Civilinė byla Nr. e2-1431-553/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01629-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.14.8.4; 3.4.3.7.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 10 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorės Asociacijos „Amber Taxi Association“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl Asociacijos „Amber Taxi Association“ papildomo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ bankroto byloje,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo priimti prašymą patvirtinti papildomą Asociacijos „Amber Taxi Association“ (toliau – ir Asociacija) kreditorinį reikalavimą pagrįstumo.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi VšĮ ,,Vilnius veža“ (toliau – ir įstaiga) iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirta MB „Likvidavimas“. 2016 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, taip pat ir trečios eilės kreditorės Asociacijos 212 863,29 Eur kreditorinis reikalavimas. 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi įstaiga pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 

3.       Įstaigos nemokumo administratorė pateikė teismui prašymą patvirtinti papildomą Asociacijos 176 803,06 Eur kreditorinį reikalavimą. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1529-798/2019 palikta nepakeista pirmos instancijos teismo nutartis (civilinė byla Nr. eB2-3628-866/2019), kuria atmestas Asociacijos prašymas patvirtinti papildomą 176 803,06 Eur reikalavimo sumą. Nemokumo administratorė nurodė, kad Asociacija, vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 nutartyje pateiktais išaiškinimais, kartu su 2019 m. gruodžio 27 d. nauju prašymu dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo, pateikė administratorei pirminius apskaitos dokumentus ir paaiškinimus. Asociacija surinko tiesioginius įrodymus, pagrindžiančius įstaigos įsiskolinimo 176 803,06 Eur sumai egzistavimą, kuriuos įvertinusi, nemokumo administratorė neturi įrodymų jų paneigimui, todėl prašo padidinti Asociacijos kreditorinį reikalavimą papildoma 176 803,06 Eur suma, t. y. iki bendros 389 666,35 Eur sumos. Paduotas prašymas nėra analogiškas 2019 m. gegužės 15 d. prašymui, kuris buvo atmestas, nes yra grindžiamas konkrečiais tiesioginiais (pirminiais) dokumentais, tuo tarpu 2019 m. gegužės 15 d. prašymas buvo grindžiamas aplinkybėmis apie teismų procesiniais sprendimais nuginčytus įskaitymus. Tokiu būdu skiriasi abiejų prašymų faktinis pagrindas. Asociacijos papildomai pateikti tiesioginiai įrodymai patvirtina įstaigos įsiskolinimų, nurodytų 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 12 d. ir 2015 m. birželio 13 d. pranešimuose dėl atliktų įskaitymų, jai egzistavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 22 d. nutartimi prašymą patvirtinti papildomą Asociacijos 176 803,06 Eur sumos reikalavimą atsisakė priimti.

5.       Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3628-866/2019 netenkintas Asociacijos prašymas patikslinti jos kreditorinį reikalavimą, jį padidinant 176 803,06 Eur suma iki bendros 389 666,35 Eur sumos. Asociacijos prašymas buvo grindžiamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2026-577/2018, kuriuo teismas pripažino negaliojančiais Asociacijos atliktus 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. birželio 13 d. įskaitymus, ir priteisė iš Asociacijos įstaigai įskaitytos bendros sumos 176 803,06 Eur įsiskolinimą. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog įsiskolinimai laikomi neįskaitytais, Asociacija turi teisę reikalauti iš įstaigos papildomos 176 803,06 Eur sumos bankroto procese, tuo pagrindu reikalavimą prašė didinti iki 389 666,35 Eur. Teismas nustatė, kad 176 803,06 Eur reikalavimo sumos, kildinamos iš įstaigos likusio įsiskolinimo, Asociacija nepagrindė ir neįrodė. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1529-798/2019, minėta pirmos instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Teismai, be kita ko, konstatavo, kad teismo sprendimu Asociacijos vienašalių įskaitymo sandorių pripažinimas negaliojančiais nėra tapatus įstaigos skolų fakto nustatymui, Asociacija buvo įpareigota pateikti detalius paaiškinimus su prašomos patvirtinti bendros reikalavimo sumos (389 666,35 Eur) paskaičiavimu ir jį grindžiančius apskaitos dokumentus, tačiau įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė ir bendros reikalavimo sumos nepagrindė. Teismams nagrinėjant šalių ginčą, įstaigos nemokumo administratorė su Asociacijos papildomu reikalavimu nesutiko. Teismų nustatyta, kad įstaigos dokumentuose Asociacijai nesumokėta skola neapskaityta, administratorė pripažino pagrįsta tik 2015 m. birželio 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-4708-661/2015 Asociacijos naudai priteistą sumą; atsiliepimuose nurodė, jog nėra jokių kitų duomenų, įstaigos dokumentų, kurių pagrindu galėjo susiformuoti Asociacijos reikalavimo teisė, išskyrus sprendimą už akių, be to, visi keturi atlikti įskaitymai (negaliojantys) įstaigos apskaitoje neatspindėti; kitų duomenų šiuo metu nėra. 

6.       Nemokumo administratorė, pakeitusi anksčiau suformuotą poziciją, pateikė teismui prašymą patvirtinti papildomą Asociacijos 176 803,06 Eur sumos reikalavimą, nurodydama, kad dabar ji nebeturi įrodymų paneigti pakartotinai Asociacijos prašomą patvirtinti 176 803,06 Eur papildomą reikalavimo sumą – Asociacijai atsižvelgus į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir pateikus savo pirminius apskaitos dokumentus. Asociacijos pakartotinis prašymas teismui neperduotas. Teismas sprendė, kad nemokumo administratorės prašymas pateiktas pakartotinai, todėl jį atsisakė priimti. Nurodė, kad klausimas dėl Asociacijos 176 803,06 Eur reikalavimo jau yra išspręstas iš esmės 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3628-866/2019 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1529-798/2019, teismams Asociacijos papildomą 176 803,06 Eur sumos reikalavimą pripažinus nepagrįstu. Teismo vertinimu, 2020 m. birželio 29 d. administratorės prašyme esminių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos ginčo nagrinėjimo metu, nenurodoma, kaip ir nenurodoma priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas klausimo nagrinėjimas. Teismas nurodė, kad prašomos patvirtinti Asociacijos bendros reikalavimo sumos (389 666,35 Eur) reikalavimą grindžiančių duomenų nebuvo ir dabar nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Kreditorė Asociacija (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir grąžinti iš naujo spręsti prašymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Skundžiama nutartis yra nepagrįsta. Teismas, netinkamai įvertinęs prašymo turinį bei neatsižvelgęs į pateiktus rašytinius įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad teikiamas pakartotinis prašymas. Skundžiama nutartimi atsisakius priimti prašymą, liko neišspręstas apeliantės finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimas bei sudarytos sąlygos papildomiems teisminiams ginčams.

7.2.                      Apeliantės 2019 m. gegužės 15 d. prašymas padidinti kreditorinį reikalavimą papildoma 176 803,06 Eur suma buvo grindžiamas tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo patenkintas įstaigos administratorės ieškinys dėl įskaitymų 176 803,06 Eur sumai pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tokiu būdu buvo panaikinti priešpriešiniai reikalavimai tarp apeliantės ir įstaigos, atitinkamai abiejų įmonių prievolės turėjo likti tokios pat, kokios buvo iki panaikintų įskaitymų. Įstaiga prisiteisė nuginčytų įskaitymų sumą iš apeliantės, o pastarosios reikalavimai minėtai sumai įstaigos bankroto byloje nebuvo patvirtinti.

7.3.                      Panaikinus įskaitymus dėl to, kad jie prieštaravo kitų kreditorių interesams, įstaiga liko skolinga apeliantei 176 803,06 Eur. Įskaitymai buvo panaikinti actio Pauliana  pagrindu, o ne todėl, kad nebuvo kitų įskaitymo sąlygų, pavyzdžiui, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų.

7.4.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartyje išaiškinta, kad apeliantė papildomai prašomo patvirtinti reikalavimo dydį turėtų įrodinėti tiesioginiais įrodymais, tokiais kaip pirminiai apskaitos dokumentai. Atsižvelgdama į šį išaiškinimą, apeliantė surinko tiesioginius pirminius įrodymus, kurie buvo pateikti įstaigos nemokumo administratorei kartu su 2019 m. gruodžio 27 d. prašymu patvirtinti papildomą kreditorinį reikalavimą. Apeliantės prašyme išsamiai nurodytos visos faktinės aplinkybės ir paaiškinimai apie pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, išsamiai nurodytas skolos kilimo pagrindas bei paaiškintas skolos likučio apskaičiavimas.

7.5.                      Apeliantės 2019 m. gegužės 15 d. prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo bei 2019 m. gruodžio 27 d. prašymas nėra tapatūs, nes reiškiami skirtingais pagrindais. 2019 m. gegužės 15 d. prašymas buvo grindžiamas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis dėl įskaitymų, kuriomis pritaikius restituciją šalys turėjo būti grąžintos į pradinę padėtį, automatiškai patvirtinant jų skolinių įsipareigojimų dydžius, buvusius iki įskaitymų. 2019 m. gruodžio 27 d. prašymas grindžiamas realiais pirminiais dokumentais, patvirtinančiais įstaigos papildomą 176 803,06 Eur skolinį įsipareigojimą apeliantei, kurių teismas nesvarstė ir netyrė, nagrinėdamas ankstesnį apeliantės prašymą.

7.6.                      Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad prašymas buvo teikiamas ne apeliantės, o nemokumo administratorės, kuri akcentavo, jog apeliantė pateikė pirminius skolos dokumentus bei paaiškinimus. Nemokumo administratorė, prieš teikdama prašymą teismui, sutikrino apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus su turima įstaigos buhalterine apskaita ir pripažino papildomo 176 803,06 Eur reikalavimo pagrįstumą. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad prašyme nenurodoma naujų aplinkybių.

7.7.                      Teismas neatsižvelgė į pateiktus pirminius skolos dokumentus, nevertino prašyme nurodytų naujai paaiškėjusių reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą iš naujo peržiūrėti ir tikslinti apeliantės kreditorinį reikalavimą, todėl nutartis naikintina ir iš naujo spręstinas klausimas dėl prašymo priėmimo.

8.       Įstaigos nemokumo administratorė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti ir grąžinti iš naujo spręsti prašymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      2020 m. birželio 29 d. nemokumo administratorės prašyme nurodė, kad kartu teikiamos apeliantės prašymo su priedais kopijos. Nurodo, kad apeliantės 2019 m. gruodžio 27 d. prašymas teismui nepateiktas, o pateikti tik jo priedai, per klaidą dėl didelio pateiktų dokumentų kiekio. Be to, teismas, matydamas, kad prie prašymo nebuvo pateiktas apeliantės prašymas, nenustatė termino trūkumams pašalinti, o tik konstatavo, kad tai teismui pateikta nebuvo. Tokiu būdu teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

8.2.                      Apeliantė, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi, pateikė nemokumo administratorei prašymą dėl papildomo finansinio reikalavimo tvirtinimo, pateikdama ne tik detalius įsipareigojimo susiformavimo paaiškinimus, bet ir visus pirminius dokumentus, pagrindžiančius papildomą reikalavimo teisę į įstaigą. Esant pateiktiems naujiems įrodymams, darytina išvada, kad 2019 m. gruodžio 27 d. apeliantės prašymas nėra tapatus 2019 m. gegužės 15 d. prašymui.

8.3.                      Nemokumo administratorė, susipažinusi su 2019 m. gruodžio 27 d. apeliantės prašymu, prašė papildomų duomenų ir/ar paaiškinimų pateikimo, o įvertinusi visus apeliantės pateiktus duomenis, neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo prieštarauti tokio papildomo apeliantės reikalavimo tvirtinimui. Todėl nemokumo administratorės pozicija ir pasikeitė.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl papildomo Asociacijos finansinio reikalavimo patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

12.       Teismas, spręsdamas ieškinio (prašymo) priėmimo klausimą, ex officio įvertina, ar reikalavimas reiškiamas tam teismui ir ieškinys paduotas nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. Procesinio dokumento priėmimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį (prašymą) (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį (prašymą) įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis) arba nustatyti terminą ieškinio (prašymo) trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

13.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti įstaigos nemokumo administratorės 2020 m. birželio 29 d. prašymą dėl kreditorinių finansinių reikalavimų ir jų sąrašo patikslinimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad prašymas dėl Asociacijos kreditorinio reikalavimo padidinimo 176 803,06 Eur suma yra teikiamas pakartotinai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, klausimas dėl Asociacijos 176 803,06 Eur reikalavimo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi palikta nepakeista, teismams konstatavus šio reikalavimo nepagrįstumą. Apeliantė atskiruoju skundu nesutinka su priimta nutartimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2020 m. birželio 29 d. nemokumo administratorės prašymo turinį, neatsižvelgė į pateiktus rašytinius įrodymus, todėl minėto prašymo priėmimo klausimas išspręstas neteisingai. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

14.       Vienas iš atsisakymo priimti ieškinį (prašymą) pagrindų – įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, egzistavimas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jeigu asmuo jau buvo pareiškęs teisme tapatų reikalavimą, vadinasi, šis asmuo realizavo jam priklausančią teisę kreiptis teisminės gynybos. Ieškinių (prašymų) tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio (prašymo) dalyką ir pagrindą. Ieškinio (prašymo) dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių (prašymų) dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio (prašymo) faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio (prašymo) pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo (prašymą pateikusio asmens) reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, ieškinių (prašymų) tapatumas gali būti pripažintas tik tada, kai sutampa trys ieškinio (prašymo) elementai – šalys, ieškinio (prašymo) dalykas ir jo faktinis pagrindas.

15.       Draudimas kelti tapatų teismo jau išspręstam civilinį ginčą yra įtvirtintas ir CPK 279 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad, įsiteisėjus sprendimui, nutarčiai ar įsakymui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus bei teisinius santykius.

16.       Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl prašymo šalių bei dalyko tapatumo. Šiuo atveju keliamas klausimas dėl prašymo faktinio pagrindo (ne)tapatumo. Kaip pirmiau minėta, prašymo pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas, todėl naujas prašymas galimas tik tuomet, kai jis grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Prašymo pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačias juridiniais faktais.

17.       Byloje nustatyta, kad apeliantės 2019 m. gegužės 15 d. prašymas padidinti jos kreditorinį reikalavimą papildoma 176 803,06 Eur suma buvo siejamas su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2026-577/2018, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi paliktas nepakeistas, teisinėmis pasekmėmis. Minėtais teismo procesiniais sprendimais buvo pripažinti negaliojančiais 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 12 d. ir 2015 m. birželio 13 d. Asociacijos atlikti įskaitymai bendrai 176 803,06 Eur sumai ir suma priteista iš Asociacijos įstaigai. Taigi, 2019 m. gegužės 15 d. prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo buvo grindžiamas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi minėtas apeliantės prašymas atmestas, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartyje numatyta, kad aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai; faktinis skolų dydis įrodinėjamas tiesioginiais įrodymais, kurie į bylą nėra pateikti; tai, jog įskaitymai buvo pripažinti negaliojančiais teismo sprendimu, nėra savaime pakankama papildomo kreditorinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti, todėl Asociacija papildomai prašomo patvirtinti reikalavimo dydį turėtų įrodinėti tiesioginiais įrodymais, tokiais kaip pirminiai apskaitos dokumentai.

18.       Apeliantė 2019 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į nemokumo administratorę su prašymu dėl papildomo 176 803,06 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, su kuriuo, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus, pateikė tiesioginius pirminius įrodymus, apeliantės vertinimu, pagrindžiančius papildomo kreditorinio reikalavimo pagrįstumą. Iš nemokumo administratorės procesinių dokumentų matyti, kad ji apeliantės pateiktus pirminius skolą pagrindžiančius dokumentus ir paaiškinimus sutikrino su turimais finansiniais dokumentais, taip pat prašė pateikti papildomus duomenis ir paaiškinimus, o juos visus įvertinusi, pripažino apeliantės 176 803,06 Eur reikalavimą pagrįstu, todėl 2020 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą dėl minėto reikalavimo patvirtinimo.

19.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiek 2019 m. gruodžio 27 d. apeliantės prašyme nemokumo administratorei, tiek pastarosios 2020 m. birželio 29 d. prašyme nurodytos aplinkybės (faktinis pagrindas), kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl apeliantės 176 803,06 Eur papildomo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje, t. y. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartyje nenagrinėjo ir nevertino apeliantės 2019 m. gruodžio 27 d. prašyme ir nemokumo administratorės 2020 m. birželio 29 d. prašyme nurodomų aplinkybių bei naujai pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. 176 803,06 Eur skolos susidarymą pagrindžiančių pirminių dokumentų.

20.       Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, kad 2020 m. birželio 29 d. nemokumo administratorės prašymas dėl kreditorių finansinių reikalavimų ir jų sąrašo patikslinimo yra netapatus 2019 m. gegužės 15 d. apeliantės prašymui, nes yra grindžiami skirtingomis aplinkybėmis, t. y. grindžiami ne tais pačiais juridiniais faktais. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti nemokumo administratorės 2020 m. birželio 29 d. pateikto prašymo CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, nes nėra pagrindo ieškinių (prašymų) tapatumui konstatuoti (šios nutarties 14 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

21.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio (prašymo) priėmimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartis naikinama ir nemokumo administratorės 2020 m. birželio 29 d. prašymo dėl papildomo Asociacijos 176 803,06 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

22.       Atskirąjį skundą tenkinus, apeliantei grąžintinas jos sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).  Iš pateikto lėšų pervedimo nurodymo matyti, kad žyminį mokestį už apeliantę sumokėjo jos vadovas T. P., tokiu būdu jam ir grąžintina sumokėto žyminio mokesčio suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,  

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti viešosios įstaigos „Vilnius veža“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Likvidavimas“ 2020 m. birželio 29 d. prašymo dėl kreditorių finansinių reikalavimų ir jų sąrašo patikslinimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. rugsėjo 1 d. lėšų pervedimo nurodymu (dokumento Nr. 823) (Luminor).

Teisėja                                             Aldona Tilindienė