Baudžiamoji byla Nr. 2K-100/2012
Proceso numeris 1-20-2-00372-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2; 2.1.7.4; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
išteisintųjų gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. P. (pagal 2011 m. vasario 19 d. santuokos liudijimą pavardė po santuokos Š.) ir A. P. išteisintos, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šiuo nuosprendžiu atmestas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus civilinis ieškinys.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžiu buvo nuteistos:
D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (pritaikius BK 62 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas) laisvės apribojimu dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už darbo sutarties suklastojimą) 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už darbo laiko apskaitos žiniaraščių suklastojimą) 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už pranešimų apie apdraustuosius suklastojimą) 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams ir 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda;
A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (pritaikius BK 62 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas) laisvės apribojimu dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda,; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams ir 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.
Civilinis ieškinys patenkintas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui iš D. P. ir A. P. solidariai priteista 13 590 Lt.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. P. ir A. P. išteisintos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jos, veikdamos bendrininkų grupe, abi žinodamos, jog A. P. yra nėščia, suprasdamos, kad, darbo teisinį santykį sukuriančiuose ir bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksavus nepagrįstai didelį darbo užmokestį, dirbančiai kūdikio besilaukiančiai moteriai būtų priskaičiuotos nepagrįstai didelės motinystės pašalpos, siekdamos sukčiaujant iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) biudžeto lėšų A. P. naudai įgyti motinystės pašalpas, apgaule, D. P., kaip darbdavio – UAB „S.“ atstovė (direktorė), ir A. P., žinodamos, kad ši realiai įmonėje nedirbs, nes tuo pat metu kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 8 val. iki 12 val., dirbo vadybininke UAB „N.“ Utenos m. ir pagal verslo liudijimą, 2008 m. rugsėjo 1 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 0024, pagal kurią A. P. 2008 m. rugsėjo 2 d. – 2009 m. vasario 1 d. buvo priskaičiuota 14 863,56 Lt darbo užmokesčio. Šioje sutartyje D. P. nurodžius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad A. P. priimama į UAB „S.“ administratorės pareigoms, nustatant trijų mėnesių išbandymo laikotarpį, mokant 3000 Lt darbo užmokestį, nustatant 4 valandų darbo dienos trukmę, 5 dienas, 10 valandų per savaitę, bendrai abiem šią sutartį pasirašius, D. P. ir patvirtinus UAB „S.“ antspaudu, suklastojo šį dokumentą. D. P. pateikus VSDFV Kauno skyriui suklastotus pranešimus apie apdraustuosius: 2008 m. spalio 14 d. pranešimą (su priedu SAM3SD) už ataskaitinį 2008 metų III ketvirtį, 2009 m. sausio 16 d. pranešimą (su priedu SAM3SD) už ataskaitinį 2008 metų IV ketvirtį, o A. P. 2009 m. vasario 12 d. pateikus VSDFV Utenos skyriui prašymą skirti jai motinystės pašalpą, 2009 m. vasario 6 d. pažymą Nr. 9/1 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, VSDFV Utenos skyrius, remdamasis šiais pateiktais dokumentais bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimu serija C Nr. 0174924 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin. 2007, Nr. 132-5346) nuostatomis (nustatančiomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į apdraustojo pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį), 2009 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. L11-2270 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo A. P. buvo paskaičiuota ir išmokėta 5256,64 Lt motinystės pašalpa. Po to, D. P. pateikus VSDFV Kauno skyriui 2009 m. balandžio 28 d. suklastotą pranešimą (su priedu SAM3SD) už ataskaitinį 2009 metų I ketvirtį, 2009 m. birželio 8 d. priėmus įsakymą Nr. 2009/06/08, kuriuo A. P. nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2011 m. balandžio 8 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o A. P. 2009 m. balandžio 8 d. pateikus šį įsakymą ir prašymą skirti motinystės pašalpą VSDFV Utenos skyriui, šis, remdamasis pateiktais dokumentais ir vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. 149-499 nuostatomis (nustatančiomis, kad kompensuojamas uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, buvusius prieš vaiko priežiūros atostogų pradžią), 2009 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. L11-8329 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“; A. P. buvo paskaičiuota 48 814,40 Lt (be mokesčių) motinystės pašalpa, iš kurių jai buvo išmokėta 5024,68 Lt. Taip D. P. ir A. P., veikdamos bendrai, apgaule A. P. naudai įgijo svetimą turtą – VSDFV biudžeto 5256,58 Lt, išmokėtus jai kaip motinystės pašalpą, taip pat didelės vertės turtinę teisę į VSDFV biudžeto 58 341,22 Lt, mokėtinus jai kaip motinystės pašalpa, iš kurių išmokėjus 5024,68 Lt, padarė VSDFV biudžetui 10 281,26 Lt (5256,58 Lt+5024,68 Lt) turtinę žalą.
D. P. ir A. P. išteisintos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad D. P., būdama UAB „S.“ direktorė, ir A. P., anksčiau nurodytomis aplinkybėmis siekdamos sukčiaujant A. P. naudai įgyti motinystės pašalpas, Kaune, (duomenys neskelbtini), sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 0024 tarp D. P., kaip darbdavio – UAB „S.“ atstovės, ir A. P.. Šioje sutartyje D. P. nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad A. P. priimama į UAB „S.“ administratorės pareigas su trijų mėnesių išbandymo laikotarpiu, mokant 3000 Lt darbo užmokestį, nustatant 4 valandų darbo dienos trukmę, 5 darbo dienas, 10 valandų per savaitę; žinodamos, kad tokie sutartyje nurodyti duomenys yra melagingi ir kad A. P. realiai įmonėje nedirbs, nes tuo pat metu kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 8 val. iki 12 val., dirbo vadybininke UAB „N.“, esančioje Utenoje, (duomenys neskelbtini), ir pagal verslo liudijimą, be to, mokėti tokį didelį darbo užmokestį administratorei už tariamai atliktą darbą nebuvo ekonominio pagrindo, nes tai tiesiogiai lėmė didesnį įmonės sąnaudų dydį ir didino bendrovės nuostolį (2008 ir 2009 metais). Taip D. P. ir A. P., pasirašydamos darbo sutartį, o D. P. ją ir patvirtinusi bendrovės UAB „S.“ antspaudu, suklastojo šį dokumentą.
D. P. taip pat išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad ji, būdama UAB „S.“ direktorė, anksčiau nurodytomis aplinkybėmis siekdama sukčiaujant A. P. naudai įgyti motinystės pašalpas, suklastojo dokumentus (padarydama dvi veikas), t. y.:
Kaune, (duomenys neskelbtini), įrašė žinomai melagingus duomenis į darbo laiko apskaitos žiniaraščius: 2008 m. spalio 1 d. – už 2008 metų rugsėjo mėnesį, 2008 m. gruodžio 1 d. – už 2008 metų spalio mėnesį, 2008 m. gruodžio 1 d. – už 2008 m. lapkričio mėnesį, 2009 m. vasario 6 d. – už 2008 metų gruodžio mėnesį, 2009 m. vasario 9 d. – už 2009 metų sausio mėnesį, šiuos žiniaraščius patvirtino pasirašydama ir uždėdama bendrovės UAB „S.“ antspaudą, taip suklastojo visus šiuos išvardytus dokumentus (žiniaraščius);
Kaune, (duomenys neskelbtini), pateikė apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam UAB „S.“ vyr. finansininkui G. B. žinomai melagingus duomenis, įrašytus į A. P. darbo sutartį ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nurodė jam šiuos melagingus duomenis apie apdraustuosius asmenis įrašyti į 2008 m. spalio 14 d. pranešimą už ataskaitinį 2008 metų III ketvirtį ir jo priedus (SAMF4 ir SAM3SD), į 2009 m. sausio 15 d. pranešimą 2008 metų IV ketvirtį ir jo priedus, į 2009 m. balandžio 23 d. pranešimą už ataskaitinį 2009 metų I ketvirtį ir jo priedus; G. B. šiuos duomenis įrašius, D. P. nurodžius jam patvirtinti dokumentus ir pasirašyti minėtus 2008 m. spalio 14 d. ir 2009 m. balandžio 23 d. pranešimus bei atitinkamus jų priedus, o pačiai patvirtinus pasirašant 2009 m. spalio 15 d. pranešimą bei jo priedus, taip suklastojo visus šiuos dokumentus.
D. P. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl kaltinimo tuo, kad ji, būdama UAB „S.“ direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 ir 2 dalių reikalavimus būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, tyčia, siekdama sukčiaujant iš VSDFV biudžeto lėšų A. P. naudai įgyti motinystės pašalpas, kurių dydį lėmė jos darbo užmokesčio, nurodyto už 2008 metų III ir IV ketvirčius, 2009 metų I ketvirtį, dydis, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies reikalavimus (į apskaitą privalomai įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), organizavo bendrovės apskaitą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. į darbo laiko apskaitos, darbo užmokesčio skaičiavimo žiniaraščius bei laikotarpiu nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio iki 2009 metų vasario mėnesio į valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas ir jų priedus įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. P. priėmimą į darbą ir mokamą darbo užmokestį, taip apgaulingai tvarkė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti šios bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog D. P. ir A. P. įvykdė kaltinime nurodytas ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, o D. P. ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Teismas nustatė, kad UAB „S.“ ir A. P. darbo sutartis yra suklastota, nes A. P. realiai UAB „S.“ nedirbo. Ši išvada grindžiama tuo, kad darbo sutartis tarp UAB „S.“ ir A. P. įregistruota darbo sutarčių registravimo žurnale pažeidžiant eiliškumą, nurodant tokią sutarties sudarymo datą, kuri leistų padidinti nėštumo ir gimdymo bei vaiko auginimo pašalpas, ir tai padaryta tą patį mėnesį, kai A. P. sužinojo apie savo nėštumą. Liudytojo G. B. parodymais, specialisto išvada nustatyta, kad UAB „S.“ veikė nuostolingai, todėl negalėjo mokėti A. P. sutartyje nurodyto dydžio darbo užmokesčio. Reikšminga ir tai, kad sutartyje nurodytas A. P. darbo užmokestis už techninio pobūdžio neatsakingą darbą buvo žymiai didesnis nei bendrovės direktorės D. P.. Remiantis specialisto išvada nustatyta ir tai, kad A. P. darbo veikla bendrovėje nepateisinta teisinę galią turinčiais dokumentais, be to, ji UAB „S.“ administratoriaus pareiginėje instrukcijoje nurodytų administratoriaus pareigų realiai ir negalėjo atlikti, nes būdama nėščia tuo pačiu metu dirbo vadybininke UAB „N.“ Utenoje ir pagal verslo liudijimą. Kadangi A. P. realiai UAB „S.“ nedirbo, kaip dokumento suklastojimas vertinti D. P. veiksmai, kuriais ji pati ar veikdama per nieko apie daromą nusikalstamą veiką nežinantį G. B., sukūrė dokumentus, fiksuojančius A. P. darbą, mokamą darbo užmokestį, mokamas valstybinio socialinio draudimo fondo ir sveikatos draudimo fondo įmokas. D. P., kaip UAB „S.“ direktorei, įtraukus neatitinkančius tikrovės buhalterinės apskaitos dokumentus apie A. P. darbą ir jai UAB „S.“ mokamą darbo užmokestį į bendrovės buhalterinę apskaitą, buvo apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita ir dėl to iš dalies buvo negalima nustatyti UAB „S.“ ūkinės komercinės finansinės veiklos ir įvertinti jos turto.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20, 301 straipsnio reikalavimus, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė netinkamai įvertintais įrodymais, t. y. prielaidomis, nepašalinęs esminių prieštaravimų ir tinkamai neišanalizavęs visų bylos aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamųjų D. P. ir A. P. veikose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėčių. Išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. P. buvo realiai priimta dirbti, grindžiama A. P. ir UAB „S.“ darbo sutartimi, UAB „S.“ direktorės D. P. įsakymu dėl A. P. priėmimo į darbą, darbo laiko žiniaraščiais; teismas patikėjo D. P. ir A. P. parodymais ir pripažino, kad A. P. realiai galėjo dirbti ir atlikti sutartyje nurodytas administratorės funkcijas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, UAB „S.“ buvo realiai veikianti įmonė, todėl ji galėjo mokėti darbo sutartyje su A. P. nurodytą darbo užmokestį, kuris yra darbo sutarties šalių susitarimo dalykas, o Lietuvos Respublikos įstatymai maksimalaus darbo užmokesčio dydžio nenustato. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. P. VSDFV biudžeto lėšas ir teisę į jas įgijo teisėtai, o ne panaudodama apgaulę, ir neatlygintinai, todėl D. P. ir A. P. nepadarė sukčiavimo. Be to, teismas pažymėjo, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, tapo neaišku, kokius neteisingus duomenis D. P. įrašė į UAB „S.“ darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kokius konkrečius alternatyvius BK 300 straipsnio 1 dalyje aprašytus nusikalstamus veiksmus ji atliko, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P. tokia savo veika padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. P., duodama nurodymus UAB „S.“ vyr. finansininkui G. B. ir pati darydama įrašus, klastojo pranešimus apie apdraustuosius ir jų priedus; pripažindamas D. P. kalta dėl šių dokumentų klastojimo, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino reikšmingos aplinkybės, iki kada D. P. dirbo UAB „S.“ administracijos vadove ir galėjo duoti nurodymus.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad D. P. nepadarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Teismas nurodė, kad D. P. asmeniškai buhalterinės apskaitos netvarkė, ji pateikdavo tik tam tikrus apskaitai reikalingus duomenis, todėl abejotina, ar ji gali būti BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektu.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį su pakeitimais: 1) panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, skiriant D. P. ir A. P. švelnesnes, negu numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje, bausmes; 2) A. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, šią bausmę, taip pat bausmę, paskirtą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; 3) D. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę, taip pat kitas bausmes, paskirtas už nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir 15 MGL (1950 Lt) baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pripažinta, jog kai kurios reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės, pavyzdžiui: iki kada D. P. dirbo administracijos vadove, ką konkrečiai A. P. darė pagal verslo liudijimą ir ar tai trukdė jos, kaip administratorės, darbui UAB „S.“, yra nenustatytos arba nustatytos netinkamai. Dėl to pagal teismų praktiką (kasacinė byla Nr. 2K-349/2011) apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir išsamiai ištirti reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro ir nuteistųjų D. P. bei A. P. apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma priimti priešingus sprendimus dėl jų kaltės padarius kaltinime nurodytus nusikaltimus ir joms paskirtų bausmių, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti bylą visa apimtimi, to nepadaręs pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir dėl to, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes darė įvertinęs ne visus byloje surinktus įrodymus. Paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. P. neketino dirbti UAB „S.“, apeliacinės instancijos teismas nevertino A. P. darbo sutarties įregistravimo aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad A. P. darbo sutartis įregistruota registracijos žurnale tik po dviejų vėlesnėmis datomis sudarytų darbo sutarčių, t. y. pažeidžiant eiliškumą. Pagal tuo metu galiojusį įstatymą rugsėjis buvo pirmas mėnuo, reikšmingas apskaičiuojant motinystės pašalpą. Pagal A. P. parodymus, apie savo nėštumą ji sužinojo 2008 m. rugsėjo pabaigoje. Dėl to akivaizdu, kad D. P. ir A. P., suvokdamos rugsėjo mėnesio reikšmę pašalpos dydžiui, suklastojo darbo sutartį, kurią faktiškai sudarė tik po 2008 m. rugsėjo 19 d., o nurodė 2008 m. rugsėjo 1 d. ir užregistravo ją atgaline data. Šie melagingi duomenys buvo reikšmingi skiriant pašalpą bei ją apskaičiuojant. Paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. P. realiai nedirbo UAB „S.“, apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymo nevertino bylos duomenų, kurie patvirtina, kad pagal darbo sutartį su UAB „S.“ A. P. turėjo atlikti tik techninio pobūdžio visiškai neatsakingą darbą ieškant objektų ir tiekėjų, ji neturėjo teisės įmonės vardu sudaryti sutartis, pasirašyti kokius nors dokumentus, priimti kokius nors reikšmingus sprendimus; tai leidžia teigti, kad tokį darbą galėjo padaryti tik pati D. P., o dėl to ji pati realiai tą darbą ir atliko. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįverto specialisto išvados, kuria nustatyta, jog A. P. veikla UAB „S.“ nepateisinta jokiais teisinę galią turinčiais dokumentais, be to, darbo UAB „S.“ faktiškai ji ir negalėjo atlikti, nes dirbo Utenoje, UAB „N.“, nuo 8 iki 12 val. Kasatorius pabrėžia, kad specialisto išvada nustatytos reikšmingos bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju nepaneigtos. Tuo tarpu ją pateikęs specialistas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, o byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad išvada melaginga ar kad specialistas būtų suinteresuotas apkalbėti D. P. ar A. P.. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas privalėjo remtis specialisto išvada, pagal kurią A. P. darbinę veiklą įrodančių dokumentų nėra, o dėl užimtumo kita veikla ji faktiškai ir negalėjo dirbti UAB „S.“. Apeliacinės instancijos teismas tendencingai ir pasirinktinai vertino liudytojo G. B. (bendrovės finansininko ir vieno iš akcininkų) parodymus. Nors liudytojas ir teigė neturėjęs pagrindo manyti, kad A. P. dirba fiktyviai, tačiau jis taip pat parodė, kad jam nėra žinoma apie kokius nors dokumentus ar duomenis, kurie rodytų, jog A. P. dirba UAB „S.“, taip pat kad dar 2008 m. vasarą UAB „S.“ neįstengė susimokėti skolų ir todėl net teoriškai negalėjo mokėti darbo užmokesčio, kuris nurodytas A. P. darbo sutartyje. Šias aplinkybes teismas ignoravo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs ir nepripažinęs visų anksčiau minėtų įrodymų apie faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas dėl kaltinamųjų D. P. ir A. P. parodymų (kuriems suteikė pranašumą) kaip patikimų ir teisingų vertinimo. Be to, teismas nepagrįstai, kaip teisinančiais įrodymais, rėmėsi A. P. ir UAB „S.“ sudaryta darbo sutartimi, UAB „S.“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, nes šie dokumentai yra D. P. ir A. P. inkriminuojamų nusikaltimų dalykai. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos abejonės dėl D. P. kaip subjekto bei jos kaltės neturi teisinio ir faktinio pagrindo, todėl yra akivaizdžiai neteisingos.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepaaiškino, kodėl anksčiau skunde nurodyti duomenys negali būti laikomi įrodymais, kodėl juos atmeta, neišdėstė įrodymų ir motyvų, kuriais remdamasis D. P. ir A. P. išteisino, todėl iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, keliamus nuosprendžio turiniui. Kitaip nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o nuosprendį surašė laikydamasis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. D. P. ir A. P. nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes teismas nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinęs jų pačių, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir paaiškinimus teisme, įmonės ūkinę komercinę veiklą parodančius dokumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie yra tarpusavyje susiję ir sudaro logišką įrodymų grandinę, kuri leido teismui pagrįstai nustatyti, kad A. P. neturėjo teisės gauti motinystės pašalpos, nes ji UAB „S.“ nedirbo, darbo užmokestis jai nebuvo mokamas, o tik socialinio draudimo mokesčiai nuo tariamai apskaičiuoto ir gauto darbo užmokesčio, todėl jos ir D. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. P. ir A. P., veikdamos bendrininkų grupe, suklastojo darbo sutartį, kurios reikėjo fiktyviai teisinei padėčiai sukurti ir kuri buvo apgaulės sukčiavimo nusikaltime pagrindas, todėl jų veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, D. P. teismas pagrįstai pripažino kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir dėl įvairių kitų dokumentų, kuriais buvo siekiama sukurti A. P. darbo UAB „S.“ regimybę, suklastojimo; šios veikos padarytos tam, kad būtų sukurta sistema aplinkybių, dėl kurių A. P. būtų skirta nepagrįsto dydžio motinystės pašalpa. D. P. teismo pagrįstai buvo pripažinta kalta ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes, būdama atsakinga už teisingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nepagrįstai bendrovės buhalteriniuose apskaitos dokumentuose užfiksavo A. P. mokėtą darbo užmokestį. Iš to, kad nėra jokių A. P. veiklą bendrovėje patvirtinančių dokumentų, darytina išvada, jog darbo užmokestis buvo fiksuojamas ir mokamas už tariamai atliktą darbą, taigi buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita ir kilo padariniai – iš dalies nėra galimybės nustatyti UAB „S.“ ūkinės, komercinės, finansinės veiklos ir įvertinti jos turto.
Kasatorius teigia, kad turėtų būti pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. P. ir D. P. pagal BK 182 straipsnį 2 dalį paskirtų bausmių, nes bausmė už šį nusikaltimą paskirta be pagrindo pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra išskirtinės. D. P. ir A. P. apibūdinantys duomenys negali būti laikomi tokiomis aplinkybėmis, nes yra būdingi daugeliui atvejų. Dažnai kaltais pripažinti asmenys anksčiau nebūna teisti ar bausti administracine tvarka, nepadaro naujų veikų, augina mažamečius vaikus. Mažamečių vaikų auginimas negali būti laikomas išskirtine aplinkybe ir dėl to, kad bausmių vykdymo įstatyme yra numatyta galimybė nuteistosioms, auginančioms vaikus iki trejų metų, būti apgyvendintoms kartu su vaikais pataisos namuose, kūdikių patalpose. Kasatorius nurodo, kad D. P. ir A. P. įvykdytas sunkus nusikaltimas yra iš anksto suplanuotas, lydimas nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų, juo padaryta reali ir pakankamai didelė 13 000 Lt žala turtinė žala VSDFV biudžetui ir visai Lietuvos valstybei bei jos piliečiams, nusikaltimas yra baigtas, juo pasiektas tikslas. Be to, nusikalstama veika padaryta esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – bendrininkų grupei, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių. D. P. ir A. P. anksčiau neteistos, duomenų apie joms pradėtus ikiteisminius tyrimus ar padarytus administracinius teisės pažeidimus nėra; D. P. yra išsituokusi, nėščia, A. P. viena augina mažametį vaiką. Įvertinus šias aplinkybes, kitos pirmosios instancijos teismo išvardytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, nėra tokios reikšmingos, kad teiktų pagrindą skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį skiriant bausmę už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, teismas netinkamai aiškino teisingumo principą, atsižvelgė išimtinai tik į nuteistųjų interesus ir nesivadovavo teismų praktika, pagal kurią bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiamas prioritetas (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006). Svarbu ir tai, kad už sunkų nusikaltimą paskirdamas laisvės apribojimo bausmę teismas iškreipė bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Kasatoriaus nuomone, kadangi BK 182 straipsnio 2 dalyje yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, nuteistosioms skirtina šios rūšies bausmė.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnį) subendrindamas A. P. bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Teismas taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą neatsižvelgdamas į tai, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir yra skirtingų kategorijų. Šiuo atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu (o ne BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis), bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu. Už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką paskirtą bausmę subendrinus su bausmėmis, paskirtomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už kitas nusikalstamas veikas, galutinė laisvės atėmimo bausmė turėtų būti vykdoma realiai.
Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, padarė akivaizdžių rašybos klaidų, nes nuteistosioms pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrė švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nors pagal teismo išdėstytų motyvų prasmę teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalį.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl kasacinio skundo argumentų
Kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais, nurodant, kad teismo išvados dėl D. P. ir A. P. išteisinimo padarytos išsamiai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus įrodymus, o dalies jų – visai neįvertinus, nepatikrinus bylos tiek, kiek to reikėjo, ir nuosprendyje nenurodžius motyvų, pagrindžiančių apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą bei nuteistųjų išteisinimą. Kasatoriaus skunde nurodyti pagrindai bei išdėstyti argumentai rodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti D. P. ir A. P. skundžiamas dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Šiuo aspektu kasacinis skundas pagrįstas ir tenkintinas.
BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esminis požymis yra apgaulės panaudojimas siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (taip pat – siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti). Nagrinėjamoje byloje sprendžiant šį klausimą, t. y. ar išteisintosios D. P. ir A. P. veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar darbo sutartis tarp UAB „S.“, atstovaujamos jos direktorės D. P., ir bendrovėje administratore įdarbintosios A. P. atitiko tikrovę, ar nebuvo fiktyvi. Šiuo atveju nustatant, ar darbo sutartis neprieštarauja teisei (buvo teisėta), svarbu atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar sutartis buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas ir buvo suklastota. Formalūs dokumentai – darbo sutartis, direktorės įsakymas, žiniaraščiai (kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas) apie A. P. darbą UAB „S.“ nebūtinai liudija realius faktus, t. y. tokius, kokie nurodyti šiuose dokumentuose. Taigi, būtina nustatyti, ar tokių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio (atstovaujamo D. P.) suteiktą A. P. darbą, šios darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Siekiant jas išsiaiškinti, teismas privalo išnagrinėti ir vertinti visus bylos duomenis, galinčius paneigti ar patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės įrodinėtinų faktų teisingam nustatymui. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš esmės preziumuodamas, kad A. P. darbo teisinių santykių įforminimas atitinkamuose dokumentuose patvirtina realų jos darbą UAB „S.“, dalį bylos duomenų (apie išteisintosios darbą kitur, realų darbą UAB „S.“ pateisinančių dokumentų nebuvimą) atmetė formaliai arba iš skirtingų šaltinių gautą informaciją vertindamas atskirai, fragmentiškai (pavyzdžiui, pažymėtina, kad netgi darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenys neanalizuoti ir nepalyginti, nepatikrinti kitais įrodymais). Tuo tarpu tik išanalizavus ir nustačius konkrečias A. P. darbą tam tikru laiku vienur ir kitur liudijančias aplinkybes, jas sugretinus tarpusavyje, galima daryti objektyvias išvadas apie tai, ar išteisintoji realiai dirbo, ar apskritai galėjo atlikti darbines funkcijas, numatytas darbo sutartyje bei UAB „S.“ administratoriaus (-ės) pareiginėje instrukcijoje. Be to, teismas nepasisakė dėl bendrovėje „S.“ finansininku dirbusio liudytojo G. B. parodymų apie jam žinomus (ar nežinomus) faktus dėl A. P. darbo (apsiribojo liudytojo nuomone, kad „jam nekilo pagrindas manyti, kad A. P. įdarbinta fiktyviai“). Spręsdamas tiek A. P., tiek D. P. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino darbo sutarties įregistravimo darbo sutarčių registravimo žurnale laiko (atgaline data) bei kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., susijusių su priežastimis, dėl kurių tai galėjo būti padaryta), visiškai nevertino UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultate gautų specialisto išvadų bei specialisto J. G. paaiškinimų teisiamajame posėdyje apie svarbias bylai aplinkybes (išskyrus paminėjimą, kad bendrovė vykdė veiklą ir kad ši veikla buvo nuostolinga). Atkreiptinas dėmesys, kad pasisakydamas dėl kai kurių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių (pvz., liečiančių dokumentų klastojimą) apeliacinės instancijos teismas jas traktavo kaip neišaiškintas ar abejotinas. Tačiau teismo pareiga yra išaiškinti visus reikšmingus faktus (tuo atveju, jei bylos duomenų tam nepakanka – atlikti įrodymų tyrimą) ir tuomet daryti išvadas dėl tikrinamo nuosprendžio pagrįstumo. Nenustačius šioje nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių, o šiame kontekste apeliacinės instancijos teismui motyvuotai nepasisakius dėl minėtų faktų įrodytumo, negalimas baudžiamojo įstatymo taikymo jiems klausimų išsprendimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra grindžiamos bylos įrodymų visuma bei išsamiu visų aplinkybių išnagrinėjimu. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nenurodė išsamių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino tikrinamoje byloje priimto nuosprendžio įrodymus bei nenurodė išsamių argumentų, paneigiančių visas įrodinėtinas panaikintame nuosprendyje konstatuotas faktines aplinkybes. Padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė