Administracinė byla Nr. eP-46-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02269-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eTA-492-556/2023 pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Talša“ dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Talša“ (toliau – ir atsakovas) 2 219,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, paskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patikslino prašomą priteisti sumą ir prašė iš atsakovo priteisti 2 058,44 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, paskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Šiaulių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2007 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. T-183 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2007 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. T-99 pavedė viešajai įstaigai „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ rinkliavos administravimą. Tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. T-290 buvo pavesta Šiaulių rajono savivaldybės administracijai Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir rinkliava, vietinė rinkliava) administravimą nuo 2014 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas teigė, kad rinkliava atsakovui buvo skaičiuojama, vadovaujantis Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, patvirtintais Tarybos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. T-202 (toliau – ir Nuostatai), Tarybos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. T-202 patvirtinta Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika (toliau – ir Metodika) bei Nekilnojamojo turto objektų grupių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiais (toliau – ir Rinkliavos dydžiai). Pagal Nuostatų 12 punktą, skaičiuojant rinkliavą taikoma dvinarė vietinė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios dedamosios ir kintamosios dedamosios. Nuostatų 14 punkte nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, o 16 punkte nustatyta, kad kintamąją rinkliavos dedamąją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, iš kurių nekilnojamojo turto objekto paimamos komunalinės atliekos. Rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 str.), kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.). Pareiškėjas tvirtino, kad UAB „Talša“ yra skolinga Administracijai 2 058,44 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas UAB „Talša“ atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad UAB „Talša“ nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. objektuose (duomenys neskelbtini) gamybos nevykdė, todėl jokių atliekų nesusidarė. Atsakovas 2018 m. sausio 22 d. prašymu prašė Administracijos atleisti jį nuo vietinės rinkliavos mokesčio kintamosios dalies mokėjimo nuo 2017 m. liepos 1 d. neterminuotai už visus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), nes UAB „Talša“ šiuose objektuose gamybos nevykdo. Deklaracija Administracijai buvo išsiųsta registruota pašto siunta (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigė, kad Administracija deklaraciją gavo, tačiau sprendimo dėl jos netenkinimo per įstatymų numatytą terminą nepriėmė. Atsakovas pažymėjo, kad vietinę rinkliavą galima sieti tik su atliekų turėjimu ir tvarkymu, o atsakovas jau ne kartą buvo nurodęs, jog gamybos nevykdo, todėl jokių atliekų nesusidaro, ne kartą reikalavo visus atsakovo objektus (duomenys neskelbtini) išbraukti iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojų registro.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino, t. y. priteisė Administracijai iš atsakovo UAB „Talša“ 2 058,44 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, paskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. 

Teismas nurodė, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimu Administracijos prašymas buvo patenkintas iš dalies – nuspręsta priteisti Administracijai iš atsakovo UAB „Talša“ 2 058,44 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, paskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi nutarė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo pareiškėjui 2 058,44 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad pagal Nuostatus, kuriuose nustatytos pastovioji ir kintamoji rinkliavos dalys, atsakovas vien dėl atliekų nesusidarymo negalėtų būti atleidžiamas nuo pastovios rinkliavos dedamosios dalies. Byloje nustatyta, kad atsakovas nuolat siekė būti atleistas nuo vietinės rinkliavos (jos (kintamosios) dalies) mokėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl svarbių atsakovo atsiliepimo argumentų, neištyrė, ar atsakovas nuolat siekė būti atleistas nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo, o pareiškėjas į šiuos prašymus neatsakė.

Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nustatė, kad pareiškėjas paskaičiavo atsakovui vietinę rinkliavą kaip nekilnojamojo turto statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkui. Pareiškėjas kas ketvirtį siuntė atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus, kuriuos atsakovas grąžindavo, nurodydamas, kad bendrovės turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. neeksploatuojamas, nes yra nuniokotas gaisro, o bendrovės objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), gamyba nevykdoma, todėl jokių atliekų nesusidaro. Taip pat atsakovas pateikė Administracijos Turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. rugpjūčio 23 d. surašytų Statinio būklės faktinių duomenų patikrinimo aktų pagal Šiaulių rajono teritorijoje esančių statinių naudojimo priežiūros taisyklių 1 priedo nuostatas bei statinių fotonuotraukas. Visų aktų išvadose nurodyta, kad statiniai nenaudojami, įrašytos rekomendacijos. Nors aktuose nurodyta, kad statiniai nenaudojami, tačiau juose nėra pažymėta, jog jie netinkami naudoti ir yra įtraukti į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų sąrašą. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 14 punkte nustatyta, jog pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, todėl pareiškėjas perskaičiavo atsakovui vietinės rinkliavos pastoviąją dalį už 17 objektų, iš 26 objektų išbraukęs 9 objektus. Iš pareiškėjo pateiktų paskaičiavimų matyti, kad už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. pastovioji dalis yra 381,62 Eur, už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pastovioji dalis – 943,80 Eur, už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pastovioji dalis – 684,30 Eur, iš viso 2 009,72 Eur.

Teismas nurodė, kad vietinės rinkliavos kintamoji dalis paskaičiuota iš vieno atsakovo objekto faktiškai ištuštinus 7 konteinerius, nes, kaip nurodė pareiškėjo atstovai, vežėjas suteikė pareiškėjui informaciją, kad su atsakovu yra sudaryta konteinerio sutartis ir konteineriu pasinaudota 7 kartus. Iš pareiškėjo 2021 m. vasario 22 d. rašto Nr. S-386(3.36E) matyti, kad perskaičiavimas dėl konteinerio duomenų pakeitimo – 7 ištuštinimai nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. yra 48,72 Eur. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo paminėti komunalinių atliekų konteinerio ištuštinimai įvyko, bet tai buvo ne UAB „Talša“ atliekos, teismas atkreipė dėmesį, jog įrodinėjimo našta, kad atliekos nebuvo sukauptos (susidariusios), tenka atsakovui. Tik atsakovui įrodžius, kad atliekos nebuvo sukauptos (nesusidarė), atsiranda pagrindas vertinti, ar nėra vietinės rinkliavos nuostatuose rinkliavos mokėtoju įvardinto asmens pareigos mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą ar jos dalį. Šioje administracinėje byloje atsakovas to neįrodė.

Teismas pažymėjo, kad, kaip 2022 m. lapkričio 22 d. nutartyje nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. eTA-262-463/2022), nuo vietinės rinkliavos galima atleisti tik tiek, kiek yra pateikiamas prašymas dėl kintamosios rinkliavos dedamosios dalies, o nuo pastoviosios dalies vietinės rinkliavos mokėtojas (UAB „Talša“) ginčo laikotarpiu pagal Nuostatus negalėjo būti atleidžiamas. Teismas nustatė, kad atsakovas pateikė pareiškėjui prašymą atleisti nuo vietinės rinkliavos mokesčio kintamosios dalies dėl nekilnojamojo turto nenaudojimo – sąžiningumo deklaraciją, tačiau pareiškėjas Nuostatų VIII skyriaus „Atleidimas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo“ ir IX skyriaus „Vietinės rinkliavos lengvatos“ pagrindu nėra priėmęs atskiro Savivaldybės tarybos sprendimo dėl atsakovo atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar lengvatos suteikimo.

Teismas, aptaręs Nuostatų 47 punkto reglamentavimą dėl atleidimo nuo kintamosios rinkliavos dalies mokėjimo, pažymėjo, kad nors byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nėra priėmęs atskiro sprendimo dėl atsakovo atleidimo nuo vietinės rinkliavos kintamosios dalies mokėjimo, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad šis mokestis (kintamoji dalis) pareiškėjui ir nebuvo skaičiuojama tiek 2017 metais, tiek 2018 metais. Pareiškėjo 2021 m. vasario 24 d. rašte Nr. S-401(3.36E) nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. mokėtiną sumą – 943,80 Eur – sudaro tik pastovioji dalis. Nors deklaracijoje atsakovas nurodė, jog prašo atleisti nuo kintamosios dalies mokėjimo nuo 2017 m. liepos 1 d. neterminuotai, tačiau Nuostatuose įtvirtinta, kad atleisti rinkliavos mokėtoją nuo šios dalies mokėjimo galima ne ilgesniam laikotarpiui negu vieneri metai. Antros deklaracijos, prašymo atleisti nuo minėto mokesčio 2019 metais, atsakovas nėra teikęs. 

Teismas nustatė, kad byloje yra pateikti atsakovo 2018 m. sausio 22 d. pranešimas Nr. TS1-291, 2018 m. birželio 18 d. pranešimas Nr. TS1-297, 2018 m. rugsėjo 28 d. pranešimas Nr. TS1-304, 2018 m. spalio 31 d. pranešimas Nr. TS1-306, 2019 m. sausio 15 d. pranešimas Nr. TS1-313, 2019 m. liepos 19 d. pranešimas Nr. TS1-338, kuriais atsakovas grąžindavo pareiškėjui mokėjimo pranešimus, nurodydamas, jog nemokės vietinės rinkliavos, ir reikalaudamas visus atsakovo nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), išbraukti iš vietinės rinkliavos mokėjimo registro. Į visus šiuos atsakovo pranešimus pareiškėjas atsakydavo raštais (2018 m. vasario 21 d. raštas Nr. S-439(3.24), 2018 m. liepos 18 d. raštas Nr. S-1527(3.24), 2018 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. S-2243(3.24), 2018 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. S-2537(3.24), 2019 m. vasario 15 d. raštas Nr. S-349(3.24), 2019 m. gegužės 27 d. raštas Nr. S-1149(3.24), 2019 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. S-1824(3.24), 2019 m. rugsėjo 12 d. raštas Nr. S-2080(3.24), kuriuose nurodydavo teisės normas, reglamentuojančias vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą, nurodydavo, kokiais atvejais ir tvarka nekilnojamojo turto objektai yra išbraukiami iš duomenų bazės, informuodavo apie atsakovo pareigą mokėti atitinkamą rinkliavą bei nurodydavo, jog toks atsakymas gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Nei vieno iš minėtų pareiškėjo raštų atsakovas nėra apskundęs teismui. Nenuginčijus sprendimų dėl atsisakymo atlikti veiksmus, šie individualūs administraciniai aktai laikytini galiojančiais ir jų pagrįstumas nevertintinas.

Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo pareiškėjui priteistina 2 058,44 Eur (2 009,72 + 48,72 = 2 058,44 Eur) įsiskolinimo suma (CK 6.38 str.).

III.

Atsakovas UAB ,,Talša“ dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad deklaracija prašė pareiškėjo atleisti jį nuo vietinės rinkliavos mokesčio kintamosios dalies mokėjimo nuo 2017 m. liepos 1 d. neterminuotai už visus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), nes UAB „Talša“ minėtuose objektuose gamybos nevykdo. Atsakovo teigimu, deklaracija įrodo, jog UAB „Talša“ Administracijai nuosekliai pateikdavo informaciją, jog visuose nekilnojamojo turto objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro. Administracijos 2019 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo aktai įrodo, jog pati Administracija savo aktais užfiksavo, kad visi atsakovui priklausantys nekilnojamojo turto objektai nėra naudojami, todėl jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro.

Atsakovo nuomone, teismas ignoravo ir paneigė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eTA-262-463/2022 31 punktą bei joje nurodomą administracinių teismų praktiką, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatuose. Komunalinės atliekos susidaro arba nesusidaro ne nuo to, ar Administracija statinius pripažįsta netinkamus naudoti ir įtraukia į netinkamų naudoti nekilnojamojo turto objektų sąrašą, o nuo to, ar tuose statiniuose kas nors vyksta. Pasak atsakovo, aplinkybę, jog visuose nekilnojamojo turto objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neįmanoma padaryti (pagaminti) atliekų, įrodo Administracijos 2019 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo aktais, iš kurių matyti, kad statiniais naudotis neįmanoma.

Pareiškėjas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eTA-492-556/2023 atsakovo UAB „Talša“ apeliacinį skundą atmetė. 

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog vietinės rinkliavos kintamoji dalis atsakovui nebuvo skaičiuojama tiek 2017 metais, tiek 2018 metais. Dalį atsakovui priklausančių statinių pareiškėjas išbraukė iš vietinės rinkliavos mokėjimo registro, nes jie buvo sunaikinti gaisro. Pareiškėjo 2021 m. vasario 24 d. rašte Nr. S-401(3.36E) nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. mokėtiną sumą – 943,80 Eur – sudaro tik pastovioji dalis. Deklaracijoje atsakovas nurodė, jog prašo atleisti nuo kintamosios dalies mokėjimo nuo 2017 m. liepos 1 d. neterminuotai, tačiau pagal Nuostatus atleisti rinkliavos mokėtoją nuo šios dalies mokėjimo galima ne ilgesniam laikotarpiui negu vieneri metai. Kitos deklaracijos, prašymo atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo 2019 metais, atsakovas pareiškėjui neteikė. Joks sprendimas dėl atsakovo atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar lengvatų taikymo taip pat nebuvo priimtas. Be to, byloje yra duomenys ir pirmosios instancijos teismas juos įvertino, kad į visus atsakovo raštus, kuriais jis grąžindavo pareiškėjui mokėjimo pranešimus, nurodydamas, jog nemokės vietinės rinkliavos bei reikalaudamas visus bendrovės nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), išbraukti iš vietinės rinkliavos mokėjimo registro, pareiškėjas atsakė administraciniais sprendimais. Byloje nėra duomenų, kad minėti pareiškėjo sprendimai atsakovo būtų apskųsti nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pripažino, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai reikalavo iš atsakovo sumokėti vietinės rinkliavos pastoviąją dalį, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo nesumokėtą vietinės rinkliavos skolą. 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo bylos šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą yra pagrįstas.

V.

Atsakovas UAB „Talša“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eTA-492-556/2023, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį; bei kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsakovas prašyme nurodo, kad byloje pateikti (parašyme nurodyti) Statinio būklės faktinių duomenų patikrinimo aktai patvirtina, jog pats pareiškėjas užfiksavo, jog visi UAB „Talša“ priklausantys nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini), nėra naudojami, ūkinės veiklos juose vykdyti neįmanoma, todėl jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro. Atsakovas teigia, kad nei Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. sausio 30 d. sprendimu, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 26 d. nutartimi nevertino šiai bylai aktualių Statinio būklės faktinių duomenų patikrinimo aktų ir tuo padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Atsakovas taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-262-463/2022, t. y. minėtos nutarties 31 punkte pateiktą išaiškinimą „Jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis taip pat laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).“ Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Ž. T. Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Atsakovas UAB „Talša“ prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžia argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 26 d. nutartimi nevertino atsakovo pateiktų Statinio būklės faktinių duomenų patikrinimo aktų, iš kurių matyti, jog pats pareiškėjas užfiksavo, kad visi UAB „Talša“ priklausantys nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini), nėra naudojami, ūkinės veiklos juose vykdyti neįmanoma, todėl jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nenurodė, kokius materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsakovas iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes jis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 152 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė aiškių teismo pateikto materialinės teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymų, sprendžia, kad vien nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu negali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu grindžia argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-262-463/2022, kuria atsakovo UAB „Talša“ apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies – panaikinta Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimo dalis, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 058,44 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., ir perduota šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 31 punkte pateiktą išaiškinimą „Jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis taip pat laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).“

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, siekdamas pagrįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nukrypimą nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat, kaip ir siekdamas pagrįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytą materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, nurodo argumentus, jog Statinio būklės faktinių duomenų patikrinimo aktai patvirtina, kad pareiškėjas užfiksavo, jog visi atsakovui priklausantys nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini), nėra naudojami, juose vykdyti ūkinės veiklos neįmanomas, todėl jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė ir nesusidaro, t. y. atsakovas proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu taip pat grindžia apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo subjektyvus įsitikinimas, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktus Statinio būklės faktinių duomenų patikrinimo aktus, t. y. nevertino jų kaip pagrindo atleisti pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 31 punkte pateiktas išaiškinimas yra susijęs su atleidimu nuo kintamosios vietinės rinkliavos dalies mokėjimo. Šiuo nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes, vietinės rinkliavos kintamoji dalis atsakovui tiek 2017 metais, tiek 2018 metais nebuvo skaičiuojama, o prašymo (deklaracijos) atleisti nuo vietinės rinkliavos (kintamosios dalies) mokėjimo už 2019 metus atsakovas neteikė, todėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimas buvo priteistas: 2 009,72 Eur už vietinės rinkliavos pastoviąją dalį ir 48,72 Eur už vietinės rinkliavos kintamąją dalį už faktiškai ištuštintus 7 konteinerius iš vieno atsakovo objekto, t. y. iš viso 2 058,44 Eur.

Įvertinusi atsakovo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas prašymą grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą dėl to, jog jis nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai, kaip minėta, iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prigimčiai ir tikslams bei res judicata principui. Atsižvelgus į išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eTA-492-556/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais yra nepagrįstas, dėl to atsisakoma atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eTA-492-556/2023 pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Talša“ dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                 Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė