(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas D. B. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4). Paaiškino, kad nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio 17 d. buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupėje kamerų tipo patalpose Nr. 2, 14 ir 16. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo mažai vietos, kameros buvo apstatytos baldais, pareiškėjas neturėjo vietos judėti. Nurodė, kad kameros ilgą laiką buvo neremontuotos, jų sienos su skylėmis ir supelijusios. Nurodė, kad kamerose buvo prastas apšvietimas. Paaiškino, kad rūbus turėjo skalbti šaltu vandeniu, kamerose nebuvo šilto vandens ir vietos rūbams džiovinti, dėl džiūstančių rūbų kamerose buvo drėgna. Nurodė, kad naudotis dušu galėjo tik 15 min kartą per savaitę. Paaiškino, kad kamerose stalas buvo mažas, jo užteko tik vienam asmeniui pavalgyti. Nurodė, kad Vilniaus PN išduodamo tualetinio popieriaus ir muilo jam neužtekdavo, nebuvo išduodamos kitos higienos priemonės. Nurodė, kad jo asmeninės lėšos buvo areštuotos antstolių, todėl jam asmeninių lėšų užteko tik higienos priemonėms nusipirkti. Teigė, kad nuteistieji kamerose rūkė, kameros nebuvo tinkamai vėdinamos. Nurodė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimų kiemelis buvo mažas, pareiškėjas jame negalėjo sportuoti. Teigė, kad jam nebuvo sudarytos galimybės palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais asmenimis, Vilniaus PN nesuteikė pareiškėjui lėšų bendrauti su jo nurodytais asmenimis.

Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Taip pat nurodė, kad nesutinka su atsakovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis (b. l. 65–66).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį bei skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–15, 71). Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015-07-25 iki 2018-07-25, atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtas nuobaudas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę ir laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, kad drausmės grupės nuteistieji laikomi patalpose, analogiškose kamerų tipo patalpoms, jie laikomi visą laiką užrakinti, išskyrus pasivaikščiojimui skirtą laiką, kai yra išvedami į specialiai įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, įrengti visus tesės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai. Pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti. Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Atsakovės atstovo teigimu, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama teisė pasinaudoti dušu, nuteistieji dušu naudojasi pagal grafiką. Kiekvienoje kamerų tipo patalpoje yra sanitarinis mazgas su kriaukle ir jos pagalba kasdien galima apsiprausti ir taip palaikyti būtinąją asmens higieną. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 20 000 Eur neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą.

Pareiškėjas 2019-01-16 teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skundą ir prašė jį tenkinti. Pateikė papildomus paaiškinimus dėl Vilniaus PN atsiliepime pateiktų klaidingų duomenų. Prašė tęsti bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka.

Atsakovo atstovas 2019-01-16 teismo posėdyje nedalyvavo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio 17 d. sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus šio instituto reglamentavimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), kurio 1.124 str. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja.

CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio 17 d. Iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2017 m. spalio 17 d., skundą dėl pažeistų jo teisių laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2015 m. liepos 22 d. pareiškėjas galėjo pateikti iki 2018 m. liepos 22 d., tačiau skundą teismui paštu išsiuntė 2018 m. liepos 23 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. liepos 22 d.

Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame prašė netaikyti ieškinio senaties termino bei nurodė aplinkybes, kad senaties terminą praleido dėl ribotų galimybių sužinoti apie savo teises bei jų pažeidimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teigė, jog buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis sąlygomis, kilo grėsmė jo sveikatai. Jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, pagal CK 6.250 str. 1 d. yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d. ir atsižvelgiant į ginčo šalies (atsakovės) prašymą taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad nenustatytos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku ginti savo teises, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. liepos 22 d.. Ginčas nagrinėtinas dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. spalio 17 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus įsakymais perkeltas į kamerų tipo patalpas dėl to, jog kalinimo laikotarpiu padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus (b. l. 21–47).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Pažymėtina, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Įvertinęs byloje pateiktus Vilniaus PN duomenis, teismas (b. l. 9–10, 49–50) daro išvadą, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m patalpos ploto. Pareiškėjas 2019-01-16 teismo posėdžio metu teikė papildomus paaiškinimus dėl kamerų ploto skaičiavimo visu ginčo laikotarpiu nuo 2014-10-17 iki 2017-10-17. Teismas 2019-01-17 ir 2019-02-08 raštu įpareigojo Vilniaus PN pateikti teismui papildomus duomenis dėl pareiškėjo 2019-01-16 teismo posėdyje nurodytų argumentų. Iš teisme gautų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu, atėmus kamerose esančio sanitarinio mazgo plotą ir įvertinus pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, pripažintina, kad šiuo aspektu jo teisės taip pat nebuvo pažeistos, nes jam teko ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto (b. l. 100–102). 

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė argumentus dėl galimybės naudotis pasivaikščiojimų kiemeliu, bei teigė, kad kiemelis buvo mažas ir netinkamas sportuoti. Pažymėtina, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje. BVK redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. kovo 31 d., buvo įtvirtinta nuostata, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, užrakinami nakties metu, tuo tarpu nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojančiame BVK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. visą parą, išskyrus pasivaikščiojimo laiką (BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems palikta teisė: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Drausmės grupei priskirti nuteistieji nakties metu užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (75 straipsnio 2 dalis). Lyginant su iki tol galiojusiomis BVK 75 straipsnio nuostatomis, matyti, jog tam tikra apimtimi drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos pasunkėjo, nuo 2016 m. balandžio 1 d. nėra galimybės be apribojimų naudotis drausmės grupės korpusuose įrengtomis patalpomis, nes visą parą nuteistieji yra rakinami, taigi drausmės grupei paskirtam pareiškėjui buvo suteikiamos tik dvi valandos laiko kasdien pasivaikščioti kiemelyje.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), pagal kurių 4 punktą, pasivaikščiojimo kiemas – tai specialiai įrengta teritorija nuteistiesiems pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu, o esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos (Taisyklių 19 punktas). Vadovaujantis Taisyklių 20-21 punktais, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir byloje pateiktus paaiškinimus bei fotonuotraukas, matyti, kad pagal atsakovo pateiktas nuotraukas matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat įrengtos priemonės mankštintis, dalis pasivaikščiojimo kiemelio uždengta stogu dėl galimų kritulių (b. l. 60–61). Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pasivaikščiojimų kiemeliai Vilniaus PN yra įrengti vadovaujantis Taisyklių reikalavimais.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų kondicionavimo, drėgmės ir pelėsio, pažymėtina, kad, pagal Taisyklių 13.12 punktą, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, taip pat per langus gyvenamosios patalpos yra vėdinamos. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl kamerų kondicionavimo sąlygų ir apšvietimo. Pareiškėjas nenurodė, ar dėl minėtų kamerose buvusių sąlygų jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas įstaigas, turinčias kompetenciją tokias aplinkybes patikrinti, nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu minėti kamerų trūkumai buvo pasireiškę. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai neteikė skundų dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (b. l. 51). Iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad kamerose įrengtas langas, pagal Taisyklių nuostatas tai laikoma pakankama priemone užtikrinti patalpų vėdinimą. Taigi, neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Pareiškėjo teigimu, galimybė nusiprausti po karštu vandeniu suteikiama tik vieną kartą per savaitę, tai žemina pareiškėjo orumą. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma), 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Į dušą turi būti tiekiamas karštas vanduo (Higienos normos 18 punktas), dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną naudojimosi šiomis patalpomis dieną (Higienos normos 28.2 punktas). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Taigi matyti, kad pagal teisės aktų reikalavimus galimybė nusiprausti po karštu dušu suteikiama vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neginčija, kad šia teise jis pasinaudoti galėjo. Be to, pastebėtina, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose kambariuose įrengti praustuvai, todėl asmens higienai palaikyti nuteistieji gali jais naudotis neribotai. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus PN kamerose buvo įrengtas mažas stalas, prie jo negalėjo vienu metu valgyti visi kameroje laikomi asmenys. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Vilniaus PN administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tai padaryti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis neturėjo lentynos asmeniniams daiktams susidėti, tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintinos atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 str., todėl konstatuotina, kad Vilniaus PN savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jis turėjo rūbus skalbti šaltu vandeniu, kamerose nebuvo šilto vandens ir vietos rūbams džiovinti. Higienos normos 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi, todėl atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi, dėl ko atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų ar netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo skundų Vilniaus PN administracijai neteikė (b. l. 51).  Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui Vilniaus PN yra suteikta galimybė džiovinti rūbus, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN džiovykla neįrengta. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PM veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN išduodamo tualetinio popieriaus ir muilo jam neužtekdavo, nebuvo išduodamos kitos higienos priemonės.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), pagal kurio nuostatas nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Įsigaliojus naujai Aprūpinimo normos redakcijai, nuo 2017 m. sausio 1 d. visiems nemokiems nuteistiesiems turėjo būti išduodama: pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, kuriame nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Iš nustatyto teisinio reguliavimo ir byloje pateikto pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenų matyti, jog pareiškėjo nurodytos higienos priemonės jam buvo suteiktos (b. l. 52), todėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jo asmeninės lėšos buvo areštuotos antstolių, todėl jam asmeninių lėšų užteko tik higienos priemonėms nusipirkti. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija jam neskyrė papildomų lėšų minėtoms higienos priemonėms įsigyti. Pašalpų nuteistiesiems skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Vienkartinių piniginių išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką nuteistiesiems reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintos Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 2 d.) 4 punkte buvo nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų (4.2 p.): uždarymas į baudos izoliatorių ar karcerį (4.2.1 p.); anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas (4.2.2 p.); perkėlimas į drausmės grupę (4.2.3 p.); perkėlimas į kamerų tipo patalpas (4.2.4 p.). Išmokų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 2 d.) 4 punkte nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų (4.2 p.): anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas (4.2.1 p.); perkėlimas į drausmės grupę (4.2.2 p.); perkėlimas į kamerų tipo patalpas (4.2.3 p.). Taigi Taisyklėse nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu per einamąjį mėnesį nuteistajam buvo paskirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi Taisyklėmis, pagrįstai neskyrė pareiškėjui vienkartinių išmokų ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė aplinkybes dėl to, kad negalėjo įsigyti higienos priemonių dėl antstolio areštuotų lėšų, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su antstolio veiksmais. Teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus PN veiksmų vertinimas bei kalinimo sąlygų Vilniaus PN vertinimas, teismas nevertina antstolio veiksmų.

Vadovaujantis Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Civilinio proceso kodekso 594 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – teismo rūmų, kurių veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas. Teismas pareiškėjui išaiškina, kad dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo sprendžia bendrosios kompetencijos teismas.

Kitų galimai netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą. 

        Teisėja                                                           Rasa Ragulskytė-Markovienė