Civilinė byla Nr. 2S-752-357/2014

                                          Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03623-2014-3                                                             Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.4.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014  m. rugsėjo 2 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB ,,Progress Worldwide“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus DHB GmbH & Co KG ieškinį skolininkui UAB ,,Progress Worldwide“ dėl skolos.

Teismas,  išnagrinėjęs  atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius DHB GmbH & Co KG pateikė teismui pareiškimą dėl 57834,57 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Progress Worldwide“, kurio pagrindu yra išduotas 2014-05-14 teismo įsakymas. Kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausančias pinigines lėšas esančias pas skolininką bei trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai areštuoti skolininko turtą (kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, prekių atsargas). Nurodė, kad skolininko turtinė padėtis nėra aiški, iš VĮ Registrų centras skolininko pateiktos paskutinės finansinės atskaitomybės už 2012 metus matyti, jog įmonės veikla nuostolinga, skolininkas vengia atsiskaityti, todėl tikėtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi kreditoriaus DHB GmbH & Co KG prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo ne didesnei kaip 57834,57 Lt sumai skolininkui UAB „Progress Worldeide“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis, o tokio turto neturint arba turint nepakankamai - ir pinigines lėšas, esančias pas skolininką, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, išskyrus piniginių lėšų mokėjimą į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus privalomiems mokėjimams apmokėti, išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, išmokėti bei atsiskaityti su kreditoriumi DHB GmbH & Co KG. Materialiu turtu leista naudotis nesumažinant areštuoto turto vertės. Teismas nurodė, kad skolininkas vengia geranoriškai apmokėti susidariusią skolą, skolininko turtinė padėtis yra neaiški, jokių alternatyvių skolos sumokėjimo būdų skolininkas nepateikė ir nebendradarbiauja, skolos suma yra didelė. Esant nurodytoms aplinkybėms bei nežinant skolininko realios finansinės padėties, yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, skolininkas gali imtis priemonių perleisti turimą turtą, sumažinti jo apimtį ar kokiu nors būdu apsunkinti išieškojimą iš jo, dėl ko pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

III.  Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu skolininkas UAB ,,Progress Worldwide“ prašo panaikinti 2014 metų gegužės 14 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. L2-4708-569/2014 ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti kreditoriaus DHB GmbH & Co KG prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Procesas pirmosios instancijos teisme civilinėje byloje Nr. L2-4708-569/2014 buvo pradėtas neteisėtai, nes kreditoriaus DHB GmbH & Co KG pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas ir Šiaulių apylinkės teismas privalėjo atsisakyti jį priimti. LR CPK 435 str. 2 d. numato, kad teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK435str. 2 d.) (2013-11-20 Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1057-258/2013).

2. Kreditoriaus DHB GmbH & Co KG prašomi priteisti nuostoliai, netesybos yra aiškiai per dideli, t.y. netesybos ir nuostolis sudaro 29300,64 Lt, tuo tarpu neva esanti skola 28533,93 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Vilniaus   apygardos   teismas   civilinės   bylos Nr.   2S-513-2013, Nr.  2S-1057-258/2013, Nr.  2S-1975-431/2013 ir kt.). Taip pat Kreditoriaus DHB GmbH &  Co KG prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (teisinių paslaugų išlaidos) - 526,05 EUR (1816,35 Lt) ir dar 507,56 Lt, viso 2323,91 Lt yra neprotingai didelės ir neatitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Pagal Rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 7 ir 8.6 punktus už pareiškimo išduoti teismo įsakymą paruošimą maksimalus priteistinas iš skolininko užmokesčio dydis yra 500 Lt (0,5 MMA). Teigia, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones nebuvo vertinamas reikalavimų tikėtinumas.

Kreditorius DHB GmbH & Co KG pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi priėmė skolininko prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo bei pasiūlė kreditoriui pateikti ieškinį pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisykles. Tai reiškia, kad kreditoriaus pradinis pareiškimas nebus nagrinėjamas, o teismo įsakymas bus panaikintas tiek pareiškus ieškinį per teismo nustatytą terminą, tiek ir jo nepateikus (CPK 439 str.). Atsižvelgiant į tai, skolininko argumentai, susiję su supaprastinto proceso specifika dabartinėje bylos stadijoje nėra teisiškai reikšmingi. Kaip numato CPK 439 str. 3 d., teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės per teismo nustatytą terminą ieškiniui pareikšti negali būti panaikintos.

2. Pažymi, kad turtinio ginčo suma yra didelė ir reikšminga kreditoriui. Be to, kaip matyti iš skolininko prieštaravimuose bei atskirajame skunde išdėstytų aplinkybių, skolininkas neneigia fakto, kad yra skolingas kreditoriui 8 264 EUR (28 533,94 Lt) pagal sąskaitas faktūras. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditoriaus pareiškimas dėl skolos priteisimo yra aiškiai nepagrįstas. Skolininkas nesutinka su netesybų dydžiu bei advokato teisinės pagalbos išlaidomis, tačiau nepaneigia skolos kreditoriui egzistavimo fakto. Kadangi kreditoriui palankaus sprendimo priėmimo tikimybė egzistuoja, laikinosios apsaugos priemonės negali būti panaikintos.

3. Atkreipia teismo dėmesį, kad geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali įrodyti atsakovas. Nagrinėjamoje byloje skolininkas neįrodinėja, kad patenkinus kreditoriaus reikalavimus, jis būtų pajėgus įvykdyti teismo sprendimą ir nepaneigia to fakto, kad įmonės veikla nuostolinga (kaip rodo VĮ Registrų centras duomenys). Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismas negali nuspręsti, ar ieškinio suma apskaičiuota pagrįstai, o jeigu ne - atitinkamai sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą arba, remdamasis tuo, kad ieškinio suma mažintina, o sumažinus iki, teismo nuomone, pagrįstos sumos, per maža, kad pagrįstų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.), apskritai atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1663/2010).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai  tenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, nustatyti ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo areštuotas ne didesnei kaip 57834,57 Lt sumai skolininkui UAB „Progress Worldeide“ priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, esantis pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis, o tokio turto neturint arba turint nepakankamai - ir piniginės lėšos, esančios pas skolininką, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, išskyrus piniginių lėšų mokėjimą į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus privalomiems mokėjimams apmokėti, išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, išmokėti bei atsiskaityti su kreditoriumi DHB GmbH & Co KG. Materialiu turtu leista naudotis nesumažinant areštuoto turto vertės.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, todėl yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą  CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo prasme, pats ieškinys (teismo įsakymas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina reikalavimo teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Šie įrodymai tiriami ir vertinami tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju, vertinamas tik tikėtinas reikalavimo pagrįstumas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra reikšminga tik tai, ar reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai, todėl nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad reikalavimas negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013).

Teismas pažymi, kad šalis skundžia nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne dėl teismo įsakymo pagrįstumo. Teismas, vertindamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali vertinti teismo įsakymo teisėtumo, nes tai išeina už atskirojo skundo ribų, todėl teismas nepasisako dėl tų atskirojo skundo argumentų, kurie susiję su teismo įsakymo teisėtumu.

Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė reikalavimo suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Akcentuotinas teismų argumentavimas, didelės ieškinio sumos vertinimą siejant su konkrečiais byloje dalyvaujančiais asmenimis ir jų turtine padėtimi. Ar suma yra didelė, būtina vertinti atsižvelgiant į ginčo subjektus ir kitas aplinkybes, susijusias su konkretaus subjekto turtine padėtimi, nes objektyvus didelės sumos slenksčio nustatymas negalimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ieškinio sumą kaip didelę ir tuo pagrindu taikė laikinąsias apsaugos priemones, taigi, 57834,57 Lt suma laikytina pakankama aplinkybe laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kokių ir kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą; taikomos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei reikia teisėtam tikslui pasiekti. Teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę ar kelias jų, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir minimaliai ribotų skolininko interesus, veiklą, neviršytų pareikšto reikalavimo sumos. Dėl tos priežasties piniginių lėšų areštas taikomas tada, kai kito skolininko turto nėra ar jo akivaizdžiai nepakanka. Būtent taip pasielgė pirmosios instancijos teismas, pirmiausia areštuodamas skolininko (ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant per mažai – pinigines lėšas. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kurį nors iš ekonomiškumo principo aspektų (CPK 145 str. 2 d.).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Skolininkas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo bei pagrįstumo. Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu skolininkas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už skolininką yra laiduojama. Taip pat skolininkas gali įkeisti turimą turtą (CPK 146 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad skolininkas nepasinaudojo nei vienu iš šių būdų, galinčių patvirtinti laikinųjų apsaugos priemonių perteklinį pobūdį. Skolininkas taip pat nepateikė jokių jo finansinę padėtį atskleidžiančių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai, nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                          Rasa Bartašienė