Administracinė byla Nr. eI2-2893-595/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01049-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui T.B.,
atsakovo atstovei J. I.-P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Zaskov-Group“, dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (31-75/4U-1522/44U-300) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinės vizos panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui A. K.“ (toliau – ir Sprendimas), prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Nurodo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai Sprendime konstatvo, jog jis, pateikdamas dokumentus siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, kad formaliai atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus ir tokiu būdu įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse, taip pat esą kilo pagrįstų abejonių dėl jo tikrojo tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl ko gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis 2020 m. spalio 23 d. Ukrainoje, Mokymo ir gamybos centre „Profesinė sauga“ (toliau – ir Mokymo įstaiga) įgijo betonuotojo kvalifikaciją ir gavo tai patvirtinantį dokumentą - profesinę kvalifikaciją patvirtinantį Liudijimą Nr. 1387-1-2020 (toliau – ir Liudijimas, Pažymėjimas). 2020 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo išduota viza. 2021 m. sausio 12 d. jis atvyko į Lietuvos Respubliką ir, baigęs buvimo izoliacijoje laikotarpį, 2021 m. sausio 26 d. pradėjo dirbti Lietuvos Respublikos įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Zaskov-Grup“ (toliau – ir Darbdavys, Bendrovė) betonuotoju. Prašyme dėl Leidimo išdavimo nurodė, jog turi betonuotojo kvalifikaciją, įgytą 2020 m. spalio 23 d. mokymo gamybiniame centre „Profesijna Bezpeka“, bei daugiau, nei 12 mėnesių darbo patirtį pagal šią kvalifikaciją. Darbdavys tarpininkavimo rašte patvirtino, jog ketina įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį pagal betonuotojo profesiją ne trumpiau kaip 6 mėnesių laikotarpiui bei mokėti jam 721,00 EUR dydžio mėnesinį darbo užmokestį.
Pareiškėjas teigia, jog Sprendime pateikta informacija yra klaidinga, o Migracijos departamento daromos prielaidos prieštarauja realioms faktinėms aplinkybėms ir teisės aktų nuostatoms. Migracijos departamentas nesilaikė teisės aktais įtvirtintų procedūrų, taip pažeisdamas pareiškėjo teisėtus interesus bei pagrįstus lūkesčius ir priėmė napagrįstus bei pareiškėjo galimybes gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje neproporcingai ribojančius sprendimus. Migracijos departamento veiksmai turi piktnaudžiavimo valdžia požymių, pažeidžia teisinio tikrumo, teisinės aplinkos stabilumo, gero viešojo administravimo principus, taip pat pareiškėjo interesus ir pagrįstus lūkesčius ir prieštarauja esminiams viešojo administravimo principams, kildinamiems iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Viešojo administravimo įstatymo.
Nurodo, kad atsakovas priimdamas Sprendimą, neįvykdė savo pareigos surinkti pakankamus įrodymus priimamam Sprendimui pagrįsti. Iš faktinių aplinkybių visumos galima spręsti, jog Migracijos departamentas Sprendimą priėmė remdamasis neišsamia ir nepakankama informacija. Sprendime nurodyta, jog Migracijos departamentas 2021 m. sausio 26 d. išsiuntė paklausimą (toliau – ir Paklausimas) Kijevo m. Mokslo ir švietimo departamentui, nes nagrinėdamas kitų 8 Ukrainos piliečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi kaip ketinantiems dirbti pagal su statybų sritimi susijusią darbininkišką profesiją ir kartu pateiktus dokumentus, nustatė, jog minėti Ukrainos piliečiai turimai kvalifikacijai patvirtinti taip pat pateikė Mokymo įstaigos išduotus, jų kvalifikaciją patvirtinančius liudijimus. Paklausimo adresato buvo teiraujamasi tik dėl su pareiškėju nesusijusių asmenų pateiktų dokumentų autentiškumo. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su Kijevo Mokslo ir Švietimo departamento 2021 m. sausio 28 d. raštu, pateiktu kaip atsakymu į Paklausimą, turiniu bei įvertinti jo tikrumo bei oficialumo. Migracijos departamentas neatliko veiksmų, būtinų įsitikinti Liudijimo tikrumu: nesikreipė į Mokymo įstaigą su prašymu patvirtinti ar paneigti pareiškėjo turimo Liudijimo tikrumą bei pareiškėjo profesinės kvalifikacijos patvirtinimo įgijimo faktą, nepateikė Liudijimo kartu su Paklausimu Kijevo m. mokslo ir švietimo departamentui, neorganizavo pareiškėjo apklausos ir neprašė pateikti daugiau informacijos apie Liudijimo gavimo aplinkybes, jo galiojimo faktą ar Mokymo įstaigą, nors tokia galimybė yra numatoma Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 80.2 punkte. Nepakankamas Sprendimo pagrindimas, faktinių aplinkybių nenustatymas padaro įstatymo viršenybės principo įgyvendinimą neįmanomą, kadangi asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimas gali būti pagrįstas įstatymais tik tada, kai yra žinomos faktinės aplinkybės, kurioms šie įstatymai turi būti taikomi.
Nurodo, kad Migracijos departamentas padarė nepagrįstą prielaidą, jog pareiškėjas neturi ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą betonuotojo kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus remdamasis tik klaidinga prezumpcija, jog Pažymėjimas yra negaliojantis ir darbo patirtis buvo įgyta iki Pažymėjimo gavimo. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, jog patikrintų pareiškėjo darbo patirties pagal betonuotojo profesiją realumo faktą. Daro išvadą, kad Migracijos departamento elgesys bei Sprendimo pagrindimo būdas, remiantis vieninteliu dokumentu, gautu kreipiantis į Ukrainos valstybines institucijas dėl su pareiškėju nesusijusių asmenų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, parodo, jog Sprendimas buvo priimtas skubotai, neišsamiai ir nepakankamai išsiaiškinant Liudijimo galiojimo faktus bei pareiškėjo darbo patirties pakankamumo faktui nustatyti reikalingas faktines aplinkybes, buvo užkirstas kelias įstatymo viršenybės principo įgyvedinimui. Migracijos departamento veiksmai priimant Sprendimą turėjo piktnaudžiavimo savo įgaliojimais požymių. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą ir vykdydamas pareiškėjo pateiktų dokumentų bei informacijos vertinimą, iš esmės pažeidė viešojo administravimo principus: įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, atsakomybės už priimtus sprendimus bei išsamumo. Sprendime nebuvo pateiktas sprendimo pagrindimas bei cituojamų teisės aktų sąryšis su faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nebuvo išaiškintos Sprendimo priėmimui svarbios faktinės aplinkybės, tokiu būdu pažeidžiant administracines procedūras reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pamatinius principus. Sprendime pateikiamas neproporcingai Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas išplečiantis jų išaiškinimas, nepagrįstai nulemiantis itin ribojančių draudimų nustatymą pareiškėjui. Apibendrinant ir atsižvelgiant į šiame išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas vertina, kad atsakovas nesilaikė gero administravimo ir atsakingo valdymo principo, piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais.
Pažymi, kad Liudijimo tikrumo faktas yra įrodomas pareiškėjo pateikiamais duomenimis bei dokumentais. Atkreipia dėmesį, kad Mokymo įstaiga pareiškėjui yra pateikusi Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos išduotos licencijos (toliau – ir Licencija) vykdyti veiklą profesinio-techninio mokymo, perkvalifikavimo bei kvalifikacijos tobulinimo srityse (tarp jų – betonuotojo profesijai). Licencija Mokymo įstaigai suteikta 2014 m. lapkričio mėnesio 25 d. Akreditacijos komisijos protokolu Nr. 113 (Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos 2014-12-05 įsakymas Nr. 3090l). Nors Licencijoje nurodyta, jog jos galiojimo terminas yra 2014 m. lapkričio 11 d. – 2019 m. lapkričio 25 d., atkreipia dėmesį, jog po Licencijos išdavimo, 2015 m. kovo 2 d. Ukrainoje buvo priimtas įstatymas „Dėl ūkinės veiklos rūšių licencijavimo“, kurio 21 straipsnio „Baigiamosios ir pereinamojo laikotarpio nuostatos“ 6 dalyje buvo numatyta, jog „Ekonominės veiklos vykdymo licencijos, galiojančios šio įstatymo įsigaliojimo dieną, galioja ir toliau. Šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytų rūšių ekonominės veiklos licencijos: siaurinamos ekonominės veiklos rūšys turi būti perregistruojamos licencijas išduodančios įstaigos per tris dienas nemokamai, kurios galioja šio įstatymo įsigaliojimo dieną ir turi ribotą galiojimo laiką, tampa neterminuotos ir licencijos turėtojo prašymu atitinkamos licencijas išduodančios institucijos gali jas nemokamai išleisti per savaitę“. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte švietimo veikla nurodyta tarp licencijuojamų veiklos rūšių. Be to, Mokymo įstaigos Licencijos galiojimo faktą galima patikrinti oficialiame Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje esančiame Licencijuotame švietimo subjektų registre. Šiame registre nurodyta, jog Mokymo įstaiga įtraukta tarp licencijuotų subjektų, vykdančių veiklą profesinio (profesinio-techninio) švietimo srityje, ir suteikiama prieiga prie informacijos apie subjekto teisę vykdyti veiklą profesinio (profesinio-techninio) švietimo srityje, tame tarpe, nuo 2014 m. gruodžio 5 d. Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos įsakymu – betonuotojo profesijai (vykdyti profesinį mokymą, perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą). Šios aplinkybės vienareikšmiškai įrodo, jog Mokymo įstaiga turi teisę vykdyti veiklą profesinio (profesinio-techninio) mokymo organizavimo srityje.
Taigi, apibendrinant pareiškėjas nurodo, kad Mokymo įstaiga turi licenciją dėl išsilavinimo veiklos profesinio (profesinio-techninio) išsilavinimo srityje organizavimo, Mokymo įstaiga turi teisę vykdyti profesinio (techninio – profesinio) išsilavinimo organizavimą betonuotojo kvalifikacijai įgyti. Pareiškėjui išduoto Liudijimo tikrumo bei išdavimo fakto patikra neįeina į Kijevo miesto tarybos vykdomosios institucijos (Kijevo miesto valstybinės administracijos) Švietimo ir mokslo departamento įgaliojimus. Pareiškėjui išduoto Liudijimo išdavimo faktą gali patvirtinti tik Mokymo įstaiga. Pareiškėjo patirties tikrumo faktas yra įrodomas pareiškėjo pateikiamais dokumentais. Pareiškėjas 2021 m. sausio 19 d. atsakovui pateikė savo buvusio darbdavio - ribotos atsakomybės bendrovės „Lis-Ukraina“ direktoriaus parašu bei įmonės antspaudu patvirtintą pažymą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas dirbo minėtoje įmonėje betonuotoju nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2020 m. spalio 30 d. Sprendime nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, galinčių leisti daryti prielaidą, jog šis dokumentas yra neatitinkantis tikrovės. Taip pat Migracijos departamentas nesiėmė jokių veiksmų, galinčių leisti patvirtinti ar paneigti dokumente nurodytos informacijos atitikimą tikrovei – nebuvo kreiptasi nei į pareiškėją, nei į ribotos atsakomybės bendrovę „Lis-Ukraina“ su prašymais patikslinti ar pagrįsti pateiktą informaciją.
Teigia, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką pagrindų bei tikslų analizė buvo atlikta nesilaikant objektyvumo principo. Sprendime atsakovas pateikė daugetą nepagrįstų ir klaidingų prielaidų apie pareiškėjo motyvus bei ketinimus pateikiant Prašymą, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjui paskirtų sankcijų proporcingumas, ir neobjektyviai vertino objektyvias aplinkybes, viršydama teisės aktuose įtvirtintas tokių aplinkybių teisinio interpretavimo taisykles. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, atvykdamas į Lietuvos Respubliką su viza, o vėliau pateikdamas dokumentus dėl Leidimo išdavimo, siekė būtent to tikslo, kuris buvo indikuotas jo pateiktuose prašymuose dėl vizos bei Leidimo išdavimo – atvykti į Lietuvos Respubliką bei dirbti pagal darbo sutartį betonuotoju. Tai parodė ir faktas, jog, atvykęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas buvo įdarbintas Darbdavio iš karto po to, kai pareiškėjas baigė laikytis į Lietuvos Respubliką atvykstantiems Ukrainos piliečiams privalomo izoliacijos režimo, ir tebedirba pas Darbdavį. Toks elgesys nerodo pareiškėjo piktnaudžiavimo nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, kadangi jo veiksmai rodė, jog jis sąžiningai siekė dirbti Lietuvoje, nebuvo jokių aplinkybių, kurios galėtų sukurti pagrindą manyti, jog užsieniečio deklaruotas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas skyrėsi nuo tikrojo jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Migracijos departamentas nesikreipė į pareiškėją ar Darbdavį ir nepaprašė pateikti jokių dokumentų ar informacijos, galinčių padėti patvirtinti ar paneigti jo piktnaudžiavimo nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, faktą ar jo realaus įsidarbinimo ir darbo pas Darbdavį faktą. Todėl atsakovo veiksmai, priskiriant pareiškėjo veiksmams tariamą siekį piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, turi piktnaudžiavimo valdžia bei įstatymo viršenybės nepaisymo požymių ir kelia įtarimą, jog pareiškėjas buvo apkaltintas neva kitokio tikslo, nei atvykti į Lietuvos Respubliką ir dirbti betonuotojo profesijoje, turėjimu tik tam, kad būtų galima teigti, jog kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
2021 m. gegužės 18 d. pareiškėjas pateikė į bylą papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus. Papildomai nurodo, jog Užimtumo tarnyba yra pateikusi išaiškinimą, jog pareiškėjo atveju dėl įgytos darbo patirties iki gaunat kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, pareiškėjas atitinka Įstatymo 57 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nepaisant to, kad kvalifikacija yra įgyta vėliau nei turima darbo patirtis. Todėl pareiškėjas pateikdamas duomenis apie savo darbo patirtį pateikė tikrovę atitinkančius dokumentus. Taip pat nurodo ir tai, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir pagrįstų veiksmų, kad įsitikintų Mokymo įstaigos galimybėmis vykdyti veiklą profesinio švietimo bei profesinės kvalifikacijos suteikimo srityse. Teisinis reglamentavimas nenustato, kad kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai privalo būti valstybinio pavyzdžio ar patvirtinantys formaliojo išsilavinimo baigimą. Ukrainos Respublikoje teisines paslaugas teikiantis advokatas išaiškino Ukrainoje galiojnačius teisės aktus dėl Mokymo įstaigos jos vykdomos profesinio švietimo veiklos ir išduodamų dokumentų teisinio statuso, nurodydamas, kad Licenzija suteikia Mokymo įstaigai profesinio-techninio mokymo veiklą, suteikiančią kvalifikaciją. Ukrainos Respublikoje kvalifikacija gali būti įgyjama tiek formaliojo, tiek neformaliojo mokymo metu. Be to, Ukrainos teisės aktuose nėra nustatyto draudimo, pagal kurį Mokymo įstaigai būtų uždrausta išduoti nevalstybinio pavyzdžio dokumentus, patvirtinančius profesinio mokymo baigimo faktą.
Nurodo, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įvestas perspėjimas į C.SIS yra nepagrįsti. Pareiškėjas pateikė nesuklastotus, nemelagingus duomenis, o jo tikrasis atvykimo tikslas buvo gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas ir šiuo metu dirba Bendrovėje. Aprašo nuostatose įtvirtinta, jog, vertinant nelegalios užsieniečio migracijos grėsmę, gali būti vertinami ir Apraše nenustatyti kriterijai, tokiu būdu įvertinant realią, faktinę situaciją ir nustatant, ar kyla konkretaus asmens nelegalios migracijos rizika. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas bei jį įrodančios faktinės aplinkybės neturi reikšmės šios nuostatos taikymui. Nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis faktas įtvirtintas ir LVAT praktikoje (2015 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Pažymi, kad pareiškėjas nėra nubaustas už jokią nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje, nėra padaręs sunkių nusikalstamų veikų bei nėra jokių įrodymų, kad jis tokias veikas ketina padaryti valstybės narės teritorijoje, ir laikėsi Lietuvos Respublikos nacionalinių teisės aktų atvykdamas į Lietuvos Respubliką dirbti turėdamas Vizą.
Iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog atsakovas nesilaikė aukščiau pateiktų įstatymų reikalavimų bei suformuotos teismų praktikos nustatydamas pareiškėjui draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos, kadangi atsakovas vadovavosi vien formaliais teisiniais argumentais, atmesdamas pareiškėjo argumentus, kuriais šis pagrindė tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Ginčijamame sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės.
Atkreipia dėmesį, jog tuo atveju, jei, atsakovo vertinimu, nevalstybinio pavyzdžio kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai nėra laikomi tinkamais užsieniečių profesinę kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjo elgesys, jei šis pateikia nepakankamai duomenų, jog būtų priimtas jam palankus sprendimas dėl Leidimo išdavimo, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-195-438/2021). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nesilaikė VAĮ įtvirtinto teisėtumo principo bei formaliai interpretavo pareiškėjo veiksmus.
2021 m. birželio 2 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo iš atsakovo Migracijos departamento jo naudai priteisti 1 450,00 EUR, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti už procesinių dokumentų (skundo, prašymas dėl įrodymų prijungimo, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir kt.) byloje parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus ir siekdamas įvertinti, ar jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytas leidimo laikinai gyventi sąlygas, paprašė pateikti pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Kaip užsieniečio turimą betonuotojo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas Mokymo ir gamybos centro „Profesinė sauga“ (toliau – mokymo įstaiga) 2020-10-23 išduotas pažymėjimas Nr. 1387-2-2020 (toliau – pažymėjimas), kuriame nurodyta, jog 2020 metais pareiškėjui buvo suteikta 4-os kategorijos betonuotojo kvalifikacija. Nagrinėjant kitų užsieniečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, kurie taip pat pateikė tos pačios mokymo įstaigos tariamai išduotus jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, 2021 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas paklausimas Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašant informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems Ukrainos piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka Ukrainoje taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. oficialiame rašte Nr. 063-621, pasirašytame Aukštojo mokslo, profesinio mokymo ir tikslinių programų prognozavimo įstaigų katedros vedėjo, nurodyta, kad, pagal Ukrainos norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų. Pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų Ukrainos piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės (pažymėjime nurodyta mokymo įstaiga neturi teisės išduoti profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pažymėjimas neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų). Taigi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Bendrovės pateiktame 2021 m. sausio 19 d. tarpininkavimo rašte leidimui laikinai gyventi išduoti/pakeisti yra nurodyta, kad pareiškėjas betonuotoju dirbo įmonėje „Lis – Ukraina“ nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2020 m. spalio mėn. ir nuo 2021 m. sausio mėn. dirba bendrovėje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas betonuotojo kvalifikaciją neva įgijo 2020 m. spalio mėn. (pažymėjimas išduotas 2020 m. spalio 23 d.), o prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2021 m. sausio 22 d., bei į tai, kad minėtas užsienietis apie savo profesinę kvalifikaciją pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, galima pagrįstai konstatuoti, kad jis taip pat neturi ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą betonuotojo kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus.
Migracijos departamentas nurodo, kad Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. raštas yra oficialus kompetentingos užsienio valstybės institucijos dokumentas, kuriuo aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinama, kad mokymo įstaiga, kuri išdavė pareiškėjui pažymėjimą, nėra atlikusi atestacijos procedūrų, todėl neturi teisės išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentų apie profesinį-techninį išsilavinimą. Nors Migracijos departamentas į Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamentą kreipėsi nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pateikta informacija neabejotinai buvo aktuali ir reikšminga sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui – įvertinus faktą, kad mokymo įstaiga neturi atestacijos ir negali išduoti valstybės pripažįstamų profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjo pateiktas mokymo įstaigos išduotas kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas laikytinas negaliojančiu ir neteisėtu. Pažymi, jog paties pareiškėjo kartu su skundu pateiktame tos pačios Ukrainos institucijos – Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento – 2021 m. kovo 22 d. rašte, adresuotame kitiems užsieniečiams, pateikta informacija neprieštarauja aukščiau paminėtoms aplinkybėms apie mokymo įstaigą.
Teigia, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą turėjo jį apklausti, kadangi tokios pareigos teisės aktai neįtvirtina ir užsieniečių apklausą Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turi diskrecijos teisę organizuoti tik tuomet, jei nustato, kad tai yra reikalinga ir tikslinga reikšmingų aplinkybių įvertinimui ir teisingo sprendimo priėmimui. Šiuo atveju Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento raštas neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra išduotas neteisėtai ir neturi teisinės galios, todėl Migracijos departamentui papildomų klausimų dėl šio dokumento nekilo ir pareiškėjo apklausa nebuvo reikalinga, priešingai – apklausos organizavimas tik būtų nepagrįstai apsunkinęs administracinę procedūrą.
Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad ginčijamu sprendimu buvo netinkamai įvertinta pareiškėjo darbo patirtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Ukrainoje asmuo neprivalo turėti formalią kvalifikaciją patvirtinančio dokumento tam, kad galėtų dirbti pagal tam tikrą profesiją, neturi teisinės reikšmės, kadangi šiuo atveju pareiškėjas leidimą laikinai gyventi prašė jam išduoti tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje, o ne Ukrainoje, užsieniečio darbo patirtis pripažįstama tik tuomet, kai jis dirba pagal įgytą kvalifikaciją. Šiuo atveju negalima vertinti, kad pareiškėjas įmonėje „Lis – Ukraina“ dirbo pagal kvalifikaciją, nes jam mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas yra negaliojantis. Be to, pareiškėjas minėtoje įmonėje dirbo nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2020 m. spalio mėn., kai pažymėjimas išduotas tik 2020 m. spalio 23 d., todėl bet kokiu atveju (netgi jeigu kvalifikaciją patvirtinantis pažymėjimas būtų galiojantis) yra pakankamas pagrindas vertinti, kad pareiškėjas nėra įgijęs įstatymo imperatyviai reikalaujamos vienerių metų darbo patirties pagal turimą kvalifikaciją. Tokių duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau įgijęs betonuotojo profesiją, pareiškėjas nepateikė ir šių aplinkybių neįrodinėja.
Pažymi ir tai, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai tvirtina, kad Migracijos departamentas pažeidė viešojo administravimo principus ir ginčijamą Sprendimą priėmė remdamasis ne teisės aktais, o subjektyviais išaiškinimais, kad piktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais. Šie pareiškėjo teiginiai visiškai nemotyvuoti ir nesuprantami – pareiškėjas tik deklaratyviai išvardija viešojo administravimo principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, teigdamas, kad Migracijos departamentas juos pažeidė, tačiau neaišku, kuo remiantis taip teigiama. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad šis Sprendimas išsamus, motyvuotas, pagrįstas tiek konkrečiomis aukščiau paminėtomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo pateikto pažymėjimo atitikimo tikrovei bei jo darbo patirties, tiek teisės normomis, kurios buvo susietos su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ginčijamame sprendime konstatuota ne tai, kad mokymo įstaiga neturi licencijos ir negali vykdyti atitinkamų mokymų, o tai, kad mokymo įstaiga nėra įvykdžiusi atestacijos procedūrų, todėl negali išduoti Ukrainos valstybinius standartus atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kas reiškia, jog pažymėjimas pareiškėjui negalėjo būti išduotas ir šis pažymėjimas nepatvirtina, kad pareiškėjas yra įgijęs betonuotojo kvalifikaciją. Sprendimo priėmimui pakako Migracijos departamento nustatyto fakto, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra neteisėtas ir negaliojantis. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė (šios aplinkybės pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu negalėjo būti patikrintos, nes mokymo įstaiga į Migracijos departamento paklausimus neatsakė), galima pripažinti, kad pareiškėjas, savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo patvirtindamas, kad jis turi betonuotojo kvalifikaciją bei vienerių metų darbo patirtį pagal kvalifikaciją, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei siekė įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai.
Pažymi, jog būtent pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija ir kartu pateikiami dokumentai būtų teisingi. Siekdamas atitikti Įstatymo reikalavimus, pareiškėjas šiuo atveju privalėjo ne įrodyti, kad jis mokėsi betonuotojo profesijos, bet pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį, galiojantį kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas turėjo galimybę ir privalėjo įsitikinti pažymėjimo teisėtumu, tačiau to nepadarė, prieš teikdamas pažymėjimą Migracijos departamentui, taip pat nesikreipė į atsakingas Ukrainos institucijas dėl šio dokumento patvirtinimo pažyma (Apostille), todėl tikėtina, kad pareiškėjas žinojo, kad pažymėjimas nepatvirtina jo kvalifikacijos ir jame įrašyti duomenys yra klaidingi. Vien jau tai, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją bei darbo patirtį, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jis siekė Lietuvos Respublikoje gyventi neteisėtai. Atitinkamai, pareiškėjas negalėjo turėti teisėto tikslo dirbti Lietuvos Respublikoje. Aplinkybę, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, Migracijos departamentas nustatė remdamasis objektyviais ir visiems užsieniečiams vienodai taikomais kriterijais, įtvirtintais Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Aprašas).
Nurodo, kad dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas, remdamasis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis panaikino pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą Nr. 004406089, kuri pareiškėjui buvo išduota tuo pagrindu, jog jis atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti pagal profesiją, įtrauktą į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Vadovaujantis tuo, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, o taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių bei ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamu Sprendimu nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, uždraudė 3 metus atvykti į Šengeno erdvės valstybes. Įvertinęs, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas priėjo išvados, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Zaskov-Grup“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su juo sutinka ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti. Darbdavys pažymi, jog, prieš priimdamas pareiškėją į darbą ir pateikdamas tarpininkavimo raštą dėl daugkartinės nacionalinės vizos pareiškėjui išdavimo, ėmėsi veiksmų, reikalingų siekiant įsitikinti pareiškėjo profesinę betonuotojo kvalifikaciją įrodančio dokumento bei pareiškėjo darbo patirties pagal betonuotojo profesiją tikrumu. Atliko Ukrainos Respublikos teisės aktų analizę bei įsitikino, jog Licencija yra galiojanti. Susisiekė su buvusio pareiškėjo darbdavio - „Lis-Ukraina“ – atstovu, siekdamas įsitikinti pareiškėjo patirties tikrumu bei sužinoti, kaip pareiškėjo ankstesnysis darbdavys įvertino jo darbą. „Lis-Ukraina“ atstovas informavo Darbdavį, jog pareiškėjas tikrai dirbo bendrovėje „Lis-Ukraina“ betonuotoju, o jo darbo rezultatus įvertino itin gerai. Darbdavys pažymi, jog pareiškėjas, pradėjęs darbą, savo pareigas vykdo profesionaliai ir kokybiškai. Pareiškėjas demonstravo gilias profesines žinias, įgytas realios ankstesnės darbo patirties metu, buvo drausmingas, tvarkingas ir gerai dirbo Darbdavio darbuotojų komandoje. Nuo pareiškėjo darbo pradžios jis atliko pamatų, perdangų ir sienų betonavimo darbus Darbdavio statomuose objektuose.
Nurodo, kad Įstatymo nuostatos nenustato, jog užsieniečiai, ketinantys dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo turėti ir pateikti valstybinio pavyzdžio dokumentus, įrodančius jų turimą profesinę kvalifikaciją. Mokymo įstaigos Licencija įrodo, jog Mokymo įstaiga turi teisę vykdyti veiklą profesinio-techninio mokymo, perkvalifikavimo bei kvalifikacijos tobulinimo srityse (tarp jų – betonuotojo profesijai) bei išduoti ne valstybinio pavyzdžio dokumentus, patvirtinančius profesinio mokymo kursų baigimą. Įstatyme nėra nustatyta ir tai, jog darbo patirtis pagal kvalifikaciją turi būti įgyjama tik po kvalifikaciją patvirtinančio dokumento įgijimo
Bendrovė pažymi, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba ir šiuo metu bei nesuteikia pagrindo manyti, jog tikrasis jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Pareiškėjas niekada nepraleidžia darbo be pateisinamos priežasties, be Bendrovės žinios nėra išvykęs iš vietos, kurioje tuo metu vykdomi darbai. Darbdavys pareiškėjui patiki darbo drabužius, darbui reikalingus instrumentus ir naudojimąsi darbdaviui priklausančia darbine transporto priemone ir neturėjo nusiskundimų pareiškėjo darbu ar pareigingumu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo 2021 m. birželio 1 d. pateikė teismui prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašo iš atsakovo Migracijos departamento UAB „Zaskov-Grup“ naudai priteisti 121,00 EUR, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti už procesinių dokumentų (atsiliepimas į ieškinį) byloje parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo ir trečiojo suintersuoto asmens atstovas skundą palaikė jame nurodytais argumentais, prašė tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 31-75/44U-15224U-300, kuriuo pareiškėjui A. K. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinta nacionalinė viza, taikytas draudimas pareiškėjui 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką bei nuspręsta įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis 3 metus nuo jo išvykimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą Nr. 004406089, galiojančią iki 2021 m. balandžio 4 d.
Bendrovė 2021 m. sausio 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti pareiškėjui A. K. Leidimą tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje, betonuotoju (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas bei Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kaip pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas Migracijos departamentui buvo pateiktas Mokymo ir gamybos centro „Profesinė sauga“ 2020 m. spalio 23 d. pažymėjimas Nr. 1387-2-2020, kuriame nurodyta, kad A. K. 2020 metais buvo suteikta 4-os kategorijos betonuotojo kvalifikacija. Kaip darbo patirtį patvirtinantis dokumentas buvo pateikta Ribotos atsakomybės bendrovės „Lis – Ukraina“ 2020 m. gruodžio 21 d. pažyma Nr. 25, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas tikrai dirbo Ribotos atsakomybės bendrovėje „Lis – Ukraina“ nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2020 m. spalio 30 d. betonuotoju.
Departamentas 2021 m. sausio 26 d. raštu „Dėl informacijos“ kreipėsi į Kijevo miesto tarybos vykdomojo organo Švietimo ir mokslo departamentą, prašydamas pateikti duomenis, ar Mokymo įstaigoje mokėsi rašte nurodyti asmenys (tarp jų – pareiškėjas nėra nurodytas), ar Mokymo įstaiga yra išdavusi sertifikatus, pridėtus prie aptariamo paklausimo, taip pat ar pridedami dokumentai atitinka standarto reikalavimus, ar yra galimybė pateikti dokumento, kurį išduoda Mokymo įstaiga, pavyzdį, ir kaip jis turi atrodyti, taip pat kokia numeracija suteikiama, ar dokumente klijuojama nuotrauka ir kokie dar rekvizitai turi būti išduotuose diplomuose.
Kijevo miesto tarybos vykdomojo komiteto Švietimo ir mokslo departamentas 2021 m. sausio 28 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad Mokymo įstaiga turi licencijas organizuoti mokymo veiklą profesinio (profesinio techninio) mokymo srityje pagal Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus. Tačiau pagal Ukrainos teisės aktus mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos, įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie įgytą profesinį techninį išsilavinimą (diplomus, liudijimus), jei jos yra atestuotos, o Mokymo įstaigos atestacijos procedūra nėra atlikta, tad išduoti dokumentai (liudijimai) nėra numatyti standartų reikalavimais.
2021 m. kovo 18 d. Migracijos departamentas įvertinęs pareiškėjo prašymo argumentus bei pateiktus rašytinius įrodymus priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą; 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kurioms taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje); 4) panaikinti pareiškėjui vizą Nr. 004406089. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas – Mokymo gamybinio centro „Profesinė sauga“ 2020 m. spalio 23 d. išduotas liudijimas Nr. 1387-2-2020, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas mokėsi grupėje ir baigė pilnutinį mokymo kursą, išlaikė kvalifikacijos egzaminą įvertinus: teorinis mokymas: labai gerai, gamybinis mokymas: labai gerai. Kvalifikacijos komisija patikrino žinias, mokėjimus ir įgūdžius pagal profesiją betonuotojas ir suteikė betonuotojo profesijos 4 (ketvirtosios) kategorijos kvalifikaciją. Sprendime nurodė, kad A. K. pateiktas Pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų 8 Ukrainos piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), dėl kurių 2021 m. sausio 26 d. Migracijos departamentas kreipėsi į Kijevo miesto tarybos vykdomojo organo Švietimo ir mokslo departamentą. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti Leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją, tad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatyto Leidimo išdavimo sąlygos. Be to, sprendė, jog pareiškėjas neturi ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą betonuotojo kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus. Pagal nustatytų aplinkybių visumą Migracijos departamentas laikė, kad yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo nustatytas sąlygas Leidimui gauti teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir jo atvykimo į Lietuvą tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Kyla pagrįstų abejonių dėl nelegalios migracijos grėsmės. Konstatavo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai (atvyko į Lietuvą ir dirba tik nuo 2021 m. sausio 26 d., nenustatyta šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, ir nepaisant to, kad nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę viešąjai tvarkai ir visuomenei, nustatytų faktinių aplinkybių laikė pakankamomis konstatuoti, jog pareiškėjas tyčiniais nesąžiningais veiksmais siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, nustatė draudimą užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tris metus bei į C. SIS įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kurioms taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinę vizą atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytų reikalavimų. Todėl pareiškėjui buvo panaikinta jo viza.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodyta darbo patirties sąlyga ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi nepraėjus dvejiems metams nuo studijų ar mokymosi pagal profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama: jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas).
Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinis reglamentavimas ir teisės aktų nuostatų liberalizavimas neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 12.5.3, 12.5.3.3 punktai). Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijus, sudarantis rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires. Lietuvos migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.
Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo turimą betonuotojo kvalifikaciją, Migracijos departamentui pateikė Mokymo įstaigos Liudijimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas „<...> mokėsi grupėje ir baigė pilnutinį mokymo kursą, išlaikė kvalifikacijos egzaminą įvertinus: labai gerai, gamybinis mokymas: labai gerai. Kvalifikacijos komisija patikrino žinias, mokėjimus ir įgūdžius pagal profesiją betonuotojas ir suteikė betonuotojo profesijos 4 (ketvirtos) kategorijos kvalifikaciją“. Atsakovas, nustatęs, kad iš pareiškėjo kilmės valstybės atvykę asmenys teikia tos pačios Mokymo įstaigos pažymėjimus, paklausimu kreipėsi į Kijevo miesto tarybos vykdomojo organo Švietimo ir mokslo departamentą, kuris raštu pateikė atsakymą, nurodydamas, kad mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos, įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie įgytą profesinį techninį išsilavinimą (diplomus, liudijimus), jei jos yra atestuotos, o šiuo atveju Mokymo įstaiga atestacijos neatliko, jos išduoti dokumentai nėra numatyti standartų. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad skundžiamame Sprendime konstatuota ne tai, kad Mokymo įstaiga neturi licencijos ir negali vykdyti atitinkamų mokymų ir (ar) tai, kad pareiškėjas Mokymo įstaigoje nesimokė, o tai, kad Mokymo įstaiga nėra įvykdžiusi atestacijos procedūrų, todėl negali išduoti Ukrainos valstybinius standartus atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, nurodo, kad Departamentas kreipėsi ne dėl pareiškėjo, o dėl kitų asmenų pateiktų pažymėjimų. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra nurodęs, jog A. K. pateiktas Liudijimas identiškas buvo tapataus tiek turinio, tiek formos prasme, dėl ko kilo abejonė ir buvo remtasi Kijevo miesto tarybos vykdomojo organo Švietimo ir mokslo departamento atsakymu, pateiktu Migracijos departamentui dėl kitų asmenų pažymėjimų tikrumo. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. Paklausimu atsakovas siekė išsiaiškinti aplinkybes dėl Mokymo įstaigos, jos įgaliojimų, todėl, net jei paklausime ir nėra nurodytas pareiškėjas, vertintina, kad paklausimas turėjo įtakos ir pareiškėjui, kadangi būtent Mokymo įstaigos pažymėjimu jis grindžia savo profesinę kvalifikaciją. Aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas atsakymas į paklausimą, nesudaro pagrindo abejoti jo tikrumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad paneigiančių argumentų ir (ar) įrodymų, kaip minėta, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.
Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Migracijos departamentas nesikreipė į Mokymo įstaigą su prašymu patvirtinti ar paneigti pareiškėjo turimo pažymėjimo tikrumą bei pareiškėjo profesinės kvalifikacijos patvirtinimo įgijimo faktą, nepateikė pažymėjimo kartu su paklausimu, neorganizavo pareiškėjo apklausos ir neprašė pateikti daugiau informacijos. Teismas pažymi, kad šiuo atveju atsakovas neturėjo pagrindo atlikti nurodytus veiksmus, kadangi atsakyme aiškiai nurodyta, kad Mokymo įstaigos išduoti dokumentai (pažymėjimai) nenumatyti valstybinių standartų, Mokymo įstaigos atestacijos procedūra nėra atlikta. Be to, šiame kontekste paminėtina, kad atsakovas turi diskrecijos teisę organizuoti užsieniečio apklausą tik jei nustato, kad tai yra reikalinga ir tikslinga reikšmingų aplinkybių įvertinimui ir teisingo sprendimo priėmimui. Šiuo atveju, teismo įsitikinimu, Departamentas gavęs atsakymą su konkrečiai ir tikra informacija apie Mokymo įstaigą, pagrįstai vertino, jog netikslinga atlikti pareiškėjo apklausą ir (ar) tikslinti duomenis. Nustatyta aplinkybė dėl Liudijimo buvo aiški ir nedviprasmiška.
Teismas pažymi, kad prie pareiškėjo skundo pridėtuose dokumentuose nurodyta informacija neprieštarauja atsakyme pateiktai. Kijevo miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. kovo 22 d. rašte Nr. 063-2034 nurodyta, kad Mokymo įstaigos išduotų pažymėjimų forma nenumatyta pagal standartų reikalavimus. Dokumentų užsakymas ir išdavimas formuojamas Bendroje valstybinėje elektroninėje bazėje švietimo klausimais, remiantis Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos 2015 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 387 „Dėl valstybinio pavyzdžio profesinio-techninio švietimo dokumentų užsakymo, išdavimo ir apskaitos tvarkos patvirtinimo“, atlikus atestavimo procedūrą. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiais dėl to, jog jo pateikti dokumentai paneigia atsakovo nustatytus faktus. Aplinkybė, kad pareiškėjui išduoto pažymėjimo tikrumo bei išdavimo fakto patikra neįeina į Kijevo miesto tarybos vykdomosios institucijos (Kijevo miesto valstybinės administracijos) Švietimo ir mokslo departamento įgaliojimus, nepaneigia aplinkybės, kad ši institucija gali teikti informaciją jos kompetencijos sferoje, o būtent – dėl Mokymo įstaigos (ne)atestacijos.
Pareiškėjas savo skundą taip pat grindžia LVAT išaiškinimais 2020 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2400-756/2020. Tačiau teismas nesutinka su pareiškėjo pateiktais argumentais ir pažymi, kad minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėjo nurodytoje byloje buvo susiklosčiusi situacija, kai Migracijos departamentas netinkamai įvertino el. laišką, kadangi jame nebuvo kontaktinių duomenų, o teismas nurodė, kad tai buvo padaryta nepagrįstai ir nustatė, jog tai galėjo būti mokymo įstaigos atstovo el. laiškas, patvirtinantis, kad pareiškėjui buvo išduotas tinkamas ir teisėtas kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas. Šiuo gi atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad Mokymo įstaigos išduotas dokumentas nepatvirtina pareiškėjo kvalifikacijos, kadangi Mokymo įstaiga nebuvo atestuota.
Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas Mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė, yra pagrindas pripažinti, kad Mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, nes įstaiga neturėjo reikiamų atestacijos dokumentų. Remiantis LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021), aplinkybė, kad pareiškėjas nežinojo apie pažymėjimo neatitikimą teisės aktams, šiuo atveju negali turėti lemiamos teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui yra atsakingas pats užsienietis. Minėta, kad Leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktis). Kadangi nustatyta, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko nustatytų standartų (pareiškėjas nepaneigė aplinkybių, kad pagal jo kilmės šalies teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, o pareiškėjo Mokymo įstaiga tokios procedūros nėra atlikusi), laikytina, kad šiuo atveju Įstatymo 44 straipsnį 1 dalies 3 punkto b papunkčio nuostata yra neįvykdyta, todėl pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti Leidimą, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Atitinkamai šioje dalyje skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas nurodo ir tai, kad jis sąžiningai siekė dirbti Lietuvoje, nebuvo aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą manyti, kad jo deklaruotas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas skyrėsi nuo tikrojo atvykimo tikslo. Tuo tarpu atsakovas konstatavo, kad kyla abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjas pateikė dokumentą (Pažymą), kad jis mokėsi Mokymo įstaigoje, kurią baigė ir gavo tai patvirtinantį dokumentą, t. y. pareiškėjas pateikė nesuklastotą dokumentą, patvirtinantį (pareiškėjo manymu) jo kompetenciją tarptautiniu lygmeniu. Matyti, kad pareiškėjas baigė mokslus/kursus savo kilmės valstybėje, įgijo tai patvirtinantį dokumentą bei siekė dirbti Lietuvos Respublikoje pagal įgytą specialybę. Aplinkybė, kad pateiktas dokumentas neatitiko pareiškėjo kilmės valstybės standartų, negali reikšti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ir (ar) siekė suklaidinti Dmigracijos departamentą.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, tačiau Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis ar panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.
Tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 papunktis); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 papunktis); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos (11.3 papunktis): jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1. papunktis), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 papunktis).
Pagal Tvarkos 12 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2021 m. sausio 26 d., todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjas, pradėjęs darbą, savo pareigas vykdo profesionaliai ir kokybiškai. Pareiškėjas demonstruoja gilias profesines žinias, įgytas realios ankstesnės darbo patirties metu, buvo drausmingas, tvarkingas ir gerai dirbo darbdavio darbuotojų komandoje, niekada nepraleidžia darbo be pateisinamos priežasties, be Bendrovės žinios nėra išvykęs iš vietos, kurioje tuo metu vykdomi darbai, Darbdavys neturėjo nusiskundimų pareiškėjo darbu ar pareigingumu. Pareiškėjas Bendrovėje dirbo ir atsiliepimo pateikimo metu, taigi, Darbdavys siekia nenutraukti darbo sutarties su pareiškėju.
Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, taigi, apgaulės būdu siekė gauti Leidimą. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėjas savo tyčiniais ir nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Atsakovas, įvertinęs išdėstytus argumentus ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesiejo šeiminiai ryšiai, vadovaudamasis Tvarkos 12 punktu, nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Teismas nesutinka su šiais atsakovo argumentais ir pažymi, kad pareiškėjas neteikė tikrovės neatitinkančių (padirbtų, netikrų) dokumentų, o pateikė dokumentą, kurį išdavė Mokymo įstaiga, t. y. įstaiga, kuri turėjo teisę išduoti tokio pobūdžio dokumentą, bet jis nebuvo patvirtintas migracijos teisės nuostatų kontekste. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, kad pats dokumentas buvo padirbtas, kad Mokymo įstaigos neegzistuoja ar kad pareiškėjas joje nesimokė. Nustatyta ir nepaneigta, jog pareiškėjo Mokymo įstaiga veikia jo kilmės šalyje, o pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrindu galima daryti išvadą, kad pareiškėjas mokėsi Mokymo įstaigoje bei ją baigė. Atitinkamai vertinti, kad pareiškėjas sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, ar kad jo veiksmuose buvo apgaulės (nesąžiningumo/siekio tyčia suklaidinti Departamentą) požymių, nėra teisinio pagrindo. Šiuo atveju atsakovas itin formaliai ir neargumentuotai konstatavo, kad yra Tvarkos 12 punkte įtvirtintų pagrindų nustatyti 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Atitinkamai šioje dalyje skundžiamas Sprendimas naikintinas.
Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė, kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su ne įleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečio atvykimą ar apsigyvenimą.
Įvertinus byloje pateiktus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą bei nekartojant šiame teismo sprendime nurodytų argumentų (dėl to, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas savo veiksmais būtų siekęs suklaidinti ir (ar) apgauti Migracijos departament, tyčia nesąžiningai siekė tik formaliai legalizuoti savo buvimą šengeno valstybėse) spręstina, kad šiuo atveju atsakovas nepagrįstai nusprendė įvesti į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo ir (ar) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, todėl šioje dalyje Sprendimas taip pat naikintinas.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnyje įtvirtintos trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalies nustatyti numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos. Nurodytos dalies d papunktyje įtvirtinta, kad užsienietis (užsieniečiai) nėra asmenys, dėl kurių į SIS yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti. Kadangi šiuo atveju nustatyta, kad įspėjimas į minėtą sistemą buvo įtrauktas nepagrįstai, konstatuotina, kad Departamentas nepagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą vizą. Atitinkamai ir šioje dalyje pareiškėjo skundas yra pagrįstas.
Teismas apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatupja, kad skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas pateikė iš esmės aiškius ir teisiškai pagrįstus argumentus dėl atsisakymo išduoti Leidimą, t. y. vertintina, kad Sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjui atsisakyta išduoti Leidimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau šiuo atveju Migracijos departamentas nepagrįstai vertino ir neįrodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir siekė suklaidinti bei kad pareiškėjo tikrasis tikslas – ne darbas Lietuvoje, o tik o buvimo Šengeno valstybėse formalus įteisinimas. Atitinkamai likusioje dalyje Sprendimas naikintinas.
Pažymėtina, kad, teismo vertinimu, kadangi nustatyta, kad išduoti Leidimą atsisakyta pagrįstai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Teismas pažymi, kad ginčo šalys procesiniuose dokumentuose nurodė ir kitus argumentus, susijusius su skundžiamu Sprendimu, tačiau, kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo 1450 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš prie prašymo pridėtos 2021 m. balandžio 1 d. sąskaitos faktūros Nr. 2021-04-01-2 matyti, kad už skundo parengimą prašoma atlyginti 710 Eur. Iš 2021 m. gegužės 27 d. sąskaitos faktūros Nr. 2021-05-27 matyti, kad už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą prašoma atlyginti 400 Eur. Iš 2021 m. gegužės 20 d. sąskaitos faktūros Nr. 2021-05-20-2 už prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo parengimą, įrodymų surinkimą prašoma priteisti 340 Eur. Mokėjimo realumą patvirtina 2021 m. balandžio 7 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1077751 ir 2021 m. birželio 1 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1077759.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.
LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų paskaičiavimą ir pagrindimą (LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009). Taigi, teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-887-552/2017).
Pareiškėjas už skundo parengimą prašo priteisti 710 Eur. Pareiškėjo skundas teisme gautas 2021 m. balandžio 1 d., todėl šiuo atveju aktualus Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 1524,2 Eur. Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas – 2.5. Atitinkamai maksimaliai už skundo parengimą šiuo atveju gali būti priteista 3 810,5 Eur (1524,2 Eur x 2,5). Už prašymą dėl įrodymų prijungimo, dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir kt.) parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose prašoma atlyginti 740 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 15 d. pateikė raštą dėl bylos nagrinėjimo būdo, 2021 m. gegužės 18 d. pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, 2021 m. birželio 2 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Šiuo atveju taip pat aktualus 2020 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis. Rekomendacijų 8.16 punkte įtvirtinta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikytinas koeficientas – 0,4. Atitinkamai už vieną dokumentą gali būti priteista 609,68 Eur (1524,2 Eur x 0,4), už du dokumentus – 1 219, 36 Eur (pareiškėjo visa prašoma suma už raštų parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje suma neviršija Rekomendacijose nustatytos vien už minėtų raštų/paaiškinimų parengimą). Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo prašoma suma neviršija Rekomendacijose nurodytų, todėl gali būti priteista.
Tačiau šiuo atveju sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą būtina nustatyti, kokia apimtimi buvo patenkintas pareiškėjo skundas. Šiuo atveju pareiškėjo skunde buvo keliami du materialiniai reikalavimai: 1) panaikinti Sprendimą (50 proc. reikalavimo); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo (50 proc. reikalavimo). Kadangi teismas atmetė antrą pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, vertintina kita pareiškėjo skundo dalis – dėl Sprendimo panaikinimo. Kadangi teismas paliko galioti Sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta išduoti Leidimą, o kitas tris Sprendimo dalis panaikino, laikytina, kad teismas patenkino ¾ pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjui gali būti maksimaliai priteistina 543,75 Eur suma (1450 Eur/2/4x3). Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pareiškėjo atstovo procesinių dokumentų pobūdį ir apimtį, nagrinėjamos bylos sudėtingumą, taip pat patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų dalį, konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjui iš atsakovo priteistina 543,75 Eur atstovavimo išlaidų suma.
Prašymą atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas pateikė ir trečiasis suinteresuotas asmuo, prašydamas atlyginti jam 121 Eur už atsiliepimo į skundą parengimą bei pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė pareiškėjo reikalavimą, todėl jam gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos (jų atitinkama dalis, atsižvelgiant į pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį). Prie prašymo Bendrovė pridėjo sąskaitą faktūrą Nr. 2021-05-21-2, kurioje už atsiliepimo į pareiškėjo skundą rengimą prašoma atlyginti 121 Eur. Mokėjimo realumą patvirtina AB SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą. Atsiliepimas į pareiškėjo skundą pateiktas 2021 m. gegužės 21 d., todėl šiuo atveju aktualus jau minėtas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 1524,2 Eur. Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas – 2,5. Šiuo atveju prašoma priteisti bylinėjimosi suma neviršija Rekomendacijose nurodytos, tačiau, atsižvelgiant į patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų dalį, bylos pobūdį ir sudėtingumą, trečiajam suinteresuotam asmeniui iš atsakovo šiuo atveju priteistina 45,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 31-75/44U-15224U-300 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinės vizos panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui A. K.“ dalyse (atsakovo sprendimo 2–4 punktai), kuriose atsakovas: 1) panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004406089; 2) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įvedė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kurioms taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos.
Priteisti pareiškėjui A. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 543,75 eurų (penkis šimtus keturiascdešimt tris eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Zaskov-Grup“, j. a. k. 302282786, iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 45,37 eurus (keturiasdešimt penkis eurus 37 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Egidija Puzinskaitė
Jolita Rasiukevičienė
Vita Valeckaitė