Civilinės bylos Nr. e2A-381-196/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01434-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.1.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-1112-580/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams N. M., N. M., L. K. ir J. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB Medicinos bankas prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento atsakovų N. M. ir N. M. bei J. K. 2010 m. sausio 20 d. sudarytą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 518, ir atsakovų J. K. ir L. K. 2011 m. liepos 21 d. sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, notarinio registro Nr. 8313, bei taikyti restituciją – pripažinti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai yra atsakovai N. M. ir N. M.. Taip pat ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB Medicinos bankas su N. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_45297 (toliau – ir Kredito sutartis), pagal kurią iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. suteikė 637 000 Eur kreditą, skirtą turizmo kompleksui, esančiam Trakų r., Nikronių k., (toliau – kaimo turizmo kompleksas) statyti ir įrengti. 2009 m. spalio 12 d. papildomu susitarimu Nr. 4 ieškovė sutiko išduoti papildomą 272 555 Eur kreditą iki 2010 m. vasario 20 d. Likusi neišduota 178 340,06 Eur kredito dalis išmokėta iki 2010 m. kovo 25 d., pridavus objektą statybų komisijai. 2010 m. kovo 31 d. papildomu susitarimu Nr. 6 neišduota 161 885,31 Eur dalis išmokėta iki 2010 m. birželio 30 d., susitarta, kad N. M. pradelsė mokėti 66 874,83 Eur palūkanų ir 4 853,39 Eur delspinigių, kurie turi būti sumokėti iki 2014 m. liepos 31 d. Kredito grąžinimo terminas 2011 m. liepos 20 d. papildomu susitarimu Nr. 7, 2013 m. birželio 28 d. papildomu susitarimu Nr. 8, 2014 m. spalio 15 d. papildomu susitarimu Nr. 10 buvo atidedamas, bankas atsisakė delspinigių dalies mokėjimo. Kredito sutartimi ieškovė su N. M. susitarė dėl bendros 909 555 Eur sumos kredito, palūkanų ir kitų privalomų mokėjimų.
3. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas UAB „VSB“, N. M., jo sutuoktinės N. M., IĮ „Auksinis drakonas“, UAB „Kim service“ laidavimu bei žemės sklypo, esančio Trakų r., Nikronių k., ir jame esančių ir (ar) būsimų pastatų hipoteka.
4. Atsakovui 2015 metų viduryje nustojus mokėti kredito įmokas, ieškovė nuo 2016 m. vasario 23 d. nutraukė Kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti kreditą prieš terminą. Ieškovė kreipėsi į laiduotojus, prašydama įvykdyti solidarius įsipareigojimus, tačiau laiduotojai įsipareigojimų neįvykdė. 2016 m. balandžio 22 d. vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-4676 ir vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-4679 ieškovei iš N. M. priteista 1 110 158,80 Eur skola ir 0,994 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 Eur), už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki visiško prievolės įvykdymo. Antstolio R. V. vykdomojoje byloje Nr. 0179/16/00523 nustatyta, kad įkeisto turto vertė – 692 192 Eur. N. M. kito turto neturi.
5. N. M. ir N. M. 2010 m. sausio 20 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini) / A. V. g. 9-10, (toliau – Butas) pirkimo–pardavimo sutartį su J. K.. Butas parduotas už 350 000 Lt. N. M. įsipareigojo išsikelti iki 2010 m. vasario 1 d. Buto pirkėjai 2010 m. sausio 28 d. įgaliojo N. M. nupirkti palėpę ir prijungti palėpę prie Buto. 2010 m. kovo 29 d. atlikta Buto rekonstrukcija, prie Buto prijungiant palėpę. Po palėpės prijungimo įregistruotas 139,84 kv. m ploto butas. J. K. ir L. K. 2010 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 2010/05/10-01 iš N. M. priklausiusios BUAB „VSB“ už 800 Lt nupirko palėpę.
6. 2009 m. liepos 8 d. kaltinamajame akte baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11013-08 nurodyta, kad N. M. 2006 m. birželio 2 d. iš A. G. palėpę įsigijo už 1 000 000 Lt ir 2006 m. birželio 8 d. pardavė BUAB „VSB“ už 1 020 000 Lt. N. M. palėpę pardavė siekdamas, kad N. M. banko sąskaitoje būtų lėšų, reikalingų paramai gauti.
7. J. K. ir L. K. 2011 m. liepos 21 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią Butas asmeninės nuosavybės teise atiteko L. K., o J. K. atsisakė kompensacijos. Po Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo N. M. ir N. M. naudojosi Butu, iki 2011 m. šiame Bute buvo įregistruota N. M. gyvenamoji vieta, 2015–2016 m. N. M. oficialiuose dokumentuose nurodė jį kaip gyvenamąją vietą, iki 2016 m. liepos 10 d. su N. M. buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.
8. Ieškovės nuomone, Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu palėpė jau buvo prijungta prie Buto ir buvo tariamasi dėl Buto su palėpe pirkimo, tačiau tai nuslėpta pirkimo–pardavimo sutartyje. Butas parduotas už mažesnę kainą, nei jo rinkos vertė, nes nebuvo įskaičiuota palėpės kaina. Buto pardavimas iki palėpės įregistravimo ir tolesnis naudojimasis Butu rodo, jog buvo sudaryti tariami ir apsimestiniai sandoriai, siekiant nuslėpti, kad tikruoju Buto savininku buvo N. M..
9. Ieškovė sandorius prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Nurodė, kad neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė patvirtinta Kredito sutartimi. Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovas pažeidė Kredito sutartį, o ieškovė keletą kartų atidėjo kredito mokėjimo terminus. Kredito sutartis nutraukta. Šiuo metu atsakovo N. M. skola ieškovei – 1 110 158,80 Eur ir 0,994 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 897 303,20 Eur negrąžinto kredito.
10. Buto pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės teises, nes N. M. turto nepakanka įsipareigojimams įvykdyti, o laiduotojai įsipareigojimų nevykdė, taip pat neturi turto. Netrukus po Kredito sutarties nutraukimo N. M. savo sugyventinei perleido jam priklausantį neapsunkintą turtą – butą ir jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini). Dėl šio turto perleidimo Vilniaus apygardos teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-5361-431/2016. N. M. perleido ir apsunkino visą jai priklausantį turtą. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4459-661/2016 ieškovė ginčija N. M. sudarytus sandorius. UAB „Kim service“ 2015 m. antroje pusėje perleido nuosavybės teises į poilsio apartamentus, esančius (duomenys neskelbtini), kitai N. M. vadovaujamai įmonei UAB „Zoloto“. Šį sandorį ieškovė ginčija Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-5363-431/2016. Kreditorės teises pažeidžia ir tai, kad pardavimo metu prie Buto jau buvo prijungta palėpė. Palėpę prijungti prie Buto pradėta 2006 m., kai N. M. nusipirko palėpę iš A. G. ir ją formaliai perleido UAB „VSB“. Tai, kad palėpė prijungta iki Buto pardavimo, rodo, jog įgaliojimas prijungti palėpę išduotas N. M., palėpė prijungta iš karto po Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Palėpės pardavimo be varžytynių aktas buvo formalus veiksmas, neturintis teisinių padarinių, nes palėpė, kaip teisės objektas, neegzistavo. Po palėpės prijungimo iš esmės padidėjo Buto plotas ir tai turėjo reikšmingą įtaką Buto vertei, Buto pirkimo–pardavimo sutartimi turto vertė buvo sumažinta.
11. Pardavėjai buvo nesąžiningi, nes Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo atskleistas palėpės pardavimo faktas, jie išdavė įgaliojimą N. M. prijungti palėpę ir atlikti veiksmus, reikalingus palėpei prijungti. Atsakovai M. toliau naudojosi Butu, elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su N. M. buvo nutraukta tik tada, kai N. M. susipažino su civilinėje byloje Nr. e2-4459-661/2016 pareikštu ieškiniu, siekiant nuslėpti ryšius su Butu. N. M. nesąžiningumą patvirtina tai, kad jis prieš Kredito sutarties nutraukimą ėmėsi veiksmų kitam turtui nuslėpti. Ieškovė yra pradėjusi tris civilines bylas, kuriose ginčija: N. M. sandorį, kuriuo jis butą, esantį (duomenys neskelbtini), perleido sugyventinei N. P. (Nr. e2-5361-431/2016); UAB „Kim service“, kuriai vadovavo N. M., sudarytą sandorį, kuriuo perleistos reikalavimo teisės į poilsio apartamentus, esančius (duomenys neskelbtini) (Nr. e2-5363-431/2016); N. M. buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo dukterims L. ir L. sandorį (Nr. e2-4459-661/2016).
12. Atsakovai Kondraševičiai negalėjo nesuprasti, kad Buto įsigijimas pažeidžia ieškovės teises, nes už Buto kainą pirko ir palėpę, žinojo, jog Butas 1/3 dalimi didesnis, nei nurodyta Buto pirkimo–pardavimo sutartyje, Buto rinkos vertė turėjo būti ne mažiau kaip 1/3 dalimi didesnė. Pardavėjai mažiausiai vienerius metus neišsikėlė iš Buto, nors pagal susitarimą turėjo išsikelti iki 2010 m. vasario 1 d. Dauguma komunalinių paslaugų sutarčių buvo sudaryta 2011 m. kovo mėn. Preziumuotina, kad dėl artimų santykių J. K. ir L. K. žinojo, jog N. M. turi kreditorių, tačiau sutiko dalyvauti Buto pardavimo schemoje. Nesąžiningumą rodo ir sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kuri yra fiktyvi, sutarties sudarymo motyvai gali būti susiję su nesąžiningai sudaryta Buto pirkimo–pardavimo sutartimi. J. K. 2011 m. lapkričio 28 d. registravo gyvenamąją vietą Bute.
13. Atsakovas N. M. neturėjo pareigos parduoti Buto ir negalėjo turėti pareigos parduoti, siekiant pridengti Buto su palėpe pardavimą. Pagal Kredito sutarties 6.11 papunktį ir laidavimo sutartį N. M. turėjo informuoti ieškovą apie turtinius reikalavimus.
14. Ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Kredito sutarties nutraukimo dienos (2016 m. vasario 23 d.), kai tapo žinoma, jog N. M. turto nepakanka įsipareigojimams įvykdyti. Esmines aplinkybes apie Buto pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė sužinojo iš L. K. 2016 m. gruodžio 7 d. atsiliepimo. 
15. Ieškovė teigė, jog Buto pirkimo–pardavimo sutartis, palėpės įsigijimo veiksmai ir sutuoktinių turto pasidalijimas galėjo būti sudaryti dėl akių, o sandoris yra tariamas. Atkreipė dėmesį, kad nepateikti atsiskaitymo už Butą dokumentai. L. K. nepateikė dokumentų, jog 273 645,68 Lt buvo sumokėta AB SEB bankui. Atsakovų elgesys sudarant Buto pirkimo–pardavimo sutartį, išduodant įgaliojimą N. M., įgaliojimo vykdymas, tolesnis atsakovų Mananikovų gyvenimas Bute, atsakovų Kondraševičių turto pasidalijimas ir faktas, kad L. K. negyvena Bute, rodo, jog tai atitinka tariamo ar apsimestinio sandorio sąlygas, nes Buto savininkas buvo pakeistas tik formaliai.
16. Ieškovė pažymėjo, jog Kredito sutarties nutraukimo dieną N. M. pradelsti įsipareigojimai viršijo 33 tūkst. Eur ir toliau augo. Šalis siejo išimtinai kreditavimo santykiai. UAB „Largija“ 2009 m. lapkričio 19 d. sudarė statybos darbų patikros sutartį, nei bankas, nei UAB „Largija“ neprisiėmė pareigos vystyti kaimo turizmo kompleksą. Dėl Kredito sutarties nutraukimo bankas nepasipelnė, tačiau patiria nuostolių, atsakovui skaičiuojamos mokėjimo palūkanos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš UAB Medicinos banko 5,12 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
18. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu N. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė Kredito sutartį Nr. LOAN_45297 ir suteikė 637 000 Eur paskolą kaimo turizmo komplekso statybai, grąžinimo terminas 2012 m. rugpjūčio 16 d., palūkanų norma kintama. Prievolių vykdymas užtikrintas kredito gavėjo sąskaitų, piniginių lėšų ir turtinių teisių įkeitimu; žemės sklypo, esančio Aukštadvario sen., Nikronių k., ir būsimų statinių įkeitimu; UAB „VSB“ laidavimu; N. M. ir N. M. laidavimu. Kredito sutartis keista daugeliu papildomų susitarimų, keičiant kredito grąžinimo grafiką, palūkanų skaičiavimą, atidedant mokėjimus. 2007 m. lapkričio 5 d. papildomu susitarimu Nr. 1 perkeltas statinių įkeitimo terminas nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. kovo 31 d. 2009 m. sausio 19 d. papildomu susitarimu Nr. 2 nukeltas kredito grąžinimo pradžios terminas iki 2009 m. rugsėjo mėn., atidėtas 100 000 Lt baudos bei delspinigių mokėjimas, pakeista palūkanų norma. 2009 m. birželio 19 d. papildomu susitarimu Nr. 3 kredito grąžinimo pradžios terminas nukeltas iki 2010 m. kovo mėn., pakeista metinė palūkanų norma. 2009 m. spalio 12 d. papildomu susitarimu Nr. 4 susitarta dėl papildomai išduodamo 272 555 Eur kredito. 2009 m. kovo 2 d. papildomu susitarimu Nr. 5 nustatyta, kad kredito suma yra 909 555 Eur, negrąžintas kredito likutis – 731 214,94 Eur. 2010 m. kovo 31 d. papildomu susitarimu Nr. 6 atidėtas kredito, palūkanų mokėjimas. 2011 m. liepos 20 d. papildomu susitarimu Nr. 7 atidėtas palūkanų mokėjimas, atsisakyta UAB „VSB“ laidavimo, gautas UAB „Kim service“ laidavimas. 2013 m. birželio 28 d. papildomu susitarimu Nr. 8 nustatyta, kad kredito likutis yra 897 517,86 Eur, susitarta dėl mokėjimų terminų. 2014 m. spalio 15 d. papildomu susitarimu Nr. 10 patvirtintas naujas kredito grąžinimo dalimis grafikas.
19. Teismas taip pat nustatė, kad UAB Medicinos bankas 2016 m. vasario 9 d. raštu N. M. pranešė, jog nutraukia Kredito sutartį nuo 2016 m. vasario 23 d. ir įpareigojo iki sutarties nutraukimo dienos sumokėti 897 303,20 Eur kredito likutį, iki sutarties nutraukimo dienos apskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Rašto surašymo dieną palūkanų suma sudarė 201 331,85 Eur, delspinigiai – 9 718,32 Eur, turto vertinimo išlaidos – 105,13 Eur, pašto išlaidos – 7,24 Eur. N. M. prievolės nevykdė. 2016 m. vasario 25 d. raštu ieškovė dėl prievolės pagal Kredito sutartį vykdymo kreipėsi į laiduotojus, tačiau laiduotojai prievolės neįvykdė.
20. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė 2016 m. balandžio 22 d. išdavė 2 vykdomuosius įrašus Nr. JŠ-4676 ir Nr. JŠ-4679, kuriais nustatė, jog iš N. M. ir įkaito davėjos N. M. išieškotina 897 303,20 Eur skola; 201 821,47 Eur palūkanų bei 0,944 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 Eur) nuo 2016 m. kovo 1 d. iki visiško prievolės įvykdymo; 9 779,59 Eur netesybų; 627,27 Eur nuostolių.
21. Teismo vertinimu, tai, kad Kredito sutartis nutraukta, rodo, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę N. M. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimo teisės apimtis turi būti nustatoma pagal notaro 2016 m. balandžio 22 d. vykdomuosiuose įrašuose nurodytą sumą bei jos sudėtį. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimo teisė sudaro 1 110 158,80 Eur bei 0,944 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 Eur) nuo 2016 m. kovo 1 d. iki visiško prievolės įvykdymo; 9 779,59 Eur netesybų; 627,27 Eur nuostolių.
22. Kadangi ieškovės reikalavimo teisė užtikrinta hipoteka, tai teismas akcentavo, kad dalis skolos turi būti padengta iš hipoteka įkeisto turto. Teismas nustatė, kad ieškovė, teigdama, jog hipoteka įkeistas turtas negali visiškai padengti ieškovės reikalavimo, rėmėsi vykdomojoje byloje antstolio atliktu hipoteka įkeisto turto įkainojimu. Antstolis R. V., kuris vykdo notarės išduotus vykdomuosius įrašus, 2016 m. birželio 10 d. patvarkymu dėl areštuoto turto vertės nustatymo Nr. 0179/16/00523 B-16502 nurodė, kad yra areštavęs įkeistą turtą – kaimo turizmo kompleksą. UAB „Jungtinis verslas“ 2014 m. lapkričio 7 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. A14/1016/1N, kurią pateikė išieškotoja, nustatyta bendra turto vertė – 692 192 Eur. Šia suma įkainotas įkeistas turtas. Teismas pažymėjo, kad N. M. su tokia pozicija nesutiko, teigdamas, jog nėra pagrindo remtis antstolio nustatyta kaina, nes ši kaina buvo nustatyta ruošiantis priverstiniam turto įkeitimui.
23. Kadangi ieškovės reikalavimo teisė yra užtikrinta hipoteka įkeistu kaimo turizmo kompleksu, tai teismas pažymėjo, kad, nustatant reikalavimo teisės apimtį, turi būti atsižvelgiama į hipoteka įkeisto turto vertę. Teismas akcentavo, kad kreditoriaus interesų pažeidimas gali būti nustatomas, jei konstatuojama, jog įkeisto turto vertė yra mažesnė už reikalavimo dydį ir kyla reali grėsmė, jog dėl likusios dalies kreditoriaus reikalavimas nebus įvykdytas.
24. Teismo vertinimu, pagal byloje pateiktus įrodymus negalima daryti vienareikšmės išvados, jog kaimo turizmo komplekso vertė yra mažesnė ar didesnė už ieškovės reikalavimo vertę. Turto vertinimo ataskaita sudaryta daugiau nei prieš dvejus metus pačios ieškovės užsakymu. Šios ataskaitos ieškovė į bylą nepateikė, nors pati buvo užsakiusi turto vertinimą ir pateikusi antstoliui. Kaimo turizmo kompleksas iki šiol net nepradėtas pardavinėti, nors vykdomieji įrašai išduoti daugiau nei prieš metus. Priežastys, dėl kurių nevykdomas turto pardavimas, nenustatytos. Ieškovė teigė, jog turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Šis argumentas, viena vertus, nebuvo pagrįstas bylos duomenimis, kita vertus, ieškovei turtas įkeistas hipoteka, todėl ji turi pirmumo teisę, ir išieškoti kitų kreditorių naudai iš hipoteka įkeisto turto galima tik esant hipotekos kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 747 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatė, kad nėra duomenų, jog kiti kreditoriai galėtų pretenduoti į išieškojimą iš kaimo turizmo komplekso, todėl laikė, kad ieškovė neatskleidė priežasties, dėl kurios ji nepradeda išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Teismo vertinimu, ieškovės elgesys, kai ji daugiau nei metus dėl nežinomų priežasčių nepradeda išieškojimo iš įkeisto turto, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu ginčija su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, nėra visiškai sąžiningas (CK 1.5 straipsnis).
25. Teismas pažymėjo ir tai, jog N. M., nors ir teigė, kad kaimo turizmo komplekso vertė didesnė nei 1 mln. eurų, tokių įrodymų taip pat neteikė. Negalima vertinti vien turto vertinimo ataskaitos sudarymo tikslo, nes turto vertinimo ataskaitos tikslas nenustatytas. Turto vertinimo ataskaitą pateikė ieškovė, o ne užsakė antstolis, dokumentas sudarytas iki Kredito sutarties nutraukimo, todėl teismas konstatavo, kad dokumento paskirtis gali būti įvairi, bet ne priverstinio vykdymo, nes tuo metu vykdomieji dokumentai nebuvo išduoti, o Kredito sutartis 2014 m. lapkričio 7 d., kai buvo sudaryta turto vertinimo ataskaita, nebuvo nutraukta.
26. Atsakovams nepateikus duomenų apie didesnę kaimo turizmo komplekso vertę, nors ir esant abejonių dėl turto vertės, teismas rėmėsi antstolio R. V. 2016 m. birželio 10 d. patvarkyme dėl areštuoto turto vertės nustatymo Nr. 0179/16/00523 B-16502 nurodyta turto verte ir vertino, jog skirtumas tarp ieškovės reikalavimo ir jo dengimo pardavus hipoteka įkeistą turtą sudaro 417 966,80 Eur.
27. Teismas nustatė, kad ieškovė įrodinėja, jog jos teisių pažeidimas kyla iš to, kad po Buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo N. M. turimo turto nepakanka ieškovės reikalavimui padengti. Teismo vertinimu, byloje susiklosčiusi situacija patvirtina, jog N. M., sudarydamas Buto pirkimo–pardavimo sutartį, sumažino savo turto apimtį ir po hipoteka įkeisto turto pardavimo išieškotų lėšų gali nepakakti iš Kredito sutarties kylančiam banko reikalavimui padengti.
28. Teismas nustatė, kad Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas IĮ „Auksinis drakonas“ 2009 m. spalio 12 d. laidavimo sutartimi Nr. LOAN_45297, N. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. laidavimo sutartimi Nr. LS-F-07-65 bei UAB „Kim service“ 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutartimi Nr. LOAN_45297, tačiau nė vienas laiduotojas neatsiliepė į UAB Medicinos banko 2016 m. vasario 25 d. raštą Nr. 3100/2016-733, kuriuo buvo reikalaujama įvykdyti prievolę. Priešingai, laiduotojai yra sudarę sandorius, kuriuos ieškovė ginčija dėl jos, kaip kreditorės, teisių pažeidimo. Ieškovė Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-889-431/2017 prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento UAB „Kim service“ ir UAB „Zoloto“ sutartį dėl UAB „Kim service“ reikalavimo teisių pagal 2010 m. liepos 1 d. preliminariąją apartamentų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2010/07/01/02 perleidimo UAB „Zoloto“. Teismas nustatė, kad ieškovė nurodė, jog UAB „Kim service“ ir UAB „Zoloto“ yra tarpusavyje susijusios. UAB „Kim service“ akcijos priklauso L. M., o jos tėvas N. M. yra bendrovės vadovas ir faktinis akcininkas, UAB „Zoloto“ ilgalaikis vadovas. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-512-661/2017 pagal ieškovės UAB Medicinos banko ieškinį atsakovams N. M., UAB „Kim service“, IĮ „Auksinis drakonas“ ir kitiems asmenims, kuriuo UAB Medicinos bankas prašo pripažinti negaliojančiomis N. M. sudarytas sutartis: 2010 m. rugpjūčio 16 d. su A. L. (A. L.) sudarytą sutartinės hipotekos sutartį, kuria ji įkeitė žemės sklypą su sodo pastatu, esančius Vilniaus r., Aukštuolės k., Vakaro 1-ojoje g.; 2011 m. balandžio 5 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. B. ir I. B. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei susijusias sutartis. N. M. buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo dukterims Linai ir Laurai sandorį (Nr. e2-4459-661/2016).
29. Taip pat teismas nustatė, kad skolininkas N. M. yra sudaręs nekilnojamojo turto perleidimo sutartį. Ieškovė Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-891-431/2017 ginčija N. M. ir N. P. 2015 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9775, prašo taikyti restituciją natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal sutartį Nr. 9775.
30. Teismo vertinimu, ginčijamu Buto pirkimo–pardavimo sandoriu buvo akivaizdžiai sumažinta N. M. turto apimtis, dėl to jo galimybės tenkinti kreditorių reikalavimus buvo apribotos. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš Buto pirkimo–pardavimo sutarties N. M. gavo nedidelę naudą. Pačioje Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog Butas parduotas už 350 000 Lt, iš kurių 76 354,32 Lt sumokėti prieš pasirašant sutartį, o 273 645,68 Lt pirkėjas sumokėjo mokėjimo nurodymu į AB SEB banko sąskaitą, padengdamas kreditą pagal 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutartį Nr. 1750518011665-29. Teismas nustatė, kad AB SEB bankas sutinka, kad jam įkeistas turtas būtų parduotas visiškai atsiskaičius pagal būsto kredito sutartį. AB SEB bankas 2017 m. kovo 20 d. pažyma patvirtino, kad 2010 m. sausio 20 d. J. K. grynaisiais pinigais sumokėjo 79 056,36 Eur pagal 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutartį. Šios aplinkybės patvirtina N. M., J. K. ir L. K. aiškinimą, jog Butas buvo pirktas panaudojant paskolos sutartimi gautus pinigus, todėl buvo įkeistas AB SEB bankui, kuriam išdavus leidimą ir buvo parduotas. Ieškovė galėtų pretenduoti į 22 113,74 Eur (76 354,32 Lt) išieškojimą iš Buto, nes AB SEB bankas turėtų pirmumo teisę į išieškojimą iš įkeisto turto. Teismas akcentavo, kad ši suma sudaro tik apie 1/20 dalį galimai nepatenkinto ieškovės reikalavimo. Atsakovo pateiktos 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutarties, sudarytos su AB SEB banku, specialiosios dalies 7.1 papunktyje nurodyta, jog suteikto kredito grąžinimas užtikrinamas Buto įkeitimu.
31. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog jos teisių pažeidimas padarytas dėl to, kad Butas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei yra jo rinkos vertė, nes prie Buto jo pardavimo metu jau buvo prijungta palėpė, kurios vertė neįskaičiuota į Buto kainą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė fakto, jog palėpė buvo prijungta iki Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Butą pirkę atsakovai Kondraševičiai vienodai paaiškino, jog, jiems apžiūrint Butą, palėpė nebuvo prijungta prie Buto ir jie Butą pirko neapžiūrėję palėpės, nes į ją nebuvo galima patekti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad palėpė buvo prijungta prie Buto jo pardavimo metu. Teismas iš Nekilnojamojo turto registro 2017 m. birželio 20 d. išrašo su istorija nustatė, kad palėpė prie Buto prijungta pagal Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. kovo 24 d. pažymą. 
32. Teismas nustatė, kad J. K. ir L. K. 2010 m. sausio 28 d. N. M. išdavė įgaliojimą nupirkti iš UAB „VSB“ jų vardu savo nuožiūra už aptartą kainą ir sąlygas 2 837/10 000 dalis palėpės, įregistruoti bei atstovauti atidalijant palėpę. 2010 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 2010/05/18-01 UAB „VSB“ bankroto administratorius J. K. ir L. K. pardavė 2 837/10 000 dalis neįrengtos palėpės. 2017 m. birželio 13 d. raštu UAB „VSB“ bankroto administratorius Z. J. informavo, jog atsakovai Kondraševičiai už palėpę atsiskaitė. Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsakovams Kondraševičiams 2010 m. kovo 24 d. išdavė pažymą dėl Buto rekonstrukcijos, įrengiant palėpę, atitikimo galiojant 2008 m. išduotam statybos leidimui.
33. Iš teismui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktos Buto rekonstrukcijos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. kovo 3 d. išdavė statybos leidimą buto rekonstrukcijai, įrengiant pastogę. Statybos leidimas išduotas J. K. ir L. K.. Pirminis statybos leidimas buvo išduotas 2008 m. balandžio 15 d. N. M. ir N. M.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. A51-52468/17(3.316.5-EM4) pateikti dokumentai rodo, jog N. M. nuo 2004 metų organizavo viso namo palėpės pasidalijimo bei jos panaudojimo procedūras. Jo prašymu 2004 m. gruodžio 13 d. išduotas Projektavimo sąlygų sąvadas, 2008 metais UAB „Architravas“ parengė Buto rekonstrukcijos projektą. 931-oji daugiabučio namo savininkų bendrija 2004 metais sudarė dokumentus dėl palėpės pasidalijimo ir panaudojimo. 2006 m. kovo 27 d. UAB „VSB“ buvo išduotas statybos leidimas 3 butams pastogėje įrengti.
34. Teismas nustatė, kad nė vienas iš atsakovų neneigė, jog parduodant Butą buvo tariamasi, kad prie Buto bus prijungiama palėpė. Vėliau šalys ėmėsi susitarimą įgyvendinti, sudarydamos dokumentus ar dėdamos pastangas sudaryti dokumentus. Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu UAB „VSB“ buvo iškelta bankroto byla ir kaip įmonės atstovas veikė ne pats N. M., o teismo įmonei paskirtas bankroto administratorius. Teismas pažymėjo, kad Turto pardavimo be varžytynių aktas pasirašytas bankroto administratoriaus. Teismo vertinimu, buvusio bankrutuojančios įmonės vadovo ir bankroto administratoriaus itin geri ryšiai, į kuriuos atsižvelgiant būtų galima laikyti, kad pastarasis turėjo veikti užtikrindamas N. M. interesus, nėra akivaizdi aplinkybė. Teismas akcentavo, kad neretai tarp buvusio įmonės direktoriaus ir bankroto administratoriaus susiklosto priešiški santykiai. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog N. M. palėpės pardavimo metu gali būti tapatinamas su UAB „VSB“.
35. Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad nustatant Buto pardavimo kainą nebuvo atsižvelgta į tai, kad prie Buto galima prijungti palėpę. Jau minėta, kad N. M. nuo 2004 metų organizavo palėpės prijungimo procedūras, buvo gavęs statybos leidimą. Teismo vertinimu, tai, kad parduodamas Butą, jis palėpės prijungimo galimybę pažymėjo kaip Buto ypatybę, yra suprantama. Tai J. K. taip pat nurodė kaip Buto patrauklumą didinančią savybę. Teismas vertino, kad nebuvo priežasčių, kodėl sudarydami sutartį atsakovai galėjo neatsižvelgti į Buto privalumą, ir ieškovės tvirtinimą, jog Buto kaina turėjo būti trečdaliu didesnė, laikė nepagrįstu, nes palėpė buvo neprijungta ir neįrengta.
36. Teismas iš ieškovės pateiktos lentelės, kurioje nurodomos toje pačioje 57.5 zonoje esančių butų pardavimo kainos 2009 m., nustatė, kad pardavimo kaina svyruoja nuo 1 226,83 Eur iki 2 895,33 Eur už kv. m. Ginčo Buto kaina sudarė 1 028,38 Eur už kv. m. Atsakovai ir liudytoja D. T. parodė, jog Butas pardavimo metu buvo neįrengtas, jame niekas negyveno, liudytoja Butą vadino „statybų aikštele“. J. K. aiškino, kad Butas buvo neįrengtas, išplėštos grindys, nebuvo perdangų. Visi pažymėjo, jog nusipirkę Butą atsakovai Kondraševičiai darė didelį remontą ir tik tada atsikraustė gyventi. Palėpė nebuvo prijungta prie Buto ir nebuvo įrengta kaip gyvenamoji patalpa. Tokios aplinkybės akivaizdžiai galėjo turėti didelę neigiamą įtaką Buto vertei. Pažymėtina, kad 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutartyje, sudarytoje su AB SEB banku, nustatyta, jog Buto vertė yra 371 000 Lt. Tai labai panaši kaina, už kurią buvo parduotas Butas. Teismas akcentavo, kad Butas buvo perkamas krizės metu, kai visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto kainos buvo mažesnės nei iki krizės.
37. Teismas nustatė, kad ieškovė rėmėsi VĮ Registrų centro 2004 m. rugsėjo 15 d. pažymėjimu, kuriame nurodyta, jog neįrengtos pastogės vertė sudaro 70 200 Lt. Ši palėpės kaina skaičiuota 121,48 kv. m ploto palėpei, 1 kv. m kaina sudaro 577,87 Lt. Atsakovai Kondraševičiai įsigijo 35,40 kv. m plotą, todėl palėpės vertė turėjo būti didesnė, nei sumokėta pagal turto pardavimo be varžytynių aktą.
38. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentą dėl N. M. ir A. G. 2006 m. birželio 2 d. sudarytame sandoryje nurodytos 1 000 000 Lt palėpės vertės taikymo. Tokia vertė buvo nustatyta baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11013-08 nagrinėtu tikslu – siekiant gauti paramą kaimo turizmo komplekso statybai. Padalijus 2006 m. birželio 2 d. sandoryje nurodytą kainą iš palėpės ploto, gaunama 1 kv. m kaina yra 2 393 Eur, kuri, teismo vertinimu, yra akivaizdžiai per didelė už neįrengtą palėpę.
39. Teismas, apibendrindamas turto kainos nustatymo aplinkybes, konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad Butas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei yra jo rinkos vertė, ir kad palėpė jau buvo prijungta prie Buto, o nustatant kainą nebuvo atsižvelgta į galimybę prijungti palėpę. Nors palėpės kaina, jeigu ji būtų nustatoma pagal VĮ Registrų centre registruotą Buto rinkos vertę, teismo vertinimu, turėtų būti didesnė, tačiau teismas akcentavo, kad palėpę pardavė ne pats N. M., o bankroto administratorius, su kuriuo artimų atsakovo asmeninių ryšių ieškovė neįrodė (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovės interesai pripažįstant ginčijamą sandorį negaliojančiu galėtų būti patenkinami tik nežymia dalimi – 22 113,74 Eur.
40. Teismas pažymėjo, kad reiškiant actio Pauliana reikia įrodyti, kad skolininkas buvo nesąžiningas ir žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Teismas nustatė, kad šią aplinkybę ieškovė įrodinėjo teigdama, kad atsakovai M. ir po Buto pardavimo naudojosi Butu. Teismo vertinimu, tai, kad N. M. ar jo sutuoktinė naudojosi Butu, paneigta byloje surinktais įrodymais. Liudytoja D. T. nurodė, kad ji nuo 2008 m. gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), apie 2009 m. ji tapo daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininke. N. M. iki 2015–2016 metų gyveno 4-ajame bute, kuris priklausė kitam savininkui, ir niekada negyveno 11-ajame bute. Liudytoja nuo 2008 m. užrašo gyventojų skaitiklių rodmenis. Todėl ji kas mėnesį lankėsi gyventojų, taip pat ir atsakovų K., butuose. Niekada Bute nerado pašalinių asmenų, jai nekilo abejonių, kad Bute dar kas nors gyveno. Atsakovai K. pradėjo gyventi panašiai nuo tada, kai J. K. įstojo į daugiabučių namų savininkų bendriją. Liudytojos parodymus patvirtina atsakovų paaiškinimai ir kita bylos medžiaga.
41. Tai, kad buvo daromas Buto remontas, teismo vertinimu, patvirtina J. K. pateikti dokumentai. 2010 m. lapkričio 4 d. elektroniniu laišku I. Z. iš UAB „Subtili erdvė“ siuntė J. K. projektą, „kur viskas stovės“. 2010 m. lapkričio 3 d. UAB „Tavydas“ pateiktas pirkėjo J. K. santechnikos užsakymas, kurio suma 31 677,73 Lt ir kuris parengtas I. Z.. J. K. sumokėjo avansą ir atsiskaitė pagal 2011 m. balandžio 8 d., 2011 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. gegužės 11 d. sąskaitas.
42. Teismas nustatė, kad J. K. ir L. K. 2011 m. lapkričio 28 d. Bute deklaravo gyvenamąją vietą (2017 m. gegužės 30 d. UAB „Naujamiesčio būstas“ pažyma). L. K. gavo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sąskaitą už Buto registro duomenų sutvarkymą. Gyventojų registro duomenimis (VĮ Registrų centro 2017 m. gegužės 9 d. pažyma), N. M. 2015 m. spalio 8 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini).
43. Teismas taip pat nustatė, kad 931-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos 2012 m. vasario 20 d. visuotiniame susirinkime J. K. buvo priimtas į bendrijos narius. 2011 m. kovo 30 d. J. K. pasirašė gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 12271196. 2011 m. kovo 30 d. J. K. pagal 2011 m. kovo 31 d. aktą buvo pakeistas dujų skaitiklis, 2011 m. kovo 29 d. sudarytas aktas dėl dujotiekio pertvarkymo, už skaitiklio sumontavimą sumokėjo J. K.. 2011 m. liepos 26 d. J. K. sudarė geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sutartį. 2011 m. kovo 22 d. J. K. sudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 0601356. 2010 m. vasario 2 d. J. K. dėl Buto kadastro darbų sudarė kadastro darbų atlikimo sutartį Nr. SK-213. 2011 m. gegužės 25 d. J. K. sudarė stebėjimo ir reagavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Apsaugos komanda“. Iš fiksuotos klientų būklės matyti, jog J. K. mokėjo už paslaugas. Atsiskaitymą patvirtina UAB „Apsaugos komanda“ 2017 m. rugpjūčio 2 d. pažyma. Iš atsiskaitymo už komunalines paslaugas knygelės matyti, jog 2009 m. gruodžio mėn., t. y. prieš Buto pardavimą, N. M. už komunalines paslaugas sumokėjo 7 467,50 Lt. Vėlesnius mokėjimus atliko J. K..
44. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 30 d. priėmė nutartį dėl kratos atlikimo J. K. gyvenamosiose patalpose, kurias nurodė kaip Butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kratos atlikimas fiksuotas 2015 m. birželio 3 d. kratos protokolu, kuriame nurodyti kratos metu paimti daiktai. Kratos metu Bute dalyvavo L. K..
45. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimu nuspręsta N. M. iškeldinti iš buto, esančio Algirdo g. 10-4, ir priteisti jam 40 000 Eur turto pagerinimo išlaidų, sprendimas neįsiteisėjęs. Priverstinis iškeldinimas patvirtina, jog teismas nustatė, kad N. M. gyveno (duomenys neskelbtini)-4.
46. Ieškovė remiasi tuo, kad J. K. iki 2016 metų nebuvo sudaręs elektros energijos tiekimo sutarties. AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2016 m. rugpjūčio 11 d. pažymoje nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis 1990 m. sausio 1 d. buvo sudaryta su N. M., o 2016 m. liepos 10 d. sudaryta su J. K.. Pagal suvestinius duomenis negalima nustatyti, kas mokėjo pagal sutartį. Vien tai, kad J. K. nesudarė vienos iš komunalinių paslaugų – elektros energijos tiekimo sutarties, negali paneigti kitų surinktų įrodymų, jog atsakovai Kondraševičiai po Buto pirkimo padarė didelį remontą ir įsikėlė gyventi maždaug po metų, tuo metu deklaravo gyvenamąją vietą ir sudarė komunalinių paslaugų teikimo sutartis.
47. Atsakovo N. M. veiksmai ir padėtis Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu taip pat negali patvirtinti, jog skolininkas buvo nesąžiningas. N. M. 2010 metų pradžioje jau buvo sudaręs Kredito sutartį, 2009 m. spalio 12 d. papildomu susitarimu Nr. 4 bankas suteikė papildomą 272 555 Eur kreditą, buvo numatytas kaimo turizmo komplekso užbaigimo grafikas. Kredito sutartis buvo nutraukta tik 2016 m. vasario 23 d., t. y. daugiau kaip po šešerių metų nuo Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pati ieškovė nurodo, jog Kredito sutartis buvo nutraukta tik dėl to, kad N. M. 2015 metų viduryje nustojo mokėti kredito įmokas. Atsakovo elgesys kitu Kredito sutarties vykdymo metu turėjo iš esmės tenkinti ieškovę ir ieškovė turėjo matyti projekto įgyvendinimo perspektyvas, jeigu ji suteikė papildomą kreditą, nenutraukė Kredito sutarties. 2010 m. gegužės 20 d. turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, kad kaimo turizmo komplekso rinkos vertė yra 661 781,74 Eur (2 285 000 Lt). Tai rodo, kad projektas buvo vykdomas. Manymas, jog jau prieš šešerius metus iki Kredito sutarties nutraukimo N. M. siekė nesumokėti ieškovei 22 113,74 Eur, kai ieškovė jam suteikė beveik milijono eurų vertės paskolą, grįstas prielaidomis ir negali būti laikomas įrodytu. Daroma išvada, jos ieškovė neįrodė N. M. nesąžiningumo sandorio sudarymo metu.
48. Teismas taip pat nenustatė pirkėjų atsakovų Kondraševičių nesąžiningumo. Teismas akcentavo, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad prie Buto jo pardavimo metu buvo prijungta palėpė ir kad Buto kaina pirkimo–pardavimo metu nustatyta nesąžiningai. Kadangi jau buvo nustatyta, jog Butas po įsigijimo buvo remontuojamas, dar 2010 m. lapkričio mėnesį J. K. užsakė daug santechnikos įrenginių, tai tęsiantis remontui nebuvo galima gyventi Bute. Byloje surinktų įrodymų visuma teismui leido daryti išvadą, kad remontas truko apie metus. Tai, kad atsakovai Kondraševičiai neįsikėlė į Butą iš karto po 2010 m. vasario 1 d., teismo vertinimu, neįrodo, jog atsakovai M. toliau gyveno Bute. Teismas pažymėjo, kad liudytoja D. T. patvirtino, jog N. M. gyveno kitame to paties namo bute. Iš 4 buto jis buvo iškeldintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimu. Teismas taip pat laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, jog N. M. ir L. K. sieja giminystės ryšiai.
49. Teismas pažymėjo, kad teisės aktais nedraudžiama sutuoktiniams patiems nustatyti santuokoje įgyto turto režimą ir sudaryti turto padalijimo sandorius. Neįrodžius, kad atsakovai Kondraševičiai buvo nesąžiningi kreditorei UAB Medicinos bankui, nebuvo nustatytas jų interesas, poreikis slėpti nuo kreditorės turtą ar atlikti kitus priešingus veiksmus.
50. Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 18 d. buto su rūsiu pirkimo–pardavimo sutartimi už 180 000 Lt L. K. pardavė butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 22-4. Šio buto pardavimo data sutampa su laikotarpiu, kai atsakovai Kondraševičiai persikraustė gyventi į Butą. J. K. ir L. K. aiškino, kad butas, esantis Stanevičiaus gatvėje, buvo parduotas po Buto pirkimo ir už šį butą gauti pinigai nenaudoti ginčo sandoriui. Ginčo Butas buvo perkamas iš atsakovų Kondraševičių turimų iš kitų šaltinių gautų pinigų. Tik vėliau, pardavus butą, esantį Stanevičiaus gatvėje, L. K. J. K. atidavė už šį butą gautus pinigus. Asmeniniai sutuoktinių ryšiai nėra verslo santykiai, todėl J. K. registracijos Bute fakto vertinimas kaip nesąžiningo susitarimo yra neteisingas. 
51. Teismas, pasisakydamas dėl privalomumo N. M. sudaryti ginčo sandorį, pažymėjo, jog nors atsakovas ir teigė, kad jis turėjo sudaryti Buto pirkimo–pardavimo sandorį, nes negalėjo atsiskaityti pagal būsto kredito sutartį, sudarytą su AB SEB banku dėl Buto įsigijimo finansavimo, tačiau AB SEB banko raginimų atsiskaityti, įspėjimų, raštų dėl būsto kredito sutarties nutraukimo neteikė, todėl privalomumo faktą laikė neįrodytu.
52. Teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana sąlygų viseto įrodymo, pažymėjo, jog ieškovė pagrindė, kad ji turi reikalavimo teisę, tačiau nebuvo įrodyti faktai, jog atsakovas buvo nesąžiningas ir žinojo, kad sudarydamas Buto pirkimo–pardavimo sandorį pažeis kreditorės interesus, taip pat teismas konstatavo, kad nebuvo įrodytas Buto pirkėjų atsakovų Kondraševičių nesąžiningumas. Ginčo sandoris ieškovės teises pažeidžia nedidele suma, nes pagrindinė išieškotoja iš Buto būtų hipotekos kreditorė AB SEB bankas.
53. Teismas nustatė, kad ginčijama Buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2010 m. sausio 20 d., ieškinys teismui pateiktas 2016 m. liepos 20 d. Teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas praėjus 6 metams nuo jos sudarymo dienos. Teismo vertinimu, ieškovė negalėjo šešerius metus nepastebėti, kad dėl Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sumažėjo N. M. galimybės atsiskaityti pagal Kredito sutartį. Teismas akcentavo, kad ieškovė, suteikdama kreditą ir vertindama N. M. turtinę padėtį, turėjo nustatyti jo turimo nekilnojamojo turto objektus bei matyti, jog šie objektai buvo perleisti.
54. Teismo vertinimu, ieškovė, gavusi dokumentus dėl atsakovų Mananikovų skyrybų, turėjo pastebėti, jog nutraukiant santuoką nėra dalijamas jų turėtas nekilnojamasis turtas – Butas. Teismas senaties terminą skaičiavo nuo dienos, kurią ieškovė turėjo sužinoti apie šią aplinkybę bei ją galėjo patikrinti Nekilnojamojo turto registre, – 2012 m. balandžio 13 d., kai pateikė atsiliepimą skyrybų byloje. Teismas konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas ir tai savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
55. Teismas atmetė ieškovės argumentus, jog sandoris gali būti pripažįstamas tariamu arba apsimestiniu, nes sudarant sutartį Butas realiai nebuvo perleistas, o naujas Buto savininkas įregistruotas tik formaliai. Teismas, nustatęs, kad atsakovai Kondraševičiai sumokėjo už Butą, Bute gyveno ir naudojosi Butu, konstatavo, kad teisiniai padariniai yra akivaizdūs. Teismo vertinimu, nėra jokių požymių, kad Butas šiuo metu priklauso N. M.
56. Teismas nustatė, kad šioje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančia J. K. ir L. K. 2011 m. liepos 21 d. sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Teismas, nenustatęs jokių valios trūkumų sudarant 2011 m. liepos 21 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, šį ieškovės reikalavimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

57. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB Medicinos bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; iš atsakovų ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Skundžiamu sprendimu klaidingai nustatyta tikroji ginčo Buto vertė, iš kurios kyla pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (dėl parduodamo daikto ir jo vertės) apsimestinumas, taip pat pirkimo–pardavimo sutarties šalių nesąžiningumas ir tiesioginis veikimas prieš N. M. kreditorių interesus, taip pat ieškovės, kaip pagrindinės N. M. kreditorės, interesų pažeidimo mastas. 
2. Skundžiamo sprendimo motyvas, kad byloje neįrodyta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu palėpė faktiškai jau buvo prijungta prie Buto, yra nepagrįstas. Atsakovams 2010 m. sausio 20 d. sudarius ginčo pirkimo–pardavimo sutartį dėl Buto pirkimo už 350 000 Lt kainą, J. K. ir L. K. 2010 m. sausio 28 d. išdavė įgaliojimą N. M. nupirkti palėpę ir atlikti visus teisinius veiksmus, reikalingus Buto palėpės rekonstrukcijai įregistruoti. Skundžiamu sprendimu buvo neįvertintas tokio įgaliojimo išdavimo faktas, turinys, data, nors iš jo kyla tiesioginė atsakovų valia ir susitarimas, kad Buto pirkimo–pardavimo sutartis taip pat apima palėpės perleidimą. Skundžiamu sprendimu taip pat buvo neįvertintos aplinkybės apie kadastrinių matavimų atlikimą iškart po Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ginčo Buto registraciją po dviejų mėnesių nuo Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 2010 m. kovo 24 d. užfiksuotą 94 proc. ginčo Buto baigtumą, nors iš jų galima spręsti, kad Buto ir palėpės 94 proc. baigtumo rekonstrukcija galėjo būti atlikta arba iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, arba dviejų mėnesių laikotarpiu po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Abiem atvejais šios aplinkybės parodo, kad palėpės prie Buto prijungimo projektas negalėjo būti neaptartas Buto pirkimo–pardavimo sutartyje.
3. Teismas neįvertino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (raštai, mokėjimų nurodymai, kaltinamasis aktas ir kt.) patvirtina, kad N. M. ilgą laiką (nuo 2004 m.) asmeniškai organizavo ir atliko teisinius veiksmus, kad palėpė būtų prijungta prie Buto. J. K. ir L. K. po Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išduotas įgaliojimas N. M. bei statybos leidimo perrašymo dokumentai K. patvirtina, kad N. M. taip pat atliko visus veiksmus, reikalingus, kad po Buto perleidimo būtų įregistruotas ginčo Butas ir jo savininkais taptų Buto pirkėjai K.
4. Skundžiamo sprendimo išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad palėpė buvo prijungta prie Buto jo pardavimo metu, nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju aktualia ir esminę reikšmę turinčia aplinkybe laikytina ne tai, kad palėpės prie Buto prijungimo teisinis įregistravimas atliktas po ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, bet nustatyti faktai, kad ginčo Buto registracija atlikta netrukus po Buto perleidimo, laikotarpiu nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki ginčo Buto įregistravimo ginčo Butas atsirado tik dėl teisinių veiksmų, kuriuos atliko Buto pardavėjas N. M., visos Kondraševičių pateiktos išlaidos yra susijusios su jau esančio ginčo Buto apdaila, bet ne palėpės prie Buto prijungimo statybomis. Buto rekonstrukcijos veiksmus atliko Buto pardavėjas N. M., kuris organizavo ir rūpinosi rekonstrukcija nuo 2004 m. Pastarosios aplinkybės kartu su N. M. 2010 m. sausio 28 d. išduotu įgaliojimu leidžia pagrįstai spręsti, kad ginčo Buto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai iš tikrųjų susitarė, kad už pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą Butas perleidžiamas su N. M. iki Buto pardavimo 94 proc. baigtumu prijungta palėpe.
5. Skundžiamu sprendimu K. 2010 m. sausio 28 d. išduotas įgaliojimas N. M. apskritai nevertintas, nors jo išdavimo laikotarpis, turinys ir jo pagrindu atlikti N. M. veiksmai įrodo atsakovų susitarimą ir valią – M. valią parduoti Butą su palėpe, ir K. valią – nupirkti Butą, prie kurio faktiškai prijungta palėpė. Būtent tokį tikrąjį pirkimo–pardavimo sutarties šalių susitarimą įrodo tai, kad N. M., pagal jam išduotą įgaliojimą atlikdamas veiksmus dėl ginčo Buto įregistravimo, negavo papildomo atlyginimo iš K., t. y. veikė savo sąskaita. 
6. Prieštaringu ir nepagrįstu laikytinas skundžiamo sprendimo motyvas, kad nė vienas iš atsakovų neneigė, jog parduodant Butą buvo tariamasi, kad prie Buto bus prijungiama palėpė. Tokie atsakovų paaiškinimai ne paneigia, o patvirtina ieškinio pagrindu nurodytą aplinkybę, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai už pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą Buto kainą perleido Butą su prijungta palėpe. Šis susitarimas buvo nuslėptas pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau aiškiai atsispindi K. N. M. išduotame įgaliojime, o šio nuslėpto susitarimo įvykdymas akivaizdus N. M. turimo įgaliojimo pagrindu pasirūpinus teisiniu ginčo Buto įregistravimu. Kitaip tariant, J. K. ir L. K. 2010 m. sausio 28 d. išduotas įgaliojimas N. M. nupirkti palėpę ir atlikti visus veiksmus, reikalingus palėpei prie Buto prijungti, – išreiškia tiesioginę K. valią turėti Butą, prie kurio prijungta palėpė, o N. M. veiksmai pagal šį įgaliojimą įregistruojant ginčo Butą išreiškia Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nuslėptą atsakovų susitarimą, kad Butas iš tikrųjų parduodamas su palėpe, o pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto turto plotas buvo ne 97,24 kv. m, o 139,84 kv. m.
7. Aplinkybę, kad K. įgijo palėpę ne iš N. M., o iš BUAB „VSB“ per bendrovės bankroto administratorių nepaneigia anksčiau pateiktų išvadų. Pirmiausia, formalus palėpės įsigijimas iš UAB „VSB“ įvyko po to, kai buvo įregistruotas ginčo Butas, t. y. kai palėpė, kaip atskiras ir UAB „VSB“ priklausantis objektas, neegzistavo. Lėšų, nepriklausomai nuo jų sumos, gavimas už neegzistuojantį turtą laikytinas naudingu jo buvusiam savininkui. Kadangi N. M. priklausanti UAB „VSB“ prieš statybos leidimo išdavimą (2008 metais) išreiškė sutikimą dėl Buto rekonstrukcijos ir palėpės prie jo prijungimo (priešingu atveju statybos leidimas nebūtų išduotas), o palėpė, kaip žinoma iš N. M. baudžiamosios bylos, iš tikrųjų priklausė N. M., įregistravus ginčo Butą, UAB „VSB“ bankroto administratorius neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti įforminti neegzistuojančios palėpės perleidimo. Būtent tokią išvadą patvirtina simbolinė 800 Lt palėpės perleidimo kaina. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamu sprendimu palėpės pirkimui iš UAB „VSB“ suteikta nepagrįsta reikšmė, tai padaryta neįvertinus, kad palėpės pardavimo be varžytynių aktas buvo tik formalus veiksmas, neturintis teisinių padarinių, nes jo atlikimo metu palėpė, kaip atskiras ir apibrėžtas civilinės teisės objektas, nebeegzistavo, ji buvo sudedamoji ginčo Buto dalis, todėl negalėjo būti savarankiškas civilinio sandorio objektas. Šios aplinkybės įrodo, kad skundžiamo sprendimo vertinimas, kad nors palėpės kaina, jeigu ji būtų nustatoma pagal VĮ Registrų centre registruotą Buto rinkos vertę, turėtų būti didesnė, tačiau palėpę K. pardavė ne pats N. M., o bankroto administratorius, yra prieštaringas, priimtas neįvertinus visumos žinomų aplinkybių bei jokiais logiškais argumentais nepagrindžiantis 42,6 kv. m ploto patalpų, esančių prestižinėje Vilniaus miesto vietoje, perleidimo kainos už 800 Lt.
8. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje neįrodyta, kad Butas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei yra jo rinkos vertė, ir kad ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nustatant Buto kainą nebuvo atsižvelgta į galimybę prijungti palėpę. Ginčo Buto pardavimą už mažesnę kainą, negu jo rinkos vertė, įrodo ir atsakovų duoti ir skundžiamame sprendime cituojami paaiškinimai byloje. J. K. teisme paliudijo, kad N. M. norėjo Butą parduoti už 450 000 Lt, tačiau vėliau suderėjo iki 350 000 Lt. 100 000 Lt (arba 28 962 Eur) parduodamo turto kainos sumažinimas yra žymus, siekia ketvirtadalį pradinės pardavimo kainos. Skundžiamu sprendimu ši atsakovų paliudyta aplinkybė nemotyvuotai neįvertinta, nors ji tiesiogiai įrodo mažesnę ginčo turto pardavimo kainą, nei jo rinkos vertė.
9. Nustačius, kad skundžiamu sprendimu neteisingai įvertintos ginčo Buto perleidimo aplinkybės ir ginčo Butas parduotas reikšmingai žemesne kaina, nei vidutinė jo palyginamoji vertė, nepagrįstu laikytinas skundžiamo sprendimo motyvas, kad ginčo Buto pirkimo–pardavimo sutartis ieškovės teises pažeidžia nedidele suma. 
10. Nepagrįstas skundžiamo sprendimo vertinimas, kad ieškovės interesai pripažįstant ginčijamą sandorį negaliojančiu galėtų būti patenkinami tik nežymia dalimi – 22 113,74 Eur, todėl toks ieškovės interesų pažeidimas esą yra nereikšmingas. Tokia išvada nepagrįsta teisiniais argumentais. Pirma, 22 113,74 Eur suma yra didelė. Antra, skundžiamu spendimu nustatyta 22 113,74 Eur suma, kuria ginčo pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė ieškovės interesus pridėjus prie 70 000 Eur ir kuri susidaro kaip ginčo Buto pardavimo kainos ir žemiausios galimos jo rinkos vertės skirtumas, reiškia, kad pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovės interesai pažeisti ne mažesne kaip 92 113,74 Eur suma. 
11. Skundžiamu sprendimu taip pat nepagrįstai neįvertinta ir tai, kad šiuo atveju ieškovės teisių pažeidimas yra kompleksinis. Ieškovės teises pažeidžia ne tik per žema ginčo Buto pardavimo kaina, bet ir pirkimo–pardavimo sutartimi nuslėptas tikrasis susitarimas dėl Buto, prie kurio faktiškai prijungta palėpė, pardavimo bei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laikotarpis, nes pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo metu (ginčo Butą įregistruojant K. vardu), N. M. nevykdė savo įsipareigojimų ieškovei pagal Kredito sutartį bei, nuslėpęs ginčo Buto perleidimą, gavo iš ieškovės papildomą finansavimą. 
12. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, visapusis bylos įrodymų visumos vertinimas patvirtina, kad sudarydamas ginčo pirkimo–pardavimo sutartį ir perleisdamas ginčo Butą N. M. suprato, kad veikia prieš ieškovę ir pažeidžia ieškovės teises. N. M. negalėjo nesuprasti, kad perleisdamas ginčo Butą žemesne kaina, nei jo rinkos vertė, pažeidžia ne tik savo, bet ir savo kreditorių interesus. 
13. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, visapusis bylos įrodymų visumos vertinimas patvirtina, kad sudarydami ginčo pirkimo–pardavimo sutartį ir nuslėptomis sąlygomis įgydami iš N. M. Butą kartu su 94 proc. baigtumu prijungta palėpe už rinkos sąlygas neatitinkančią kainą pirkėjai Kondraševičiai negalėjo nesuprasti, kad tokiu sandoriu pažeidžiami N. M. kreditorių interesai. J. K. neabejotinai pasinaudojo N. M. sunkia finansine padėtimi ir dėl to sudarė ginčijamą sandorį mažesne kaina, o tai pagrindžia pirkėjų nesąžiningumą. Tuo atveju, jeigu J. K. nebuvo žinoma apie N. M. kreditorius, tai neatleido jo nuo pareigos papildomomis priemonėmis pasidomėti apie tokių kreditorių buvimą ir išsiaiškinti, ar ginčo Buto pirkimas nepažeis jų teisių. Tokią J. K. pareigą turėjo sustiprinti tai, kad jam pavyko ketvirtadaliu sumažinti pradinę Buto pardavimo kainą ir kad palėpės prie Buto prijungimas nebuvo aiškiai aptartas pirkimo–pardavimo sutartyje, bet buvo pridengtas papildomo įgaliojimo išdavimu ir formaliai ginčo Buto įregistravimo veiksmais. Todėl, jeigu pirkėjai neturėjo tikslių duomenų apie N. M. kreditorius ir galimai jų pažeidžiamas teises, sutikdami įgyti Butą su palėpe pirkimo–pardavimo sutartyje ir įgaliojimu sutartomis sąlygomis, pirkėjai prisiėmė riziką, kad toks turto įgijimas gali būti pripažintas negaliojančiu, todėl šioje byloje negali gintis nežinojimu arba nesupratimu apie pažeistas ieškovės, kaip N. M. kreditorės, teises. 
14. Pirkėjai žinojo, kad pirkimo–pardavimo sutartimi perka Butą su 94 proc. baigtumu prijungta palėpe už reikšmingai mažesnę kainą, nei šio turto rinkos vertė, ir to siekė. Sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį, išduodami įgaliojimą ir nurodytomis sąlygomis įsigydami Butą su palėpe, J. K. ir L. K. buvo nesąžiningi, nes suprato, kad toks sandoris sumažina N. M. turtą, ir todėl negalėjo nesuprasti, kad tai pažeis N. M. kreditorių teises.
15. Bendras visų atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), nes ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi Butas su palėpe perleistas mažiausiai 70 000 Eur pigiau, nei jo vertė žemiausiomis rinkos sąlygomis. Faktinės aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad atsakovus sieja artimi santykiai, kurie teismų praktikoje pripažįstami papildomu ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo faktoriumi ir kurie leido atsakovams sudaryti nuslėptą susitarimą dėl Buto su palėpe perleidimo pirkimo–pardavimo sutartimi ir įgaliojimu. Tik artimi atsakovų ryšiai gali pagrįsti faktą, kodėl nepaisant 2010 m. sausio 20 d. sudarytos ginčo Buto pirkimo–pardavimo sutarties ir deklaruojamo Kondraševičių persikėlimo į Butą su palėpe 2011 m., iki 2016 m. liepos 10 d. elektros energija Butui su palėpe buvo tiekiama N. M. vardu. Pažymėtina, kad atsakovai nesugebėjo paaiškinti šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau skundžiamu sprendimu ji liko neįvertinta, kaip ir kitos aplinkybės, paneigiančios atsakovų į bylą pateiktą Buto su palėpe įsigijimo versiją. Skundžiamu sprendimu taip pat neįvertinti į bylą pateikti įrodymai, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo M. toliau naudojosi Butu. Nepaisant turto perleidimo 2010 m. sausio 20 d., N. M. dar 2011 m. deklaravo gyvenamąją vietą ginčo Bute, o N. M. savo arba jo vardu oficialiai teikiamuose dokumentuose iki 2016 m. gegužės 23 d. oficialiai nurodė gyvenantis ginčo Buto adresu. Jeigu šių teismo neįvertintų duomenų nepakanka pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumui pagrįsti, jie patvirtina artimus atsakovų ryšius ir bendrą nesąžiningumą N. M. kreditorių atžvilgiu. 
16. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai spręsta, kad byloje neįrodytos actio Pauliana ieškinio sąlygos. Kadangi ginčo Buto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės, o sutarties šalys buvo akivaizdžiai nesąžiningos, pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Šio teisinio pagrindo neeliminuoja ir skundžiamu sprendimu pritaikyta ieškinio senatis. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad ieškinio senaties termino pradžia nustatyta įvertinus tik vieną iš privalomų aspektų – laiką, kai ieškovė turėjo sužinoti apie N. M. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau sprendime visiškai nepasisakoma apie tai, kada ieškovė sužinojo, kad pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės teises. Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad apie pirkimo–pardavimo sutartimi pažeistas teises ieškovei tapo žinoma tik po Kredito sutarties nutraukimo 2016 m. vasario 23 d., kai, N. M. ir jo laiduotojams atsisakius vykdyti Kredito sutartį, buvo nustatyta, kad skolininkas ir laiduotojas perleido visą jiems priklausantį vertingą turtą, o vien įkeisto turto vertės nepakanka N. M. įsipareigojimams ieškovei įvykdyti. Tik tuomet ieškovė pradėjo domėtis savo teisių gynimo būdais ir sužinojo apie neįprastas Buto perleidimo aplinkybes bei ginčo Buto atsiradimo įregistravimą. Esminė informacija apie pirkimo–pardavimo sutartį, N. M. išduotą įgaliojimą ir ginčo Buto perleidimo nuslėpimą ieškovei tapo žinoma tik susipažinus su L. K. 2016 m. gruodžio 7 d. atsiliepimu į ieškinį ir jo priedais.
17. Nesutiktina su skundžiamo sprendimo motyvu, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovų K. 2011 m. liepos 21 d. sudaryta sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis nėra tariamas sandoris. Atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, teismas apsiribojo atsakovų paaiškinimu, kad sprendimą palikti Butą L. K. asmeninės nuosavybės teise lėmė tai, kad anksčiau jų turėtas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo L. K. asmeninė nuosavybė, o pardavusi tą butą, L. K. atidavė pinigus J. K.. Kadangi sutuoktinių santykiai yra asmeninio pobūdžio, o ne komerciniai, toks paaiškinimas skundžiamu sprendimu pripažintas pakankamu. Tokiems atsakovų paaiškinimams, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, skundžiamu sprendimu nepagrįstai suteikta pirmenybė prieš kitas rašytiniais bylos dokumentais pagrįstas faktines aplinkybes, kurios skundžiamu sprendimu nebuvo vertintos, nors ieškovė jas nurodė kaip patvirtinančias fiktyvų atsakovų sudarytos sutarties pobūdį. 
18. Skundžiamu sprendimu liko neįvertinta tai, kad visi atsakovų pateikti įrodymai apie ginčo Buto remontui atliktus veiksmus yra susiję su J. K. asmeniu. Šiuos veiksmus J. K. atliko po ginčo turto pasidalijimo sutarties sudarymo ir ginčo Buto įregistravimo L. K. asmenine nuosavybe. Kai kurios komunalinių paslaugų teikimo sutartys, taip pat apsaugos paslaugų ginčo Butui teikimo sutartis sudarytos J. K. vardu. Byloje taip pat yra įrodymas, kad, nepaisant sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties, J. K. 2011 m. lapkričio 28 d. įregistravo savo gyvenamąją vietą ginčo Bute. Iš bylos įrodymų matyti, kad J. K. tebegyvena ginčo Bute. Nepaisant sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties, ginčo Butas buvo ir išliko J. K. žinioje. Šie faktai kartu su L. K. pareiškimu, kad ginčo Bute negyvena, leidžia pagrįstai spręsti, kad sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis sudaryta tik dėl akių, siekiant, kad ginčo Butas būtų pašalintas iš J. K. turto sudėties, bet realiai nesiekiant šio tikslo bei paliekant ginčo Butą J. K.. Atsižvelgiant į akivaizdų K. nesąžiningumą sudarant ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstai laikytina, kad toks ginčo Buto pasidalijimas atliktas atsakovams suprantant, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia ir siekiant apriboti N. M. kreditorių galimybes inicijuoti ginčo Buto grąžinimą N. M. nuosavybėn. Kadangi sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis atitinka visus tariamo sandorio požymius ir yra sudaryta viešajai tvarkai prieštaraujančiais tikslais, skundžiamu sprendimu atliktas vertinimas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu.
58. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas N. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad Buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta todėl, kad trūko lėšų jam išlaikyti, remontui daryti, komunaliniams mokesčiams sumokėti, AB SEB banko kreditui dengti. Atsakovo N. M. iš AB SEB banko gauta informacija patvirtino būtinybę sudaryti ginčo sandorį. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo ir tariamo sandorio atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
59. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. K. ir L. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo nekeisti, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliante, neva realus ginčo Buto plotas trečdaliu didesnis už pirkimo–pardavimo sutartyje formaliai nurodytą Buto plotą. Jokių šias apeliantės nurodomas aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra.
2. Pirminis, ieškovės nurodomas statybos leidimas buvo išduotas 2008 m. balandžio 15 d. N. M. ir N. M.. N. M. nuo 2004 metų organizavo palėpės prijungimo procedūras, buvo gavęs statybos leidimą. Tačiau ginčo Butą parduoti K. N. M. buvo priverstas dėl savo nepalankios finansinės padėties, neišgalėjimo ginčo turtą suremontuoti, padengti už jį kreditą ir net sumokėti komunalinius mokesčius.
3. Apeliantės nurodomas ginčo turto 94 proc. baigtumas per 2010 m. kovo mėnesį galėjo atsirasti ir todėl, kad namas, kuriame yra ginčo Butas, pastatytas seniai (1930 m.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šių apeliantės nurodomų argumentų apeliantė nenurodė pirmosios instancijos teisme, į juos nebuvo pateikti atsikirtimai. Apeliacinis skundas grindžiamas visiškai nauja aplinkybe, kuri nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme, ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama ir nebuvo prašoma teismo išreikalauti įrodymus byloje, apeliantė iš esmės nenurodo, kodėl apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, teismas ir atsakovų atstovas neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti, todėl apeliacinės instancijos teismas šių naujai ieškovės nurodomų argumentų neturėtų vertinti (CPK 314 straipsnis, CPK 331 straipsnio 4 dalis).
4. Kaip jau konstatuota skundžiamame sprendime, nė vienas iš atsakovų neneigė, jog parduodant Butą buvo tariamasi, kad prie Buto bus prijungiama palėpė. Vėliau šalys ėmėsi susitarimą įgyvendinti, sudarydamos dokumentus ar dėdamos pastangas sudaryti dokumentus. Kadangi palėpė buvo neprijungta ir neįrengta, ieškovės tvirtinimas, kad Buto kaina turėjo būti trečdaliu didesnė, niekuo neparemtas.
5. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad neva N. M. taip pat atliko visus veiksmus, reikalingus, kad po Buto perleidimo būtų įregistruotas 139 kv. m butas ir jo savininkais taptų Buto pirkėjai K. Ieškovas neįrodė fakto, kad palėpė buvo prijungta iki Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta ir nustatyta, jog Buto pardavimo metu palėpė nebuvo prijungta prie Buto.
6. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl 2006 m. birželio 2 d. N. M. ir A. G. sandoryje nurodytos 1 000 000 Lt palėpės vertės taikymo. Tokia vertė buvo nustatyta baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11013-08 nagrinėtu tikslu – siekiant gauti paramą kaimo turizmo komplekso statybai. Skundžiamu sprendimu pagrįstai nurodyta, jog padalijus 2006 m. birželio 2 d. sandoryje nurodytą kainą iš palėpės ploto, 1 kv. m kaina yra 2 393 Eur, kuri už neįrengtą palėpę yra akivaizdžiai per didelė.
7. N. M. neišgalėjo padengti skolos AB SEB bankui, ginčo Butą reikėjo parduoti. Didesne kaina ginčo Buto niekas nepirko. Jei K. nebūtų nusipirkę ginčo turto, Butas, anot AB SEB banko atstovo, būtų buvęs iš varžytynių parduotas dar žemesne kaina. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamu sprendimu neteisingai įvertintos Buto ir palėpės perleidimo aplinkybės ir Butas parduotas reikšmingai žemesne kaina, nei vidutinė jo palyginamoji vertė, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
8. Skundžiamu sprendimu pagrįstai nurodyta, jog manymas, kad jau prieš šešerius metus iki Kredito sutarties nutraukimo N. M. siekė nesumokėti ieškovei 22 113,74 Eur, kai bankas jam suteikė beveik milijono eurų vertės paskolą, grįstas prielaidomis ir negali būti laikomas įrodytu, todėl ieškovė neįrodė N. M. nesąžiningumo sandorio sudarymo metu. Be to, ieškovė visuomet žinojo apie N. M. finansinę būklę, sudaromus sandorius, nes ieškovė ir atsakovas N. M. vystė kaimo turizmo kompleksą Nikronių kaime. Ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorio N. M. nuo ieškovės nenuslėpė, šis ieškovei buvo seniai žinomas dėl minėto vykstančio Mananikovų ištuokos proceso.
9. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nenustatė pirkėjų atsakovų Kondraševičių nesąžiningumo. Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog sutartys sudarytos atsakovo K. vardu, šio asmens darytas ir remontas, ar kad atsakovė K. ginčo Bute negyvena, nepagrindžia apeliantės teiginio, kad K. turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta kokiu nors būdu siekiant pažeisti ieškovės teises. K. yra sutuoktiniai, jų santykiai yra asmeniniai, o ne komerciniai, ir ieškovės interesų ginčijamas sandoris niekaip nepažeidžia. Vien tai, kad J. K. nesudarė vienos iš komunalinių paslaugų – elektros energijos tiekimo sutarties, negali paneigti kitų surinktų įrodymų, jog atsakovai K. po Buto pirkimo atliko didelį remontą ir įsikėlė gyventi maždaug po metų, tuo metu deklaravo gyvenamąją vietą ir sudarė komunalinių paslaugų teikimo sutartis. Todėl K. įrodė, kad yra ginčo turto savininkai ir šių aplinkybių kontekste. Ieškovė neįrodė aplinkybės, kad prie Buto jo pardavimo metu buvo prijungta palėpė ir kad Buto kaina pirkimo–pardavimo metu nustatyta nesąžiningai. Ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo, ir atsakovų nesąžiningumas Byloje nenustatytas. Neįrodžius atsakovų K. nesąžiningumo kreditorei UAB Medicinos bankui, nebuvo nustatytas jų interesas, poreikis slėpti nuo kreditorės turtą ar atlikti kitus priešingus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

60. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
61. Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius ir teisinius aspektus.

Dėl actio Pauliana sąlygų

62. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.
63. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl šios priežasties ieškovė, teikdama ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 straipsnis).
64. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą naikinti ginčijamą sandorį actio Pauliana pagrindu, sprendęs, kad ginčo sandoris ieškovės teises pažeidė nedidele suma, ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ir neįrodė, kad skolininkas ir tretieji asmenys (atsakovai Kondraševičiai) buvo nesąžiningi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir kad neįrodė trečiųjų asmenų nesąžiningumo, taip pat kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl kreditorės teisių pažeidimo nedidele suma. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje.

Dėl kreditorės intereso pažeidimo

65. Ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto pagrindu. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
66. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.
67. Kasacinio teismo praktikoje, viena vertus, yra išaiškinta, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017).
68. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017).
69. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog ieškovė, kaip hipotekos kreditorė, negali padengti savo reikalavimo iš kaimo turizmo komplekso, tačiau konstatavo, kad N. M., sudarydamas Buto pirkimo–pardavimo sutartį, sumažino savo turto apimtį ir po hipoteka įkeisto turto pardavimo išieškotų lėšų gali nepakakti iš Kredito sutarties kylančiam banko reikalavimui padengti. Tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės interesai pripažįstant ginčijamą sandorį negaliojančiu galėtų būti patenkinami tik nežymia dalimi – 22 113,74 Eur.
70. Ieškovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl nežymaus kreditorių intereso pažeidimo, nurodė, kad jos, kaip kreditorės, teisių pažeidimas grindžiamas ne tik Buto perleidimu už aiškiai per mažą kainą, bet ir pirkimo–pardavimo sutartimi nuslėptu tikruoju susitarimu dėl Buto, prie kurio faktiškai prijungta palėpė, pardavimo ir šių aplinkybių nuslėpimu nuo ieškovės, kaip kreditorės, gaunant iš jos papildomą finansavimą.
71. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimo teisiškai reikšminga nustatyti: 1) ar Butas be palėpės buvo pardavinėjamas pagrįstai; 2) ar skolininko turtas (Butas) parduotas už aiškiai per mažą kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Buto ir palėpės pardavimo (ne)nuslėpimo aplinkybės gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimus dėl skolininko sąžiningumo, susitarimo dėl papildomo finansavimo nutraukimo teisėtumo, o ne sprendžiant klausimą dėl kreditorės teisių, sudarant ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos. Pažymėtina, kad nustačius, jog skolininkas, sudarydamas ginčo sandorį, savo mokumo nesumažino (jei už turtą buvo sumokėta pagrįsta kaina), nebūtų pagrindo teigti, jog skolininkas, parduodamas ginčo turtą, pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, interesus (žr. šios nutarties 68 punktą). Tokiu atveju net ir ginčo turto (Buto ir palėpės) pardavimo aplinkybių nuslėpimas nuo kreditorės AB Medicinos banko (jei jis būtų įrodytas) nesudarytų pagrindo pripažinti ginčo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu.
72. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Buto 2010 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog Butas parduotas už 350 000 Lt, iš kurių 76 354,32 Lt sumokėti prieš pasirašant sutartį, o 273 645,68 Lt pirkėjas sumokėjo mokėjimo nurodymu į hipotekos kreditorės AB SEB banko sąskaitą, padengdamas skolininko N. M. kreditą pagal 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutartį Nr. 1750518011665-29. J. K. ir L. K. 2010 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 2010/05/10-01 iš BUAB „VSB“, kurios akcininkas N. M., už 800 Lt nupirko palėpę. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, jog palėpė buvo sujungta su Butu ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu į vieną nekilnojamąjį turto objektą (t. y. 139 kv. m butą). Iš Nekilnojamojo turto registro 2017 m. birželio 20 d. išrašo su istorija matyti, kad Butas su palėpe sujungtas pagal Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. kovo 24 d. pažymą, t. y. po to, kai K. įsigijo Butą ir atskirai palėpę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Butas iš N. M. buvo įsigytas be palėpės, laikytina pagrįsta. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės akcentuojamos palėpės atidalijimo procedūros, įgaliojimo išdavimas, Buto rekonstrukcija.
73. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad N. M. nuo 2004 metų organizavo viso namo palėpės pasidalijimo ir jos panaudojimo procedūras. Jo prašymu 2004 m. gruodžio 13 d. išduotas projektavimo sąlygų sąvadas. 931-oji daugiabučio namo savininkų bendrija 2004 metais sudarė dokumentus dėl palėpės pasidalijimo ir panaudojimo. 2006 m. kovo 27 d. UAB „VSB“ buvo išduotas statybos leidimas 3 butams pastogėje įrengti. Nuo 2006 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1984 sudarymo 2 837/10 000 dalis palėpės nuosavybės teise priklausė UAB „VSB“. 2008 metais UAB „Architvaras“ parengė Buto rekonstrukcijos projektą. Pirminis statybos leidimas buvo išduotas 2008 m. balandžio 15 d. N. M. ir N. M.. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „VSB“. 2010 m. sausio 20 d. J. K. iš Mananikovų nusipirko ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą Butą. 2010 m. sausio 28 d. J. K. ir L. K. N. M. išdavė įgaliojimą nupirkti iš BUAB „VSB“ jų vardu savo nuožiūra už aptartą kainą ir sąlygas 2 837/10 000 dalis palėpės, įregistruoti ir atstovauti atidalijant palėpę. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. kovo 3 d. išdavė statybos leidimą buto rekonstrukcijai, įrengiant pastogę. Statybos leidimas išduotas J. K. ir L. K. Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsakovams Kondraševičiams 2010 m. kovo 24 d. išdavė pažymą dėl buto rekonstrukcijos, įrengiant palėpę, atitikimo 2008 m. išduotam statybos leidimui. 2010 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 2010/05/18-01 BUAB „VSB“ bankroto administratorius J. K. ir L. K. pardavė 2 837/10 000 dalis neįrengtos palėpės. 2017 m. birželio 13 d. raštu BUAB „VSB“ bankroto administratorius Z. J. informavo, kad atsakovai K. už palėpę atsiskaitė.
74. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, jog palėpės pasidalijimo ir jos panaudojimo procedūras pradėjo organizuoti atsakovas N. M., ši aplinkybė nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad Butas ir palėpė iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo priklausė N. M.. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo palėpė priklausė UAB „VSB“. Nors apeliantė iš esmės nurodė, kad 2 837/10 000 palėpės dalys iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties priklausė N. M., o tik formaliai buvo įregistruotos UAB „VSB“ nuosavybėn, tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „VSB“ palėpę įgijo 2006 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1984 pagrindu (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas neįtvirtino draudimo vienam asmeniui (N. M.) organizuoti namo palėpės pasidalijimo ir jos panaudojimo procedūras, o kitam asmeniui (UAB „VSB“) – įgyti atidalytos palėpės dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitos apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės (94 proc. baigtumo Buto pardavimas, atsakovų tarimasis dėl galimybės prijungti palėpę prie Buto, J. K. ir L. K. išduotas įgaliojimas N. M. savo nuožiūra už aptartą kainą ir sąlygas nupirkti iš BUAB „VSB“ 2 837/10 000 dalis palėpės, įregistruoti bei atstovauti atidalijant palėpę) nesuteikia pagrindo teigti, jog pagal ginčo sutartį iš atsakovo N. M. Butas buvo nupirktas kartu su palėpės dalimis. Kaip jau minėta, iš įrodymų visumos matyti, kad Butas ir palėpė nuosavybės teise priklausė skirtingiems asmenims: Butą pardavė N. M., o 2 837/10 000 dalis palėpės – BUAB „VSB“ bankroto administratorius. Šie nekilnojamojo turto objektai įsigyti skirtingu laiku: Butas – pirmiau, o palėpės dalys – vėliau. Tik J. K. pirmiau įsigijus Butą, o vėliau J. K. ir L. K. – minėtas palėpės dalis, šie nekilnojamojo turto objektai po užbaigtos Buto rekonstrukcijos buvo sujungti į vieną nekilnojamojo turto objektą (139,84 kv. m ploto butą).
75. Šių aplinkybių nepaneigia ir ieškovės nuoroda į baudžiamąją bylą Nr. 1A-495-166/2012. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog N. M. buvo tikrasis palėpės patalpų pirkėjas, formaliai perleidęs jas savo kontroliuojamai UAB „VSB“. Tokio fakto baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė, o kaltinamajame akte esantis A. G. liudijimas, kad N. M. pasiūlė nupirkti palėpės dalį, nes norėjo ją sujungti su kitomis savo patalpomis, nepatvirtina, kad šis liudytojo įvardytas N. M. noras buvo įgyvendintas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. išteisinamasis nuosprendis.
76. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu palėpės pirkimui iš UAB „VSB“ suteikė nepagrįstą teisinę reikšmę. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad palėpės pardavimo be varžytynių aktas buvo tik formalus veiksmas, neturintis teisinių padarinių. Apeliantė nepagrindė įrodymais argumentų, kad palėpė, kaip atskiras ir apibrėžtas civilinės teisės objektas, nebeegzistavo, kad ji buvo sudedamoji 139,84 kv. m buto ploto dalis. Priešingai, byloje esantys įrodymai (palėpės pardavimo be varžytynių aktas ir Nekilnojamojo turto registro išrašai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštai apie pastogės įrengimą, atidalijimą) patvirtina, kad palėpė buvo civilinių teisių objektas ir kad atsakovas J. K. pirmiau įgijo Butą, o paskui kartu su sutuoktine – palėpę.
77. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Buto ir palėpės įrengimo, įsigijimo, įregistravimo aplinkybių, nepagrįsti. Pažymėtina, kad vien tai, jog ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, kad jis buvo atliktas netinkamai. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti Buto ir palėpės įsigijimo aplinkybes, savininkus, atliko išsamų įrodymų tyrimą ir vertinimą, atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą, todėl pagrįstai konstatavo, kad atsakovas J. K. ir N. M. 2010 m. sausio 20 d. sudarė buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) / A. V. g. 9-10, 97,24 kv. m bendro ploto (t. y. be palėpės), pirkimo–pardavimo sutartį.
78. Konstatavus minėtą aplinkybę ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė actio Pauliana prašo pripažinti negaliojančia Buto pirkimo–pardavimo sutartį, o palėpės pardavimo be varžytynių akto bei 2006 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1984, kurios pagrindu UAB „VSB“ nusipirko palėpę, neprašo pripažinti negaliojančiais, nagrinėtina, ar Butas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą (CPK 135, 320 straipsniai).
79. Kaip minėta, ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas Butas 2010 m. sausio 20 d. buvo parduotas už 350 000 Lt (101 367 Eur), iš kurių 76 354,32 Lt sumokėti prieš pasirašant sutartį, o 273 645,68 Lt pirkėjas sumokėjo mokėjimo nurodymu į hipotekos kreditorės AB SEB banko sąskaitą, padengdamas skolininko N. M. kreditą pagal 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutartį Nr. 1750518011665-29. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad 2010 m. sausio 14 d. vidutinė Buto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, buvo 80 804 Eur. Iš ieškovės 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateiktos lentelės, kurioje nurodomos toje pačioje 57.5 zonoje esančių butų pardavimo kainos 2009 m., matyti, kad pardavimo kaina svyruoja nuo 1 226,83 Eur iki 2 895,33 Eur už 1 kv. m. Taigi butas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei nurodyta ieškovės lentelėje, tačiau brangiau, nei nurodyta Nekilnojamojo turto registre.
80. Byloje nustatyta, kad atsakovai ir liudytoja D. T. parodė, jog Butas pardavimo metu buvo neįrengtas, jame niekas negyveno, liudytoja Butą vadino „statybų aikštele“. J. K. aiškino, kad Butas buvo neįrengtas, išplėštos grindys, nebuvo perdangų. Visi pažymėjo, jog nusipirkę Butą atsakovai Kondraševičiai darė didelį remontą ir tik tada atsikraustė gyventi. Palėpė nebuvo prijungta prie Buto ir nebuvo įrengta kaip gyvenamoji patalpa. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tokia buto būklė galėjo turėti didelę neigiamą įtaką Buto vertei. Be to, 2005 m. birželio 20 d. būsto kredito sutartyje, sudarytoje su AB SEB banku, nurodyta, jog Buto vertė yra 371 000 Lt. Tai labai panaši kaina, už kurią buvo parduotas Butas. Butas buvo parduodamas ekonominės krizės metu, kai visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto kainos buvo mažesnės nei iki krizės (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
81. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojos parodymus, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad Butas nebuvo parduotas už daug mažesnę kainą, nei yra jo rinkos vertė. Be to, nustatant Buto pardavimo kainą buvo atsižvelgta į tai, kad prie Buto galima prijungti palėpę. Jau minėta, kad N. M. nuo 2004 metų organizavo palėpės prijungimo procedūras, buvo gavęs statybos leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tas faktas, jog, parduodamas Butą, atsakovas N. M. palėpės prijungimo galimybę pažymėjo kaip Buto ypatybę, gali reikšti Buto patrauklumą didinančią savybę, o ne tai, jog jis šią palėpę laikė savo nuosavybe. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nebuvo priežasčių, kodėl atsakovai, sudarydami sutartį, turėjo neatsižvelgti į Buto privalumą.
82. Nustačius, kad atsakovas N. M. Butą pardavė be palėpės ir ieškovei neginčijant palėpės pardavimo be varžytynių akto bei 2006 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1984, kurios pagrindu UAB „VSB“ nusipirko palėpę, teisiškai nereikšmingi tampa ieškovės argumentai dėl palėpės kainos nepagrįstumo. Kadangi palėpė buvo neprijungta ir neįrengta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės tvirtinimas, jog Buto kaina turėjo būti trečdaliu didesnė, nepagrįsta.
83. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad Butas pagrįstai buvo parduotas be palėpės už pagrįstą kainą, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti skolininko N. M. kreditorės interesai, t. y. nenustatyta actio Pauliana būtina sąlyga, jog Butas parduotas už žymiai mažesnę kainą, o tai lėmė kreditorės interesų pažeidimą.

Dėl atsakovų (ne)sąžiningumo

84. Konstatavus, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi nebuvo pažeistos ieškovės, kaip kreditorės, teisės, analizuoti kitų actio Pauliana sąlygų (ne)egzistavimo nėra teisinės prasmės (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-187-178/2018), nes vienos actio Pauliana sąlygos nebuvimas sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą CK 6.66 straipsnio pagrindu, atmesti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų nesąžiningumas, priešingai nei nurodė apeliantė, nėra preziumuojamas. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas CK 6.67 straipsnio 4 punktas taikomas tada, kai įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė gerokai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).
85. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Butas parduotas už žymiai mažesnę kainą, todėl nėra pagrindo preziumuoti atsakovų J. K. ir N. M. nesąžiningumo. Apeliantės akcentuojamas Kredito sutarties 6.5 papunktis, kuriame nustatyta, kad N. M. buvo įsipareigojęs be ieškovės sutikimo neparduoti jam priklausančio ilgalaikio turto, ir laidavimo sutarties 5.1.4.1 papunktis, kuriame nustatyta, kad N. M. buvo įsipareigojusi be ieškovės sutikimo neperleisti jai priklausančio ilgalaikio turto, pagrindžia Kredito ir laidavimo sutarčių sąlygų pažeidimą, tačiau nesuteikia pagrindo pripažinti ginčo pirkimo–pardavimo sutarties šalies atsakovo J. K. nesąžiningumo. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nurodomi apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovai iki Buto pirkimo buvo artimai pažįstami, viena vertus, nepagrįsti įrodymais, kita vertus, nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad atsakovai siekė nuslėpti nuo ieškovės ginčo sandorio sudarymo aplinkybes.
86. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neįrodytais ieškovės argumentus, jog atsakovai, sudarydami ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, buvo nesąžiningi.

Dėl ieškinio senaties termino actio Pauliana pagrindu

87. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia ir išvada, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti, pažymi, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.
88. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).
89. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijama Buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2010 m. sausio 20 d. Ieškovė, 2012 m. gavusi dokumentus apie atsakovų Mananikovų santuokos nutraukimą, sužinojo apie šį sandorį. Ieškovė nurodė, kad 2015 metų viduryje atsakovui N. M. nustojus mokėti kredito įmokas, UAB Medicinos bankas 2016 m. vasario 9 d. raštu N. M. pranešė, jog nutraukia Kredito sutartį nuo 2016 m. vasario 23 d. ir įpareigojo iki sutarties nutraukimo dienos sumokėti 897 303,20 Eur kredito likutį, iki sutarties nutraukimo dienos apskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas. Rašto surašymo dieną palūkanų suma sudarė 201 331,85 Eur, delspinigiai – 9 718,32 Eur, turto vertinimo išlaidos – 105,13 Eur, pašto išlaidos – 7,24 Eur. N. M. prievolės nevykdė. 2016 m. vasario 25 d. raštu ieškovė dėl prievolės pagal Kredito sutartį vykdymo kreipėsi į laiduotojus, tačiau laiduotojai prievolės neįvykdė.
90. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik po kredito sutarties nutraukimo, ieškovei supratus, kad nei N. M., nei laiduotojai skolos negrąžins, taip pat paaiškėjus, kad pagal kredito sutartį užtikrinančio hipoteka įkeisto Kaimo turizmo komplekso vertės nepakaks N. M. prievolių įvykdymui, ieškovė turėjo suprasti, kad sudaryta Buto pirkimo-pardavimo sutartis galėjo pažeisti jos, kaip N. M. kreditorės, interesus. Atsižvelgiant į tai, laiko nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ieškinio senaties termino pradžios eiga skaičiuotina nuo 2012 m. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina – 2016 m. vasario 23 d., nes nuo šios datos ieškovė suprato, jog ginčijamu sandoriu galėjo būti pažeistos jos teisės, nes įkeisto turto nepakako įsiskolinimui padengti. Ieškinį dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu pateikus 2016 m. liepos 20 d., laikytina, kad jis pareikštas nepraleidus CK 6.66 straipsnyje 3 dalyje nustatyto termino.
91. Nors pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo laikytina nepagrįsta, tačiau, nesant kreditorės teisių pažeidimo, darytina išvada, kad ieškinys dėl Buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu atmestas pagrįstai.

Dėl tariamojo ir apsimestinio sandorio požymių

92. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek tariamasis, tiek apsimestinis sandoriai turi valios trūkumų, juos sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, tačiau tariamojo sandorio atveju šalys apskritai neketina ir nesukuria jokių teisių ir pareigų pagal sudarytą sandorį, o apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).
93. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovai K. sumokėjo už Butą, Bute gyveno ir naudojosi Butu, padarė išvadą, kad teisiniai padariniai yra akivaizdūs. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nėra jokių požymių, kad Butas šiuo metu priklauso N. M.
94. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog į Butą, prie kurio jau buvo prijungta palėpė, iki 2016 m. liepos 10 d. elektros energija buvo tiekiama N. M. vardu, kad N. M. dar 2011 m. deklaravo gyvenamąją vietą ginčo Bute, o N. M. savo arba jo vardu oficialiai teikiamuose dokumentuose iki 2016 m. gegužės 23 d. oficialiai nurodė gyvenantis ginčo Buto adresu, nepakanka konstatuoti, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai N. M. ir N. M. nesiekė parduoti Buto, o atsakovas J. K. – jo nupirkti. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovai siekė sudaryti Buto, esančio (duomenys neskelbtini) / A. V. g. 9-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, N. M. ir N. M. bei J. K. 2010 m. sausio 20 d. tokią sutartį sudarė (nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 518) ir įvykdė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog sandoris sudarytas turint valios trūkumų, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, kaip apsimestinę ar tariamą, pripažinti negaliojančia atmetė pagrįstai.
95. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovų Kondraševičių 2011 m. liepos 21 d. sudaryta sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis yra tariamas sandoris. Kondraševičių valia aiškiai išreikšta. Be to, pažymėtina, kad ieškovė pareiškė ieškinį kaip N. M. kreditorė, taip pat bylos duomenys neduoda pagrindo teigti, jog ieškovė AB Medicinos bankas yra K. kreditorė, todėl konstatuotina, kad atsakovų J. K. ir L. K. 2011 m. liepos 21 d. sudarytos sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sąlygos neturi įtakos ieškovės interesams. Nesant pagrindo konstatuoti niekinio sandorio fakto, darytina išvada, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikšti reikalavimo dėl J. K. ir L. K. 2011 m. liepos 21 d. sudarytos sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.78 straipsnio 4 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

96. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinį ir konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

97. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
98. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės UAB Medicinos banko patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
99. Atsakovas N. M. pateikė įrodymus, kad 2018 m. birželio 4 d. atstovui advokatui sumokėjo 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir surašymą. Atsakovas J. K. 2018 m. birželio 2 d. atstovui advokatui sumokėjo 700 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir surašymą. Šios atsakovų patirtos išlaidos priteistinos iš ieškovės minėtų atsakovų naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko (j. a. k. 112027077) atsakovo N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 (penkis šimtus) Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.

Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko (j. a. k. 112027077) atsakovo J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 700 (septynis šimtus) Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.

Teisėjai                                                                           Konstantinas Gurinas

                                                                            Romualda Janovičienė

                                                                           Alvydas Poškus