Administracinė byla Nr. A-703-552/2021

  Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00232-2018-5

   Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (10.16) R3-11086 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3450 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-04-19 sprendimo Nr. (10.16)R3-11086“; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis) įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą (toliau – ir pareigūnų ir karių pensija) skirti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius be pagrindo į pareigūnų ir karių pensijai gauti reikalingą tarnybos laiką neįskaitė 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpio, kai pareiškėjas dirbo ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje. Pareiškėjas paaiškino, kad jis ugniagesiu Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje pradėjo dirbti 1994 m. gegužės 9 d. ir šiose pareigose dirbo iki 1997 m. birželio 3 d. Pasibaigus Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato reorganizavimui ir šią tarnybą sukarinus, pareiškėjas 1997 m. birželio 4 d. buvo priimtas dirbti vyresniuoju ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalyje 2 mėnesių bandomajam laikotarpiui, o 1997 m. rugpjūčio 4 d. – vyresniuoju ugniagesiu, jam buvo suteiktas grandinio laipsnis. Šiose pareigose pareiškėjas ištarnavo iki 2014 m. gegužės 21 d., kai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu Nr. 6-37 buvo atleistas iš budinčios pamainos skyrininko pareigų. Pareiškėjas tvirtino, kad nors darbo laikotarpiu keitėsi jo užimamų pareigų ir priešgaisrinės tarnybos pavadinimai, jo darbovietės juridinis statusas, tačiau atliekamos ugniagesio funkcijos išliko tokios pat. Pareiškėjas pabrėžė, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl priežasčių, kurias lėmė valstybės finansinė padėtis. Nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV sprendimai, kuriais į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti buvo neįskaitytas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpis, priimti, neįsigilinus į pareiškėjo atliktą darbą, formaliai laikantis teisės aktų, nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika, todėl jie neteisėti ir naikintini.

3.       Atsakovai VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV, pateikę iš esmės analogiškus argumentus ir motyvus, remdamiesi tais pačiais teisės normų aiškinimais, atsiliepimais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovai nurodė, jog VSDFV Utenos skyriuje buvo gautas pareiškėjo kreipimasis dėl pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimo, įskaitant į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį, kai pareiškėjas dirbo Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir pridėtus dokumentus, 2018 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (10.16E)R3-9728 „Dėl A. R. dokumentų“ kreipėsi į Turto valdymo ir ūkio departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir prašė pateikti dokumentus, galinčius patikslinti pareiškėjo tarnybos laikotarpius. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. balandžio 12 d. gavo dokumentus apie pareiškėjo darbo ir vidaus tarnybos laikotarpius, duomenis apie tarnybą ir tarnybos laikui prilyginamus laikotarpius. Remiantis šiais duomenimis, buvo nustatyta, kad pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas yra 19 metų 5 mėnesiai ir 1 diena, o 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpis tarnybos apskaitos lape nebuvo nurodytas. VSDFV Utenos skyrius, remdamasis nustatytais duomenimis, sprendė, kad pareiškėjo darbo laiką nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 3 d. nėra teisinio pagrindo prilyginti tarnybos laikui pareigūnų ir karių pensijai skirti. Atsakovai pažymėjo, kad vidaus reikalų sistemos pareigūnu pareiškėjas buvo paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 3 d., o iki to laiko jis priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbo pagal darbo sutartį. Atsakovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 6 straipsnio 1 punktu ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teigė, kad Sprendimo išvada, jog 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpis neįskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti buvo pagrįsta, nes šis laikotarpis neatitiko Pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytų sąlygų. Atsakovai pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybos laiko pareigūnų pensijai skirti, turėjo būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2017, kuriame konstatuota, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 metų pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. VSDFV nurodė, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą, buvo nustatyta, jog VSDFV Utenos skyrius 2018 m. balandžio 19 d. priimtu Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir dėl to 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpio neįskaitė į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir VSDFV 2018 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3450, bei įpareigojo VSDFV Utenos skyrių, perskaičiuojant A. R. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje.

6.       Teismas nustatė, kad VRM 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 11SP-4156 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo A. R.“ pareiškėjui nuo 2014 m. gegužės 22 d. neterminuotai buvo paskirta 453,38 Lt (131,31 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nustačius, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 19 metų 5 mėnesiai 1 diena. Pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. per VSDFV Marijampolės skyrių kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių ir prašė pateikti duomenis, kaip skaičiuojama pareiškėjui paskirta ir mokama pareigūnų ir karių pensija; informuoti, ar į pareigūnų ir karių pensijai gauti reikalingą stažą yra įskaitytas jo tarnybos laikas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 4 d. laikotarpiu; jei šis laikotarpis į pareigūnų ir karių pensijai gauti reikalingą stažą neįskaitytas, šį laikotarpį įskaityti ir perskaičiuoti skiriamos pareigūnų ir karių pensijos dydį. VSDFV Utenos skyrius, gavęs iš Turto valdymo ir ūkio departamento prie VRM dokumentus, susijusius su pareigūnų ir karių pensijos skyrimu pareiškėjui, išnagrinėjo 2018 m. balandžio 12 d. gautą pareiškėjo prašymą ir Sprendimu konstatavo, kad 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. darbo laikotarpis, pareiškėjo dirbtas ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti neįskaitytas pagrįstai ir teisėtai, todėl pagrindo perskaičiuoti VRM 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 11SP-4156 pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensijos dydį nėra. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 14 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu panaikinti VSDFV Utenos skyriaus priimtą Sprendimą ir perskaičiuoti VRM 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 11SP-4156 paskirtos pareigūnų ir karių pensijos dydį, įskaičiuojant į šiai pensijai skirti reikalingą tarnybos laiką 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį. VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi 2018 m. gegužės 16 d. gautą pareiškėjo prašymą, 2018 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3450 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-04-19 sprendimo Nr. (10.16)R3-11086“ VSDFV Utenos skyriaus priimtą Sprendimą paliko nepakeistą. VSDFV konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius išsamiai ir teisingai paaiškino priežastis ir teisinį pagrindą, kuriais remiantis, buvo nuspręsta 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpio neįskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti.

7.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybos laiko pareigūnų ir karių pensijai skirti, vertino duomenis nurodytus Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pateiktuose įsakymuose, pareiškėjo tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape, bei kituose dokumentuose esančius duomenis. Išanalizavęs šiuose dokumentuose esančius duomenis, konstatavo, kad: 1) pareiškėjas, remiantis Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalies viršininko 1994 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 15, nuo 1994 m. gegužės 9 d. pradėjo dirbti ugniagesiu Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje ir iš jos buvo atleistas nuo 1997 m. birželio 3 d. pagal įsakymą Nr. 20TE, remiantis Darbo įstatymų kodekso 29 straipsnio 1 punktu (dėl įmonės likvidavimo); 2) pareiškėjas nuo 1997 m. birželio 4 d. buvo priimtas dirbti į vyresniojo ugniagesio pareigas Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintos priešgaisrinėje dalyje dviejų mėnesių išbandymo laikotarpiui pagal šios dalies viršininko 1997 m. birželio 4 d. įsakymą Nr. 11TE, o pagal šios įstaigos viršininko 1997 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 35TE nuo 1997 m. rugpjūčio 4 d. buvo paskirtas į vyresniojo ugniagesio pareigas, pareiškėjui suteikiant grandinio laipsnį; 3) pareiškėjas, turintis puskarininkio laipsnį, iš vidaus tarnybos Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininko pareigų buvo atleistas 2014 m. gegužės 21 d., remiantis Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 6-37. Apibendrinęs nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad, nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo Šakiuose veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1994 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį.

8.       Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamo ginčo atveju buvo susiklosčiusi situacija, kai pareiškėjui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaičiuoti 1994 m. gegužės 9 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpis (darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau darbuotojas buvo paskirtas pareigūnu) ir 1997 m. birželio 4 d. – 2014 m. gegužės 21 d. laikotarpis (vidaus tarnybos laikas), tačiau nėra įskaičiuojamas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpis, t. y. darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu.

9.       Teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. KT1-N1/2017 išvadoms neprieštarauja nagrinėjamoje byloje Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM ir VRM pateiktų dokumentų duomenys. Pagal Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato buvo planuojama sukarinti tik 1997 metais. Vidaus reikalų sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1996 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1125 „Etatų klausimais“ buvo nuspręsta Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato ir šios tarnybos Šakių miesto priešgaisrinę dalį likviduoti nuo 1997 m. sausio 10 d., o 1996 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1126 „Etatų klausimais“, įsigaliojusiu nuo 1997 m. sausio 10 d., buvo patvirtinti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM naujai steigiamo padalinio – Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies – etatai. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie VRM 2018 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 9.4-2651(3.46) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikti duomenys.

10.       Teismo posėdyje pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus apie jo nuo 1994 m. gegužės 9 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 3 d. bei vėliau vykdytas ugniagesio funkcijas, nurodė, kad jos nesikeitė, išliko tokios pat. Tokius pareiškėjo paaiškinimus patvirtino kaip liudytojai apklausti Šakiuose veikiančioje priešgaisrinės apsaugos tarnyboje dirbę J. M., K. S., R. P. ir A. T.. Liudytojai nurodė, kad pareiškėjas, dirbęs ugniagesiu, dalyvaudavo gaisrų gesinimo, įvairiuose gelbėjimo ir kitokių incidentų padarinių šalinimo darbuose. Liudytojai patvirtino, kad ugniagesio pareigoms priskirti darbai, kuriuos pareiškėjas atlikdavo, pradėjęs dirbti Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje iki jo darbo ugniagesiu jau sukarintoje tarnyboje, buvo tokie patys ir nesikeitė. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti liudytojų duotais parodymais, vertinti juos kaip nepatikimus, ir dėl to šiais įrodymais neremti daromų išvadų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų A. T., J. M., A. R. ir R. P. parodymus ir jais remdamasis, padarė išvadą, kad pareiškėjas 1994 m. gegužės 9 d. – 1995 m. sausio 1 d laikotarpiu vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio ugniagesio pareigas, kaip ir 1994 m. gegužės 9 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu, kuris įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti; nurodytais laikotarpiais pareiškėjo vykdytos ugniagesio darbui priskirtos funkcijos nei apimtimi, nei pobūdžiu nesiskyrė.

11.       Remdamasis tuo, kas nurodyta, bei įvertinęs aplinkybę, kad Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalies sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties, teismas sprendė, kad pareiškėjo faktinis ugniagesio darbo laikas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 3 d., kai pareiškėjo atliekamas ugniagesio darbas niekuo nesiskyrė nuo 1994 m. gegužės 9 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų ugniagesio pareigų, nepagrįstai neįskaičiuojamas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti. Teismas vertino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo faktiškai atliekamos ugniagesio funkcijos, kurios, kaip ir nuo 1997 m. birželio 4 d. vykdyta tarnyba Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalyje bei kituose reformuotuose padaliniuose tapačias pareigas ėjusių, pareigūnais jau paskirtų, asmenų vykdoma tarnyba, buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo skirta užtikrinti Lietuvos valstybės piliečių saugumą ir kitus interesus priešgaisrinės apsaugos, gelbėjimo bei kitose srityje. Darydamas šias išvadas, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, pateiktais išaiškinimais. Teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su nurodytose bylose kaip pareiškėjais dalyvavusių asmenų darbo santykių pradžia iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo ir tolimesniais jų laikotarpiais, priešgaisrinių tarnybų Šakių rajone ir Šilalės rajone statusu ir jų reformavimo eiga, padarė išvadą, kad jos iš esmės yra tapačios ir niekuo nesiskiria, ir sprendė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, suformuluotos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo teisės normų aiškinimo taisyklės buvo reikšmingos ir taikomos pagal pareiškėjo skundą nagrinėjamoje administracinėje byloje.

12.       Vertindamas VSDFV Utenos skyriaus atsiliepimo argumentus dėl Pensijų įstatymo normų taikymo kitose administracinėse byloje, teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-1210-406/2018 faktinės aplinkybės skiriasi – nesutampa pareiškėjų darbo santykių priešgaisrinėse tarnybos pradžios momentai. Teismo vertinimu, tai ir nulėmė, jog nagrinėjamoje byloje buvo taikomi išaiškinimai, suformuluoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017.

13.       Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, tarp jų ir susijusias su pareiškėjo vykdytų ugniagesio pareigų pradžios momentu bei su faktiškai vykdytų ugniagesio pareigų apimtimi ir pobūdžiu, įvertinęs faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į taikomą teisinį reguliavimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais teisės taikymo išaiškinimais, teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas, kuriuo atsisakyta į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaičiuoti pareiškėjo faktinio darbo ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje laiką nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 3 d., bei VSDFV 2018 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3450 buvo nepagrįsti.

14.       Teismas VSDFV Utenos skyrių įpareigojo, perskaičiuojant pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį. 

III.

15.       Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16.       Atsakovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

16.1.                      Pagal pateiktus duomenis, kuriuos pareiškėjas patvirtino savo parašu, A. R. tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti yra 19 metų 5 mėnesiai 1 diena. Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. parengtame 2014 m. liepos 22 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. VD-249 nenurodytas, nes šiuo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Darbo sutarties įstatymo pagrindais. Pareiškėjas VRM 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 11SP-4156, kuriame nustatytas ištarnautas laikas – 19 metų 5 mėnesiai 1 diena, neginčijo (galėjo būti skundžiamas vidaus reikalų ministrui), todėl šis sprendimas yra galiojantis.

16.2.                      Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas, kaip ugniagesys, vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio ugniagesio pareigas tiek profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalyje, tiek ir po 1995 m. sausio 1 d. iki tarnybos sukarinimo, visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-NI/2017, remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik į bylą iškviestų liudytojų (J. M., K. S. skundai alogišku klausimu taip pat buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme) paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1994 m. gegužės 9 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti.

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, kuri, VSDFV nuomone, teisines pasekmes sukelia tik šioje byloje dalyvaujančioms proceso šalims ir negali būti vertinama kaip teisminis precedentas nagrinėjamos bylos atžvilgiu, tačiau Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktų išaiškinimų ir Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (erga omnes). Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilygindamas darbo pagal darbo sutartį laiką po 1995 m. sausio 1 d., išdirbtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, iš esmės neteisėtai atliko įstatymų leidėjo funkciją.

17.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo VSDFV apeliacinį skundą atmesti.

18.       Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ne tik vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje apibrėžtais įrodymais, kurie buvo surinkti ir pateikti sprendžiant administracinę bylą, bet taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 (vertino ginčo faktinių aplinkybių tapatumą, aiškinosi ir lygino materialinės teisės normų taikymą bylose), todėl atsakovo aiškinimas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas yra klaidingas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, VSDFV klaidingai vadovaujasi savo nuomone, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti sprendimai administracinėse bylose vieniems proceso dalyviams gali būti taikomi, o kitiems analogiškose bylose, gali būti netaikomi. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nagrinėjo tas pačias ir to pačio laikotarpio aplinkybes, dėl kurių buvo paduotas pareiškėjo skundas.

19.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į atsakovo VSDFV apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. VSDFV Utenos skyrius nurodo palaikantis atsakovo VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovų atsisakymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą ugniagesiu Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, teisėtumo ir pagrįstumo.

21.       Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu ir VSDFV 2018 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3450, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d. laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčijamas laikotarpis nepagrįstai neįtrauktas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pareiškėjo skundą tenkino.

22.       Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įtraukė ginčijamą laikotarpį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

23.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, jog į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo laikas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, t. y. į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įtraukiant ir laikotarpį pareiškėjui dirbant vairuotoju nuo 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 3 d.

25.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ugniagesiu Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje pradėjo dirbti 1994 m. gegužės 9 d. ir šiose pareigose dirbo iki 1997 m. birželio 3 d. Pasibaigus Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato reorganizavimui ir šią tarnybą sukarinus, pareiškėjas 1997 m. birželio 4 d. buvo priimtas dirbti vyresniuoju ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Šakių miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalyje 2 mėnesių bandomajam laikotarpiui, o 1997 m. rugpjūčio 4 d. – vyresniuoju ugniagesiu, jam buvo suteiktas grandinio laipsnis. Šiose pareigose pareiškėjas ištarnavo iki 2014 m. gegužės 21 d., kai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu Nr. 6-37 buvo atleistas iš budinčios pamainos skyrininko pareigų. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 11SP-4156 A. R. nuo 2014 m. gegužės 22 d. neterminuotai buvo paskirta 453,38 Lt (131,31 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nustačius, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 19 metų 5 mėnesiai 1 diena.

26.        Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021), skirtoje Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto aiškinimui ir laikotarpių po 1995 m. sausio 1 d. įskaitymui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pasisakoma, jog Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir dėl kitokio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020 buvo laikomasi pozicijos, kad ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d. Tokia išvada būdavo padaroma atsižvelgiant į tai, kad priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos skirtingu laiku ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareigūnų valios, nors visą laikotarpį pareiškėjai faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą, o vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tenkindamas pareiškėjo skundą , būtent vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017.

28.       Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai turi būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

29.       Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

30.        Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Administracinėje byloje Nr.A-667-1062/2021 išplėstinė teisėjų kolegija suteikė naują aiškią administracinių teismų praktikos kryptį vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Šioje byloje teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti administracinėje byloje Nr.A-667-1062/2021 suformuotomis taisyklėmis, nes tai yra naujausias teismo precedentas analogiškoje byloje, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos ir skirtas teismų praktikos šioje srityje suvienodinimui. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nesiremia administracinėse bylose Nr. A-2211-602/2017, Nr. A-3890-552/2019 ir Nr. eA-591-602/2020 suformuotais precedentais.

31.       Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina valstybinių pensijų klausimais ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, bei administracinių bylų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, jog VSDFV Utenos skyrius, atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 3 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, dėl kurių toks sprendimas būtų nepagrįstas. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais ar neteisėtais.

32.       Nurodytų argumentų pagrindu konstatavus, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. (10.16) R3-11086 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos 2018 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3450  byloje ginčijama apimtimi yra teisėti ir pagrįsti, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs tenkinti pareiškėjo skundą, netinkamai išaiškino byloje taikytiną Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

33.       Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą

Pareiškėjo A. R. skundą atmesti. 

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                        Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius