Civilinė byla Nr.
3K-3-501/2009
Procesinio sprendimo
kategorija
50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto
savivaldybės ieškinį atsakovams V. M., V. M., V. M., V. M., R. M. dėl nuomos teisinių
santykių nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos
gyvenamosios patalpos. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja savivaldybės
įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Socialinės paramos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko
teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas prašė: 1) nutraukti 2007 m. kovo 20 d. su V. M. sudarytą gyvenamųjų
patalpų (duomenys neskelbtini) socialinio būsto gyvenamųjų patalpų
nuomos sutartį; 2) iškeldinti V. M., V. M., V. M., V. M., R. M. ir K. M.
su visu jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų (duomenys
neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos
gyvenamosios patalpos.
Ieškovas nurodė, kad abi gyvenamosios patalpos nuosavybės teisėmis
priklauso jam. Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2007 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 30-251, 2007 m. kovo 20 d. buvo
sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos
sutartis, nurodant išimtinį tikslą – jame gyventi. Bute turi teisę gyventi ir
V. M. šeimos nariai. 2007 m. rugsėjo 18 d. buvo gautas Vilniaus apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. rugsėjo 12 d. raštas, kad pasitikėjimo
telefonu buvo informuota apie tai, jog butas yra nuomojamas. 2007 m. lapkričio
7 d. VšĮ ,,Vilniaus butai“ atliko patikrinimą ir nustatė, kad bute gyvena T. G.
ir T. F. Ieškovas teigė, kad atsakovai, perleisdami ginčo gyvenamąsias patalpas
nurodytiems asmenims be ieškovo rašytinio sutikimo, išreiškė savo valią, kad
šis socialinis būstas jiems nereikalingas. Pagal Nekilnojamojo turto registro
duomenis, atsakovei V. M. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas (duomenys
neskelbtini), žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini).
Ieškovas teigė, kad atsakovai turi kitą gyvenamąją vietą ir iškeldinimas iš
ginčo gyvenamųjų patalpų nesukels jiems neigiamų pasekmių.
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų
Tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 364 butas (duomenys
neskelbtini), kaip pagalbinės patalpos, buvo suteiktos gyvenamųjų patalpų (duomenys
neskelbtini) nuomininkams, gerinant jų gyvenimo sąlygas, nes šeimoje gyveno
septyni žmonės. Atsakovai, pažeidę socialinio būsto nuomos sutarties sąlygas ir
netekę teisės naudotis pagrindinėmis patalpomis, negali naudotis ir
pagalbinėmis ir turi būti iškeldinti ir iš patalpų (duomenys neskelbtini).
I.
Ginčo esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 10 d.
sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovo 360 Lt advokato
pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ir 236 Lt
žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2007 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 30-251 pagrindu atsakovas tapo
pagrindiniu dviejų kambarių 44,13 kv. m bendrojo ploto buto (duomenys
neskelbtini) nuomininku; kad 2007 m. kovo 20 d. buvo sudaryta socialinio
būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurią pasirašė VšĮ ,,Vilniaus butai“
ir atsakovas.
Teismas, įvertinęs atsakovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė,
kad šie yra prieštaringi. Teismas padarė išvadą, kad V. M. leido laikinai
neatlygintinai gyventi T. G. ir T. F. bute (duomenys neskelbtini);
konstatavo, kad atsakovai pažeidė 2007 m. kovo 20 d. sutarties 23 punktą; pažymėjo,
kad pagal sutarties 40.6 punktą nuomininkui be nuomotojo raštiško sutikimo
subnuomojant nuomojamą turtą arba kitaip leidžiant kitiems asmenims juo
naudotis, sutartis pasibaigia; kad pagal sutarties 41 punktą, pasibaigus
gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai ar ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas
ir jo šeimos nariai iškeldinami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta
tvarka, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teismas nustatė, kad V. M. nuosavybės teise priklausantis namas (duomenys
neskelbtini), žemės sklypai (duomenys neskelbtini) buvo įregistruoti
paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuo 2003 m. Teismas pažymėjo, kad ginčo nuomos
sutartis buvo sudaryta 2007 m. kovo 20 d.; kad ieškovas, žinodamas apie atsakovų
turimą nuosavybės teise turtą, gaunamas pajamas, nustatė, jog atsakovai turi
teisę į savivaldybės socialinį būstą ir nuomos pagrindais V. M. suteikė butą.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad socialinis būstas ieškovams nėra
reikalingas.
Teismas, nustatęs sutarties pažeidimą, atsižvelgęs į atsakovų socialinę
padėtį, atsakovės V. M. ligos pobūdį, sveikatos būklę, įvertinęs
aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo metu R. M. gimė duktė K. M., netenkino ieškinio,
motyvuodamas, kad, iškeldinus R. M. su K. M., bus apribota Jungtinių Tautų
vaiko teisių apsaugos konvencijoje įtvirtinta vaiko teisė turėti tokias
gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir
socialiniam vystymuisi. Teismas pažymėjo, kad atsakovės V. M. iškeldinimas,
nesuteikiant jai kitos tinkamos gyventi patalpos, atsižvelgiant į jos dabartinę
sveikatos būklę ir socialinį statusą, iš esmės pažeistų jos interesus. Teismas
pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog valdžios
pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais
atvejais ir tvarka, ir tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova
v. Slovakia; Prokopovich v. Russia).
Teismas pažymėjo, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo
suteiktas kaip dar viena patalpa G. J. K. septynių asmenų šeimai
Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto 1988
m. vasario 23 d. sprendimu, bet ne atsakovams socialinio būsto nuomos sutarties
pagrindu; kad dėl šio buto ieškovo su atsakovais nesieja sutartiniai santykiai.
Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai šiomis ginčo
patalpomis naudojasi neteisėtai, neįrodė ieškovo teisių pažeidimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009
m. birželio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m.
vasario 10 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria priteista į
valstybės biudžetą iš ieškovo 360 Lt advokato išlaidų už valstybės garantuojamą
teisinę pagalbą ir 236 Lt žyminio mokesčio; kitą sprendimo dalį paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi
pareigos atlyginti valstybei bylinėjimosi išlaidų, nes savivaldybė bylose,
kuriose siekiama apginti savivaldybės interesus, yra atleista nuo žyminio
mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo teisių neliečiamumas negali
būti suabsoliutinamas, nes būtina apginti atsakovų teises į gyvenamąją patalpą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad leidimas neatlygintinai gyventi bute nėra
gyvenamųjų patalpų nuoma; kad atsakovas, leidęs laikinai neatlygintinai gyventi
T. G. ir T. F. bute (duomenys neskelbtini), pažeidė socialinio būsto
gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 23 punktą; kad šis pažeidimas nėra esminis
sutarties pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai
atmetė ieškinį, nepažeidė Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti
ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 7
punkto, 8 straipsnio, 11 straipsnio, CK 6.611, 6.217 straipsnių. Teisėjų
kolegija atsižvelgė į tai, kad R. M. yra vieniša motina, augina mažametę dukterį
K. M., kad V. M. yra neįgali ir dėl sveikatos būklės nedirba, neturi kitos
gyvenamosios patalpos, todėl jos negali būti laikomos savivaldybės teisių
pažeidėjomis, nes tai prieštarautų geros moralės, protingumo, sąžiningumo ir
teisingumo principams; kad jų interesai nusveria teisėtus ieškovo tikslus, o
iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams ir nėra
proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad 57,68 kv. m naudingas plotas
gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) nėra pakankamas plotas šešių
asmenų šeimai, be to, šis būstas yra kaimo vietovėje, kurioje jo savininkė
negyvena ir nedirba; kad atsakovai neturi kitos gyvenamosios vietos, tinkamos
šeimos poreikiams pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei
daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto
reikalavimus.
Teisėjų kolegija kritiškai vertino ieškovo argumentą, kad atsakovas
ginčo patalpas naudojo ne pagal paskirtį, motyvuodama, jog tai, kad atsakovas
ginčo patalpose laikinai apgyvendino kitus asmenis, nereiškia gyvenamųjų
patalpų naudojimo ne pagal paskirtį, nes ginčo patalpose nebuvo vykdoma
pramoninė ar gamybinė veikla.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas
neprivalėjo atsižvelgti į kitų asmenų, kuriems nustatyta tvarka galėjo būti
išnuomotos ginčo patalpos, interesus, nes ieškovas nenurodė, kurie asmenys
galėtų pretenduoti į ginčo gyvenamąsias patalpas, iškeldinus atsakovus, t. y.
nevykdė procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo
reikalavimus.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
priėmė nuoseklų ir motyvuotą sprendimą, nes jo turinys atitinka CPK 270
straipsnio reikalavimus; kad ieškinys buvo atmestas pagrįstai ir teisėtai.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos
teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują
sprendimą – patenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Teismai pažeidė CK 6.611 straipsnio nuostatas, netinkamai aiškindami
gyvenamosios patalpos, suteiktos socialinio būsto nuomos pagrindu, panaudojimo
pagal paskirtį sampratą.
Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams
namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 7 punktą socialinis būstas – nekomerciniu
pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką
nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems
asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Socialinio būsto
paskirtis yra vienintelė – jis yra išnuomojamas gyventi, asmuo, išsinuomojęs
socialinį būstą, negali jame negyventi. Taigi, aiškinant CK 6.611 straipsnio
nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai nuomininkas yra apsigyvenęs
bute nuomos sutarties pagrindu, tačiau jis ir jo šeimos nariai jame negyvena ir
perleidžia naudotis pašaliniams asmenims, toks buto perleidimas pripažintinas
jo naudojimu ne pagal paskirtį.
Atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m.
vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2001 yra išaiškinęs teiginio
,,naudoja gyvenamąją patalpą pagal paskirtį“ prasmę, nurodydamas, kad
nuomininko įsipareigojimas naudotis gyvenamąja patalpa reiškia, kad ji bus
naudojama pagal paskirtį, t. y. nuomininko ir jo šeimos nariams apgyvendinti
toje vietovėje, kur jie nuolatos ar daugiausia gyvena, kur yra jo ar jo šeimos
svarbiausių asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta.
Gyvenamosios patalpos naudojimas ne pagal paskirtį pagal CK 6.611
straipsnį yra savarankiškas pagrindas reikalauti nutraukti gyvenamųjų patalpų
nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus.
2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje nenustatyta
esminio sutarties pažeidimo, pažeidė CK 6.217 straipsnio 2 dalį, taip pat CPK
263 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį. Teismas iš viso nesivadovavo CK 6.217
straipsnyje ir jo 2 dalyje nustatytais esminio sutarties pažeidimo vertinimo
kriterijais, todėl neaišku, kokiais pagrindais teismas motyvavo ir grindė šią
savo išvadą. Teismas nevertino ir netyrė visų faktinių bylos aplinkybių, kurių
visuma gali būti laikoma esminiu nuomos sutarties pažeidimu.
Teismas netyrė ir nevertino ieškovo argumento, kad 2007 m. kovo 20 d.
socialinio būsto nuomos sutartis jo šalims turi įstatymo galią, o šalys privalo
vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Teismas
nevertino aplinkybės, kad pagal 2007 m. kovo 30 d. socialinio būsto nuomos
sutarties esmę griežtas prievolės naudoti suteiktą socialinį būstą pagal
paskirtį laikymasis turi esminę reikšmę analizuojamos bylos kontekste (CK 6.217
straipsnio 2 dalies 2 punktas).
3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nebuvo esminio
socialinio būsto nuomos sutarties pažeidimo, rėmėsi tik Vilniaus apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. rugsėjo 12 d. raštu, taip
pažeisdamas CPK185 straipsnyje suformuluotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyse išplėtotas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas visiškai nevertino ir
nepasisakė dėl kitų į bylą pateiktų įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Tai yra
įrodymai, patvirtinantys, kad daugiau kaip tris mėnesius (ir tai negali būti
laikoma laikinu apgyvendinimu) socialinio būsto nuomininkai jiems išnuomotose
patalpose leido gyventi tretiesiems asmenims. T. G. ir T. F. paaiškinimai
Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo vertinami sistemiškai su kitais
įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d.
nutarime Nr. 51 yra nurodęs, kad reikia vertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir
įrodymų visetą; kad įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas
glausta forma išdėstomas teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje.
Tokią teismo pareigą suponuoja ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 331 straipsnio
4 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime (nutartyje) nurodyti
argumentus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas atmetė kuriuos nors
įrodymus.
Teismai pažeidė procesinės teisės normas, konstatuodami, kad ieškovas
neįvykdė procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus, t. y. nenurodė, kurie asmenys galėtų pretenduoti į ginčo
gyvenamąsias patalpas ir kuriems jos galėtų būti išnuomojamos. Ieškovas
neprivalėjo įrodyti, kad Vilniaus mieste gyvena socialiai remtinų asmenų,
įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti, kuriems galėtų būti išnuomojamos ginčo
patalpos. Tai yra aplinkybė, kuri preziumuojama pagal įstatymus ir nepaneigta
bendra tvarka (CPK 182 straipsnio 4 dalis). Savivaldybėje Valstybės paramos
būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo
nustatyta tvarka yra sudaromi socialiai remtinų asmenų sąrašai. Teismai pažeidė
CPK 182 straipsnio 4 dalį, nes būtent atsakovai turėjo pareigą paneigti, kad
ginčo patalpos negali būti nuomojamos kaip socialinis būstas kitiems asmenims
arba kad savivaldybėje nesudaromos eilės socialiniam būstui gauti.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus
Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika bylose Stankova v. Slovakia, Prokopovich
v. Russia. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nevertino
apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos
teismas formaliai vadovavosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos nuostatomis, netaikė EŽTT suformuotos metodikos, pagal kurią visų
pirma turėjo nustatyti, ar teisė nuomotis socialinį būstą patenka į Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo
sritį.
Konstatuotina, kad teisė išsinuomoti socialinį būstą yra sąlyginė, nes
asmenys, siekdami įgyvendinti tokią subjektinę teisę, turi ne tik atitikti
įstatymų reikalavimus, bet ir laikytis prisiimtų įsipareigojimų, kylančių iš
tokių socialinių santykių. Tuo atveju, jei asmuo nevykdo nustatytų sąlygų (draudimo
subnuomoti ar kitaip leisti naudotis socialiniu būstu), tai nėra pagrindo ir
pripažinti tokią teisę bei taikyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Be to, konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje yra
nurodyta, kokiems pagrindams esant, 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gali
būti ribojama. Konvencijos 8 straipsnio taikymo metodika yra pagrįsta EŽTT
praktika. Teisės ribojimo pagrįstumas nustatomas atliekant proporcingumo testą.
EŽTT yra išplėtojęs vertinimo nuožiūros laisvės principą valstybėms,
konvencijos narėms: nacionalinėms institucijoms yra palikta vertinimo laisvė
kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti konkrečios teisės ribojimo pagrindus.
Pirmosios instancijos teismo pacituotose bylose EŽTT nagrinėjo šeimos
narių teisę išlaikyti nuomos teisinius santykius po pagrindinio nuomininko
mirties. Šioje civilinėje byloje nustatytas gyvenamųjų patalpų naudojimas,
pažeidžiant teisės aktus ir sutartinius įsipareigojimus, pripažinta aplinkybė, kad
atsakovai nesąžiningai naudojosi jiems suteikta socialinės paramos forma, o
neteisėtai tretiesiems asmenims leisdami naudotis ginčo patalpomis ir patys
jose negyvendami, pažeidė trečiųjų asmenų, stovinčių eilėje gauti socialinį
būstą, teises ir teisėtus interesus.
IV. Atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. M. prašė palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 15 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Teismai tinkamai taikė ir aiškino CK 6.611 straipsnio 1 dalies
nuostatas. Kasaciniame skunde CK 6.611 straipsnyje nurodytą teiginį ,,naudoja
gyvenamąją patalpą pagal paskirtį“ bandoma aiškinti socialinio būsto nuomos
kontekste. Toks aiškinimas yra netinkamas, nes ši norma yra universali, t. y.
taikoma visoms gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, ne tik socialinio būsto
nuomai. Socialinio būsto nuomos sutartys turi savo specifiką ir jų pagrindu
bendrosios teisės normos negali būti aiškinamos.
2. CK 6.610 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos
sutartis gali būti nutraukta, fiziniai asmenys gali būti iškeldinami tik teismo
tvarka. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar ieškinyje nurodytas
pagrindas yra pakankamas nuomos sutarčiai nutraukti.
3. Teismai visapusiškai ir objektyviai įvertino visus bylai turėjusius
reikšmės įrodymus, tinkamai taikė Konstitucijos 39 straipsnį, Žmogaus teisų ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, CK 1.5 straipsnį, Vaiko
teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktą, 11, 13 straipsnius.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. M., V. M. prašė atmesti
kasacinį skundą, o ginčijamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime teigiama, kad teismas teisingai aiškino socialinio būsto
,,naudojimo ne pagal paskirtį“ sąvoką, pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad
socialinis būstas atsakovams nereikalingas. Pirmosios instancijos teismas
nepažeidė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams
namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 7 punkto, 8, 11 straipsnių, CK 6.611,
6.217 straipsnių, tinkamai vadovavosi Konstitucijos 39 straipsniu, Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, CK 1.5
straipsniu, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktu, 11,
13 straipsniais. Teismai išanalizavo ir pasisakė dėl visų turinčių reikšmės
teisingam bylos išnagrinėjimui įrodymų, pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai
įrodė, jog jų elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
Šioje byloje keliami nuomos sutarties, sudarytos pagal Valstybės
paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti
įstatymą (toliau – Įstatymas), laikymosi klausimai.
Dėl socialinio būsto suteikimo ir naudojimo paskirties
Asmens teisė į
savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą
turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas
turinčioms asmenims (šeimoms) forma. Įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta,
kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą
nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios
patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti
pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Ši teisės norma reiškia, kad socialinis
būstas suteikiamas ne kiekvienam asmeniui, o tik tokiam, kuris atitinka
Įstatyme nustatytas sąlygas. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, jog tokio
būsto suteikimas reiškia, kad socialinis būstas bus naudojamas pagal tokios
patalpos tikslinę paskirtį – jame gyvens asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) jis suteiktas.
Tai, kad nuomininkas V. M. ir jo šeimos nariai naudosis jiems suteiktu būstu tik
pagal tikslinę paskirtį, t. y. jame gyvens, nustatyta atsakovo V. M. ir VšĮ „Vilniaus
butai“ 2007 m. kovo 20 d. sudarytos socialinio būsto gyvenamųjų patalpų
nuomos sutarties 14 punkte. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai aiškino ir vertino aplinkybes, susijusias su tuo, ar atsakovas
ir jo šeimos nariai gyveno suteiktoje gyvenamojoje patalpoje ir ar jas subnuomojo.
Dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo
Ieškinys dėl
gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo pareikštas
remiantis CK 6.217 ir 6.611 straipsniais. Ieškinio pareiškime taip pat
remiamasi tuo, kad atsakovui V. M. suteikta gyvenamoji patalpa turi socialinio
būsto statusą.
CK 6.217 straipsnyje yra
nustatyti bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai. Gyvenamosios patalpos
nuomos sutarties nutraukimas reglamentuotas CK 6.611 straipsnyje ir jame nustatytos
nuomos sutarties nutraukimo sąlygos. Šiame įstatymo straipsnyje, be kita ko, nustatyta,
kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis
nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines
paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys
asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį,
nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos
patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šioje įstatymo normoje
tiesiogiai nereglamentuota, kaip gali būti nutraukta nuomos sutartis su
asmeniu, kuris negyvena išsinuomotojoje patalpoje, tačiau vykdo visas
nuomininko pareigas. Šis CK 6.611 straipsnis aiškintinas kartu su Įstatymo
11 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad, asmeniui (šeimai)
nuosavybės teise įgijus būstą, socialinio būsto nuomos sutartis su juo
nutraukiama nuomos sutartyje nustatyta tvarka. Taigi sistemiškai aiškinant šias
įstatymų (CK 6.611 straipsnio ir Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies) nuostatas
darytina išvada, kad socialinio būsto nuomos sutartis gali būti nutraukiama, o
nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinami iš nuomojamos patalpos
nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir tais atvejais, kai jie negyvena socialiniame
būste ar jį subnuomoja.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nenukrypta nuo
tokio įstatymų nuostatų aiškinimo. Teismai konstatavo, kad patikrinimo metu
nustatyta, jog minėtame bute laikinai neatlygintinai T. F. ir T. G. leido
gyventi atsakovas V. M. Kasacinis teismas remiasi tokiomis teismų išvadomis,
nes yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Teismai taip pat konstatavo, kad nuomininkas pažeidė
sutarties sąlygas, tačiau pripažino, kad toks pažeidimas nėra esminis. Ar
pažeidimas yra esminis ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismai
jas vertino. Teisėjų kolegija jų kitaip nevertina, nes pagal CPK 353 straipsnio
1 dalį kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Apeliacinės
instancijos teismas taip pat rėmėsi tuo, kad vienišos motinos R. M. ir jos nepilnametės dukters K. M. iškeldinimas
prieštarautų gerai moralei, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši išvada yra pagrįsta, nes socialinio būsto sutarties
nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas būtų neadekvati priemonė padarytam
pažeidimui ir todėl neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir
protingumo principų.
Dėl kitų
bylai reikšmingų aplinkybių
Minėta, kad VšĮ
„Vilniaus butai“ ir atsakovas V. M. 2007 m. kovo 20 d. sudarė socialinio būsto
gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (T. 1, b. l. 8). Galiojant jai, negalima
daryti išvados, kad yra sudaryta kitokio pobūdžio gyvenamųjų patalpų nuomos
sutartis.
Vertinant
sudarytą sutartį ir sprendžiant jos nutraukimo bei atsakovų iškeldinimo iš
patalpų klausimą, yra ir kitų bylai reikšmingų, aplinkybių. Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies
deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 23 d. sprendimu Nr.
364 patalpos (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos G. K. (atsakovo V. M.
motinos septynių asmenų šeimai). Šis teismas padarė išvadą, kad jos suteiktos
ne socialinio būsto nuomos sutarties pagrindu. Remiantis tokiu pirmosios
instancijos teismo konstatavimu, darytina išvada, kad pagal tuo metu galiojusio
Butų kodekso 5 straipsnį, nustačiusio butų fondo rūšis, bei 6 straipsnį, nustačiusį
valstybinį butų fondą, nebuvo numatyta socialinių būstų, be to, turinčių tokį teisinį
režimą, kuris buvo nustatytas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis
patalpomis įstatyme, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei
daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme (šiuo metu Valstybės paramos būstui
įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas).
Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 54 straipsnį nuomininko šeimos nariai, gyvenantys
kartu su juo, naudojosi su nuomininku visomis teisėmis ir vykdė visas pareigas,
kylančias iš nuomos sutarties. Taigi, nuomininkės G. K. šeimos nariai tuo metu
įgijo tokias pat subjektines teises į patalpas kaip ir nuomininkė G. K.
Kita vertus, nurodyto Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario
23 d. sprendimo turinys ir prie jo pridėti dokumentai (T. 2, b. l. 4-7) leidžia
daryti išvadą, kad G. K. šeima dar iki tos datos buvo buto (duomenys
neskelbtini) nuomininkė. Iš Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo
gyvenamosios patalpos nuomos 2001 m. kovo 28 d. sutarties Nr. 91 (T. 1, b. l.
59), sudarytos 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 61 V pagrindu, galima
daryti išvadą, kad G. K. teisę į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys
neskelbtini), įgijo dar 1973 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto Lenino rajono
Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 256. Taigi, G. K., o po jos mirties – šeimos
nariai prieš savo valią negalėjo prarasti nuomininko šeimos narių įgytų
subjektinių teisių ir tokiu turiniu, kuris buvo pagal tuo metu galiojusius
įstatymus bei sudarytą nuomos sutartį. Tų teisių turinys galėjo būti pakeistas
šalių susitarimu. Tai, kad atsakovai įgijo kitokias teises negu turėjo, galima
grįsti socialinio būsto nuomos 2007 m. kovo 20 d. sudaryta sutartimi. Jos
sudarymo aplinkybių teismai netyrė. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir į
tai, kad teismai nustatė svarbias priežastis, kurioms esant negali būti
nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis, teisėjų kolegija laiko, kad teismų
sprendimai atmesti ieškinį yra teisėti.
Kitų kasacinio skundo argumentų (Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktikos, įrodymų vertinimo ir kt.) teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja,
nes jie nekeičia priimtų teismų sprendimų esmės ir nedaro įtakos bylos
baigčiai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Birutė
Janavičiūtė
Zigmas
Levickis