Administracinė byla Nr. eP-84-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04358-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                        N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio, ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka pareiškėjo J. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus energija“, akcinė bendrovė ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Sergel“), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 3R-944 (2.13-1.) „Dėl J. K. 2018-11-12 skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. skundą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.       Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė skundą (toliau – ir skundas) Inspekcijai, prašydamas: i) atlikti tyrimą ir skundą pripažinti pagrįstu; ii) surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims, pripažįstant pareiškėją administracinio nusižengimo byloje nukentėjusiuoju, nurodant reikalavimą dėl 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo jam priteisimo, ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą perduoti teismui; iii) uždrausti UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir VE), AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ir VŠT) ir UAB „Sergel“ (toliau – ir Sergel) tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis ir įpareigoti juos sunaikinti; iv) VE, VŠT ir Sergel skirti administracinę baudą pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 83 straipsnį; v) VE, VŠT ir Sergel įpareigoti solidariai atlyginti (priteisti) pareiškėjui 4 000 Eur neturtinę žalą; vi) skundo nagrinėjimui išreikalauti iš VŠT siųstą 2018  m. rugpjūčio 13 d. dokumentą SD-4881 „Dėl informacijos pateikimo“, kurio pareiškėjas negavo.

2.2.       Inspekcija Sprendimu nusprendė: i) atmesti pareiškėjo skundą; ii) pateikti VŠT nurodymą – sudaryti su Sergel BDAR reikalavimus atitinkančią duomenų tvarkymo sutartį ir apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 10 d. raštu informuoti Inspekciją; iii) apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją, VE, VŠT ir Sergel.

2.3.       Pareiškėjas butą (duomenys neskelbtini), (toliau – ir butas) naujai pastatytame name iš namo statytojo UAB „Infra būstas“ įsigijo 2014 m. spalio 22 d. jau po 2014 m. birželio 13 d., todėl jam sistemiškai taikytinos 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, (toliau – ir Direktyva 2011/83/ES) (3, 27 ir 28 str.) nuostatos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.22816 straipsnio nuostatos. Inspekcija nustatė, kad VE patvirtino, jog pareiškėjas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su VE nebuvo sudaręs, o VE (skaitiklio rodmenis fiksavus 0,030 kub. m) pareiškėjo butui karšto vandens tiekimą atjungė. Taigi VE, atjungdama karšto vandens tiekimą, savo veiksmais pati patvirtino, kad pareiškėjas išreiškė valią nesudaryti jokios sutarties ir nepirkti paslaugos. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su VE buvo sudaręs namo statytojas UAB „Infra būstas“, o kadangi šių faktų ir faktų dėl atjungimo Inspekcija netyrė ir nevertino, todėl klaidingai vertino, jog pareiškėjas ir VE konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį, netinkamai taikė CK 6.384 straipsnio 1 dalį.

2.4.       Inspekcijos padarytos išvados, kad VE iki 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjo asmens duomenis tvarkė teisėtai šilumos tiekimo sutarties vykdymo, mokesčių apskaičiavimo ir skolų išieškojimo tikslais, prieštarauja tiek faktinėms aplinkybėms, tiek teisiniam reguliavimui. Kadangi dėl šilumos tiekimo sutartį su VE buvo sudariusi UAB „Infra būstas“, Inspekcija dėl pareiškėjo skolos susidarymo ar nesusidarymo neturėjo teisės spręsti, o pagal teisinį reguliavimą, įskaitant Direktyvą 2011/83/ES (3, 27 ir 28 str.) ir CK 6.22816 straipsnį, pareiškėjo net tariamos skolos nebuvo. Todėl ir Inspekcijos išvados, kad pareiškėjo duomenų perdavimas VŠT pagal 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės, VE, VŠT ir bendrovės „Dalkia (toliau – ir Dalkia), (toliau – ir Sutartis) atitiko Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.), CK 6.101 straipsnio 1 dalies ir 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatas, vėlgi prieštarauja tiek faktinėms aplinkybėms, tiek teisiniam reguliavimui.

2.5.       Jokio pareiškėjo įsiskolinimo nebuvo ir nėra. Taip pat nėra ir įrodymų, kad pareiškėjui VE 2017 m. sausio 25 d. elektroniniu laišku bei kartu su 2017 m. vasario ir kovo mėn. sąskaitomis būtų pateikusi informacinį pranešimą. Be to, reikalavimo perleidimo sutartis nėra paskelbta VE ir VŠT tinklalapiuose ar visuomenės informavimo priemonėse. Kita vertus, ne pareiškėjas pats turi ieškoti sutarties, o kreditoriai, norėdami įgyti reikalavimo teisę jam, imperatyviai privalo tokią pateikti (CK 6.109 str. 5 ir 7 d.). Kadangi pareiškėjas skolos neturėjo, o VE ir naujas kreditorius VŠT pareiškėjui jokios reikalavimo perleidimo sutarties nepateikė, kaip to reikalauja ir civilinis įstatymas, todėl Inspekcija netinkamai taikė CK 6.109 straipsnio 5 ir 7 dalių reikalavimus ir padarė klaidingas išvadas, kad šios bendrovės pareiškėjo asmens duomenis tvarkė pagal ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) nuostatas, nes, priešingai, šias nuostatas pažeidė.

2.6.       VE pareiškėjo asmens duomenis tvarkė nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d., todėl Inspekcija privalėjo taikyti ginčo laikotarpiu galiojusią ADTAĮ redakciją. Visgi Sprendimą priėmė vadovaudamasi ADTAĮ redakcija, galiojančia nuo 2018 m. liepos 16 d. Be to, pareiškėjui aiškiai pareiškus kategorišką nesutikimą, VE pagal ADTAĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017  m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.) 5 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį tvarkyti (perduoti tretiesiems asmenims) pareiškėjo asmens kodą iš viso buvo imperatyviai draudžiama.

2.7.       Pareiškėjas 6 skundo reikalavimu Inspekcijos prašė skundo nagrinėjimui išreikalauti iš VŠT 2018 m. rugpjūčio 13 d. dokumentą SD-4881 „Dėl informacijos pateikimo“, kurio pareiškėjas negavo, tačiau Inspekcija dėl šio reikalavimo nepasisakė ir jo neišnagrinėjo, bet Sprendime nurodė, kaip VŠT 2018 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. SD-4881 pareiškėjui išsamiai paaiškino jo asmens duomenų tvarkymo bei perdavimo Sergel aplinkybes ir t. t. Kadangi VŠT iš esmės pažeidė ir BDAR 12 straipsnio reikalavimus, todėl perduoti Sergel pareiškėjo asmens duomenis VŠT taip pat buvo draudžiama.

2.8.       Inspekcija Sprendime pasisakė tik dėl to, kad Sergel neva neperdavė pareiškėjo asmens duomenų UAB „Creditinfo Lietuva“, o ar pastaroji bendrovė tikrai jų negavo (jai nebuvo perduoti), nenustatinėjo (UAB „Creditinfo Lietuva“ net neužklausė). Taip pat skundo dalies dėl Sergel vykdyto pareiškėjo asmens duomenų perdavimo advokatams, auditoriams ir pan. vėlgi neišnagrinėjo.

2.9.       Pareiškėjas, be kita ko, Inspekcijos prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju, spręsti jam padarytos neturtinės žalos klausimą, o dėl ADTAĮ ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 82 bei 83 ir (ar) kituose straipsniuose padarytų administracinių nusižengimų surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims, tačiau Inspekcija ir dėl šių skundo reikalavimų nepasisakė ir jų neišnagrinėjo. Inspekcijai nepripažinus pareiškėjo nukentėjusiuoju, jam nebuvo užtikrinta galimybė naudotis teisėmis, nustatytomis ANK 579 straipsnio 1 dalyje, o tai yra esminis proceso teisės pažeidimas.

2.10.       Pagal ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 16  d.) bendras skundo ar jo dalies nagrinėjimo terminas negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos. Pareiškėjo skundas Inspekcijoje gautas 2018 m. lapkričio 12 d., todėl turėjo būti išnagrinėtas vėliausiai iki 2019 m. gegužės 12 d., o išnagrinėtas tik 2019 m. spalio 24 d. Todėl panaikinus Sprendimą, pareiškėjo skundo išnagrinėjimui iš naujo nustatytinas protingas 2 mėnesių terminas. Sprendimas naikintinas dėl išdėstytų argumentų, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

3.       Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

3.1.       Sutiktina su pareiškėju, jog Inspekcija nėra įgaliota priimti sprendimo dėl pareiškėjo skolos VE ir (arba) VŠT susidarymo ar nesusidarymo, tačiau, kaip nurodyta Sprendime, pareiškėjo asmens duomenys VE ir VŠT tvarkomi teisėtai, šilumos tiekimo sutarties vykdymo, mokesčių apskaičiavimo ir skolų išieškojimo, kurie yra sutarties vykdymo dalis, tikslais. Inspekcijai buvo pateikta informacija apie pareiškėjo įsiskolinimus bendrovėms – VE ir VŠT.

3.2.       Nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo nustatyta, kad VE laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 1  d. iki 2017 m. kovo 29 d. vykdė licencijuojamą šilumos bei karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste pagal Sutartį. 2017 m. kovo 29 d. baigus galioti Sutarčiai, vadovaujantis Sutarties 13 priedu, pareiškėjo asmens duomenys buvo perduoti VŠT. Daugiabutis namas ir jame esantis pareiškėjui priklausantis butas yra prijungti prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir šildomi centralizuotai tiekiama šilumos energija. Pareiškėjas nebuvo sudaręs individualios rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su VE, tačiau butui vartojant VE teikiamą šilumos energiją, vertintina, kad pareiškėjas ir VE konkliudentiniais veiksmais sudarė neterminuotą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, karšto vandens tiekimo atjungimas butui ir centralizuotas šilumos tiekimas nėra tapačios paslaugos, todėl pareiškėjas klaidina, nurodydamas, kad VE atjungus karšto vandens tiekimą pareiškėjo butui neturėjo būti tiekiama ir šilumos energija.

3.3.       Nors pareiškėjas nesutinka, kad VE tinkamai įgyvendino jo teisę būti informuotam apie jo asmens duomenų tvarkymą, tačiau su tokiais teiginiais nesutiktina, kadangi pareiškėjo skundo nagrinėjimo Inspekcijoje metu VE 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. 013-01-66 tai patvirtinančius įrodymus Inspekcijai pateikė. Atitinkamai ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) numatyta prievolė duomenų valdytojui suteikti duomenų subjektui kitą papildomą informaciją (išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas tokią informaciją jau turi), kam, kokius duomenų subjekto asmens duomenis duomenų valdytojas teikia ir kokiais tikslais, buvo tinkamai įgyvendinta.

3.4.       VŠT ir Sergel 2018 m. balandžio 4 d. ikiteisminio skolos išieškojimo sutartis Nr. 274 ir šios sutarties priedas „Asmens duomenų tvarkymo sutartis“ (toliau – ir Ikiteisminio skolos išieškojimo sutartis) buvo sudaryta iki 2018 m. gegužės 25 d., kai buvo pradėti taikyti BDAR reikalavimai, todėl sudarymo metu ji ir neprivalėjo atitikti BDAR 28 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Be to, net ir galiojant šiems reikalavimams, faktas, kad Ikiteisminio skolos išieškojimo sutartyje nėra nurodyta visa pagal BDAR 28 straipsnio 3 dalį reikalaujama informacija, nepakeičia fakto, kad VŠT pareiškėjo asmens duomenis perdavė Sergel, kaip savo duomenų tvarkytojui. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad VŠT pareiškėjo ir kitų duomenų subjektų asmens duomenų tvarkymui negalėjo pasitelkti duomenų tvarkytojo, ar kad šiuo duomenų tvarkytoju negalėjo būti Sergel bei atitinkamai, kad toks tvarkytojo pasitelkimas pareiškėjo asmens duomenų tvarkymui buvo neteisėtas.

3.5.       Kadangi pareiškėjo skundo gavimo metu nebuvo žinomas Sergel statusas, t. y. ar Sergel, tvarkydama pareiškėjo asmens duomenis, veikia kaip VŠT duomenų tvarkytojas, ar gavo pareiškėjo asmens duomenis kaip savarankiškas duomenų valdytojas, o pareiškėjas, be kita ko, skundėsi ir dėl jo asmens duomenų apie įsiskolinimą tvarkymo, Inspekcija, siekdama visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti pareiškėjo skundą, tyrė ir galimą pareiškėjo asmens duomenų perdavimą UAB „Creditinfo Lietuva“. Kaip ir nurodyta Sprendime, toks perdavimas nenustatytas, tai Inspekcijai patvirtino Sergel.

3.6.       Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nenustatė jokių pažeidimų ir priėmė Sprendimą pareiškėjo skundą atmesti, todėl nebuvo jokio pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju ar juo labiau surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VE atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

4.1.       Kadangi pareiškėjas nebuvo sudaręs individualios rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su VE, buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiams esant prijungtiems prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, laikytina, kad VE, kaip šilumos tiekėja, konkliudentiniais veiksmais sudarė su pareiškėju neterminuotą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl pareiškėjas, nebūdamas buto savininku, nepagrįstai neigia sudarytą šilumos pirkimo-pardavimo sutartį.

4.2.       VE atliekamam pareiškėjo asmens duomenų tvarkymui taikyti ADTĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.), BDAR 6 straipsnio 1 dalies b, c, punktai. Duomenų subjekto teisė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu nėra absoliuti (BDAR 21  str. 1 d.). Pareiškėjo nurodomas nesutikimas tvarkyti jo asmens duomenis negalėjo būti įgyvendintas.

4.3.       Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. kovo 29 d. baigė galioti Sutartis, kurios pagrindu VE vykdė šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniuje (buvo išduota šilumos tiekimo licencija), o nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste pradėjo vykdyti VŠT, VE, duomenų valdytoja, perdavė VŠT, kitam duomenų valdytojui, vartotojų duomenis, įskaitant ir pareiškėjo duomenis, Duomenų valdytojų valstybės registre įregistruotiems teisėtiems duomenų tvarkymo tikslams pasiekti. VE el. laišku pareiškėjas 2017 m. sausio 25 d. buvo raštu informuotas apie jo duomenų perdavimą VŠT, taip pat tai buvo padaryta su 2017 m. vasario-kovo mėn. sąskaitomis pateiktais pranešimais. Šiuos įrodymus VE pateikė ir Inspekcijai, jie yra ir byloje. Todėl pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad nėra jokių įrodymų apie šį jo informavimą.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VŠI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip Inspekcija ir VE atsiliepimuose į pareiškėjo skundą. Pabrėžė, kad Inspekcija tinkamai ir išsamiai ištyrė pareiškėjo skundą, nepažeidė Sprendimo priėmimą reglamentuojančių teisės normų o priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Sergel atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir visiškai palaiko Inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus. Inspekcija tinkamai atliko tyrimą ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei remdamasi objektyviais duomenimis priėmė motyvuotą Sprendimą.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8.       Teismas, vadovaudamasis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 ir 6 punktais, priėjo prie išvados, kad jei daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017  m. kovo 29 d. VE vykdė licencijuojamą šilumos bei karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste pagal 2002 m. vasario 1 d. sudarytą Sutartį. Bendrovė baigė vykdyti licencijuojamą šilumos energijos tiekimo veiklą 2017 m. kovo 29 d. Nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste pradėjo vykdyti VŠT. Namas, kuriame yra pareiškėjui priklausantis butas, prijungtas prie centralizuotos šilumos energijos tiekimo sistemos. Pareiškėjo butas prijungtas prie namo šildymo sistemos ir šildomas centralizuotai tiekiama šilumos energija. Kadangi pareiškėjo buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai yra prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, laikytina, kad VE, kaip šilumos tiekėja, žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su pareiškėju neterminuotą šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo butui būtų atjungtas šilumos energijos tiekimas. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pareiškėjo argumentai, kad jis nėra sudaręs sutarties su šilumos tiekėju, yra nepagrįsti.

9.       Teismas pažymėjo, kad iki 2018 m. gegužės 25 d. BDAR įsigaliojimo asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimai buvo įtvirtinti ADTAĮ. VE, kaip duomenų valdytojas, buvo registruotas Asmens duomenų valdytojų valstybės registre. Šilumos vartotojų duomenis bendrovė tvarkė šiame registre įregistruotais tikslais, įskaitant, sutarčių sudarymą, mokesčių apskaičiavimą, skolų išieškojimą ir kt. VE pagal Šilumos ūkio įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus vykdė licencijuotą šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste, todėl atitinkamai bendrovės teisėtas interesas buvo gauti mokesčius už suteiktas paslaugas (prekę). Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvada, kad VE pagrįstai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis dviem tikslais – sutarčiai sudaryti ir vykdyti, taip pat mokesčiams paskaičiuoti ir juos surinkti. VE 2017 m. kovo 29 d. baigė vykdyti licencijuojamą šilumos tiekimo veiklą, o šią veiklą Vilniaus mieste nuo 2017 m. kovo 30 d. pradėjo vykdyti VŠT, atitinkamai ši energetikos įmonė atliko ir imperatyvią pareigą paskirstyti vartotojams jų suvartotą šilumos energijos kiekį, skaičiuoti mokesčius už teikiamas paslaugas (prekę) ir juos surinkti iš vartotojų. Tik VE, tiek VŠT, esant registruotiems duomenų valdytojais Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, turėjo teisę tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis ir tai atitinka ADTAĮ 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies 2, 5–6 punktų reikalavimus.

10.       Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog VŠT yra sudarę su skolų išieškojimo įmone Sergel Ikiteisminio skolos išieškojimo sutartį, kurios pagrindu Sergel teikia VŠT ikiteisminės debitorinės skolos išieškojimo bei su juo susijusių teisinių dokumentų parengimo paslaugas. VŠT turėjo teisę tam tikras atliekamas funkcijas įgyvendinti pasitelkusi trečiąsias šalis, ką ir padarė, sudarę sutartį su skolų išieškojimo įmone Sergel, o Sergel turi teisę tvarkyti asmens duomenis, veikdama kaip duomenų tvarkytoja ir vykdydama veiksmus VŠT naudai, mokumo vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais. Asmens duomenys Sergel, kaip duomenų tvarkytojui, yra perduoti teisėtai, siekiant apginti VŠT teisėtus interesus bei išieškoti (atgauti) susidariusią skolą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Sergel tvarkydama pareiškėjo duomenis saugojo asmens duomenų paslaptį, pareiškėjo asmens duomenų kitiems asmenims neteikė.

11.       Teismas, vadovaudamasis ginčo metu galiojusio ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) ir BDAR 21 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad duomenų subjekto teisė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu nėra absoliuti, o nagrinėjamu atveju negali būti taikoma apskritai, kadangi pareiškėjo asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) (atitinkamai BDAR 6 str. 1 d. b p.).

12.       Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Inspekcija taikė ne tos redakcijos ADTAĮ, ir pažymėjo, kad Inspekcija pagrįstai ginčo santykiui dėl pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo taikė iki 2018 m. liepos 15 d. galiojusios redakcijos ADTAĮ.

13.       Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigia, jog Inspekcija nepasisakė dėl jo reikalavimo išreikalauti iš VE dokumentą, tačiau Inspekcijai nebuvo pagrindo pasisakyti dėl šio rašto išreikalavimo ir VŠT 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. SD-1301, kadangi ir pats pareiškėjas jį pateikė su skundu Inspekcijai.

14.       Teismas pabrėžė, kad Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nenustatė jokių pažeidimų ir priėmė Sprendimą pareiškėjo skundą atmesti, todėl neturėjo pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims.

15.       Teismas, ištyręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos rašytinę medžiagą, priėjo prie išvados, kad Inspekcija Sprendimą priėmė išnaudojusi visas ADTAĮ jai suteiktas priemones, ištyrė visas reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas nenustatė, kad Inspekcija, priimdama Sprendimą, būtų pažeidusi VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, netenkino ir reikalavimo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

16.                      Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

16.1.                       Inspekcijos atstovė teismo posėdyje patvirtino, jog Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, faktinių aplinkybių dėl administracinio nusižengimo iš viso nevertino. Teismo sprendime dėl šių faktų iš viso nepasisakyta. Iš teismo sprendimo matyti, jog į teismo sprendimą buvo perkeltos tik atskiros Inspekcijos Sprendimo ir Inspekcijos atsiliepimo į skundą pastraipos, o dėl pareiškėjo motyvų ir netinkamo teisės normų taikymo teismas nepasisakė, jų nenagrinėjo ir nevertino. 

16.2.                      Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su VE, kaip ir su VŠT, rašytinės šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nėra sudaręs. Taip pat nustatyta, kad VE butui karšto vandens tiekimą atjungė, o tai reiškia, jog VE, atjungdama karšto vandens tiekimą (butui šilumos energijos), savo veiksmais pati patvirtino, kad pareiškėjas išreiškė valią nesudaryti jokios sutarties ir nepirkti iš šios bendrovės paslaugos. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Vilniaus mieste šilumos energiją dar tiekia ir kitos įmonės, su kuriomis pareiškėjas taip pat gali sudaryti sutartį dėl šilumos energijos tiekimo butui (buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginių prijungimas prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų dar nereiškia, kad šilumos energiją tiekia tik VE ar VŠT), tačiau teismas ir šių skundo motyvų nenagrinėjo, nevertino ir dėl jų nepasisakė.

16.3.                      Pareiškėjo prašymus išreikalauti iš VE šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį su namo statytoju UAB „Infra būstas“ teismas atmetė, o VE atstovė teisme patvirtino, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. pareiškėjui sąskaitos rašytos pagal namo administratoriaus pateiktą informaciją apie butus ir jų savininkus, o ar namo administratorius turėjo pareiškėjo įgaliojimą tokius duomenis pateikti, atstovė nežinojo. Teismas dėl šių prieštaravimų nepasisakė ir šių prieštaravimų nepašalino, bet tokie faktai patvirtina, kad naujai pastatytame name, iki kol 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjas įsigijo butą iš namo statytojo UAB „Infra būstas“, visais atvejais šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su VE buvo sudariusi UAB „Infra būstas“. Neišsireikalavus VE sutarties su namo statytoju UAB „Infra būstas“ ir nenustačius, ar iki 2014 m. spalio 22 d. UAB „Infra būstas“ sudaryta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su VE yra galiojanti, ir (ar) pagal jos sąlygas teisės ir pareigos perėjo ar neperėjo pareiškėjui, o jeigu ir perėjo, tai nuo kada, daryti išvadą, kad pareiškėjas pats žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais yra sudaręs neterminuotą šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad Vilniaus energija pareiškėjo duomenis tvarkė teisėtai.

16.4.                      Pareiškėjas butą įsigijo 2014 m. spalio 22 d., todėl jam sistemiškai taikytinos Direktyvos 2011/83/ES (3, 27 ir 28 str.) ir CK VI knygos II dalies papildyto XVIII1 skyriaus „Vartojimo-sutarys“, įskaitant CK 6.22816 straipsnio, nuostatos. Inspekcija nurodo pasenusią teismų praktiką, kuri šio ginčo nagrinėjimui yra visiškai neaktuali. Kadangi pareiškėjo (vartotojo) teisės prieš verslininko turi prioritetą, todėl šiuo konkrečiu atveju Inspekcija ir teismas neteisingai ir nepagrįstai taikė žemesnės teisinės galios Aprašo 5 ir 6 punkto nuostatas.

16.5.                      Teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino bei sprendime nepasisakė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis iki 2018 m. liepos 15 d. galiojusiu ADTAĮ 23 straipsniu, 2017 m. sausio 13 d. uždraudė VE tvarkyti bei perduoti jo asmens duomenis VŠT ir (ar) bet kuriam kitam trečiajam asmeniui, taip pat reikalavo juos sunaikinti. Kadangi ir po pareiškėjo uždraudimo VE vis tiek perdavė pareiškėjo asmens duomenis VŠT, o VŠT ir Sergel, buvo iš esmės pažeisti ADTAĮ (įstatymo, redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.) 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, o pareiškėjo asmens kodas tvarkytas (perduotas) neteisėtai, todėl teismas, kaip ir Inspekcija, šiuo konkrečiu atveju netinkamai taikė ADTAĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.) 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir 23  straipsnį.

16.6.                      Tiek CK nuostatos, tiek teismų praktika patvirtina, jog tam, kad reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui (būtų panaudotas prieš skolininką), skolininkas turi būti tinkamai, įstatymo nustatytu būdu informuotas apie cesijos sutarties sudarymo faktą. Taigi tokiu atveju, kad subjektas (nagrinėjamu atveju VŠT) galėtų naudotis ADTAĮ nuostatomis dėl asmens duomenų tvarkymo asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti, pareiškėjas turėjo būti informuotas apie reikalavimo perleidimą, pateikiant atitinkamus įrodymus, o, tokių nesant, pareiškėjo duomenys perduodami neteisėtai.

16.7.                      Teismo posėdžio metu taip pat nustatyta, kad tarp VE ir VST reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo sudaryta visai ir jos nėra, o pareiškėjui nebuvo perduota ir su Dalkia 2002 m. vasario 1 d. sudaryta Sutartis. Tačiau ir dėl šių patvirtintų faktų teismo sprendime nepasisakyta. Be to, nustatyti faktai, kad reikalavimo perleidimo sutarties nėra, patvirtina, kad Inspekcija, Sprendime gindama verslininkų pusę, dar ir melagingai nustatė, kad pareiškėjas apie sutartinį įsiskolinimo reikalavimo perleidimą buvo informuotas VE ir VST tinklalapiuose ir visuomenės informavimo priemonėse (kai sutarties iš viso nėra). Kadangi tarp VE ir VŠT reikalavimo perleidimo sutartis, įskaitant ir dėl tariamos pareiškėjo skolos perdavimo, iš viso nebuvo sudaryta, o ir Sutartis pareiškėjui nebuvo perduota, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo duomenys (ypatingai jo asmens kodas) buvo perduoti neteisėtai, o Inspekcija ir teismas netinkamai taikė, o tiksliau nepagrįstai netaikė CK 6.109  straipsnio 5 ir 7 dalyse nustatytų imperatyvių reikalavimų ir nukrypo nuo skunde teismui nurodytos suformuotos administracinių teismų praktikos.

16.8.                      Pareiškėjo skundas su priedais Inspekcijai, taip pat ir trečiųjų asmenų teikti dokumentai Inspekcijai, patvirtina, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo perduodami su vieninteliu neva susidariusios skolos išsiieškojimo tikslu, o tai paneigia Inspekcijos Sprendimo išvadą, kad VE pareiškėjo asmens duomenis tvarkė šilumos tiekimo sutarties vykdymo, mokesčių apskaičiavimo ir skolų išsiieškojimo tikslais. Tačiau teismas ir šių skundo motyvų nenagrinėjo ir dokumentų nevertino bei dėl jų nepasisakė. Nesant pareiškėjo net menamos skolos, VE, VST ir Sergel pareiškėjo asmens kodą ir kitus jo duomenis su tikslu išsiieškoti skolą tvarkė (perdavė vieni kitiems) neteisėtai.

16.9.                      Inspekcijos sprendime nustatyta, kad pareiškėjo asmens duomenys 2018 m. gegužės 16 d. buvo perduoti Sergel pagal VŠT ir Sergel 2018 m. balandžio 4 d. ikiteisminio skolos išieškojimo sutartį Nr. 274 ir šios sutarties priedą „Asmens duomenų tvarkymo sutartis“. Tačiau, kaip matyti iš Inspekcijos su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų, VŠT 2018 m. kovo 22 d. elektroniniu paštu siuntė 2018 m. kovo 22 d. sutartį Nr. SUT-274 „Ikiteisminio Debitorinės skolos išieškojimo bei su juo susijusių teisinių dokumentų parengimo paslaugų sutartis“, prašė pasirašyti šį dokumentą elektroniniu parašu ir pasirašytą grąžinti, tačiau jokios sutarties „neprikabino“. Pateikta Ikiteisminio skolos išieškojimo sutartis yra be datos, be numerio ir šalių nepasirašyta, tarp sutarties priedų jokia Asmens duomenų tvarkymo sutartis nėra pridedama. Todėl iš kokių duomenų Inspekcija neva nustatė, kad tai yra būtent Ikiteisminio skolos išieškojimo sutartis, iš viso nesuprantama, kaip nesuprantama, ir kokios sutarties priedas bei kokios datos ir numerio yra ir nepasirašyta Asmens duomenų tvarkymo sutartis. Teismas šių nurodytų faktinių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino.

16.10.                      Inspekcija Sprendime pasisakė tik dėl to, kad Sergel neva neperdavė pareiškėjo asmens duomenų UAB „Creditinfo Lietuva“, o ar pastaroji bendrovė tikrai jų negavo (jai nebuvo perduoti), Inspekcija nenustatinėjo. Taip pat skundo dėl Sergel pareiškėjo asmens duomenų perdavimo advokatams, auditoriams ir pan. Inspekcija vėlgi neišnagrinėjo.

16.11.                      Inspekcija pati nustatė, kad Ikiteisminio skolos išieškojimo sutartis ir šios sutarties priedas „Asmens duomenų tvarkymo sutartis“ neatitinka ir BDAR 28 straipsnio 3 dalies bei 28 straipsnio 3 dalies e punkto reikalavimų, kas neginčijamai įrodo, jog pareiškėjo asmens duomenys, ypač jo asmens kodas, ir Sergel buvo perduoti (tvarkomi) neteisėtai, pažeidžiant netgi abiejų redakcijų ADTAĮ 3, 5 ir 7 straipsniuose bei BDAR 6 straipsnyje nustatytas asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygas. Teismas ir šių skundo motyvų nenagrinėjo, nevertino ir dėl jų nepasisakė.

16.12.                      Pareiškėjas ir jo atstovas prašė teismo nesivadovauti Sergel atsiliepimu į pareiškėjo skundą, kadangi jis pasirašytas bendrovės neįgalioto asmens, tačiau teismas ir dėl šio prašymo nepasisakė, o atsiliepimo argumentus į sprendimą įrašė (tai dar kartą įrodo, kad teismo sprendimą surašė posėdyje nedalyvavęs asmuo). Be to, ir Inspekcijos įgaliojimą jos atstovė į bylą pateikė tik praėjus kelioms valandoms po to, kai jau byla buvo išnagrinėta iš esmės, o tai įrodo, jog teismo posėdyje Inspekcijos atstovė dalyvavo neturėdama įgaliojimų, ko teismas prieš posėdį nepatikrino. Taigi ir šie esminiai procesiniai pažeidimai sudaro pagrindą ginčijamą teismo sprendimą naikinti.

2.                      Atsakovas Inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

17.1.                      Teismas nurodė konstatuotas aplinkybes, pagrindė savo motyvus argumentais, taip pat pasisakė, kodėl tam tikri pareiškėjo argumentai buvo vertinti kaip nepagrįsti. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai jas kvalifikavo, todėl pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nemotyvavo savo procesinio sprendimo, yra nepagrįsti.

17.2.                      Inspekcijos atstovas pateikė teismui įgaliojimą atstovauti Inspekciją Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Tai, kad įgaliojimas buvo įkeltas į sistemą, nesudaro pagrindo teigti, kad įgaliojimas buvo pateiktas po posėdžio – į sistemą įgaliojimą po posėdžio įkėlė teismo darbuotoja. Be to, įgaliojimas atstovauti teisme buvo užregistruotas Inspekcijos Duomenų valdymo sistemoje 2020 m. vasario 13 d., t. y. atstovavimo pagrindą įrodantis dokumentas buvo parengtas ir pateiktas iki posėdžio teisme.

17.3.                      Pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi ne duomenų subjekto sutikimo, o sutartinės prievolės pagrindu, įtvirtintu iki 2018 m. liepos 16 d. galiojusio ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pareiškėjas negalėjo reikalauti ištrinti jo duomenų ar uždrausti juos tvarkyti, ar perduoti tretiesiems asmenims, kadangi asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas iš sutarties atsiradusiai prievolei įgyvendinti.

17.4.                      Pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ar priimtas pažeidžiant teisės normas, pareiškėjas skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kurie sudarytų pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

3.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo VE atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymėjo, kad:

18.1.                      Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo ir VE sudarytos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, teisingai taikė CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo remtis CK normomis, reguliuojančiomis bendruosius vartojimo sutarčių santykius.

18.2.                      VE teisėtai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis bei teisėtai juos perdavė VŠT. Tai pagrindžia byloje esantys įrodymai, kurie yra pakankami išnagrinėti kilusiam ginčui dėl pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo bei perdavimo. Tiek Inspekcija, tiek teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, Inspekcijos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, dėl ko nėra pagrindo jį naikinti.

4.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo VŠT atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymėjo, kad:

19.1.                      Nesant duomenų, jog pareiškėjas nėra buto savininkas, ar kad jo butas yra teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo, teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog jis nėra sudaręs sutarties su šilumos energijos tiekėjais, atmestini kaip nepagrįsti, yra visiškai pagrįsta ir atitinkinanti teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes.

19.2.                      Pagrįstai konstatuota, kad duomenų subjekto teisė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu nėra absoliuti, ir nagrinėjamu atveju negali būti taikoma apskritai, kadangi pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi vadovaujantis ADTAI 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) (atitinkamai BDAR 6 str. 1 d. b p.), o būtent asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas. Todėl laikytina, kad VŠT nuo 2017 m. kovo 30 d. teisėtai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis ir pareiškėjo prašymas tiekėjai nutraukti jo duomenų tvarkymą pagrįstai buvo atmestas.

19.3.                      Tiek VE, tiek VŠT tinkamai susitarė dėl reikalavimo į skolą perleidimo ir pranešė apie reikalavimo teisių į skolą perleidimo faktą bei įgyvendino ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) nustatytą prievolę duomenų valdytojui suteikti duomenų subjektui kitą papildomą informaciją (išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas tokią informaciją jau turi), kam, kokius duomenų subjekto asmens duomenis duomenų valdytojas teikia ir kokiais tikslais.

19.4.                      VŠT turėjo teisę tam tikras atliekamas funkcijas įgyvendinti pasitelkusi trečiąsias šalis, ką ir padarė, sudariusi sutartį su skolų išieškojimo įmone Sergel, o Sergel turi teisę tvarkyti asmens duomenis, veikdama kaip duomenų tvarkytoja ir vykdydama veiksmus VŠT naudai, mokumo vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais. Asmens duomenys Sergel, kaip duomenų tvarkytojui, yra perduoti teisėtai, siekiant apginti VŠT teisėtus interesus bei išieškoti (atgauti) susidariusią skolą.

IV.

5.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą eA-1275-261/2021 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje panaikinimo, 2021 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmetė.

6.                      Teismas nustatė, jog pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei teisės taikymo ginčo santykiams, bei pažymėjo, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą teismo sprendimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tuo pagrindu patikrino ginčijamo Inspekcijos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

7.                      Teismas, pasisakydamas dėl teisės taikymo šio ginčo santykiams, pažymėjo, kad teismo sprendimas dėl materialiosios teisės normų pažeidimo gali būti pakeistas arba panaikintas tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimui iš esmės pritaria ir jame išdėstytų argumentų nebekartoja, bei pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs bylai reikšmingas, aplinkybes, šioje byloje iš esmės tinkamai taikė teisę. Pats teismo sprendimas priimtas ir paskelbtas laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytos tvarkos.

8.                      Teismas sprendė, kad šio ginčo apimtyje nėra pagrindo vertinti ir nevertinami pareiškėjo sutartiniai santykiai dėl šilumos energijos savo buitinėms reikmėms pirkimo ir šios sutarties pagrindu galbūt atsiradusio įsiskolinimo. Šie santykiai šiam ginčui yra reikšmingi tik tiek, kad tokia sutartis buvo sudaryta, ji atitinka CK 6.384 straipsnio 1 dalies sąlygas, kurios nėra paneigtos, ir jos pagrindu buvo tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys. Minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai galėtų būti civilinės bylos, kuri galėtų būti kildinama iš galimo civilinių teisinių santykių pažeidimo, nagrinėjimo dalykas, bet nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

9.                      Teismas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo ribose nesant pagrindo paneigti, kad pareiškėją ir VE siejo sutartiniai šilumos energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) santykiai, konstatuotina, kad Inspekcija pagrįstai nustatė, jog VE asmens duomenis tvarkė ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) pagrindu. Inspekcija taip pat pagrįstai nustatė, kad VE įvykdytas pareiškėjos asmens duomenų perdavimas VŠT, pagal Sutartį (t. y. 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį) minėtai bendrovei perėmus iš VE reikalavimo teisę į pareiškėjo prievolių iš sutartinių energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) santykių įvykdymą, atitiko ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.), CK 6.101 straipsnio 1 dalies ir 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas sprendė, kad taip pat nėra pagrindo vertinti kaip nepagrįstos Inspekcijos išvados, kad pareiškėjo teisė būti informuotam apie jo asmens duomenų tvarkymą (reikalavimų į pareiškėjo prievolinių įsipareigojimų, kylančių iš sutartinių energijos pirkimo-pardavimo santykių, įvykdymą perleidimą VŠT), buvo įgyvendinta pagal ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) reikalavimus. Tai patvirtina bylos duomenys (pvz., VE 2017 m. sausio 25 d. elektroninis laiškas pareiškėjui). Inspekcija pagrįstai nustatė ir tai, kad VŠT, būdama šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartinių santykių šalimi ir tuo pagrindu asmens duomenų valdytoja, galėjo pareiškėjo asmens duomenis perduoti Sergel, kaip turimų duomenų tvarkytojui (ADTAĮ 30 str. 3 d. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.), BDAR IV skyrius). Nustačius, kad pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi esant teisiniam pagrindui, t. y. jį su bendrovėmis siejant sutartiniams šilumos energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) santykiams, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad duomenų valdytojai (tvarkytojai) neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymus, jog jo duomenys nebebūtų tvarkomi (būtų sunaikinami), nes tam nebuvo jokio pagrindo nei pagal ADTAĮ (įstatymo redakciją, galiojusią iki 2018 m. liepos 15 d. ir galiojančią nuo 2018 m. liepos 16 d.), nei pagal BDAR. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju jo duomenys buvo perduoti ir kitiems subjektams (pvz., UAB „Creditinfo Lietuva“, advokatams, auditoriams ir pan.), yra niekuo nepagrįsti, dėl to Inspekcija pagrįstai šiuo aspektu taip pat nenustatė jokių pažeidimų.

10.                      Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimą pagrindė, dėl ko išnagrinėjęs pareiškėjo skundą nenustatė asmens duomenų tvarkymo pažeidimų. Tai, kad Inspekcija Sprendime nepasisakė, dėl ko nesurašė administracinio nusižengimo protokolo, nėra esminis Sprendimo trūkumas, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Sprendimą. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, o Sprendimo nurodymas pašalinti VŠT ir Sergel duomenų tvarkymo sutarties trukumus, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nebuvo pagrindas konstatuoti administracinio nusižengimo sudėtį ir tenkinti kitus pareiškėjo skundo Inspekcijai reikalavimus.

11.                      Teismas detaliau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, nes konstatavo, jog bet kuriuo atveju vienoks ar kitoks jų vertinimas nepakeistų šios bylos išnagrinėjimo rezultato.

V.

12.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti J. K. 2021 m. spalio 13 d. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020  m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB ,,Vilniaus energija“, AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB ,,Sergel“), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

13.                      Pareiškėjas nurodo tokius prašymo atnaujinti procesą argumentus:

28.1.                      Pareiškėjas, kreipdamasis į Inspekcija, vienu iš skundo reikalavimu Inspekcijos prašė surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims, pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą perduoti teismui. Inspekcijai dėl šio reikalavimo nepasisakius iš viso, pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti Inspekcijos Sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio imperatyvių reikalavimų, o pirmosios instancijos teismui nepasisakius dėl minėto reikalavimo, toks Inspekcijos Sprendimo negaliojimo pagrindas buvo nurodytas ir apeliacinės instancijos teismui.

28.2.                      LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartimi dėl pareiškėjo nurodyto pagrindo pasisakė, jog tai, kad Inspekcija Sprendime nepasisakė, dėl ko nesurašė administracinio nusižengimo protokolo, nėra esminis Sprendimo trūkumas, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Sprendimą.

28.3.                      Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai suformuota, kad institucijai visiškai neišnagrinėjus bet kurio iš pareiškėjo reikalavimų, toks institucijos sprendimas neatitinka VAĮ 8  straipsnio reikalavimų ir vien tuo pagrindu yra naikinamas (LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1082-525/2021, 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-946-415/2020 ir kt.).

28.4.                      Inspekcija dėl pareiškėjo skundo 2 punkto reikalavimo nepasisakė ir jo neišnagrinėjo visai (Sprendimas šioje dalyje be motyvų), dėl ko nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas (sprendimas šioje dalyje be motyvų). 

28.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, be motyvų atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl administracinio nusižengimo protokolo nesurašymo (apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenurodė jokių motyvų, kodėl šiuo konkrečiu atveju Inspekcija neturėjo pareigos išnagrinėti minėto pareiškėjo Skundo reikalavimo), akivaizdžiai netinkamai taikė VAĮ 8 straipsnio nuostatas (materialinės teisės normas) ir nukrypo nuo tokiu atveju identiškose bylose vieningos administracinių teismų praktikos, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis procesas turėtų būti atnaujintas 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų).

28.6.                      Byloje nustatyta, kad VE pareiškėjo asmens duomenis tvarkė nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d., o vėliau juos be pareiškėjo sutikimo ir jam prieštaraujant perdavė VŠT, todėl Inspekcija ir teismai ginčo santykiams minėtu laikotarpiu turėjo taikyti metu galiojusią ADTAĮ redakciją, kurios 7 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad naudoti asmens kodą, kai tvarkomi asmens duomenys, galima tik gavus duomenų subjekto sutikimą, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, kai asmens kodą naudoti draudžiama.

28.7.                      BDAR taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl nagrinėjamu atveju VE tvarkant ir neteisėtai perduodant VŠT pareiškėjo asmens duomenis, BDAR dar negaliojo, todėl teismai atgaline data akivaizdžiai netinkamai ir nepagrįstai taikė BDAR nuostatas, ir taip padarė akivaizdų esminį materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą.

28.8.                      Pareiškėjas niekam jokio sutikimo dėl asmens duomenų (ir asmens kodo) tvarkymo nėra davęs, o 2017 m. sausio 13 d. VE yra aiškiai pareiškęs, jog: 1) kategoriškai nesutinka, kad J. K. bet kokie asmens duomenys būtų perduoti VŠT ir / ar bet kuriam kitam trečiajam asmeniui; 2) reikalauja sunaikinti visus VE turimus bet kokius J. K. asmens duomenis. 

28.9.                      Kaip vieną iš Skundo Inspekcijai argumentų pareiškėjas buvo nurodęs ADTAĮ 7  straipsnio 2 dalies pažeidimą, VE neteisėtai tvarkius ir 2017 m. kovo 29 d. neteisėtai perdavus VŠT pareiškėjo asmens kodą, tačiau Inspekcija ir teismai dėl ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalies taikymo nepasisakė visai ir šios materialiosios teisės normos netaikė, taip padarant akivaizdų materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą, ir dėl buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 ir 10 p.).

28.10.                      Pareiškėjas butą (duomenys neskelbtini) naujai pastatytame name (namo statytojas UAB „Infra būstas“) įsigijo 2014 m. spalio 22 d., jau galiojant Direktyvos 2011/83/ES nuostatoms. Direktyvos 2011/83/ES 3 straipsnyje nustatyta, kad ši direktyva taip pat taikoma sutartims dėl vandens, dujų, elektros energijos arba centralizuoto šilumos tiekimo, įskaitant dėl viešųjų tiekėjų atliekamo tiekimo, jei šios prekės tiekiamos pagal sutartį. Direktyvos 2011/83/ES 27 straipsnyje nurodyta, kad vartotojas atleidžiamas nuo pareigos atlyginti, jei tiekiamos neužsakytos prekės, vanduo, dujos, elektros energija, centralizuota šiluma ar skaitmeninis turinys arba teikiamos neužsakytos paslaugos, kas yra draudžiama pagal Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnio 5 dalį ir I priedo 29 punktą. Tokiais atvejais, jeigu vartotojas, kuriam be užsakymo teikiamos prekės arba paslaugos, neatsako prekiautojui, tai nereiškia, kad jis sutinka jas pirkti.

28.11.                      Įgyvendinant šią Direktyvą 2011/83/ES, nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymas Nr. XII-700 (25 str.), kuriuo buvo Kodekso šeštosios knygos II dalis papildyta XVIII1 skyriumi „Vartojimo sutarys“, o jame buvo įvestas CK 6.22816 straipsnis „Prekių ar paslaugų teikimas be vartotojo užsakymo“, kur nustatyta, jog:  <...>. 3. Pareiga įrodyti, kad vartotojas išreiškė valią sudaryti vartojimo sutartį (užsakė prekes ar paslaugas) tenka verslininkui. Pareiškėjo nuomone, minėtos Direktyvos 2011/83/ES ir CK nuostatos taikytinos ginčo atveju, jas aiškinant pareiškėjo kaip vartotojo naudai.

28.12.                      Vilniaus mieste šilumos energiją dar tiekia Balterma ir Co, UAB ir UAB „Vilniaus valda“, todėl vien buto šilumos tiekimo – vartojimo įrenginių prijungimas prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, visiškai nereiškia pareiškėjo žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais sutarties su VE ar VŠT sudarymo. Šilumos pirkimo – pardavimo sutartį su VE buvo ir yra sudariusi UAB „Infra būstas“, ši sutartis šalims turi įstatymo galią, tačiau pirmosios instancijos teismui atsisakius išreikalauti Sutartį ir jos neįvertinus, motyvuojamojoje dalyje liko neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, išreikštus VE ir UAB „Infra būstas“ sudarytoje Sutartyje, dėl to nepasisakė ir apeliacinis teismas, ir tai sąlygojo neteisingą bylos išsprendimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.).

28.13.                      Inspekcija ir teismai, padarydami akivaizdų esminį materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą, nepagrįstai netaikė būtent šiam ginčui teisiškai reikšmingų CK 6.189 straipsnio 1 dalies bei Direktyvos 2011/83/ES 3, 27 ir 28 straipsnių ir CK šeštosios knygos II dalies papildyto XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutarys“, įskaitant CK 6.22816 straipsnio, nuostatų, ir tuo pačiu akivaizdžiai netinkamai taikė atskirai paimtas materialinės teisės normas (CK 6.384 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d. ir Aprašo 5 ir 6 p.), kas lėmė ir netinkamas išvadas, kad pareiškėją ir VE siejo sutartiniai šilumos energijos tiekimo santykiai, tai ir dėl to byla išspręsta neteisingai (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 ir 10 p.). Apeliacinis teismas taip pat padarė BDAR taikymo pažeidimą, netinkamai taikydamas jo nuostatas atgaline data, kas irgi vertintina kaip pagrindas atnaujinti procesą.

14.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo VE pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo šį prašymą atmesti, kaip nepagrįstą, ir pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

29.1.                      Pareiškėjas, prašymą dėl proceso atnaujinimo grįsdamas aplinkybe, jog Inspekcija neišnagrinėjo jo reikalavimo dėl administracinio nusižengimo protokolo surašymo pažeidimą padariusiems asmenims, pareiškėjo pripažinimo nukentėjusiuoju ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo perdavimo teismui, dėl to nepasisakė ir teismai, pažymi, jog Inspekcija, teikdama 2020 m. sausio 14 d. atsiliepimą Vilniaus apygardos teismui į pareiškėjo skundą labai aiškiai ir plačiai pasisakė būtent dėl šio pareiškėjo reikalavimo.

29.2.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2020 m. kovo 5 d. sprendimą jame dėl minėto pareiškėjo argumento taip pat konstatavo, jog Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. skundą, nenustatė jokių pažeidimų ir priėmė sprendimą pareiškėjo Skundą atmesti, todėl neturėjo pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims.

29.3.                      Tiek teismai, tiek Inspekcija išnagrinėjo bei įvertino minėtus pareiškėjo Skundo reikalavimus ir priėmė pagrįstą sprendimą jį atmesti, nenustačius pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims.

29.4.                      Pasisakydama dėl ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalies taikymo pažeidimo, VE neteisėtai tvarkius ir 2017 m. kovo 29 d. neteisėtai perdavus VŠT pareiškėjo asmens kodą, VE pažymi, jog pareiškėjas teigia tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi VE niekada nedisponavo ir netvarkė pareiškėjo asmens kodo, todėl ir pagrindo pasisakyti teismams ar Inspekcijai dėl to, ko iš tiesų nevyko, nebuvo.

29.5.                      Pareiškėjas nenurodo akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą, pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o prašyme nurodyti motyvai liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad iš naujo būtų įvertintos faktinės bylos aplinkybės.

29.6.                      Procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti procesą matyti, kad šį prašymą pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, jo manymu, tai, kad Inspekcija Sprendime nepasisakė, dėl ko nesurašė administracinio nusižengimo protokolo, yra esminis Sprendimo trūkumas, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Sprendimą.

29.7.                      Iš esmės tokius pat argumentus pareiškėjas dėstė tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde. Akivaizdu, jog šiuo atveju pareiškėjo argumentai yra susiję ne su netinkamu materialinės teisės normos taikymu, tačiau su byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu teisės normos kontekste, o vien tik alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Kadangi atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti atmestas.

29.8.                      Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau nepateikia nei nuorodų į konkrečias administracinių teismų priimtus sprendimus, nei konkrečių įrodymų, jog administracinių bylų praktika yra nevienoda, todėl laikytina, jog pareiškėjas savo prašymo atnaujinti procesą minėtu pagrindu nepagrindė. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Jokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir atmestinas.

15.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo VŠT atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo J. K. prašymą atmesti kaip nepagrįstą, bei pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

30.1.                      Byloje nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą pareiškėjo nurodytais pagrindais.

30.2.                      VŠT nesutinka, kad nei Inspekcija, nei bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl pareiškėjo Skundo reikalavimo surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims, pripažįstant J. K. nukentėjusiuoju dėl jam neturtinės žalos padarymo. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo Skundą, neturėjo teisinio pagrindo pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju ir surašyti administracinio nusižengimo protokolo, kadangi nenustatė pažeidimų. Šiuo pagrindu teismas pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, bei pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti administracinio nusižengimo sudėties.

30.3.                      Pareiškėjo reikalavimai buvo tinkamai išnagrinėti, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje). Nurodyti motyvai yra išsamūs ir tinkami, todėl nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

30.4.                      Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad nagrinėjant bylą teismuose, buvo padarytas  esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.).

30.5.                      Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai savo sprendimuose išsamiai išaiškino ginčui taikytiną teisinį reglamentavimą bei nurodė nagrinėjamu atveju taikytinas teisės normas. Pareiškėjas nedetalizuoja, dėl kokių priežasčių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų taikytas teisinis reglamentavimas yra klaidingas ir netinkamas. Jo dėstoma pozicija laikytina tik subjektyviu vertinimu, kuris nėra pagrįstas.

30.6.                      Pareiškėjas deklaratyviai prašo procesą atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12  punkto pagrindu, tačiau nepateikia teismų praktikos analizės, iš kurios būtų akivaizdžiai matyti, jog teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda. Pareiškėjas nepateikia nei nuorodų į konkrečias administracinių teismų priimtas nutartis, nei įrodymų, jog yra formuojama nevienoda praktika. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

30.7.                      Pareiškėjas siekia, kad visos proceso aplinkybės būtų vertinamos iš naujo. Jis neįrodė įstatyme įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų. Prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas. Todėl atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 atsisakyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

16.                      Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

17.                      Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29  sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

18.                      Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

19.                      Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

20.                      Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

21.                      Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

22.                      Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

23.                      ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

24.                      Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje P. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.,).

25.                      LVAT praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).

26.                      Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

27.                      Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

28.                      Akcentuotina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

29.                      Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir LVAT nesilaikė reikalavimo tinkamai motyvuoti sprendimus, nes nepasisakė dėl pareiškėjo Inspekcijai teikto skundo reikalavimo surašyti administracinio nusižengimo protokolą jį padariusiems asmenims, pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą perduoti teismui.

30.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus pareiškėjo argumentus pažymi, kad tiek pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendime, tiek LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartyje įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo Inspekcijai kelto reikalavimo dėl administracinio nusižengimo protokolo surašymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. skundą, nenustatė jokių pažeidimų ir priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti, todėl neturėjo pagrindo pareiškėją pripažinti nukentėjusiuoju ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims (šios Nutarties 12 p.). LVAT nutartyje (šios Nutarties 25 p.) nurodė, jog aplinkybė, kad Inspekcija Sprendime nepasisakė, dėl ko nesurašė administracinio nusižengimo protokolo, nėra esminis Sprendimo trūkumas, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Sprendimą. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, o Sprendimo nurodymas pašalinti VŠT ir Sergel duomenų tvarkymo sutarties trukumus, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nebuvo pagrindas konstatuoti administracinio nusižengimo sudėtį ir tenkinti kitus pareiškėjo skundo Inspekcijai reikalavimus.

31.                      Pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose nepasisakė dėl ADTAĮ įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 16 d.) 7 straipsnio 2 dalies taikymo, VE tvarkant ir neteisėtai perduodant VŠT pareiškėjo asmens duomenis (asmens kodą), negavus pareiškėjo sutikimo, t. y. sprendimų šiose dalyse nemotyvavo.

32.                      Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ADTAĮ įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) 27 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, 2020 m. kovo 5 d. sprendime konstatavo, kad duomenų subjekto teisė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu nėra absoliuti, o nagrinėjamu atveju negali būti taikoma apskritai, kadangi, pareiškėjo asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

33.                      LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartyje nurodė, kad byloje nesant pagrindo paneigti, kad pareiškėją ir VE siejo sutartiniai šilumos energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo santykiai) santykiai, ir nustačius, jog pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi esant teisiniam pagrindui, t. y. jį su bendrovėmis siejant sutartiniams šilumos energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) santykiams, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad duomenų valdytojai (tvarkytojai) neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymus, jog jo duomenys nebebūtų tvarkomi (būtų sunaikinami), nes tam nebuvo jokio pagrindo nei pagal ADTAĮ (įstatymo redakciją, galiojusią iki 2018 m. liepos 15 d. ir galiojančią nuo 2018 m. liepos 16 d.), nei pagal BDAR.

34.                      Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, kurią su VE buvo ir yra sudariusi UAB „Infra būstas“, ir jos neįvertino, todėl motyvuojamojoje dalyje liko neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, išreikštus VE ir UAB „Infra būstas“ sudarytoje sutartyje, dėl ko visiškai nepasisakė ir apeliacinis teismas (nutartis šioje dalyje yra be motyvų).

35.                      Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas 2021 m. liepos 21 d. nutartyje konstatavo, kad šio ginčo apimtyje nėra pagrindo vertinti pareiškėjo sutartinių santykių dėl šilumos energijos savo buitinėms reikmėms pirkimo ir šios sutarties pagrindu galbūt atsiradusio įsiskolinimo. Šie santykiai šiam ginčui yra reikšmingi tik tiek, kad tokia sutartis buvo sudaryta, ji atitinka CK 6.384 straipsnio 1 dalies sąlygas, kurios nėra paneigtos, ir jos pagrindu buvo tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys. Todėl į apeliacinio skundo argumentus dėl minėtos sutarties sudarymo aplinkybių bei įsiskolinimo atsiradimo, kylančio iš sutarties, bei pareiškėjo, kaip vartotojo, teisų pažeidimo neatsakoma. Minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai galėtų būti civilinės bylos, kuri galėtų būti kildinama iš galimo civilinių teisinių santykių pažeidimo, nagrinėjimo dalykas, bet nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

36.                      Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat vadovaujantis jau paminėta teismų praktika, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra visiškai nemotyvuoti, iš sprendimų turinio neaišku, kuo vadovaudamiesi teismai priėjo prie išvados atmesti pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, arba motyvuotai paaiškino, kodėl skundo aplinkybės nėra vertinamos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156  straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

37.                      Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-1275-261/2021 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

38.                      Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.  P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

39.                      Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

40.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

41.                      Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-1275-261/2021 procesą, pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kadangi nustačius, jog Inspekcija Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo Inspekcijai teikto skundo reikalavimo surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą jį padariusiems asmenims, pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą perduoti teismui, turėjo panaikinti Inspekcijos sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

42.                      Minėta, kad LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartyje (žr. šios Nutarties 25 p.) nurodė, jog aplinkybė, kad Inspekcija Sprendime nepasisakė, dėl ko nesurašė administracinio nusižengimo protokolo, nėra esminis Sprendimo trūkumas, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Sprendimą, nes Sprendimo nurodymas pašalinti VŠT ir Sergel duomenų tvarkymo sutarties trūkumus nebuvo pagrindas konstatuoti administracinio teisės nusižengimo sudėtį ir tenkinti kitus pareiškėjo skundo Inspekcijai reikalavimus, t. y. LVAT konstatavo, kad atsakovas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus. 

43.                      Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog teismai byloje nepagrįstai netaikė ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) nuostatų dėl draudimo naudoti asmens kodą, pažymėtina, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje nustatė, jog pareiškėją su VE ir VŠT siejo sutartiniai santykiai ir pareiškėjo asmens duomenys (tarp jų – ir asmens kodas) buvo tvarkomi teisėtai (žr. šios Nutarties 9, 24 p.).

44.                      Pareiškėjas taip pat teigia, jog teismai byloje nepagrįstai netaikė Direktyvos 2011/83/ES 3, 27 ir 28 straipsnių nuostatų, CK šeštosios knygos II dalies papildyto XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutarys“, įskaitant CK 6.22816 straipsnį, nuostatų, bei akivaizdžiai netinkamai taikė atskirai paimtas materialinės teisės normas (CK 6.384 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d. ir Aprašo 5 ir 6 p.).

45.                      Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 5 d. sprendime konstatavo, kad pagal Aprašo 5 ir 6 punktų, Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalies, CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatas, jei daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Kadangi pareiškėjo butas prijungtas prie namo šildymo sistemos ir šildomas centralizuotai tiekiama šilumos energija, o pareiškėjas nėra sudaręs individualios, rašytinės šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VE, kaip šilumos tiekėja, žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su pareiškėju neterminuotą šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, kuriai taikomos CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos.

46.                      LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad pareiškėją su trečiaisiais asmenimis VE ir VŠT siejo sutartiniai santykiai dėl šilumos energijos savo buitinėms reikmėms pirkimo, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, ji atitinka CK 6.384  straipsnio 1 dalies sąlygas, kurios nėra paneigtos, ir jos pagrindu buvo tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys.

47.                      Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, jog pareiškėją ir VE bei VŠT siejo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai, ginčo santykiams nebuvo pagrindo taikyti Direktyvos 2011/83/ES 3, 27 ir 28 straipsnių nuostatų, CK šeštosios knygos II dalies papildyto XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutarys“, įskaitant CK 6.22816 straipsnį.

48.                      Dėl pareiškėjo argumento, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė BDAR nuostatas, nes ginčo laikotarpiu jos dar negaliojo, pažymėtina, kad teismai sprendimuose greta ginčo santykius reglamentavusių teisės normų, nurodė ir šiuo metu tokius pačius santykius reglamentuojančias BDAR nuostatas, tačiau tiesiogiai jų byloje netaikė.

49.                      Įvertinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu dalį, konstatuotina, kad jis nagrinėjamu atveju neįrodė sąlygų paminėtoms nuostatoms taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

50.                      Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

51.                      Šiuo aspektu primintina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama LVAT praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011  m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

52.                      Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nustatančios, kad institucijai visiškai neišnagrinėjus bet kurio iš pareiškėjo reikalavimų, toks institucijos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir vien tuo pagrindu yra naikinamas (LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1082-525/2021, 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-946-415/2020).

53.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą pareiškėjo argumentą, pažymi, jog LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-525/2021 buvo vertinamas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priimtas sprendimas, ir nustatyta, jog minėta tarnyba  kreipimosi dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo panaikinimo iš esmės nesprendė (t. y. neatliko teisės aktuose nurodytos tokio kreipimosi nagrinėjimo procedūros), ir sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, t. y. nagrinėjamoje byloje atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos įvykdyti kreipimosi nagrinėjimo procedūrą ir priimti vieną iš teisės aktuose nustatytų sprendimų. LVAT 2020 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-946-415/2020 nurodyta, jog minėtoje byloje buvo vertinamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo sustabdyti administracinės procedūros nagrinėjimą (atsakymo į paklausimą rengimą) iki kol įsiteisės procesinis sprendimas civilinėje byloje, t. y. minėtoje byloje pareiškėjo prašymas iš viso nebuvo nagrinėtas, ir nebuvo priimtas galutinis sprendimas. Taigi, pareiškėjo nurodytų LVAT bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

54.                      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme nenurodė nė vieno LVAT procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad LVAT nukrypo nuo formuojamos praktikos. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

55.                      Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su LVAT atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

56.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1275-261/2021 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus energija“, akcinė bendrovė ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Sergel“), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ernestas Spruogis

        Skirgailė Žalimienė