Civilinė byla Nr. 3K-3-477-684/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01762-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 87
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (OOO) „Autoplastik“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (OOO) „Autoplastik“ ieškinį atsakovei V. B. firmai „Laverna“ dėl neteisėto žymenų naudojimo ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) nuostatų, susijusių su prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimu, prekių perpakavimu, prekių ženklo savininko teisių įgyvendinimu, aiškinimo ir taikymo (PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2 dalis, 40 straipsnis).
Ieškovė Rusijos ribotos atsakomybės bendrovė (OOO) „Autoplastik“ prašė teismo:
1) įpareigoti atsakovę V. B. firmą „Laverna“ nutraukti izoliacinių medžiagų, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, pažymėtų žymenimis „StP“, „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“, siūlymą, jų išleidimą į rinką ir (arba) sandėliavimą tuo tikslu, nuomą, skolinimą ar kitokį disponavimą jomis, naudojimą ieškovės žymenų komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje ir uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje;
2) įpareigoti atsakovę pirmojo internetinės svetainės puslapio viršutinėje dalyje ir ne mažesnėmis nei kitas pateikiamas tekstas raidėmis paskelbti ir šešis mėnesius nenutrūkstamai publikuoti informaciją, kad „internetinėje parduotuvėje www.geroskainos.lt bei parduotuvėje LAVERNA buvo neteisėtai parduodamos izoliacinės medžiagos, įsigytos iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, ant pakuotės nepateikiant informacijos apie tikrąjį prekių gamintoją ir prekių ženklo „StP“ savininką – Rusijos ribotos atsakomybės bendrovę (OOO) „Autoplastik“, arba be pakuotės, taip pažeidžiant prekių ženklo savininko teises“;
3) priteisti ieškovei iš atsakovės 18 215,82 Lt (5275,67 Eur) turtinės žalos atlyginimo.
Ieškovė nurodė, kad yra savininkė tarptautinio figūrinio prekių ženklo „StP“, reg. Nr. 1036364, galiojančio Lietuvoje nuo 2010 m. balandžio 8 d., įregistruoto 17 klasės prekėms pagal tarptautinę Nicos klasifikaciją prekių ir paslaugų klasifikavimo reikmėms. Ieškovės gaminamos prekės Lietuvoje yra parduodamos nuo 2004 m. Kiekvienai ieškovės gaminamai prekei – izoliacinei medžiagai – atskirai yra naudojami ženklai „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „VIZOMAT“, „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“, iš jų pirmieji keturi taip pat yra įregistruoti kaip prekių ženklai Rusijos Federacijoje 17 klasės prekėms žymėti. Pasak ieškovės, jos įgaliota bendrovė OOO „Autoplastic – 1“ ir Latvijos bendrovė SIA „Inkar“ buvo sudariusios sutartį dėl distribucijos Latvijoje ir Lietuvoje, o nuo 2006 m. ieškovės prekių distribucija Lietuvoje buvo vykdoma ieškovės įgaliotos bendrovės OOO „Standartplast“ ir Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“ sutarties pagrindu, suteikiant šiai bendrovei išimtinės distribucijos teises Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šiuo metu ieškovės prekės Lietuvoje yra parduodamos per UAB „Milgreta“. Ieškovė pažymėjo, kad internetinėje parduotuvėje www.geroskainos.lt, priklausančioje atsakovei, yra parduodamos ieškovės žymenimis pažymėtos izoliacinės ir vibraciją slopinančios medžiagos, kurių gamintoja nurodyta ne ieškovė, bet neidentifikuota bendrovė „Silent Coat“. Taip yra pažeidžiamos ieškovės, kaip žymenų savininkės ir naudotojos, teisės, o dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 18 215,82 Lt (5275,67 Eur) žalą, kuri atitinka atsakovės neteisėtų veiksmų pagrindu gautą grynąją naudą; ji priteistina iš atsakovės PŽĮ 51 straipsnio 2 dalies pagrindu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu tenkino ieškovės Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (OOO) „Autoplastik“ ieškinį: 1) įpareigojo atsakovę V. B. firmą „Laverna“ per tris kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nutraukti izoliacinių medžiagų, pažymėtų žymenimis „STP“, „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, siūlymą, jų išleidimą į rinką ir (arba) sandėliavimą tuo tikslu, nuomą, skolinimą ar kitokį disponavimą jomis, naudojimą tokių žymenų komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje ir uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje; 2) įpareigojo atsakovę per tris kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo jos pirmojo internetinės svetainės www.geroskainos.lt puslapio viršutinėje dalyje ir ne mažesnėmis nei kitas pateikiamas tekstas raidėmis paskelbti ir šešis mėnesius nenutrūkstamai publikuoti informaciją, kad „internetinėje parduotuvėje www.geroskainos.lt bei parduotuvėje LAVERNA buvo neteisėtai parduodamos izoliacinės medžiagos, įsigytos iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, ant pakuotės nepateikiant informacijos apie tikrąjį prekių gamintoją ir prekių ženklo „StP“ savininką – Rusijos bendrovę OOO „Autoplastik“, arba be pakuotės, tuo pažeidžiant prekių ženklo savininko teises“; 3) priteisė ieškovei iš atsakovės 18 215,82 Lt (5275,67 Eur) žalos atlyginimo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė gaminamoms izoliacinėms ir vibraciją slopinančioms medžiagoms žymėti yra įregistravusi tarptautinį prekių ženklą „StP“, fig. tarpt. reg. Nr. 1036364, jis Lietuvoje galioja nuo 2010 m. balandžio 8 d. Kiekvienai medžiagai žymėti atskirai naudojami ženklai „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „VIZOMAT“, „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“, iš jų pirmieji keturi taip pat yra įregistruoti prekių ženklais 17 klasės prekėms žymėti Rusijos Federacijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmai internetinėje parduotuvėje www.geroskainos.lt parduodant izoliacines ir vibraciją slopinančias medžiagas, žymimas žymeniu „StP“ bei „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“ ir „VIZOMAT“, kurių gamintoja buvo nurodyta ne ieškovė, o neidentifikuota bendrovė „Silent Coat“, o parduodamos prekės buvo neteisėtai paženklintos ieškovės prekių ženklu (perpakuotos arba parduodamos vienetais), pažeidė ieškovės teises į įregistruotą prekių ženklą „StP“ bei sąžiningos konkurencijos principus. Tai daro turtinę žalą ieškovei ir menkina dalykinę jos reputaciją, nes ieškovė nėra suteikusi teisės jokiam trečiajam asmeniui tapačioms prekėms žymėti naudoti tapačius ir (arba) klaidinamai panašius žymenis ar perpakuoti jos prekes.
Dėl teisių į prekių ženklą „StP“ pažeidimo teismas, remdamasis PŽĮ 30 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad apsauga ieškovės ženklui yra suteikta, taigi ji galioja nuo registracijos datos – 2010 m. balandžio 8 d. Iki šios datos ieškovės teisės į ženklą „StP“ yra ginamos pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Dėl žymens „STP“ panašumo į įregistruotą prekių ženklą „StP“ teismas, remdamasis PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatė, kad ieškovės prekių ženklas „StP“ yra sudarytas iš raidžių „STP“, užrašytų dvigubame šešiakampio rėmelyje. Atsakovė savo internetinėje parduotuvėje siūlo vibraciją slopinančias (izoliacines) medžiagas, žymimas žymeniu „STP“: „STP Vibroplast M-l“, „STP Bimast BOMB“, „STP Bimast Standart“, „STPBitoplast A5 LK“, „STP Splen 3004DS“, „STP Bitoplast A5 Roll“, „STP Bitoplast A10 Roll“, „STP Vizomat BT2“. Greta prekių pavadinimų yra pateikiamos ir prekių nuotraukos, kai kuriose iš jų matyti ieškovės prekių ženklas „StP“. Taigi atsakovės internetinėje svetainėje naudojamas žymuo „STP“, nurodant paminėtas prekes, yra klaidinamai panašus į ieškovės įregistruotą prekių ženklą, nes jis fonetiškai yra tapatus, o vizualiai panašus į įregistruotą ieškovės prekių ženklą. Be to, prekių, kurios yra paženklintos žymeniu „STP“, nuotraukose šis žymuo yra tapatus ieškovės prekių ženklui, nes pateiktas ir tokia pačia grafine forma.
Dėl prekių, kurioms yra naudojamas žymuo „STP“, tapatumo teismas nurodė, kad ieškovės prekių ženklas „StP“ įregistruotas 17 klasės prekėms (izoliacinės medžiagos) žymėti. Taigi atsakovė žymenį „STP“ naudoja tapačioms izoliacinėms medžiagoms žymėti, nes vibraciją slopinančios medžiagos priklauso izoliacinių medžiagų grupei.
Dėl galimybės suklaidinti visuomenę teismas nurodė, kad atsakovės naudojamas žymuo yra klaidinamai panašus į ieškovės prekių ženklą, kad prekės, kurioms žymėti yra naudojamas žymuo, yra tapačios ieškovės prekių ženklu žymimoms prekėms, todėl egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Visuomenės suklaidinimo tikimybę sustiprina ir aplinkybė, kad greta žymens „STP“ atsakovė naudoja Lietuvoje neregistruotus ieškovės ženklus: „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“ ir „VIZOMAT“, bei anksčiau naudojo „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“, kurie žymi tokias pačias prekes, kurioms žymėti ieškovė ir naudoja šiuos ženklus.
Dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo teismas nurodė, kad ji neginčija fakto, jog tiekė ir tiekia į rinką žymenimis „StP“, „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „VIZOMAT“ ir „SPLEN“ pažymėtas prekes. Pagal atsakovės pateiktus dokumentus į rinką buvo tiekiamos ir žymenimis „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“ (greta žymens „StP“) žymimos prekės. Atsakovė taip pat neginčija aplinkybės, kad jos parduodamos prekės yra tapačios arba panašios į ieškovės prekių ženklu skirtas žymėti prekes, taip pat aplinkybės, kad jos yra pažymėtos tokiu pačiu arba klaidinamai panašiu žymeniu, dėl to egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Taigi atsakovė turėjo objektyvią galimybę sužinoti, kieno pagamintas prekes įsigyja, nes versle įprasta, kad prekybos atstovai aiškiai nurodo, kokioms įmonėms jie atstovauja ir kieno pagamintas prekes parduoda. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad nė vienas pardavėjas neatskleidžia savo tiekėjo, nes atsakovė ginčo prekes įsigijo ne iš paprasto tiekėjo, o iš ieškovės distributorės. Be to, prekės į Latviją atkeliavo iš Rusijos, todėl joms turėjo būti įformintos importo ir eksporto procedūros, prekės per ES sieną keliauja ne tik su sąskaita, kokybės deklaracija, bet ir kitais lydimaisiais dokumentais, kuriuose yra nurodomas gamintojas. Taigi atsakovė, nesidomėdama, kas yra jos įsigyjamų prekių gamintojas (jeigu tikrai nesidomėjo), elgėsi neleistinai nerūpestingai. Atsakovės veiksmai, siūlant, išleidžiant į rinką ir (arba) sandėliuojant tuo tikslu ar kitaip disponuojant pažymėtomis ženklu „StP“ prekėmis, kurias atsakovė įsigijo iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, bei tokio žymens naudojimas komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje pažeidžia ieškovės, kaip įregistruotos prekių ženklo savininkės, teises, nes atsakomybė pagal PŽĮ 38 straipsnio 2 dalį kyla už bet kuriuos šioje teisės normoje išvardytus veiksmus atskirai, taigi – ir už neteisėtai prekių ženklų pažymėtų prekių realizavimą nepriklausomai nuo to, kas prekes neteisėtai paženklino. Teismas savo išvadas grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (bylos C-400/09 ir C-207/10). Teismas konstatavo, kad visos atsakovės parduotos ir tebeparduodamos žymeniu „StP“ pažymėtos prekės, įsigytos iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, pažeidžia ieškovės teises į įregistruotą prekių ženklą „StP“, tarpt. reg. Nr. 1036364.
Dėl turtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad atsakovė neteisėtai naudoja žymenis „STP“, „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „VIZOMAT“, „AKCENT“, „BARIER“ ir „ALUM“, tai įrodo kartu su ieškiniu pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir atsakovės pateikti prekių įsigijimą ir pardavimą patvirtinantys dokumentai, todėl ieškovė turi teisę reikalauti ne tik uždrausti atsakovei naudoti nurodytus žymenis izoliacinėms medžiagoms žymėti, bet ir atlyginti turtinę žalą už visą naudojimosi žymenimis laikotarpį, įskaitant negautas pajamas (PŽĮ 50 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 2 dalis, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, CK 6.246 straipsnis, 6.249 straipsnio 2 dalis). Pagal atsakovės pateiktus prekių, dėl kurių reiškiamas ieškinys, įsigijimo dokumentus, pažymą apie šių prekių pardavimo kainą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškinio tikslinimo dieną kai kurios iš 2012 m. liepos 12 d. pažymoje kaip neparduotos nurodytos prekės jau yra parduotos (pagal kodus AP00SP4508, AP00SP4528 ir AP004529), atsakovės gauta grynoji nauda ieškinio tikslinimo dieną sudaro 18 215,82 Lt (5275,67 Eur), ši suma pripažintina ieškovės nuostoliais ir priteistina jai kaip turtinės žalos atlyginimas.
Dėl sprendimo paskelbimo teismas rėmėsi PŽĮ 51 straipsniu, nurodė, kad ieškovės teisės buvo pažeidžiamos atsakovės internetinėje svetainėje www.geroskainos.lt, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę paskelbti ieškinio reikalavime nurodytą informaciją tenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 29 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir materialiosios teisės normų (CPK 178, 185, 263 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-103/2014; kt.). Teisėjų kolegija rėmėsi PŽĮ 2 straipsnio 9 dalimi, 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 504 straipsnio 1 dalimi, 51 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, Prekių ženklų teisėje galiojančiu teritorialumo principu (PŽĮ 38 straipsnis, generalinio advokato C. Villalóno 2011 m. vasario 3 d. išvados, priimtos byloje Koninklijke Philips Electronics NV (C-446/09) v. Luchen Meijing Industrial Company Ltd ir Nokia Corporation (C-495/09) v. Majesty’s Commissioners of Revenue and Customs (Rink., 2011, p. 00000), 65 paragrafas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gemaga“ v. UAB „Angolita“, bylos Nr. 3K-3-188/2013). Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog teisinė apsauga Lietuvoje taikoma ir žymenims ,,BIMAST“, ,,VIBROPLAST“, ,,BITOPLAST“, ,,VIZOMAT“, ,,SPLEN“, ,,AKCENT“, ,,BARIER“ ir ,,ALUM“, nes byloje nėra įrodymų, jog šie žymenys būtų įregistruoti Lietuvoje kaip prekių ženklai ieškovės ar kitų su ja susijusių asmenų vardu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos gaminamos prekės (izoliacinės medžiagos) į Lietuvą buvo tiekiamos anksčiau, nei atsakovė jų įsigijo iš Latvijos įmonės SIA ,,CTP“ ir pradėjo platinti Lietuvoje (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad laikotarpiu iki tarptautinės prekių ženklo ,,StP“ registracijos datos (2010 m. balandžio 8 d.) ieškovės teisės į ženklą „StP“ ir Lietuvoje neregistruotus jos žymenis yra ginamos pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įrodymai, patvirtinantys, kad žymenys ,,BIMAST“, ,,VIBROPLAST“, ,,BITOPLAST“, ,,VIZOMAT“, ,,SPLEN“, ,,AKCENT“, ,,BARIER“ ir ,,ALUM“ turi skiriamąjį požymį ir yra naudojami Lietuvoje pirmumo teise, nepateikti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Ženklo registracijos Rusijos Federacijoje faktas nelaikytinas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje, nes ženklo registravimo procedūra kiekvienoje jurisdikcijoje atliekama pagal nacionalinę teisę ir praktiką, atsižvelgiant į konkrečios paraiškos registruoti prekių ženklą pateikimo aplinkybes, įskaitant ir galimą skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo aplinkybę; juolab kad ieškovė pripažįsta, kad tik keturi iš nurodytų žymenų (,,BIMAST“, ,,VIBROPLAST“, ,,BITOPLAST“, ,,SPLEN“) yra registruoti kaip prekių ženklai Rusijoje.
Prekių ženklu ,,StP“ žymimas prekes atsakovė iš Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“ įsigijo nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2009 m. spalio 30 d., t. y. anksčiau, nei Lietuvoje įsigaliojo ieškovės teisės į tarptautinę prekių ženklo ,,StP“ registraciją. Taigi ieškovės naudojami nurodyti žymenys nebuvo saugomi pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, tarp jų – Konkurencijos įstatymo nuostatas (PŽĮ 2 straipsnio 9 punktas, 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 38 straipsnio 2 dalis, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis; CPK 177, 178, 185 straipsniai). Vėliau, t. y. 2010 m. birželio 22 d., 2010 m. liepos 29 d., ir kt. prekes, pažymėtas minėtais žymenimis, ieškovė įsigijo iš UAB ,,Milgreta“, tačiau ieškovė nereiškė ieškinio reikalavimų dėl prekių, įsigytų iš pirmiau nurodytos įmonės. Ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimus dėl prekių, atsakovės įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“, netinkamo perpakavimo ir ženklinimo, nepateikė įrodymų, kaip šios prekės buvo ženklinamos, taip pat įrodymų, patvirtinančių originalias ieškovės gaminamų prekių pakuotes ir kad atsakovė ieškovės pagamintas prekes pardavinėjo kitose pakuotėse, nei originalios gamintojos pakuotės, o ieškovės pateikta ištrauka iš atsakovės interneto svetainės www.geroskainos.lt nesudaro pagrindo spręsti dėl ieškovo prekių pardavimo būdo (pakuočių pobūdžio) (CPK 178, 185, 314 straipsniai).
Atsakovė 2014 m. birželio 23 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad niekada nepakavo ir neperpakavo prekių, pažymėtų ieškovės žymenimis, kad prekes pakuotėse, dėl kurių kilo ginčas, įsigijo iš oficialios ieškovės atstovės – Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“. Atsakovė pateikė ir Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“ atstovo rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad prekės, kurias atsakovei pagal 2009 m. spalio 30 d. ir 2010 m. sausio 15 d. sąskaitas pardavė nurodyta Latvijos bendrovė, buvo įsigytos iš Rusijos bendrovės OOO ,,Standartplast Avto INN“ (reg. Nr. RU3702051354), kad medžiagas supakavo pagal Europos Sąjungos rinkos reikalavimus, kad pakuotės dizainas buvo sukurtas bendradarbiaujant su ,,Standartplast Avto INN“ OOO įmone“. Ieškovė, nesutikdama su šiuo Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“ rašytiniu paaiškinimu, pateikė rašytinį paaiškinimą, nurodydama, kad nederino savo prekių pakuočių dizaino su kitais juridiniais asmenimis, juridinis asmuo pavadinimu OOO ,,Standartplast Avto INN“ niekada neegzistavo, o ieškovė 2005–2006 m. bendradarbiavo su bendrove OOO ,,Standartplast-Avto“, likviduota 2007 m., taigi ji negalėjo 2009–2010 m. tiekti medžiagų ir jų pakuočių. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės rašytinis paaiškinimas nepaneigė atsakovės nurodytų aplinkybių dėl prekių tiekimo ir pakavimo; juolab kad Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“ atstovo rašte nurodytos datos (2009 m. spalio 30 d. ir 2010 m. sausio 15 d.) reiškia sąskaitų, pagal kurias atsakovė įsigijo prekes, datas, o ne Latvijos bendrovės bendradarbiavimo su nurodyta Rusijos bendrove OOO ,,StandartplastAvto“ laikotarpį. Nors Latvijos bendrovės rašte Rusijos bendrovė įvardijama kaip OOO ,,Standartplast Avto INN“, o ieškovės paaiškinime teigiama, kad tokia bendrovė niekada neegzistavo, kad ieškovė bendradarbiavo su bendrove OOO ,,Standartplast Avto“, tačiau abiejų šalių pateiktuose paaiškinimuose apie Rusijos bendroves nurodomas tas pats juridinio asmens kodas (3702051354), todėl yra pagrindo manyti, kad abiejuose dokumentuose kalbama apie tą patį juridinį asmenį (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškovė negalėjo pateikti originalių pakuočių, kuriose jos prekės buvo tiekiamos distributoriui Latvijoje, pavyzdžių. Ieškovės pateikti įrodymai – prekių pakuotės išklotinė ir reklaminis bukletas ,,STANDARTPLAST Akustinės medžiagos“ – nepatvirtina ieškovės teiginių dėl prekių pakuočių ir jų naudojimo laikotarpio, nes juose nenurodyta data, platinimo teritorija, nėra duomenų, kad toks katalogas iš viso buvo naudojamas rinkoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2014 m. rugsėjo 1 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 40/14/834 nepatvirtina šio protokolo prieduose nurodytų prekių įsigijimo fakto, juolab kad PVM sąskaitos faktūros išrašytos 2011 m., o faktinių aplinkybių konstatavimas atliktas 2014 m. rugsėjo 1 d. (CPK 185 straipsnis). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo prieduose pateiktos prekių nuotraukos prieštarauja ieškovės teiginiams, kad ant atsakovės platinamų prekių nėra nuorodos į jų gamintoją, nes ant pakuotės, užfiksuotos nuotraukoje Nr. 14, nurodyti užrašai ,,From Russian Military Technology, Made in Russia, STANDARTPLAST, Smirnova St. 74, 153000 Ivanovo, Russia“. Be to, ieškovė ieškinį reiškė dėl prekių, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“, o nuotraukoje Nr. 15 užfiksuoto gaminio nurodyti užrašai ,,Siuntėjas: Milgreta UAB, Naujo Ryto takas 3, Šiauliai, Lietuva“.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas žemesnės instancijos teismuose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl apeliacinio skundo ir ieškinio ribų peržengimo. Teisėjų kolegija nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, dėl kurios nebuvo teikiamas apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), nors pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Ieškovė byloje pareiškė tris reikalavimus, savo teisių pažeidimu nurodė tris atsakovės veiksmus: 1) prekybą iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“ įsigytomis neteisėtai perpakuotomis prekėmis; 2) šių prekių pardavimą vienetais be jokio ženklinimo arba jas ženklinant lipdukais su neteisinga informacija apie prekių gamintoją, panaudojant ieškovės prekių ženklą be jos sutikimo, tokį ženklinimą atliko pati atsakovė; 3) ieškovės prekių ženklo naudojimą reklamuojant Latvijos bendrovės SIA „CTP“ prekių ženklą „Silent Coat“ atsakovės internetinėje parduotuvėje www.geroskainos.lt. Teisėjų kolegija ieškinį atmetė nusprendusi, kad ieškovė neįrodė, jog prekės buvo perpakuotos ir kad atsakovė prekiavo tokiomis prekėmis, tačiau iš viso nepasisakė dėl fakto, kad atsakovė išpakavo prekes, jas ženklino be ieškovės sutikimo, taip pat dėl fakto, kad ieškovės ženklą naudojo Latvijos bendrovės SIA „CTP“ prekių ženklui „Silent Coat“ reklamuoti – atsakovė šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neskundė, dėl to jokių argumentų neteikė, teisėjų kolegija dėl šių faktinių aplinkybių nepasisakė, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta pažeidžiant CPK 320 straipsnio 1dalį.
2. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų pakankamumo ir daiktinių įrodymų. Atsakovė teigė, kad jos parduodamos prekės nebuvo perpakuotos arba kad perpakavimas buvo teisėtas, todėl remiantis CPK 178 straipsniu ji ir turėjo tokias aplinkybes įrodinėti. Analogiškai įrodinėjimo pareiga yra paskirstoma ir tuo atveju, kai atsakovas remiasi teisių išsėmimo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, Nr. 3K-3-82/2012). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), kasacinio teismo praktiką viena iš pagrindinių taisyklių yra ta, kad tas asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas, priimtas byloje Van Doren v. Lifestyle sports, byla Nr. C-244/00, Rink., 2003, p. I-03051; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acme“ v. UAB „GPP“, bylos Nr. 3K-3-336/2011). Ieškovė remiasi ESTT praktika dėl perpakavimo (ESTT sprendimas sujungtose bylose C-400/09 ir C-207/10), nurodo, kad teisėjų kolegija netyrė ir nenagrinėjo, ar atsakovė įrodė teisėto perpakavimo sąlygas, pažymi, kad ieškovė byloje yra pateikusi savo originalių pakuočių vaizdus. Taigi teisėjų kolegija pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), įrodymų pakankamumo principą, kasacinio teismo praktikoje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, atsisakė apžiūrėti daiktinius įrodymus, dėl to neteisingai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2014 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-103/2014; kt.). Teisėjų kolegija nepaaiškino, kodėl ieškovės rašytinis paaiškinimas, kad ji su jokia bendrove nederino savo prekių pakuočių dizaino, laikytinas nepaneigiančiu atsakovės pateikto Latvijos bendrovės SIA „CTP“ rašto, kuriame nurodyta, kad pakuotės dizainas buvo sukurtas bendradarbiaujant su bendrove OOO „Standartplast Avto INN“, nors byloje nėra jokių tokį pakuočių derinimą patvirtinančių tiesioginių įrodymų. Atsakovės pateiktas raštas abejotinas, nes jame nurodyta Rusijos bendrovė buvo likviduota 2007 m. Latvijos bendrovė SIA „CTP“ yra tiesiogiai suinteresuota, kad ieškinys atsakovei būtų atmestas, nes priešingu atveju jai atsakovės gali būti reiškiamas atgręžtinis reikalavimas, todėl pateiktas raštas vertintinas kaip nepatikimas įrodymas.
Teisėjų kolegija nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą apžiūrėti daiktinius įrodymus – iš atsakovės nupirktas prekes, dėl kurių ir buvo pareikštas ieškinys, taip pat su neteisėtai paženklintomis nupirktas ir teisėtai paženklintas prekes bei Latvijos bendrovės SIA „CTP“ pažymėtas prekes, kurios buvo nupirktos per tuos pačius bandomuosius pirkimus. Klausimas dėl teisėtai ir neteisėtai paženklintų prekių skirtumo kilo tik apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, teigdama, kad ieškovės pavadinimas ir adresas yra ant atsakovės parduotų prekių, rėmėsi teisėtai ieškovės prekių ženklu paženklintų prekių, dėl kurių ieškinys nebuvo reiškiamas, nuotraukomis. Teisėjų kolegija, nepagrįstai taikydama CPK 314 straipsnį, prarado galimybę tiesiogiai ištirti bylai itin reikšmingus įrodymus, kita vertus, nusprendė, kad ieškovė neįrodė prekių ženklinimo neatitikimo, nors neleido ieškovei to įrodyti remiantis tiesioginiais daiktiniais įrodymais, taip sukliudydama ieškovei įvykdyti savo įrodinėjimo pareigą pagal CPK 178 straipsnį.
Teisėjų kolegija nepagrįstai nevertino ieškovės pateiktų prekių įsigijimo dokumentų (Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 40/14/834 užfiksuotų PVM sąskaitų faktūrų kopijų) ir nusprendė, kad šis įrodymas nepatvirtina prekių įsigijimo fakto, juolab kad šių prekių įsigijimo iš atsakovės ieškovė neginčijo, priešingai, būtent dėl šių prekių ir teikė savo atsikirtimus ir paaiškinimus – tarp šalių ginčo dėl prekių įsigijimo fakto šioje byloje nebuvo. Taigi ieškovė neprivalėjo prekių įsigijimo įrodinėti dar kokiais nors papildomais įrodymais (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Ieškovės nuomone, PVM sąskaitos faktūros ir yra pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys prekių įsigijimo faktą, be to, byloje yra ir kiti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovė prekiavo ginčo prekėmis (Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 40/11/547, ieškovės 2013 m. balandžio 11 d. paaiškinimai „Dėl V. B. firmoje „Laverna“ nupirktų prekių, pažymėtų ženklu „StP“). Teisėjų kolegija neištyrė visų byloje esančių įrodymų, taip pažeisdama CPK 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą betarpiškumo principą, nes nusprendė, kad ieškovė neįrodė dalies savo argumentų, nors tokie įrodymai byloje yra (pvz., įrodymai dėl ginčo pakuočių, prekių įsigijimo dokumentai, originalių pakuočių pavyzdžiai).
3. Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Ieškovė remiasi Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį yra saugomi ir neregistruoti pirmumo teise naudojami žymenys su skiriamuoju požymiu, t. y. registracija nėra apsaugos pagal Konkurencijos įstatymą sąlyga. Teisėjų kolegija nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jos gaminamos prekės (izoliacinės medžiagos) į Lietuvą buvo tiekiamos ir anksčiau, nei atsakovė jas įsigijo iš Latvijos įmonės SIA ,,CTP“ ir pradėjo platinti Lietuvoje, nes pati nustatė, kad ieškovė 2011 m. liepos 14 d. rašytiname paaiškinime nurodė, jog jos gaminamos prekės (izoliacinės medžiagos) Lietuvoje yra parduodamos nuo 2004 m. ieškovės įgaliotos bendrovės OOO ,,Autoplastik-1“ ir Latvijos bendrovės SIA „Inkar“ sutarties dėl distribucijos Latvijoje ir Lietuvoje pagrindu, o nuo 2006 m. ieškovės prekių distribucija Lietuvoje buvo vykdoma įgaliotos kompanijos OOO ,,Standartplast“ ir Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“ sutarties pagrindu, šiai bendrovei suteikiant išimtinės distribucijos teises Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Ieškovė remiasi CPK 177 straipsnio 1, 2 dalimis, 197 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad ieškovės 2011 m. liepos 14 d. rašytinis paaiškinimas yra rašytinis įrodymas. Aplinkybės, kad ieškovės neregistruotais ženklais žymimos prekės iki 2010 m. balandžio 10 d. buvo parduodamos Lietuvoje, taigi nurodyti ženklai naudojami Lietuvoje pirmumo teise, neginčijo ir atsakovė, todėl ieškovė neturėjo įrodinėti šios aplinkybės (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Teisėjų kolegija, peržengdama apeliacinio skundo ribas, nusprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog žymenys ,,BIMAST“, ,,VIBROPLAST“, ,,BITOPLAST“, ,,VIZOMAT“, ,,SPLEN“, ,,AKCENT“, ,,BARIER“ ir ,,ALUM“ turi skiriamąjį požymį, nes atsakovė tokiu argumentu negrindė savo atsikirtimų į ieškinį ir apeliacinio skundo, toks klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Be to, dalis šių ženklų, kaip nustatė ir teismas, įregistruoti kaip prekių ženklai Rusijos Federacijoje. Taigi preziumuojama, kad jie turi skiriamąjį požymį. Juolab skiriamąjį požymį turi ieškovės pirmumo teise naudotas žymuo „StP“, nes vėliau jis buvo įregistruotas kaip prekių ženklas ir Lietuvoje, taigi turi skiriamąjį požymį ir PŽĮ prasme. Ieškovės nuomone, pirmumo teise naudoti žymenys „StP“, ,,BIMAST“, ,,VIBROPLAST“, ,,BITOPLAST“, ,,VIZOMAT“, ,,SPLEN“, ,,AKCENT“, ,,BARIER“ ir ,,ALUM“ ginami pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Konkurencijos įstatymo redakciją – 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą), apsauga šio įstatymo pagrindu iki 2010 m. balandžio 10 d. taikytina ir ieškovės ženklui „StP“.
Teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad pagal teismų praktiką šalys laikytinos konkurentėmis, nepriklausomai nuo to, kad viena šias prekes gamina, o kita parduoda, nes ieškovė taip pat parduoda savo prekes. Atsakovės parduodamų prekių pakuotės ir lipdukai ant prekių, parduodamų be pakuotės, yra paženklinti ieškovės ženklu „StP“ bei kuriuo nors iš lygiagrečiai naudojamų ženklų „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „VIZOMAT“, „AKCENT“, „BARIER“ ar „ALUM“, atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme to neginčijo. Tokie atsakovės veiksmai nesąžiningi, nes ji ieškovės prekių ženklą „StP“ bei kitus lygiagrečiai naudojamus ženklus nurodė savo internetinėje parduotuvėje, reklamuodama kitą gamintoją, identifikuojamą kaip „Silent Coat“, t. y. sudarydama galimybę ieškovę supainioti su kitu gamintoju. Toks ženklų naudojimas silpnina ieškovės ženklų skiriamąjį požymį. Atsakovė, prekiaudama ieškovės prekių ženklais pažymėtomis, bet išpakuotomis prekėmis, pakenkė ieškovės reputacijai, nes lapais parduodamų prekių kokybė objektyviai prastėja (be pakuotės lipnią izoliacinių medžiagų pusę dengianti medžiaga gali atsiklijuoti ir paveikti prekės kokybę). Atsakovės veiksmų nesąžiningumą patvirtina jos pozicija šioje byloje – dar iki ieškinio pateikimo gavusi paklausimą apie neteisingą informaciją, nurodytą prie ieškovės prekių, ji nurodė, kad „gamintojai yra patys STP (Rusija)“, o vėliau tiek procesiniuose dokumentuose, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad nežinojo, kas yra tikrasis šių prekių gamintojas. Net gavusi ieškinį atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nutrauktas ieškovės teisių pažeidimas, toliau prekiavo prekėmis nekeisdama jų ženklinimo bent jau nurodant tikrąjį prekių gamintoją.
4. Dėl PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 40 straipsnio 1, 2 dalių taikymo. PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais prekių ženklo savininko teisių gynimas nesiejamas su ginčo prekių įsigijimo momentu, prekių ženklų teisėje nėra sąvokos „pirmalaikio naudojimo teisė“ kaip atsakovės interesų apsaugos pagrindo, priešingai nei pagal dizaino ir išradimų apsaugą reglamentuojančius Dizaino ir Patentų įstatymus. Atsakovė neginčijo, kad ginčo prekėmis prekiavo ir po 2010 m. balandžio 10 d., kai Lietuvos Respublikoje įsigaliojo ieškovės prekių ženklo „StP“ apsauga. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu būtų sprendžiama, kad ieškovė neįrodė žymenų naudojimo pirmumo teise iki ginčo prekių įsigijimo datos, bet kurie atsakovės veiksmai, atlikti su ginčo prekėmis po ieškovės prekių ženklo registracijos įsigaliojimo dienos, yra neteisėti, jeigu yra įgyvendintos PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų taikymo sąlygos. PŽĮ 50 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos yra taikomos dėl veiksmų, kurie yra atliekami prekių ženklo registracijos galiojimo metu, o byloje nenustatyta, kad atsakovė jokių veiksmų su ginčo prekėmis neatliko po 2010 m. balandžio 10 d.
Teisėjų kolegija visai nepasisakė dėl ieškinio faktinio pagrindo, t. y. tų veiksmų, dėl kurių atsakovei ir buvo pareikštas ieškinys. Ieškovė nereiškė ieškinio dėl prekių perpakavimo, nes prekes, kurias atsakovė pardavinėjo supakuotas, perpakavo Latvijos bendrovė SIA „CTP“. Atsakovei ieškinys buvo pareikštas dėl prekybos iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“ įsigytomis neteisėtai perpakuotomis prekėmis. Pagal PŽĮ 40 straipsnio 1 dalį ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Europos Bendrijos rinką. Pagal šio straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo. Teismų praktikoje viena iš tokių priežasčių yra prekių perpakavimas. Sprendžiant dėl prekybos perpakuotomis prekėmis teisėtumo pagal analogiją taikytinas įrodinėjimo pareigos paskirstymas. Ieškovė remiasi ESTT išaiškinimais sujungtose bylose C-400/09 ir C-207/10, pagal kuriuos prekių ženklo savininkas negali teisėtai drausti vėliau prekiauti jo prekių ženklu žymimu farmaciniu produktu, kurį importuotojas perpakavo ir pakartotinai pažymėjo tokiu prekių ženklu, kai įrodomos visos šioje praktikoje išvardytos sąlygos, o jų teisėjų kolegija byloje nenustatinėjo, apsiribodama argumentu, kad pakuotės buvo suderintos su ieškove, kuri, reikšdama ieškinio reikalavimus dėl prekių, atsakovės įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA ,,CTP“, netinkamo perpakavimo ir ženklinimo, nepateikė įrodymų, kaip šios prekės buvo ženklinamos. Tokia išvada pažeidžiama pareiga tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (CPK 14 straipsnio 1 dalis). Ieškovė remiasi Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 40/11/547, nurodo, kad prašė visas per bandomąjį pirkimą nupirktas prekes ištirti kaip daiktinius įrodymus teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija netyrė byloje surinktų įrodymų, nepagrįstai atsisakė ištirti daiktinius įrodymus, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kaip buvo supakuotos atsakovės platintos prekės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių originalias gaminamų prekių pakuotes. Ieškovė nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) v. UAB „Baltijos didmena“, bylos Nr. 3K-3-82/2012, kad atsakovė rėmėsi argumentu, jog prekės, kurias ji pardavinėjo supakuotas, buvo perpakuotos teisėtai, todėl turėjo įrodyti tokio perpakavimo teisėtumą, o ne priešingai. Teisėjų kolegija nepaaiškino, kodėl ieškovės rašytinis paaiškinimas, kad ji su jokia bendrove nederino savo prekių pakuočių dizaino, nepaneigia atsakovės pateikto Latvijos bendrovės SIA „CTP“ rašto, kuriame nurodyta, kad „pakuotės dizainas buvo sukurtas bendradarbiaujant su „Standartplast Avto INN“ OOO įmone“, nors byloje nėra jokių tokį pakuočių derinimą patvirtinančių tiesioginių įrodymų. Teisėjų kolegija padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių originalias gaminamų prekių pakuotes. Tokie įrodymai yra ne tik teismo kritiškai vertinta viena pakuotės, naudotos iki 2012 m. (,,Standartplast Vibroplast“), išklotinė, bet ir 2007–2010 m. ieškovės naudotas katalogas ,,Standartplast Akustinės medžiagos“, nes ir pakuotėje, ir kataloge yra naudojamos tos pačios spalvos (mėlyni) užrašai bei vienodi piešiniai, kurie patvirtina vieną firminį stilių. Po 2012 m. ieškovės firminis stilius pasikeitė, tai patvirtina jos 2013 m. balandžio 11 d. paaiškinimuose ir Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 40/14/834 užfiksuotos prekės STP AK10 nuotraukos. Ant pakuotės, užfiksuotos nuotraukoje Nr. 14, nurodyti užrašai ,,From Russian Military Technology, Made in Russia, STANDARTPLAST, Smirnova St. 74, 153000 Ivanovo, Russia“. Tokių užrašų nėra ant kitų prekių ženklu „STP“ pažymėtų iš atsakovės nupirktų prekių pakuočių. Atsakovė neįrodė, kad prekiavo ieškovės prekėmis originaliose pakuotėse arba kad perpakavimas atitinka teisėto perpakavimo sąlygas.
Dėl prekybos išpakuotomis prekėmis ir žymens naudojimo reklamai ieškovė nurodo, kad šį klausimą kėlė bylą nagrinėjant, procesiniuose dokumentuose. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, kad savavališkai nusprendė išpakuoti prekes ir parduoti jas vienetais. Neginčytina, kad tik prekių gamintojas gali spręsti, kaip turi būti ženklinamos ir parduodamos jo prekės. Šiuo atveju negali būti taikomas teisių išsėmimo principas (PŽĮ 40 straipsnio 1 dalis) dar ir dėl to, kad išpakuotų prekių būklė akivaizdžiai pablogėjo, nes šios prekės yra gana minkštos, lengvai deformuojasi, apsauginė plėvelė arba popierius lengvai nusitrina. Prekių pardavimas vienetais be originalaus ženklinimo arba su neteisingu ženklinimu taip pat pažeidžia ir vartotojų interesus bei Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių 24 punktą, nes ženklinimo rekvizitų ant išpakuotų ir parduotų vienetais prekių nebuvo.
Ieškinio faktinį pagrindą sudarė ir aplinkybė, kad atsakovės internetinėje parduotuvėje www.geroskainos.lt buvo parduodamos ieškovės izoliacinės ir vibraciją slopinančios medžiagos, žymimos žymeniu „StP“, „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“ ir „VIZOMAT“, kurių gamintoja buvo nurodyta ne ieškovė, o „Silent Coat” – ieškovės buvusios distributorės bendrovės SIA „CTP“ prekių ženklas. Atsakovė žinojo, kad ieškovė yra parduodamų prekių su ženklu „StP“ gamintoja, tačiau sąmoningai, naudodamasi ieškovės prekių ženklu ir prekėmis, reklamavo kitos įmonės prekių ženklą.
5. Dėl žyminio mokesčio mokėjimo. Už atsakovės apeliacinį skundą nebuvo sumokėtas žyminis mokestis (byloje yra tik žyminio mokesčio ruošinys, be banko atstovo parašo (ar elektroninio parašo), antspaudų ir pavedimo datos). Atsakovė neprašė atleisti jos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jį išdėstyti, todėl apeliacinis skundas turėjo būti laikomas nepaduotu (CPK 306 straipsnio 3 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl apeliacinio skundo ir ieškinio peržengimo ribų. Ieškovė, reikšdama ir tikslindama ieškinį, painiojo argumentus, teigė, kad neva atsakovė prekiavo „suklastotomis“ prekėmis, taip pat kad atsakovė prekiavo perpakuotomis prekėmis (tai yra nesuklastotomis) ar atskirais lakštais be ieškovės sutikimo. Teisėjų kolegija tinkamai išnagrinėjo bylą, ieškinio ir apeliacinio skundo ribų neperžengė.
2. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Atsakovė nuosekliai teigė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes prekiavo ginčo prekėmis tokiose pakuotėse, kokiose šias prekes jai patiekė ieškovės įgaliotoji atstovė, ir prekių neperpakavo. Be to, atsakovė viso proceso metu prašė ieškovę pateikti originalių ginčo prekių pakuočių pavyzdžius, tačiau jie nebuvo pateikti. Taigi ieškovė neįrodė prekių perpakavimo fakto ir neteisėtų atsakovės veiksmų. Jei ieškovė būtų įrodžiusi prekių perpakavimo faktą, atsakovė būtų turėjusi įrodyti, kad dėl prekių perpakavimo nėra jos neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje protokoline nutartimi ieškovei buvo pasiūlyta pateikti prekių perpakavimo faktą patvirtinančius įrodymus, t. y. kokiose pakuotėse ieškovė tiekė prekes savo oficialiai atstovei Latvijos bendrovei SIA „CTP“, iš kurios ginčo prekes įsigijo atsakovė. Ieškovė tokių įrodymų nepateikė, tai patvirtina, kad ginčo prekių pakavimas iš tikrųjų vyko Latvijoje atstovo nurodytomis sąlygomis. Teisėjų kolegijai nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovė neteisėtai prekiavo prekėmis be pakuočių. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokia forma prekes tiekė tretiesiems asmenims. Iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“ atsakymo matyti, kad prekės ieškovės atstovei buvo tiekiamos nesupakuotos. Atsakovei prekes tiekusi ieškovės atstovė nebuvo nurodžiusi jokių draudimų prekiauti prekėmis atskirais lakštais be pakuočių, juolab kad tokiu būdu ir pati prekiavo. Be to, tokį prekybos būdą leido ieškovės atstovė.
Ieškovė nepateikė savo pačios parengtų dokumentų (prekybos ar eksploatavimo instrukcijų), draudžiančių prekiauti ginčo prekėmis ne pakuotėse. Kadangi ginčo prekės yra skirtos automobilių salono garso izoliacijai, tai jos turi būti ypač atsparios išoriniam fiziniam poveikiui ir temperatūrų svyravimui. Be to, ieškovė apskritai nepateikė jokių įrodymų, kaip ginčo prekės buvo tiekiamos tretiesiems asmenims, t. y. pakuotėse ar atskiruose lakštuose. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokio tiksliai pobūdžio santykiai susiklostė su atstove (sutarčių ar pan.); savo atstovę Latvijoje ieškovė įvardija kaip distributorę. Pagal distribucijos santykius reglamentuojančio CK XXXIX skyriaus nuostatas, distributorius privalo parduoti prekes su gamintojo (tiekėjo) prekės ženklu arba gamintojo (tiekėjo) specialiai įpakuotas ar kitaip paženklintas prekes, o gamintojas (tiekėjas) turi teisę kontroliuoti distributoriaus sandėlius ir kitas patalpas, kuriose saugomos ar parduodamos iš gamintojo (tiekėjo) perkamos prekės, bei kontroliuoti, kaip vykdomos kitos sutarties sąlygos. Taigi ieškovė, kaip gamintoja, arba netinkamai naudojosi savo teise kontroliuoti prekių pardavimo procesą per savo distributorę Latvijos bendrovę SIA „CTP“ (dėl to turi prisiimti visas su tuo susijusias pasekmes), arba apsimestinai neigia distributorės vykdytus veiksmus, siekdama pateisinti neteisėtus reikalavimus atsakovei.
3. Dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. J. P. ir kt. v. UAB „Baltijos reklamos projektai“, bylos Nr. 3K-3-475/2008, nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių susiklostė konkurenciniai santykiai. Priešingai, atsakovė prekiavo ieškovės prekėmis, įsigytomis iš oficialios jos atstovės, kuri deklaravo, kad yra šių prekių gamintoja. Taigi atsakovė, perparduodama ieškovės atstovės prekes, prisidėjo prie ieškovės pardavimų didinimo ir konkurencingumo. Be to, atsakovė neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, nes prekes perpardavė tokiose pakuotėse, kokiose jos buvo įgytos iš ieškovės oficialios atstovės; prekiavo prekėmis atskirais lakštais, nes tokį būdą numatė ir leido ieškovės atstovė, tiekdama prekes didmeninėse pakuotėse be atskiro ženklinimo. Atsakovė neturėjo jokio subjektyvaus tikslo nesąžiningai konkuruoti su ieškove, siekdama naudos, juolab kad prekes įsigyjant ir perparduodant nieko nebuvo žinoma apie ieškovę, kaip prekių gamintoją. Taigi teisėjų kolegija pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio dalį dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
4. Dėl PŽĮ pažeidimo. Byloje nustatyta, kad visos prekės, pažymėtos žymeniu „STP“, buvo įgytos iki šio ženklo įregistravimo iš oficialios ieškovės atstovės. Ieškovė neįrodė prekių perpakavimo fakto, taip pat pažeidimo prekiaujant prekėmis atskirais lakštais. Jeigu ir būtų nustatytas prekių perpakavimo faktas, tai savaime nesąlygotų neteisėtų atsakovės veiksmų prekiaujant prekėmis, pažymėtomis žymeniu „STP“. Kadangi prekių ženklų apsauga siejama su šių teisių registravimu ir išviešinimu, tai asmenų, įsigijusių prekes dar neturint prekių ženklo apsaugos teisės, teisėti interesai jomis disponuoti negali būti paneigiami, prekių ženklo teisių apsauga neturi atgalinio veikimo galios. Ieškovė, siekdama, kad apyvartoje nebūtų tam tikru žymeniu teisėtai pažymėtų prekių, tą žymenį tik vėliau įregistravusi kaip savo prekės ženklą, turėtų atlyginti išlaidas, patirtas teisėtai įsigyjant teisėtas prekes. Prekės ženklo savininko teisės, suteiktos pagal PŽĮ 38 straipsnį, nėra absoliučios ir jų gynimas negali neproporcingai pažeisti kitų sąžiningų asmenų teisių ir teisėtų interesų, riboti jų teisę verstis nedraudžiama ūkine komercine veikla ir pardavinėti teisėtai gautas ir tuo metu paženklintas prekes. Praktikoje prekių ženklų savininkai, norėdami, kad apyvartoje nebūtų tam tikru žymeniu teisėtai pažymėtų prekių, tą žymenį vėliau jam įregistravus kaip prekės ženklą, šias prekes iš trečiųjų šalių superka, taip nepažeisdami šių teisių ir teisėtų interesų, konstitucinės nuosavybės teisės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (PŽĮ 40 straipsnio 1 dalis); dėl prekių perpakavimo; dėl ieškovės prekių (izoliacinės medžiagos), pažymėtų prekių ženklu „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364), perpakavimo (PŽĮ 40 straipsnio 2 dalis)
Šioje byloje ieškovė yra Rusijos ribotos atsakomybės bendrovė (OOO) „Autoplastik“, o atsakovė – V. B. firma „Laverna“. Ieškovė – ne ES (Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE) veikiantis subjektas; atsakovė – ES (EEE) veikiantis subjektas. ES (EEE) yra įtvirtintas regioninis ES (EEE) prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas. Tais atvejais, kai prekės yra pažymėtos ir į ES (EEE) rinką išleistos prekių ženklo savininko arba jo sutikimu, ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes (2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (toliau – Prekių ženklų direktyva 2008/95/EB) 7 straipsnio 1 dalis, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009) 13 straipsnio 1 dalis, Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Regioninis (ES (EEE) prekių ženklo teisių pasibaigimo principas yra susijęs su laisvo prekių judėjimo principu ES (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Roche Diagnostics GmbH“ v. UAB „Optifarma“, bylos Nr. 3K-3-140/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „SP Brand Holding EEIG“ v. UAB „Nevetas“, bylos Nr. 3K-3-292/2015). Šioje byloje neginčijama, kad ieškovės prekės (atskiri prekių vienetai) į ES (EEE) rinką pateko teisėtai. Priešingai, byloje nustatyta, kad nuo 2006 m. ieškovės prekių platinimas Lietuvoje buvo vykdomas ieškovės įgaliotos bendrovės OOO „Standartplast“ ir Latvijos bendrovės SIA „CTP“ sutarties pagrindu; bylą nagrinėję teismai, nors ir priimdami skirtingus procesinius sprendimus, konstatavo, kad prekes (izoliacines medžiagas) atsakovė įsigijo iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, taigi ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, teisių į prekes (prekių vienetus), įsigytas iš oficialios ieškovės distributorės – Latvijos bendrovės SIA „CTP“, pasibaigimo ES (EEE) faktas yra nustatytas ir neginčytas.
Iš to, kas aptarta, kyla kitas klausimas dėl ieškovės prekių perpakavimo, kaip vieno iš atvejų, kai ieškovas galėtų daryti įtaką laisvam prekių judėjimui ES ir civilinei apyvartai (komercializavimui) ES (EEE). Savaime prekių perpakavimas nėra draudžiamas. Tam, kad ženklo savininkas galėtų nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, turi būti nustatytos teisiniame reguliavime įtvirtintos sąlygos – pagrįstos priežastys, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo (Prekių ženklų direktyvos 2008/95/EB 7 straipsnio 2 dalis, Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalis, PŽĮ 40 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Roche Diagnostics GmbH“ v. UAB „Optifarma“, bylos Nr. 3K-3-140/2015, jau buvo pažymėta, kad nei terminas „teisėta priežastis“, kalbant apskritai, nei sąvoka prekių „kokybė“, kuri „pasikeitė ar pablogėjo“, kalbant konkrečiai, neturėtų būti aiškinama plačiai (žr. generalinės advokatės E. Sharpston 2006 m. balandžio 6 d. išvadą, pateiktą byloje Boehringer Ingelheim KG ir kiti v. Swingward Ltd ir kiti, byla C-348/04 (dar vadinama Boehringer II byla), 13 paragrafas). Prekių ženklų direktyvos 2008/95/EB (anksčiau – Prekių ženklų direktyvos 89/104/EEB) 7 straipsnio 2 dalis yra pagrindinio principo, t. y. laisvo prekių judėjimo, išimtis (žr. minėtą generalinės advokatės E. Sharpston 2006 m. balandžio 6 d. išvadą, 13 paragrafas). Taigi, nurodytos teisės normos negali būti aiškinamos taip, kad tai sudarytų galimybę dirbtinai „skaidyti“ ES rinką, paneigti prekių ženklo teisių pasibaigimo principą, ir būti kliūtimi laisvam prekių ir paslaugų judėjimui (taip pat žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1996 m. liepos 11 d. prejudicinį sprendimą, priimtą byloje Bristol-Myers Squibb ir kiti v. C. H. Boehringer Sohn, sujungtos bylos C-427/93, C-429/93 ir C-436/93 (Bristol-Myers Squibb byla); 46 paragrafas; Bentley L., Sherman B. Intellectual Property Law. 4th Edition. Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 1083).
Nurodyti aiškinimai yra aktualūs ir esminiai, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą ir ieškovės reikalavimų pagrįstumą. Pagrindinis ieškovės argumentas dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo yra tai, kad atsakovės platinamos prekės yra perpakuotos į ne ieškovės pakuotę arba parduodamos nesupakuotos, nepateikiant jokios informacijos apie gamintoją (ieškovę) arba pateikiant neteisingą informaciją. Ieškovės teigimu, tiek prekių perpakavimas į ne ieškovės pakuotes, tiek prekių pardavimas be pakuotės pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, nes pirmu atveju ant pakuočių nėra nurodytas prekių ženklo savininkas ir prekių gamintojas (ieškovė), o antru atveju prekių būklė akivaizdžiai pablogėja (prekės yra gana minkštos, jos lengvai deformuojasi, apsauginė plėvelė arba popierius lengvai nusitrina).
ESTT praktika, kurioje aiškinama dėl prekių perpakavimo sąlygų, daugiausia yra susijusi su medicinos (farmacijos) produktais. Vis dėlto, kaip matyti iš ESTT praktikoje pateikiamų aiškinimų, ant pakuotės turi būti nurodoma, kas ant prekės pritvirtino naują etiketę, ir jos gamintojas (žr. ESTT 2007 m. balandžio 26 d. prejudicinį sprendimą, priimtą byloje Boehringer Ingelheim KG ir kiti v. Swingward Ltd ir kiti, byla C-348/04 (Boehringer II byla); 2011 m. liepos 28 d. prejudicinį sprendimą, priimtą sujungtose bylose Orifarm A/S, Orifarm Supply A/S ir kiti v. Merck Sharp and Dohme Corp. ir kiti, sujungtos bylos C-400/09 ir C-207/10). Nors, pavyzdžiui, minėtame 2011 m. liepos 28 d. prejudiciniame sprendime, priimtame bylose Orifarm A/S, Orifarm Supply A/S ir kiti v. Merck Sharp and Dohme Corp. ir kiti, sujungtos bylos C-400/09 ir C-207/10, ESTT yra išaiškinęs, kad 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją prekių ženklo, kuriuo žymimas paraleliai importuojamas farmacijos produktas, savininkas negali drausti vėliau prekiauti tokiu perpakuotu produktu vien dėl to, kad ant naujos pakuotės kaip perpakuotoja nurodyta ne įmonė, pagal užsakymą faktiškai perpakavusi minėtą produktą ir turinti leidimą tai daryti, bet leidimą pateikti šį produktą į rinką turinti įmonė, pagal kurios nurodymus produktas buvo perpakuotas ir kuri prisiima už tai atsakomybę. Išlygų dėl prekių gamintojo nurodymo ant perpakuotos prekės ESTT praktikoje nepateikiama. Šioje byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kokios buvo (jeigu tokios buvo) sutartos prekių perpakavimo sąlygos, kurių turėjo laikytis Latvijos bendrovės SIA „CTP“ (turėjusi išimtinės distribucijos teises Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje). Kasaciniame skunde ieškovė nurodo argumentus, susijusius su įrodinėjimo pareigos paskirstymu tarp šalių. Pažymėtina, kad, vertinant perpakavimo teisėtumą, tai, jog ant naujos pakuotės aiškiai nurodoma, kas prekę perpakavo ir jos gamintojas, turi įrodyti paralelinis importuotojas (žr. ESTT 2007 m. balandžio 26 d. prejudicinį sprendimą, priimtą byloje Boehringer Ingelheim KG ir kiti v. Swingward Ltd ir kiti, byla C-348/04 (Boehringer II byla), nagrinėjamos bylos atveju – atsakovė. Tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad ant perpakuotų prekių buvo nurodyta ieškovė, kuri yra prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) savininkė ir prekių, pažymėtų nurodytu prekių ženklu, gamintoja. Atsakovei neįrodžius šios aplinkybės, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo įvykdyti ginčo prekių perpakavimo teisėtumo kriterijai.
Dėl ieškovės, kaip prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) savininkės teisių įgyvendinimo (PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2 dalis)
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovės veiksmai, siūlant, išleidžiant į rinką ir (arba) sandėliuojant tuo tikslu ar kitaip disponuojant prekėmis, pažymėtomis žymeniu „STP“ (tapačiu arba panašiu į ieškovės prekių ženklą „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. 1036364), įsigytomis iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, tačiau kurių gamintoja yra ieškovė (Rusijos ribotos atsakomybės bendrovė (OOO) „Autoplastik“), yra neteisėti (PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2 dalis). Konstatavus, kad nebuvo laikomasi anksčiau nurodytų perpakavimo sąlygų (nenurodyta ieškovė, kuri yra prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) savininkė ir prekių, pažymėtų nurodytu prekių ženklu, gamintoja), pripažintinas pagrįstu pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atsakovei V. B. firmai „Laverna“ per 3 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nutraukti izoliacinių medžiagų, pažymėtų žymeniu „STP“, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“ siūlymą, jų išleidimą į rinką ir (arba) sandėliavimą tuo tikslu, nuomą, skolinimą ar kitokį disponavimą jomis, naudojimą šio žymens komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje ir uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, inter alia, nurodė, kad atsakovė prekių ženklu „StP“ žymimas prekes iš distributorės Latvijos bendrovės SIA „CTP“ įsigijo nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2009 m. spalio 30 d., t. y. anksčiau, nei Lietuvoje įsigaliojo ieškovės teisės į tarptautinę prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) registraciją. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimus dėl prekių, atsakovės įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, netinkamo perpakavimo ir ženklinimo, nepateikė įrodymų, kaip šios prekės buvo ženklinamos; nepateikė įrodymų, patvirtinančių originalias ieškovės gaminamų prekių pakuotes ir kad atsakovė ieškovės pagamintas prekes pardavinėjo kitose pakuotėse, nei originalios gamintojos pakuotės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai negali būti pripažįstami sudarančiais pagrindą ieškinį atmesti (ieškinio dalį dėl prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) dėl toliau nurodomų priežasčių. Ieškovės teises pažeidžiantys veiksmai, nurodyti PŽĮ 38 straipsnio 2 dalyje, buvo atliekami jau po nurodytos prekių ženklo tarptautinės registracijos įsigaliojimo Lietuvoje, taigi įsigijimo faktas (įsigijimo laikas) savaime neturi reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės teisių pagal PŽĮ 38 straipsnio 2 dalį pažeidimo. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, byloje nustatyta, kad prekės buvo perpakuotos nesilaikant perpakavimui keliamų sąlygų, taigi aplinkybė, kad byloje nėra pateikta originalių ieškovės gaminamų prekių pakuočių, taip pat neturi reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės teisių pažeidimo.
Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo ir ieškovės teisių į Lietuvoje neregistruotus žymenis „BIMAST“, „VIBROPLAST“, „BITOPLAST“, „SPLEN“, „AKCENT“, „BARIER“ ir „AULUM“, taip pat į prekių ženklą „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) iki jo apsaugos įgijimo registracijos pagrindu Lietuvoje gynimo
Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prekių ženklas „StP“ (w. fig.) (tarptautinės reg. Nr. 1036364) laikotarpiu iki registracijos Lietuvoje pagal Madrido sutarties dėl tarptautinės prekių ženklų registracijos protokolą, taip pat Lietuvoje neregistruoti žymenys yra ginami pagal minėtą Konkurencijos įstatymo nuostatą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors Konkurencijos įstatyme nurodytais atvejais gali būti ginami ir neregistruoti žymenys, pirmumo teise naudojami žymenys su skiriamuoju požymiu, vis dėlto pažymėtina tai, kad teisių į prekių ženklus įgijimo pagrindas yra registracija administracine procedūra. Konkurencijos įstatymo taikymas neturi tapti alternatyva ženklo apsaugos įgijimui registracijos administracine procedūra pagrindu; visais atvejais turi būti nustatytos Konkurencijos įstatyme įtvirtintos sąlygos nurodytam institutui taikyti, o pernelyg platus konkurencijos instituto taikymas taip pat gali sukelti rinkoje neigiamas pasekmes, kaip ir pernelyg siauras šio instituto taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir k. v. kredito unija „Centrinė taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-512/2014; 2003 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Olandijos bendrovė Distilleerderijen Erven Lucas Bols B. V. v. Lietuvos ir JAV uždaroji akcinė bendrovė „Bennet Distributors“, bylos Nr. 3K-3-374/2003; 2003 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mineraliniai vandenys“ v. UAB „Importiniai gėrimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-465/2003; 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Merand“ v. UAB „Opra“, bylos Nr. 3K-3-781/2003; O.-A. Rognstad. The exhaustion/competition interface in EC law – is there room for a holistic approach? In: Research Handbook on Intellectual Property and Competition Law. Josef Drexl (ed.). The Lypiatts: Edward Elgar Publishing Limited, 2008, p. 450; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Traidenis“ v. „Freliksnavis“, bylos Nr. 3K-3-519/2009, nurodė, kad neregistruoto žymens teisinė apsauga yra išimtis, ir į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nekonstatavo sąlygų, būtinų konkurencijos institutui taikyti: ar ieškovės Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka administracine procedūra neapsaugoti žymenys yra (buvo) plačiai žinomi, turi (turėjo) skiriamąjį požymį, ir dėl to sukeliama ar tikėtina, kad gali būti sukeliama, painiava su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis. Dėl šių argumentų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį nurodytu pagrindu tenkino nepagrįstai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ieškinys nurodytu pagrindu atmestinas kaip neįrodytas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).
Dėl turtinės žalos atlyginimo (PŽĮ 51 straipsnis)
Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu tenkindamas ieškinį, tenkino ir reikalavimą atlyginti turtinę žalą, kurią pripažino apskaičiuotąja grynąja atsakovo nauda (18 215,82 Lt, t. y. 5275,67 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, atmetė reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 2 dalis, PŽĮ 51 straipsnis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija, nors ir pripažindama pagrįstu ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę nutraukti izoliacinių medžiagų, pažymėtų žymeniu „STP“, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, siūlymą, jų išleidimą į rinką ir (arba) sandėliavimą tuo tikslu, nuomą, skolinimą ar kitokį disponavimą jomis, naudojimą šio žymens komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje ir uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje, konstatuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje tenkinamas ieškinio reikalavimas dėl perpakavimo sąlygų nesilaikymo, tačiau sprendžiant dėl žalos atlyginimo atsižvelgtina į tai, kad atsakovė prekes (izoliacines medžiagas), pažymėtas prekių ženklu „StP“, įsigijo iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, kuriai sutarties su ieškovės įgaliota kompanija OOO „Standartplast“ buvo suteiktos išimtinės distribucijos teisės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tą ieškinyje nurodė ir ieškovė. Kasacinio teismo vertinimu, nors ir konstatuotas perpakavimo neteisėtumas ir pagrįstos priežastys ieškovei (prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) savininkei) nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, tai savaime nereiškia, kad ieškovei buvo padaryta žala, kuri, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, turi būti įrodyta. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl teismo sprendimo paskelbimo (PŽĮ 51(1) straipsnis)
PŽĮ 51(1) straipsnyje reglamentuojamas teismo sprendimo paskelbimas, inter alia, reglamentuojantis, kad priimantis sprendimą dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymu gali įpareigoti pažeidėją savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą sprendimą, įskaitant viso ar dalies sprendimo paskelbimą visuomenės informavimo priemonėse ar kitokiu būdu. Teismo sprendimo paskelbimo būdas ir kiek skelbti nustatoma pačiame sprendime. Atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės teisės į prekių ženklą „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) yra tinkamai apginamos anksčiau nurodytu draudimu, o teismo sprendimo paskelbimas būtų neadekvatus atsakovės padarytam pažeidimui. Remiantis šiais argumentais, nurodytas ieškinio reikalavimas apeliacinės instancijos teismo atmestas pagrįstai, todėl ši kasacine tvarka skundžiamo sprendimo dalis taip pat paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasacinio skundo argumentai, susiję su apeliacinio skundo ir ieškinio ribų peržengimu, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą atlieka teismas, atitinkamai pritaikydamas materialiosios ir proceso teisės normas. Byloje konstatuota, kad atsakovė prekiavo perpakuotomis (bet ne padirbtomis) prekėmis, atitinkamai vertinant perpakavimo teisėtumą. Kaip minėta, ginčo prekes atsakovė įsigijo iš tuo metu buvusios ieškovės oficialios distributorės – Latvijos įmonės, taigi, į ginčo prekes ieškovės, kaip prekių ženklo „StP“ (w. fig.) (tarpt. reg. Nr. 1036364) savininkės, teisės ES (EEE) buvo pasibaigusios. Todėl argumentai, susiję su CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra nepagrįsti. Kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės, nes nesuformuluoti kaip kasacinio nagrinėjimo dalykas (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gemaga“ v. UAB „Angolita“, bylos Nr. 3K-3-188/2013).
Dėl procesinės bylos baigties kasacinės instancijos teisme
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovė V. B. firma „Laverna“ įpareigota nutraukti izoliacinių medžiagų, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, pažymėtų žymeniu „STP“, siūlymą, jų išleidimą į rinką ir (arba) sandėliavimą tuo tikslu, nuomą, skolinimą ar kitokį disponavimą jomis, naudojimą ieškovės žymens komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje ir uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje, ir atmestas šis ieškinio reikalavimas, naikintina ir dėl šios ieškinio dalies paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis (tenkinta apytikriai 10 proc. reikalavimų), teisėjų kolegija perskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, o ieškovė patyrė tokias išlaidas: 5000 Lt (1448,10 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 252,05 Lt (73 Eur) už faktinių aplinkybių konstatavimą, 816 Lt (236,33 Eur) žyminio mokesčio, 1729,19 Lt (500,81 Eur) vertimo išlaidų, 117,11 Lt (33,92 Eur) kurjerio išlaidų, iš viso – 2292,16 Eur; pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovės 295 Lt (85,44 Eur) bandomojo pirkimo išlaidas teisėjų kolegija vertina kaip procese nenumatytas išlaidas (CPK 88 straipsnis). Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų procentinę išraišką ieškovei iš atsakovės priteistina 229,22 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė patyrė 2935 Lt (850,03 Eur) (Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 546 Lt (158,13 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, 1300 Lt (376,51 Eur) išlaidų advokato pagalbai, rengiant apeliacinį skundą, apmokėti ir 1089 Lt (315,40 Eur) išlaidų advokato pagalbai, atstovaujant apeliacinės instancijos teisme, apmokėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 98 straipsnio 2 dalį ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (iki 2015 m. kovo 20 d. galiojusi redakcija) 7, 8.18, 9 punktus, sprendžia, kad atsakovė patyrė 90 Eur išlaidų advokato pagalbai, atstovaujant apeliacinės instancijos teisme, apmokėti. Taigi atsakovė iš viso apeliacinės instancijos teisme patyrė 624,64 Eur išlaidų; atsakovei priteistina iš ieškovės 562,18 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme įrodymais patvirtintos 306,27 Eur vertimo išlaidos, 1700 Eur išlaidos advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti ir 1200 Eur išlaidos advokato pagalbai, rengiant paaiškinimus ir atstovaujant teisme, apmokėti, iš viso – 3206,27 Eur. Pagal CPK 88 straipsnį 10 Eur biuro išlaidos nenumatytos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 98 straipsnio 2 dalį ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (iki 2015 m. kovo 20 d. galiojusi redakcija) 7, 8.11, 8.15, 8.18, 9 punktus, sprendžia, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 450 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti ir 240 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengiant paaiškinimus ir atstovaujant teisme, apmokėti, taip pat 306,27 Eur vertimo išlaidų, iš viso – 996,27 Eur. Taigi ieškovei iš atsakovės priteistina 99,63 Eur. Atlikus šalių apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą ir atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų procentinę išraišką, atsakovei iš ieškovės priteistina 462,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovė nurodo, kad kasaciniame teisme patyrė tokias išlaidas: 472 Eur žyminio mokesčio ir 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengiant kasacinį skundą, apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 98 straipsnio 2 dalį ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 7, 8.13 punktus, sprendžia, kad ieškovė patyrė 1539,56 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Taigi ieškovė kasaciniame teisme iš viso patyrė 2011,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų procentinę išraišką, ieškovei iš atsakovės priteistina 201,16 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme.
Kasaciniame teisme patirta 3,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. rugsėjo 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, sprendžia iš ieškovės priteisti 3 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalis, kuria atsakovė V. B. firma „Laverna“ įpareigota per 3 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nutraukti izoliacinių medžiagų, įsigytų iš Latvijos bendrovės SIA „CTP“, pažymėtų žymeniu „STP“ siūlymą, jų išleidimą į rinką ir (arba) sandėliavimą tuo tikslu, nuomą, skolinimą ar kitokį disponavimą jomis, naudojimą ieškovės Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (OOO) „Autoplastik“ žymens komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje ir uždrausti tokius veiksmus atlikti ateityje, ir atmestas šis ieškinio reikalavimas, panaikinti ir dėl šios ieškinio dalies palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti.
Priteisti ieškovei Rusijos ribotos atsakomybės bendrovei (OOO) „Autoplastik“ (j. a. k. 1023701515309) iš atsakovės V. B. firmos „Laverna“ (j. a. k. 133891228) 229,22 Eur (du šimtus dvidešimt devynis Eur 22 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti atsakovei V. B. firmai „Laverna“ (j. a. k. 133891228) iš ieškovės Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (OOO) „Autoplastik“ (j. a. k. 1023701515309) 462,55 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt du Eur 55 ct) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei Rusijos ribotos atsakomybės bendrovei (OOO) „Autoplastik“ (j. a. k. 1023701515309) iš atsakovės V. B. firmos „Laverna“ (j. a. k. 133891228) 201,16 Eur (du šimtus vieną Eur 16 ct) išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.
Priteisti iš Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (OOO) „Autoplastik“ (j. a. k. 1023701515309) 3 (tris) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Virgilijus Grabinskas
Dalia Vasarienė