotojai nepatirtų neetiškų, žeminančių ir priešiškų veiksmų, nes ieškovės vadovo 2019 m. rugpjūčio 9 d. atsakymo į atsakovės 2019 m. rugpjūčio 8 d. el. laišką kontekstas teismo nemotyvuotu vertinimu nėra etiškas, pagarbus ir draugiškas atsakovės atžvilgiu. Net jei ir būtų pripažinta, kad ieškovės vadovo atsakymo į atsakovės el. laišką kontekstas nėra etiškas, pagarbus ir draugiškas, tokio vieno atsakymo pateikimas negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovė nėra sukūrusi darbo aplinkos, atitinkančios DK 30 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, tokiam pažeidimui konstatuoti, būtina konstatuoti neetiškus, žeminančius ir priešiškus veiksmus darbuotojo atžvilgiu.

24.20.                      Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio, teismas neatsižvelgė į tai, kad priešieškinio reikalavimas dėl pripažinimo, jog ieškovė atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus atsakovės atžvilgiu dėl jos lyties (nėštumo), iš principo negali būti patenkintas, nes nėra susijęs su priteisimu, teisių pripažinimu ar teisinių santykių modifikavimu, bei nesukelia ir negali sukelti jokių materialinių teisinių padarinių atsakovei. Atsižvelgiant į tai, dėl šios priešieškinio dalies teismo sprendimas turi būti panaikintas, o civilinė byla turi būti nutraukta, pripažįstant tokį reikalavimą nenagrinėtinu teisme.

24.21.                      Teismo vertinimas, kad tik pateikus pažymą apie nėštumą ieškovė pradėjo diskriminuoti atsakovę, prieštarauja paties teismo konstatuotų aplinkybių logikai, jog apie atsakovės nėštumą ieškovė žinojo dar iki pažymos pateikimo, o nuo darbo santykių pradžios ieškovės vadovas ne tik nereikšdavo pretenzijų dėl atsakovės nebuvimo darbe dėl su nėštumu susijusių priežasčių (duomenys neskelbtini), bet už šį laiką mokėdavo darbo užmokestį, neturėdamas tam pareigos ir nereikalaudamas tam naudoti kasmetines atostogas.

24.22.                      Darbuotojų kolektyvas žinojo, kad 2019 m. sausį atsakovė pastojo ir netrukus (duomenys neskelbtini), kad nuo 2019 m. gegužės vėl pradėjo siekti pastoti ir 2019 m. birželį pastojo. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės susirašinėjimo su ieškovės vadovu ir kitais darbuotojais turinys. Įvertinus aplinkybes, kad ieškovės vadovui buvo žinoma apie atsakovės nėštumus ir siekį pastoti dar gerokai iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., pripažintina, kad teismo patvirtinta versija, jog diskriminavimas prasidėjo 2019 m. rugpjūčio 8 d., t. y. gavus pažymą apie nėštumą, nėra logiška ir prieštarauja pirmiau nurodytoms aplinkybėms. Jei ieškovė būtų siekusi diskriminuoti atsakovę dėl jos lyties (apsisprendimo pastoti), toks diskriminacinio pobūdžio elgesys atsakovės atžvilgiu būtų pasireiškęs dar iki 2019 m. rugpjūčio 8 d.

24.23.                      Vien tas faktas, kad (duomenys neskelbtini) atsakovė atliko darbo metu, o ieškovė nors ir žinojo, ne tik dėl to atsakovei pretenzijų nereiškė, bet už tokias darbo dienas, nesant laikinąjį nedarbingumą patvirtinančių įrodymų, mokėjo visą darbo užmokestį, rodo, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog tik nuo pažymos apie nėštumą pateikimo momento ieškovė atsakovę pradėjo diskriminuoti yra neatitinkanti tikrovės, prieštaraujanti ieškovės elgesiui ir bendrai logikai.

24.24.                      Teismas nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių apie ieškovės darbuotojų struktūrą pagal lytį ir darbuotojų auginamus vaikus iki 14 metų, kurios paneigia diskriminaciją dėl lyties. Jeigu ieškovės vadovas diskriminuotų darbuotojus dėl jų lyties, ypatingai apsisprendimo laisvės susilaukti ir auginti vaikus pagrindu, kolektyvo pagrindo (daugumos) nesudarytų moterys, kurios augina vaikus. Ieškovė teikė prašymą apklausti ieškovės kolektyvo moteris tam, kad patvirtintų, jog ieškovės vadovas nediskriminuoja darbuotojų pagal lytį ir tiek atsakovei, tiek kitoms moterims, auginančioms ar ketinančioms susilaukti vaikų, neformaliai sudaro lengvatas ir geresnes darbo sąlygas, tačiau teismas šio prašymo nepagrįstai netenkino.

24.25.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė diskriminavo atsakovę, todėl nepagrįstai tenkino dalį priešieškinio reikalavimo ir priteisė 5 000 Eur neturtinę žalą iš ieškovės atsakovės naudai. Teismas visiškai nemotyvuodamas nurodė, kad yra pakankamai akivaizdu, jog pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėjamos jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) aplinkybės, ir kad atsakovės nurodytas jos atžvilgiu ieškovės padaryto pažeidimo turinys patenka į netiesioginės diskriminacijos sąvoką, apibrėžtą Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu.

24.26.                      Priešieškinio aplinkybės, kuriomis atsakovė įrodinėjo diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) egzistavimą, yra nepagrįstos:

24.26.1.                      Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovė atsisakė ne priimti atsakovės pažymą apie nėštumą (ją fiziškai priėmė), o atsisakė pasirašyti pranešimo apie nėštumą tvirtinimo (o ne gavimo, kaip nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė teismas) žymoje, kurią vietoje gavimo patvirtinimo žymos pranešime sumaketavo atsakovė. Ieškovės vadovo atsisakymas patvirtinti pranešimą apie atsakovės nėštumą – pasirašyti tvirtinimo žymoje po tekstu „Noriu informuoti, jog esu nėščia“ – negali būti vertinamas kaip atsisakymas priimti medicininę pažymą, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovės vadovas fiziškai pažymą apie nėštumą priėmė, ir to atsakovė neneigė teismo posėdyje. Be to, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, kad pagal Dokumentų rengimo taisyklių 35 punkto nuostatą tvirtinimo žyma yra naudojama, kai dokumentas turi būti patvirtintas teisės aktu ar įstaigos vadovo parašu. Paprastai tvirtinimo žymomis yra tvirtinamos taisyklės, programos, nuostatai, darbo tvarkos, formos ir kiti dokumentai, tačiau DK ir kiti darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo darbdaviui patvirtinti darbuotojos pranešimą apie nėštumą tvirtinimo žyma. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sumaketavo ne gavimo, o tvirtinimo žymą, teismas turėjo pripažinti, jog ieškovės vadovas pagrįstai atsisakė pasirašyti atsakovės parengto pranešimo tvirtinimo (ne gavimo) žymoje, ir toks atsisakymas negali būti laikomas atsisakymu priimti pranešimą apie nėštumą.

24.26.2.                      Teismas nepagrįstai prastovos diskriminacinį pobūdį atsakovės atžvilgiu grindė tik prastovos neteisėtumo faktu (t. y. be jokio teisinio pagrindo sutapatino ieškovės veiksmų paskelbiant prastovą galimą diskriminacinį pobūdį su prastovos teisėtumo klausimu), todėl visiškai nepagrįstai nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad, nepriklausomai nuo prastovos (ne)teisėtumo, nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė neturėjo ir negalėjo turėti diskriminacinių motyvų skelbdama prastovą.

24.26.3.                      Teismas nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių ir netyrė jas pagrindžiančių įrodymų, kad ieškovės reikalavimas palikti darbo priemones buvo nustatytas tik prastovos metu, todėl yra pagrįstas ieškovės teisėtų turinių interesų apsauga, o ne atsakovės diskriminacija. Aplinkybę, kad ieškovė diskriminavo atsakovę dėl lyties, teismas grindė atsakovės priešieškinyje nurodytu faktu, kad 2019 m. rugsėjo 23 d. paskelbusi neterminuotą prastovą, tą pačią dieną, t. y. 2019 m. rugsėjo 23 d., ieškovė pareikalavo atsakovę jai suteiktas darbo priemones (automobilį, kuro kortelę, kompiuterį, mobilųjį telefoną) palikti darbovietėje. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kurios patvirtina, kad ieškovės reikalavimas palikti darbo priemones yra susijęs išimtinai tik su prastova, buvo teisėtas ir pagrįstas ieškovės turtiniais interesais tokiomis (prastovos) aplinkybėmis, juo atsakovė nebuvo diskriminuojama lyginant su kitais darbuotojais, kuriems nėra suteikiamas darbas dėl vienų ar kitų priežasčių.

24.26.4.                      Teismas nepagrįstai atsakovės diskriminaciją grindė išimtinai tik darbo ginčo komisijos 2020 m. sausio 9 d. sprendime Nr. DGKS-104 pateiktu aplinkybių, susijusių su kasmetinių atostogų (ne)suteikimu, teisiniu vertinimu, ir savarankiško aplinkybių nustatymo ir vertinimo neatliko, taip pažeisdamas CPK 14 ir 236 straipsnių reikalavimus ir darbo ginčų komisijos sprendime pateiktam aplinkybių vertinimui neteisingai suteikdamas CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytą galią. Nors ieškovė pateikė teismui tiek rašytinius, tiek žodinius duomenis, pagrindžiančius, kad ji nurodytą darbo ginčų komisijos sprendimą ginčijo, teismas skundžiame sprendime nepagrįsta nurodė, jog ieškovė darbo ginčų komisijos nustatytų aplinkybių neginčijo. Ieškovė teikė ieškinį dėl darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 9 d. sprendimo dalies, kuria ji buvo įpareigota suteikti atsakovei kasmetines atostogas pagal atsakovės prašymą, kurį ieškovei pateikė tik po to, kai inicijavo darbo ginčą dėl teisės, tokį sprendimą komisijai grindžiant kasmetinių atostogų atsakovei nesuteikimo aplinkybėmis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8890-996/2020 bei Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-507-910/2020 konstatavo, kad pati savaime darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 9 d. sprendimo dalis ieškovei negali sukelti jokių pasekmių, o dėl aplinkybių, susijusių diskriminavimu, ieškovė turėtų ne inicijuoti naują bylą, o šias aplinkybes įrodinėti civilinėje byloje Nr. e2-6807-727/2020 (prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos) dėl diskriminacijos. Esant tokioms aplinkybėms, situacija, kai vienas teismas ieškovei nesuteikia teisės į teismą dėl darbo ginčų komisijos sprendime pateikto teisinio vertinimo, o kitas teismas – grindžia sprendimą išimtinai darbo ginčų komisijos vertinimu, akcentuodamas, kad ieškovė jo neginčijo, turi būti pripažintas kaip ieškovės teisės į teismą pažeidimas, jei teismas šių aplinkybių dėl kasmetinių atostogų (ne)suteikimo vertinimo tariamo diskriminavimo kontekste neperžiūrėtų.

24.26.5.                      Atsakovės paaiškinimą, kad ieškovė ją pradėjo diskriminuoti dėl lyties (nėštumo) nesuteikdama atostogų vos tik kai sužinojo apie nėštumą, t. y. 2019 m. rugpjūčio 8 d., paneigia akivaizdžios aplinkybės, kad atsakovė patenkino ieškovės pirmuosius prašymus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė atsakovei suteikė kasmetines atostogas pagal pateiktus pirmuosius tris 2019 m. rugsėjo 10 d., 2019 m. rugsėjo 23 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d. prašymus, tačiau atsakovė suteiktomis atostogomis faktiškai negalėjo pasinaudoti ne dėl to, kad apie suteiktas atostogas nežinojo, o dėl to, kad iki suteiktų atostogų pradžios ir visų suteiktų atostogų metu buvo laikinai nedarbinga. Atsakovės paaiškinimus, kad jai nebuvo žinoma apie ieškovės sprendimus suteikti atostogas, nes ji nebuvo supažindinta su įsakymais, paneigia atsakovės antrojo prašymo turinys, kuriame ieškovė aiškiai nurodė, jog prašo papildomai suteikti atostogų dienas, „prijungiant jas jau prie suteiktų atostogų“ pagal pirmąjį prašymą. Be to, aplinkybes, kad atsakovė žinojo apie jai suteiktas atostogas, atsakovė asmeniškai patvirtino darbo ginčų komisijai 2019 m. gruodžio 12 d. vykusio posėdžio metu.

24.27.                      Teismas, priteisdamas atsakovei 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai sprendė, kad tai, jog medikai skyrė atsakovei ilgalaikį gulimą lovos režimą, lėmė ieškovės veiksmai. Byloje pateikti medicininiai išrašai liudija, kad ieškovės gulimą režimą lėmė jos turimos patologijos, susijusios su (duomenys neskelbtini). Atsakovė priešieškinyje deklaratyviai nurodė, kad patyrė didelį pažeminimą bendradarbių tarpe, o dėl ieškovės reikalavimo palikti darbovietėje darbo priemones prastovos metu ir panaikintos prieigos prie elektroninio pašto dėžutės atsakovės reputacija buvo sutrypta potencialių partnerių ir klientų akyse, tačiau šių aplinkybių nepaaiškino ir konkrečiais duomenimis negrindė. Atsakovė nenurodė nei kokiu būdu, nei kokių bendradarbių tarpe ji buvo pažeminta, nei kas tie partneriai ar klientai, kurių akyse tariamai buvo sutrypta atsakovės reputacija. Kadangi, vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklėmis, pagrįsti žalos faktą tenka atsakovei, atsižvelgiant į tai, kad tokių įrodymų ji nepateikė, reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš ieškovės negalėjo būti patenkintas.

25.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.                      Ieškovės nesutikimas su absoliučiai visomis ginčo aplinkybėmis patvirtina apeliacinio skundo nepagrįstumą. Nėra tikėtina, kad dvi darbo ginčų komisijos ir teismas visiškai nesuprato bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės bei dėl to priėmė neteisėtus sprendimus.

25.2.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl darbdavio DK 30 straipsnio 1 dalies pareigos nevykdymo ir ieškovės veiksmų pripažinimo diskriminaciniais, neturtinės žalos priteisimo (išskyrus žalos dydį) yra visiškai nemotyvuota. Pirma, atsakovė teisme nereiškė jokio savarankiško reikalavimo dėl darbdavio veiksmų pripažinimo diskriminaciniais, dėl to teismas ir neprivalėjo atskirai dėl to pasisakyti (atsakovė priešieškiniu reiškė darbdaviui tik turtinį reikalavimą dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo). Antra, teismas tikrino ieškovės ginčijamo darbo ginčų komisijos sprendimo darbo byloje pagrįstumą, o ieškovė ieškinio atmetimo taip pat nevertino kaip absoliučiai nemotyvuoto. Teismas (kaip ir anksčiau dėl to paties pasisakiusi darbo ginčų komisija) atskirai vertino ieškovės 2019 m. rugpjūčio 9 d. el. laišką, kuriuo buvo pasišaipyta iš nėščios darbuotojos bandymų įteikti pažymą apie nėštumą. Tiek darbo ginčų komisija, tiek teismas darbdavio elgesį, apie kurį liudija darbdavio el. laiškas, vienodai vertino kaip nesuderinamą su DK 30 straipsnio 1 dalyje numatytų darbdavio pareigų vykdymu. Nereikia jokio išplėstinio teisinio vertinimo, kad iš nurodyto ieškovės el. laiško turinio būtų galima suprasti, jog ieškovė pati pripažino atsakovę susidūrus su ieškovės sukurtais sunkumais, įteikiant darbdaviui pažymą apie nėštumą.

25.3.                      Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas skundžiamą sprendimo dalį dėl prastovos ir kasmetinių atostogų nesuteikimo grindė darbdavio vadovo paaiškinimais ir darbdavio nurodytomis aplinkybėmis, kurių darbdavys nebuvo pateikęs. Aplinkybė, kad ieškovė ne tik neneigė, tačiau pripažino nėštumo pažymos faktinį pristatymą iki el. laiško rašymo ieškovei, yra užfiksuota 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdžio garso įraše. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino, kad ieškovės vyr. buhalterė buvo viena iš darbuotojų, kurios 2019 m. rugpjūčio 8 d. buvo prašoma priimti atsakovės pažymą apie nėštumą, taip pat kad atsakovė vaikščiojo po kabinetus ir pažymą rodė visiems įmonės darbuotojams, tačiau nė vienas administracijos darbuotojas atsakovės nėštumo pažymos vis tiek nepriėmė.

25.4.                      Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendime nurodyta fraze, kad „Darbdavys šio sprendimo ir juo padarytų DGK išvadų teismui neginčijo ir DGK sprendimą ir teigė, jog sprendimą šioje dalyje įvykdė“, teigia, kad  ji ieškinį dėl šio sprendimo teismui teikė, tačiau teismas jo nepriėmė.  Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ieškovė ieškinį teismui pateikė jau po to, kai buvo įvykdžiusi darbo ginčų komisijos sprendimą, įpareigojusį ieškovę suteikti atsakovei atostogas. Neįmanoma vienu metu ir nesutikti su darbo ginčų komisijos sprendimu, ir jį savanoriškai įvykdyti. Faktas yra tas, kad 2020 m. sausio 9 d. darbo ginčų komisijos sprendimas darbo byloje nebuvo pakeistas ir įsiteisėjo.

25.5.                      Nors ieškovė teisingai nurodo, kad teismas prie nepasiteisinusių produktų nurodė ir United Imaging MRT tomografus, kurie, skirtingai nei kiti teismo išvardyti produktai, buvo pasiteisinę, šis teismo sprendimo netikslumas yra techninio pobūdžio, nekeičiantis priimto teismo sprendimo esmės.

25.6.                      Ieškovės nuomone, byloje pateiktas vadovo elektroninis laiškas paneigia teismo išvadą, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės nuobaudas, darbdavio jai reikštas pretenzijas ir pan. Šiuo atveju ieškovės elektroninis laiškas nėra nei teisinę reikšmę turinti drausminė nuobauda, nei įspėjimas apie darbo drausmės pažeidimą, nei pretenzija dėl darbo drausmės. Iš susirašinėjimo matyti, kad ieškovė tik paprašė darbuotojos pasiaiškinti dėl jos „stabtelėjimo“ asmeniniais reikalais darbo metu.

25.7.                      Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti, kad ieškovės atsakovei paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta, įrodinėja, jog atsakovės pareigybė ieškovei tapo nereikalinga. Ieškovės teiginius dėl nereikalingos pareigybės paneigia vien tai, kad iki šios dienos atsakovės pareigybė nėra panaikinta ir jokie panašūs darbdavio sprendimai į bylą nėra pateikti.

25.8.                      Ieškovė taip pat niekaip nepagrindė negalėjimo suteikti atsakovei kito darbo. Joks kitas darbas atsakovei net nebuvo siūlytas, nors ieškovė pati deklaravo neužpildytus etatus įmonės struktūros schemoje ir, paskelbusi atsakovei prastovą, priėmė naują darbuotoją. Kadangi ieškovė ir po prastovos paskelbimo tęsė atsakovės vykdytus projektus (pvz. United Imaging produktų pristatymą radiologų suvažiavimo metu), ieškovės teiginiai apie darbo nebuvimą laikytini yra tik ieškovės gynybine pozicija.

25.9.                      Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie atsakovės prastovos paskelbimo faktinį ar ekonominį būtinumą. Ieškovės argumentus apie skaidrius ir sąžiningus ketinimus paneigia tai, kad į prastova buvo paskelbta nėščiai darbuotojai, kartu taikant kitas poveikio priemones – darbo priemonių paėmimą, atjungimą nuo įmonės elektroninių sistemų, atostogų nesuteikimą.

25.10.                      Ieškovė apeliaciniame skunde supaprastina atsakovės pareigybės aprašymą. Ieškovė nepagrįstai nesivadovauja atsakovės pildytomis atliktų darbų ataskaitomis, iš kurių matyti, kad darbuotoja dirbo įvairiapusį ir fiksuoto turinio neturintį darbą. Ieškovės argumentas, kad, nutraukus atsakovės pristatinėtų įrenginių įvedimą į rinką, darbo atsakovei nebeliko, yra tik gynybinė ieškovės pozicija, nes byloje nėra pateikta jokių ieškovės sprendimų dėl atsakovės įvedinėtos į rinką medicinos įrangos pristatymo projektų nutraukimo. Priešingai, byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovės vykdyti darbai ir projektai buvo tęsiami (2019 m. rugpjūčio 7 d. V. J. ir atsakovės telefoninio pokalbio įrašas, kuriuo V. J. prašė pakalbinti Nacionalinio vėžio instituto Onkologinės radiologijos skyriaus vedėją dr. A. B. dėl CELSIUS 42 pristatymo, rodo, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. jokių ketinimų nutraukti CELSIUS 42 pristatymus darbdavys neturėjo; 2019 m. lapkričio 13 d. atsakovės telefoniniu pokalbio su prof. A. B. garso įrašas patvirtina, kad 2019 m. lapkričio 8 d. atsakovės kartu su Kauno medicinos universiteto radiologijos klinikos vadovu prof. A. B. Marijampolėje organizuotas Lietuvos radiologų asociacijos suvažiavimas įvyko ir darbdavį kongrese atstovavo darbdavio vadovas, o pristatymą darė kita atstovė).

25.11.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas, metus laiko trunkantį pardavimų nebuvimą vertindamas kaip nepakankamą priežastį paskelbti prastovą rinkodaros specialistui, atliko ne savo kompetencijai priskirtą situacijos ekonominio tikslingumo vertinimą. Šios pozicijos nepagrįstumą pagrindžia šios aplinkybės ir argumentai:

25.11.1.                      Atsakovės pareigos nebuvo susijusios su tiesioginių medicinos įrangos pardavimų vykdymu. Jos pareigos buvo susijusios su medicininės įrangos pristatymu ir demonstravimu valstybinėms medicinos įstaigoms, kontaktų užmezgimu, kitų vadovo pavedimų vykdymu. Poreikis rengti visos darbdavio tiekiamos įrangos pristatymus potencialiems pirkėjams iki šiol nedingo.

25.11.2.                      Bet kokie pardavimai valstybinėms medicinos įstaigoms galėjo atsirasti tik viešųjų pirkimų būdu. Medicinos įstaigoms planuojant pirkimus ir savo biudžetus metus į priekį, vieneri metai buvo per trumpas laiko tarpas, kad būtų galima įvertinti projektų ekonominį pasiteisinimą / nepasiteisinimą.

25.11.3.                      Ieškovė priimtų sprendimų nepagrindė niekaip kitaip, kaip tik abstrakčiais teiginiais apie tiesioginės rinkodaros nepasiteisinimą ir negalėjimą dėl to suteikti darbo. Jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

25.11.4.                      Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl ekonominės naudos nebuvimo neturi pagrindimo vien dėl to, kad nėra aišku, ar ekonominės naudos neturėjo tiesioginiai „Pregnabit“, „Celsius 42“, „Domain“, „OTP“ ir „Qualcomm Life“ gamintojai ir ieškovės partneriai, su kuriais ieškovė turi sutartis. Nėra aišku, ar ieškovė negavo ekonominio pobūdžio naudos iš sutarčių, sudarytų dėl gamintojų tiekiamos įrangos pristatymo ir reklamos. Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių savo turimų sutarčių su pristatinėtos įrangos gamintojais sąlygas.

25.11.5.                      Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas vertino ne tik ieškovės sprendimo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų nebuvimą, tačiau ir aplinkybes, kad faktiškai atsakovės pradėti darbai po prastovos paskelbimo buvo tęsiami.

25.12.                      Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nekonstatavo, kad darbdavys į prastovą siunčiamam darbuotojui privalo siūlyti ir tuos darbus, kuriuos yra perleidęs civilinių sutarčių pagrindu tretiesiems asmenims. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovei paskelbtos prastovos nepagrįstumo, konstatavo tik tai, kad ieškovė neįrodė, jog atliko pareigą pasiūlyti darbuotojai kitą darbą. Teismas vertino, kad, priimdama naują darbuotoją, ieškovė tas pačias pareigas turėjo galimybę pasiūlyti atsakovei, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Ieškovės argumentai dėl tariamo atsakovės kompetencijos kitoms pareigoms neturėjimo yra tik ieškovės sugalvota gynybinė pozicija, nes niekas atsakovės tinkamumo naujoms pareigoms niekada nevertino, jokių objektyvių kriterijų naujoms pareigoms ieškovė niekada nebuvo nustačiusi.

25.13.                      Ieškovė imperatyvios pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą darbą nevykdymą nepagrįstai bando pateisinti tariamu kito darbo nebuvimu, teigdama, kad teismas nenagrinėjo ieškinio aplinkybių, patvirtinančių, jog darbovietėje faktiškai nebuvo kito darbo, kuris atitiktų atsakovės išsilavinimą, profesiją, kvalifikaciją, sveikatos būklę. Šį apeliacinio skundo argumentą paneigia pačios ieškovės apeliaciniame skunde pateikta informacija apie įmonės darbuotojų kaitą. Iš apeliaciniame skunde pateikto darbuotojų kaitos grafiko matyti, kad rugpjūčio mėnesio pabaigoje–rugsėjo mėnesį (t. y. tuo metu, kai atsakovė buvo siunčiama į prastovą dėl kito darbo nebuvimo) ieškovės darbuotojų skaičius padidėjo dviem žmonėmis. Darbdavys, kuris objektyviai neturi ir negali suteikti darbo, paprastai naujų darbuotojų nepriiminėja. Tai, kad buvo priimti du nauji darbuotojai (galbūt ir daugiau, nes darbdavys nepateikė duomenų apie atleistus darbuotojus), rodo, jog objektyviai ieškovės įmonėje darbo buvo. Kodėl šis darbas negalėjo būti pasiūlytas atsakovei, ieškovė jokių įrodymų ar paaiškinimų į bylą nepateikė. Net neklaususi atsakovės nuomonės apie galimybę ir norą dirbti bet kokį kitą darbą, ieškovė nesilaikė imperatyvaus DK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimo išsiaiškinti darbuotojo sutikimą arba nesutikimą.

25.14.                      Pasisakydama dėl ieškovės vadovo 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroninio laiško, ieškovė teigia, kad, net jei šis laiškas nebuvo etiškas, žeminantis ir priešiškas, tai nereiškia, jog ieškovė nebuvo sukūrusi draugiškos, etiškos ir pagarbios darbo aplinkos. Atsakovės nuomone, ieškovės argumentai apie tai, kokia palanki galėjo būti darbo aplinka kitiems darbuotojams, nepaneigia faktų, kaip buvo pasielgta su atsakove 2019 m. rugpjūčio 8–9 dienomis. Iš ieškovės ir atsakovės susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad nėštumo pažymos įteikimas darbdaviui nebuvo sklandus ir paprastas procesas. Atsakovės 2019 m. rugpjūčio 8 d. dienos elektroniniame laiške buvo nurodyta, kad nėštumo pažymos originalą ir kopiją atsakovė ieškovės vadovui pateikė į rankas. To nebūtų reikėję minėti, jeigu ieškovės vadovas informaciją apie atsakovės nėštumą būtų iš karto priėmęs popierine forma, pasirašydamas ant nėštumo pažymos kopijos, kai informaciją pirmą kartą gavo. Ieškovės vadovo 2019 m. rugpjūčio 9 d. laiške nurodyta frazė, kad „Jūs visus informavote tinkamai“ taip pat rodo, jog atsakovė dar iki elektroninio laiško parašymo bandė informuoti ieškovę ir kitus administracijos darbuotojus apie savo nėštumą. Ieškovės vadovo frazė, jog „nebūtina papildomai reikalauti, kad patvirtinčiau jūsų nėštumą“ rodo, jog ieškovė ieškojo visokių priekabių tam, kad galėtų nepriimti pažymos apie atsakovės nėštumą.

25.15.                      Ieškovė pabrėžia, kad priešieškinis dėl pripažinimo, jog ieškovė atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus, negalėjo būti patenkintas, nes nebuvo susijęs su priteisimu, teisių pripažinimu ar teisinių santykių modifikavimu. Tačiau priešieškiniu ieškovei apskritai nebuvo pareikštas joks reikalavimas, susijęs su jos veiksmų pripažinimu diskriminaciniais. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti vien tik neturtinę žalą dėl ieškovės atliktų atsakovės atžvilgiu sisteminių neteisėtų veiksmų, kurie atsakovei, kaip nėščiajai, sukėlė dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, ilgalaikį gulimą režimą ir riziką prarasti kūdikį. Kadangi darbo bylose teismai turi būti aktyvūs, ieškovė veiksmų pripažinimą nėščiosios diskriminacija teismas konstatavo savo iniciatyva.

25.16.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ji ir darbuotojų kolektyvas apie atsakovės siekį susilaukti vaikų ir nėštumą žinojo dar iki pažymos apie nėštumą pateikimo, kad ieškovė suteikdavo atsakovei laisvas dienas atliekamoms (duomenys neskelbtini), buvo sudaręs sąlygas derinti asmeninius interesus, susijusius su (duomenys neskelbtini) ir darbo funkcijomis. Apie atsakovės nėštumą ieškovė negalėjo sužinoti anksčiau, negu jai buvo pranešta. Apie atsakovės siekį susilaukti vaikų ir nesėkmingus bandymus pastoti ieškovė taip pat negalėjo žinoti, nes su kolektyvo nariais šiais klausimais nebuvo diskutuojama. Jokių lengvatų, juolab (duomenys neskelbtini) ieškovė niekada nesuteikė, nes ieškovei šios aplinkybės negalėjo būti žinomos. Šiuo atveju kolektyvo struktūra taip pat neturi įtakos neigiamam ieškovės vadovo požiūriui į kolektyvo moteris. Tai, kad kitos darbuotojos iki atsakovės nesiskundė, nereiškia, jog darbo atmosfera ieškovės įmonėje buvo tokia gera, kokią ją savo skunde bando pavaizduoti ieškovė.

25.17.                      Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, byloje pasitvirtino visi nederamo darbdavio elgesio su atsakove, kaip nėščia darbuotoja, epizodai: ieškovė atsisakė geranoriškai priimti pažymą apie nėštumą (matyti iš susirašinėjimo el. paštu); ieškovė atėmė darbuotojos darbo priemones (matyti iš ieškovės įsakymo); ieškovė atsakovei nepagrįstai paskyrė prastovą (matyti iš ieškovės įsakymo ir darbo ginčų komisijos sprendimo); ieškovė atsisakė suteikti atsakovei priklausančias atostogas (matyti iš darbo ginčų komisijos sprendimo ir darbo bylos medžiagos). Ieškovė nė vieno iš nurodytų faktų nepaneigė, o šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus tiek dėl diskriminacijos nebuvimo, tiek dėl neturtinės žalos tariamo nepadarymo.

25.18.                      Nors ieškovė teigia, kad jai nebuvo logiška diskriminuoti atsakovę, iš tiesų ieškovės siekė būtent atsikratyti atsakove, kaip nėščia darbuotoja. Šią aplinkybę patvirtina darbo ginčų komisijos nagrinėtoje byloje ieškovės pateikta taikos sutartis, pagal kurią būtina sąlyga buvo atsakovės darbo apeliantės įmonėje pabaiga, taip pat atsakovė turėjo atsisakyti savo 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. rugsėjo 23 d. ieškovei pateiktų prašymų išleisti ją kasmetinių atostogų. Visi ieškovės veiksmai buvo nukreipti į spaudimą atsakovei pačiai išeiti iš darbo savo noru, nes po nėštumo pažymos įteikimo ieškovei ji prarado svertus atsakovę atleisti. Visus ieškovės veiksmus sieja vieningas priežastinis ryšys, nes nėštumo pažymos įteikimo ieškovei sunkumai atskleidė užmaskuotą ieškovės desperaciją ir nusivylimą, kad pavėlavo atsikratyti darbuotoja iki jos nėštumo. Vėlesni ieškovės neteisėti veiksmai buvo vien galios demonstravimas -tikintis, kad darbuotoja pati išeis iš darbo savo noru. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas prastovos diskriminacinio pobūdžio negrindė vien prastovos neteisėtumo faktu, bet sistemiškai vertino visas bylos aplinkybes.

25.19.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino aplinkybių, jog ieškovės reikalavimas atsakovei palikti darbo priemones buvo nustatytas tik prastovos metu ir yra pagrįstas ieškovės turtinių interesų apsauga. Ieškovės turtinių interesų apsaugos niekaip negalėjo užtikrinti prastovos išvakarėse ieškovės priimtas sprendimas atjungti atsakovę nuo jos elektroninio pašto. Tokie ieškovės veiksmai laikytini psichine prievarta. Jei prastova buvo laikina, nebuvo jokio poreikio iš atsakovės paimti absoliučiai visų darbo priemonių, telefono, SIM kortelės ir automobilio. Ryšio priemonių (telefono ir SIM kortelės) paėmimas parodė tai, kad ieškovė nebeketino su prastovoje esančia darbuotoja kada nors ateityje susisiekti, o tai paneigia ieškovės teiginius apie laikiną prastovos pobūdį ir darbdavio turtinių interesų apsaugą. Ieškovės argumentus dėl draudimo darbuotojams naudotis automobiliais asmeniniais tikslais paneigia buvusių darbuotojų elektroniniai laiškai, kad automobiliai visada buvo skirti kaip skatinamoji priemonė ir faktiškai nebuvo draudžiama jais naudotis asmeninėms reikmėms. Ieškovės įsakymus, kuriuose nurodytas draudimas naudoti automobilius asmeninėms reikmėms, paneigia aktualios automobilių naudojimo tvarkos nebuvimas. Ieškovė į bylą pateikė tik 2012 m. automobilių naudojimo tvarką, su kuria buvo supažindinti tik 2012 m. dirbę darbuotojai. Jokie dabartiniai darbuotojai, įskaitant atsakovę, su jokiomis įmonės transporto priemonių naudojimo tvarkomis niekada nebuvo supažindinti. Automobilio atėmimas vien tik iš atsakovės, nors su ja darbo santykių ieškovė „neketino“ nutraukti, parodo perteklinės darbdavio galios demonstravimą ir sisteminius neteisėtus veiksmus atsakovės atžvilgiu.

25.20.                      Ieškovės argumentus dėl kasmetinių atostogų atsakovei suteikimo paneigia atsakovės 2019 m. gruodžio 11 d. rašytiniai paaiškinimai darbo ginčų komisijos byloje Nr. APS-131-22522, 2019 m. gruodžio 20 d. atsakovės patikslinto prašymo toje pačioje darbo byloje argumentai bei ieškovės darbo ginčų komisijai 2019 m. spalio 4 d. pateiktos taikos sutarties turinys, t. y. sutarties sąlyga, pagal kurią atsakovė turėjo atsisakyti savo 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. rugsėjo 23 d. ieškovei pateiktų prašymų išleisti ją kasmetinių atostogų. Nurodyti prašymai niekada taip ir nebuvo išspręsti. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė neatsiliepinėjo į ieškovės skambučius yra išgalvoti ir neatitinkantys tikrovės (ieškovė nei atostogų, nei kitais klausimais atsakovei niekada neskambino, nes pati buvo atėmusi ryšio priemones).

25.21.                      Nesutikdama su atsakovei priteistu neturtinės žalos atlyginimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad byloje nepateikta specialistų išvadų, kurios pagrįstų atsakovės patirtos (duomenys neskelbtini) ir ieškovės neteisėtų veiksmų priežastinį medicininį ryšį. Ieškovės neteisėtų veiksmų buvo ne vienas (atsisakymas priimti pažymą apie nėštumą; prastovos paskelbimas ir darbuotojos darbo priemonių paėmimas bei atjungimas nuo elektroninių sistemų be teisėto pagrindo; atostogų nesuteikimas). Visi šie ieškovės veiksmai atsakovei sukėlė stresą ir stiprius neigiamus išgyvenimus, kurie 2019 m. rugsėjo 23 d. virto skausmais pilvo apačioje, t. y. medicinine diagnoze, susijusia su rizika prarasti vaisių. Į bylą pateiktose gydytojų išvadose atsakovės patirto streso ir (duomenys neskelbtini) rizikos aplinkybės yra tinkamai atskleistos ir nereikalauja papildomo medicininio vertinimo. Nesutikdama su atsakovės pateiktų medicininių dokumentų turiniu ar siekdama paneigti medicininiuose dokumentuose nurodytų būklių buvimą, ieškovė pati turėjo teisę prašyti skirti teismo medicininę ekspertizę, tačiau tokio prašymo teismui nepateikė.

25.22.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė neįrodė savo reputacijos tarp bendradarbių, partnerių ir klientų pablogėjimo. Tai, kad ne vienerius metus atsakovės puoselėti kontaktai su medicinos įstaigų darbuotojais ir kitais kolegomis buvo nutraukti vienu ieškovės sprendimu atimti visas ryšio priemones ir pašalinti iš darbo kolektyvo, natūraliai negalėjo pagerinti atsakovės, kaip patikimo verslo partnerio, reputacijos. Ši aplinkybė savaime yra akivaizdi.

25.23.                      Ieškovė byloje neįrodė, kad atsakovės lygių galimybių su kitais apelianto darbuotojais principas nebuvo pažeistas, nes tos pačios ar panašios priemonės, kurios buvo taikomos atsakovei, kitų ieškovės darbuotojų atžvilgiu nebuvo taikomos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

26.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

27.       Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl DK 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos neįvykdymo, bei dalis, kuria teismas patenkino priešieškinio reikalavimą dėl apeliantės veiksmų pripažinimo diskriminaciniais ir neturtinės žalos atsakovei priteisimo (išskyrus žalos dydį) yra visiškai nemotyvuota (net be sutrumpintų motyvų), todėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys pripažintinos absoliučiai negaliojančiomis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

28.       Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

29.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

30.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net ir pabrėždamas teismo sprendimo argumentavimo svarbą, būtinumą motyvuojamoje dalyje pagrįsti teismo padarytas išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui bei teisėtumui, aptariamo įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neaiškina kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Jeigu teismo sprendime neatsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

31.       Apeliantės (ieškovės) teigimu, tenkindamas priešieškinio reikalavimą dėl apeliantės veiksmų pripažinimo diskriminaciniais ir jų pagrindu neturtinės žalos atsakovei priteisimo, pirmosios instancijos teismas apsiribojo Konstitucijos 29 straipsnio, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies, 7 straipsnio 2–6 punktų, 9 straipsnio nuostatų pacitavimu ir išvados pateikimu, jog yra pakankamai akivaizdu, kad pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėjamos jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) aplinkybės bei kad ieškovės veiksmus teismas laiko diskriminaciniais.

32.       Įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantės argumentais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylą išnagrinėjęs teismas, nagrinėdamas priešieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, neapsiribojo tik teisės normų pacitavimu bei nurodymu, jog pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėtos aplinkybės dėl jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės, iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, jog po atsakovės darbdavei pateiktos pažymos apie jos nėštumą darbdavės elgesys ir veiksmai jos atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos jai suteiktos darbo priemonės, darbuotoja buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, jai nebuvo suteikiamos atostogos, nors ji, būdama nėščia įgijo pirmumo teisę gauti kasmetines atostogas, darbdavė ilgą laiką ignoravo jos prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų (ne)suteikimą darbuotojos net neinformuodavo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė (darbdavė) neįvardijo jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokį jos elgesio pokytį, o ieškovės įvardytas priežastis teismas laikė subjektyviomis, hipotetinėmis ir deklaratyviomis.

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo ir atskirai neaptarė šalių pateiktų įrodymų, kurių pagrindu padarė nurodytas išvadas, taip pat kad išsamiau nepasisakė dėl kai kurių apeliantės argumentų, kuriais ji ginčijo atsakovės nurodytas aplinkybes dėl jos diskriminavimo, neteikia pagrindo pripažinti, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, yra be motyvų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, nors ir nėra išsami, tačiau yra pakankamai aiški. Dėl to apeliacinio skundo argumentas dėl nurodytos skundžiamo sprendimo dalies nemotyvuotumo atmestinas kaip nepagrįstas.

34.       Apeliantė (ieškovė) taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl DK 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos neįvykdymo.

35.       Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė teismo pripažinti, kad ji, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. Susipažinus su skundžiamo sprendimo motyvuojamąja dalimi, pripažintina, kad sprendimo motyvai, kurių pagrindu atmestas nurodytas ieškinio reikalavimas, yra itin neišsamūs, iš esmės grindžiami tik bendruoju protingumo principu ir vidiniu teismo įsitikinimu, kurio susiformavimo argumentų nenurodyta.

36.       Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad toks ieškinio reikalavimas, koks suformuluotas ieškinyje, t. y. pripažinti, jog apeliantė, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, laikytinas apskritai nesukeliančiu apeliantei materialiųjų teisinių padarinių, nes, nepriklausomai nuo jo patenkinimo ar atmetimo, jis pats savaime apeliantei nesukurtų jokių teisių ir (ar) pareigų. 

37.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasis teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.).

38.       Teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.

39.       Nagrinėjamos bylos atveju konstatavus, kad ieškinio reikalavimas pripažinti, jog apeliantė nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, apeliantei nesukeltų jokių materialiųjų teisinių padarinių, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad toks ieškinio reikalavimas negalėjo būti reiškiamas teisme. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nurodytą ieškinio reikalavimą turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o ieškinį priėmęs – tuo pačiu pagrindu civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40.       Išdėstytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išnagrinėtas ieškinio reikalavimas pripažinti, kad apeliantė, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, keistina, bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukiant.

41.       Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo kitų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje nenustatyta būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl teismas toliau pasisako dėl apeliantės (ieškovės) paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

42.       Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantė (ieškovė), be jau aptarto reikalavimo pripažinti, kad ji nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, prašė teismo pripažinti, kad atsakovei nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta. Tuo tarpu atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, prašydama priteisti jai iš apeliantės 20 000 Eur neturtinei žalai dėl apeliantės vykdytos diskriminacijos dėl atsakovės lyties (nėštumo) bei patirto psichologinio smurto atlyginti.

43.       Išnagrinėjęs byloje kilusį individualų darbo ginčą dėl teisės, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jokių objektyvių priežasčių paskelbti darbuotojai (atsakovei) prastovą ir nesuteikti jai darbo nebuvo, todėl apeliantės (ieškovės) ieškinį atmetė. Priėjęs prie išvados, kad apeliantės (ieškovės) elgesys turėjo akivaizdžių netiesioginio darbuotojos diskriminavimo dėl jos lyties (nėštumo) požymių, teismas patenkino atsakovės priešieškinį iš dalies, priteisdamas atsakovei iš apeliantės (ieškovės) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

44.       Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmesti apeliantės ieškinio reikalavimai ir patenkinta atsakovės priešieškinio reikalavimų dalis, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti apeliantės ieškinį, o atsakovės priešieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Dėl prastovos paskelbimo teisėtumo

45.       Byloje nustatyta, kad atsakovė 2018 m. spalio 1 d. darbo sutarties Nr. 203 pagrindu dirba apeliantės (ieškovės) UAB „SK Impex Sevice Center“ projektų vadove.

46.       Sužinojusi, kad yra nėščia, atsakovė 2019 m. rugpjūčio 8 d. pranešimu apie tai informavo apeliantę (darbdavę), kartu pateikdama ir šią aplinkybę patvirtinantį išrašą iš medicininių dokumentų.

47.       Apeliantės direktorius 2019 m. rugsėjo 23 d. priėmė įsakymą Nr. 01-05-06V, kuriuo paskelbė atsakovei neterminuotą prastovą nuo 2019 m. rugsėjo 24 d.; nurodė, kad neterminuotos prastovos metu darbuotoja neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengusi atvykti į darbovietę kitą dieną po darbdavės pranešimo. Atsakovė su nurodytu įsakymu buvo supažindinta pasirašytinai. Įsakyme darbdavė nurodė, kad prastova atsakovei, einančiai projektų vadovės pareigas, skelbiama atsižvelgiant į tai, jog darbdavė (apeliantė) objektyviai negali suteikti darbo dėl to, kad tiesioginės rinkodaros priemonėms nepateisinus lūkesčių buvo priimtas sprendimas sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtis bei į tai, kad darbdavė šiuo metu negali pasiūlyti darbuotojai kito darbo. 

48.       Spręsdamas dėl darbuotojai paskelbtos prastovos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apeliantės organizacinės struktūros pokyčius, vykdomą reorganizavimą ar kitas panašias aplinkybes, dėl kurių darbdavė objektyviai negalėjo suteikti darbuotojai darbo, taip pat nėra duomenų, kad darbuotojos pareigybė būtų panaikinta ar būtų buvusios kitos objektyvios priežastys, lėmusios įsakymo dėl prastovos paskelbimo priėmimą. Teismas vertino, kad vien tik apeliantės ieškinyje nurodytos įrangos pardavimų stoka savaime neeliminavo atsakovės darbo funkcijų ir darbinių pozicijų praradimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei tai, kad apeliantė, skelbdama prastovą, nepasiūlė darbuotojui kito darbo, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovei paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta.

49.       Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 47 straipsnio 1 dalies sąlygas, todėl nepagrįstai pripažino, jog apeliantė atsakovei prastovą paskelbė neteisėtai.

50.       Prastovos paskelbimo metu galiojusiame DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.

51.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad prastovai būdinga tai, jog darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-684/2020).

52.       Prastova yra laikinas darbuotojo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos neatlikimas dėl nuo kitos šalies – darbdavio – priklausančių priežasčių (pvz., užsakymų stokos ar perprodukcijos, gamybos, sandėliavimo ar tiekimo sutrikimų, ekonominių ar finansinių priežasčių ar streikų, lokautų). Prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018).

53.       Apeliantė (ieškovė) byloje įrodinėja, kad prastovos paskelbimą lėmė objektyvios priežastys – tiesioginės rinkodaros priemonėms nepateisinus lūkesčių (per metus laiko nepardavus nė vieno atsakovės į rinką pristatinėto produkto) ir priėmus sprendimą sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtis, atsakovei laikinai neliko darbo pagal eitas projektų vadovės pareigas, nes tuo metu apeliantė neturėjo naujos medicininės įrangos, kurią atsakovė galėtų bandyti pristatyti į rinką. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad metus trunkantis įrangos pardavimų nebuvimas nėra objektyvi priežastis paskelbti prastovą tokią įrangą į rinką įvedinėjančiam rinkodaros specialistui, atliko ekonominio tikslingumo vertinimą, kuris priskirtinas apeliantės diskrecijai.

54.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad darbo ginčus nagrinėjančios institucijos turi labai atidžiai vertinti objektyvias priežastis, pagrindžiančias prastovos paskelbimo faktą, nes ekonominio pobūdžio sprendimų priėmimas yra darbdavio, kuris atsako už įmonės veiklos uždavinių įgyvendinimą, diskrecijos reikalas. Kita vertus, pažymėtina tai, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje vertinamas ne paties apeliantės sprendimo nutraukti per metus laiko jokių pajamų neatnešusių produktų tiesioginę rinkodarą tikslingumas, bet tai, ar šio sprendimo priėmimas gali būti laikomas objektyvia priežastimi, dėl kurios apeliantė negalėjo suteikti atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei paskelbtą prastovą pripažino neteisėta ne dėl to, kad apeliantės sprendimas sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtis būtų buvęs ekonomiškai netikslingas, o tik konstatavęs, jog vieno ar kito apeliantės vykdyto projekto nepasiteisinimas ar nepakankama sėkmė savaime neeliminavo atsakovės, kaip projektų vadovės, darbo funkcijų.

55.       Nagrinėjamoje byloje rašytiniais įrodymais ir šalių teiktais paaiškinimais nustatyta, kad didžiąją atsakovės, kaip projektų vadovės, atliekamų darbo funkcijų dalį sudarė novatoriškos medicininės įrangos pristatymas į Lietuvos rinką, t. y. Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose dar nenaudojamos medicininės įrangos pristatymas tiesioginės rinkodaros priemonėmis sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiant, kad susipažinusios su įrangos atradimais ir naujovėmis, jos organizuotų viešuosius konkursus joms įsigyti.

56.       Iš byloje pateiktos 2019 m. spalio 8 d. apeliantės vyr. finansininkės parengtos pažymos matyti, kad apeliantė nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. vykdė projektus su „Pregnabit“, „Domain“, „Celsius 42“ medicinine įranga, taip pat kad per šį laikotarpį nebuvo parduotas nė vienas iš nurodytų produktų. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą abejoti nurodytoje pažymoje užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl jos laikytinos nustatytomis.

57.       Viena vertus, kaip minėta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantės sprendimas nutraukti tam tikros įmonės lūkesčių nepateisinusios medicininės įrangos tiesioginę rinkodarą yra ekonominio pobūdžio, jo priėmimas priskirtinas pačios įmonės, kaip ūkinę komercinę veiklą vykdančio subjekto, diskrecijai, todėl tokio sprendimo tikslingumas ekonominiu požiūriu teismo nėra vertintinas. Kita vertus, vien tai, kad tam tikri apeliantės į Lietuvos rinką pristatinėti produktai neatnešė ekonominės naudos, savaime nelaikytina pakankama aplinkybe paskelbti už tokios įrangos pristatymą atsakingai darbuotojai (atsakovei) prastovą.

58.       Pažymėtina, kad pati apeliantė nurodo, jog atsakovės į Lietuvos rinką pristatinėta novatoriška medicinine įranga nesusidomėjo (nepaskelbė nė vieno viešojo pirkimo konkurso, taip pat nepateikė nė vienos užklausos) nė viena Lietuvos sveikatos priežiūros įstaiga net metus laiko. Apeliantės vadovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu taip pat nurodė, kad jau 2019 m. vasario mėnesį žinojo, jog dalies medicininės įrangos (pavyzdžiui, vėžio gydymo įrangos „Celsius 42“) pardavimų nėra ir gali nebūti. Taigi aplinkybės, kuriomis apeliantė iš esmės grindė poreikį paskelbti 2019 m. rugsėjo 23 d. atsakovei prastovą (ekonominės naudos iš Lietuvos rinkoje pristatinėtos novatoriškos medicininės įrangos nebuvimas), nebuvo naujos ir netikėtos, jos apeliantei buvo žinomos bent pusmetį iki prastovos darbuotojai paskelbimo. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad apeliantė, žinodama, jog atsakovės į rinką pristatinėta medicinine įranga Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų nėra domimasi, būtų ėmusis kokių nors veiksmų ir dėjusi pastangas, kad užtikrintų atsakovės atliekamų darbo funkcijų tęstinumą ateityje, tuo atveju, jei pasitvirtintų prielaidos, kad tokios įrangos pardavimų apskritai gali ir nebūti (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prastovos paskelbimo dieną (2019 m. rugsėjo 23 d.) buvusią situaciją (negalėjimą atsakovei suteikti darbo sutartyje sulygto darbo) lėmė ne kokios nors objektyvios aplinkybės, bet pačios apeliantės nepakankamas organizuotumas, neefektyvus veiklos planavimas, t. y. iš esmės subjektyvios priežastys. 

59.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu apeliantės atstovas pripažino, jog atsakovė yra pirmoji darbuotoja, kuriai šioje įmonėje buvo paskelbta prastova, taigi nėra pagrindo spręsti, kad šiuo atveju prastovos atsakovei paskelbimas atitiko įprastą apeliantės įmonėje susiformavusią ir taikomą praktiką, nes tokios nebuvo. Įvertinus šią ir pirmiau nurodytas aplinkybes bei tai, kad prastova atsakovei buvo paskelbta praėjus itin nedaug laiko po to, kai atsakovė informavo apeliantę apie jos nėštumą, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar negalėjimas atsakovei pasiūlyti darbo sutarties sąlygas atitinkančio darbo buvo tikroji ir vienintelė priežastis prastovai paskelbti (plačiau dėl prastovos paskelbimo ir kitų apeliantės atliktų veiksmų galimai diskriminacinio pobūdžio pasisakytina toliau šioje nutartyje).

60.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptariamu atveju nebuvo objektyvių, nuo apeliantės valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą paskelbti darbuotojai (atsakovei) prastovą. Padaręs tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovei nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta.

61.       Byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų prastovai paskelbti – negalėjimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių – aplinkybė, kad apeliantė nepasiūlė atsakovei darbuotojai kito darbo, bei to priežastys šioje byloje neturi reikšmės, vertinant prastovos teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl neturtinės žalos darbuotojai atlyginimo

62.       Atsakovė byloje pareikštu priešieškiniu prašė priteisti jai iš apeliantės 20 000 Eur neturtinei žalai dėl apeliantės vykdytos diskriminacijos dėl atsakovės lyties (nėštumo) bei patirto psichologinio smurto atlyginti. Atsakovė (darbuotoja) apeliantės (darbdavės) netinkamą elgesį grindė šiomis aplinkybėmis: 1) darbdavė atsisakė geranoriškai priimti pažymą apie darbuotojos nėštumą; 2) darbdavė darbuotojai nepagrįstai paskelbė prastovą; 3) darbdavė be pagrindo paėmė iš darbuotojos jos darbo priemones, atjungė ją nuo elektroninio pašto; 4) darbdavė atsisakė suteikti darbuotojai jai priklausančias atostogas.

63.       Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad po apeliantei atsakovės pateiktos pažymos apie jos nėštumą apeliantės elgesys ir veiksmai darbuotojos atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos darbuotojai suteiktos darbo priemonės, ji buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, darbuotojai nebuvo suteikiamos atostogos, nors ji, būdama nėščia, įgijo pirmumo teisę gauti kasmetines atostogas, darbdavė ilgą laiką ignoravo jos prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų (ne)suteikimą darbuotojos net neinformuodavo. Teismas sprendė, kad apeliantė neįvardijo jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokį jos elgesio pokytį, o apeliantės nurodytas priežastis laikė deklaratyviomis. Priėjęs prie išvados, kad apeliantės elgesys turėjo akivaizdžių netiesioginio darbuotojos diskriminavimo dėl jos lyties (nėštumo) požymių, teismas patenkino atsakovės priešieškinį iš dalies, priteisdamas atsakovei iš apeliantės (ieškovės) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

64.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Apeliantės nuomone, teismo vertinimas, kad, atsakovei pateikus pažymą apie nėštumą, apeliantė pradėjo atsakovę diskriminuoti, prieštarauja paties teismo konstatuotų aplinkybių logikai, jog apie atsakovės nėštumą apeliantė žinojo dar iki pažymos pateikimo, o nuo darbo santykių pradžios apeliantės vadovas ne tik nereikšdavo pretenzijų dėl atsakovės nebuvimo darbe dėl su nėštumu susijusių priežasčių (duomenys neskelbtini), bet už šį laiką mokėdavo darbo užmokestį, neturėdamas tam pareigos ir nereikalaudamas tam naudoti kasmetines atostogas.

65.       Išanalizavusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, įskaitant atsakovės rengtas ataskaitas, susirašinėjimą su vadovu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apeliantės argumentams (kuriuos pagrįstais pripažino ir pirmosios instancijos teismas), kad šalių santykiai buvo geranoriški ir draugiški, apeliantės vadovas neprieštaraudavo atsakovės vizitams pas gydytojus, nereiškė pretenzijų dėl neatėjimo į darbą esant prastai savijautai, įskaitant ir po atliktų (duomenys neskelbtini). Kita vertus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad apeliantės vadovui buvo žinoma tik apie darbuotojos siekį ir pastangas susilaukti vaikų, bet ne apie patį pastojimo faktą. Nors apeliantė teigia, kad jos vadovui apie darbuotojos nėštumą buvo žinoma dar iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. pranešimo ir medicininės pažymos apie nėštumą pateikimo, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina nei apeliantės vadovo ir darbuotojos susirašinėjimas SMS ar Viber žinutėmis, nei kiti byloje esantys įrodymai, tai neigia ir pati atsakovė, dėl to nėra jokio pagrindo šią aplinkybę byloje pripažinti nustatyta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

66.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo skundžiamo sprendimo dalies, kuria pripažino nustatytomis aplinkybes, kuriomis atsakovė grindė neteisėtus apeliantės veiksmus (atsisakymą geranoriškai priimti pažymą apie darbuotojos nėštumą; neteisėtą prastovos paskelbimą; nepagrįstą darbo priemonių paėmimą ir atjungimą nuo elektroninio pašto; kasmetinių atostogų nesuteikimą), taip pat nepasisakė dėl apeliantės argumentų, paneigiančių atsakovės priešieškinyje nurodytų aplinkybių egzistavimą ar jų diskriminacinį pobūdį.

67.       Apeliantės nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantė atsisakė ne priimti atsakovės pažymą apie nėštumą, bet pasirašyti pranešimo apie nėštumą tvirtinimo žymoje, kurią sumaketavo pati atsakovė. Anot apeliantės, atsakovės vadovo atsisakymas pasirašyti tvirtinimo žymoje po tekstu „Noriu informuoti, jog esu nėščia“ negali būti vertinamas kaip atsisakymas priimti medicininę pažymą, juolab kad vadovas fiziškai pažymą apie nėštumą priėmė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sumaketavo ne gavimo, o tvirtinimo žymą, teismas turėjo pripažinti, jog apeliantės vadovas pagrįstai atsisakė pasirašyti atsakovės parengto pranešimo tvirtinimo (ne gavimo) žymoje, ir toks atsisakymas negali būti laikomas atsisakymu priimti pranešimą apie nėštumą.

68.       Byloje nustatyta, kad atsakovė 2019 m. rugpjūčio 8 d. asmeniškai darbdavės vadovui pateikė pranešimą, informuodama, jog yra nėščia, kartu pateikdama ir šią aplinkybę patvirtinantį išrašą iš medicininių dokumentų. Iš pranešimo matyti, kad jo viršuje dešinėje pusėje buvo sumaketuota tvirtinimo žyma „Tvirtinu. Data. Direktorius V. J.“.

69.       Nors apeliantė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad nei Dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117, nei darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo pranešimą apie darbuotojos nėštumą patvirtinti tvirtinimo žyma, tačiau, įvertinusi su šio pranešimo priėmimu susijusias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantės, kaip darbdavės, elgesys darbuotojos atžvilgiu buvo tinkamas.

70.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, akcentuodama prievolės pasirašyti tvirtinimo žymoje nebuvimą, nenurodė jokių priežasčių ir argumentų, kodėl įmonės vadovas negalėjo ranka nubraukti įrašą „Tvirtinu“ ir vietoje jo įrašyti „gavau“ ar atlikti kitą įrašą, nurodydamas, jog su darbuotojos pareiškimas yra gautas ir su juo susipažinta. Iš atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų nustatyta, kad jai esminės reikšmės turėjo ne vadovo susipažinimo su pranešimu įforminimo būdas, bet pats patvirtinimas, jog vadovas su pranešime nurodyta informacija (tai, kad atsakovė yra nėščia) yra susipažinęs. Apeliantės vadovui atsisakant pasirašytinai priimti atsakovės pateiktą pranešimą apie jos nėštumą, darbuotoja su šiuo pranešimu ėjo pas įmonės buhalterę, kitus darbuotojus. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu pripažino ir apeliantės atstovas. Nors apeliantės vadovas fiziškai ir priėmė patį pranešimą, neturėdama tai patvirtinančių įrodymų, atsakovė buvo priversta apie savo nėštumą darbdavę atskirai informuoti 2019 m. rugpjūčio 8 d. elektroniniu laišku bei išsiųsdama pranešimą registruotu paštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės vadovas, atsisakydamas raštu patvirtinti jam asmeniškai pateikto pranešimo apie darbuotojos nėštumą gavimą, elgėsi netinkamai, nesivadovavo geranoriškumo, bendradarbiavimo ir pagarbos principais. 

71.       Atsakovė netinkamą apeliantės elgesį, be kita ko, grindė neteisėtai ir nepagrįstai darbuotojai paskelbta prastova. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovės argumentams, be jokio teisinio pagrindo sutapatino apeliantės veiksmų paskelbiant prastovą galimą diskriminacinį pobūdį su prastovos teisėtumo klausimu, todėl, pripažinęs prastovą neteisėta, kartu pripažino, kad apeliantė atsakovę diskriminavo. Apeliantės nuomone, nepriklausomai nuo prastovos (ne)teisėtumo, nagrinėjamo ginčo atveju apeliantė neturėjo ir negalėjo turėti diskriminacinių motyvų skelbdama prastovą. Anot apeliantės, šią aplinkybę patvirtina tai, kad po prastovos paskelbimo atsakovės vykdytos darbo funkcijos nebuvo pavestos jokiam kitam darbuotojui, be to, atsakovė nėra pirma darbuotoja, kuri ketino susilaukti vaiko ir pastojo dirbdama pas apeliantę (tokioms darbuotojoms apeliantė nėra skelbusi prastovų).

72.       Išanalizavusi ir įvertinusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantės argumentu, kad byloje nėra pakankamai ir objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog, paskelbus prastovą atsakovei, jos darbo funkcijos (novatoriškos medicininės įrangos pristatymas tiesioginės rinkodaros priemonėmis sveikatos priežiūros įstaigoms) būtų pavestos kuriam nors jau anksčiau dirbusiam ar naujai priimtam darbuotojui (CPK 185 straipsnis).

73.       Nors apeliantė byloje pabrėžia, kad būtinybę skelbti atsakovei prastovą lėmė objektyvus negalėjimas pasiūlyti atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog prastova atsakovei buvo paskelbta praėjus vos pusantro mėnesio po to, kai atsakovė informavo apeliantę apie jos nėštumą. Nepaisant to, kad apie atsakovės pristatinėtos medicininės įrangos pardavimų stoką (jų nebuvimą ištisus metus) ir tikėtiną nepasiteisinimą apeliantei buvo žinoma jau gerokai anksčiau, byloje nepateikta jokių duomenų, jog iki informacijos apie atsakovės nėštumą gavimo apeliantė būtų svarsčiusi apie prastovos paskelbimo galimybę.

74.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, atsakovei nesutinkant su jai paskelbta prastova ir šalių ginčui persikėlus į darbo ginčų komisiją, apeliantė parengė ir pateikė atsakovei taikos sutarties projektą, pagal kurio 5.1 punkto nuostatą šalys turėjo nutraukti 2018 m. spalio 1 d. sudarytą darbo sutartį šalių susitarimu nuo 2020 m. vasario 3 d. Nurodyta taikos sutartis šalių nebuvo pasirašyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad netrukus po to, kai kilo šalių ginčas dėl prastovos teisėtumo, apeliantė pasiūlė atsakovei nutraukti darbo sutartį, sudaro prielaidas manyti, jog, paskelbdama atsakovei prastovą, apeliantė galimai siekė ne sukurti prastovos teisinius santykius, o darbo santykių su atsakove pabaigos, galimai bandydama psichologiškai paveikti atsakovę, kad ji išeitų iš darbo savo noru ar šalių susitarimu apeliantės pasiūlytomis sąlygomis.

75.       Nors byloje nustatyta, kad dėl priimto darbdavės sprendimo sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtis apeliantė iš tiesų negalėjo pasiūlyti atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo, šios aplinkybės teismo pripažintos subjektyviomis, t. y. susiklosčiusiomis dėl pačios apeliantės neveikimo (žr. nutarties 58 punktą). Be to, pirmiau aptartos aplinkybės teikia pagrindą spręsti, kad žinia apie atsakovės nėštumą taip pat galėjo turėti įtakos apeliantei priimant sprendimą paskelbti atsakovei prastovą. Todėl toks apeliantės elgesys vertintinas kaip turėjęs (galėjęs turėti) diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) požymių.

76.       Byloje taip pat nustatyta, kad įsakymo dėl prastovos paskelbimo dieną, t. y. 2019 m. rugsėjo 23 d., apeliantė, atstovaujama ūkio skyriaus vadovo, ir atsakovė pasirašė turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo atsakovė perdavė, o apeliantės atstovas priėmė automobilį, kuro kortelę, nešiojamąjį kompiuterį, planšetinį kompiuterį su duomenų perdavimo kortele, mobilaus ryšio kortelę ir telefono aparatą. Apeliantė byloje pripažino ir nėra ginčo dėl to, kad atsakovė taip pat buvo atjungta nuo elektroninio pašto.

77.       Atsakovės nuomone, visų darbo priemonių paėmimu, nesant tam jokio pagrindo, apeliantė, kaip darbdavė, siekė pademonstruoti galią atsakovės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad darbo priemonės iš jos buvo paimtos nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo. Tuo tarpu apeliantė teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių ir netyrė jas pagrindžiančių įrodymų, jog apeliantės reikalavimas palikti darbo priemones buvo nustatytas tik prastovos metu, todėl yra pagrįstas ieškovės teisėtų turinių interesų apsauga, o ne atsakovės diskriminacija.

78.       Sprendžiant dėl darbdavės 2019 m. rugsėjo 23 d. reikalavimo palikti darbo priemones darbovietėje, teisiškai reikšmingomis laikytinos aplinkybės, kad nurodytas reikalavimas atsakovei buvo pareikštas tik po prastovos paskelbimo, be to, darbo priemonės iš atsakovės buvo paimtos tik prastovos laikotarpiui. Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina pačios atsakovės byloje pateiktas jos ir apeliantės vadovo 2019 m. rugsėjo 23 d. vykusio telefoninio pokalbio įrašas. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su apeliantės pozicijai, kad darbo priemonių paėmimas iš atsakovės buvo tiesiogiai susijęs su jai tą pačią dieną paskelbta prastova.

79.       Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą, o darbuotojas privalo saugoti darbdavio turtinius interesus ir darbdaviui priklausančias darbo priemones naudoti darbo reikmėms (DK 24 straipsnio 4 dalis, 31 straipsnio 1–2 dalys). Taigi darbo priemonių paėmimas iš darbuotojo jo prastovos laikotarpiu savaime nelaikytinas neteisėtu.

80.       Byloje nėra duomenų, kad ginčo šalys būtų susitarusios dėl atsakovei suteiktų darbo priemonių naudojimo atsakovės asmeniniais ar kitais su darbo funkcijų atlikimu nesusijusiais tikslais, todėl darytina išvada, jog apeliantė, paskelbusi atsakovei prastovą, turėjo teisę reikalauti darbo priemones palikti darbo vietoje. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad prastova atsakovei buvo paskelbta neteisėtai, darbo priemonių paėmimas iš atsakovės taip pat pripažintinas neteisėtu.

81.       Sprendžiant dėl iš atsakovės paimtų darbo priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, jog be automobilio, kuro kortelės, kompiuterių, iš atsakovės buvo paimtos ir ryšio priemonės (telefonas, mobilaus ryšio kortelė), be to, atsakovė buvo atjungta nuo darbovietės elektroninio pašto. Teisėjų kolegijos vertinimu, paėmus iš atsakovės ryšio priemones, buvo nepagrįstai apribotos tarpusavio bendravimo galimybės, juolab kad, išnykus prastovos pagrindui, atsakovė bet kada galėjo būti pakviesta atvykti į darbą, be to, dėl tęstinio pobūdžio projektų galėjo būti poreikis susisiekti ir prastovos metu. Nors apeliantės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovę nuo elektroninio pašto atjungė tik todėl, kad, matydamas jos pyktį dėl paskelbtos prastovos ir paimtų darbo priemonių, bijojo, jog atsakovė, naudodamasi darbovietės elektroniniu paštu gali išsiuntinėti įvairius pranešimus ir tuo pakenkti įmonės interesams, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad be paimtų darbo priemonių atsakovė buvo atjungta ir nuo darbovietės elektroninio pašto, teikią pagrindą manyti, jog apeliantė nesiekė išsaugoti darbo santykių su atsakove.

82.       Spręsdamas dėl apeliantės neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad apeliantė ilgą laiką ignoravo atsakovės prašymus ir nesuteikė jai atostogų, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų (ne)suteikimą darbuotojos net neinformuodavo. 

83.       Byloje nustatyta, kad atsakovė apeliantei pateikė šiuos prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo: 1) 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą suteikti atostogas nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 22 d.; 2) 2019 m. rugsėjo 23 d. prašymą suteikti atostogas nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. spalio 11 d.; 3) 2019 m. lapkričio 19 d. prašymą suteikti atostogas nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. sausio 3 d. Ant atsakovės prašymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo apeliantės vadovo atlikti įrašai „tenkinti“ bei atitinkamai 2019 m. rugsėjo 13 d., 2019 m. rugsėjo 23 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d. priimti įsakymai patvirtina, kad apeliantės vadovas visus pirmiau nurodytus atsakovės prašymus patenkino, suteikdamas prašytas kasmetines atostogas bei nurodydamas atostoginius išmokėti su tą mėnesį mokėtinu darbo užmokesčiu.

84.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės iškeltas abejones, kad 2019 m. lapkričio 19 d. įsakymas surašytas galimai atgaline data, jau kilus ginčui, paneigia 2019 m. lapkričio 26 d. apeliantės vadovo advokatui rašytas elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad įsakymas dėl atostogų suteikimo yra priimtas, bei teiraujamasi, kaip reikėtų elgtis, atsižvelgiant į atsakovei pratęstą laikinąjį nedarbingumą. Nurodyti faktiniai bylos duomenys teikia pagrindą laikyti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantė nesuteikė atsakovei jos prašytų atostogų (CPK 176 straipsnio 2 dalis). 

85.       Kita vertus, byloje nustatyta, kad atsakovė buvo supažindinta tik apie pirmojo (2019 m. rugsėjo 10 d.) prašymo suteikti kasmetines atostogas patenkinimą, o apie likusių prašymų (2019 m. rugsėjo 23 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d.) išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą apeliantė atsakovės raštu neinformavo ir su priimtais įsakymais nesupažindino (šios aplinkybės apeliantė byloje neginčijo). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės laikinojo nedarbingumo aplinkybė bei tai, kad apeliantės vadovui nepavyko susisiekti su atsakove telefonu, nelaikytinos svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis tokį darbdavės neveikimą (byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų sudariusios apeliantei kliūtis informuoti atsakovę apie suteiktas kasmetines atostogas registruotu laišku, elektroniniu paštu ir (ar) kitomis informacinėmis priemonėmis). Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovė po prašymų darbdavei pateikimo būtų teiravusis apie jų išnagrinėjimą, darytina išvada, kad apeliantė, patenkinusi atsakovės prašymus ir suteikusi jai kasmetines atostogas, bet neinformavusi apie tai pačios darbuotojos, pažeidė bendradarbiavimo pareigą (DK 24 straipsnio 1 dalis).

86.       Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė 2019 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl nesuteiktų kasmetinių atostogų, kurį patikslinusi, prašė įpareigoti apeliantę suteikti jai kasmetines atostogas pagal 2019 m. lapkričio 26 d. prašymą. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantė sutiko su atsakovės prašymu dėl atostogų suteikimo pagal 2019 m. lapkričio 26 d. prašymą, darbo ginčų komisija 2020 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 104 nurodytą atsakovės (darbo byloje – ieškovės) prašymą patenkino – įpareigojo apeliantę suteikti atsakovei kasmetines atostogas pagal atsakovės 2019 m. lapkričio 26 d. prašymą nuo kitos darbo dienos po atsakovės laikinojo nedarbingumo pabaigos iki 2020 m. sausio 28 d. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės elgesys, kreipiantis į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl nesuteiktų kasmetinių atostogų, nebuvo sąžiningas, neatitiko bendradarbiavimo principo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad su prašymu dėl nesuteiktų kasmetinių atostogų į darbo ginčų komisiją atsakovė kreipėsi 2019 m. lapkričio 26 d., kai tuo tarpu patį prašymą suteikti kasmetines atostogas darbdavei pateikė tik 2019 m. lapkričio 29 d., t. y. jau po to, kai buvo inicijavusi darbo ginčą darbo ginčų komisijoje.

87.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje konstatavus, kad apeliantės vadovas nepagrįstai atsisakė raštu patvirtinti jam asmeniškai pateikto pranešimo apie darbuotojos nėštumą gavimą, neteisėtai paskelbė atsakovei prastovą ir paėmė iš jos visas darbo priemones bei atjungė nuo darbovietės elektroninio pašto, taip pat neinformavo darbuotojos apie jos prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą, darytina išvada, kad apeliantės neteisti veiksmai, kaip viena iš atsakomybės sąlygų, byloje yra įrodyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsnis). Kartu teisėjų kolegija vertina, kad faktinės bylos medžiagos analizė neteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog apeliantė nurodytus darbo teisės normų ir bendrųjų principų pažeidimus padarė diskriminaciniais motyvais, nors tam tikrų galimos diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) apraiškų ir nustatyta.

88.       Apeliantė apeliaciniu skundu taip ginčija pirmosios instancijos teismo atsakovei priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį (5 000 Eur).

89.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

90.       Pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus; kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2013; kt.).

91.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-416/2009 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

92.       Byloje konstatuota, kad apeliantės vadovo elgesys, atsisakant raštu patvirtinti jam asmeniškai darbuotojos pateikto pranešimo apie jos nėštumą gavimą, buvo netinkamas, neatitiko geranoriškumo, bendradarbiavimo ir pagarbos principų. Žinia, kad po ilgai trukusių ir nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų pagaliau pavyko pastoti, atsakovei buvo itin svarbi ir reikšminga, todėl neabejotina, kad toks apeliantės vadovo elgesys sukėlė atsakovei neigiamus išgyvenimus. Tolesnis apeliantės vadovo elgesys – neteisėtos prastovos paskelbimas ir darbo priemonių paėmimas, darbuotojos neinformavimas apie jos prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą – atsakovei taip pat sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nežinomybės jausmą, neužtikrintumą dėl ateities. Pripažinus apeliantės neteisėtus veiksmus, jos kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios neturtinės žalos yra įrodyti.

93.       Sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybe pripažintina  tai, kad apeliantės vadovas su atsakove elgėsi gana abejingai, nesiekė geranoriško bendradarbiavimo, nepaisant to, jog aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) jam buvo žinomos gerokai anksčiau (tai pripažino pati apeliantė). Apeliantės vadovui taip pat buvo žinomos ir aplinkybės apie atsakovės turėtas sveikatos problemas, todėl jis neabejotinai turėjo suprasti, kad į bet kokius su darbo santykiais susijusius pokyčius atsakovė reaguos kur kas jautriau nei įprastai, taip pat, kad dėl atsakovės patirtų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų gali kilti grėsmė jos pačios sveikatai bei padidėti rizika prarasti kūdikį.

94.       Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu neigiamus emocinius išgyvenimus patyrė ir dėl kitų, su apeliante ir darbo santykiais nesusijusių veiksnių. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 18 d. naktį atsakovės kieme buvo apgadintas apeliantei priklausantis tarnybinis automobilis, vienam iš kaimynų pro balkoną užmetus ant jo vazoną su egle. Pati atsakovė pranešime policijai nurodė, kad dėl šio įvykio ji patyrė šoką, nes yra nėščia ir į viską reaguoja daug jautriau. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės neteikia pagrindo pernelyg sumenkinti atsakovės patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, kuriuos lėmė netinkamas apeliantės elgesys su atsakove, nes su darbo santykiais susiję neigiami pokyčiai yra kur kas reikšmingesni, nei trečiųjų asmenų padarytas tarnybinio automobilio apgadinimas.

95.       Nors iš byloje esančių medicininių dokumentų nustatyta, kad atsakovei 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), o nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskirtas gulimas lovos režimas, išskyrus pačios atsakovės paaiškinimus, byloje nepateikta medikų ar kitų specialiųjų žinių turinčių asmenų išvadų ar kitų dokumentų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog atsakovės sveikatos būklės pablogėjimą ir gulimo lovos režimo taikymą lėmė būtent neigiami išgyvenimai, sukelti neteisėtų apeliantės veiksmų, o ne kitos priežastys (pavyzdžiui, medicininiuose dokumentuose užfiksuotos (duomenys neskelbtini)).

96.       Išskyrus deklaratyvaus pobūdžio teiginius, atsakovė plačiau nepaaiškino ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jos procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, kad dėl neteisėtų apeliantės veiksmų ji buvo pažeminta ir pablogėjo jos reputacija kolegų ir potencialių klientų akyse.

97.       Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, atsižvelgtina ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atsakovei priteista 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos piniginė kompensacija yra didesnė, lyginant su darbo bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais. Kasacinio teismo praktikoje, įvertinus kiekvienos bylos faktinę individualią situaciją, neturtinės žalos atlyginimo darbo bylose paprastai priteisiama nuo 150 Eur iki 1500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

98.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas individualias aplinkybes, nurodytas šios nutarties 91 punkte, pripažįsta, kad 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos kompensacija šiuo konkrečiu atveju būtų teisinga ir proporcinga atsakovės neturtinio pobūdžio išgyvenimų satisfakcija (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių atsakovei pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 2 000 Eur.

99.       Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje pripažino, jog apeliantė (ieškovė) atsakovės atžvilgiu atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus dėl jos lyties (nėštumo). Pažymėtina, kad atsakovė nei darbo ginčų komisijoje, nei teisme nereiškė jokio savarankiško reikalavimo dėl apeliantės veiksmų pripažinimo diskriminaciniais – atsakovė pareiškė tik vieną turtinį reikalavimą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Nurodytą aplinkybę atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta ir pati atsakovė. Kadangi apeliantės atliktų neteistų veiksmų diskriminacinis pobūdis buvo tik šios bylos įrodinėjimo dalykas, o ne savarankiškas materialusis reikalavimas, skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis keistina, nepripažįstant, kad apeliantė (ieškovė) atsakovės atžvilgiu atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus dėl jos lyties (nėštumo).

100.       Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

101.       Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

102.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

103.       Nagrinėjamoje byloje apeliantė (ieškovė) ieškiniu prašė pripažinti, kad apeliantės atsakovei nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta, taip pat pripažinti, kad apeliantė rašytiniu atsakymu, atsakovei išsiųstu 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų.

104.       Atsakovė pareikštu priešieškiniu prašė priteisti iš apeliantės 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

105.       Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo išnagrinėtas ieškinio reikalavimas pripažinti, kad apeliantė, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukdama, taip pat pakeitė sprendimo dalį, kuria atsakovei iš apeliantės buvo priteistas 5 000 Eur turtinės žalos atlyginimas, sumažindama atsakovei iš apeliantės priteistiną turtinės žalos atlyginimą iki 2 000 Eur. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Šioje byloje apeliantės ieškinys buvo atmestas, o atsakovės priešieškinis patenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 10 proc. priešieškinio reikalavimų (2 000 Eur x 100 proc. / 20 000 Eur). Taigi apeliantė įgijo teisę į 45 proc. (90 proc. / 2), o atsakovė – į 55 proc. (110 proc. / 2) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimą. Tokios bylinėjimosi išlaidų skirstymo tvarkos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018).

106.       Apeliantė (ieškovė) pirmosios instancijos teisme patyrė 3 688,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 75 Eur žyminis mokestis už reikalavimą pripažinti prastovos paskelbimą teisėtu ir pagrįstu, 21,18 Eur išlaidų už įrodymų vertimą į lietuvių kalbą ir 3 592,52 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (508,20 Eur už ieškinio parengimą; 21,18 Eur už įrodymų vertimą į lietuvių kalbą; 135,52 Eur už prašymo dėl įrodymų prijungimo parengimą; 474,32 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2020 m. sausio 29 d. parengiamajame teismo posėdyje; 11,52 Eur už prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės parengimą; 372,68 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą; 205,31 Eur už prašymo dėl įrodymų prijungimo parengimą ir įrodymų rinkimą; 323,90 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdyje; 169,40 Eur už prašymo dėl įrodymų prijungimo parengimą ir įrodymų rinkimą; 329,99 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2020 m. kovo 4 d. teismo posėdyje; 56,24 Eur už prašymo dėl įrodymų prijungimo parengimą ir įrodymų rinkimą; 508,20 Eur už 2020 m. rugpjūčio 4 d. rašytinių paaiškinimų / baigiamosios kalbos parengimą; 476,06 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2020 m. rugpjūčio 5 d. teismo posėdyje).

107.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

108.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį.

109.       Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (aptariamu atveju – 1 358,60 Eur).

110.       Pagal Rekomendacijų 8.17 punktą už kitų, nei nurodyta Rekomendacijų 8.16 punkte, dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą taikytinas 0,1 dydžio koeficientas, todėl už prašymo dėl įrodymų prijungimo parengimą priteistinas užmokestis negalėtų viršyti 135,86 Eur (1 358,60 Eur x 0,1). Apeliantė už vieno iš prašymų dėl įrodymų prijungimo prašė priteisti 205,31 Eur, už kito – 169,40 Eur, todėl už nurodytus prašymus priteistinos sumos mažintinos iki maksimalios 135,86 Eur sumos.

111.       Apeliantė taip pat prašė priteisti 11,52 Eur už prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės parengimą. Teismo vertinimu, nurodyto prašymo parengimas nereikalauja specialių teisinių žinių, todėl apeliantės prašymas tokio dokumento parengimą priteisti 11,52 Eur laikytinas nepagrįstu.

112.       Už kitas apeliantės advokato suteiktas teisines paslaugas prašomas priteisti užmokestis neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

113.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės pirmosios instancijos teisme patirtomis būtinomis ir pagrįstomis pripažintinos šios išlaidos: 3 478,01 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 21,18 Eur išlaidų už įrodymų vertimą į lietuvių kalbą, iš viso – 3 499,19 Eur.

114.       Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų: 816,75 Eur advokato pagalbai už priešieškinio parengimą ir 998,25 Eur už atsiliepimo į ieškovės ieškinį parengimą. Atsakovės prašomos priteisti sumos neviršija Rekomendacijų nustatytų dydžių.

115.       Vadovaujantis šios nutarties 105 punkte nurodytomis proporcijomis, apeliantei (ieškovei) iš atsakovės priteistina 3 499,19 Eur, o atsakovei iš apeliantės – 1 815 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų. Įskaičius ginčo šalių viena kitai mokėtinas bylinėjimosi išlaidas, apeliantei (ieškovei) iš atsakovė priteistina 1 684,19 Eur (3 499,19 Eur – 1 815 Eur) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

116.       Ieškinio reikalavimą pripažinti prastovos paskelbimą teisėtu ir pagrįstu byloje atmetus, už šį reikalavimą patirtos žyminio mokesčio išlaidos (75 Eur) apeliantei (ieškovei) nepriteistinos ir byloje neskirstytinos. Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti, kad apeliantė, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, nutraukus, už šį ieškinio reikalavimą sumokėtas 75 Eur žyminis mokestis grąžintinas apeliantei (ieškovei).

117.       Atsakovė, kaip darbuotoja, pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio už priešieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į patenkintų priešieškinio reikalavimų dalį (10 proc.), valstybės naudai iš apeliantės (ieškovės) priteistina 11,25 Eur (112,50 Eur x 10 proc.) žyminio mokesčio, taip pat 3,89 Eur (7,08 Eur x 55 proc.) pašto išlaidų, iš viso – 15,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

118.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apeliantė (ieškovė) patyrė 1 312,85 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (1 016,40 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 296,45 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą bei įrodymų surinkimą). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 210 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tiek ieškovės, tiek atsakovės prašomos priteisti sumos neviršija Rekomendacijų 7, 8.9, 8.11, 8.16 punktuose nustatytų dydžių, jos pripažintinos pagrįstomis.

119.       Apeliacinės instancijos teismui apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą patenkinus iš dalies – sumažinus pirmosios instancijos teismo atsakovei priteistos neturtinės žalos dydį nuo 5 000 Eur iki 2 000 Eur, tačiau palikus nepakeistą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, laikytina, kad iš viso buvo patenkinta 30 proc. (60 proc. / 2 ) apeliacinio skundo reikalavimų.

120.       Apeliantė už apeliacinį skundą iš viso sumokėjo 338 Eur žyminio mokesčio (113 Eur už turtinį reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir po 75 Eur už tris neturtinius reikalavimus). Kadangi bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti, kad apeliantė, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, nutraukta, taip pat konstatuota, jog byloje nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas pripažinti, kad apeliantė atsakovės atžvilgiu atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus dėl jos lyties (nėštumo), už šiuos reikalavimus sumokėtas 150 Eur žyminis mokestis grąžintinas apeliantei. Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti, kad apeliantės atsakovei paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą, už ši reikalavimą patirtos žyminio mokesčio išlaidos (75 Eur) apeliantei nepriteistinos ir byloje neskirstytinos.

121.       Už reikalavimą panaikinti sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atsakovei priteisimo apeliantė sumokėjo 113 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir sumažinus priteistos žalos dydį nuo 5 000 Eur iki 2 000 Eur, apeliantei iš atsakovės priteistina 67,70 Eur (113 Eur x 60 proc.) už šį reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio.

122.       Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantei iš atsakovės priteistina 461,56 Eur ((1312,85 Eur x 30 proc.) + 67,70 Eur), o atsakovei iš apeliantės – 847 Eur (1210 Eur x 70 proc.) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Įskaičius ginčo šalių viena kitai mokėtinas bylinėjimosi išlaidas, atsakovei iš apeliantės priteistina 385,44 Eur (847 Eur – 461,56 Eur) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

patenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Sevice Center“ apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Nutraukti civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „SK Impex Sevice Center“, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei S. G.- B. rašytinį atsakymą, nepažeidė Lietuvos respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Sevice Center“ ieškinį atmesti. Atsakovės S. G.- B. priešieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti atsakovei S. G.-B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Sevice Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą priešieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Sevice Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) iš atsakovės S. G.-B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 684,19 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 19 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Sevice Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. gruodžio 23 d. AB SEB banke, ir išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Sevice Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) valstybės naudai 15,14 Eur (penkiolika eurų 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Pripažinti, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. DGKS-7218, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-18133, netenka galios.“

Priteisti atsakovei S. G.-B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Sevice Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) 385,44 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 44 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Sevice Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. rugsėjo 21 d. AB SEB banke, ir išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.

Teisėjos Ramunė Mikonienė

         Asta Pikelienė

         Laima Ribokaitė