Civilinė byla Nr. 3K-3-637/2013 (S)

                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03436-2010-4

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 45.12

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui G. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinę atsakomybę už žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Agrorodeo“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo G. D. 282 981,24 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad UAB „Agrorodeo“ ir ūkininkas G. D. 2010 m. liepos 13 d. sudarė grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pristatyti ieškovui, kaip pirkėjui, 1500 tonų II klasės kviečių, kurių vienos tonos kaina be PVM yra 495 Lt, bendra kaina – 898 425 Lt (su PVM), o ieškovas įsipareigojo šiuos grūdus priimti ir už juos atsiskaityti. Atsakovas kviečius privalėjo pristatyti nuo 2010 metų derliaus nuėmimo pradžios iki 2010 m. rugsėjo 15 d., tačiau to nepadarė. Ieškovas 2010 m. rugpjūčio 27 d. elektroniniu paštu informavo atsakovą, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. ketina pradėti atsakovo parduotų kviečių pakrovą, prašė nurodyti tikslų sandėlio adresą ir pakrovos greitį. Atsakovas į šį pranešimą nesureagavo. Ieškovas 2010 m. rugpjūčio 30 d. elektroniniu paštu dar kartą kreipėsi į atsakovą bei nurodė, jog negavo jokio atsakymo, todėl laiko, kad ieškovas sutartį vykdys, ir šis gali siųsti mašinas kviečiams pakrauti. UAB „Agrorodeo“ 2010 m. rugpjūčio 30 d. pateikė užsakymą UAB „SV Transport“ nupirktų kviečių pakrovimui ir pristatymui. Atsakovas transporto priemonės neįsileido ir kviečių pakrauti neleido. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas buvo priverstas su kitais tiekėjais sudaryti pakeičiančias sutartis ir įsigyti atsakovo pagal sutartį nepristatytą grūdų kiekį tuo metu galiojančiomis rinkos kainomis. Dėl kviečių kainų skirtumo ieškovas patyrė 281 302,24 Lt nuostolių, taip pat 471 Lt transporto išlaidų, 1208 Lt konkurso nupirkti 1500 tonų II klasės kviečiams paskelbimo išlaidų.

Atsakovas G. D. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovo, kaip stipresniosios sandorio šalies, vienašališkai iš anksto parengtos sutarties sąlygos, kurių atsakovas neturėjo galimybės koreguoti ar keisti, neatitinka Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 straipsnio nuostatų bei žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintų tipinių grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų bei įtvirtina ginčo šalių teisių ir pareigų disproporciją. Kadangi sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tai jos nuostatos ir joje nustatytos atsakovo atsakomybės sąlygos turi būti aiškinamos ir taikomos prisijungusios šalies (atsakovo) naudai. Sutartyje nurodytas grūdų kiekis (1500 tonų) bei jų vertė (898 425 Lt) yra tik preliminarūs dydžiai, kurie pagal sutartį galėjo būti ir didesni, ir mažesni, tačiau ieškovas šiais dydžiais remiasi kaip galutiniais. Atsakovas nurodė, kad sutartį sudarė 2010 m. liepos 13 d., o ji turėjo būti įvykdyta iki 2010 m. rugsėjo 15 d., o kitas sutartis su ūkininkais ieškovas pradėjo sudarinėti jau nuo 2010 m. rugsėjo 7 d., todėl sutarties vykdymas ar nevykdymas negalėjo turėti jokios įtakos 29 grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymui ir jų vykdymui. Šių 29 sutarčių dalykas yra ne tik II klasės kviečiai, bet ir kitų klasių kviečiai bei grūdinės kultūros. Atsakovo teigimu, ieškovo dokumentuose nurodyta transporto priemonė nebuvo atvykusi į atsakovui priklausantį sandėlį. Taip pat ieškovas nutylėjo svarbią aplinkybę, kad nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. vyko sutarties šalių žodinės derybos dėl sutarties vykdymo, dėl to kad 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje paimti grūdų – kviečių pavyzdžiai parodė, kad II klasės kviečių apskritai nebus arba jų bus labai mažai. Prasidėjo ieškovo spaudimas pristatyti I ir E klasės kviečius už II klasės kviečių kainą, ką patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai. Atsakovo netenkino ieškovo pateiktas pasiūlymas dėl kitos klasės kviečių pirkimo kainos, be to, toks susitarimas nebūtų atleidęs atsakovo nuo sutartyje įtvirtintos pareigos parduoti ieškovui būtent II klasės kviečius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo G. D. 282 981,24 Lt nuostolių, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 6350 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai.

Teismas nurodė, kad šalių sudaryta sutartis atitiko tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, numatytas Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme, kuriame nustatyta, kad tokios rūšies sutarčių sąlygos taip pat turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties tipinių sąlygų nei Vyriausybė, nei jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu patvirtintos Pavyzdinės sutarties sąlygos, kuriomis tiek ginčo šalys, tiek kiti ūkio subjektai, siekiantys sudaryti grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, gali, bet neprivalo vadovautis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pavyzdinės sutartys nėra privalomos, ir šalys tik gali atsižvelgti į pavyzdinių sutarčių nuostatas, sudarydamos konkrečią sutartį, taip pat nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis nulėmė šios sutarties šalių teisių ir pareigų neatitiktį, kai atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas – nupirkti sutartyje nurodytą kviečių kiekį, nes atsakovas yra patyręs verslininkas, ne vienerius metus ūkininkaujantis ir parduodantis grūdus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas sutartyje nustatytais terminais nuo 2010 m. derliaus nuėmimo pradžios, t. y. liepos mėnesio, iki 2010 m. rugsėjo 15 d. nepristatė sutarto kviečių kiekio – 1500 tonų. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad ieškovas per protingą terminą su kitais fiziniais asmenimis sudarė sutartis, pakeičiančias kviečių pirkimo–pardavimo sutartis, nes pirmiau nurodytos sutartys buvo sudarytos nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2010 m. lapkričio 26 d., t. y. tuo metu, kai ieškovas jau pagrįstai galėjo manyti, jog atsakovas neįvykdys savo prievolės iki 2010 m. rugsėjo 15 d. pristatyti ieškovui 1500 tonų kviečių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo patirtus 281 302,24 Lt nuostolius, kuriuos sudarė kainų skirtumas tarp sutartyje numatytos kviečių kainos ir kainos, už kurią šiuos kviečius ieškovas pagal pakeičiančias sutartis įsigijo iš kitų tiekėjų tuo metu rinkoje galiojančiomis kainomis, taip pat 471 Lt transportavimo bei 1208 Lt konkurso supirkti 1500 tonų II klasės kviečiams paskelbimo išlaidos.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo G. D. apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių sudaryto sandorio vertė yra didelė – 898 425 Lt, todėl atsakovas, kaip verslininkas, turintis ūkininkavimo ir sutarčių sudarymo patirtį nuo 1989 m., sudarydamas didelės vertės sandorį, privalėjo įvertinti visas sudaromos sutarties sąlygas ir būti apdairus. Teismas pabrėžė, kad atsakomybė už sutarties nevykdymą buvo nustatyta ne tik atsakovui, bet ir ieškovui, t. y. už ieškovo prievolės – atsiskaityti už pardavėjo pristatytus grūdus nevykdymą ar netinkamą vykdymą sutarties 5.6 punkte yra numatyta sankcija ieškovui – netesybos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį. Ši įstatymo norma kelia du reikalavimus rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygoms: pirma, jos turi atitikti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 straipsnyje išvardytas tipines sąlygas; antra, jos turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Kadangi Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi tipinių žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimo sutarties sąlygų, šalys yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų ir jų turinio, laikantis šio įstatymo reikalavimų, į sutartį privalomai įtraukiant pirmiau nurodyto įstatymo 4 straipsnyje nustatytas tipines sąlygas. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutarties forma yra rekomendacinio pobūdžio ir šalims neprivaloma. Kadangi šiuo metu nėra patvirtintos tipinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, tai nagrinėjamu atveju šalys yra laisvos susitarti dėl šių sąlygų turinio. Teismo nuomone, pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti grūdų pardavėjo pareigą atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pažymėtina, kad sutarties 6.1.1 punkte nustatyta, kad grūdų pirkimo–pardavimo sutartis gali būti papildyta, pakeista ar nutraukta rašytiniu šalių susitarimu. Teismas nurodė, kad atsakovas laisva valia sudarė ginčo sutartį, taigi susitarė ir dėl sutarties 5.3.2 punkto, nustatančio atsakovo, pardavėjo, pareigą atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius dėl pardavėjo pareigos laiku pristatyti grūdus pažeidimo. Nei Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme, nei žemės ūkio ministro įsakymuose nėra nustatyta, kad grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse gali būti numatyta tik vienintelė atsakomybės už grūdų nepardavimą priemonė – bauda. Teismo nuomone, byloje nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovas G. D. neneigia, kad neįvykdė sutartinės prievolės pristatyti ieškovui UAB ,,Agrorodeo“ sutartą grūdų kiekį; atsakovas nepateikė savo kaltę paneigiančių įrodymų; ieškovo patirti nuostoliai yra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais; tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų, nepateikiant sutartyje numatyto kiekio grūdų, yra priežastinis ryšys. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokios žemės ūkio produkcijos ieškovas galėjo įsigyti mažesnėmis kainomis, o grūdų rinkos kainų svyravimai neturi lemiamos reikšmės atsakovo atsakomybės apimčiai, nes sudarydamas sutartį G. D. prisiėmė kainos pasikeitimo riziką, t. y. kad grūdų rinkos kaina gali būti nepalanki tiek ieškovui, tiek ir atsakovui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas G. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Agrorodeo“ ieškinį atmesti, taip pat priteisti kasaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai grynai lingvistiškai išskyrė ir išaiškino Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme ir žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 3D-70 vartojamas sąvokas „tipinės sutarties sąlygos“ ir pavyzdinės sutarties sąlygos“, neatsižvelgdami į šiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį šios teisės normos gina ir užtikrina. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad žemės ūkis yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veikslo sričių, kurios valstybinio reguliavimo poreikį lemia specifinis žemės ūkio gamybos ir žemės ūkio produkcijos rinkos pobūdis, inter alia nelygiavertė žemės ūkio produkcijos gamintojų ir didmeninių pirkėjų padėtis rinkoje bei poreikis paremti žemės ūkio produkcijos gamintojus kaip labiau pažeidžiamus civilinės apyvartos dalyvius. Būtent dėl šios priežasties žemės ūkio produkcijos gamintojų interesų apsauga yra viešasis interesas. Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos pavyzdinės grūdų prikimo–pardavimo sutarties sąlygos yra skirtos apsaugoti žemės ūkio produkcijos gamintojo interesus, o sutarties šalių turtinė atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą yra vienintelė – netesybos (bauda), kurių dydis nustatomas šalių susitarimu. Būtent šių sutarties sąlygų tikslas, o ne pavadinimas lemia jų privalomumą sutarties šalims.     
2. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Agrorodeo“ v. A. G., bylos Nr. 2A-984/2012, padarė visiškai priešingas išvadas nei nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. kad pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 3D-70, yra imperatyvios ir privalomos, dėl netinkamo sutarties vykdymo nukentėjusiai šaliai gali būti kompensuojami tik iš anksto nustatyti minimalūs nuostoliai (netesybos), o grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, numatanti visišką pirkėjo nuostolių, patirtų pardavėjui tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų nustatytu terminu pristatyti tam tikrą kiekį atitinkamos rūšies ir kokybės grūdų, atlyginimą, neatitinka privalomo pobūdžio Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme ir pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje numatytos šalių atsakomybės formos, todėl laikytina niekine ir negaliojančia (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Šios išvados neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarčiai, priimtai administracinėje byloje Nr. 1838-7/2013, nes teismų praktika formuojama bylą išnagrinėjus iš esmės. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą nutraukė, be to, formuoja vienodą administracinių, o ne bendrosios kompetencijos teismų praktiką.
3. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, konstatuodamas, kad nėra aplinkybių, dėl kurių sutarties sąlygos turėtų būti aiškinamos atsakovo naudai, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnio 4-5dalys), taip pat civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nes kasatorius nėra atsakingas už ieškovui kilusius nuostolius, ieškovas iki sutarties įvykdymo termino pabaigos sudarė sutartis su kitais grūdų tiekėjais, kurios iš esmės nepakeitė su kasatoriumi sudarytos sutarties, nes jomis susitarta dėl kur kas didesnio grūdų kiekio pirkimo ir kitos rūšies, t. y. ne tik II klasės kviečių, kaip buvo numatyta ginčijamoje sutartyje, grūdų pirkimo. Kasatoriaus teigimu, ginčijamoje sutartyje nurodyta grūdų vertė ir kiekis yra tik preliminarūs dydžiai, todėl jie negali būti vertinami kaip galutiniai, skaičiuojant ieškovo nuostolių dydį.
4. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai jam nustatė 6 procentų palūkanas. Kadangi jis nėra juridinis asmuo ir verslininkas, tai CK 6.210 straipsnio prasme jam turėjo būti nustatytos 5 procentų palūkanos. 
5. Kasatorius ginčija ir pirmosios instancijos teismo priteistas ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 6050 Lt ir gerokai viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus maksimalius rekomenduotinus dydžius bei neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Agrorodeo“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistus bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovo teigimu, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas neriboja žemės ūkio produkcijos pirkimo–padavimo sutarčių šalių (pardavėjo ir pirkėjo) atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, todėl grūdų pardavėjui (kaip ir pirkėjui) pažeidus sutartį gali būti ir (ar) turi būti taikomas CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šios bendrosios taisyklės išimtis gali nustatyti tik įstatymas ar sutartis. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintoje pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta atsakomybės forma – bauda – negali būti traktuojama kaip vienintelė leistina ribotos civilinės atsakomybės forma, nes žemės ūkio ministras negali CK 6.251 straipsnio prasme nustatyti bendrosios visiško nuostolių atlyginimo taisyklės išimčių. Taigi sudarydamos grūdų prikimo–pardavimo sutartį ginčo šalys galėjo susitarti dėl pardavėjo pareigos atlyginti visus pirkėjo patirtus nuostolius, jei pardavėjas neįvykdys savo sutartinių įsipareigojimų, tačiau net ir neaptarus to sutartyje pirkėjas galėtų reikalauti visiško nuostolių atlyginimo pagal įstatymą.
2. Ieškovas nurodo, kad nėra jokio pagrindo atsakovo laikyti silpnesniąja sandorio šalimi, nes atsakovas ūkininko veikla užsiima nuo 1989 m., ilgą laiką sudarinėja panašaus pobūdžio sutartis, o sudarydamas didelės vertės sandorį privalėjo būti atidus ir įvertinti visas sutarties sąlygas. Sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), atsakovas sutartį sudarė laisva valia, jos neginčijo įstatymų nustatyta tvarka, be to, net nenurodo, kokios sutarties nuostatos turėtų būti aiškinamos jo naudai.
3. Ieškovas pažymi, kad jis ėmėsi visų priemonių, siekdamas įsitikinti, ar atsakovas laiku pristatys sutartos kokybės grūdų kiekį, tačiau atsakovas ignoravo ieškovo pranešimus, dėl ko ieškovas buvo priverstas skubiai ieškoti kitų tiekėjų tuo metu galiojusiomis kainomis reikiamam grūdų kiekiui supirkti, kad nepažeistų savo sutartinių įsipareigojimų su trečiaisiais asmenimis, kuriems pristato iš ūkininkų supirktus grūdus.
4. Ieškovo nuomone, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos ir jos teismų buvo nustatytos tinkamai. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis).

Dėl grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų imperatyvumo

Viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių yra žemės ūkis. Šios ūkio šakos valstybinio reguliavimo poreikį lemia specifinis žemės ūkio gamybos ir žemės ūkio produkcijos rinkos pobūdis, inter alia nelygiavertė žemės ūkio produkcijos gamintojų ir didmeninių pirkėjų (prekybos ir perdirbimo įmonių) padėtis rinkoje ir poreikis paremti žemės ūkio gamintojus kaip labiau pažeidžiamus civilinės apyvartos dalyvius. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (1999 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. VIII-1422 redakcija) (toliau - ir Įstatymas) nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygas ir tvarką ir lėšų už pateiktą žemės ūkio produkciją nurašymo eiliškumą, kai žemės ūkio produkcijos pirkėjas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti vienu metu neturi pakankamai lėšų sąskaitoje (Įstatymo 1 straipsnis). Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnyje ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ši įstatymo norma kelia du reikalavimus rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygoms: pirma, jos turi atitikti Įstatymo 4 straipsnyje išvardintas tipines sąlygas; antra, jos turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad tuo atveju, kai Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi tipinių atitinkamos žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, šalys yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų, į sutartį privalomai įtraukiant Įstatymo 4 straipsnyje nustatytas tipines sąlygas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą rašytinėje žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje, be kita ko, turi būti nurodyta šalių atsakomybė už žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą. Kasaciniame skunde teigiama, kad žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr.3 D – 70  patvirtintoje Pavyzdinėje grūdų prikimo–pardavimo sutartyje yra nustatytos sąlygos, skirtos apsaugoti žemės ūkio produkcijos gamintojo interesus, o sutarties šalių atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą yra tik netesybos (bauda), kurių dydis nustatomas šalių susitarimu procentais nuo nepatiekto ar nenupirkto grūdų kiekio vertės (5.1 ir 5.2 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. administracinėje  byloje Nr. I858-7/2013 sprendė dėl Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties priskirtinumo norminiam administraciniam teisės aktui ir konstatavo, kad žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas. Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis yra pavyzdinio pobūdžio, nėra privaloma tokią sutartį sudarančioms šalims. Pagal CPK 3 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 20 straipsnio nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendžia dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo išvadomis dėl žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr.3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties teisinio statuso.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad valstybė gali įstatyme įtvirtintomis garantijomis užtikrinti žemės ūkio produkcijos gamintojų minimalų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartiniuose santykiuose su pirkėjais. Ribota civilinė atsakomybė gali būti nustatyta tiek CK, tiek specialiuosiuose įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse. Pažymėtina, kad, šalims sudarant grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas ar kitas teisės aktas nenumatė bendro visiško nuostolių atlyginimo principo, įtvirtinto CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, išimčių. Ribota atsakomybė, kaip numatyta šioje normoje, gali būti taikoma, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo  10 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos požiūriu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo šalys galėjo susitarti sudarytoje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje dėl pareigos atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius, jei atsakovas (pardavėjas) neįvykdys sutartinių įsipareigojimų. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad, to neaptarus sutartyje, ieškovas (pirkėjas) visiško nuostolių atlyginimo, kaip ir atsakovas (pardavėjas), galėtų reikalauti pagal įstatymą. Nagrinėjamu atveju šalys dėl ribotos atsakovo (pardavėjo) civilinės atsakomybės, kai šis nepristato nustatyta tvarka ir terminais sutartyje nurodytos rūšies ir kokybės grūdų kiekio, nesusitarė. Kasaciniame skunde teigiama, kad sutartyje eliminuota bet kokia ieškovo (pirkėjo) atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini visiškai pagrįstais. Pagrindinė ieškovo (pirkėjo) prievolė pagal sutartį yra atsiskaityti už atsakovo pristatytus grūdus. Už šios ieškovo prievolės nevykdymą  ar netinkamą vykdymą sutarties 5.6 punkte yra numatytos netesybos. Asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius; sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pažymėtina, kad šalių sudarytoje sutartyje nėra aptarta ieškovo (pirkėjo) atsakomybė tuo atveju, jei šis atsisakytų supirkti nustatyta tvarka ir terminais pristatytą sutartyje nurodytos rūšies ir kokybės grūdų kiekį. Teisėjų kolegijos požiūriu, kaip ir nurodo pats ieškovas, tokiu atveju ieškovui (pirkėjui) už sutarties pažeidimą taikytina įstatyme nustatyta civilinė atsakomybė. Dėl to nelaikytini pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl atsakovo (pardavėjo) kaip sutarties šalies atsakomybės diskriminavimo. Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Civiliniai santykiai turi būti tvarkomi nepažeidžiant jų reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kt.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir bylos duomenimis, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, reglamentuodami ginčo santykius dėl teisinės atsakomybės ribų, netinkamai aiškino ir taikė Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo bei  žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr.3 D–70  patvirtintas Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais pačiais argumentais nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog sutarties punktas, nustatantis nuostolių atlyginimą, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantis Įstatymo įgyvendinamajam teisės aktui.

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, nuostolių dydžio

Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m .kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-208/2013). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad yra nustatytos visos kasatoriaus (atsakovo) civilinės atsakomybės sąlygos, nes kasatorius nevykdė sutartinės prievolės pristatyti ieškovui sutartos kokybės ir kiekio grūdų. Teismų taip pat konstatuota, kad, vadovaujantis sutarties 2.3 punktu, ieškovas informavo kasatorių, jog sutinka priimti kitų klasių grūdus, kurių kaina bus koreguojama atsižvelgiant į faktinę atvežtų grūdų kokybę. Bylos duomenimis, šalys nesusitarė dėl kainos. Kasatorius (atsakovas) nesutiko užaugintus aukštesnės kokybės grūdus (nei nurodyta sutartyje) parduoti už žemesnės kokybės grūdų kainą, todėl grūdų nepristatė. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad ieškovo patirti nuostoliai yra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais: grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis, sąskaitomis faktūromis, mokėjimų pavedimais. Teismai nurodė, kad tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų, nepristatant sutartyje numatyto kiekio ir kokybės grūdų, yra priežastinis ryšys; nustatė, kad ieškovo veikla susijusi su grūdų supirkimu ir pardavimu tretiesiems asmenims, todėl sprendė, kad papildomais pirkimais ieškovas turėjo kompensuoti  kasatoriaus (atsakovo) nepristatytą grūdų kiekį. Kasaciniame skunde teigiama, jog bylą nagrinėję teismai neišanalizavo kasatoriaus (atsakovo) nurodytų argumentų, kad ieškovas yra verslininkas, užsiimantis nuolatiniu grūdų supirkimu bei jų perpardavimu tretiesiems asmenims, todėl, nustatant nuostolių dydį, turėjo būti konstatuota, ar atsakovo sutarties nevykdymas (atitinkamo kiekio, rūšies ir kokybės grūdų nepristatymas) lėmė visų  ieškovo pateiktų grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą ir nuostolių atsiradimą. Kasatoriaus teigimu, šios sutartys buvo sudarytos ir grūdai supirkti ieškovo įprastos ūkinės–komercinės veiklos metu. Be to, kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovo byloje pateiktų  grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių dalykas yra ne tik II klasės kviečiai (šalių sudarytos sutarties sąlyga), bet ir kitų klasių kviečiai bei kitos grūdinės kultūros. Teismai sprendė, kad ieškovo patirtus nuostolius sudaro kainų skirtumas tarp sutartyje numatytos kviečių kainos ir kainos, už kurią kviečius ieškovas pirko iš kitų tiekėjų rinkoje galiojančiomis kainomis. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta grūdų supirkimo kaina yra preliminari; nurodoma, kad byloje neįrodyta, jog ieškovo pateiktomis grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis buvo pakeista su atsakovu sudaryta sutartis, o ieškovo prašomi priteisti nuostoliai yra kasatoriaus neteisėtų veiksmų rezultatas (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai apskritai neanalizavo ieškovo pateiktų sutarčių ir šalių sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų dėl atsakovo įsipareigojimo pristatyti atitinkamos kokybės, rūšies ir kiekį grūdų, grūdų kainos. Teismai apsiribojo nurodymu, kad ieškovo patirti nuostoliai yra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais: naujai sudarytomis grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis, sąskaitomis faktūromis, mokėjimų pavedimais. Tačiau liko neatsakyta, kokius realius  nuostolius lėmė kasatoriaus  veiksmai, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Byloje nekonstatuoti teisiškai reikšmingi faktai, būtini ginčui spręsti ir materialiosios teisės normoms dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl civilinės atsakomybės negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl palūkanų dydžio

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškovo naudai iš kasatoriaus (atsakovo) priteisė 6 procento dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nors, kasatoriaus teigimu, jis nėra nei verslininkas, nei  juridinis asmuo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal CK 2.24 straipsnio 2 dalį verslininkais laikomi asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine–komercine veikla, o ūkininkais pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymą laikomi fiziniai asmenys, kurie vieni arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla arba miškininkyste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį kasatoriui gali būti skaičiuojamos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, nes jis užsiima ūkine–komercine veikla (tai liudija ir sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties vertė, parduodamų grūdų kiekis).

Dėl atstovavimo išlaidų dydžio

Ieškovui iš kasatoriaus advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti priteista 6050 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, už atsiliepimo (į kasacinį skundą) surašymą rekomenduojamas taikyti koeficientas yra 2, už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato (advokato padėjėjo) teisinę pagalbą maksimalius dydžius, taip pat į tas aplinkybes, kad byloje nebuvo keliama sudėtinga teisinė problema, reikalaujanti specialių žinių, daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti priteistą ieškovui užmokesčio už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme dydį (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad galutinis atstovavimo išlaidų dydis nustatytinas išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau šis dydis turi atitikti nurodytą teisinį reglamentavimą, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas,  kasacinio teismo praktiką.

Dėl bylos baigties

Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį. Pirmiau nurodyta, kad nutarties dalis dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių dydžio, procesinių palūkanų, atstovavimo išlaidų dydžio negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas; 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

   Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 18,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

                                                                      Janina Januškienė

                                                                      Vincas Verseckas