Civilinė byla Nr. e2-1061-407/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02211-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.1.18.1.1.1; .1.18.1.1.2 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria atsisakyta panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ ieškinį atsakovui V. M. dėl nuostolių priteisimo,
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Kelių priežiūra“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo V. M. 218 479,42 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu – areštavo atsakovui V. M. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą neviršijant 218 479,42 Eur sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, nurodė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškove ir naudoti būtiniausiems poreikiams tenkinti. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis palikta nepakeista.
3. Atsakovas V. M. teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Prašyme nurodė, kad situacija, buvusi nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo metu, yra iš esmės pasikeitusi, todėl yra pagrindas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Pirma, V. M. yra visiškai išteisintas dėl jam įkaltintų nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat panaikintos V. M. taikytos kardomosios priemonės, įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų aukų fondą. Kadangi atsakovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje dėl aplinkybių, kurios sudaro ieškinio pagrindą šioje civilinėje byloje, turėtų būti iš naujo įvertinta, ar egzistuoja civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl turto arešto atsakovo atžvilgiu netaikymo teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų, nėra jokių įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą šiuo klausimu ar aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą manyti, kad atsakovas jam priklausantį turtą ketintų paslėpti, perleisti, apsunkinti ar pan. Atsakovas to nedarė ir neketina to daryti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.
5. Teismas nurodė, kad atsakovo išteisinimas baudžiamojoje byloje nesudaro neabejotino ir neįrodinėtino pagrindo netaikyti jam civilinės atsakomybės. Teismas pritarė ieškovės atsiliepimo argumentams, kad ieškinys pareikštas dėl žalos iš atsakovo priteisimo, įrodinėjant atsakovo neteisėtus veiksmus atskirais epizodais dėl: nepagrįsto išeitinių išmokų darbuotojams, atleistiems pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį, išmokėjimo; nepagrįsto priedų darbuotojams išmokėjimo; nepagrįsto vykimo į komandiruotes; nepagrįsto pašalpų ir piniginių dovanų skyrimo; neteisėto verslo kortelės naudojimo; netinkamai naudotų įmonės rezervo lėšų ir neteisėto nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo. O baudžiamojo proceso tvarka buvo vertinamos aplinkybės tik dėl pastarojo epizodo. Be to, teismas pažymėjo, kad civilinėje teisėje, priešingai nei baudžiamojoje teisėje, veiksmų neteisėtumas yra suprantamas ir vertinamas daug plačiau ir, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius.
6. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad išnyko antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kadangi atsakovas nepateikė kokių duomenų apie jo turtinės būklės pagerėjimą, lyginat su Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-246-180/2018 konstatuotomis aplinkybėmis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
7. Atsakovas V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi atsakovo V. M. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Itin griežtas atsakovo teisių suvaržymas – didelės vertės atsakovo turto areštas – taikomas beveik 6 metus, per kuriuos atsakovas, būdamas pensinio amžiaus asmuo, su savo turtu negali atlikti jokių su pragyvenimu susijusių veiksmų, esant tokiai situacijai, tai yra visuotinai suprantama aplinkybė, kurios net nereikia įrodinėti. Ilgus metus trunkantis turto areštas itin varžo atsakovo gyvenimą, blogina gyvenimo kokybę, kliudo įsigyti būtiniausias prekes, vaistus ir kt. Esant atsakovo turto areštui, atsakovas neturėjo jokių galimybių pagerinti savo turtinės būklės.
7.2. Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti atsakovo nesąžiningumą, tačiau tokių duomenų byloje nėra, jų nenurodė ir pirmosios instancijos teismas nutartyje.
7.3. V. M. visiškai išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, šios aplinkybės yra pakankamos vertinti, kad yra pagrįstų abejonių bent jau ieškinio preliminariu pagrįstumu. Įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, dėl to negali būti sprendžiama priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
8. Ieškovė AB „Kelių priežiūra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į realią atsakovo turtinę situaciją, pagal kurią ieškinio suma atsakovui laikytina didele ir todėl gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas nepateikė kokių duomenų apie jo turtinės būklės pagerėjimą, lyginat su Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-246-180/2018 konstatuotomis aplinkybėmis.
8.2. Nei turto areštas, nei jo panaikinimas savaime nelemia nei atsakovo turtinės padėties pagerėjimo, nei pablogėjimo. Nekyla ginčo dėl to, kad laikinosios apsaugos priemonės, kokios yra pritaikytos šioje byloje, yra konservacinio pobūdžio. Tai yra, jos skirtos išsaugoti turtą, kurio gali prireikti vykdant ieškovei galimai palankų teismo sprendimą.
8.3. Atsakovo argumentai, kad nekilnojamo turto areštas neva varžo atsakovo gyvenimą, leidžia visiškai pagrįstai tikėti, kad, panaikinus areštą, atsakovas turtą perleis. Nes iš paties atsakovo aiškinimo seka, kad panaikinus turto areštą, atsakovas šį turtą parduos ir gautus pinigus panaudos asmeninėms reikmėms (nesant jokios galimybės kontroliuoti panaudojimo „vaistams“ ar „būtiniausioms prekėms“).
8.4. Aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos 6 metus, nėra pagrindas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Tokio kriterijaus nenumato joks teisės aktas. Nagrinėjamu atveju procesas trunka ilgai ne dėl ieškovės kaltės, o dėl to, kad paraleliai vyksta baudžiamoji byla. Ieškovė ne tik neinicijavo baudžiamosios bylos, bet ilgą laiką netgi nežinojo apie vykdomą ikiteisminį tyrimą. Visi suvaržymai, kuriuos patiria atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nulemti jo paties veiksmų, kuriuos ne tik ieškovė, bet ir teisėsaugos pareigūnai vertino kaip neteisėtus.
8.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nepriklausomai nuo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, civilinėje byloje pareikšto ieškinio preliminarus (prima facie) pagrįstumas nesumažėjo.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
10. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
11. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Dėl teismo pareigos užtikrinti proporcingų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą
12. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).
13. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, be kita ko, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turi užtikrinti šalių teisių pusiausvyrą – turi būti įvertinti šalių teisėti interesai, nei vienai iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, netaikant didesnių suvaržymų, nei reikalinga užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021).
14. Teismo pareiga užtikrinti proporcingų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra akcentuojama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT byloje UAB „JGK statyba“ ir Guselnikovas prieš Lietuvą pažymėjo, kad, net jeigu teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas taikytas „įstatymo numatytomis sąlygomis“ ir visuomenės interesams, toks apribojimas turi visada užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų. Visų pirma tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo turi būti išlaikytas protingas proporcingumo santykis (EŽTT 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje UAB „JGK statyba“ ir Guselnikovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12, 127 punktas).
15. Minėtoje civilinėje byloje EŽTT, įvertinęs, kad pati civilinė byla truko itin ilgą laiką, visu jos nagrinėjimo metu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto nutartys galiojo daugiau nei vienuolika metų pirmojo teismo proceso metu ir dešimt metų antrojo teismo proceso metu), pažymėjo, kad, nors turto areštas ir galėjo būti taikomas, tačiau tai neatleido teismų nuo pareigos nustatyti ir pagrįsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš tiesų atitinka sąlygas, nustatytas nacionaliniuose teisės aktuose, ir ar tos sąlygos vykstant teismo procesams neišnyko. EŽTT akcentavo, kad, nors ginčijamos areštą taikyti nutartys formaliai turėjo „teisėtą tikslą“, tačiau, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir, ypatingai, į trukmę, tos priemonės galėjo turėti tam tikrų neigiamų ekonominių pasekmių pareiškėjai bendrovei ir sutrukdyti jos įprastą veiklą, apribodamos jos teises ir interesus daugiau nei buvo būtina (EŽTT 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje UAB „JGK statyba“ ir Guselnikovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12, 136 ir 139 punktai).
16. Turto areštas pagal savo pobūdį yra griežta ir apribojanti priemonė. Dėl jos poveikio savininko teisėms, gali iškilti grėsmė jo pagrindinei verslo veiklai ar netgi gyvenimo sąlygoms. Laikiną turto areštą iš esmės gali pateisinti „visuomenės interesas“, jeigu juo siekiama užtikrinti, jog ginčijamas turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims iki teismo proceso pabaigos, tam, kad būtų užtikrintas kreditoriaus ieškinio patenkinimas. Tačiau, atsižvelgiant į jų ribojantį pobūdį, laikinąsias apsaugos priemones reikia panaikinti, kai nebėra poreikio jas taikyti, kadangi, kuo ilgiau tokios priemonės taikomos, tuo daugiau paveikiamas netrukdomas savininko naudojimasis savo nuosavybe (EŽTT 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje UAB „JGK statyba“ ir Guselnikovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12, 129-130 punktai).
17. Negriežtosios teisės šaltiniuose (angl. soft-law) taip pat pažymima proporcingumo principo svarba taikant laikinąsias apsaugos priemones civiliniame procese. Pavyzdžiui, 2020 m. ELI / UNIDROIT modelinėse Europos civilinio proceso taisyklių 185 taisyklė numato, kad laikinoji apsaugos priemonė turėtų kuo mažiau apriboti atsakovą. Teismas turi užtikrinti, kad priemonės poveikis nebūtų neproporcingas interesams, kuriuos prašoma apsaugoti. ALI / UNIDROIT tarptautinio civilinio proceso principų 8.1 paptunktis taip pat nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos vadovaujantis proporcingumo principu (ALI / UNIDROIT Principles of Transnational Civil Procedure, 2006 m. The American Law Institute and UNIDROIT).
18. Europos Sąjungos teisės aktuose taip pat numatytas proporcingumo reikalavimas taikant laikinąsias apsaugos priemones, pavyzdžiui, 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, preambulės 14 punkte pažymėta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama pusiausvyra tarp kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu.
19. Teisės doktrinoje pažymima, kad daugumoje teisės sistemų reikalaujama tam tikros šalių interesų pusiausvyros, tam tikro proporcingumo tarp priemonės ir ja siekiamų tikslų. Laikinosios apsaugos priemonės varžo ginčo šalių interesus. Toks varžymas gali būti leidžiamas siekiant užkirsti kelią didesnei žalai, tačiau jis neturėtų būti toks, kad būtų nepataisomas arba neproporcingas (D. Draguiev. Interim Measures in Cross-Border Civil and Commercial Disputes. Springer Cham, 2023, 56, 64 p.). Lietuvos teisės doktrinoje nurodoma, kad laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas gali būti vertinamas ir po jų pritaikymo. Tokiu atveju aktualūs įvairūs klausimai, kurie atsiranda po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, pavyzdžiui, vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas kita (CPK 148 straipsnis), laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas (CPK 149 straipsnis) ir kt. (A. Doržinkevič. Proporcingumo principas ir šį principą įgyvendinančių priemonių klasifikavimas laikinųjų apsaugos priemonių kontekste. Teisė. 2022, 123, 93 p.).
20. Taigi, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos proporcingai, o neproporcingi apribojimai neturi būti taikomi. CPK nuostatos, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, numato įvairius būdus, kuriais galima užtikrinti tinkamą šalių teisių pusiausvyrą – galima pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti (CPK 148 straipsnio 1 dalis); teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 148 straipsnio 2 dalis); laikinąsias apsaugos priemones galima panaikinti (CPK 149 straipsnio 1 dalis); ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 straipsnio 1 dalis) ir pan. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos tokiu būdu, kad viso laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu būtų išlaikoma tinkama šalių teisių ir interesų pusiausvyra, garantuojamas proporcingumo principo laikymasis viso atsakovo teisių suvaržymo metu.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
21. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)panaikinimo pagrįstumo. Remiantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 3 dalis).
22. Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas ir aiškindamas CPK 149 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, tačiau sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017, 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023 ir kt.). Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, neturi būti iš naujo sprendžiama dėl CPK 144 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo ir (ar) kvestionuojamas nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas, o tik vertinamos aplinkybes, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, kurios gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą.
23. Tiek atsakovo prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžiu V. M. buvo visiškai išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje (turto iššvaistymas), 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas – tikėtiną ieškinio pagrįstumą bei grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nei vykęs ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimas nebuvo aktualus, o būtent, nei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis ar Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis nebuvo grindžiama aplinkybėmis, susijusios su baudžiamosios bylos iškėlimu ir nagrinėjimu. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, kalinamasis aktas baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas tik 2019 m. rugsėjo 18 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis), taigi prašyme nurodytos aplinkybės dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kadangi šios aplinkybės nesudarė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktinio pagrindo.
24. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovo išteisinimas baudžiamojoje byloje nesudaro neabejotino ir neįrodinėtino pagrindo netaikyti jam civilinės atsakomybės nagrinėjamoje civilinėje byloje. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriuose nurodyta, kad ieškinys pareikštas dėl žalos iš atsakovo priteisimo, įrodinėjant jo neteisėtus veiksmus atskirais epizodais dėl nepagrįsto išeitinių išmokų darbuotojams, atleistiems pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išmokėjimo; nepagrįsto priedų darbuotojams išmokėjimo; nepagrįsto vykimo į komandiruotes; nepagrįsto pašalpų ir piniginių dovanų skyrimo; neteisėto verslo kortelės naudojimo; netinkamai naudotų įmonės rezervo lėšų ir neteisėto nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo. O baudžiamojo proceso tvarka buvo vertinamos aplinkybės tik dėl pastarojo epizodo. Todėl šiose bylose nustatinėtini dalykai yra skirtingi, netapatūs.
25. Sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nepaneigia tikėtino ieškinio pagrįstumo, taip pat savaime neeliminuoja grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar nesuponuoja atsakovą laikyti sąžiningu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nutarė, kad teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju nėra.
26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės buvo grindžiama dviem pagrindiniais argumentais – didele ieškinio suma bei prasta atsakovo finansine padėtimi, o būtent tuo, kad atsakovo turimo turto vertė yra keletą kartų mažesnė nei ieškinio suma. Analogiškais argumentais yra grindžiamas ir atsikirtimas į atskirąjį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiais motyvais sutikti.
27. Pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tiesioginės sąsajos tarp pareikšto reikalavimo sumos ir galimos grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-620-943/2019 ir kt.). Be to, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad finansinis nepajėgumas vykdyti sprendimą ir siekis išvengti teismo sprendimo vykdymo yra visiškai skirtingos faktinės situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-92-196/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019 ir kt.).
28. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. civilinėje byloje Nr. e2-183-407/2021). Be to, turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios atitiktų ekonomiškumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principus, kuriais turi būti užtikrinta byloje dalyvaujančių šalių interesų pusiausvyra. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.
29. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju reikšminga laiko tai, kad atsakovo atžvilgiu yra taikomos labiausiai atsakovo interesus varžančios laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo viso turto areštas, kuris galioja nuo 2017 m. spalio 25 d. Remiantis į bylą pateiktais Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašais, atsakovo turtui taikomas turto areštas, kuriuo be kita ko apribota disponavimo teisė. Disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ribojimai, taikomi atsakovo turtui jau 6 metus, yra neproporcingi siekiamam tikslui.
30. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad civilinė byla yra nagrinėjama jau itin ilgą laiką, buvo sustabdyta nuo 2019 m. lapkričio 19 d. ir, priėmus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje, konstatuota, kad civilinės bylos sustabdymo pagrindas nėra išnykęs. Nors civilinės bylos nagrinėjimas tęsiasi itin ilgai iš esmės dėl ne nuo bylos šalių priklausančių priežasčių, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių itin varžančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės pažeidžia atsakovo interesus, todėl yra neproporcingos, neekonomiškos ir neteisingos.
31. Taigi susiklosčius esamai situacijai, o būtent, nesant teisinio pagrindo panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pripažinus, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai riboja atsakovo teises ir interesus, reikalinga spręsti dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė savo iniciatyva pakeisti prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę tokiu būdu, kad ji atitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1175-370/2022; 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-661-910/2022).
32. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje turto areštas atsakovo atžvilgiu yra taikomas jau itin reikšmingą laiko tarpą, t. y. virš 6 metų, be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad ilgai trunkantis teismo procesas gali nulemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnio 1 protokolo pažeidimą, jeigu teismas atsisako sušvelninti pritaikomus apribojimus (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje UAB „JGK statyba“ ir Guselnikovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 3330/12), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti civilinėje byloje taikomas laikinąsias apsaugos priemones panaikinant atsakovui taikomą turto areštą ir atliekant įrašą viešajame registre (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) taikant tik dalį disponavimo turtu apribojimų, o būtent, uždraudžiant turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti ir įkeisti, tam, kad būtų užkirstas kelias toliau taikyti itin neproporcingai atsakovo interesus varžančius apribojimus.
33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios CPK 149 straipsnio 2 dalies redakcijos, laikinąsias apsaugos priemones galėjo panaikinti ir teismas savo iniciatyva tais atvejais, kai buvo būtina apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teismo teisė buvo panaikinta priėmus atitinkamus įstatymo pakeitimus. Įstatymų leidėjas tokį pasirinkimą grindė tuo, kad teisinis reguliavimas pernelyg išplėtė teismo funkcijas viešojo intereso gynimo srityje ir ribojo rungtyniškumo principo taikymą. Visgi aiškinamajame rašte pažymėta, kad tikrose bylose, kuriose aiškiai išreikštas viešasis interesas, nesiūloma atsisakyti šiuo metu įtvirtintų teismo įgaliojimų veikti savo iniciatyva (Įstatymų projektų Reg. Nr. XIIP-3551-XIIP-3554 Aiškinamasis raštas). Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, esant išimtiniams atvejams, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas aiškiai pažeidžia asmens teises ir interesus (kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju), teismas turi teisę ir savo iniciatyva svarstyti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas bei teismų praktiką ir pagrįstai konstatavo, jog pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nėra. Visgi, nors ir pagrįstai prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, tačiau neįvertino taikomų laikinųjų apsaugos priemonių masto proporcingumo, teisingumo ir ekonomiškumo principų konktekste, todėl nepagrįstai paliko galioti laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės pažeidžia ir nepagrįstai varžo atsakovo teises ir interesus.
35. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad yra pagrindas skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartį pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir panaikinti visas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. panaikinti visam atsakovo turtui taikytą areštą, paliekant tik draudimą perleisti ar įkeisti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) bei turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartį pakeisti ir rezoliocinę dalį išdėstyti taip:
„Prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovės valstybės įmonės „Kelių priežiūra“ ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą valstybės įmonės Registrų centre Nekilnojamojo turto registre uždraudžiant atlygintinai ar neatlygintinai perleisti nuosavybės teisę ir įkeisti šį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ant šio žemės sklypo esantį pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini); butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini).
Valstybės įmonės Registrų centre Nekilnojamojo turto registre padarius įrašą, draudžiantį anksčiau išvardintą nekilnojamąjį turtą perleisti ir įkeisti, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.
Kitą prašymo dalį atmesti.
Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registrui, Turto arešto registrui, ieškovei, atsakovui.“
Teisėjas Vigintas Višinskis