Administracinė byla Nr. A-61-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02789-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Artūro Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bei trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kraipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės 274 195,17 Lt apskaičiuoto ir neteisėtai neišmokėto atlyginimo nuo 2007 m. spalio 6 d. iki 2013 m. vasario 12 d.; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės apytikriai 2 549 Lt išeitinės išmokos.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, mokėdamas jam atlyginimą, pažeidė jo teises ir įstatymuose saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 ir 114 straipsniuose garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. birželio 17 d. nutarimu paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) teisėju. Pareiškėjas pažymėjo, kad, esant sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, atlyginimai proporcingai turi būti sumažinti visiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims, tačiau proporcingumo principas, mažinant teisėjų atlyginimus nuo 2009 m. sausio 1 d., 2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, buvo pažeistas. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo veiksmai, kuriais jam mokėtas neteisėtai sumažintas atlyginimas, neatitiko Konstitucijos normų ir principų, pareiškėjo teisė gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą dydžio atlyginimą, sumažintą dėl 2008 m. kilusios ekonominės krizės, bet ne nuo neteisėtai sumažinto atlyginimo, kuris mokėtas nuo 2007 m. spalio 6 d., turi būti apginta nuo pažeidimo, tiesiogiai taikant Konstituciją.

Pareiškėjas tvirtino, kad neteisėtas atlyginimo sumažinimas ir teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas padarė jam didelę materialinę ir moralinę žalą. Negaudamas žymios dalies atlyginimo (nuo 2007 m. spalio 6 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. – 116 829,08 Lt, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d. – 157 366,09 Lt, iš viso – 274 195,17 Lt), jis patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, valstybė neteisėtai pasinaudojo jam priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi pareiškėjo priklausančiais pinigais nesumokėjo, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi jam priteistinos ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jį atleidus iš LAT teisėjo pareigų 2013 m. vasario 12 d., jam išmokėta mažesnė išeitinė išmoka, nes teisėjo atlyginimo vidurkis apskaičiuotas ne pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) nustatytą priklausantį atlyginimą, o pagal dėl valstybėje susiklėsčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties laikinai sumažintą teisėjo atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti, o teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo įvykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas nurodė, pareiškėjui (kaip ir kitiems teisėjams) 2009 metais išmokėta dalis nesumokėto darbo užmokesčio. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutarimu pareiškėjui jau yra priteisęs 149 828 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, susidariusi nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 5 d., todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendinamas pagal įstatymą ir vykdant teismo sprendimą, todėl nėra pagrindo šį reikalavimą pakartotinai tenkinti teismine tvarka.

Atsakovas pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas, kuris nustatė naują teisėjų atlyginimo skaičiavimo tvarką. Galiojant įstatymui, reglamentuojančiam teisėjų atlyginimo skaičiavimo tvarką, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir jo atlyginimą skaičiuoti taikant nebegaliojančius žemesnės galios teisės aktus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus). Atsakovas akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 22 d. nutarimu, priedas prie pareiginės algos už ištarnautus Lietuvos valstybei metus negali būti laikomas atskira socialine garantija. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pateikti apskaičiavimai yra neišsamūs ir neaiškūs, nes iš jų negalima suprasti, kokie koeficientai taikyti apskaičiuojant pareiškėjo atlyginimą.

Atsakovas nurodė, kad priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimo sudedamosios dalies – priedo – santykinis dydis sumažėjo, tačiau palyginus šiame įstatyme nustatytus ir pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką, kuri taikyta teisėjų atlyginimams skaičiuoti iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo 2008 m. lapkričio 15 d., apskaičiuotus teisėjų atlyginimų dydžius matyti, kad teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis – teisėjų pareiginė alga – padidėjo; priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą padidėjo ir teisėjų atlyginimas – pareiginės algos ir priedo suma (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad, priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, teisėjų atlyginimai būtų sumažėję.

Atsakovas teigė, kad atsiliepimo surašymo dieną (2013 m. balandžio 23 d.) valstybės itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis tebesitęsė, be to, reikia atsižvelgti į valstybės deficito didėjimo grėsmę, kas lemtų ir tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Bazinis dydis, taikomas valstybės tarnautojams, taip pat ir teisėjams, yra vienodas, jis nėra diskriminacinio pobūdžio, todėl nuo proporcingumo principo nenukrypta.

Atsakovas nurodė, kad teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas 2 kartus: 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatyme Nr. XI-362. Valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 1 priede, taip pat mažinti 2 kartus (2009 m. balandžio 28 d. įstatyme Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatyme Nr. XI-363), be to, 2009 m. liepos 17 d. įstatyme Nr. XI-363 valstybės tarnautojams sumažintas ir priedas už kvalifikacinę klasę; 2 kartus mažinti ir valstybės politikų ir pareigūnų pareiginių algų koeficientai (2009 m. balandžio 23 d. įstatyme Nr. XI-224 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatyme Nr. XI-361). Visi nurodyti įstatymų pakeitimai įsigaliojo tuo pačiu metu, atsiliepimo surašymo dieną (2013 m. balandžio 23 d.) be išimčių galiojo, taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeisti proporcingumo ir lygiateisiškumo principai. Be to, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 punkte nustatyta, kad sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai galioja iki 2013 gruodžio 31 d., todėl nepažeistas ir laikinumo principas.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo skundas plačiąja prasme kyla iš valstybės tarnybos ar darbo santykių, todėl CK normos netaikytinos ir pareiškėjo reikalavimas priteisti procesines 5 proc. dydžio palūkanas netenkintinas.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas tvirtino, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, priteisė pareiškėjui 2009 m. gegužės – 2013 m. vasario mėnesiais neišmokėto teisėjo atlyginimo (su išeitine kompensacija) dalį – 83 220,31 Lt (24 102 Eur) su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis, kt.), kurie turėtų būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą. Teismas atidėjo šio sprendimo vykdymą ir nustatė, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas taip: 40 procentų pareiškėjui priteistos sumos, išskaičiavus mokesčius, turi būti sumokėta iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusi 60 procentų pareiškėjui priteistos sumos dalis – iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį nuo 2007 m. spalio 6 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. yra įgyvendintas pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą ir vykdant teismo sprendimą, todėl nėra pagrindo šį reikalavimą pakartotinai tenkinti teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas nurodė, kad teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, jis buvo priimtas atsižvelgus į valstybės finansines išgales, įvairius jos įsipareigojimus, todėl pareiškėjo prašymo priteisti apskaičiuoto ir neteisėtai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2007 m. spalio 6 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. negalima tenkinti, nes šis laikotarpis patenka į specialiojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo teisinio reguliavimo sritį.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui atlyginimas pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 18,7, apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas 17,2, nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvo mažinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį, dėl neteisėtai neišmokėto atlyginimo, nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu ir padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą jis neteisėtai gavo mažesnį teisėjo atlyginimą negu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, yra nepagrįsti.

Nepagrįstais teismas pripažino ir pareiškėjo argumentus, kad jam buvo neteisėtai sumažintas teisėjo atlyginimas dėl teisėjo atlyginimo bazinio dydžio mažinimo. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Seimas nuo 2009 m. gegužės mėnesio neteisėtai sumažino teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientus, ir nusprendė atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti apskaičiuoto ir neteisėtai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.

Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Seimas nuo 2009 m. gegužės mėnesio neteisėtai sumažino teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientus, pareiškėjo reikalavimą priteisti apskaičiuoto ir neteisėtai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. vasario 12 d. pripažino pagrįstu ir teisėtu.

Teismas akcentavo, jog šioje byloje nėra Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo atgalinio veikimo problemos, nes šis nutarimas priimtas, kai nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta ir administracinė byla buvo Konstituciniame Teisme ir pagal joje pateiktą prašymą buvo rengiama konstitucinės justicijos byla, kurioje vėliau priimtas Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimas buvo atidėtas 4 mėnesiams, tačiau net iki šiol, t. y. praėjus daugiau kaip metams, nėra nustatytas dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Teismas akcentavo, kad tam tikroms ypač jautrioms socialinėms grupėms (senatvės ir neįgalumo pensininkams) įstatymų leidėjas nustatė pilną praradimų kompensavimą, nors Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime nustatė, kad toms socialinėms grupėms kompensavimas turi būti, bet gali būti ir nevisiškas (nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime jokio pažeidimo dėl nedirbančių pensininkų nenustatyta). Teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad įstatymų leidėjas, net persistengdamas dėl tam tikrų (nors ir ypač jautrių) grupių priimti kompensavimo mechanizmą, nepagrįstai delsia iki šiol nustatyti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsižvelgę į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai gali būti ginami, šiame teismo sprendime tenkinant pareiškėjo reikalavimus, kol dar nėra nustatytas dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

Teismas nusprendė atmesti pareiškėjo prašymą priteisti jam iš Lietuvos valstybės apytikriai 2 549 Lt išeitinės išmokos, nes pareiškėjui pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotą pažymą priteista visa neišmokėto atlyginimo dalis, įskaičiuojant ir išeitinę kompensaciją.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl nusprendė netenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti procesines 5 proc. dydžio palūkanas.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti pareiškėjo P. Ž. skundo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir nurodo, kad Seimas, vykdydamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas daro išvadą, kad, įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir pažymi, kad teismas netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, kurias, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, privalėjo tirti, t. y. nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, ir kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teisėjų praradimų, patirtų dėl antikonstitucinėmis pripažintų Teisėjų atlyginimo įstatymo nuostatų, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas įstatymu, kuriuo, be kita ko, būtų konstatuota, kokia dalimi atlyginimų sumažinimas buvo neproporcingas atskiroms teisėjų kategorijoms ir kokia dalis neišmokėto atlyginimo jiems turėtų būti kompensuota, toks įstatymas turi būti priimtas be nepagrįsto delsimo ir tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti tokį mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teisme.

Pareiškėjas P. Ž. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinius skundus atmesti.

Pareiškėjas nesutinka su apeliacinių skundų argumentu, kad teisėjų praradimų, patirtų dėl antikonstitucinėmis pripažintų Teisėjų atlyginimo įstatymo nuostatų, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas įstatymu, o teisminė gynyba galima tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti tokį mechanizmą arba jį nustačius neteisingą. Pareiškėjas akcentuoja, kad tokia pozicija būtų teisinga, jei jis būtų kreipęsis į teismą po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodyta neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensavimo tvarka taikoma tik tiems asmenims, kurie nesikreipė į teismą teisminės gynybos.

Papildomai pateiktuose 2015 m. vasario 29 d. ir 2015 m. kovo 23 d. pareiškimuose pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas tiek kompensavimo dydžio, tiek mokėjimo terminų prasme, nes pagal Grąžinimo įstatymą jis mažesnę sumą nei jau priteista teismo sprendimu. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucija kiekvienam asmeniui garantuoja teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalies, kuria patenkinta dalis pareiškėjo – buvusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo – skundo ir pareiškėjui priteista neišmokėto teisėjo darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl 2009–2013 metais taikyto įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. vasario mėnesio.

Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 207 – 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės iki 2013 m. vasario mėnesio buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjui turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo  nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme (įskaitant ir išeitinę kompensaciją), nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (bei išeitinę išmoką) teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos Aukščiausiajam Teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos bei išeitinės išmokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Akcentuotina, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo pateiktos pažymos matyti, kad į pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjui numatomą išmokėti sumą įtraukta ir papildoma išeitinės kompensacijos dalis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas, paduodamas skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jam nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes jis pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo teisingumu, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas kompensavimo mechanizmo neteisingumą sieja iš esmės su tuo, kad pagal Grąžinimo įstatymą jam būtų kompensuoti ne visi patirti praradimai, o tik dalis jų.

Konstitucinis Teismas jau 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais yra konstituciškai pateisinamas ir teisėjų atlyginimų sumažinimas, kuris  tik turi būti proporcingas kitų visuomenės grupių atlyginimų sumažinimui. Tai yra nurodęs ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėjęs, kad, esant sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, atlyginimai proporcingai turi būti sumažinti visiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims.

  Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog valstybei kyla pareiga kompensuoti ne visus patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo, o tik tuos, kurie buvo neproporcingi. Šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo preambulėje yra pažymėta, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Atsižvelgiant į tai , Grąžinimo įstatyme nustatyta ir grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė, dėl kurios pagrįstumo ir teisėtumo teisėjų kolegijai nekyla abejonių.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė, taip pat pateikė ir apeliacinį skundą. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis pareiškėjo skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjo skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apeliacinius skundus patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui P. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, priteisė pareiškėjui 2009 m. gegužės – 2013 m. vasario mėnesiais neišmokėto teisėjo atlyginimo (su išeitine kompensacija) dalį – 83 220,31 Lt (24 102 Eur) su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis, kt.), kurie turėtų būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą bei atidėtas šio sprendimo vykdymas nustatant, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas taip: 40 procentų pareiškėjui priteistos sumos, išskaičiavus mokesčius, turi būti sumokėta iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusi 60 procentų pareiškėjui priteistos sumos dalis – iki 2016 m. gruodžio 31 d., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nurodytą pareiškėjo P. Ž. skundo dalį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.