Civilinė byla Nr. e2-119-516/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00493-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.1.1.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. M., G. M. ir M. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-3696-603/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Girista“ ieškinį atsakovams G. M., S. M. ir M. M. (tretieji asmenys – E. T., J. K. (J. K.) ir M. L. (M. L.)) dėl žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) ,,Girista“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo G. M. 478 611,84 Eur, iš atsakovės S. M. 9 145,04 Eur, solidariai iš atsakovų G. M., S. M. ir M. M. 70 754,50 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą, pakankamą ieškiniui užtikrinti. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma yra didelė. Ieškovės teigimu, atsakovai, galėdami užkirsti žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimą ar bent ją sumažinti, nesiėmė jokių veiksmų, todėl yra pagrindas manyti, kad ir teismo proceso metu atsakovai taip pat gali veikti nesąžiningai – realizuoti, įkeisti ar kitaip perleisti jiems priklausantį turtą ar turtines teises.
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą.
5. Vilniaus apygardos teisme 2017 m. rugsėjo 5 d. gautas ieškovės prašymas, kuriuo pastaroji prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti pagal pareikštų reikalavimų sumas atsakovo G. M., S. M. ir M. M. turtą. Ieškovė paaiškino, kad ji pakartotinai kreipiasi į teismą, nes praleido 2017 m. kovo 14 d. teismo nutartimi nustatytą 14 dienų terminą nutartį pateikti vykdyti antstoliui. Ieškovės teigimu, tai nulėmė Lietuvos teismų sistemoje buvę sisteminiai sutrikimai, dėl kurių ieškovės nepasiekė pranešimai, todėl buvo praleistas nustatytas terminas. Prašyme taip pat pažymėta, kad ieškovės bankroto administratorė administruoja ne vieną bankroto bylą, todėl pranešimui iš sistemos nepasiekus administratorės, buvo praleisti terminai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir areštavo atsakovui G. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 478 611,84 Eur sumą, atsakovei S. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 9 145,04 Eur sumą, atsakovams G. M., S. M. ir atsakovui M. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 70 754,50 Eur sumą, nurodydamas, kad nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovų G. M., S. M. ir M. M. kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, areštuoti ir atsakovų turtines teises bei pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, todėl tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus.
8. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog prašoma priteisti suma (558 511,38 Eur) yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, o ieškovės reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis, yra pagrindas teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į skundus argumentai

9. Atsakovas M. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5  d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos M. M., ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymo dėl M. M. netenkinti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas nevykdė pareigos įvertinti, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui M. M. ir nepatikrino, ar ieškovė bent tikėtinai pagrindė reikalavimą, reiškiamą M. M. Teismas turėjo visapusiškai išanalizuoti ir nutartyje pasisakyti, dėl kokių būtent priežasčių ir argumentų laiko ieškovės ieškinį šioje dalyje tikėtinai pagrįstu. Teismas šiuo klausimu išvadų nepadarė. Ieškovė savo reikalavimų atsakovui M. M. nepagrindžia objektyviais duomenimis, nepateikia ieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl neva atsakovui tenkančios atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų.
2. Teismas nurodė tik tai, kad ieškovės prašoma suma yra didelė, tačiau teismas negali remtis vien prielaida, kurios nepatvirtina jokie konkretūs ir aiškūs duomenys. Teismas turėjo atidžiai įvertinti ir ištirti ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia laikinųjų apsaugos priemonių ėmimosi būtinumą bei išspręsti, ar toks prašymas nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė, tuo labiau, kad teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja, jog šios priemonės būtų taikomas taip, kad nesuteiktų nepagrįsto pranašumo kitai pusei. Taigi, teismas neįsitikino abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimu.
3. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė aiškių motyvų ir argumentų, kuriais grindžia nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo M. M.. Motyvų nebuvimas laikytinas absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu, todėl nutartis naikintina.
4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šalių ginčo spręsti negali, tačiau iš teismo nutarties rezoliucinės dalies akivaizdu, kad teismas dėl šalių ginčo jau pasisakė, nes nurodė, jog M. M. gali atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį, nors niekas tokios pareigos atsakovui dar nenustatė, tokia pareiga gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą.
5. Ieškovė nurodė, kad į teismą pakartotinai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreipėsi, nes praleido 2017 m. kovo 14 d. teismo nutartimi nustatytą 14 dienų  kreipimosi į antstolį terminą dėl neva Lietuvos teismų informacinėje sistemoje buvusių sisteminių sutrikimų. Tačiau jokie dokumentai, patvirtinantys šiuos ieškovės teiginius, kartu su prašymu pateikti nebuvo. Teismas turėjo patikrinti, ar ieškovė ankstesne nutartimi nustatytą terminą praleido dėl objektyvių priežasčių. Be to, ieškovė, įrodinėdama laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, turėtų domėtis ir šio klausimo išsprendimo rezultatu, todėl manytina, kad ieškovei nepateikus duomenų, kodėl atsirado poreikis pateikti prašymą dėl šių priemonių taikymo pakartotinai, kyla abejonių, ar šių priemonių taikymas yra pagrįstas, ar taip ieškovė nesiekia kitų tikslų.
10. Atsakovė S. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5  d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos S. M., ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl S. M. atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas neįvertino aplinkybės, kad jo nurodoma 558 511,38 Eur suma yra bendra ieškinio suma. Teismas nedetalizavo, kokie reikalavimai pareikšti kiekvienam iš atsakovų atskirai. Atsakovei S. M., kaip buvusiai ieškovės akcininkei, yra pareikštas vienas atskiras reikalavimas dėl 9 145,04 Eur žalos atlyginimo. Ši suma nėra didelė, todėl vien dėl šios priežasties teismas negalėjo remtis teismų praktikoje suformuota prezumpcija. Savo ruožtu vertinant, kad prašymas priteisti 70 754,50 Eur sumą yra pareikštas trims solidariems atsakovams, negalima laikyti, kad ir ši suma yra didelė. Apeliantei pareikšti reikalavimai sudaro vos kiek daugiau nei 5 proc. nuo bendros ieškinio sumos. Be to, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad vien tik didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl, ieškovei nepateikus jokių kitų argumentų, kurie patvintų, jog egzistuoja grėsmė, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti, teismas neturėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
2. Teismas, pasisakydamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, neanalizavo ir neatribojo aplinkybių, kad ieškinys yra pareikštas trims asmenims. Reikalavimai apeliantei yra akivaizdžiai nepagrįsti. Reikalavimas dėl 9 145,04 Eur žalos atlyginimo yra grindžiamas tuo, kad apeliantė, kaip buvusi akcininkė, priėmė sprendimą išsimokėti sau bendrovei suteiktą paskolą ir taip neva elgėsi nesąžiningai. Tačiau sprendimus dėl sandorių sudarymo bei mokėjimų atlikimo juridinio asmens vardu, įskaitant paskolos grąžinimą, priima juridinio asmens vadovas, o ne dalyvis, taigi, net ir tuo atveju, jeigu sprendimai sugrąžinti suteiktą paskolą buvo priimti pažeidžiant kitų kreditorių interesus, visa atsakomybė tenka vadovui, o ne akcininkui, kuris neturėjo šiuo atveju jokių įgaliojimų. Vien dėl šios priežasties, t. y. dėl teisinio reglamentavimo, ieškovės reikalavimas dėl 9 145,04 Eur žalos atlyginimo akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad paskolos grąžinimo momentu, apeliantės, kaip UAB „Girista“ kreditorės, reikalavimų terminas nebuvo suėjęs, įmonė, grąžindama paskolą, elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Galiausiai, ieškinyje nurodyti argumentai neatitinka kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų. Pavyzdžiui, nors ieškinyje nurodyta, kad paskolos grąžinimo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. AB „Lietuvos dujos“ neva turėjo 18 012,13 Lt reikalavimo teisę į ieškovę, iš pateiktų įrodymų matyti, jog reikalavimo teisę pastaroji kreditorė įgijo tik 2013 m. gegužės 31 d., po ilgo bylinėjimosi su BUAB „Girista“.
3. Solidariai iš visų atsakovų 70 754,50 Eur žalą ieškovė prašo priteisti dėl neva pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas neįvertino, kad ieškinyje nurodomas UAB „Girista“ nemokumas yra grindžiamas ne bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais, o administratoriaus prielaidomis ir spėjimais, kad į šiuos dokumentus įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Taigi ieškinys grindžiamas ne įrodymais, o  hipotetiniais spėjimais ir interpretacijomis. Kita vertus, pareiga parengti finansinės atskaitomybės dokumentus tenka bendrovės vadovui, o ne dalyviams, todėl apeliantė negali būti laikoma atsakinga už bendrovės vadovo parengtą finansinių ataskaitų rinkinį. Net jei ir būtų nustatytos administratoriaus nurodomos aplinkybės, akcininkai, 2013 m. balandžio 29 d. tvirtindami šį rinkinį, objektyviai negalėjo žinoti, kad įmonės turtas galbūt neatitinka į balansą įrašyto turto. Taigi šiuo atveju ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes jame nurodytos aplinkybės yra nurodytos klaidingai arba nepagrįstos absoliučiai jokiais įrodymais, o teisinis reglamentavimas nulemia tai, kad apeliantė, kaip akcininkė, negalėtų būti laikoma atsakinga už ieškinyje nurodytas žalas.
4. Teismas, areštuodamas atsakovų turtines teises ir pinigines lėšas, nenurodė areštuojamų turtinių teisių ir lėšų masto, nors pagal teisinį reguliavimą bendra laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti didesnė už ieškinio sumą. Teismui nenustačius masto, yra areštuojamos visos apeliantės lėšos ir turtinės teisės, o tokios priemonės neatitinka ekonomiškumo, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.
5. Ieškovė, pakartotinai kreipdamasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenurodė naujų aplinkybių ir (ar) grėsmės, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas skundžiamoje nutartyje, todėl vien dėl šios priežasties nutartis naikintina. Teismo nutarties motyvai yra tiesiog perrašyti nuo 2017 m. kovo 14 d. nutarties.
11. Atsakovas G. M. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismų praktikoje pakartotinio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu yra pažymėta, kad asmuo teikiantis pakartotinį prašymą privalo teismui nurodyti, o teismas privalo nustatyti naujas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo apsunkinimo grėsmes. Šiuo atveju teismas nenustatė absoliučiai jokių naujų grėsmių būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl skundžiama nutartis naikintina vien dėl šios priežasties.
2. Ieškovė su pakartotiniu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreipėsi praėjus beveik pusei metų nuo to momento, kada teismas pirmą kartą taikė laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios atsirado per šį laikotarpį, leidžiančių teigti, kad atsakovai, taip pat ir G. M., ėmėsi kokių nors veiksmų, kuriais apsunkintų būsimo teismo sprendimo vykdymą. Vienintelis argumentas, kuriuo remdamasis teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra didelė ieškinio suma, nors Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą.
3. Nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Šiuo atveju skundžiamoje nutartyje nurodyti motyvai yra pažodžiui perkelti iš ankstesnės 2017 m. kovo 14 d. nutarties, kuria jau buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jos neteko galios. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas ne tik nenustatinėjo naujų grėsmių sprendimo vykdymui, tačiau net nenagrinėjo ir neanalizavo ieškovės pakartotinio prašymo iš esmės ir nesvarstė, nevertino aplinkybių, kurias būtina nustatyti, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovė nepateikė teismui jokių jos teiginius, kad terminą ji praleido dėl Lietuvos teismų informacinės sistemos sutrikimų, pagrindžiančių įrodymų. Be to, S. M. ir M. M. teikė atskiruosius skundus dėl 2017 m. kovo 14 d. nutarties, o ieškovei buvo siunčiami pranešimai dėl atsiliepimo į atskiruosius skundus pateikimo, todėl ieškovė jau 2017 m. balandžio mėnesį neabejotinai žinojo apie teismo taikytas priemones ir galėjo kreiptis į teismą su pakartotiniu prašymu anksčiau nei po pusės metu nuo momento, kai laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti. Tai rodo, kad ieškovė jai suteiktomis procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai.
12. Atsakovas M. M. atsiliepime į S. M. ir G. M. atskiruosius skundus prašo juos tenkinti. Atsiliepime apeliantas nurodo, kad palaiko atsakovės S. M. ir atsakovo G. M. atskiruosius skundus dėl tų pačių priežasčių ir argumentų, kurie buvo nurodyti jo paties atskirajame skunde.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
14. Nagrinėjamu atveju iškilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pakartotinai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
16. Atsakovai ginčija abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą, be kita ko, papildomai atkreipdami dėmesį į tai, kad ieškovė, teigdama, jog dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių praleido terminą pateikti pirminę nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, antstoliui vykdyti, nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų ir nenurodė jokių naujų būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo apsunkinimo grėsmių.
17. Pasisakydamas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
18. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus, akivaizdu, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia, detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovės pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais ieškovės ieškinio argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Todėl atmestini apelianto M. M. skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, visapusiškai neišanalizavo ir nepateikė motyvų, kokie konkrečiai ieškinio argumentai ir įrodymai pagrindžia ieškinio dalies būtent šiam atsakovui (M. M.) pagrįstumą.
19. Pastebėtina, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo. Taigi, vien tik aplinkybė, kad skundžiamoje nutartyje teismas, įvertinęs ieškinio preliminarų pagrįstumą, nenurodė išvadų, kokie konkrečiai ieškinio argumentai ir įrodymai pagrindžia ieškinio prima facie pagrįstumą būtent atsakovo M. M. atžvilgiu, nepatvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumo ir atsakovo akcentuojamo absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo buvimo.
20. Pažymėtina, kad nei vienas iš apeliantų atskiruosiuose skunduose neįrodinėja aplinkybės, jog ieškovės pateikto ieškinio forma ir (ar) turinys neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. neteigia, jog nėra suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, ar apskritai nėra pateikta įrodymų, ieškovės nuomone, pagrindžiančių jos išdėstytus argumentus ir reiškiamus reikalavimus. Savo ruožtu apeliantės S. M. atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad už ieškinyje nurodytas žalas, jeigu tokios būtų įrodytos, turėtų būti atsakingas įmonės vadovas, o ne apeliantė, kaip akcininkė, bei dėl to, jog ieškovės pateikti įrodymai, atsakovės įsitikinimu, nepagrindžia ieškinyje dėstomų argumentų, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visapusiško ir detalaus įvertinimo bei išnagrinėjimo, kuris negali būti atliekamas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus aspektus, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą.
21. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė įrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą.
22. Kaip teisingai akcentavo savo atskiruosiuose skunduose apeliantai, pirmosios instancijos teismas grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, faktiškai grindė tik didele reikalavimų suma, preziumuodamas, jog ji padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
23. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).
24. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išskirtinę reikšmę, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, suteikė ieškinio sumai, kurios dydis išimtinai priklauso nuo pačios ieškovės pasirinkimo ir kuri, kaip teisingai akcentavo S. M., nėra bendra, vienoda visiems trims atsakovams. Savo ruožtu duomenų, pagrindžiančių atsakovų galimą nesąžiningumą, tikėtiną siekį išvengti jiems galbūt nepalankaus sprendimo vykdymo, perleidžiant, įkeičiant, ar kitaip apsunkinant jų turtą ir pan., ieškovė nenurodė ne tik ieškinyje, bet ir prašyme pakartotinai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors, kaip teisingai pažymėjo apeliantas G. M., ieškovė su prašymu pakartotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreipėsi praėjus beveik pusei metų nuo to momento, kai teismas pirmą kartą taikė areštą atsakovams ir jis, ieškovei laiku nesikreipus į antstolį, buvo panaikintas. Akivaizdu, kad atsakovai turėjo pakankamai laiko savo turtui perleisti ar kitaip apsunkinti, tačiau tokius nesąžiningus atsakovų veiksmus (siekius) patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė ir aplinkybių, kad kuris nors iš atsakovų ėmėsi kokių nors veiksmų, apsunkinančių būsimo teismo sprendimo vykdymą, nenurodė. Tokių aplinkybių neanalizavo bei nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
25. Atsižvelgdamas į tai, kad aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą manyti, jog apeliantai nesąžiningais veiksmais vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nenustatytos, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta tikėtinos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui galimybė, todėl nesant antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nėra teisėto pagrindo atsakovų turto areštui taikyti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui atmestinas.
26. Kadangi kiti apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai nedaro įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
27. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.
28. Kaip matyti iš prie atskirųjų skundų pridėtų įrodymų, G. M. ir S. M. 2017 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymais sumokėjo po 50 Eur žyminio mokesčio už jų pateiktus atskiruosius skundus. Kadangi pagal pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą atsakovai šiuo atveju buvo atleisti nuo žyminio mokesčio už atskiruosius skundus mokėjimo, nurodytos sumos apeliantams grąžintinos (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Grąžinti atsakovei S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už atskirąjį skundą sumokėtą 50 Eur (penkiasdešimties eurų) žyminį mokestį.

Grąžinti atsakovui G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už atskirąjį skundą sumokėtą 50 Eur (penkiasdešimties eurų) žyminį mokestį.

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėja                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė