Administracinė byla Nr. eA-409-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos:1.4.3; 1.4.4; 12.19; 14.3; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Aplinkos apsaugos agentūra) dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vandenys“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba 2) atleisti pareiškėją nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo arba panaikinti Sprendimo dalį dėl apskaičiuoto 7 561 902,00 Eur dydžio mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu, sumažinant šį mokestį iki 151 238,04 Eur.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jam mokesčiai 50 kartų didesniu tarifu apskaičiuoti nustačius, jog pareiškėjas 2014–2018 metų laikotarpiais be leidimo į aplinką iš Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių bei Nemenčinės nuotekų valyklų su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalą di(2-etilheksilftalatą) (toliau – ir ftalatas). Bendrovei buvo paskaičiuotas mokestis 50 kartų padidintu tarifu už nedeklaruotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius, iš viso – 7 305 645 Eur, iš kurių: 7 248 561 Eur (Vilniaus nuotekų valykla), 33 685 Eur (Šalčininkų nuotekų valykla); 23 399 Eur (Nemenčinės nuotekų valykla).

3.       Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas nurodė, mokesčiai apskaičiuoti nesilaikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnyje nustatyto senaties termino, t. y. mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus.

4.       Pareiškėjo teigimu, nei Lietuvoje, nei Europoje nėra įrangos, kuria būtų galima iš nuotekų išvalyti ftalatus, nors ftalatai yra gausiai paplitę, nes yra naudojami plastikiniuose gaminiuose kaip minkštikliai, plastifikatoriai. Ftalatai gali patekti į nuotekas iš įvairių gaminių ir su nuoplovomis nuo pastatų ir įvairių konstrukcijų. Foninė tarša ftalatais yra neišvengiama, kadangi šie junginiai mažomis koncentracijomis visą laiką pasiskirstę aplinkos ore.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jį kiekvienais metais, įskaitant ir mokestinio patikrinimo laikotarpį, tikrindavo Departamento pareigūnai, jiems buvo žinoma apie į aplinką išleidžiamų ftalatų kiekį ir koncentraciją, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad Bendrovė pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Bendrovė nuo 2013 metų iki 2020 metų nei iš Departamento, nei iš Agentūros negavo jokių pastabų, įspėjimų arba įpareigojimų, susijusių su ftalatais. Vadentvarkos bendrovės neslėpė taršos ftalatais faktų, o priešingai – Agentūrai ir Departamentui nesiimant jokių veiksmų, vandentvarkos bendrovės kėlė šį klausimą viešai tarpinstitucinei diskusijai.

6.       Pareiškėjo nuomone, reikalavimas už 2014–2018 metus laikotarpį sumokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu už taršą, kurios parametrų kontroliuojančios institucijos niekada nevertino ir nereagavo, yra ne tik neteisėtas, bet ir neproporcingas. Iš 2020 m. kovo 30 d. Patikrinimo akte Nr. PA-74-1 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pateiktų protokolų matyti, kad per visą vertinamą veiklos laikotarpį Bendrovės turimais duomenimis nepasitaikė atvejų, kada Bendrovės į aplinką išleidžiamose nuotekose ftalatų koncentracija viršijo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintame Nuotekų tvarkymo reglamente (toliau – ir Reglamentas, Nuotekų tvarkymo reglamentas) nustatytas didžiausias leistinas koncentracijas ir aplinkos kokybės standartus. Su Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) protokolais Bendrovė pirmą kartą buvo supažindinta tik juos pateikus su 2020 m. kovo 30 d. Patikrinimo aktu, todėl apie dalį tyrimų protokolų, kuriais grindžiamas ginčijamas Sprendimas, pareiškėjas nuo 2015 metų nebuvo informuojamas.

7.       Bendrovei keičiantis informacija su kitomis vandentvarkos bendrovėmis paaiškėjo, jog Agentūra 2019 m. liepos 4 d. raštu Nr. (30.5)-A4-4575 pripažino, jog nėra išdavusi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) ir Taršos leidimų ūkio subjektams, kurie iš buitinių nuotekų valo ftalatus ir neturi informacijos apie Europoje veikiančius buitinių nuotekų valymo įrenginius, valančius ftalatus. Todėl, pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad ftalatų išvalymo problema yra ne Bendrovės, o valstybės lygio problema, kurios sprendimą turėtų inicijuoti kompetentingos institucijos.

8.       Pareiškėjas remdamasis Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštu, adresuotu UAB „Kėdainių vandenys“, nurodė, kad 2018 metais Agentūra aiškiai išreiškė poziciją, kad nustačius ftalatus nuotekose (net ir esant didžiausios leistinos koncentracijos (toliau – ir DLK) viršijimui), nėra pagrindo keisti TIPK, nors kaip ir pareiškėjo atveju, į UAB „Kėdainių vandenys“ TIPK leidimą ftalatai nebuvo įtraukti. Todėl ir ši aplinkybė, pareiškėjo nuomone, patvirtina Departamento ir Agentūros nenuoseklumą, dvigubų standartų taikymą bei sankcijos taikymo Bendrovei nepagrįstumą.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad pažeidimą, jeigu toks buvo, jo trukmę lėmė Agentūrai teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas. Kad pareiškėjo į aplinką išleidžiamose nuotekose yra nedideli ftalatų kiekiai, Agentūrai buvo žinoma mažiausiai nuo 2013 metų. Agentūra nevykdė Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47 ir 50 punktuose nustatytų pareigų, kurios nustatytos imperatyviai, t. y. Agentūra, pasikeitus teisės aktų reikalavimams (2013 metais ftalatus priskyrus prioritetinėms pavojingoms medžiagoms) ar pagal Bendrovės teikiamus monitoringo duomenis, ar pagal Departamento atliktų patikrinimų duomenis (jeigu manė, kad jie yra tikslūs ir tikri), privalėjo peržiūrėti taršos leidimų sąlygas ir (arba) rekomenduoti Bendrovei įsitraukti į leidimus ftalatus ir deklaruoti šiuos teršalus. Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, tikrintu laikotarpiu nei viena Lietuvos vandentvarkos įmonė į TIPK ir Taršos leidimus nebuvo įsitraukusi ftalatų. Be to, aptartos Taisyklių nuostatos skirtos prevencijai, o šiuo atveju Bendrovę siekiama nubausti, patikrinimas vykdytas atbuline data, nors atsakovo atliktuose 2015-2019 metų patikrinimuose pareiškėjo veikloje aplinkosauginių pažeidimų nebuvo nustatyta.

10.       Nurodydamas, kad valstybės institucijos turi laikytis gero viešojo administravimo ir kitų principų, pareiškėjas pabrėžia, jog kontrolės nevykdymas iš esmės užkirto kelią veikti principui „teršėjas moka“. Bendrovė neturi galimybės atgaline data perkelti šių mokesčių ant prieš 5 metus taršą sukėlusių vartotojų ir abonentų, o faktiškai visa 7,5 mln. Eur mokesčio našta teks dabartiniams vartotojams.

11.       Pareiškėjas teigė, kad matavimai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo atlikti pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl turi būti pripažintini nepatikimais, jų rezultatai negali būti pagrindu taikyti itin didelę sankciją. Pareiškėjo teigimu, jokie įrodymai, įskaitant mėginių paėmimo ir tyrimo protokolus teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl visus įrodymus teismas turi vertinti jų patikimumo ir objektyvumo aspektu. Pripažinus ir prilyginus procesą dėl 7,5 mln. Eur sankcijos taikymo baudžiamajam, akivaizdu, jog įrodymai, kuriais įrodinėjamas padarytas pažeidimas, privalo būti vertinami itin atidžiai. Abejones keliantys įrodymai negali būti pagrindu taikyti kriminalinei prilyginamą sankciją. Šios procesinės garantijos, pareiškėjo nuomone, yra svarbios vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas pareiškėjos padarytas pažeidimas, patikimumą ir atsakovo neatsakingumą pažeidžiant mėginių ėmimo ir tyrimo procedūras.

12.       Pareiškėjas paaiškino, jog ftalatų tyrimas yra sudėtingas procesas, kadangi nustatomos šių teršalų koncentracijos nuotekose labai mažos, svarbus procedūrų laikymasis, mėginių ėmimui ir jų tyrimui atsakovo pasirinkta įranga ir prietaisai. Ruošiant ftalatų mėginius, susiduriama su pašaliniu poveikiu – fonine tarša ftalatais, todėl galutiniai rezultatai gali būti stipriai iškreipti. Pareiškėjas nurodė, kad atitinkamos nuostatos dėl mėginių paėmimo ir tyrimo atlikimo numatytos standartuose LST EN ISO 5667-3:2018 ir ISO 18856:2004, kurių nagrinėjamu atveju buvo nesilaikyta. Nors tyrimų protokoluose formaliai nurodoma, kad atliekant tyrimą naudota talpa „Tamsinto stiklo indas“, tačiau pažeidžiant aukščiau nurodytus standartus, tinkamos taros naudojimas nebuvo užtikrintas visose tyrimo stadijose. Minimalus nukrypimas nuo įtvirtintų taisyklių bet kurioje stadijoje reikšmingai lemia tyrimo rezultatą – toks rezultatas negali būti naudojamas mokesčių apskaičiavimui ir sankcijos taikymui. Atliekant 2014–2018 metų matavimus dėl ftalatų, matavimo procese taip pat buvo pažeidžiami aukščiau nurodyti reikalavimai, t. y. buvo naudojamos medžiagos, kurios į tiriamas nuotekas pačios perdavė ftalatus, tyrimas būdavo atliekamas tik po vienos paros laikymo netinkamoje taroje, kuri į matuojamas nuotekas pati perdavė ftalatus. Padaryti šiurkštūs pažeidimai lėmė ir ženklius tyrimų rezultatų skirtumus, nes tyrimų rezultatai neturi jokio nuoseklumo ir tendencijos, yra visiškai atsitiktiniai. Todėl, pareiškėjo teigimu, už nuotekas, kurios nebuvo užterštos ir į kurias teršalai pateko tik atliekant nuotekų tyrimą, jis neturi mokėti mokesčio nei įprastu, nei padidintu tarifu.

13.       Pareiškėjas nurodė, kad tyrimo rezultatai neatitinka standarto LST EN ISO 18856:2005 reikalavimų, kadangi matavimų rezultatai nepatenka į šio standarto taikymo sritį, todėl rezultatais remtis negalima.

14.       Pareiškėjas pabrėžia, kad 50 kartų padidinto mokesčio tarifo taikymas yra neprotinga ir neproporcinga sankcija. Bendrovės TIPK leidimuose, išduotose veiklai Vilniaus, Šalčininkų, Nemenčinės miesto nuotekų valyklose, yra nustatyti leidžiami išleisti į aplinką apmokestinamieji teršalai iš valymo įrenginių, tarp kurių nėra nurodomi ftalatai. Pareiškėjas neginčija pareigos mokėti mokestį už ftalatų išleidimą į aplinką su sąlyga, kad įmanoma nustatyti jų kiekį. Bendrovė taip pat neginčija aplinkybės, kad teikiamose deklaracijose nebuvo nurodytas išleidžiamas ftalatų kiekis.

15.       Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Sąjungos pagrindiniuose teisės aktuose ir nacionalinėje teisėje įtvirtintu proporcingumo principu, teismų jurisprudenciją, aiškinant šio principo turinį, akcentuoja, kad skiriant tokio pobūdžio sankciją (baudą), privalo būti išsamiai, objektyviai, tinkamai ir teisingai įvertintos visos sankcijos skyrimui reikšmingos teisinės ir faktinės aplinkybės, vadovaujamasi teisingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais teisės principais. 

16.       Pareiškėjui taikoma poveikio priemonė turi būti individualizuota, t. y. Departamentas, siekdamas pritaikyti 50 dydžio didinimo koeficientą, privalo įrodyti ne tik formalų teršalų nedeklaravimo faktą, bet ir konkretų mokesčio mokėtojo elgesio modelį, t. y. apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo faktą. Šią poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2020 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2397-520/2019; kt.) ir tvirtino, kad atsakovas nenustatė nei vienos iš sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Akcentuotina, kad baudų už mokesčių įstatymų pažeidimą skyrimas yra siejamas su mokesčių mokėtojo nesąžiningumu. Šiuo atveju, pareiškėjo nesąžiningumas nėra nustatytas. Priešingai, pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas, bendradarbiavo su atsakovu ir kontroliuojančiomis institucijomis, kurios ir turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie būtinumą ftalatus įtraukti į TIPK leidimą. Pareiškėjo veikla yra reguliuojama, o mokestis už aplinkos teršimą yra įtraukiamas į geriamojo vandens kainą arba kita forma perkeliamas teršiantiems vartotojams arba visiems vandenį naudojantiems vartotojams, pareiškėjo vandens tiekimo veikla yra monopolinė, todėl pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti jokio turtinio intereso nedeklaruoti taršos ir vengti mokesčio mokėjimo.

17.       Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja. Pareiškėjas vykdė reikiamus tyrimus, fiksavo ir dokumentavo jų rezultatus, bendradarbiavo su Agentūra, Departamentu ir kitomis institucijomis. Bendrovė niekada sąmoningai tyčia neslėpė ftalatų kiekio, apgaulingai netvarkė matavimų ir / ar tyrimų apskaitos, neklastojo dokumentų, netrukdė pareigūnams atlikti įstatymuose numatytų pareigų, nesiekė ir nesiekia išvengti mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimo, todėl jai negali būti pritaikytas padidintas taršos už aplinkos teršimą tarifas. Apskaičiuota 7,5 mln. Eur suma turės reikšmingą neigiamą įtaką Bendrovės finansinei būklei. Pareiškėjo įsitikinimu, vienintelė neigiama pasekmė yra biudžeto nuostolis dėl nesavalaikio mokesčių nesurinkimo, tačiau 50 kartų padidinto mokesčio taikymas šioje konkrečioje situacijoje yra neadekvatus lyginant su hipotetiniu biudžeto nuostoliu. Be to, Bendrovės nustatyti ftalatų kiekiai buvo ypatingai nedideli (nuo 0,00009 iki 0,00039 mg/l), Patikrinimo akte yra aritmetinių klaidų apskaičiuojant mokesčio sumas.

18.       Pareiškėjo teigimu, nepagrįstos Patikrinimo akto išvados, susijusios su fenoliais. Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė 2014–2018 metais be leidimo į aplinką iš Vilniaus nuotekų valyklos, Šalčininkų nuotekų valyklos ir Švenčionių nuotekų valyklos bei 2015–2018 metais iš Nemenčinės miesto nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus: 4-nonilfenolis (šakotasis), nonilfenoliai (techninis mišinys). Todėl Bendrovei buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius ( iš viso – 205 498 Eur).

19.       Bendrovę kiekvienais metais tikrindavo aplinkos apsaugos pareigūnai, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad Bendrovė neteisėtai teršia aplinką fenoliais. Bendrovė, atlikdama fenolių monitoringą, fenolių nebuvo nustačiusi. Fenoliai nustatyti tik Agentūros laboratorijoje, tačiau su tyrimų protokolais Bendrovė pirmą kartą buvo supažindinta tik juos pateikus su Patikrinimo aktu. Iš tyrimo protokolų matyti, kad Vilniaus nuotekų valykloje nustatyti ypatingai nedideli fenolių kiekiai. Kaip ir ftalatų atveju, taršos fenoliais ir jų išvalymo iš nuotekų problema yra ne Bendrovės, o valstybės lygio problema. Agentūra pati pripažino, kad nėra išdavusi TIPK ir Taršos leidimų ūkio subjektams, kurie iš buitinių nuotekų valo fenolius ir neturi informacijos apie Europoje veikiančius buitinių nuotekų valymo įrenginius, valančius fenolius. Nonilfenoliai nėra nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintame apmokestinamųjų teršalų sąraše. Kaip ir ftalatų atveju, tyrimui paimti mėginiai negali turėti sąlyčio su plastiku, tačiau jie parą išbuvo plastikinėse talpose, t. y. neatitiko nustatyto tyrimo standarto, kas lėmė neteisingus rezultatus. Bendrovė nepagrįstai įpareigota mokėti aplinkos teršimo mokestį, už nuotekas, kurios nebuvo užterštos ir į kurias teršalai pateko tik atliekant nuotekų tyrimą.

20.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

21.       Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjas neginčija nustatyto teisės pažeidimo, t. y. neginčija pareigos mokėti mokestį už ftalatų išleidimą į aplinką. Bendrovė buvo tikrinama ne dėl ftalatų išleidimo, o kaip TIPK leidimų, į kuriuos ftalatai iki šiol nėra įtraukti, turėtoja. Patikrinimo metu tikrinama, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reikalavimų. Departamentas atkreipė dėmesį, kad 2018 metais buvo atliktas vienintelis teminis mokestinis patikrinimas už 2016 metus, kurio patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar pareiškėjas teisingai apskaičiavo ir sumokėjo už išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį), o ne patikrinti Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą (toliau – ir MUATĮ) reikalavimų laikymąsi.

22.       Atsakovo teigimu, teismas turėtų kritiškai įvertinti pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų mėginių ėmimo priemonių, foninės taršos nesilaikant numatytų ėmimo reikalavimų, nes pareiškėjo atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl Paviršinio vandens ir/ar nuotekų ėminių paėmimo ir matavimo protokolų. Agentūros darytuose Vilniaus ir Nemenčinės miestų valyklos tyrimuose buvo nustatyta didžiausią leistiną koncentraciją viršijanti ftalato norma. Be to, 2020 m. gegužės 27 d. laboratorinių tyrimo protokole užfiksuota, jog pareiškėjo valdomojoje Vilniaus nuotekų valykloje ir toliau teršiama ftalatais ir užfiksuota 1,8 mikro gr/l koncentracija. Pareiškėjas nutyli, kad jam buvo ne mažiau kaip du kartus siųsti raštai dėl būtinybės pakoreguoti TIPK leidimus dėl ftalatų, nes šią aplinkybę patvirtina Departamento byloje pateikti 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštai. Todėl atsakovo nuomone, pareiškėjas klaidina teismą apie tai, kad jam nebuvo žinoma apie TIPK leidimų keitimo būtinybę.

23.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis su tyrimų protokolais buvo supažindintas tik juos pateikus su Patikrinimo aktu, Departamentas tvirtina, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 652 patvirtintų Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės sistemos nuostatų reikalavimus, imant išleidžiamų į aplinką teršalų mėginius privalo dalyvauti įmonės atstovai. Bendrovės atstovai imant mėginius dalyvavo.

24.       Departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, dėl kokios priežasties, net ir puikiai žinodamas, kad buvo paimti mėginiai iš jo valdomo padidintos rizikos objekto, susijusio su galima aplinkos tarša, nepasirūpino tyrimų protokolų gavimu, t. y. būdamas savo veiklos srities profesionalu nesielgė apdairiai ir rūpestingai. Pareiškėjo neatsakingas požiūris į vykdomą teršalų apskaitą negali būti pripažintas kaip pasiteisinimas dėl neapskaitytų, nuslėptų teršalų kiekių, kurie lėmė apskaičiuoto mokesčio padidintu tarifu taikymą konkrečioje situacijoje. Departamento nuomone, teismas turėtų kritiškai įvertinti pareiškėjo argumentus, kad jis tik atliekant mokestinį patikrinimą buvo supažindinta su tyrimų protokolais, nes pareiškėjas turėjo žinoti, kad yra paimti mėginiai ir atliekami tyrimai, tarp jų ir ftalatų, ir turėjo pareigą domėtis atliktų tyrimų rezultatais. Pagal MUATĮ 8 straipsnio 6 dalį, mokesčio mokėtojui numatyta pareiga vykdyti išmetamo į aplinką teršalo apskaitą ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, todėl atsakomybė teisingai apskaičiuoti faktinius į aplinką išleistus teršalų kiekius tenka būtent mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojui, konkrečiai – Bendrovei. Taigi, pareiškėjas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis atliktų tyrimų rezultatais, įvertinti ir apskaityti visus duomenis, reikalingus faktinei taršai paskaičiuoti, t. y. veikti aktyviai ir rūpestingai, tačiau duomenų apie atliktus aktyvius pareiškėjo veiksmus šioje byloje nėra.

25.       Departamentas paaiškino, kad Agentūra yra akredituota Nacionalinio akreditacijos biuro pagal standartą LST EN ISO/IEC 17025:2005 nuotekų ir aplinkos oro mėginių ėmimui. Todėl Agentūra yra kompetentinga atitikties įvertinimo įstaiga ir jos priimti sprendimai yra galiojantys, kol nėra teismo pripažinti netekusiais galios. Pagal Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį Nacionalinio akreditacijos biuro ir jo akredituotų atitikties vertinimo įstaigų priimti sprendimai yra skundžiami. Todėl net jeigu būtų preziumuojama, kad aktualūs tyrimų rezultatai pareiškėjui buvo įteikti tik kartu su Departamento pateiktu Patikrinimo aktu (2020 m. balandžio 1 d.), pareiškėjas Agentūros laboratorinių tyrimų protokolą galėjo apskųsti, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Todėl laikytina, pareiškėjas neteko teisės skųsti Agentūros laboratorinių tyrimų veiksmų. Departamento vertinimu, vykdydamas pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius, jis pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl galbūt neturėtų nuotekų tyrimų protokolų ir apskaičiuotus teršalų kiekius teisingai vertino kaip nedeklaruotus, nuslėptus.

26.       Atsakovas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVNTĮ) 3 straipsnio 10 dalį, pareiškėjas yra laikomas geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, todėl pagal GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą pareiškėjas privalo vykdyti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėseną, tvarkyti apskaitą ir teikti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėsenos duomenis nustatyta tvarka. Bendrovė, vadovaudamasi su Departamentu suderinta Monitoringo programa, fiksavo ftalatų ir nonilfenolių išmetimą į gamtinę aplinką, žinojo, kad jos nurodytos pavojingos prioritetinės medžiagos nėra įtrauktos į TIPK leidimą, pagal kurią ji gali vykdyti veiklą, tačiau nesiėmė savalaikių veiksmų, kad pakeistų TIPK leidimą. Todėl Bendrovė, kaip geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, privalanti užtikrinti viešąjį interesą, žinodama apie tai, kad jos iš abonentų priimamose nuotekose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų, netinkamai vykdė savo pareigas, neužtikrino nustatytos kokybės nuotekų tvarkymo paslaugų ir taip veikė pažeisdama Vilniaus regiono gyventojų viešąjį interesą. Prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjui.

27.       Pasisakydamas dėl mokesčio už aplinkos teršimą padidintu tarifu apskaičiavimo, atsakovas pažymėjo, kad MUATĮ paskirtis yra skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymų saugomiems interesams. Pareiškėjas neginčija fakto, kad išleido į aplinką ftalatus, jų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą. Taigi nedeklaravus ftalatų ir nesumokėjus už juos mokesčio, pareiškėjui kilo pareiga mokėti mokestį didesniu tarifu. Pabrėžia, jog pareiga tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą teisės aktuose nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, nebe pirmus metus vykdydamas veiklą, šį teisinį reguliavimą privalėjo žinoti ir vykdyti.

28.       Departamentas pabrėžė, kad teisės aktai nenumato galimybės jam, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją (šiuo atveju – pareiškėją) atleisti nuo įstatymais numatytų mokesčių ir nenumato galimybės neskaičiuoti mokesčio pagal šiuo atveju esamą situaciją. Departamento duomenimis, pareiškėjas atsiliepimo į skundą rengimo laikotarpiu nėra deklaravęs, sumokėjęs net ir to mokesčio, kurio neginčija (be padidinto tarifo). Bendrovė yra Lietuvoje didžiausia vandentvarkos įmonė ir, atsižvelgiant į jos metines pajamas, už tikrinamus metus apskaičiuota mokestinė prievolė neturėtų būti pripažinta kaip didelė, t. y. nėra pagrindo teismui mažinti apskaičiuotą mokestį.

29.       Dėl skundo teiginio, kad buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo senaties terminas, Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas vadovaujasi neaktualia MAĮ nuostata. Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjui išsiųstas dar 2019 m. rugpjūčio 27 d., t. y. galiojant penkerių metų senaties terminui, todėl Departamento mokestinis patikrinimas turėjo ir privalėjo toliau vykti ir buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusią įstatymo nuostatą dėl mokesčio skaičiavimo arba perskaičiavimo termino ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.

31.       Agentūra paaiškino, kad Bendrovei TIPK leidimai išduoti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (toliau – ir TIPK leidimų taisyklės) 2 priedą. Pareiškėjas turi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-01, išduotą 2012 m. rugpjūčio 21 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-01, išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-5, išduotą 2006 m. sausio 3 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Šn-1.

32.       Agentūra teisės aktų pagrindu ir TIPK leidimų taisyklėse nustatyta tvarka įgaliota išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą. Pagal teisės aktų nuostatas prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjui. Todėl pareiškėjas, teikdama paraiškas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-01 ir TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-V-01 gauti, jau galiojant Reglamento nuostatoms, privalėjo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimus, kuriuose turėjo būti nustatytos pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Likusius turimus TIPK leidimus pareiškėjas privalėjo pasikeisti.

33.       Agentūra pabrėžė, kad Bendrovė yra geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, šioje srityje dirba 29 metus ir privalo žinoti jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Bendrovei kaip profesionalei yra keliami didesni protingumo ir apdairumo standartai. Atliekant laboratorinę objekto kontrolę, pareiškėjo žinybinė laboratorija 2014–2018 metais išleidžiamose nuotekose nustatė prioritetines pavojingąsias medžiagas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo nuotekų sudėtį, joms keliamus reikalavimus.

34.       Agentūra pažymėjo, kad skunde pateikiama klaidinanti informacija, kad tyrimų protokoluose tik formaliai nurodoma, jog naudotas tamsinto stiklo indas mėginiams. Agentūros Aplinkos tyrimų departamento (toliau – ir ATD) Cheminių tyrimų skyrius visiems regionų skyriams išduoda tik tinkamo tipo ir tinkamai paruoštus indus mėginiams imti, todėl indai, skirti mėginiams imti, paruošiami pagal tyrimų metodų reikalavimus. Taip pat klaidingai nurodoma, kad tyrimas būdavo atliekamas tik po vienos paros laikymo netinkamoje taroje. Bendrovės nuotekų mėginiai ftalatų tyrimams buvo paimti į tamsinto stiklo indus. Pagal standartų reikalavimus mėginiai ftalatų tyrimams gali būti saugomi tamsioje vėsioje vietoje iki 4 dienų, todėl jokie procedūriniai pažeidimai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryti. Plastikinės automatinio semtuvo dalys yra pagamintos iš polipropileno (PP), savo sudėtyje neturinčio ftalatų ir alkilfenolių, todėl semtuvo naudojimas ftalatų ir alkilfenolių išsiskyrimui į nuotekas įtakos neturėjo. Agentūros teigimu, ėminių ėmimui naudojamas kibiras pagamintas iš polietileno (PE), kurį gaminant pagal Europos teisinį reguliavimą paprastai nenaudojami ftalatai. Nepagrįstas ir deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad vykdant tyrimus buvo padaryti šiurkštūs pažeidimai, kurie lėmė nepaaiškinamus tyrimų rezultatų skirtumus. Nuotekos į Bendrovės valymo įrenginius patenka iš įvairių abonentų ir nuo jų išleidžiamų nuotekose teršalų kiekio rezultatai gali svyruoti plačiose ribose. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis reguliariai atlieka abonentų, ypatingai potencialių didžiausių teršėjų, bei savo išleidžiamų nuotekų kontrolę, ir kad turi pagrindą užginčyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metu išmatuotas ftalatų vertes. Agentūra pripažino, kad mėginio paėmimo 2015 m. gegužės 12–13 d. protokole buvo padaryta techninė klaida ir vietoje paros mėginio nurodyta momentinis mėginys, tačiau iš tyrimo protokolo aiškiai matyti, kad mėginys yra paros. Imant minėtus mėginius visada dalyvavo Bendrovės atstovas, kuris pasirašydavo mėginių ėmimo protokole. Dėl mėginių ėmimo pretenzijos nebuvo pareikštos.

II.

35.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą tenkino iš dalies: pakeitė Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 7 561 902 Eur mokestį sumažino iki 3 024 760, 80 Eur.

36.       Teismas nustatė, kad:

36.1.                      Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu buvo analizuojami ir vertinti pareiškėjo (ne) deklaruoti į aplinką išmestų teršalų kiekiai iš atskirų taršos šaltinių, nurodytų TIPK leidime ir Taršos leidime bei vertinti (ne) deklaruoti be leidimo išgauti požeminio vandens išteklių kiekiai.

36.2.                      Atlikęs patikrinimą, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. kovo 30 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal jam 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2006 m. gruodžio 30 d., 2006 m. sausio 3 d. išduotus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimus eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, už kurių taršą turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti taršos mokestį. Patikrinimo akte nurodoma, kad:

36.2.1.                      Pareiškėjas 2014–2018 metais be leidimo į aplinką iš Vilniaus nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus – di(2-etilheksilftalatas), 4-nonilfenolis (šakotasis) ir nonilfenoliai (techninis mišinys). Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu TIPK leidime Nr. VR-4.7-V-02-01 Vilniaus nuotekų valykla neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Vilniaus miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014–2017 metais, tyrimuose buvo nustatyti teršalai, konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Reglamento14 ir 15 punktų, Taisyklių 1 priedo 1.4 papunkčio, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, Bendrovei paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 7 504 818 Eur. Nustatyta, jog pareiškėjas iš Vilniaus nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios per 2014 metų mokestinį laikotarpį nedeklaravo 0,00046 t di(2-etilheksilftalato) ir 0,0032 t nonilfenolių (techninis mišinys), 2015 metais išleido 0,0333 t di(2-etilheksiftalato), 0,0028 t 4-nonilfenolio (šakotasis) ir 0,0028 nonilfenolių (techninis mišinys), 2016 metais išleido 0,2365 t di(2-etilheksilftalato), 2017 metais – 0,1538 t di(2-etilheksilftalato), 0,00207 t 4-nonilfenolio (šakotasis) ir 0,00165 t nonilfenolių (techninis mišinys), 2018 metais išleido 0,0143 t di (2-etilheksiftalato).

36.2.2.                      Patikrinus, kaip Bendrovė deklaravo taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metus pagal TIPK leidimą, nustatyta, kad Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijas teikė, bet deklaruodama taršą už 2018 metus deklaravo 0,0604 t mažiau negu faktiškai išleido į aplinką bendrojo fosforo kiekio, naftos deklaravo 0,0201 t teršalų mažiau negu faktiškai išleido, bendrojo azoto deklaravo 0,1429 t mažiau, negu faktiškai išleido, tuo pažeisdama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Todėl vadovaujantis minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir Aprašo 14 punktu pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, iš viso 2 272 Eur.

36.2.3.                      Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjas 2014–2018 metais be leidimo į aplinką iš Šalčininkų nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus – di(2-etilheksilftalatas), 4-nonilfenolis (šakotasis) ir nonilfenoliai (techninis mišinys). Įvertinus tai, jog tikrinamuoju laikotarpiu Šalčininkų nuotekų valykla TIPK leidime neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Šalčininkų miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014-2017 metų tyrimuose buvo nustatyti teršalai, Bendrovė pažeidė Reglamento 14 ir 15 punktų, Taisyklių 1 priedo 1.4 papunkčio, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Aprašo 4 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius, iš viso – 33 685 Eur. Nustatyta, jog pareiškėjas per 2015 metus iš Šalčininkų nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,00029 t di(2-etilheksilftalato), 2016 metais – 0,00048 t di(2-etilheksilftalato), 2017 metais – 0,000828 t di(2-etilheksilftalato), 2018 metais – 0,0000403 t di(2-etilheksilftalato).

36.2.4.                      Nustatyta, jog pareiškėjas 2015–2018 metais be leidimo į aplinką iš Nemenčinės miesto nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus di(2-etilheksilftalatą), 4-nonilfenolį (šakotasis). Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu Nemenčinės nuotekų valykla leidime neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Nemenčinės miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2015–2018 metais tyrimuose buvo nustatyti teršalai, konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Reglamento 14 ir 15 punktų, Taisyklių 1 priedo 1.4 papunkčio, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Aprašo 4 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2016-2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 23 399 Eur. Pareiškėjas per 2016 metų. mokestinį laikotarpį iš Nemenčinės nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,0000516 t di(2-etilheksilftalato), 2017 metais – 0,000807 t di(2-etilheksilftalato), 2018 metais – 0,000067 t di(2-etilheksilftalato).

37.       Pareiškėjas 2020 m. birželio 1 d. Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto išvadų, tačiau įvertinęs Bendrovės pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius įrodymus, Departamentas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė pakeisti Patikrinimo aktu patvirtintą 7 564 174 Eur mokesčio dydį ir patvirtino šiame Sprendime nurodytais motyvais 7 561 902 Eur dydžio mokestį didesniu tarifu. Sprendimas pakeisti Patikinimo aktą buvo priimtas, atsižvelgus į pareiškėjo rašytinių pastabų III dalyje užfiksuotą pastebėjimą, jog Bendrovė, deklaruodama taršą už 2018 metus, deklaravo mažiau bendrojo fosforo kiekio, naftos, bendrojo azoto kiekio, negu išleido į aplinką.

38.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam mokestis galėjo būti apskaičiuotas tik už 2016–2018 metus, teismas nurodė, kad Bendrovės patikrinimas buvo pradėtas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjai išsiųstas 2019 m. rugpjūčio 27 d., todėl vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalies akto redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. straipsnio pakeitimo. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 4 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, 10 straipsnio 6 dalį, teismas darė išvadą, kad Departamentas, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalies straipsnio redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. pakeitimo, galėjo mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamą atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., t. y. einamuosius 2019 metus ir praėjusius penkerius 2018–2014 metus. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas pareiškėjo argumentus dėl laikotarpio, už kurį galėjo būti apskaičiuoti mokesčiai, atmetė.

39.       Teismas vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatomis, Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktu, nustatančiu, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriuose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo.

40.       Byloje buvo nustatyta, kad Bendrovei pagal TIPK leidimų taisyklių 2 priedą yra išduoti TIPK leidimai – Bendrovė turi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-01, išduotą 2012 m. rugpjūčio 2 d.; Bendrovės Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-01, išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; Bendrovės Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-5, išduotą 2006 m. sausio 3 d.; Bendrovės Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-1, tačiau Agentūra buvo informuota, jog pareiškėjo išleidžiamose nuotekose nustatyta ftalato koncentracija viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose.

41.       Įvertinęs bylos medžiagą, proceso dalyvių paaiškinimus, teismas nenustatė, kad būtų nuginčyta aplinkybė, jog pareiškėjas teršia aplinką ftalatais. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo ir dėl to, kad aktualiu laikotarpiu (2014–2018 metais) pareiškėjas neturėjo nei TIPK leidimo, nei Taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų – ftalatų – išmetimo į aplinką normatyvas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas už išleistą į aplinką ftalatą nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui (atsakovo duomenimis, Bendrovė mokesčius delsia sumokėti ir po mokestinio patikrinimo). Teismo vertinimu, aplinkybių, jog vykdė veiklą neturėdama leidimo, nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių už aplinkai daromą taršą, skunde neginčijo ir Bendrovė. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Bendrovė turėjo gauti taršos leidimą dėl ftalatų išleidimo į aplinką, deklaruoti į aplinką išleidžiamą ftalatų kiekį ir sumokėti mokesčius. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Teismas darė išvadą, kad be leidimo išmestas į aplinką teršalų (ftalatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą ir pareiškėjo argumentus dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo nepagrįstumo atmetė.

42.       Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo (susiduriama su pašaliniu poveikiu, fonine tarša). Teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos agentūros ATD specialistai iš Bendrovei priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standartų LST ISO 5667-10:2011 ir LST EN ISO 5667-3:2018 reikalavimų (tamsinto stiklo indai su aliuminio folija po indo kamšteliu, kontroliuojamos bei mėginių transportavimo, saugojimo sąlygos ir kt.). ATD ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. ATD naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo, kad atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė pretenzijas Departamentui dėl mėginių paėmimo būdo ar naudojamų priemonių, taip pat nenustatyta, jog būtų skundžiami atliktų tyrimų protokolai. Teismas pabrėžė, kad Agentūra yra akredituota ir kompetentinga atitikties įvertinimo įstaiga ir jos priimti sprendimai yra galiojantys, kol nenuginčijami teisme. Kadangi atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų, o nuotekų mėginiai buvo paimti iš pareiškėjui priklausančio automatinio mėginių semtuvo, už automatinio kurio eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja (t. y. pareiškėjas), teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl galbūt neturėtų nuotekų tyrimų protokolų ir apskaičiuotus teršalų kiekius vertino kaip nedeklaruotus.

43.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jį kasmet tikrinę aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė aplinkos teršimo ftalatais fakto, teismas pažymėjo, kad pagal Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.7 punktą, taikant 2002 metų TIPK taisyklių 2 priedo kriterijus išduotų TIPK leidimų galiojimas tęsiasi, jie prilyginami taršos leidimams ir nuo 2014 m. liepos 1 d. jiems taikomi Taisyklių reikalavimai. Minėtu Aplinkos ministro įsakymu Agentūrai nuo 2014 m. liepos 1 d. pavesta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą; nuo 2014 m. liepos 1 d. Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka keisti pagal 2002 metų TIPK taisyklių 2 priedo kriterijus išduotus TIPK leidimus ir naikinti jų galiojimą.

44.       Teismas nurodė, kad Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius, atitinkančius Taisyklių 1 priede nustatytus kriterijus, ir Agentūra, išduodanti leidimus, peržiūrinti leidimų sąlygas, keičianti leidimus ir panaikinanti leidimų galiojimą. Teismas apžvelgė Taisyklių 8, 13–14, 21 ir kituose punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį leidimo išdavimo, paraiškos leidimui gauti pildymo tvarką, atvejus, kada leidimas turi būti pakeistas; kt.

45.       Teismas taip pat pabrėžė, kad Bendrovė yra geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, kaip ji apibrėžiama GVNTĮ 3 straipsnio 10 dalyje, apžvelgė šiame įstatyme nustatytas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-639 patvirtintuose Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimuose (toliau – ir Reikalavimai) detalizuotas pareigas geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams.

46.       Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka veiklos vykdytojai, t. y. būtent pareiškėjui. Buvo pripažinta, kad įsigaliojus Reglamento nuostatoms, pareiškėjas privalėjo pats kreiptis į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų, Reglamento 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas privalėjo atsakingai ir rūpestingai, laiku atlikti TIPK ir / ar taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jam įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir (ar) taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Konstatavęs, kad pareiškėjas šių pareigų tinkamai nevykdė, teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio ir Aprašo 14 punkto nuostatomis, pareiškėjui pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjui 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo siunčiami Departamento raštai dėl būtinybės pasikoreguoti TIPK leidimus, todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nežinojo, o kompetentingos institucijos neinformavo apie leidimo pakeitimą, atmetė kaip nepagrįstus.

47.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad apskaičiuotas padidintu tarifu mokestis yra ekonominė sankcija, kuri akivaizdžiai per didelė, neproporcinga ir neindividualizuota, teismas pabrėžė MTATĮ įtvirtintą mokesčio už aplinkos teršimą tikslą, vadovaudamasis šio įstatymo 7 ir 9 straipsniais, konstatavo, pareiškėjui nedeklaravus ftalatų ir nesumokėjus už juos mokesčio, pareiškėjui kilo pareiga mokėti mokestį padidintu tarifu.

48.       Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, aiškinant teismo diskreciją nuspręsti dėl institucijų taikomos asmeniui konkrečios sankcijos proporcingumo ir teisingumo, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų nuolat ir sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, taip pat nebuvo nustatyta, kad jis būtų siekęs tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visetą ir atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą bei teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendė, jog 3 024 760,80 Eur (7 561 902,00 Eur/50 x 20) dydžio mokesčio suma pareiškėjui yra pakankama ir pagrįsta, padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė, todėl Sprendimu patvirtintas mokesčio dydis mažintinas iki šios sumos.

49.       Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeisdamas ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažindamas apskaičiuotą mokestį iki 3 024 760,80 Eur. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

50.       Pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

51.       Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad MUATĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas nenumato padidinto tarifo individualizavimo ir / ar diferencijavimo galimybės, t. y. numatytas fiksuotas 50 kartų dydžio koeficientas, kuris turi būti taikomas visoms be išimties teisinėms situacijoms. Nustačius, kad didesnio mokesčio tarifo taikymas yra sankcija už teisės akto pažeidimą – jos taikymui yra taikomi proporcingumo ir individualizavimo reikalavimai. Taigi, įstatyme nenumatant galimybės individualizuoti sankciją, vienodai vertinami visi ūkio subjektai – ir tie, kurie piktybiškai slepia taršą ir išleidžiamų teršalų kiekį, ir tie, kurie neslėpė taršos, tačiau teršalų nedeklaravo dėl objektyvių aplinkybių. Kadangi MUATĮ ir poįstatyminiai aktai nenumato sankcijos individualizavimo, todėl atsakovas visiškai formaliai ir mechaniškai taiko minėtame įstatyme nustatytą padidinto 50 kartų koeficientą ir sankcijos individualizavimo bei jos atitikimo proporcingumo principui klausimo neanalizuoja. Dėl teisinio reguliavimo ydingumo teismai šios kategorijos bylose vykdo ne individualių administracinių teisės aktų teisėtumo kontrolę, o ex post sankcijų individualizavimo funkciją. Susidariusi situacija iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tikslų, kyla teisės į gynybą užtikrinimo problemų (nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos). Vien faktas, kad MUATĮ nenumato galimybės individualizuoti sankciją ir užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, yra konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

52.       Vertindamas prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus, teismas pažymėjo, kad didesnis mokesčio tarifas yra taikomas tais atvejais, kai asmuo išleidžia į aplinką daugiau teršiančių medžiagų negu leidžiama pagal MUATĮ nurodytus normatyvus arba kitais atvejais, kurie yra numatyti šiame įstatyme. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiame įstatyme nenumatant galimybės individualizuoti sankcijos, vienodai vertinami visi ūkio subjektai, kadangi mokestis padidintu tarifu yra taikomas tik tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais, atsižvelgiant į ūkio subjekto (ne) tyčinius veiksmus.

53.       Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismas pažymėjo, kad individualizuoti paskirtos poveikio priemonės dydį gali teismas, be to, Departamentas, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo, taip pat prieš tai įvertina pareiškėjo rašytines pastabas bei kitas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, kurios taip pat gali turėti įtakos skiriamos sankcijos dydžiui. Teismo vertinimu, vienareikšmiškai teigti, jog sprendžiant dėl sankcijos dydžio paskyrimo, yra formaliai (neindividualizuojant faktinių aplinkybių) taikomas 50 kartų didesnis tarifas, nagrinėjamu atveju negalima. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pagal MUATĮ 9 straipsnio 4 dalį už nuslėptus tam tikros rūšies teršalus yra pritaikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris yra dauginamas iš priedėliuose nurodytų koeficientų, todėl priedėliuose nurodomi koeficientai, teismo vertinimu, taip pat savaime diferencijuoja tam tikrus atvejus bei turi įtakos galutiniam sankcijos dydžiui, atsižvelgiant į kiekvieno individualiai ūkio subjekto išmestų (viršijančių normatyvą) ir nedeklaruotų teršalų kiekį.

54.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad padidintu mokesčio tarifu, kaip poveikio priemone, siekiama atgrasyti ūkio subjektus nuo MUATĮ pažeidimų, todėl šiuo atveju nenustatė pagrindo vertinti, jog fiksuotas 50 kartų didesnis mokesčio tarifas taikomas formaliai, neindividualizuojant konkrečių ginčo aplinkybių. Teismas darė išvadą, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys, 2 priedėlis pagal savo turinį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

55.       Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai teismo baigiamasis aktas yra palankus, o toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų neteisėtumo pripažinimu. Nurodęs, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti, teismas sprendė, kad pareiškėjui patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

III.

56.       Pareiškėjas UAB „Vilniaus vandenys“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Vilniaus vandenys“ skundą patenkinti; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

57.       Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai neįvertino bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, jog pavėluotą ftalatų įtraukimą į TIPK / Taršos leidimą nulėmė (reikšmingai prisidėjo prie nesavalaikio TIPK / Taršos leidimo pakeitimo) Agentūros padaryti pažeidimai neįvykdžius imperatyviai teisės aktuose numatytų pareigų. Pareiškėjas buvo išsamiai skunde nurodęs, kad Agentūra nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų – pasikeitus teisės aktų reikalavimams arba nustačius, kad veiklos vykdytojas (apeliantas) pažeidė taršos leidimo sąlygas (t. y. nustačius, kad apeliantas į aplinką išleido taršos leidime nenumatytas medžiagas), Agentūra privalėjo nedelsiant inicijuoti taršos leidimų pakeitimą (peržiūrą). Pareiškėjo teigimu, Agentūra reikšmingai prisidėjo prie to, kad taršos leidimas nebuvo laiku pakeistas, todėl negali būti laikoma, jog savalaikis taršos leidimo nepapildymas yra pareiškėjo atsakomybė. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į aktualų teisinį reguliavimą, teisėtai pasitikėjo atsakovo ir Agentūros neveikimu (rekomendacijų, pastabų, privalomųjų nurodymų nedavimu), aktyviais veiksmais (patikrinimų aktais, kuriuose konstatuota, kad veikla vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų), t. y. buvo tvirtinama, kad pareiškėjo veikla teisėta, galiojantys taršos leidimai atitinka teisės aktų reikalavimus.

58.       Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad Agentūros neveikimas lėmė tai, jog 2014–2018 metais nė viena vandentvarkos įmonė nebuvo įsitraukusi į TIPK / Taršos leidimus pavojingų prioritetinių medžiagų (di(2-etilheksil)ftalatas, nonilfenoliai), nebuvo gavusi tokių rekomendacijų. Akcentuodamas Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatyme įtvirtintus valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės principus, pareiškėjas akcentuoja, kad tokios kontrolės tikslas, be kita ko, yra pažeidimų prevencija, o Departamentas ir Agentūra privalėjo užtikrinti TIPK / Taršos leidimų atitiktį teisės aktų reikalavimams, suteikti pareiškėjui metodinę pagalbą ir informuoti apie būtinybę pasikeisti minėtus leidimus, nustatę pažeidimą – imtis proporcingų priemonių.

59.       Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovui ir Agentūrai buvo žinoma apie į aplinką išleidžiamus ftalatus, buvo detaliai žinomi išleidžiami kiekiai ir koncentracijos, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad apeliantas būtų pažeidęs kokius nors teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos 192 straipsnio, Taisyklių 47–50 punktų nuostatomis, laikosi pozicijos, kad Agentūra privalėjo inicijuoti TIPK / Taršos leidimų peržiūrą ir parkeitimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2011 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. VR-V-214 „Dėl teršalų normatyvų viršijimo fiksavimo ir sankcijų taikymo dokumentų registracijos“ buvo nustatyta pareiga atsakingiems pareigūnams, nustačius teršalų normatyvų viršijimą, ne tik inicijuoti TIPK leidimą, tačiau ir raštu informuoti įmonę bei pareikalauti nutraukti teršimą. Iš esmės analogišką teisinį reguliavimą numatė Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. AD1-205 „Dėl teršalų normatyvų viršijimo fiksavimo ir sankcijų taikymo dokumentų registracijos“. Byloje dalyvavę atsakovo atstovai neneigė, kad nebuvo laikomasi minėtų įsakymų, tik pažymėjo, kad šie aktai yra vidiniai, nepaskelbti, todėl pareiškėjas negali jais vadovautis. Tačiau atsakovas ir Agentūra nevykdė aiškiai teisės aktuose nustatytų pareigų, nors privalėjo, ir dėl jos apeliantas patiria didelę žalą.

60.       Pareiškėjas pažymi, kad nors ftalatai į pavojingų prioritetinių medžiagų sąrašą buvo įtraukti 2014 metais, Agentūra taršos leidimų pakeitimą iniciavo tik 2020 metais, t. y. prasidėjus ir vykstant mokestiniam patikrinimui. Priešingai ne konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo nurodytuose 2011 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. gegužės 20 d. raštuose nebuvo jokio nurodymo (informacijos) dėl būtinybės pasikoreguoti leidimus, jie nesusiję su galima tarša ftalatais. Pabrėžtina, kad ftalatai į pavojingų prioritetinių medžiagų sąrašą buvo įtraukti tik 2014 m. rugsėjo 18 d. Tokio nurodymo nebuvo ir visuose (27 vnt.) Departamento patikrinimo aktuose ar kituose atsakovo bei Agentūros raštuose.

61.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad mėginių paėmimo ir matavimo procedūros buvo atliktos pažeidžiant keliamus reikalavimus, kurie turėjo užtikrinti rezultatų tikslumą. Teismas nepagrįstai Departamento pateiktais matavimų protokolais rėmėsi pripažindamas teisingais Departamento atliktus medžiagų kiekių ir mokesčio sumos apskaičiavimus. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kėlė ginčą, teikė įrodymus dėl mėginių paėmimo standarto nesilaikymo. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o šiuos įrodymus, kurių pagrindu pareiškėjui paskirta 7,5 mln. Eur sankcija, teismas turėjo vertinti itin atidžiai. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir faktines aplinkybes, susijusias su atliktais tyrimais. Pareiškėjo teigimu, taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo skųsti visus tyrimų protokolus (juos gavo tik kartu su Patikrinimo aktu). Remdamasis Atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 4-224 patvirtintais Atitikties įvertinimo apeliacinės komisijos nuostatais, pareiškėjas tvirtina, jog ši komisija nenagrinėja ginčų dėl matavimo protokolų. Taigi nei pagal ABTĮ, nei pagal kitus teisė aktus matavimo protokolas negali būti administracinio ginčo dalyku.

62.       Nors ir pirmosios instancijos teismo sumažinta, sankcija (mokestis padidintu tarifu) neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų. Byloje nenustatyta nė vienos aplinkybės, kuri rodytų apelianto tyčią ar nesąžiningumą. Pakartodamas skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas nenustatė nė vienos sąlygos, kuriai esant galima konstatuoti, kad pareiškėjas siekė nuslėpti apmokestinamus teršalus. Priešingai – apelianto veiksmai teikiant atsakovui aplinkos monitoringo duomenis (kuriais remiantis didžiąja dalimi ir buvo apskaičiuotas mokestis), bendradarbiavimas su atsakovu, žalos valstybės biudžetui nebuvimas, ekonominio intereso vengti mokesčių nebuvimas ir potenciali žala viešajam interesui dėl sumažėjusių apelianto investicijų, rodo, kad sankcijos taikymas yra neproporcingas ir neteisingas. Pareiškėjo vertinimu, kaip sunkinanti teismo nustatyta aplinkybė, kad jis po patikrinimo nesumokėjo mokesčių, negali būti reikšminga, kadangi įgyvendindamas savo teisę kreiptis į teismą (jo skundas pirmosios instancijos teisme buvo tenkintas iš dalies), pareiškėjas atidėjo mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šiame mokestiniame ginče.

63.       Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija yra neproporcinga, tačiau neegzistuoja atsakovo padarytas teisės aktų pažeidimas, reiškia, kad teisės aktas, kuriuo nustatyta sankcija, pažeidžia teisinės valstybės principą, t. y. prieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pakartoja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kurį grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme.

64.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. birželio 30 d. gauti pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė teisinis reguliavimas – 2022 m. kovo 31 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vandens įstatymo Nr. VIII-474 3 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-999, taip pat 2022 m. balandžio 22 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-109 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjo vertinimu, minėtu pakeistu teisiniu reguliavimu panaikinta pareiga turėti TIPK arba Taršos leidimą, jeigu išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos, kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas (be kita ko, ir ftalatai) ir jų koncentracija neviršija Aplinkos ministro nustatytų išleidžiamųjų teršalų ribinių verčių. Taigi pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 1 d. neprivalo turėti taršos leidimo ftalatų išleidimui, jeigu jų koncentracija neviršija teisės aktuose nustatytų ribinių verčių. Pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas jam palankesnis teisinis reguliavimas (lex benignor retro agit principas), kadangi iš minėto įstatymo projekto rengimo dokumentacijos matyti, kad įstatymo leidėjas teisinį reguliavimą, kai už mažą išleidžiamų prioritetinių medžiagų kiekį taikomas 50 kartų padidintas mokestis, vertina kaip ydingą ir šią klaidą siekia ištaisyti. Taip pat į pakeistą teisinį reguliavimą atsižvelgtina teismui naudojantis diskrecija ir sprendžiant dėl sankcijos sumažinimo.

65.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. rugsėjo 2 d. gauti pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022. Pareiškėjo įsitikinimu, minėta nutartis yra priimta faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis analogiškoje administracinėje byloje, kurioje už tokį patį pažeidimą pareiškėjui UAB „Kėdainių vandenys“ mokestis (sankcija) sumažinta taikant 3 kartus didesnį mokesčio tarifą, kai pareiškėjas baudžiamas standartinį mokesčio tarifą didinant 20 kartų. Pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje reikia vadovautis minėta nutartimi, o sumažinus sankciją pareiškėjui iki 453 714,12 Eur (7 561 902 Eur/50 x 3), būtų laikomasi teismų praktikos, proporcingumo ir teisingumo principų, įstatymų leidėjo valios pakeisti ydingą teisinį reguliavimą.

66.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

67.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis periodiškai buvo tikrinamas Departamento pareigūnų, kurie pažeidimų nenustatė, atsakovas pabrėžia, kad dėl ftalatų pareiškėjas tikrinamas nebuvo, visi apelianto tikrinimai buvo susiję su TIPK leidimu ir jo sąlygų laikymusi. Patikrinimo metu tikrinama, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų. Departamentas atkreipia dėmesį, kad, kitaip nei teigia apeliantas, 2018 metais buvo atliktas vienintelis teminis mokestinis patikrinimas už 2016 metus (kurio pagrindu buvo surašytas 2018 m. balandžio 5 d. Patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-13/1.10-31), kurio patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar apeliantas teisingai apskaičiavo ir susimokėjo iš stacionarių taršos šaltinių išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį), o ne MUATĮ įstatymo reikalavimų laikymasis. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į administracinės bylos duomenis, bylos šalių paaiškinimus, teisingai sprendė, kad tai buvo pirmas mokestinis apelianto patikrinimas dėl leidžiamų į aplinką ftalatų ir fenolių.

68.       Departamentas pažymi, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi į administracinę bylą įrodymais, t. y. 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštais dėl būtinybės pasikoreguoti TIPK leidimus, kadangi juose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma būtinybė pareiškėjui pasikoreguoti TIPK leidimus į juos įsitraukiant ftalatus. Departamento atstovai ir 2021 m. balandžio 20 d. vykusio teismo posėdžio aiškiai nurodė, kad pareiškėjas apie būtinybę pasikoreguoti TIPK leidimus žinojo jau iš anksto, visgi, mėgindamas išvengti atsakomybės visą atsakomybę dėl neveikimo mėgina perkelti Departamentui ir Agentūrai.

69.       Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyrimų protokolų ginčijimo (pretenzijų teikimo). Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjas žinojo apie mėginių ėmimui naudojamus įrankius ir kaip buvo paimti mėginiai, tačiau nė karto neteikė pretenzijų dėl mėginių paėmimo būdo, naudotų priemonių. Apeliantas teismui teikia nepagrįstą prielaidą, kad nuotekų tyrimai vertintini kritiškai. Tačiau teikti teisingus duomenis, tyrimų rezultatus, vykdyti tinkamą aplinkos būklės stebėseną ūkio subjektą įpareigoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintų Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų (toliau – ir Monitoringo nuostatai) 21 punktas. Kadangi apeliantas nė karto neginčijo gautų nuotekų tyrimų protokolų rezultatų, kuriuose buvo nustatyti teršalai, todėl priimtina visus atliktus tyrimus laikyti teisingais, kol jie nenuginčyti. Nėra jokių įrodymų ar nustatytų aplinkybių, kad nuotekų mėginiai būtų paimti neteisingai. Agentūros laboratorija teisėtai paėmė ir atliko bendrovės komunalinių nuotekų mėginių tyrimus. Apeliantui manant, kad galbūt buvo padaryti pažeidimai imant mėginius dėl ftalatų, jis turėjo teisę juos skųsti Atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, bet to nepadarė.

70.       Departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teršimo ftalatais faktas 2014–2018 metais, neturint leidimo, nepaneigtas, todėl pareiškėjui pagrįstai mokestis apskaičiuotas padidintu tarifu. Apeliantas delsia mokėti paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, o tai kelia valstybei patirti žalą dėl nesurinktų mokesčių.

71.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

72.       Agentūra laikosi pozicijos, kad pagal Taisyklių reikalavimus prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos apeliantas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent apeliantui.

73.       Agentūra pabrėžė, kad di(2-etilheksil) ftalatas (DEHP) nuo Reglamento priėmimo pradžios buvo įtrauktas į 2 priedo A dalį, tačiau su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. D1-739 priimtais pakeitimais Reglamento 1; 2 ir 3 prieduose di(2-etilheksil) ftalatas (DEHP) buvo įrašytas į Reglamento 1 priedą tarp prioritetinių pavojingų medžiagų, kurių išleidimas su nuotekomis turi būti nutrauktas iki 2033 m. Agentūra apžvelgia, kaip kito Reglamente įtvirtintas teisinis reguliavimas, ir pažymi, kad atsižvelgiant į tuo metu jau galiojusį reguliavimą, apeliantas teikdamas paraiškas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-01 (išduotas 2012 m. rugpjūčio 21 d.), privalėjo laikytis Reglamento (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. ) reikalavimų. Pagal Reglamento 15 punktą išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), kuriose prioritetinių medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą „Ribinė koncentracija į gamtinę aplinką“ vertę ir/ar kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Tai reiškia, kad apeliantas jau tada turėjo turėti leidimą di(2-etilheksil)ftalato išleidimui, jei viršijamos nustatytos normos, o kartu turėjo siekti, kad tokių medžiagų išleidimas nebūtų didinamas ir mažėtų.

74.       Dėl TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-02-V-01, kuris išduotas 2006 m. gruodžio 30 d., Agentūra nurodo, kad apeliantas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui turėjo nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimus, kuriuose turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir/ar Reglamento 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Atitinkamai jau leidimo gavimo momentu galiojo apelianto pareiga neišleisti didesnių nei nurodyta kiekių teršalų, o jau išleidžiant, kiekių nedidinti, o juos mažinti ir nutraukti. Turėdamas TIPK leidimus – Nr. VR-4.7-V-02-Š-5 (išduotas 2006 m. sausio 3 d.) ir Nr. VR-4.7-V-02- Šn-1 (išduotas 2006 m. sausio 3 d.) – apeliantas, atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 8 dalį, turėjo pareigą informuoti instituciją, išdavusią ar keičiančią leidimą, apie pakeitimus, kurie neišvengiami ilgai vykdant veiklą, ar teikti paraišką leidimą pakeisti.

75.       Agentūra pabrėžia, kad nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. D1-739 priimtų Reglamento pakeitimų perkelti di(2-etilheksil)ftalatą (DEHP) iš 2 priedo A lentelės į 1 priedą, priskiriant jį tarp prioritetinių pavojingų medžiagų, buvo dar labiau sugriežtintas minėtų medžiagų išleidimas. Pagal Reglamento 15 punktą di(2-etilheksil)ftalatą (DEHP) įtraukus į 1 priedą uždraudžiama pradėti naują veiklą, kurios metu šios prioritetinės pavojingos medžiagos būtų išleidžiamos, o tuo atveju, jei veikla jau pradėta, o nuotekos išleidžiamos, tai galima daryti tik turint atitinkamą leidimą.

76.       Agentūra vadovaujasi Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, Monitoringo nuostatais, ir pakartoja, kad apeliantui pagal Monitoringo programą yra nustatyti taršos šaltinių su nuotekomis privalomi stebėti teršalai (tarp jų – ir fenoliai bei ftalatai), apeliantas, vadovaujantis Monitoringo programa, fiksavo ftalatų ir nonifenolių išleidimą į gamtinę aplinką, žinojo, kad jo nurodytos pavojingos prioritetinės medžiagos nėra įtrauktos į TIPK leidimą, pagal kurį jis gali vykdyti veiklą, nevykdė prievolės informuoti instituciją, nesiėmė savalaikių veiksmų, kad pakeistų TIPK leidimą.

77.       Taigi, neatsižvelgiant į Agentūros vaidmenį šioje situacijoje, apeliantas turėjo imperatyvią teisės aktais nustatytą prievolę neišleisti pavojingų nuotekų, neturėdamas leidimo nuotekų išleidimui. Tačiau nuotekos buvo išleidžiamos apeliantui žinant apie jų sudėtį ir apie jose esančias pavojingas prioritetines medžiagas – ftalatus. Teiginiai, kad valstybės institucijos turėjo ir galėjo užkirsti kelią neteisėtai veiklai, nekeičia apelianto veiksmų pobūdžio ir nešvelnina jo atsakomybės dėl nesiimtų laiku veiksmų ir neįgyvendintos prievolės.

78.       Agentūra pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktus argumentus, susijusius su atliekamais tyrimais, ir laikosi pozicijos, kad semtuvo naudojimas ftalatų ir alkilfenolių išsiskyrimui į nuotekas įtakos neturėjo, jokie procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti. Nuotekos į UAB „Vilniaus vandenys“ valymo įrenginius patenka iš įvairių abonentų ir nuo jų išleidžiamų nuotekose teršalų (tame tarpe ir ftalatų) kiekio rezultatai gali svyruoti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis nuolat atlieka abonentų, ypatingai potencialių didžiausių teršėjų, bei savo išleidžiamų nuotekų kontrolę ir kad turi pagrindą užginčyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metu išmatuotas ftalatų vertes. Imant minėtus mėginius visada dalyvavo ūkio subjekto atstovas, kuris pasirašo mėginių ėmimo protokole. Dėl mėginių ėmimo pretenzijos nebuvo pareikštos.

79.       Agentūros įsitikinimu, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

80.       Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pakeistas 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA-74-1 ir pareiškėjui taikant didesnį tarifą už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpiais nedeklaruotus ir be leidimo į aplinką išleistus (t. y. viršnormatyvinius) teršalų kiekius papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 7 561 902  Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą (toliau – ir MAT).

81.       Šios sumos pareiškėjui apskaičiuotos taikant didesnį tarifą (50), vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos), kur nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje. 

82.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino pagrįstais atsakovo nustatytus pažeidimus, t. y. kad pareiškėjas valdomose nuotekų valyklose (Vilniaus, Šalčininkų, Nemenčinės) be privalomo turėti taršos leidimo kartu su nuotekomis išleido teršalus (ftalatą ir fenolius), šių teršalų nedeklaravo, todėl jam pagrįstai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, įvertinęs pažeidimo pobūdį ir mastą, nenustatęs, kad pareiškėjas nuolat pažeidinėjo įstatymus, sąmoningai (tyčia) siekė nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą, pakeitė atsakovo Sprendimą ir sumažino apskaičiuotą mokestį nuo 7 561 902,00 Eur iki 3 024 760,80 Eur už per 2014–2018 metus išleistus teršalus (ftalatą ir fenolius).

83.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad, nenurodydami jam pasikeisti turimus taršos leidimus, būtent atsakovas ir Agentūra, kaip aplinkos apsaugos kontrolę atliekančios institucijos, atsakingi už neva padarytus pažeidimus. Pareiškėjas tvirtina, kad Agentūros specialistų atlikti nuotekų tyrimai neatitinka jiems keliamų reikalavimų, todėl šiais rezultatais nebuvo galima grįsti išleistų teršalų kiekio bei MAT apskaičiavimo, tyrimų protokolus jis gavo tik su Patikrinimo aktu. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nesant teisinio ir faktinio pagrindo apmokestintas taikant padidintą mokesčio tarifą; net ir pirmosios instancijos teismo sumažinta, sankcija (mokestis padidintu tarifu) neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų.

84.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme nei pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.

Dėl pareiškėjo apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą.

85.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pavėluotą ftalatų įtraukimą į TIPK / Taršos leidimą nulėmė Agentūros padaryti pažeidimai neįvykdžius imperatyviai teisės aktuose numatytų pareigų. Iš apeliacinio skundo motyvų seka, kad pareiškėjas įrodinėja, kad jis negali būti atsakingas už pažeidimą (neįraukimą į turimus taršos leidimus ginčo teršalų) ir dėl to kilusios pareigos sumokėti mokesčius, apskaičiuotus padidintu tarifu.

86.       Nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ginčo dėl reikšmingų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu su nuotekomis išleido ftalatus ir kad jis šių medžiagų išleidimui taikomų reikalavimų nebuvo numatęs TIPK / Taršos leidimuose.

87.       Vertindama pareiškėjo argumentus, kad pažeidimą lėmė Agentūros pareigų, įtvirtintų Taisyklių 47 ir 50 punktuose, nevykdymas, teisėjų kolegija pažymi, kad faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis labai panašioje administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 priimtoje 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje yra pateikti ir nagrinėjamai bylai (faktinių aplinkybių vertinimui) reikšmingi išaiškinimai, kuriais teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti. Minėtoje administracinėje byloje, kur buvo vertinamas pareiškėjo (taip pat vandentvarkos / vandens tiekimo įmonės) apmokestinimo MAT padidintu tarifu už išleistą tą patį teršalą (ftalatą) kartu su nuotekomis neturint TIPK/ Taršos leidimo ir nedeklaravus jo teisės aktų nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas, buvo išsamiai išdėstytas ir nagrinėjamai bylai aktualus teisinis reguliavimas bei padaryta išvada, nepriklausomai nuo mokesčių administratoriaus administracinės praktikos ir / ar pareiškėjo veiklą aplinkos apsaugos srityje kontroliuojančių institucijų veiksmų, pareiškėjas pagrįstai pripažintas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti MAT.

88.       Aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje, be kita ko, buvo nurodyta, kad ginčo mokesčio objektas – išmetami į aplinką teršalai (MAT įstatymo 3 str. 1 p.). Konkrečiai kalbant apie teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, apmokestinami MAT įstatymo 1 priedėlyje nurodyti teršalai, taip pat teršalai, kurių sąrašą ir jų grupes nustato ir tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos (MAT įstatymo 6 str. 2 ir 6 d.)

89.       Aktualiu laikotarpiu galiojusiu aplinkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. D1-335/V-597 „Dėl naujų teršalų priskyrimo apmokestinamų teršalų grupėms, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ 1.2 punktu II apmokestinamų teršalų grupei priskirti ginčo Ftalatai, t. y. jau 2007 m. sausio 1 d. išmesti į aplinką Ftalatai buvo ginčo mokesčio objektas.

90.       Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija), „mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.“ 

91.       Iš šios nuostatos teksto ir struktūros matyti, kad siekiant tokius, kaip ginčo, teršalus iš stacionarių taršos šaltinių išmetusius asmenis pripažinti aptariamo mokesčio mokėtoju pagal MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija), būtina nustatyti, kad jis norminių aktų nustatyta tvarką privalėjo turėti minėtus leidimus šiuos teršalus išmesti.

92.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (MAT už į aplinką išleistus ftalatus apskaičiuotas už įvairius laikotarpius 2014–2018 metais Vilniaus, Šalčininkų ir Nemenčinės nuotekų valyklose) pareiškėjas veiklą vykdė pagal: Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-01, išduotą 2012 m. rugpjūčio 21 d; UAB „Vilniaus vandenys“ Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-01, išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-5, išduotą 2006 m. sausio 3 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Šn-l. Ginčo, kad šie leidimai neapėmė ftalatų, byloje nėra.

93.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje taip pat detalizavo Nuotekų tvarkymo reglamente, TIPK taisyklėse, Taisyklėse įtvirtintą ir šioje byloje taikytiną teisinį reguliavimą:

93.1.                      Iki ginčo laikotarpio ir ginčo laikotarpio pradžioje galiojusių Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (t. y. TIPK taisyklės), 3 priedo 1 punkte (aplinkos ministro 2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-555 redakcija) buvo aiškiai nustatyta, kad „veiklos vykdytojai, kurių ūkinės veiklos objektai daro neigiamą poveikį aplinkai, pagal galiojančius normatyvinius dokumentus privalo apskaičiuoti dėl jų veiklos susidarančius aplinkos elementų taršos lygius ir įrašyti juos į paraišką [TIPK] leidimui gauti. <...>.“

93.2.                      To paties priedo 3 punkte (aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. D1‑330 redakcija) aiškiai buvo nustatyta, kad „[TIPK] leidime [didžiausios leistinos taršos] normatyvai nustatomi toms teršiančioms medžiagoms, kurioms teisės aktuose nustatytos [didžiausia leistina koncentracija] <...>, bei numatoma, kad iš objekto, kuriam išduodamas [TIPK] leidimas, tokių medžiagų bus išleidžiama daugiau negu teisės aktuose nustatytas minimalus kiekis <...>.“

93.3.                      Pastaruoju aspektu būtent Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo „Pavojingų medžiagų didžiausia koncentracija“ A dalyje (aplinkos ministro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-416 redakcija) buvo eksplicitiškai nurodyti ginčo ftalatai.

93.4.                      Nuo 2014 m. kovo 13 d. įsigaliojusių Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (toliau – ir TL taisyklės), 6 punkte nustatyta, kad „veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis [TL taisyklių] 1 priede nurodytus kriterijus <...> privalo turėti [taršos] leidimą.“ Be to, TL taisyklių 1 priedo 1.4 punkte numatytas kriterijus – „kai išleidžiamos į gamtinę aplinką nuotekos, <...> kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio)“.

93.5.                      Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede (aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-739 redakcija) ginčo ftalatai yra nurodyti kaip prioritetinė pavojinga medžiaga. Šio reglamento 15 punkte (aplinkos ministro 2013 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. D1-72 redakcija) taip pat eksplicitiškai nurodyta, kad „į gamtinę aplinką išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), <...> kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui <...>.“

93.6.                      Be to, kaip matyti iš TL taisyklių 21.2 punkto, veiklos vykdytojas paraiškoje gauti taršos leidimą, be kita ko, turi nurodyti „planuojamų išleisti nuotekų kiekis ir jų užterštumas, tarp jų prioritetinėmis medžiagomis“, o taršos leidime, be kita ko, nurodoma „leidžiamų išleisti nuotekų kiekis ir jų užterštumas (normatyvai), tarp jų prioritetinėmis medžiagomis (TL taisyklių 38.1.2 p.).

94.       Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo eksploatuojami ginčo nuotekų valyklose įrenginiai atitiko Taisyklių 1 priedo 1 punkte nurodytus kriterijus. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu veiklai, kurios metu iš tokių, kaip pareiškėjo valdomi, įrenginių į aplinką yra išmetami ftalatai, buvo privalu turėti TIPK leidimą arba taršos leidimą. Taigi tokiomis medžiagomis aplinką teršiantys asmenys yra ginčo mokesčio mokėtojai MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija).

95.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iš MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija) teksto ir struktūros, mokesčio mokėtojo statusas siejamas su prievole (pareiga) turėti atitinkamą leidimą, o ne tik su faktiniu tokio leidimo turėjimu (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020 52 p.).

96.       Iš Bendrovės patikrinimo duomenų ir byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su nuotekomis į aplinką išleido ftalatus (kaip minėta, šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės neginčija, šį faktą patvirtina valstybinę kontrolę vykdžiusių institucijų bei paties pareiškėjo žinybinėje laboratorijoje atlikti laboratoriniai tyrimai). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas Departamento Sprendimu pagrįstai pripažintas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti minėtą mokestį (MAT įstatymo 7 str. 2 d., 8 str. 1 ir 2 d., (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI‑254, 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 ir 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2154 redakcijos).

97.       Pareiškėjo, kaip aptariamo mokesčio mokėtojo, statuso ir iš to kylančių minėtų pareigų niekaip negali paneigti nurodomi argumentai apie (jo teigimu) susiklosčiusią situaciją, kad nei Departamentas, nei Agentūra nesiėmė veiksmų, kad būtų pakeisti ir nurodyta pasikeisti taršos leidimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad esminius mokesčio elementus, kaip mokesčio objektas ir mokesčio mokėtojas nustato mokesčio įstatymas, o ne valstybės institucijų administracinė praktika. Net ir darant prielaidą, kad mokesčių administratorius pats (galbūt) netinkamai anksčiau taikė mokesčių įstatymų nuostatas, iš to niekaip negali kilti mokesčio mokėtojo lūkestis, jog jam nereikės vykdyti atitinkamų (įstatyme nustatytų) mokestinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloję Nr. eA-1502-662/2020 61 p.).

98.       Dėl atsakovo ir Agentūros veiksmų (neveikimo), dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis yra nepagrįstai baudžiamas (apmokestintas padidintu MAT tarifu), pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022, kuria prašo vadovautis kaip precedentu. Nurodytoje nutartyje, nagrinėjant faktinėmis aplinkybėmis itin panašų ginčą, be kita ko, buvo pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Departamentas ir Agentūra pagal jų veiklą reguliuojančių teisės aktų nuostatas neatliko pakankamą kontrolę, t. y. iš konkrečių tyrimo protokolų nustačius, kad pareiškėjo išleidžiamose nuotekose yra ftalatų, nesiėmė aktyvių kontroliuojančių veiksmų – neinformavo pareiškėjo, neįpareigojo pakeisti jo turimus leidimus, neįpareigojo nutraukti ftalatų išleidimo į aplinką; tai iš esmės reikšminga dalimi lėmė, kad pareiškėjas ilgą laiko tarpą – nuo 2014 m. netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų motyvų Departamento apeliacinio skundo argumentus dėl mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką sumažinimo atmetė. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime aptariamoje byloje minėtas aplinkybes vertino kaip pagrindą sumažinti pareiškėjui skirtą sankciją.

99.       Taigi aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės nepaneigia išvados, kad, šiuo atveju, Departamento, Agentūros veiksmai, pagal kompetenciją vykdant pareiškėjo veiklos kontrolę aplinkos apsaugos srityje, nedaro įtakos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytų sąlygų, su kuriomis siejamas pareiškėjo apmokestinimas, egzistavimui (MAT įstatymo 3 str. 1 p., 4 str. 1 d.), tačiau į šias aplinkybes gali būti atsižvelgiama, vertinant paskirtos sankcijos proporcingumą ir teisingumą.

Dėl Agentūros atliktų laboratorinių tyrimų vertinimo, nustatant apmokestinamų teršalų (ftalatų) kiekį

100.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad apskaičiuojant ftalatus nepagrįstai buvo remiamasi Agentūros specialistų atliktų tyrimų duomenimis, kad tyrimai buvo atlikti nesilaikant konkrečiuose standartuose nustatytų reikalavimų (pažeidimai lėmė netikslius, iškreiptus tyrimų rezultatus; kt.), be to, tyrimų protokolai pareiškėjui buvo pateikti tik su Patikrinimo aktu.

101.       MAT įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad  fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį Įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą (1 d.). Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (2 d.).

102.       Ginčo laikotarpiu galiojusio Aprašo (aplinkos ministro ir finansų ministro 2013 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-636/1K-299 redakcija) 9 punkte nustatyta, kad išmestų arba išleistų į aplinką teršalų kiekis nustatomas pagal mokesčio mokėtojo laboratorinės kontrolės duomenis ir (arba) Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir AM RAAD) laboratorijų matavimo duomenis. Kai mokesčio mokėtojo ir AM RAAD laboratorijų matavimo duomenys (rezultatai) nesutampa, vadovaujamasi AM RAAD laboratorijų matavimo duomenimis.

103.       Pareiškėjo mokestinio patikrinimo duomenys patvirtinta, kad apmokestinamų teršalų kiekis Vilniaus nuotekų valykloje buvo nustatytas įvertinus Bendrovės pateiktus atliktų laboratorinių tyrimų protokolus (2014–2018 metais Bendrovė atliko laboratorinius tyrimus kartą per metus arba dažniau) ir Agentūros Aplinkos tyrimų departamento tyrimų protokolus, kitose nuotekų valyklose (Šalčininkų ir Nemenčinės) – tik Agentūros Aplinkos tyrimų departamento tyrimų protokolus. Byloje nėra duomenų apie Bendrovės atliktus ginčui aktualius laboratorinius tyrimus Šalčininkų ir Nemenčinės nuotekų valyklose. 

104.       Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Agentūros specialistai netinkamai atliko nuotekų laboratorinius tyrimus, pažymėtina, kad pareiškėjas netinkamai vykdė (Šalčininkų ir Nemenčinės nuotekų valyklose iš esmės nevykdė) MAT įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos tvarkyti apskaitą, kiek tai susiję su aptariamais teršalais. To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie netvarko privalomos teršalų išmetimo į aplinką apskaitos, teršalų kiekis nustatomas pagal aplinkos ministro patvirtintas metodikas ir (arba) metodikas, kurių sąrašas tvirtinamas aplinkos ministro įsakymu. Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 395 „Dėl Į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašo patvirtinimo ir apmokestinamų teršalų kiekio nustatymo asmenims, kurie netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos“ (2007 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. D1-153 redakcija) 2.5.2 punkte nustatyta, kad asmenims, kurie  Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos, apmokestinamų su nuotekomis į aplinką išleistų teršalų kiekis nustatomas pagal valstybinės laboratorinės kontrolės duomenis.

105.       Tikrintu laikotarpiu galiojusio Nuotekų tvarkymo reglamento 141 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad vandens naudotojai ar veiklos vykdytojai, išleidžiantys nuotekas į gamtinę aplinką ar į nuotakyną, privalo nustatyti, kiek ir kokių pavojingų medžiagų, nurodytų Reglamento 1 priede ir/ar 2 priedo A dalyje ir/ar B dalies B1 sąraše, išleidžiama su nuotekomis. 

106.       Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pareiškėjui, o už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, taigi šiuo atveju pareiškėjas buvo atsakingas už mėginio paėmimą. Atsakovas teršalų kiekius apskaičiavo minėtuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

107.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad mėginių ėmimo procedūros pažeidimai lėmė netikslius rezultatus, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Mokestiniuose ginčuose pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Taigi pareiškėjas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis, kuriais remiantis apskaičiuotas apmokestinamų teršalų kiekis, privalo pagrįsti, kodėl jie yra neteisingi (MAĮ 67 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kvestionuodamas valstybinės laboratorinės kontrolės specialistų atliktų tyrimų rezultatus, nepateikia jokių panašią įrodomąją vertę turinčių įrodymų (pvz., savo žinybinės laboratorijos atliktų nuotekų tyrimų rezultatų, skaičiavimų ir pan.) dėl teršalų kiekio, kurie būtų pakankami konstatuoti reikšmingą neatitikimą tarp atsakovo nustatyto ir faktiškai išleisto apmokestinamų teršalų kiekio tam tikrais tikrintais laikotarpiais (ėminių paėmimo momentu) ir pagrįstų ginčo teršalų neišleidimą ar faktiškai išleistą mažesnį teršalų kiekį. Teisėjų kolegija vertina, kad šiame kontekste padarytų išvadų nepaneigia pareiškėjo teiginiai dėl tyrimų protokolų pateikimo momento ar teisinių galimybių apskųsti jų rezultatus.

108.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad tyrimų protokolai pareiškėjui buvo pateikti tik su Patikrinimo aktu, savaime nedaro mokestinės procedūros institucijoje neteisėta, taigi nelemia ir skundžiamo sprendimo neteisėtumo. Tyrimų protokolų pateikimas su Patikrinimo aktu atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus, taip pat negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisės būti išklausytam principą, nes minėti pareiškėjui reikšmingi dokumentai buvo jam pateikti iki sprendimo priėmimo, o pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jų prieš institucijai priimant pareiškėjo atžvilgiu administracinį sprendimą. Pareiškėjas savo teisę pateikti paaiškinimus dėl tyrimų protokolų ir juose užfiksuotų reikšmingų aplinkybių įgyvendino teikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareiškėjo prašymus, išdėstytus pastabose, pareiškėjui buvo pateikti papildomi dokumentai kartu su paaiškinimais. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo teisės procedūroje buvo pažeistos dėl to, kad pareiškėjas negalėjo pateikti institucijai savo paaiškinimų ir dokumentų iki administracinio sprendimo priėmimo ar institucija negalėjo jų įvertinti iki administracinio sprendimo priėmimo, kas galėtų būti laikoma teisės būti išklausytam principo pažeidimu, tačiau taip nebuvo nagrinėjamoje byloje.  

109.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo ginčo teršalų kiekius, o pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, kad atlikti apskaičiavimai būtų neteisingi.

Dėl MAT už išleistus teršalus apskaičiavimo taikant didesnį tarifą

110.       Ginčijamu Sprendimu Departamentas pareiškėjui už išleistus teršalus mokestį taikant didesnį tarifą apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir Aprašo 4 ir 14 punktais. Pareiškėjas tvirtinta, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti minėtą didesnį tarifą. 

111.       Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustatė, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. To paties įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje.  Bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios Aprašo redakcijos 4 punkte, be kita ko, nustatyta, kad visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N=0. Aprašo 14 punktas įtvirtino formulę, pagal kurią apskaičiuojamas mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptus teršalus iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką teršalo kiekis.

112.       Nagrinėjamu atveju ginčo teršalų nuslėpimą (nedeklaravimą) lėmė, jog pareiškėjas neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduoto taršos leidimo ginčo teršalams išleisti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sistemiškai aiškinant Mokesčio už aplinkos teršimą bei Aprašo nuostatas, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laiku nedeklaruota tarša iš stacionarių taršos šaltinių ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas, gali būti vertinami kaip nuslėpta tarša. Tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – taršos iš stacionarių taršos šaltinių nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – taršos nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti taršos kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. (žr., pvz. 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020).

113.       Taigi administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad siekiant konstatuoti „nuslėptą“ mokesčio objekto (nagrinėjamu atveju – apmokestinamųjų teršalų) kiekį tikslu apskaičiuoti mokėtiną mokestį taikant MAT įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) minimą didesnį tarifą, nepakanka vien konstatuoti, kad mokesčio mokėtojas neapskaičiavo ir (ar) nedeklaravo (netinkamai apskaičiavo ir (ar) deklaravo) šio kiekio – taip pat būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai siekė konkretaus neteisėto rezultato – nuslėpti mokesčio objekto kiekį (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015; 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018 29 p.; 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 32 ir 33 p.; 2020 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020 44 p.; 2020 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1290-624/2020, 31 ir 32 p.).

114.       Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dalyje nuotekų valyklų ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė ftalatų ir fenolių išleidimą, taigi žinojo, kad po valymo nuotekose yra šių prioritetinių pavojingų medžiagų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas Šalčininkų ir Nemenčinės nuotekų valyklose netyrė išvalytų nuotekų su tikslu nustatyti, ar jose yra ginčo teršalų, negali būti vertinama kaip rūpestingas nuotekų tvarkymo srityje veikiančio ūkio subjekto elgesys.

115.       Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad ginčo teršalus jis išleidžia į aplinką neturėdamas taršos leidimo, nors tokią pareigą imperatyviai nustatė Aplinkos apsaugos įstatymas, Taisyklės, Nuotekų tvarkymo reglamentas. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai taip pat įtvirtino pareiškėjo pareigą mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo tikslu tvarkyti teršalų apskaitą, deklaruoti mokėtiną mokestį ir jį mokėti.

116.       Jau šiame teismo procesiniame sprendime minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje, kurioje, be kita ko, vertinti itin panašūs pareiškėjo argumentai, kuriais buvo ginčijamas pareiškėjo apmokestinimas MAT taikant didesnį tarifą faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje, konstatuota, kad tokio pareiškėjo elgesio (neveikimo) negali pateisinti jo argumentai, kad jo veiklos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos neinformavo jo apie pareigą gauti leidimą bei apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti ginčo mokestį, t. y. kad Bendrovė nebuvo informuota apie tai, kad privalo vykdyti įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytas pareigas, kad nebuvo pareikalauta šias pareigas vykdyti. 

117.       Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, turėjęs pareigą tirti išleidžiamas nuotekas, kad būtų nustatytos pavojingos medžiagos, žinojęs, kad ginčo teršalus išleidžia su nuotekomis, tačiau nesiėmęs aktyvių veiksmų pasikeisti taršos leidimus, kad būtų nustatyti teršalų normatyvai ir kitos išleidimo į aplinką sąlygos, elgėsi nesąžiningai. Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjui buvo neaišku dėl būtinybės įtraukti ftalatus į taršos leidimą, byloje nėra duomenų, kad jis, nuo 2014 metų pasikeitus Nuotekų tvarkymo reglamento nuostatoms, kreipėsi į jo veiklą kontroliuojančias aplinkos apsaugos institucijas dėl aptiktų teršalų vertinimo ir (ar) įtraukimo į taršos leidimus.

118.       Apibendrinus konstatuotina, kad byloje nustatyta pakankamai duomenų išvadai, kad pareiškėjas sąmoningai neapskaitė ir nedeklaravo ginčo teršalų kiekių ir taip juos nuslėpė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo prasme, todėl pagrįstai pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu.

Dėl teismo teisės skirti mažesnę sankciją nei numatyta įstatyme

119.       Minėta, kad MAT įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytam kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas <...> normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje“. Be to, ši suma (MAT tarifai) indeksuojama Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, taikant vartotojų prekių ir paslaugų kainų indeksą (MAT įstatymo 6 str. 9 d.). Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčio sumos teisingumo, t. y. kad jos aritmetiškai apskaičiuotos neteisingai.

120.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad MAT apskaičiavimas taikant didesnį tarifą yra ekonominė sankcija (už mokesčio įstatymo pažeidimus taikoma ekonominė poveikio priemonė) (pvz., žr. 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015; 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A‑1422‑525/2018 32 p.; 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A‑431‑822/2019 21 p.; 2020 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020 47 p. ir kt.).

121.       Tačiau konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, be kita ko, tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. ir kt. nutarimai).

122.       Dėl teismo teisės mažinti (švelninti) MAT įstatyme numatytą poveikio priemonę primintina, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas (pvz., žr. 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimus). Kadangi taikytini mokesčių įstatymai nenustato jokių specialių administracinės teisenos taisyklių bei nuostatų, kurios paneigtų (ribotų) šią teismo pareigą, nagrinėjamu atveju yra aktuali oficiali konstitucinė doktrina, pateikta Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarime.

123.       Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, nurodydamas, jog priimdamas sprendimą byloje pagal ūkio subjekto skundą dėl vykdomosios institucijos sprendimo taikyti tam ūkio subjektui sankciją už atitinkamą to ūkio subjekto padarytą teisės pažeidimą teismas privalo ne tik nustatyti, ar tas teisės pažeidimas, už kurį nustatyta ši sankcija, iš tikrųjų buvo padarytas ir ar jį padarė būtent tas ūkio subjektas, bet ir įvertinti to teisės pažeidimo pobūdį, visas turinčias reikšmės, taip pat ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes, šią administracinio teismo teisę ir pareigą kildino iš tuo (nutarimo priėmimo) metu galiojusio Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) – „skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.“ (identiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio proceso įstatymo 91 str. 2 d.).

124.       Taigi, oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra konstatuota (administracinių) teismų pareiga vertinti skirtos sankcijos teisingumą, be kita ko, jos proporcingumo (adekvatumo) aspektu, o nesant atitinkamų įstatymo nuostatų, administracinio teismo teisė mažinti (švelninti) ar panaikinti skirtą sankciją (jos dalį) yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021).

125.       Nagrinėjamu atveju dėl paskirtos sankcijos pareiškėjas nurodo, kad ir pirmosios instancijos teismo sumažinta mokesčio suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai, tyčia siekė nuslėpti taršą. Šiuo aspektu primintina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, atsižvelgęs į kitas aplinkybes, pareiškėjui padidintą mokestį sumažino nuo 7 564 174 Eur iki 3 024 760,80 Eur (7 561 902,00 Eur/50 x 20), t. y. sumažino 60 proc. 

126.       Pareiškėjas kaip argumentą, kad sankcija mažintina dar labiau, prašo teismo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022. Minėtoje nutartyje, kuri priimta išnagrinėjus faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis itin panašų ginčą dėl mokesčio padidintu tarifu (sankcijos) sumažinimo pareiškėjui UAB „Kėdainių vandenys“, apeliacinės instancijos teismas sumažino mokestį už ftalatų išleidimą nuo 540 524 Eur iki 32 431,44 Eur (540 524 Eur : 50 x 3). Tačiau pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamoje byloje tokią išvadą padarė įvertinęs, kad pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje priėjo prie išvados, kad padarytiems pažeidimams atlyginti ir ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014–2018 m. laikotarpį padidinti 3 kartus, tačiau nurodė neteisingą koeficientą 10, nors turėjo būti nurodytas 50 (ABTĮ 96 str. 2 d.).

127.       Visgi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatytos sankcijos teisingumo vertinimo matyti, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama individualiai (nėra jokios bendros taisyklės), o kiek tai susiję su iš stacionarių taršos šaltinių išmestais nuslėptais teršalais – randami praktikos pavyzdžiai, kuomet skirta sankcija sumažinta 50 proc. (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2022), arba paskirta ekonominė sankcija palikta jos iš viso nesumažinus (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1563/2012; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-794-822/2018 ).

128.       Dėl pareiškėjui skirtos sankcijos dydžio atkreiptinas dėmesys į MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog šio įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, <...> neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo teršalus išleido neturėdamas tam leidimo, kuriame, be kita ko būtų nustatyti atitinkami taršos normatyvai, todėl savo esme ir sukeliamomis pasekmėmis toks pažeidimas iš esmės atitinka minėtą normatyvų viršijimą).

129.       Be to, MAT įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai. Nagrinėjamu atveju ginčo ftalatai (ir fenoliai) norminiais aktais yra pripažinti pavojingais teršalais ir šią aplinkybę teisėkūros subjektai įvertino ne tik didesniu standartiniu tarifu bet ir nustatydami didelį koeficientą (50) atvejams, kai yra viršijami normatyvai ar šie teršalai yra nuslepiami. Tai aiškiai, be kita ko, parodo ne tik ginčo teršalo kenksmingumą ir poreikį į tai atsižvelgti vertinant sankcijos dydį, bet ir, atsižvelgiant į minėtus įstatymo tikslus, didesnį valstybės bei visuomenės interesą kontroliuoti bei riboti tokių teršalų išleidimą į aplinką. Šis interesas neabejotinai yra pažeidžiamas atveju, kai teršalai į aplinką išleidžiami neturint tam privalomo turėti leidimo, kas griežtina ūkio subjekto atsakomybę.

130.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, kad atveju, kai tokie teršalai, kaip ginčo Ftalatai, yra į aplinką sąmoningai, kaip yra nagrinėjamu atveju, neturint privalomo turėti leidimo, tokių teršalų neapskaitymas, mokėtino MAT neapskaičiavimas, nedeklaravimas ir nesumokėjimas padaro žalą ne tik valstybės ir savivaldybių biudžetams (MAT įstatymo 10 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) , bet ir minėtiems valstybės ir visuomenės interesams (žr. 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2022).

131.       Atsižvelgiant į oficialioje konstitucinėje doktrinoje atskleistą konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų esmę (turinį), įvertinus byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu (pareiškėjas žinojo, kad išleidžia su nuotekomis ginčo teršalus neturėdamas atitinkamo leidimo, nors tokio pobūdžio teršalus be leidimo išleisti teisės aktai draudė), spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo vyraujančios administracinių teismų praktikos, kuri suformuota vertinant ir individualizuojant konkrečiam ūkio subjektui apskaičiuotą mokestį taikant didesnį tarifą (sankciją), ir dar labiau mažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį.

132.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui taikomos atsakomybės nesudaro pagrindo švelninti jo argumentai, susiję su investicijomis, kad būtų nuolat gerinama veikla ir pan. Pareiškėjas nepateikė jokių jo veiklos finansinius rodiklius patvirtinančių duomenų, kad sumokėjus apskaičiuotą mokestį jo finansinė padėtis taptų itin sunki, jis negalėtų vykdyti veiklos ir pan. Be to, pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl ginčo mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo MAĮ 88 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjui palankesnio teisinio reguliavimo taikymo atgaline data (principas lex benignior retro agit)

133.       Teisės sistemoje galioja teisės taikymo principas lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią), reiškiantis, kad grįžtamąją galią turi teisinių santykių subjekto padėtį švelninantys teisės aktai, jei nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai). Be to, mokestinių teisinių santykių reglamentavimo kontekste paminėtina ir Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), kuri, be kita ko, įgyvendinant minėta principą mutatis mutandis yra taikytina ir nagrinėjamu atveju (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.), nustato, kad „teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną.“

134.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip švelninančius jo atsakomybę ir taikytinus atgaline data teisės aktus nurodo Lietuvos Respublikos vandens įstatymo Nr. VIII-474 3 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-999, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. D1-109 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjo vertinimu, minėtu pakeistu teisiniu reguliavimu jo padėtis nagrinėjamo ginčo kontekste yra švelninama, t. y. jis nuo 2022 m. gegužės 1 d. neprivalo turėti taršos leidimo ftalatų išleidimui, jeigu jų koncentracija neviršija teisės aktuose nustatytų ribinių verčių.

135.       Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad redakcijoje nustatyta, kad asmuo, išleidžiantis į gamtinę aplinką (į paviršinius vandens telkinius ir (arba) į gruntą) nuotekas, privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kurių išdavimo tvarką nustato Aplinkos apsaugos įstatymas, jeigu: išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos (išskyrus buitines nuotekas), kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti nuosekliai nutrauktas, koncentracija viršija aplinkos ministro nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines verte (5 p.); išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos (išskyrus buitines nuotekas), kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas, koncentracija viršija aplinkos ministro nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines vertes (6 p.).

136.       Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktas nustato, kad į gamtinę aplinką išleisti gamybines ir komunalines nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), kuriose prioritetinių medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą ribinės koncentracijos į gamtinę aplinką vertę ir/ar kuriose prioritetinių pavojingų medžiagų koncentracija viršija šio Reglamento 1 priede nurodytą DLK-AKS vidaus paviršiniams vandenims, o kai medžiagai DLK-AKS nenustatytas, – aplinkos kokybės standartą, išreikštą kaip metinė vidutinė vertė (toliau – MV-AKS), vidaus paviršiniams vandenims, leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokioms medžiagoms išleisti. Siekiant geros paviršinių vandens telkinių būklės ir užtikrinant, kad prioritetinių medžiagų koncentracija nuosėdose ir (arba) atitinkamoje biotoje nedidėtų, draudžiama pradėti naują veiklą (arba keisti esamą), dėl kurios su nuotekomis būtų išleidžiamos (į gamtinę aplinką arba nuotakyną) prioritetinės medžiagos (išskyrus atliekų tvarkymo veiklą). Esamas šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytų prioritetinių medžiagų išleidimas su nuotekomis turi būti mažinamas, o šio Reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimas – palaipsniui nutrauktas.

137.       Apžvelgto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad Nuotekų tvarkymo reglamento 141 punkte nustatyta pareiga vandens naudotojams ar veiklos vykdytojams nustatyti, kiek ir kokių pavojingų medžiagų, nurodytų Reglamento 1 priede ir/ar 2 priedo A dalyje ir/ar B dalies B1 sąraše, išleidžiama su nuotekomis, išliko nepakitusi.

138.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomi teisės aktų pakeitimai priimti jau galiojant Aplinkos ministro 2020 m. gruodžio 17 d. įsakymui Nr. D1-789, kuriuo patvirtinti apmokestinamieji teršalai priskiriami teršalų grupėms, nustatytoms Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, ir kuriuo visos Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytos medžiagos (t. y. ginčo ftalatai, fenoliai) priskiriami I teršalų grupei.

139.       Nuo 2021 m. sausio 1 d. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas išdėstytas nauja redakcija (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3158 redakcija), kur šio įstatymo 1 Priedo II skyriuje (Teršalai, išmetami į vandens telkinius, žemės paviršių ir jos gelmes) I grupei priskiriami teršalai apmokestinami taikant 3 814 146 Eur/t tarifą (iki minėtų pakeitimų ginčo teršalai buvo priskirti II grupės teršalams, jiems buvo taikomas 266 088 Eur/t tarifas).

140.       Akcentuotina ir tai, kad Vandens įstatymo vienas iš tikslų – užtikrinti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę ir ją išsaugoti (1 str. 2 d. 1 p.). Minėtu įstatymu yra įgyvendinama 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (OL 2009 L 140, p. 114) (toliau – ir Tarybos direktyva 2000/60/EB). Šios direktyvos įžanginėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad šia direktyva siekiama išlaikyti ir pagerinti vandens aplinką Bendrijoje. Tai, pirmiausia yra susiję su atitinkamų vandenų kokybe. Siekiant užtikrinti gerą vandens kokybę, kiekybės kontrolė yra pagalbinis elementas, todėl turėtų būti nustatytos tokios kiekybės priemonės, kurios pasitarnautų gerai vandens kokybei (19); ši direktyva turi padėti nuosekliai sumažinti išleidžiamų į vandenį pavojingų medžiagų kiekį (22); pagrindinis šios direktyvos tikslas – panaikinti prioritetines kenksmingąsias medžiagas ir padėti pasiekti, kad gamtoje pasitaikančių medžiagų koncentracijos jūros aplinkoje priartėtų prie foninių verčių (27).

141.       Atsižvelgiant į aptartą nacionalinį teisinį reguliavimą (aiškinant jį atsižvelgiant į Tarybos direktyvos 2000/60/EB tikslus), kuris vienareikšmiškai patvirtina, kad prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimas privalo būti griežtai kontroliuojamas, o jų išleidimas palaipsniui nutraukiamas, šios medžiagos priskiriamos pavojingesnei teršalų grupei, ženkliai padidintas jų apmokestinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad pareiškėjo, kaip mokesčio už aplinkos teršimą subjekto, padėtis buvo sušvelninta nuo 2022 m. gegužės 1 d. atliktais Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento pakeitimais. Priešingas aiškinimas, nagrinėjamu atveju, neatitiktų nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais siekiamų tikslų vandens kokybės gerinimo srityje, visuomenės interesų ir iš esmės reikštų, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš esmės neribotai (tinkamai nekontroliuodamas savo veiklos) galėjo leisti prioritetines pavojingas medžiagas į gamtinę aplinką. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti, jo įsitikinimu, palankesnį pasikeitusį teisinį reguliavimą atgaline data negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl MAT nuostatų atitikties Konstitucijai

142.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Iš esmės analogiško pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

143.        Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismo sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

144.       Vertindama pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucinės justicijos bylos iškėlimo, t. y. kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, teisėjų kolegija pažymi, kad šiame teismo baigiamajame akte išsamiai išdėstė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, iš kurio matyti, kad ginčo teršalų priskyrimas atitinkamai teršalų grupei, skirtingo MAT tarifo ir koeficientų taikymas, teismo diskrecija individualizuoti paskirtą sankciją, suponuoja, kad mokesčių administratoriui, o vėliau – ir mokestinį ginčą nagrinėjančiam teismui yra nustatytos teisinės galimybės (pareigos) individualizuoti paskirtą sankciją. Nors Mokesčio už aplinkos teršimą nuostatose (kurių atitiktimi Konstitucijai abejoja pareiškėjas) tiesiogiai neįtvirtinta mokesčių administratoriaus kompetencija mažinti ūkio subjektui apskaičiuotą mokestį taikant didesnį tarifą, tačiau tokia teisė eksplicitiškai suteikta teismui. Teisėjų kolegijai dėl nurodytų argumentų nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Priešingos išvados nesuponuoja pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju asmenims apsunkinama galbūt pažeistų teisių teisminė gynyba (nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos ginčuose dėl MAT sumažinimo), kadangi, atsižvelgiant į oficialią konstitucinę doktriną, naujausia administracinių teismų praktika pakito ir bylinėjimosi išlaidos tokio pobūdžio bylose paprastai gali būti priteisiamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir procesinės bylos baigties

145.       Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 ir 5 d.).

146.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 4 383,23 Eur už suteiktą teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 3 663,28 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.

147.       Pirmosios instancijos teismas, nors iš dalies ir tenkino pareiškėjo reikalavimą, tačiau atmetė jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsižvelgęs į tai, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl ginčo laikotarpiu Bendrovės netinkamo į aplinką išleistų teršalų kiekio deklaravimo, už kurį mokestis padidintu tarifu atsakovo paskaičiuotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų pagal jam suteiktą kompetenciją, t. y. atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo konstatuotas.

148.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teismą, turi teisę naudotis veiksminga advokato teikiama teisine pagalba; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali; asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Be to, iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą.

149.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiai bylai aktualioje jurisprudencijoje pažymėjo, kad nesant specialių proceso įstatymo nuostatų, kaip yra nagrinėjamu atveju, tuomet, kai teismas sumažina arba panaikina už įstatymo pažeidimus skirtą sankciją (taikytą poveikio priemonę), bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą reglamentuojančios Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad, be kita ko, būtų užtikrinta aptarta oficiali konstitucinė doktrina. Akivaizdu, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuotos asmens (pareiškėjo) teisės nebus užtikrintos, jei administracinis teismas atsisakytų atlyginti jo (asmens) patirtas bylinėjimosi išlaidas vien dėl to, kad viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų mažinti (netaikyti) įstatyme numatytos sankcijos, kai šis teismas tokią sankciją pripažįsta nepagrįsta (neproporcinga), t. y. neatitinkančia oficialioje konstitucinėje doktrinoje nustatytų sąlygų, ir dėl to ją (sankciją) sušvelnina arba panaikina. Be to, neginčytina, jog MAT įstatyme eksplicitiškai nėra nuostatų, kurios numatytų mažesnės nei įstatyme nustatytos ginčo sankcijos skyrimą. (žr. 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2022). 

150.       Atsižvelgusi į aptartas teisines aplinkybes, įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus patirtoms pirmosios instancijos teisme išlaidoms pagrįsti, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7, 8.2 ir 8.16 punktus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui už skundą jo prašoma priteisti suma (2 159,85 Eur) neviršija didžiausių pagal Rekomendacijas priteistinų sumų už tokio pobūdžio procesinį dokumentą, o už 2020 m. gruodžio 14 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus didžiausia galima priteisti suma yra – 581,92 Eur. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už skundą pareiškėjas yra sumokėjęs 30 Eur žyminio mokesčio. Taigi, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkintų pareiškėjo reikalavimų proporciją (tenkinta 60 proc.), spręstina, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 663, 06 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, o šia apimtini pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

151.       Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ne dėl apeliacinio skundo argumentų, o dėl oficialios konstitucinės doktrinos pagrindu suformuotos naujausios ir aktualiausios administracinių teismų praktikos išaiškinimų. Taigi pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 7 561 902,00 Eur mokestį sumažinti iki 3 024 760,80 Eur.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 1 663,06 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus ir šešis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

                Veslava Ruskan

                Arūnas Sutkevičius