Administracinė byla Nr. eA-326-463/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01997-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. G. ir L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. G. ir L. T., atstovaujamų Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos, skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. K.), dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai M. G. ir L. T., atstovaujami Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą, prašydami 1) panaikinti atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. TE-432 „Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas“ (toliau – Įsakymas) 1.1 punktą, kuriuo asmuo paskiriamas į pareigas be atrankos; 2) įpareigoti atsakovą Departamentą organizuoti atranką į Departamento teritorinių padalinių vadovų pareigas.
2. Pareiškėjų skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
2.1 Skundžiamo Įsakymo 1.1 punktu į Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas be konkurso buvo paskirtas V. K. Pareiškėjų manymu, Įsakymo 1.1 punktas, kuriuo į pareigas be atrankos paskiriamas asmuo, yra priimtas pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto nuostatas, taip pat profesinės sąjungos teisėtus interesus bei visų vidaus tarnybos pareigūnų teises ir teisėtus interesus, dėl ko turi būti panaikintas.
2.2 Skundžiamas Įsakymas priimtas po to, kai 2018 m. buvo įgyvendinta Departamento ir jam pavaldžių teritorinių įstaigų reorganizacija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 587 pritarė Departamentui pavaldžių teritorinių įstaigų prijungimui prie Departamento ir nuo 2019 m. sausio 1 d. įstaigos buvo panaikintos. Pareigūnai, vadovavę Departamento teritorinėms įstaigoms, nebegalėjo toliau eiti įstaigų vadovų (vadovų pavaduotojų) pareigų. Sužinoję apie priimtą skundžiamą Įsakymą pareigūnai M. G. ir L. T. informavo profesinę sąjungą, kad būtų siekę pretenduoti į Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko (teritorinio padalinio vadovo) pareigas, tačiau to negalėjo padaryti, nes nebuvo organizuojama atranka į šias pareigas.
2.3 Skundžiamas Įsakymas (t. y. 1.1 punktas) priimtas, nesilaikant Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) reikalavimų. Statuto (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 19 straipsnis, reglamentuojantis pareigūnų atrankas į laisvas pareigūno pareigas, nustatė, kad į vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžių vidaus reikalų įstaigų ir vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų vadovų ir vadovų pavaduotojų, vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pareigūnai skiriami tik atrankos būdu, išskyrus tam tikras išimtis. Statuto 22 straipsnis reglamentavo perkėlimą į kitas pareigas tarnybinio būtinumo atvejais, kurie iš esmės laikini. Įvertinus teisinį reglamentavimą, į vadovaujančias pareigas asmenys gali būti priimti tik atrankos būdu, o jei yra panaikinamos pareigos – jie gali būti perkelti į žemesnes pareigas arba atleisti, jei nesutinka eiti pasiūlytų pareigų. Statutas riboja įstaigos vadovo galimybę siūlyti kitas pareigas, o užimti vadovaujančias pareigas vidaus tarnyboje asmenys gali atrankos būdu arba kai baigiasi centrinės įstaigos vadovo kadencija arba centrinės įstaigos vadovo pavaduotojo tarnybos laikotarpis.
2.4 Departamento vadovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, viršijo savo įgaliojimus ir paskyrė asmenis į vadovaujančias pareigas, pažeisdamas Statuto 19 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamu Įsakymu atsakovas tiesiog perkėlė asmenis į naujas pareigas nuo 2019 m. sausio 1 d., t. y. nuo tos dienos, kai įsigaliojo nauja Statuto redakcija. Tačiau nauja Statuto redakcija (įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) pareigybės naikinimo atveju numatė tik galimą perkėlimą į žemesnes pareigas (33 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba galimą atleidimą, jei jis nesutinka būti perkeltas į kitas pareigas (72 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Statutas numatė galimybę perkelti asmenį į kitas lygiavertes pareigas, kai jo pareigybė naikinama, tik nuo 2020 m. liepos 8 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 16, 19, 20, 23, 24, 26, 28, 29, 30, 31, 31-1, 32, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 51, 53, 56, 58, 59, 64, 68, 69, 75, 80 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 29–1, 33–1 straipsniais įstatymas, kuris pakeitė 28 straipsnį. Taigi tokiu atveju, pasak pareiškėjų, nebuvo teisinio pagrindo perkelti nurodytu būdu, priimant skundžiamą Įsakymą.
2.5 Departamento direktorius, priimdamas Įsakymą, neteisėtai išvengė atrankos į aukštesnes pareigas procedūros ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjų atstovo subjektinę teisę dalyvauti atrankos procese komisijos nario teisėmis, t. y. paskiriant vadovus nebuvo užtikrintas darbuotojų atstovų dalyvavimas. Darbuotojų atstovų dalyvavimas atrankos procedūroje yra viena iš formų, kai darbuotojų atstovai (profesinė sąjunga) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje įtvirtintą konstitucinę teisę ir pareigą ginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir teisėtus interesus. Skundžiamu Įsakymu buvo pažeisti pareiškėjų – profesinės sąjungos narių – vidaus tarnybos pareigūnų teisėti interesai. Pareiškėjai patvirtino, kad, jei būtų buvusi galimybė dalyvauti atrankoje į vadovaujančias pareigas, jie būtų ja pasinaudoję, t. y. būtų siekę dalyvauti atrankoje į Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas. Šiuo atveju tokios galimybės nebuvo sudarytos.
2.6 Pasak M. G., apie skundžiamą Įsakymą sužinojo 2021 m. gegužės mėnesį, kaip profesinės sąjungos narys. Tik gavus Įsakymo kopiją, paaiškėjo, kad dabartinis Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas galimai paskirtas pažeidžiant tiek tuo metu galiojusio, tiek nuo paskyrimo įsigaliojusių Statuto nuostatų reguliavimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad jis visą savo tarnybos laiką siekė įgyti žinių, tobulinti savo kvalifikaciją tam, kad galėtų pretenduoti (ir pasiekti) aukštesnių pareigų. Tokios aukštesnės pareigos, be kita ko, yra Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigos. Pripažino, kad būtų siekęs dalyvauti atrankoje į Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas, nes mano, kad tam turi pakankamai kompetencijos. Todėl atrankos nerengimas pažeidė jo ir kitų vidaus tarnybos pareigūnų teisę į karjerą, kadangi šiuo atveju nebuvo laikomasi Statuto reikalavimų į aukštesnes pareigas paskirti atrankos būdu atrinktus pretendentus.
2.7 Pasak L. T., Departamento vadovas neturėjo teisės vienašališkai paskirti į pareigas asmenų į valdybų viršininkų pareigas. Mano, kad vienas iš esminių vidaus tarnybos principų – karjeros principas, kuris garantuoja kiekvienam vidaus tarnybos pareigūnui galimybę siekti karjeros, taip užtikrinant sveiką dalykinę konkurenciją tarp pareigūnų ir atrenkant geriausios kvalifikacijos asmenis į aukštesnes pareigas. Taip pat pripažino, kad būtų siekęs dalyvauti atrankoje į Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas, nes mano, kad tam turi pakankamai kompetencijos. Dėl to ginčo situacijoje jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti.
3. Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba skundą atmesti kaip pareikštą praleidus skundo padavimo terminą.
4. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
4.1 Profesinei sąjungai jau 2019 m. sausio 23 d. teikiant paklausimą Departamentui, tapo žinoma, kad Įsakyme paminėti darbuotojai į pareigas paskirti ne atrankos būdu. Be to, Departamentas 2019 m. vasario 5 d. raštu pateikė paaiškinimą, dėl kokių priežasčių (ir kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis) priešgaisrinių gelbėjimo valdybų ir priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų viršininkai buvo perkelti į atitinkamas pareigas. Iš tokio paaiškinimo turėjo būti aišku, kodėl nebuvo organizuojamos atrankos. Be kita ko, Departamento 2019 m. gegužės 3 d. raštu profesinei sąjungai pateiktas Departamento vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie dėl reorganizacijos nuo 2019 m. sausio 1 d. paskirti į Departamento struktūrinių padalinių viršininkų ar jų pavaduotojų pareigas, sąrašą. Šiame sąraše buvo nurodytas pareigūno vardas ir pavardė, pareigos, iš kurių perkeltas arba atleistas, ir pareigos į kurias perkeltas, bei paskyrimo būdas. Minėti Departamento raštai patvirtina, kad profesinė sąjunga (tuo pačiu – pareiškėjai) gerokai anksčiau nei tik gavusi ginčijamo Įsakymo kopiją, žinojo apie ginčijamo Įsakymo priėmimą – esminius jo turinį sudarančius elementus, o šios informacijos jai iš esmės turėjo pakakti skundui paruošti ir kreiptis į teismą.
4.2 Departamento 2018 m. gruodžio 7 d. raštu profesinė sąjunga buvo informuota, kad atsakovas siūlys lygiavertes pareigas darbuotojams, kurių pareigybės bus panaikintos nuo 2019 m. sausio 1 d., o esant keliems pretendentams į vieną pareigybę, Departamentas organizuos atrankas pagal Darbo kodekso 57 straipsnio nuostatas, todėl buvo paprašyta deleguoti atstovą į Departamento atrankos komisijos sudėtį. Tuo pačiu raštu profesinės sąjungos deleguotas atstovas buvo kviečiamas dalyvauti pasitarime dėl atleidžiamų ir į lygiavertes pareigas pretenduojančių kelių darbuotojų atrankos kriterijų nustatymo. Taigi pareiškėjų argumentas, kad Departamentas pažeidė jų subjektinę teisę dalyvauti atrankos procese komisijos nario teisėmis, yra visiškai nepagrįstas. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad profesinei sąjungai buvo sudarytos maksimaliai palankios sąlygos dalyvauti Departamento priimamų sprendimų, susijusių su vykdomais struktūriniais pokyčiais ir darbuotojų statuso pakeitimais, procese.
4.3 Ginčijamo Įsakymo kopijos gavimas (pareiškėjų teigimu, Įsakymas gautas tik 2021 m. gegužės 12 d. gavus raštą, kuriuo įvykdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimas, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas pateikti skundžiamą Įsakymą) jokiu būdu negali būti siejamas su pareiškėjų sužinojimu apie priimtą ginčijamą Įsakymą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neturėjimas arba negalėjimas gauti skundžiamo akto ar jo kopijos neužkerta kelio ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui, pasinaudojant teise prašyti išreikalauti atitinkamą dokumentą. Šiuo atveju pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę ABTĮ nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, nes tai, kad dar Departamento 2021 m. balandžio 29 d. rašte profesinei sąjungai buvo pateiktas ginčijamas Įsakymas be pareigūnams nustatytų pareiginės algos koeficientų, netrukdė pareiškėjams kreiptis į teismą ir ginčyti tariamai neteisėtą Įsakymą. Apie Įsakymo priėmimą profesinei sąjungai buvo žinoma gerokai anksčiau nei ji teigia.
4.4 Dėl ginčijamo Įsakymo (ne)teisėtumo paaiškino, kad Statutas (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 18 straipsnis nustatė, kad pareigūnas į aukštesnes pareigas gali būti perkeltas tarnybinės veiklos vertinimo arba atrankos būdu <...>, o Statuto 19 straipsnio 5 dalis į vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžių vidaus reikalų įstaigų ir vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų vadovų ir vadovų pavaduotojų, vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pareigūnai skiriami tik atrankos būdu, detalizavo, kokiu būdu, įgyvendinamas Statute nustatytas karjeros principas, t. y. kad į Statuto 19 straipsnio 5 dalyje išvardintas pareigas pareigūnai gali būti skiriami tik atrankos būdu, nesuteikiant galimybės į minėtas pareigas perkelti tarnybinės veiklos vertinimo būdu. Ši norma skirta reguliuoti tiems atvejams, kai į vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pretenduoja pareigūnas, siekiantis patekti į vadovaujančiųjų grandį iš žemesnių pareigų. Statuto 21 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtino galimybę pareigūną jo rašytiniu sutikimu perkelti į kitas laisvas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje vidaus reikalų įstaigoje arba dviejų pareigūnų, einančių lygiavertes pareigas, rašytiniais prašymais jų pareigas sukeisti – pareigūnus perkelti vienas į kito pareigas. Iš tokio teisinio reglamentavimo, pasak atsakovo, akivaizdu, kad tarnybinio kaitumo principai galioja ne tik pareigūnams, einantiems žemesnes negu vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas, bet ir vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovams, ir tokiems atvejams netaikytina Statuto 19 straipsnio 5 dalies norma, kad į vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas skiriama tik atrankos būdu.
4.5 Reorganizuojant Departamentui pavaldžias įstaigas, buvo įgyvendinta Statuto 66 straipsnio 6 dalyje darbdaviui nustatyta pareiga – perkelti pareigūną, kurio pareigybė naikinama, į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Ši Statuto nuostata yra išdėstyta Statuto 12 skirsnyje. Kitoks šių Statuto normų aiškinimas būtų nesuderinamas su teisės aktų sisteminio, loginio, lingvistinio aiškinimo principais ir nesuteiktų galimybių atleidžiamiems bet kokio statutinės įstaigos struktūrinio padalinio vadovams siūlyti lygiaverčių, t. y. vadovaujančių pareigų.
4.6 Skunde neįrodyta, jog pareiškėjai iš tiesų turėjo reikiamą vadovaujamo darbo patirtį ir kvalifikaciją ir galėjo pretenduoti į vadovaujančias pareigas. Taip pat pareiškėjai nepateikė jokios informacijos, patvirtinančios, kad šie pareigūnai atitiko ir visus kitus Departamento Vilniaus PGV viršininko pareigybės aprašyme numatytus specialiuosius reikalavimus.
4.7 Visi septyni pareigūnai į pareigas perkelti tuo pačiu ginčijamu Įsakymu, neorganizuojant atrankos, todėl skundo reikalavimas panaikinti tik vieną ginčijamo Įsakymo papunktį, patvirtina prieštaringą pareiškėjų poziciją.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Pareiškėjai prašo panaikinti skundžiamo Įsakymo tik vieną papunktį (t. y. 1.1 papunktis), nors Įsakymu buvo perkelti į kitas pareigas daugiau pareigūnų. V. K. nėra suprantama, kodėl į teisminius ginčus yra įtraukiamas tik jis vienas. Mano, kad tokiu būdu galimai yra persekiojamas už savo sąžiningą darbą tarnyboje.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad ginčijamas Įsakymas priimtas 2018 m. gruodžio 31 d. Skundas dėl šio Įsakymo teismui pateiktas 2021 m. birželio 11 d. (per EPP sistemą). Teismas pripažino, kad terminas dėl šio Įsakymo apskundimo nėra praleistas, įvertinęs aplinkybę, kad jis pareiškėjus atstovaujančiai profesinei sąjungai buvo įteiktas 2021 m. gegužės 12 d. raštu.
9. Teismas nurodė, kad reorganizuojant Departamentui pavaldžias įstaigas, buvo įgyvendinta Statuto (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 66 straipsnio 6 dalyje arba Statuto (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) 30 straipsnio 1 dalyje ir 76 straipsnio 5 dalies darbdaviui nustatyta pareiga – perkelti pareigūną, kurio pareigybė naikinama, į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas.
10. Teismas sutiko su atsakovu, kad aiškinant šias teisės normas darytina išvada, jog tarnybinio kaitumo principai galioja ne tik pareigūnams, einantiems žemesnes negu vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas, bet ir vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovams, ir tokiems atvejams netaikytina Statuto 19 straipsnio 5 dalies nuostata, kad į vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas skiriama tik atrankos būdu. Tokiu būdu nėra paneigiamas principas, kad pareigūnai turi teisę daryti karjerą ir į aukštesnes (struktūrinio padalinio vadovo pareigas) patenkama tik atrankos būdu, nes tokia galimybė taikoma tiems pareigūnams, kurie jau pasiekę lygiavertes pareigas.
11. Teismas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas (tuo pačiu – skundžiamas 1.1 punktas) buvo priimtas vadovaujantis būtent nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusia redakcija ir Įsakymo preambulėje buvo nurodyti būtent šios redakcijos Statuto straipsniai, visiškai teisėtai ir pagrįstai, nes ginčijamas Įsakymas įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d. Pasak pareiškėjų, pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 2019 m. sausio 1 d., į vadovaujančias pareigas asmenys gali būti priimti tik atrankos būdu, o jei yra panaikinamos pareigos – jie gali būti perkelti į žemesnes pareigas arba atleisti, jei nesutinka eiti pasiūlytų pareigų. Su tokia pareiškėjų pozicija teismas nesutiko, pabrėždamas, kad tiek 2018 m., 2019 m. galiojusios Statuto nuostatos suteikė teisę atsakovui pasinaudoti tarnybinio kaitumo galimybe, perkeliant pareigūną į kitas laisvas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje statutinėje įstaigoje. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad skundžiamo Įsakymo 1.1. punktas priimtas nesilaikant Statuto reikalavimų. Svarbu paminėti tai, kad atleidžiamiems statutinės įstaigos struktūrinio padalinio vadovams ginčo situacijoje Statuto nuostatos suteikia teisę (galimybę) pasiūlyti lygiavertes (jų kvalifikaciją ir patirtį) atitinkančias pareigas (šiuo atveju – vadovaujančias).
12. Kaip matyti iš Įsakymo turinio ir ginčo byloje nėra, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo perkeltas į lygiavertes pareigas (ta pati pareigybių grupė ir pareiginės algos koeficientas), nėra ginčo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atitiko pareigybei keliamus reikalavimus.
13. Byloje nustatyta, kad Departamento 2018 m. gruodžio 7 d. raštu pareiškėjus atstovaujanti profesinė sąjunga buvo informuota, kad atsakovas siūlys lygiavertes pareigas darbuotojams, kurių pareigybės bus panaikintos nuo 2019 m. sausio 1 d., o esant keliems pretendentams į vieną pareigybę, Departamentas organizuos atrankas pagal Darbo kodekso 57 straipsnio nuostatas, todėl profesinės sąjungos buvo paprašyta deleguoti atstovą į Departamento atrankos komisijos sudėtį. Tuo pačiu raštu profesinės sąjungos deleguotas atstovas buvo kviečiamas dalyvauti pasitarime dėl atleidžiamų ir į lygiavertes pareigas pretenduojančių kelių darbuotojų atrankos kriterijų nustatymo, taigi atmestinas pareiškėjų teiginys, kad pareiškėjus atstovaujančiai profesinei sąjungai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti atrankos procese, kuris susijęs su vykdomais struktūriniais pokyčiais ir darbuotojų statuso pakeitimais.
14. Šiame sprendime pasisakius, kad Įsakymu trečiasis suinteresuotas asmuo teisėtai buvo perkeltas į ginčo pareigas, tuo pačiu tampa aišku, kad atranka į šias pareigas neprivalėjo būti organizuota. Tai reiškia, kad šiuo aspektu pareiškėjų subjektinės teisės nebuvo pažeistos. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas pažymėjo, kad aplinkybės apie galimą dalyvavimą atrankoje yra tik hipotetinės. Teismas nevertino, ar pareiškėjų turima vadovavimo patirtis būtų pakankama užimti Departamento Vilniaus PGV viršininko pareigas tuo atveju, jeigu būtų organizuojama atranka į minėtas pareigas.
15. Įvertinęs Įsakymo turinį, teismas konstatavo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
16. Teismas, ištyręs bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, darė išvadą, kad Departamentas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą Įsakymą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
17. Netenkinus pareiškėjų skundo pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas išvestinis – įpareigoti atsakovą Departamentą organizuoti atranką į Departamento teritorinių padalinių vadovų pareigas, todėl šis skundo reikalavimas taip pat atmestinas.
III.
18. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Įpareigoti Departamentą organizuoti atranką į Departamento teritorinių padalinių vadovų pareigas.
19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
19.1. Apibendrinęs ginčui aktualų reguliavimą teismas iš esmės ignoravo specialiąją normą – t. y. Statuto (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 19 straipsnį, reglamentuojantį pareigūnų atranką į laisvas pareigūno pareigas, kuris nustatė, kad „Į vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžių vidaus reikalų įstaigų ir vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų vadovų ir vadovų pavaduotojų, vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pareigūnai skiriami tik atrankos būdu, išskyrus šio statuto 20 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatytus atvejus.“ Statuto 19 straipsnio reguliavimas aiškiai numatė, jog į vadovaujančias pareigas asmuo gali būti paskirtas tik atrankos būdu, taip pat pagal nurodytą baigtinį išimtinių atvejų sąrašą. Pabrėžtina, kad perkėlimas į vadovaujančias pareigas galimas tik pasibaigus centrinės įstaigos vadovo ar pavaduotojo kadencijai. Jokių išimčių, numatytų kitiems vadovaujantiems pareigūnams, kai jų pareigos naikinamos, įstatymas nenumatė ir Statuto 19 straipsnyje nebuvo įtvirtinta. Reguliavimas išliko iš esmės toks pat ir po 2019 m. sausio 1 d., įsigaliojus tuometinės redakcijos Vidaus tarnybos statutui – 28 straipsnio 5 dalis numatė, jog į struktūrinio padalinio vadovo pareigas gali būti paskiriama tik atrankos būdu: „Į centrinėms statutinėms įstaigoms pavaldžių statutinių įstaigų ir statutinių profesinio mokymo įstaigų vadovų ir vadovų pavaduotojų, statutinių įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pareigūnai skiriami tik atrankos būdu, išskyrus šio statuto 29 straipsnio 4 dalyje, 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 32 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytus atvejus.“ Išimtys, numatytos Statute, apėmė tik centrinių įstaigų vadovus, asmenų prašymus perkelti į kitas pareigas ir pareigūnų rotaciją. Statutas ginčui aktualiu laikotarpiu (iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir po 2019 m. sausio 1 d.) nenumatė įstaigos vadovo teisės pareigūną, kurio pareigybė naikinama, paskirti į struktūrinio padalinio vadovo pareigybę be atrankos. Šiuo atveju ne pareigūnai patys nusprendė (pasirinko) lygiavertes laisvas pareigas, o Departamento vadovas parinko kur paskirti kurį vadovą ir buvo gauti jų „sutikimai“ būti perkeltam į laisvas pareigas. Tai reiškia, kad vadovai neturėjo galimybės pasirinkti, nebuvo leista visiems pareigūnams kandidatuoti, dėl to dalis vadovų apskritai buvo atleisti, o likusieji parinkti ne pagal Statuto numatytą procedūrą. Kartu tai reiškia, kad buvo pažeista Statuto nustatyta tvarka, pažeisti vidaus tarnybos pareigūnų, įskaitant ir pareiškėjus, interesas į sąžiningą karjerą vidaus tarnyboje.
19.2. Ginčą reglamentuojantis reguliavimas pirmosios instancijos teismo buvo išaiškintas iš esmės contra legem principu, dėl to nebuvo laikomasi vieno pagrindinių teisės principų – specialios taisyklės pirmenybės principo (lot. lex specialis derogat legi generalis). Teismas sprendė, kad pareigūno teisė nebūti atleistam iš vidaus tarnybos (būti perkeltam į vadovaujančias pareigas be atrankos) turi pirmenybę prieš Statuto normas, kurios numato, kad į vadovaujančias pareigas pareigūnai gali būti paskirti tik atrankos būdu (išskyrus numatytas išimtis, kurių nebuvo aptariamu atveju).
19.3. Statuto 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato specialų tarnybinio pavaldumo principą „Pagal tarnybinio pavaldumo principą pareigūnai yra pavaldūs savo tiesioginiams vadovams ir privalo vykdyti vadovų teisėtus nurodymus.“ Šis principas savotiškai išskiria vidaus tarnybą iš kitų Lietuvos Respublikos viešosios tarnybos sričių – pavyzdžiui Valstybės tarnybos įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas nenumato tokių principų. Tarnybinio pavaldumo principas vidaus tarnyboje yra išskirtas neatsitiktinai – vidaus tarnybos pareigūnai vykdo specifines funkcijas (šiuo atveju – priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo srityje), todėl griežta subordinacija ir neatidėliotinas sprendimų vykdymas yra itin svarbus tiksliam ir efektyviam specialiųjų funkcijų vykdymui. Neatsitiktinai dėl to vadovaujantys pareigūnai negali būti paskirti tarnybinės veiklos vertinimo būdu (nors tai yra įprasta, pavyzdžiui, Valstybės tarnybos įstatyme), tam, kad būtų užtikrinta aukštos kvalifikacijos vadovų atranką, skaidrumas ir, galiausiai – kuriamas pasitikėjimą skaidriai ir objektyviai atrinktu struktūrinio padalinio vadovu. Teismas, sprendime vertindamas normas sistemiškai, neatsižvelgė į šį vidaus tarnybos principą, jo nulemtus reguliavimo ypatumus, tam tikra prasme prilygino reorganizuojamų įstaigų vadovus pagal statusą centrinės įstaigos vadovo ar pavaduotojo statusui ir laikė, kad atleidžiant vidaus reikalų įstaigų vadovus, juos galima perkelti į kitas vadovaujančias pareigas, nors Statutas panašią išimtį iš bendros taisyklės numato tik centrinių įstaigų vadovams ir jų pavaduotojams, baigiantiems kadenciją. Dėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą netinkamai pritaikęs teisę.
19.4. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, netinkamai pritaikė materialines teisės normas, o konkrečiai – ignoravo vieną esminių viešosios teisės principų „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl nesant aiškiai Vidaus tarnybos statute įtvirtintos vadovo teisės perkelti į vadovaujančias pareigas be atrankos, atsakovas, priimdamas trečiojo suinteresuoto asmens pageidaujamą sprendimą, veikė neteisėtai – viršydamas įgaliojimus.
19.5. Teismas, vertindamas ginčo aplinkybes ir taikydamas Vidaus tarnybos statuto normas, nepagrįstai plečiamai aiškino jo nuostatas, nepagrįstai konstatuodamas, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
19.6. Departamento sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų administraciniam sprendimui.
20. Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
21.1. Skunde pirmosios instancijos teismui, kurį pareiškėjai apeliacinės instancijos teismo prašo tenkinti, pareiškėjai formulavo du reikalavimus – panaikinti Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. TE-432 „Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas“ 1.1 papunktį ir įpareigoti Departamentą organizuoti atranką į Departamento teritorinių struktūrinių padalinių vadovų pareigas. Taigi, pirmu skundo reikalavimu pareiškėjai siekė, kad būtų panaikintas tik vienas minėto įsakymo papunktis, t. y. 1.1 papunktis, kuriuo į pareigas perkeltas Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas. Tačiau antru skundo reikalavimu pareiškėjai prašė įpareigoti Departamentą organizuoti atranką į Departamento teritorinių padalinių vadovų pareigas, tai reiškia, kad tenkinus pareiškėjų antrąjį skundo reikalavimą, atranka turėtų būti organizuojama ne tik į Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko pareigas, tačiau ir visų kitų Departamento teritorinių struktūrinių padalinių vadovų pareigas. Taigi, tenkinus pareiškėjų skundą pilna apimtimi – panaikinus Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. TE-432 „Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas“ 1.1 papunktį ir įpareigojus Departamentą organizuoti atranką į Departamento teritorinių struktūrinių padalinių vadovų pareigas, nebūtų aišku, kaip toks sprendimas galėtų ir turėtų būti įgyvendintas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad visų Departamento teritorinių struktūrinių padalinių vadovai į lygiavertes pareigas buvo perkelti Departamento direktoriaus įsakymu (neorganizuojant atrankos), taigi, anot pareiškėjų, ir pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto nuostatas, todėl pareiškėjų reikalavimas panaikinti tik vieną minėto įsakymo papunktį, be kita ko, patvirtina ir nenuoseklią bei prieštaringą pareiškėjų poziciją.
21.2. Departamentas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės ignoravo specialiąją normą – t. y. Vidaus tarnybos statuto (redakcija galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 19 straipsnį, reglamentuojantį pareigūnų atranką į laisvas pareigūno pareigas, kuris nustatė, kad „Į vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžių vidaus reikalų įstaigų ir vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų vadovų ir vadovų pavaduotojų, vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pareigūnai skiriami tik atrankos būdu, išskyrus šio statuto 20 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatytus atvejus“.
21.3. Imperatyvioms Vidaus tarnybos statuto 66 straipsnio 6 dalies nuostatoms nustačius, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, kai naikinama jo pareigybė, galima tik tuo atveju, kai nėra galimybės pareigūno perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas, Departamento direktorius 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. TE-432 „Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas“, teisėtai ir pagrįstai perkėlė pareigūnus, kurių pareigybės buvo naikinamos, į lygiavertes pareigas.
21.4. Departamentas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad turėjo pareigą siūlyti pareigūnams, kurių pareigybės buvo naikinamos, esančias laisvas lygiavertes pareigas.
21.5. Pareiškėjai nepagrįstai tapatindami paskyrimo į pareigas ir perkėlimo į pareigas procesus, apeliaciniame skunde nurodo tikrovės neatitinkančius teiginius, kad neva tai į vadovaujančias pareigas pareigūnas gali patekti tik atrankos būdu.
21.6. Neginčytina, kad į Vidaus tarnybos statuto 19 straipsnio 5 dalyje nurodytas pareigas pareigūnai skiriami tik atrankos būdu, tačiau sistemiškai aiškinant šią teisės akto nuostatą, galima daryti išvadą, kad Vidaus tarnybos statuto 19 straipsnio 5 dalies tikslas ir paskirtis yra užtikrinti, kad į vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pareigūnai nebūtų perkeliami tarnybinės veiklos vertinimo būdu, t. y. ši norma yra skirta reguliuoti atvejams, kai į vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas pretenduoja pareigūnas, siekiantis patekti į vadovaujančiųjų grandį iš žemesnių pareigų.
21.7. Pareigūno perkėlimas į kitas, taip pat ir vadovaujančias pareigas, galimas ir esant tarnybinio būtinumo atvejams (Vidaus tarnybos statuto 22 straipsnis), ir pareigūnų rotacijai (Vidaus tarnybos statuto 23 straipsnis). Šių straipsnių, atitinkamai 9 ir 4 dalyse taip pat buvo nustatytas vienintelis draudimas, kada pareigūno perkėlimas nėra galimas, t. y. draudžiama perkelti pareigūną į pareigas vidaus reikalų įstaigoje (padalinyje), kurioje (kuriame) pareigas eina jo sutuoktinis, sugyventinis (partneris), artimasis giminaitis ar su juo svainystės ryšiais susijęs asmuo, jeigu pagal einamas pareigas tarp jų būtų tiesioginis pavaldumas. Loginiu būdu aiškinant šias teisės normas, galima daryti išvadą, kad tarnybinio kaitumo, tarnybinio būtinumo ir rotacijos principai galioja ne tik pareigūnams, einantiems žemesnes negu vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas, bet ir vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovams, ir tokiems atvejams netaikytina Vidaus tarnybos statuto 19 straipsnio 5 dalies norma, kad į vidaus reikalų įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas skiriama tik atrankos būdu.
21.8. Itin kritiškai ir kaip visiškai nepagrįsti vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė vieno pagrindinių teisės principų – specialios taisyklės pirmenybės principo (lot. lex specialis derogat legi generalis). Pareiškėjai Vidaus tarnybos statuto 19 straipsnį laiko specialiąją norma, o Vidaus tarnybos statuto 66 straipsnį – bendrąja. Departamentas nekvestionuoja minėto principo svarbos, tačiau šiam ginčui aktualiame teisiniame reglamentavime nėra normų konkurencijos. Šiuo atveju Vidaus tarnybos statuto 18 – 28 straipsniai, sudarantys 4 skirsnį „Pareigūnų karjera“, nustatė pagrindinius pareigūnų karjeros principus bei šio principo įgyvendinimo procedūras. Tuo tarpu reorganizuojant Departamentui pavaldžias įstaigas, kaip minėta, buvo įgyvendinta Vidaus tarnybos statuto 66 straipsnio 6 dalyje darbdaviui nustatyta pareiga – perkelti pareigūną, kurio pareigybė naikinama, į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Ši Vidaus tarnybos statuto nuostata buvo išdėstyta Vidaus tarnybos statuto 12 skirsnyje „Atleidimas iš vidaus tarnybos“. Kaip matyti, minėti skirsniai reguliuoja tarpusavyje nesusijusias Vidaus tarnybos statuto nuostatas – pareigūnų karjerą ir jų atleidimą iš vidaus tarnybos, todėl vieną normą vertinti kaip bendrąją, o kitą kaip specialiąją – nėra logiška, teisinga ir pagrįsta.
21.9. Kaip visiškai nelogiški vertintini pareiškėjų argumentai, kad vadovaujantys pareigūnai negali būti paskirti tarnybinės veiklos vertinimo būdu, todėl, kad būtų užtikrinta aukštos kvalifikacijos vadovų atranka, skaidrumas ir kuriamas pasitikėjimas skaidriai ir objektyviai atrinktu struktūrinio padalinio vadovu. Vadovaujantis tokia pareiškėjų logika, galima manyti, kad tik statutinėse įstaigose gali dirbti aukštą kvalifikaciją turintis padalinio vadovas, ir išimtinai tik atrankos procesas laikytinas skaidriu ir kuriančiu pasitikėjimą, tuo tarpu kitoms valstybinėms įstaigoms nėra reikalingi aukštos kvalifikacijos darbuotojai, procesų skaidrumas ir objektyvumas.
21.10. Profesinei sąjungai, byloje atstovaujančiai pareiškėjus, buvo sudarytos sąlygos dalyvauti Departamento priimamų sprendimų, susijusių su vykdomais struktūriniais pokyčiais ir darbuotojų statuso pakeitimais procese, būti informuotiems ir išsakyti savo nuomonę. Todėl manytina, kad jeigu pareiškėjai ar juos atstovaujanti profesinė sąjunga turėjo pagrįstų abejonių dėl to, kad priimant atitinkamus sprendimus galėjo būti pažeistos įstatymų nuostatos ir (ar) pareiškėjų interesai, tokias savo abejones (skundą teismui) pareiškėjai galėjo ir privalėjo pareikšti gerokai anksčiau, o ne praėjus daugiau nei dvejiems metams po įvykusių struktūrinių pokyčių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. TE-432 „Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas“ (toliau – Įsakymas) 1.1 punkto, kuriuo asmuo paskirtas į pareigas be atrankos, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pirmiausiai pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio
21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
24. Pareiškėjų vertinimu, skundžiamas įsakymas nurodyta apimtimi (1.1. punktu, kuriuo į pareigas be atrankos paskirtas asmuo) priimtas pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto nuostatas.
25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad reorganizuojant Departamentui pavaldžias įstaigas, buvo įgyvendinta Statuto (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 66 straipsnio 6 dalyje arba Statuto (redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 1 d.) 30 straipsnio 1 dalyje ir 76 straipsnio 5 dalies darbdaviui nustatyta pareiga – perkelti pareigūną, kurio pareigybė naikinama, į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas.
26. Teismas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas (tuo pačiu – skundžiamas 1.1 punktas) buvo priimtas vadovaujantis 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusia redakcija ir Įsakymo preambulėje buvo nurodyti būtent šios redakcijos Statuto straipsniai (26 str. ir 30 str. 1, 3 ir 5 d.), visiškai teisėtai ir pagrįstai, nes ginčijamas Įsakymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.
27. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir jų nekartoja. Imperatyvioms Vidaus tarnybos statuto 76 straipsnio 5 dalies (redakcijos, galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d., 66 straipsnio 6 dalies) nuostatoms nustačius, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, kai naikinama jo pareigybė, galima tik tuo atveju, kai nėra galimybės pareigūno perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas, Departamento direktorius 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. TE-432 „Dėl perkėlimo į lygiavertes pareigas“, teisėtai ir pagrįstai perkėlė pareigūnus, kurių pareigybės buvo naikinamos, į lygiavertes pareigas. Be to, byloje nėra keliamas ginčas dėl trečiojo suinteresuoto asmens atitikties pareigybei keliamiems reikalavimams.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patikrinamas priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė vieno pagrindinių teisės principų – specialios taisyklės pirmenybės principo (lot. lex specialis derogat legi generalis) (pareiškėjai Vidaus tarnybos statuto 19 straipsnį laikė specialiąją norma, o Vidaus tarnybos statuto 66 straipsnį – bendrąja) teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, kad Vidaus tarnybos statuto (redakcijos, galiojusios iki 2019 m. sausio 1 d.) 18–28 straipsniai, sudarantys 4 skirsnį „Pareigūnų karjera“, nustatė pagrindinius pareigūnų karjeros principus bei šio principo įgyvendinimo procedūras. Reorganizuojant Departamentui pavaldžias įstaigas, kaip minėta, įgyvendinta Vidaus tarnybos statuto 66 straipsnio 6 dalyje (2019 m. sausio 1 d. redakcijos 76 str. 5 d.) darbdaviui nustatyta pareiga – perkelti pareigūną, kurio pareigybė naikinama, į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Ši Vidaus tarnybos statuto nuostata buvo išdėstyta Vidaus tarnybos statuto 12 skirsnyje „Atleidimas iš vidaus tarnybos“. Kaip matyti, minėti skirsniai reguliavo tarpusavyje nesusijusias Vidaus tarnybos statuto nuostatas – pareigūnų karjerą ir jų atleidimą iš vidaus tarnybos, todėl vieną normą vertinti kaip bendrąją, o kitą kaip specialiąją – nėra pagrindo.
30. Įvertinusi ginčijamo Įsakymo turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Įsakymas yra aiškus, motyvuotas, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodomus nesutikimo su tokia teismo išvada argumentus, akcentuotina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), sprendimo motyvus grindė atsakovo nurodytais argumentais, juos pripažindamas pagrįstais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl ginčo esmės.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų M. G. ir L. T., atstovaujamų Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys