Administracinė byla Nr. A143-3363/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00452-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Romui Einikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo       R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. N. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovas, Inspekcija) 2011 m. sausio    20 d. raštą Nr. (19)SD-1467 ,,Dėl atleidimo iš pareigų“ ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus (toliau – Inspektorius) 2011 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. PK-26 „Dėl R. N. atleidimo iš pareigų“ kaip neatitinkančius tikrovės, bei prašė, kad būtų atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą, ir priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją. Teismo posėdyje (b. l. 88–89) pareiškėjas prašė pakeisti Inspektoriaus įsakymą, pakeičiant atleidimo pagrindą, t. y. atleisti jį pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą (dėl pablogėjusios sveikatos), ir priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją.

Pareiškėjas nurodė, kad yra nedarbingas, nes dėl dešinio peties skausmų (pleksopatija) negali spausdinti kompiuteriu, kairė jo ranka taip pat neįgali (buvo nutraukta plaštaka), dėl stuburo pažeidimų ir nuolatinių skausmų negali sėdėti prie kompiuterio ir negali daug judėti. Dėl patiriamos įtampos darbe įvyksta dažnos hipertoninės krizės ir nuolat pasikartoja stenokardijos (krūtinės anginos) priepuoliai, jam yra širdies nepakankamumas, aortos vožtuvo nesandarumas  ir kt. Dėl paminėtų ligų paūmėjimo turėjo daug nedarbingumo pažymėjimų, gulėjo ligoninėje     ir gydėsi reabilitacijos centruose, tačiau jam nepagerėjo. Teigė, jog nesutinka su Inspekcijos     2011 m. sausio 20 d. rašte Nr. (19)SD-1467 pareikštomis išvadomis dėl to, kad jam nebuvo išmokėta dviejų mėnesių išeitinė pašalpa ir nebuvo atleistas iš darbo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą, o buvo atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo    44 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, išanalizavęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriuose nebuvo konstatuota, jog pastarasis negali dirbti, negalėjo šio atleisti iš valstybės tarnybos pageidaujamu pagrindu, t. y. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Apie tai informavo pareiškėją 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. (19)SD-1467 „Dėl atleidimo iš pareigų“    bei nurodė tokio sprendimo motyvus. 2011 m. sausio 27 d. priėmė įsakymą Nr. PK-26 „Dėl      R. N. atleidimo iš pareigų“, kuriuo nuo 2011 m. vasario 1 d. atleido pareiškėją iš Inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą,  t. y. suėjus valstybės tarnautojui 65 metams. Atsakovas pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad atliekamos darbo funkcijos iki atleidimo iš valstybės tarnybos buvo pavojingos ir rizikingos jo sveikatai. 1999 m., pareiškėjui ketinant dalyvauti Inspekcijos skelbtame konkurse į laisvą valdininko vietą, jis buvo pateikęs invalido pažymėjimą, išduotą 1993 m. gegužės 27 d., ir valdininko sveikatos pažymėjimą (forma Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra sveikas ir gali eiti Inspekcijos vyr. darbo inspektoriaus pareigas. Remiantis šiais dokumentais, jis galėjo užimti konkursines pareigas, todėl jam buvo leista dalyvauti organizuojamame konkurse. Kad pareiškėjo darbo sąlygos atitiko jo sveikatą, patvirtina ir jo 2005 m. rugpjūčio 24 d. tarnybinis pranešimas „Dėl mano esamo nedarbingumo lygio“ bei           jo 2005 m. rugpjūčio 24 d. prašymas „Dėl mano esamo nedarbingumo lygio“. Šiuose dokumentuose pareiškėjas nurodė, kad fizinio darbo ir prie įrengimų jis nedirba, bei tarnybiniame pranešime papildomai prašė atsakovo pakartotinai kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) Šiaulių skyrių, nurodant jo dirbamo darbo pobūdį, ir nurodė, kad, esant jam nustatytam nedarbingumo lygiui, leidžia jam dirbti 8 valandas per dieną jo dirbamą darbą. Tokį savo prašymą pareiškėjas pateikė tada, kai Inspekcija gavo Tarnybos Šiaulių skyriaus 2005 m. rugpjūčio 19 d. raštą „Dėl išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų R. N.“, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas gali dirbti lengvą darbą 5–6 val. per dieną ir negali dirbti prie judančių mechanizmų, elektros įrenginių, vandens telkinių ir aukštyje. 2005 m. rugsėjo 1 d. atsakovas gavo iš Tarnybos Šiaulių skyriaus 2005 m. rugpjūčio 22 d. raštą „Dėl išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų R. N.“, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas gali dirbti lengvą darbą 7–8 val. Tai, kad pareiškėjas gali eiti Inspekcijos Šiaulių skyriaus vyresniojo darbo inspektoriaus pareigas, patvirtina ir per pareiškėjo darbo metus 2003 m. kovo 19 d., 2007 m. gruodžio 21 d. ir 2009 m. gruodžio 8 d. atlikti sveikatos patikrinimai, kurių rezultatai yra įrašyti pareiškėjo asmens medicininėje knygelėje (sveikatos pase). Pabrėžė, kad Inspekcijos inspektoriaus vykdomas inspektavimas ir darbas prie judančių mechanizmų, elektros įrenginių, aukštyje yra netapatūs dalykai. Inspektorius teisės aktų pažeidimus nustato vizualiai. Pavyzdžiui, nėra būtinybės lipti ant pastolių, nustatant, kad jie neturi apsauginių aptvarų, saugančių nuo kritimo iš aukščio. Be to, inspektoriui yra žinoma, kad jei tikrinamose įmonėse ar darbo vietose yra pavojingų zonų, kuriose gali kilti pavojus nukentėti (pavyzdžiui, nukristi iš aukščio, prisilietus prie besisukančių darbo įrenginių dalių), į tokias zonas jis negali eiti, kaip ir tai, kad negali artintis prie atvirų elektros įrenginių srovinių dalių. Taigi Inspekcijos inspektoriaus darbo pobūdis nėra tapatus darbui prie judančių mechanizmų, elektros įrengimų, vandens telkinių ir darbų aukštyje.           Be to, Inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėjas, skirstydamas pareiškėjui inspektavimus, visada atsižvelgdavo į Tarnybos Šiaulių skyriaus pateiktas rekomendacijas dėl jo darbo pobūdžio ir sąlygų bei neskirdavo jam užduočių, kurių pareiškėjas dėl savo neįgalumo negalėjo atlikti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu              (b. l. 92–95) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir jo teisės į dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pareiškėjas siekia pakeisti jo atleidimo iš pareigų pagrindą bei priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją. Pažymėjo, jog pareiškėjas atleistas iš pareigų nuo 2011 m. vasario 1 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. kai valstybės tarnautojui sueina 65 metai. Tiesioginiu pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindu buvo jo prašymas atleisti iš darbo nuo 2011 m. sausio 20 d., kuriame buvo nurodyta ir šio prašymo padavimo priežastis – pablogėjusi sveikatos būklė. Taigi, teismo nuomone, šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar atsakovas pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo, kuriuo jis prašė atleidžiamas savo noru dėl sveikatos būklės. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindai yra nustatyti (išvardyti) Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje. Šių pagrindų sąrašas yra užbaigtas ir išsamus, todėl teismas konstatavo, kad atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka (atleidimo pagrindų nustatymo aspektu) yra sureglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsniu, situacija, kai valstybės tarnautojas atleidimo priežastimi nurodo pablogėjusią sveikatą (liga arba invalidumas), yra numatyta šio straipsnio 13 punkte. Jame numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali eiti pareigų. Vadinasi, valstybės tarnautojui neįgalumas ar nedarbingumo netekimas turi būti nustatytas jam einant pareigas, t. y. turi būti vertinamas jo sveikatos pablogėjimas vykdant pareigas, kai jis negali toliau eiti šių pareigų. Teismo nuomone, pareiškėjo prašyme dėl atleidimo iš darbo jo valia nutraukti darbo santykius (Valstybės tarnybos įstatymo taikymo požiūriu, atleisti dėl pablogėjusios sveikatos) yra išreikšta aiškiai ir vienareikšmiškai. Jo prašymas atleisti nuo     2011 m. sausio 20 d. dėl pablogėjusios sveikatos nebuvo patenkintas, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimas atsakovo nebuvo įvykdytas. Atsakovas savo sprendimą nepatenkinti pareiškėjo prašymo motyvavo tuo, kad valstybės tarnautojas          iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą gali būti atleidžiamas, kai teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali eiti pareigų. Šiuo atveju į valstybės tarnybą pareiškėjas 1999 m. buvo priimtas neįgalus, jo neįgalumo lygis nepasikeitė, be to, 2011 m. vasario 1 d. jam būtų sukakę 65 metai, t. y. savarankiškas pagrindas darbdaviui atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 6 p.). Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą dėl atleidimo grindė: darbingumo lygio 2007 m. lapkričio 16 d. pažyma DL-1 Nr. (duomenys neskelbtini);  2011 m. sausio 3 d. išrašu iš pareiškėjo medicininių dokumentų bei pareiškėjo stuburo juosmeninės dalies magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo Nr. 9830 kopijomis; Tarnybos Šiaulių antrojo teritorinio skyriaus 2011 m. sausio 4 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie rekomendacijas darbui“; 2011 m. sausio 17 d. tarnybiniu raštu. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. (19)SD-1467 pranešė, kad teisinio pagrindo atleisti jį iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą nėra. Inspektorius 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. PK-26 „Dėl R. N. atleidimo iš pareigų“ atleido pareiškėją, Šiaulių skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiąjį darbo inspektorių, iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų 2011 m. vasario 1 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą (kai valstybės tarnautojui sueina 65 metai). Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojas iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu gali būti atleidžiamas, kai teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali eiti pareigų. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį, jų priežastis, atsiradimo laiką ir terminą, vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, nustato Tarnyba. Taigi, teismo nuomone, iš šių teisės aktų normų matyti, kad valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš pareigų dėl pablogėjusios sveikatos tik tuomet, kai, einant valstybės tarnautojo pareigas, tai nustato Tarnyba ir nurodo, kad asmuo nebegali eiti užimamų pareigų. Šiuo atveju į valstybės tarnybą pareiškėjas buvo priimtas 1999 m. neįgalus, jo neįgalumo lygis nepasikeitė, tarnybos metu nebuvo siunčiamas į Tarnybą dėl negalėjimo eiti pareigų. Atvirkščiai, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjui 1985 m. neterminuotai nustatytas darbingumo lygis yra iš dalies darbingas, vėliau šias aplinkybes patvirtina Tarnybos darbingumo lygio pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), išduota 2007 m. lapkričio 16 d. Taip pat šias aplinkybes pareiškėjas pripažino teisme ir savo rašte darbdaviui. Tarnybos Šiaulių antrojo teritorinio skyriaus 2011 m. sausio 4 d. pažymoje apie rekomendacijas darbui Nr. 34 nurodyta, kad pareiškėjas gali dirbti lengvą fizinį darbą 5–6 val. per dieną. 2011 m. sausio 3 d. išraše iš pareiškėjo medicininių dokumentų buvo nurodyta, kad dėl bendros sveikatos būklės pareiškėjui nerekomenduojamas fizinis krūvis ar sėdimas darbas, tačiau nenurodyta, jog paminėto darbo dirbti negali. Be to, 1999 m., pareiškėjui ketinant dalyvauti atsakovo skelbtame konkurse į laisvą valdininko vietą, jis Inspekcijai buvo pateikęs invalido pažymėjimą, išduotą 1993 m. gegužės   27 d., ir valdininko sveikatos pažymėjimą (forma Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra sveikas ir gali eiti Inspekcijos vyr. darbo inspektoriaus pareigas. Remiantis šiais dokumentais, jis galėjo užimti konkursines pareigas, todėl jam buvo leista dalyvauti Inspekcijos organizuojamame konkurse. Tai, kad pareiškėjas gali eiti Šiaulių skyriaus vyresniojo darbo inspektoriaus pareigas, patvirtina ir per pareiškėjo darbo metus 2003 m. kovo 19 d., 2007 m. gruodžio 21 d. ir 2009 m. gruodžio 8 d. atlikti sveikatos patikrinimai, kurių rezultatai yra    įrašyti pareiškėjo asmens medicininėje knygelėje (sveikatos pase). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atveju nėra pagrindo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatų – atleidimo iš pareigų dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo, kai valstybės tarnautojas negali eiti pareigų. Visi šie bylos rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas į darbą Inspekcijos Šiaulių skyriuje vyriausiuoju darbo inspektoriumi priimtas neįgalus, neįgalumas nėra pasikeitęs, dėl valstybės tarnybos (Inspekcijos Šiaulių skyriuje) jo sveikata nėra pablogėjusi, pareiškėjas dirbo lengvą fizinį darbą  5–6 valandas per dieną, negalėjo dirbti prie judančių mechanizmų, elektros įrengimų, vandens telkinių ir aukštyje. Visas šias sąlygas jam užtikrino Inspekcijos Šiaulių skyrius. Byloje nėra duomenų, kad Tarnyba būtų nustačiusi, jog pareiškėjas negali eiti užimamų pareigų ar dirbti    šio darbo, darbdavys per darbo laiką nuo 1999 m. jo nėra siuntęs į Tarnybą. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašymą dėl atleidimo pareiškėjas pateikė prieš 24 dienas iki jam sueis 65 metai, iki tol nekeldamas savo sveikatos problemų, tikėdamasis gauti dviejų mėnesių kompensaciją. Šių aplinkybių jis neneigia savo tarnybiniame rašte. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo laikas arba valstybės tarnautojui sueina 65 metai), atleidžiant šiuo pagrindu išeitinė kompensacija nepriklauso, todėl jo prašymas priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją yra nepagrįstas ir atmestinas. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Inspekcijos 2011 m. sausio 20 d. raštas Nr. (19)SD-1467 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo pakeisti Inspektoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymo      Nr. PK-26 kaip neatitinkančio tikrovės, taip pat nėra teisinio pagrindo pareiškėjo atleidimo pagrindu pripažinti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą bei priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 100–101) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas iš esmės nurašė atsakovo atsiliepimą į skundą, neanalizavo jo paaiškinimų, neskaitė byloje esančių dokumentų. Teismas taip pat neanalizavo, kaip buvo tikrinama jo sveikata, koks yra inspektoriaus darbas, kad dėl ligų jis negali dirbti. Teismas patikėjo atsakovo atstovo melagingais argumentais. Yra sunkios psichologinės ir fizinės darbo sąlygos. Teismas, be to, neanalizavo, kodėl darbo inspektoriui skiriami darbo rūbai,  šalmai ir speciali darbo avalynė. Teismas neanalizavo ir jo pateiktų norminių dokumentų,     kurių pagrindu vykdė savo tiesioginį darbo inspektoriaus darbą. Teismas neįvertino jo sveikatos būklės, senyvo amžiaus ir milžiniškų pastangų tarnauti valstybei, patyrusio, gero specialisto, vienintelio Inspekcijos Šiaulių skyriuje turinčio darbų saugos inžinieriaus specialybę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato termino, prieš kiek dienų iki sueinant 65 metams, darbuotojas gali parašyti prašymą atleisti iš darbo dėl sveikatos būklės. Atsakovas nuo 2011 m. sausio 3 d., kada parašė prašymą, kad atleistų dėl sveikatos būklės, vilkino atleidimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą, nenusiuntė į Tarnybą. Pareiškėjo nuomone, teismas priėmė šališką sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110–111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė objektyviai ir visapusiškai įvertinęs visus ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus bei teismo posėdžio metu šalių duotus parodymus. Teismas konstatavo, kad rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina, jog apeliantas į darbą Inspekcijoje buvo priimtas neįgalus, jo neįgalumas per darbo metus Inspekcijoje nebuvo pasikeitęs, nebuvo pateikta duomenų, kad dėl valstybės tarnybos (Inspekcijos Šiaulių skyriuje) būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, bei jo darbo sąlygos atitiko Tarnybos nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo atveju nebuvo pagrindo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo       44 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatų. Teismas pripažino, kad Inspekcija pagrįstai atsisakė patenkinti apelianto prašymą paminėtu pagrindu. Dėl šių aplinkybių nėra teisinio pagrindo panaikinti ir Inspekcijos 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (19)SD-1467 bei pakeisti Inspektoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. PK-26.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, eidamas Inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigas, 2011 m. sausio 4 d. padavė atsakovui prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2011 m. sausio 20 d. dėl sveikatos pablogėjimo bei išmokėti jam dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Kaip matyti iš šio prašymo, jame nebuvo nurodyti jo (galimo) tenkinimo teisiniai pagrindai, t. y. nebuvo pateiktos nuorodos į teisės normas, kurios galėtų būti teisiniu pagrindu patenkinti tokį prašymą, o sveikatos pablogėjimą pareiškėjas grindė savo faktinės sveikatos būklės aprašymu (b. l. 4). Iš bylos taip pat matyti, kad į nurodytą pareiškėjo prašymą atsakovas atsakė šioje byloje skundžiamu 2011 m. sausio 20 d. raštu, kuriame pareiškėjui buvo paaiškinti galimi jo atleidimo iš pareigų teisiniai pagrindai, tarp jų ir Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pagal kurį pareiškėjas ir buvo atleistas iš užimamų pareigų nuo 2011 m. vasario 1 d. (kai pareiškėjui suėjo 65 metai) jo skundžiamu atsakovo 2011 m. sausio 27 d. įsakymu (b. l. 7, 8).

Esant išvardintoms faktinėms bylos aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje yra būtina nustatyti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti) paminėtų pareiškėjo 2011 m. sausio 4 d. prašymo bei atsakovo 2011 m. sausio 20 d.  rašto teisinę reikšmę, t. y. nustatyti šių dokumentų reikšmę nagrinėjamai bylai ABTĮ taikymo prasme.

Pasisakydama dėl aptariamo pareiškėjo prašymo vertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad jame yra aiškiai išreikštas pareiškėjo noras palikti tarnybą. Šiuo aspektu prašymas galėtų būtį traktuojamas kaip pareiškimas dėl atsistatydinimo savo noru, o tai yra savarankiškas atleidimo iš pareigų pagrindas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tačiau, vertinant jį kartu su jame nurodytu prašymu dėl išeitinės kompensacijos išmokėjimo ir atsižvelgiant į pareiškėjo akcentuotą savo sveikatos būklę (dėl kurios, kaip nurodė pareiškėjas, jis negali toliau tęsti savo darbo), aptariamas prašymas galėtų būti vertinamas kaip prašymas atleisti iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu („valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad dėl neįgalumo ar darbingumo netekimo valstybės tarnautojas negali eiti pareigų“), išmokant jam Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatytą dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kolegija pažymi, kad paminėtame atsakovo 2011 m. sausio 20 d. rašte (pastebėtina, kad šis raštas surašytas tą dieną, nuo kurios pareiškėjas pageidavo būti atleistas iš pareigų) yra paaiškinta, kodėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytas atleidimo iš tarnybos pagrindas. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu šis atsakovo raštas gali būti traktuojamas ne tik kaip informacinis, t. y. nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, raštas, bet ir kaip atsisakymas priimti pareiškėjo prašomą administracinį sprendimą.

Pasisakydama dėl nurodyto atsisakymo pagrįstumo, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais ir jiems pritardama, sutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo ir pareigos atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktą, nes neturėjo atitinkamos specialios kompetencijos institucijos - Tarnybos – išvados dėl pareiškėjo negalimumo toliau eiti užimamų pareigų (pažymėtina, kad kartu su paminėtu 2011-01-04 prašymu pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai leistinumo aspektu nėra prilyginami Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytiems. Be to, šiuose dokumentuose kalbama apie pareiškėjo 2007 m. buvusią sveikatos būklę ir nėra nuorodų apie jo negalimumą eiti atitinkamas pareigas).

Pasisakydama dėl pareiškėjo atžvilgiu atsakovo pritaikyto Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyto atleidimo iš tarnybos pagrindo, kolegija pažymi, jog taikyti šią teisės normą pakanka fakto, kad valstybės tarnautojui sueina 65 metai. Šios teisės normos (joje numatytas atleidimas iš pareigų) taikymas yra darbdavio (šiuo atveju atsakovo) diskrecija. Tai reiškia, kad atsakovas turėjo teisę taikyti pareiškėjui tokį atleidimo iš tarnybos pagrindą neatsižvelgdamas į pastarojo valią.

Taigi patenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Anatolijus Baranovas