LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Upsala“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Upsala“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei LESTO dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Upsala“ prašo pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 nekilnojamojo turto – hidroelektrinę, potvynio vandens pralaidą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Reikalavimą grindžia jungtinės veiklos santykiais su atsakovu AB LESTO. Ieškovas taip prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nurodytą nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant atsakovui juo disponuoti bei naudotis. Ieškovo teigimu, nepritaikius prašomų priemonių, atsakovas turtą gali perleisti, atlikti kitus veiksmus, užkertančius kelią ieškovo teisių į turtą įgyvendinimui, ko pasėkoje būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Teismo nuomone, ieškovas nepagrindė grėsmės, kad atsakovas slėps, švaistys ar kitaip bandys perleisti ginčo turtą. Ieškovas yra turto nuomininkas, todėl jis pats faktiškai turtą naudoja ir valdo. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo turtas yra unikalios paskirties, jo civilinė apyvarta dėl mažos pasiūlos ir paklausos yra ribota, todėl menkai tikėtina, jog turtas būtų nesąžiningai perleidžiamas tretiesiems asmenims.  

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Upsala“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.

Apelianto teigimu, teismas privalo užtikrinti, kad atsakovas neperleistų ginčo turto tretiesiems asmenims net ir nesant objektyvių duomenų, jog atsakovas jau yra ėmęsis į tai orientuotų veiksmų, be to, užtikrinti, jog turto būklė nepablogėtų. Aplinkybė, kad ieškovas yra ginčo turto nuomininkas, neturi reikšmės, nes tai netrukdo perleisti turtą ar nutraukti nuomos sutartį. Apeliantas taip pat pažymi, kad dėl Lietuvoje vykstančios plėtros atsinaujinančių išteklių energijos gavybos srityje ginčo turto perleidimas yra labiau tikėtinas nei įprasto nekilnojamojo turto. Šiuo metu šalyje teisę gaminti elektros energiją hidroelektrinėse turi daugiau nei 90 juridinių asmenų.

Atsakovas AB LESTO prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas pastebi, kad apeliantas nepagrįstai prašo areštuoti visą ginčo turtą, nors pripažinti nuosavybės teisę prašo tik į jo pusę. Turtu naudojasi pats apeliantas, todėl šios teisės ribojimas būtų nepagrįstas. Grėsmė būsimo galbūt apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra įrodyta, ji remiasi tik nepagrįstomis prielaidomis. Apeliantui palankus sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka, todėl pareikštas reikalavimas negali būti užtikrinamas laikinosios apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Atsakovas taip pat pažymi, kad skunde nurodoma aplinkybė, jog teisę gaminti elektros energiją hidroelektrinėse turi tik daugiau nei 90 juridinių asmenų, savaime parodo menką galimybę, jog šie asmenys įsigytų ginčo turtą. Be to, atsakovui perleidžiant turtą, turi būti priimami atitinkami atsakingų asmenų sprendimai, o įvertinant atsakovo, kaip iš dalies valstybei priklausančios įmonės, statusą, esant teisme ginčui dėl ketinamo perleisti objekto, sprendimas jį perleisti nebūtų priimamas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes sprendė, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvo įrodyta. Su tokia išvada negalima nesutikti.

Priešingai nei teigiama skunde, aptariama grėsmė turi būti reali, o pareiga ją pagrįsti tenka apeliantui (CPK 178 str.). Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje. Taip pat nagrinėjamu atveju tai reikštų atsakovo nesąžiningo elgesio prezumpcija, nors civilinėje teisėje galioja būtent priešinga – sąžiningumo – prezumpcija.

Teismo įsitikinimu, pagal šiuo metu apelianto nurodomas aplinkybes nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovas yra ėmęsis ar ketintų imtis veiksmų dėl ginčo turto perleidimo ar apsunkinimo, todėl pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra (CPK 185 str.). Tokios išvados savaime negali paneigti apelianto argumentai apie nesuvaržytą atsakovo disponavimą turtu, elektros energiją hidroelektrinėse galinčių gaminti asmenų skaičių. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu atsirastų priešingų aplinkybių, tai sudarytų pagrindą iš naujo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių ėmimosi poreikio klausimą (CPK 144 str. 3 d.).

Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.