Baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00446-2008-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.2.5; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. M., M. F., nuteistojo J. S. ir jo atstovo pagal įstatymą M. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
B. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi dalinio sudėjimo būdu ir B. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. F. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas M. F. atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., uždraudžiant be šias priemones kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
J. S. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas J. S. atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjimo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., uždraudžiant be šias priemones kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš B. M., M. F., J. S. solidariai priteista 2 296,08 Lt civiliniam ieškovui Lietuvos nacionaliniam muziejui turtinei žalai atlyginti. Nuteistajam J. S. neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, priteista civilinio ieškovo naudai iš civilinio atsakovo įstatyminio atstovo M. S. subsidiariai 765,36 Lt turtinei žalai atlyginti, nustatant, kad civilinio atsakovo M. S. pareiga pasibaigia, kai J. S. sulaukia pilnametystės.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atmesti nuteistojo B. M., nuteistojo M. F. gynėjo advokato S. J. ir nuteistojo J. S. bei jo įstatyminio atstovo M. S. apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
B. M., M. F., J. S. nuteisti už tai, kad įsibrovę į patalpą, pagrobė didelės vertės bei didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, t. y. jie, veikdami kartu, 2008 m. vasario 20 d. nuo 17.00 val. iki 18.00 val., nuplėšę Lietuvos nacionalinio muziejaus filialo – Vilniaus gynybinės sienos bastėjos, esančios Vilniuje, Bokšto g. 20, tris lentas, kuriomis buvo užkaltos atsarginio įėjimo pirmosios durys, pateko į muziejaus patalpas, ten B. M. koja išlaužė duris, pro kurias jie pateko į ekspozicijų sales, ir iš antrame aukšte esančios ekspozicijos salės nuo sienų pagrobė didelės vertės bei didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį muziejaus turtą – eksponatus, o būtent: tris XVI-XVII a. šarvines pirštines – 21 000 Lt vertės, du XVII a. šalmus – 22 000 Lt vertės, XVIII a. šarvus krūtinei – 17 000 Lt vertės, vieną porą XVII a. šarvų dilbiui – 10 000 Lt vertės; taip jie padarė Lietuvos nacionaliniam muziejui 70 000 Lt turtinę žalą.
B. M. taip pat nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t.y. jis, 2008 m. vasario 20 d. nuo 17.00 val. iki 18.00 val., turėdamas tikslą įsibrauti į Lietuvos Nacionalinio muziejaus filialą – Vilniaus gynybinės sienos bastėją tyčia, spyręs koja išlaužė duris, vedančias į ekspozicijų sales, taip sugadindamas Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausantį nedidelės – 300 Lt vertės turtą.
Nuteistasis B. M. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti, jo padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 2 dalį ir sušvelninti bausmę, be to, pritaikius BK 92 straipsnį, naujai paskirtos bausmės vykdymą atidėti, o Lietuvos Nacionalinio muziejaus civilinį ieškinį žalai atlyginti atmesti.
Kasatorius nurodo, kad, kvalifikuodami jo padarytą veiką, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, nepagrįstai neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo bei nepagrįstai priteisė iš nuteistųjų civilinį ieškinį.
Nuteistojo manymu, jo padaryti veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra nustatyta ir nepatvirtinta jokiais įrodymais, kad pavogti eksponatai yra autentiški, o pagrobto turto vertė 70 000 Lt. Eksponatų autentiškimą gali nustatyti tik ekspertizė, tačiau to pirmosios instancijos teismas neatliko ir nesiūlė atlikti. Jokių ekpertinių išvadų apie tai, kad eksponatai yra XVI, XVII, XVIII amžiuje pagaminti ir naudoti, nėra. B. M. teigia, kad panašius daiktus galima nusipirkti turgavietėje už kelis šimtus litų ir jie išoriškai visiškai nesiskiria nuo muziejaus eksponatų. Teismui nepateikta jokių kompetetingų asmenų (ekspertų) išvadų ar liudijimų apie eksponatų vertę. Teismui nepateiktas joks įrodymų šaltinis, kuris liudytų, kad eksponatų vertė būtent tokia, kokią nurodė Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai 2008 m. vasario 22 d. posėdžio protokole. Neatliktas net palyginamasis rinkos vertės nustatymas, nes nėra žinoma, už kiek tuos eksponatus būtų galima parduoti ir ar jie verti 70 000 Lt. Eksponatų bendra vertė nėra tinkamai nustatyta (faktiškai nenustatyta) kompetetingų asmenų, kaip to reikalauja BPK 84-88 straipsniai. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nepagrįstai vertino T. Šėmos parodymus kaip specialisto ir prilygino juos pagrobto turto vertės įrodymui, nors šis asmuo neturi reikiamos kompetencijos. Taip pat 2008 m. vasario 22 d. protokolas negali būti vertinamas kaip turto vertės nustatymo įrodymas, nes jame nenurodyta, iš kokių šaltinių ir kokiais metodais vadovaujantis nustatyta turto vertė, o dalyvavę asmenys nėra ekspertai. Neįrodžius pagrobus didelės vertės svetimą turtą, nuteistųjų veika perkvalifikuotina į BK 178 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus manymu, teismas, įvertinęs įrodymų visumą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to buvo neteisingai kvalifikuota nuteistųjų padaryta veika ir neteisingai paskirtos bausmės, netaikant nepilnamečiams atleidimo nuo bausmės ir kitų atsakomybę lengvinančių pagrindų.
Nuteistasis teigia, kad teismas galėjo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, nes B. M. įvykdė nusikalstamą veiką būdams nepilnametis, jo padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kuri nėra priskirtina prie sunkių nusikaltimų. Be to, yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių: kaltininkai pranešė apie pavogtų daiktų buvimo vietą ir iš toli stebėjo, kaip jie bus surasti, ir tik po to, kai įsitikino, kad pavogtus daiktus paėmė policija, pasišalino iš stebėjimo vietos. Kasatorius nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atlygino padarytą žalą, šiuo metu mokosi ir nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio paskelbimo byloje neįvykdė jokių nusikalstamų veikų, nepadarė administracinių teisės pažeidimų. Teismas neatsižvelgė į BK 54 straipsnio, 90-92 straipsnių nuostatas, nepagrįstai neatidėjo paskirtos bausmės vykdymo, galėdamas neskirti nepilnamečiui realios laisvės atėmimo bausmės, to nepadarė. Taip pat skunde nurodoma, kad nepagrįstai priteistas žalos atlyginimas pagal pareikštą ieškinį, nes nes ši piniginė suma pervesta nukentėjusiajam į teismo depozitinę sąskaitą ir byloje yra tai patvirtinantis įrodymas.
Nuteistasis M. F. kasacinio skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį, o bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad jo padaryta veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o nagrinėjant bylą padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius nesutinka su tuo, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, kartu didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami BK 178 straipsnio 3 dalies kvalifikuojamuosius požymius, vadovavosi prieštaringais duomenimis: Rinkinių komplektavimo komisijos posėdžio protokolo išvadomis ir Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojų H. P. A. D. bei T. Škėmos parodymais. To paties muziejaus istorijos specialistai-muziejininkai nurodė skirtingus eksponatų amžius. Be to, XIX a. šarvai jau nebebuvo kariuomenės amunicijos dalis, išskyrus paradinę amuniciją ir kai kurias šarvines sunkiųjų raitelių – kirasyrų ginkluotės dalis. Šie prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepašalinti ir neaptarti, nors tai turi labai svarbią reikšmę turto vertės nustatymui. Pagrobtų eksponatų įvertinimas buvo neprofesionalus, neatitiko įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų. Jokių ekspertinių išvadų ar liudijimų apie tai, kad eksponatai yra XVI, XVII, XVIII amžiuje pagaminti ir naudoti, nėra, muziejaus darbuotojų išvados apie eksponatų amžių skirtingos, todėl atsižvelgiant į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėjo tenkinti nuteistojo prašymą ir skirti istorinę, prekinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Kultūros ministerijos ekspertų komisijai, nes pagal pateiktą kaltinimą turėjo būti nustatyta ne tik eksponatų kaina, bet ir jų didelė istorinė bei kultūrinė vertė.
Kasatoriaus manymu, teismai nagrinėdami bylą nesiėmė įstatyme nustatytų ir teismų praktikoje pripažintų priemonių išsiaiškinti pagrobtų eksponatų didelę vertę, taip pat didelę jų istorinę kultūrinę reikšmę, nors prašymai skirti ekspertizę buvo pateikti ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme. Tokia teismų pozicija ne tik pažeidžia BPK 20 straipsnio reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes, bet ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes prašymas skirti istorinę–prekinę pagrobtų eksponatų ekspertizę buvo atmestas formaliai, neįsigilinant į tai, kad asmenų, pateikusių parodymus apie eksponatų vertę, kvalifikacija nepatvirtinta nustatyta tvarka, jų išvados prieštaringos, nebuvo atliktas tyrimas, nustatant didelę vertę bei didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę, bei nepateikta teisiniais aktais argumentuota išvada. Nuteistojo manymu, taip nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo iš esmės buvo pažeistos nuteistojo teisės ir tai turėjo reikšmės teisingo nuosprendžio ir nutarties priėmimui.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismai nesiaiškino M. F. kaltės turinio, nors jis pagrobimo metu manė, jog pagrobti daiktai yra ne vertingi istoriniai eksponatai, o interjero detalės ar kopijos, nes jie stovėjo koridoriaus į muziejų nišoje. Teismai nepateikė įtikinamų motyvų, paneigiančių šiuos nuteistojo teiginius, juolab kad tai patvirtino ir vėlesni veiksmai: nuo to momento, kai kaltininkas suvokė pagrobtų daiktų vertę, jis, nepaisydamas grėsmės, kad gali būti nustatytas, pranešė apie juos, laukė policijos ir stebėjo, kad niekas kitas jų nepaimtų. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo ištirtos bei įvertintos, nebuvo atskleista jų reikšmė veikos kvalifikavimui.
Nuteistasis J. S. ir jo atstovas pagal įstatymą kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti, o bylą J. S. nutraukti arba nuosprendį ir nutartį pakeisti, nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 2 dalį ir, pritaikius BK 93 straipsnio nuostatas, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, pripažinti lengvinančia aplinkybe savanoriško žalos atlyginimo civiliniam ieškovui faktą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai, neišsiaiškinę visų bylai itin reikšmingų faktinių aplinkybių, jų viseto, neįrodę visų konkrečiai nusikalstamai veikai būdingų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo, taikė BK bendrosios ir specialiosios dalių normas, netinkamai kvalifikavo J. S. veiką, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, neišsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingus nuosprendį ir nutartį.
Kasatoriai pažymi, kad nusikalstamos veikos atlikimo metu J. S. buvo suėję tik šeši mėnesiai nuo tos dienos, kai formaliai jam buvo galima taikyti baudžiamąją atsakomybę už veiką, numatytą BK 178 straipsnyje. J. S. atlikto psichiatrinio-psichologinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad jam inkriminuotos veikos metu jis negalėjo iki galo suvokti savo veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei numatyti galimų pasekmių, o branda bei galimų pasekmių suvokimas atitiko 12-13 metų asmenybės socialinę brandą, todėl J. S. galėjo nenumatyti ir nenumatė, kad vykdė nusikaltimą (VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro 2009 m. lapkričio 20 d. specialisto konsultacinė išvada Nr. 203). Pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 103MS-159 išvadas tikėtina, jog J. S. nusikalstamos veikos padarymo metu paviršutiniškai vertino savo veiksmų tolimąsias pasekmes, nenumatė juridinių pasekmių ir tai atitiko jo amžiaus tarpsnį, o „amžiaus tarpsnio“ sąvoka nėra tolygi biologiniam amžiui ir jo ribos yra gerokai platesnės. Aplinkybę dėl J. S. inkriminuojamos veikos metu brandos bei galimų pasekmių suvokimo atitikties 12-13 metų asmenybės socialinei brandai patvirtina ir visi kiti byloje nustatyti faktai: nusikalstamos veikos darymo aplinkybės, spontaniškas nusikalstamos veikos darymo būdas, neturint nei konkretaus tikslo (išskyrus smalsumo patenkinimą), nei motyvo, vėlesnis kaltinamojo elgesys tinkamai suvokus savo atliktų veiksmų pobūdį, vidinė psichinė būklė, atlikus nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo argumentai, paneigiantys J. S. gynėjos teiginį, kad nusikalstamos veikos padarymo metu šis nuteistasis dėl savo asmenybės ir socialinės brandos negalėjo suprasti, kad jis vykdo nusikaltimą, yra nepagrįsti. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrius, atlikdamas J. S. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, savavališkai nukrypo nuo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo suformuluoto tyrimo dalyko ir nenurodė priežasčių, kodėl neturi galimybių nustatyti tiriamo asmens socialinės brandos atitikimą jo biologiniam amžiui. Dėl to šis ekspertizės aktas negali būti tinkamas įrodymas. Apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, t. y. nesiejo savo argumentų, remiantis vieninteliu įrodymu – teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-159 ambulatorinės kompleksinės ekspertizės išvadomis, su visomis kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais įrodymais, nepateikė motyvuotų išvadų, nevertino įrodymų visumos, vertindamas įrodymus parodė išankstinį nusistatymą, neišnagrinėjo visų byloje šiuo klausimu susijusių įrodymų (neteikė jokios reikšmės byloje nustatytam J. S. elgesio pobūdžiui nei prieš jam atliekant vagystę, nei vagystės metu, nei po jos, nenagrinėjo, kokią įtaką J. S. elgesiui turėjo kartu su juo vagystės metu buvę asmenys ir t. t.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tik pakartojo apylinkės teismo argumentus, remdamasis tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė nepagrįstus ir nelogiškus argumentus, kuriais motyvavo kritišką nuteistųjų parodymų vertinimą dėl to, kad jie, įsibrovę į muziejaus patalpą bei pagrobdami vertybes, nesuprato patekę į muziejų, kad vagiami šarvai yra didelės vertės bei didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kurioms esant buvo padarytas nusikaltimas: patalpos, į kurią buvo įsibrauta, būklę (aptrupėjusi nežinomo pastato išorinė siena, pusiau išlaužtos išorinės durys į pastatą, jame paliktos cigarečių nuorūkos, išgerto alaus buteliai, neveikianti signalizacija bei tamsa) ir pavogtų daiktų požymius (metaliniai, jokiomis ypatingomis savybėmis neišsiskiriantys šarvai, kurių autentiškumą ir vertę gali nustatyti tik ekspertai ir kurių, beveik identiškų, galima rasti turgavietėje). Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad J. S. ne tik nenumatė jo nusikalstamos veikos padarinių ir jų nenorėjo, bet ir negalėjo nei numatyti, nei jų norėti. Nuteistojo buvimas apibūdintame pastate, visiškai nesuvokiant, kokios paskirties pastate atsidūrus, taip pat ir psichinė branda, atitinkanti 12-13 metų amžiaus vidutinio asmens įprastą brandą, negalėjo sudaryti J. S. nė menkiausios galimybės numanyti savinantis specifines didelės vertės arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taigi teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, dėl to taikė ne tas BK bendrosios ir specialiosios dalių teisės normas, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį visiškai neįrodę J. S. kaltės (netinkamai pritaikyta BK 2 straipsnio 3, 4 dalys, 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 178 straipsnio 3 dalis), t. y. priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį bei nutartį.
Skunde taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant į CK 6.6 straipsnio 7 dalies nuostatas (jei solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui), 6.56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 2, 3 dalis, B. M. veiksmai įnešant į teismo depozitinę sąskaitą visą priteistiną sumą turėtų būti vertinami kaip atitinkantys BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus ne tik B. M., bet ir M. F. bei J. S., t. y. pagrįstai ir motyvuotai turėtų būti pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Kasatoriai pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog J. S. nenumatė ir nenorėjo veikos padarinių, negalima konstatuoti vieningo bendro kaltininkų tikslo buvimo, taigi ir jų veikimo bendrininkų grupe fakto. Todėl nėra sąlygų J. S. taikyti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų.
Atsiliepimu į nuteistųjų B. M., M. F., nuteistojo J. S. ir jo atstovo pagal įstatymą M. S. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bendrosios bylų nagrinėjimo taisyklės nebuvo pažeistos, procesinės normos, reglamentuojančios apskųstų nuosprendžių įvertinimo, taikant baudžiamąsias normas bei vertinant įrodymus leistinumo ir sąsajų su bylos faktais tvarką (BPK 20 straipsnio 3-5 dalys), taip pat nepažeistos, o apskųsti teismų sprendimai atitinka jiems keliamus surašymo reikalavimus tiek formos, tiek ir turinio prasme (BPK 301-307 ir 331-332 straipsniai). Baudžiamojo įstatymo normos, juridiškai vertinant nusikalstamos veikos faktą ir pobūdį, parenkant atitinkamas sankcijas bei skiriant bausmes, taip pat nepažeistos.
Prokuroras pažymi, kad Lietuvos nacionalinis muziejus yra didžiausia valstybinė Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla, o tokioje saugykloje esantys objektai sudaro atskirą paveldo registrą. Visi pagrobti eksponatai buvo priskirti pagrindiniam muziejų fondui, kurį sudaro muziejinės vertybės, turinčios išliekamąją vertę, ir joms reikalinga speciali apskaita bei apsauga. Pagrobti eksponatai buvo gauti iš Maskvos valstybinio muziejaus tarpvalstybinio susitarimo pagrindu ir įtraukti į specialaus valstybinio registro apskaitą kaip itin reikšmingas, unikalus ir autentiškas Lietuvos valstybės turtas. Vadinasi, eksponavimo objektai, kuriuos nuteistieji pasisavino iš Nacionalinio muziejaus antro aukšto ekspozicijos salės, laikytini didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis nepriklausomai nuo jų įsigijimo būdo ir kainos. Vien ta aplinkybė, kad buvo pagrobtas didelės istorinės, kultūrinės reikšmės valstybės turtas (nežiūrint į jo kainą), veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o ne to paties straipsnio 2 dalį. Teismai neturėjo pagrindo abejoti eksperto kategoriją turinčio T. Šėmos kvalifikacija ir kompetencija. Todėl kasatorių teiginiai, jog pagrobtų iš Nacionalinio muziejaus eksponatų autentiškumas ir vertė nepatvirtinta jokiais kompetentingų asmenų (ekspertų) liudijimais ar išvadomis, o liudytojo T. Šėmos pateiktais vertinimais tikėti dėl jo nekompetencijos neva negalima, absoliučiai neteisingi, deklaratyvūs ir klaidinantys. Komisijos kompetencijos ribas ir darbo pobūdį pagal apeliacinius skundus analizavo ir apygardos teismo apeliacinė kolegija, kuri pagrįstai atmetė apeliantų analogiškus samprotavimus, o savo sprendimą pagrindė ne tik tinkama teisine baze, bet ir ginčijamame nuosprendyje aptartais tinkamais įrodymais. Kadangi teismams nekilo abejonių dėl grobimo dalykų priskyrimo reikšmingoms vertybėms, taip pat jų kainos nustatymo teisingumo, tai jie neprivalėjo skirti ir kasatorių minimos specialios prekinės ekspertizės, atsižvelgiant į rinkos kainas. Kasatorių teiginiai dėl netinkamo pagrobtų eksponatų vertės nustatymo, o kasatorių M. F. bei J. S. teiginiai dėl teismų neva pažeistų BPK 7 ir 20 straipsnių reikalavimą išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir užtikrinti rungimosi principą taip pat nepagrįsti, todėl atmestini.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad argumentas, jog pagrobimo metu M. F. nesuprato imąs vertingus istorinius eksponatus, o tai reiškia ne visai suvokė savo veiksmus bei jų padarinius, nepaneigia jo kaltės ir nekeičia inkriminuotos veikos kvalifikacijos. Teismai pagrįstai kritiškai vertino visų kaltininkų aiškinimus neva jie nesupratę, kur įsibrovė, kad šarvai ir jo priklausiniai yra didelės reikšmės muziejinės vertybės, bei savo išvadą pagrindė tinkamais ir įtikinamais motyvais. Objektyvūs bylos duomenys liudija, kad kaltininkai veikė neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia, nesigilindami į veikos turinį ir galimus padarinius, jų tikslas buvo pavogti tai, ką mato ant sienos, ir tiek, kiek gali išnešti, nepriklausomai nuo to, kokios svarbos yra tie eksponuojami daiktai. Todėl juridiškai jų veiksmai teisingai įvertinti pagal nusikalstamų veiksmų baigtumą ir pasekmes, o ne pagal nuteistųjų samprotavimus teisės taikymo klausimais.
Teismai tinkamai išsprendė J. S. pakaltinamumo klausimą. Tai, kad šis nuteistasis ginčija ekspertinius tyrimus, mėgindamas paneigti savo kaltę apskritai, nereiškia, jog teismai turėjo suabejoti ekspertų kompetencija, o apeliacinė kolegija netgi skirti naują ekspertizę, ko ir prašė nuteistasis. Teismai J. S. kaltės klausimus išsprendė vienodai ir nepažeisdami bendrųjų baudžiamųjų bei procesinių normų tiriant bei vertinant bylos duomenis. J. S. neatitinka BK 93 straipsnio taikymo sąlygų, todėl nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas.
Taip pat B. M. teismai pagrįstai netaikė BK 92 straipsnio nuostatų – jis pakartotinai nusikalto lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu ir žinodamas nusikalstamo elgesio tokio paleidimo sąlygomis galimus padarinius (privalomą pasiuntimą į pataisos įstaigą).
B. M. ir J. S. skundai dėl civilinio ieškinio išsprendimo klausimų taip pat netenkintini.
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies ir BPK normų taikymo
Vagystę (BK 178 straipsnis) kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą.
BK 178 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti vagystę kvalifikuojantys požymiai inter alia didelės vertės svetimo turto arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pagrobimas. Minėti vagystę kvalifikuojantys požymiai gali sutapti – pagrobtos didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės gali būti pripažintos ir didelės vertės turtu (jeigu jų vertė viršija 250 MGL dydžio sumą). Tačiau šie požymiai gali ir nesutapti. Tai, kad pagrobtos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę, savaime dar nereiškia, jog jos kartu yra ir didelės vertės turtas – jų vertė gali ir neviršyti 250 MGL dydžio sumos. Be to, vien tai, kad pagrobtų vertybių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, savaime nesuponuoja jų pripažinimo vertybėmis, turinčiomis didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę. Taigi didelė pagrobto svetimo turto vertė ar didelė pagrobtų vertybių mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė – tai alternatyvūs, savarankišką turinį turintys požymiai. Šių požymių inkriminavimą lemia du kriterijai: objektyvusis ir subjektyvusis, kuriais turi vadovautis teismai spręsdami kaltininko veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį klausimą.
Objektyvusis kriterijus suponuoja tai, kad kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį turi būti nustatyta, jog pagrobtas turtas yra didelės vertės, o pagrobtos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Paprastai turto vertė nustatoma pagal pirkimo- pardavimo ar kitų sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Jei taip nustatyti turto vertės nėra galimybių ar kyla rimtų abejonių dėl taip nustatytos turto vertės teisingumo, ji nustatoma remiantis turto rinkos verte veikos padarymo metu.
Tai, ar pagrobtos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę, reikšmę, paprastai nustatoma remiantis atitinkamos srities specialistų išvadomis (ekspertizės aktais). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos ir tokios teisinės situacijos, kai didelė pagrobtų vertybių mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė jau yra konstatuota iki tokios bylos nagrinėjimo teisme pradžios asmens (asmenų), turinčio specialių žinių atitinkamoje srityje išvadose (pvz., pagal muziejų veiklą reglamentuojančius teisės aktus muziejuose sudaromos nuolat veikiančios Rinkinių komplektavimo komisijos, kurių kompetencijai priskiriama ir muziejinių vertybių kainų nustatymo funkcija). Teismai turi įvertinti šias išvadas ir nesant rimto pagrindo abejoti tokių išvadų pagrįstumu, jomis gali vadovautis kvalifikuodami kaltininko veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Kilus abejonių dėl tokių išvadų, jas pateikę asmenys turi būti apklausiami teismo posėdyje, o nepašalinus abejonių – prašoma specialisto išvados (skiriama ekspertizė). Sprendžiant dėl pagrobtų vertybių didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, atsižvelgtina ir į tokių vertybių teisinį reglamentavimą. Antai, pavyzdžiui, teisiniai santykiai, susiję su kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, disponavimu jomis, reguliuojami 1996 m. sausio 23 d. priimtame Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, 1995 m. birželio 8 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos muziejų įstatyme ir kituose teisės aktuose.
Būtent kasatoriai savo kasaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai pripažino, jog pagrobti daiktai yra didelės vertės ir turi didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę. Pasak vieno iš kasatorių M. F., teismai pagrobtų daiktų vertės ir istorinės ir kultūrinės reikšmės nustatymui turėjo skirti istorinę-prekinę ekspertizę. To nepadarę, kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 208, 286 straipsnius dėl ekspertizės paskyrimo reikalingumo sprendžia teismas. Vien tik kurio nors proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę nesuponuoja teismo pareigos šį prašymą patenkinti. Ekspertizė turi būti skiriama tik tada, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Nagrinėjamoje byloje teismai savo išvadas dėl pagrobtų eksponatų didelės vertės ir didelės, istorinės bei kultūrinės reikšmės grindė Lietuvos nacionalinio muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos (toliau – komisija) 2008 m. vasario 22 d. posėdžio protokolu, kuriame konstatuota, kad pavogti muziejaus eksponatai vertintini kaip unikalūs istoriniu kultūriniu aspektu, turintys neįkainojamą muziejinę vertę, ir pavogtų eksponatų bendra vertė yra 70 000 Lt. Byloje nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. IV-216 patvirtintą Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukciją rinkinių komplektavimo komisijos yra įgaliotos teikti išvadas dėl muziejuose saugomų eksponatų kainos. Nustatyta ir tai, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus Rinkinių komplektavimo komisijos posėdyje, kuriame buvo įvertinta pagrobtų eksponatų kaina bei istorinė ir kultūrinė reikšmė, dalyvavo ir šios komisijos narys, turintis eksperto kategoriją, T. Šėma. Be to, T. Šėma apylinkės teisme, įspėjus jį dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, buvo apklaustas kaip asmuo, turintis specialių žinių bei įgūdžių. T. Šėma patvirtino komisijos išvadą dėl pagrobtų eksponatų didelės vertės bei didelės istorinės, kultūrinės reikšmės ir detaliai paaiškino, kuo vadovaujantis buvo nustatyta pagrobtų daiktų vertė. Būtent BPK 284 straipsnis leidžia į teismo posėdį šaukti ir apklausti specialistą, kuris nebuvo pateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu. Vien tai, kad skyrėsi muziejaus darbuotojų M. P., A. D. bei T. Šėmos parodymai dėl to, kuriam amžiui priklauso pagrobti eksponatai, nesudaro pagrindo abejoti jų pateiktomis išvadomis dėl šių eksponatų vertės ir reikšmės.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes padarė teisingą išvadą dėl to, jog pagrobti iš muziejaus eksponatai yra didelės vertės ir turi didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, vertindami pagrobtus iš muziejaus eksponatus kaip didelės vertės turtą ir didelės kultūrinės bei istorinės reikšmės vertybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio nuostatas.
Minėta, kad, kvalifikuojant asmenų veiką kaip didelės vertės turto ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pagrobimą (BK 178straipsnio 3 dalis), turi būti vadovaujamasi ir subjektyviuoju kriterijumi. Subjektyvusis kriterijus apibūdina psichinį kaltininko santykį su didele pagrobto turto verte bei didele moksline, kultūrine ar istorine pagrobtų vertybių reikšme kaip vagystę itin kvalifikuojančiais požymiais.
Tyčinis vagystės pobūdis suponuoja ir tai, kad, norint kaltininko veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimą, reikia nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog jo pagrobti daiktai yra didelės vertės ar turi didelę mokslinę, istorinę arba kultūrinę reikšmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko veika gali būti pripažinta didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimu ir tuo atveju, kai kaltininkas, grobdamas turtą ar vertybes, numatė, jog yra nemaža tikimybė, kad šis turtas ar vertybės yra atitinkamai didelės vertės arba didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Tokį kaltininko suvokimą ar numatymą gali lemti tam tikros objektyvios (vagystės padarymo vieta, pagrobto turto pobūdis, specifika, kiekis ir pan.) ir subjektyvios (kaltininko amžius, profesija, išprusimas, specialių žinių turėjimas ir pan.) aplinkybės. Šias aplinkybes turi nustatyti ir įvertinti teismai, spręsdami, ar asmuo kaltas dėl didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimo.
Taigi vien tik tuo, kad pagrobti daiktai objektyviai yra pripažįstami didelės vertės turtu ar didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis, negali būti grindžiamas veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, kvalifikavimas. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, taip ir apie didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apie nuteistųjų M. F., B. M., J. S. padarytos veikos atitikimą BK 178 straipsnio 3 daliai faktiškai sprendė pagal objektyvųjį veikos požymį (t. y. pagal tai, kad pagrobti eksponatai buvo pripažinti didelės vertės turtu ir didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis), tinkamai neįvertinęs nuteistųjų tyčios turinio. Būtent nuteistųjų suvokimą, kad grobiami šarvai yra didelės vertės bei didelės istorinės, kultūrinės reikšmės teismas grindė tam tikromis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios savaime, be išsamesnio jų tyrimo neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog nuteistieji suvokė ar bent numatė, kokia yra (gali būti) grobiamų šarvų vertė ir istorinė, kultūrinė reikšmė. Antai tokiomis aplinkybėmis teismas, pavyzdžiui, pripažino tai, kad nuteistieji domėjosi Vilniaus miesto senamiesčiu, eidami į senamiestį turėjo su savimi žibintuvėlį, Vilniaus senamiesčio, jo požemių žemėlapį. Tačiau teismas netyrė, koks buvo nuteistųjų domėjimosi Vilniaus senamiesčiu pobūdis, kokia informacija buvo užfiksuota jų turimuose žemėlapiuose. Tai, kad, kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, nuteistieji suprato, jog pastatas saugomas (matė judesio daviklius), dar savaime irgi nesuponuoja jų tyčios pagrobti didelės vertės turtą ar didelę istorinę, kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Taigi teismas nepagrindė, kaip jo nustatytos bylos aplinkybės yra susijusios su nuteistųjų suvokimu dėl didelės pagrobtų eksponatų vertės bei didelės istorinės, kultūrinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų M. F., B. M., J. S. ginčijamą jų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį pripažino teisingu iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistųjų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliaciniame skunde M. F. gynėjas teigia, kad tai, jog nuteistieji neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti didelės vertės bei didelės istorinės, kultūrinės reikšmės turtą „rodo jų pačių elgesys po pagrobimo – policijos iškvietimas ir eksponatų grąžinimas“. Pasak gynėjo, ketinimo pagrobti eksponatus iš Nacionalinio muziejaus nebuvimą patvirtina ir tai, kad nuteistieji neturėjo informacijos dėl eksponatų apsaugos, tinkamų įrankių, nežinojo, kur pateksią eidami pro užkaltas duris (ant durų nebuvo jokio užrašo, jos nebuvo niekaip pažymėtos jų turimuose žemėlapiuose). Apeliacinės instancijos teismas jokių išvadų dėl šių esminių M. F. gynėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie yra reikšmingi veikos subjektyviesiems požymiams nustatyti ir nuteistųjų veiksmams teisingai kvalifikuoti, nepateikė. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai – esminis BPK reikalavimų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kiti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai yra išvestiniai, jie paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius