Civilinė byla Nr. 3K-3-207/2011

            Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11328-2009-7                                                                           

                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                              44.5.2.5; 44.2.1; 44.2.3 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigito Gurevičiaus ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, atsiradusios dėl teismo neteisėtų veikų, atlyginimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų ieškovo patirtos 5137,02 Lt žalos atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad žala jam padaryta neteisėtais teismo veiksmais – Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-751-524/2007 pagal ieškovo UAB ,,Kauno keliai“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl viešųjų pirkimų komisijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais; šios nutarties teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės viešųjų pirkimų komisija, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių  bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, 2008 m. spalio 14 d. sprendimu UAB ,,Klaipėdos keliai“ pasiūlymą atmetė.

Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir panaikino nutarties dalį, kuria: 1) pripažinta negaliojančia Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis dėl ištisinių asfaltbetonio dangų remonto konkurso 6, 7, 9, 10, 17 ir 18 sąlygų, 2) pripažinta, kad UAB „Klaipėdos keliai“ neatitinka ištisinių asfaltbetonio dangų remonto konkurso minimalių kvalifikacijos reikalavimų; 3) konstatuota, kad visos Klaipėdos savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisijos 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo pagrindu sudarytos rangos sutartys yra niekinės ir negaliojančios; 4) priteista iš atsakovo Klaipėdos savivaldybės administracijos ieškovo UAB „Kauno keliai” naudai 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas nurodė, kad UAB ,,Klaipėdos keliai“ ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų komisijos 2008 m. spalio 14 d. sprendimą; Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-451-125/2009, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartimi, ieškinį tenkino, taip pat ieškovui UAB ,,Klaipėdos keliai“ iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteisė 127 Lt žyminio mokesčio ir 5010,02 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba, iš viso – 5137,02 Lt.

Ieškovas teigė, kad žalą, kurią patyrė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, sudaro bylinėjimosi išlaidos, priteistos įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-451-125/2009; ieškovas 5137,02 Lt bylinėjimosi išlaidų žalą patyrė, nes įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalį, kuri vėliau kasacine tvarka buvo panaikinta.   

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartis tik pakeista, nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo; civilinė atsakomybė atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai.

Teismas nurodė, kad teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas instancine tvarka savaime nėra teisėjų kaltės įrodymas; teismo kaltė gali būti tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalis), arba kai už konkrečius pažeidimus nagrinėjant civilinę bylą yra taikyta drausminė atsakomybė, aukštesnės instancijos teismas priima atskirąją nutartį ir pan. Teismas konstatavo, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta; laikytina, kad nebuvo vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – veiksmų neteisėtumo.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.272 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties pakeitimas kasacinio teismo neįrodo, kad šią nutartį priėmusi teisėjų kolegija atliko neteisėtą veiksmą ir kad tai, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartis buvo pakeista aukštesnės instancijos teismo, neįrodo bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos kaltės.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog trijų teisėjų kolegija, priimdama nutartį, padarė klaidą, neįrodo teisėjo (teisėjų) kaltės, priešingai – patvirtina, kad ne tik vienas, tačiau ir kiti teisėjai, nagrinėdami šią bylą, galėjo padaryti analogišką klaidą; kad nebuvo nustatytos aplinkybės, jog nutartį priėmusiems teisėjams būtų taikyta drausminė atsakomybė už konkrečius pažeidimus, aukštesnės instancijos teismas būtų priėmęs atskirąją nutartį ir pan.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, įvertinus tai, jog byloje nenustatyta dviejų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės ir neteisėtų veiksmų, nebuvo teisinės prasmės nagrinėti ir spręsti klausimą dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo.  

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl neteisėtų veiksmų. Teismai netinkamai taikė CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.272 straipsnio 2 dalį. Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė kyla dėl neteisėto teismo sprendimo, kurio vykdymas ieškovui padarė žalą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartis yra neteisėta, nes joje buvo padaryta teisės taikymo klaidų, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi dalis jos buvo panaikinta. Kadangi kitokios nei instancinė tvarka teismų sprendimų kontrolės formos nėra, o sprendimo panaikinimas neįrodo teismo veiksmų neteisėtumo, užkertamos galimybės valstybės civilinei atsakomybei dėl teismų priimtų sprendimų kilti. Ginčijamais sprendimais formuojama praktika, kad atsakomybės Lietuvos valstybei pagal CK 6.272 straipsnio dalis negalėtų kilti, nes neteisėti veiksmai – būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Teismai pažeidė ieškovo teisę gauti teismo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą.

2. Dėl teisėjo ir teismo kaltės. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, nagrinėdami apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-751-524/2007, pažeidė vieną iš esminių teisės principų, jog įstatymas atgaline tvarka negalioja, nepagrįstai padarė išvadą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pažeidė lygiateisiškumo principą; neišsprendė pripažintų niekinėmis sutarčių negaliojimo teisinių padarinių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, apibrėžta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Valstybė turi pareigą užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl teismo nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2010). Teismai nevertino teisėjų padarytų klaidų, priimant nutartį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad akivaizdžių teisės taikymo klaidų nebuvo padaryta.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismai, priimdami sprendimą dėl valstybei civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, įrodymus įvertino formaliai, neištyrė visų įrodymų, neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų padarytų klaidų, netyrė visų civilinės atsakomybės sąlygų – nenustatinėjo žalos ir priežastinio ryšio buvimo. 

 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą Teisingumo ministerija prašo skundžiamus Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismai tinkamai nustatė, kad nėra dviejų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės. Nurodytų sąlygų nustatymas konkrečioje ginčo situacijoje yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad teismo sprendimo pakeitimas kasacinio teismo neįrodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atliko neteisėtą veiksmą. Vien tai, kad teismas priėmė sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, neleidžia konstatuoti teismo atlikto veiksmo neteisėtumo. Teismai teisingai nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos veiksmuose nėra kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartyje nepasisakė dėl teisėjų kaltės.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad pareigos nurodyti teismo priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Apeliacinės instancijos teismas atsakė į teisiškai reikšmingus byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti apeliacinio skundo argumentus. Teismai tyrė ir vertino visus ieškovo pateiktus įrodymus, pagrįstai nepasisakė dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas neįrodė dviejų privalomų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės ir veiksmų neteisėtumo, todėl nebuvo teisinės prasmės nagrinėti ir spręsti klausimą dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo.   

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Kasaciniame skunde keliami valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo ginčo santykiams klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl CK 6.272 straipsnio 2 dalies aiškinimo

 

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas.

            Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – „nagrinėjant civilinę bylą“. Nagrinėjamos bylos kontekste ši įstatymo nuostata apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą. CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata, kad atlyginama žala, padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, nagrinėjamos bylos kontekste bus sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti padarytą žalą teisėjui vykdant teisingumą, nes kito teismo pareigūno atsakomybės klausimai nebuvo nagrinėjimo dalykas.

Kasatorius kelia klausimą dėl žalos padarymo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. neteisėta nutartimi, nes joje buvo padaryta teisės taikymo klaidų. Šią nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 2 d. nutartimi pakeitė. Taigi iš to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nebuvo teisėta. Minėta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei. Taigi, taikant valstybės atsakomybę, turi būti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę bylą, kurioje pareikštas ieškinys valstybei.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse.            Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas.

Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kaltės

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal trečiojo asmens UAB „Klaipėdos keliai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Kauno keliai“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl viešųjų pirkimų komisijos nutarimų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos keliai, bylos Nr. 3K-3-25/2009, konstatavo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo, įsigaliojusio 2002 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 4 dalį ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi Verslo apskaitos standartais; šiuos standartus parengia, patvirtina ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 4 dalį iki apskaitos standartų įsigaliojimo galioja Vyriausybės ir Finansų ministerijos išleisti teisės aktai, reglamentuojantys buhalterinės apskaitos tvarkymą. 2003 m. gruodžio 18 d. VšĮ Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų taryba nutarimu Nr. 1 patvirtino 3-iąjį verslo apskaitos standartą „Pelno (nuostolių) ataskaita“, kurio 41 punkte nustatė, kad šis standartas turi būti taikomas sudarant 2004 m. sausio 1 d. ir vėliau prasidedančių ataskaitinių laikotarpių finansinę atskaitomybę. Taigi iki 2004 m. sausio 1 d. ataskaitinių laikotarpių finansinė atskaitomybė turėjo būti tvarkoma pagal Vyriausybės ir Finansų ministerijos išleistus buhalterinės apskaitos tvarkymo teisės aktus, t. y. 1993 spalio 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 804 patvirtintą Ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarką (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 25 straipsnio 4 dalis).

            2006 m. kovo 10 d. paskelbto supaprastinto ištisinių asfaltbetonio dangų remonto darbų pirkimo supaprastinto atvirojo konkurso būdu sąlygų (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-751-524/2007; T. 1, b. l. 48) 10 punkte nustatyta, kad rangovo metinis grynasis pelnas per 2003–2005 finansinius metus arba per laiką nuo rangovo įregistravimo dienos (jeigu rangovas vykdė veiklą mažiau kaip 3 finansinius metus) turi būti teigiamas. Rangovas taip pat turėjo pateikti šį kriterijų įrodančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas vertino AB „Klaipėdos keliai“ 2003 metų pelno (nuostolio) ataskaitas. Šis teismas padarė išvadą, kad AB „Klaipėdos keliai“ 2003 metais dirbo pelningai; taip pat kad 2004 m. pelno (nuostolio) ataskaitoje AB „Klaipėdos keliai“ pakeitė savo 2003 m. pelno (nuostolio) ataskaitą ir nurodė, kad 2003 metais turėjo 82 892 Lt nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi 2007 m. rugpjūčio 30 d. nepriklausomo auditoriaus išvada, kad AB „Klaipėdos keliai“ 2003 metais dirbo finansiškai nuostolingai. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimai nesutapo dėl byloje esančių įrodymų, kurių vertinimas pagrįstas specialių žinių turėjimu. Iš pirmiau išdėstyto kasacinio teismo teisinio (įstatymais ir poįstatyminiais aktais) nurodyto reglamentavimo, taikytino vertinant AB „Klaipėdos keliai“ finansinę būklę, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismui buvo sudėtinga priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų nesutapimas bei tai, kad kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį, nereiškia, jog konstatuota, kad žala atsirado dėl teisėjų kaltės.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 2 d. nutartyje konstatavo, kad sutinka su kasatoriaus argumentais, jog teisinio reglamentavimo srityje galioja bendroji taisyklė: įstatymas atgaline tvarka negalioja (lot. lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimuose konstatavo, kad principas lex retro non agit yra principas, kuris neturi būti pažeidžiamas. Jis įtvirtintas ir CK 1.7 straipsnyje. Kai šis  principas pažeidžiamas taikant teisės aktą, būtų galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas, esant aiškiai situacijai, pripažintinas kaip akivaizdi teisės taikymo klaida. Nagrinėjamu atveju, nustatant AB „Klaipėdos keliai“ veiklos rezultatus 2003 metais, nebuvo visiškai aišku, kurį poįstatyminį aktą reikia taikyti ir, minėta, byloje buvus įrodymų, patvirtinančių, kad AB „Klaipėdos keliai“ 2003 metais dirbo finansiškai nuostolingai, negalima daryti išvados, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Esant tokioms aplinkybėms teismai padarė pagrįstas išvadas, kad nėra teisėjų kaltės. Nesant jų kaltės valstybė žalos neatlygina (CK 272 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Kasacinis teismas su tokiais šio teismo motyvais sutinka. Kasacinis teismas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad trijų teisėjų kolegijos buvimas ir vieningo sprendimo priėmimas patvirtina, jog ir kiti teisėjai, nagrinėdami šią bylą, galėjo padaryti analogišką klaidą. Šie argumentai yra netinkami, nes kolegialios teismo sudėties buvimas nepaneigia, kad gali būti padaryta akivaizdi ir šiurkšti teismo (teisėjų) klaida ir kad žala atsirado dėl teisėjų kaltės. Tačiau šie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepaneigia jo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padarytų išvadų, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai paliktini galioti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

 

Kasacinis teismas turėjo 43,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. balandžio 26 d. pažyma. Šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, kodas 188710823, 43,46 Lt (keturiasdešimt tris litus 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

 

            Teisėjai                                                                        Egidijus Laužikas

 

                                                               

                                                                        Sigitas Gurevičius

 

 

                                                                                                Zigmas Levickis