Civilinė byla Nr. 3K-3-74/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.3; 94.3; 127.6

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. vasario 28  d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Autoreikmuo“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Artapolas“ administracijos vadovo M. V. ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui UAB „Artapolas“.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilusio ginčo esmė – teisės normų, reglamentuojančių ieškinio reikalavimo, perduoto į atsakovo restruktūrizavimo bylą, nagrinėjimo tvarką, taip pat atsakomybę už žalą dėl neteisėtai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, aiškinimo ir taikymo klausimai.

UAB „Autoreikmuo“ pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Artapolas“ ir prašė teismo: priteisti iš atsakovo 79 071,52 Lt nuostolių, patirtų dėl kitoje civilinėje byloje UAB „Artapolas“ prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo teisme teismui atmetus UAB „Artapolas“ ieškinį atsakovui UAB „Autoreikmuo“, atlyginimo. Byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 1 d. nutartimi ir 2008 m. liepos 10 d. nutartimi taikė atsakovui UAB „Autoreikmuo“ laikinąsias apsaugos priemones ir apribojo jam naudojimąsi žemės sklypu Marijampolėje, Žemaitės g. 44 –  uždraudė perleisti žemės sklypą tretiesiems asmenims, įpareigojo nepakeisti žemės sklypo paskirties ir pašalinti nuo įvažiavimo į ginčo aikštelę ir išvažiavimo užtvaras, sustabdė mokesčio rinkimą už automobilių parkavimą ir įpareigojo leisti neatlygintinai ir netrukdomai automobilių parkavimu naudotis šiuo žemės sklypu UAB „Artapolas“. Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 16 d. nutartimi šias pirmosios instancijos teismo nutartis pakeitė – panaikino visus draudimus, susijusius su naudojimusi aikštele, palikdamas galioti tik nutarčių dalis dėl draudimo perleisti žemės sklypą tretiesiems asmenims ar pakeisti jo paskirtį. Marijampolės 2009 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinys atmestas kaip pareikštas ne tam atsakovui ir  panaikintos laikinosios apsaugos priemonės. Kitoje civilinėje byloje pagal RUAB „Artapolas“ iš naujo pareikštą ieškinį atsakovui UAB „Autoreikmuo“ ir kitiems dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia UAB „Autoreikmuo“ (pirkėjo) ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos (pardavėjo) sudarytą 2008 m. birželio 4 d. valstybinės žemės sklypo Marijampolėje, Žemaitės g. 44, pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją natūra.

Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovei UAB „Artapolas“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi sustabdė bylą pagal ieškovės UAB „Autoreikmuo“ ieškinį atsakovei UAB „Artapolas“ ir perdavė Kauno apygardos teismui, kuris 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi ją prijungė prie atsakovės UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo bylos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, formuojant žemės sklypą Marijampolėje, Žemaitės g. 44, kai dar jis nepriklausė UAB „Autoreikmuo“, Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. ŽM-1966 šiam sklypui, kaip tarnaujančiajam daiktui, nustatytas kelio servitutas. Ši daiktinė teisė yra paviešinta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. UAB „Autoreikmuo“ ir Marijampolės apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria  UAB „Autoreikmuo“ nusipirko nurodytą sklypą. UAB „Autoreikmuo“ ir UAB „Detalinė“ 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio susitarimu sutarė, kad UAB „Autoreikmuo“ iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. parduos UAB „Detalinė“ tą patį žemės sklypą už 400 000 Lt. Iki nurodyto termino sklypas neparduotas, pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, nes galiojo teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, negalėjo rinkti mokesčio už automobilių stovėjimą aukštelėje, esančioje jo sklype, dėl neparduoto sklypo negalėjo bankams mokėti palūkanų pagal kreditavimo sutartis, išleido lėšų darbuotojų, kurie negalėjo dirbti automobilių stovėjimo aikštelėje nurodytu laikotarpiu, darbo užmokesčiui.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi atsisakė tvirtinti kreditorės UAB „Autoreikmuo“ 79 071,52 Lt reikalavimą atsakovės UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo byloje. Kauno apygardos teismas ieškinio reikalavimą kvalifikavo kaip kreditoriaus reikalavimą ir sprendė jo tvirtinimo klausimą restruktūrizavimo byloje. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypui,  kaip tarnaujančiajam daiktui, Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. ŽM-1966 nustatytas kelio servitutas. Teismas sprendė, kad nurodytam sklypui nustatytas kelio servitutas apima teisę kitiems asmenims (taip pat ir atsakovui UAB „Artapolas“) naudotis sklype esančia automobilių stovėjimo aikštele, nes pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį poilsio aikštelės yra priskiriamos prie kelių. Dėl to teismas padarė išvadą, kad UAB „Autoreikmuo“ neturi teisės rinkti mokesčio už automobilių stovėjimą nurodytoje aikštelėje. Šią išvadą teismas taip pat pagrindė tuo, kad aikštelės savininkas yra ne UAB „Autoreikmuo“, bet aikštelę pastatęs UAB „Artapolas“. UAB „Autoreikmuo“ nepagrįstai teisę rinkti mokestį už automobilių stovėjimą aikštelėje kildina iš nuosavybės teisės į žemės sklypą, nes sklypas ir aikštelė yra du savarankiški nuosavybės teisės objektai. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pripažino, kad automobilių stovėjimo aikštelė pastatyta laikantis statybos normatyvinių techninių dokumentų reikalavimų ir yra valstybinės komisijos pripažinta kaip teisėtai UAB „Artapolas“ sukurtas turtas. Taip pat teismas padarė išvadą, kad  nėra priežastinio ryšio tarp UAB „Artapolas“ veiksmų ir UAB „Autoreikmuo“ nurodomų nuostolių. UAB „Autoreikmuo“ neįrodė UAB „Artapolas“ neteisėtų veiksmų, nuostolių ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir nuostolių. Pripažindamas nepagrįstu, be kitų, UAB „Autoreikmuo“ reikalavimą priteisti taip pat 20 tūkst. Lt baudą, teismas  nurodė, kad ją UAB „Autoreikmuo“ turėjo sumokėti už savo ikisutartinių įsipareigojimų, t. y. įsipareigojimo ateityje parduoti žemės sklypą UAB „Detalinė“ neįvykdymą, bet šios baudos UAB „Autoreikmuo“ nėra sumokėjęs, todėl nuostolių nepatyrė. Be to, šių asmenų susitarime dėl žemės sklypo pardavimo ateityje nustatyta 5 proc. bauda nuo susitarimo sumos, bet tokio susitarimo dėl sumos nėra, todėl, teismo vertinimu, objektyviai negalima apskaičiuoti baudos dydžio. Teismas nurodė, kad UAB „Autoreikmuo“ ir UAB „Detalinė“ 2008 m. birželio 30 d. susitarimas negali būti panaudotas prieš atsakovą, nes neįregistruotas (CK 1.75 straipsnio 2 dalis). Šiuo metu UAB ..Autoreikmuo“ neturi pareigos mokėti nurodytą sumą, nes jos atsakomybė UAB „Detalinė“ galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu UAB „Autoreikmuo“ būtų nepagrįstai atsisakęs vykdyti 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio susitarimą (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). UAB „Autoreikmuo“ negalėjimas įvykdyti tokio susitarimo pagrįstas – teismo nutartimi apribota teisė perleisti žemės sklypą, todėl objektyviai negalėjo įforminti sandorio susitarime nustatytu terminu. Be to, net ir tuo atveju, jei UAB „Autoreikmuo“ sumokėtų UAB „Detalinė“ pastarosios reikalaujamą 20 000 Lt baudą, tai dėl šio dydžio nuostolių atsiradimo būtų kalta UAB „Autoreikmuo“, nes jis neturi pareigos mokėti nurodytos sumos nei pagal susitarimą, nei pagal ikisutartinių santykių esmę. Tokiu atveju laikoma, kad skolininkas nuo civilinės atsakomybės atleidžiamas (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). UAB „Autoreikmuo“ teiginį, kad ji ateityje patirs nuostolių, nes dar ketverius metus bankui mokės palūkanas, teismas pripažino nepagrįstu, nes laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymo UAB „Autoreikmuo“ įrodinėja patyrusi nuostolių, panaikintos 2009 m. vasario mėn. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Autoreikmuo“ reikalavimas dėl išmokėto darbuotojams darbo užmokesčio nepagrįstas, nes toks reikalavimas perteklinis, t. y. tenkinus tokį reikalavimą, UAB „Autoreikmuo“ nepagrįstai praturtėtų UAB „Artapolas“ sąskaita: būtų atlyginti ir negautų pajamų nuostoliai, ir išlaidos negautoms pajamoms gauti, kurias teismas jau pirmiau pripažino nepagrįstomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 22 d. nutartimi atmetė kreditoriaus UAB „Autoreikmuo“ atskirąjį skundą ir paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad UAB „Autoreikmuo“ pareikštas reikalavimas, sujungus restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui civilinę bylą su restruktūrizavimo byla, savo pobūdžiu yra kreditoriaus reikalavimas restruktūrizuojamai įmonei. Jo pagrįstumą teismas teisėtai išsprendė nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios bylos dalykas nėra nustatyti, ar UAB „Autoreikmuo“ tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal tarpusavio susitarimą su UAB „Detalinė“, todėl negalima spręsti ir dėl baudos pagal šį susitarimą priteisimo iš UAB „Artapolas“ pagrįstumo. Nors UAB „Autoreikmuo“ atskirajame skunde teigė, kad neturėjo galimybės pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių realiai patirtus nuostolius, nes teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, bet pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam kreditoriaus UAB „Autoreikmuo“ reikalavimo tvirtinimo klausimą žodinio proceso tvarka, šis kreditorius nenurodė aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Detalinė“ yra sumokėjęs 20 tūkst. Lt baudą. Dėl palūkanų už kreditus priteisimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kredito sutartys, kurių pagrindu UAB „Autoreikmuo“ prašo priteisti palūkanas iš atsakovo, pasirašytos vėliau negu žemės sklypo, kurį įsigijo UAB ‚Autoreikmuo“, pirkimo–pardavimo sutartis, todėl tai nepatvirtina, kad UAB „Autoreikmuo“ žemės sklypo pirkimui siekė paimti papildomą 40 tūkst. Lt kreditą. UAB „Autoreikmuo“ nepateikė jokių patikimų duomenų, kad kreditas jai iš tikrųjų yra suteiktas ir ji turi pareigą mokėti bankui palūkanas. Be to, UAB „Autoreikmuo“ pateiktame palūkanų skaičiavime nenurodyta, kaip apskaičiuotos palūkanos, nepateikti paskolos grąžinimo grafikai. Palūkanų normos už kreditus labai sumažėjo, todėl UAB „Autoreikmuo“ prašomų priteisti palūkanų norma nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog UAB „Autoreikmuo“ dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti visų jo ieškinį pagrindžiančių įrodymų ar kad jo procesinės teisės buvo suvaržytos ar pažeistos, nes ieškinį UAB „Autoreikmuo“ pateikė 2009 m. balandžio 6 d., iki civilinės bylos perdavimo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi) buvo praėję pakankamai daug laiko, ieškovas su ieškiniu pateikė net keturiasdešimt  priedų, teismas kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėjo žodžiu, o UAB „Autoreikmuo“ atstovavo advokato padėjėjas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu kreditorius UAB „Autoreikmuo“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22  d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje nenagrinėjo kasatoriaus ieškinio UAB „Artapolas“ dėl nuostolių atlyginimo, o 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje iš esmės sprendė dėl kasatoriaus reikalavimų, todėl pažeidė Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (ĮRĮ 2 straipsnio 5 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 9 punktą), t. y. kad įmonės restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas kreditorių sąrašas ir kad į šį sąrašą taip pat įrašomi kreditoriai, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, bet sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti arba neįsiteisėję. Be to, restruktūrizavimo planą ir kreditorių reikalavimus teismas gali tikslinti. Šių nuostatų laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712/2007; 2008 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-73/2008). Taip pat teismas sukliudė kasatoriui dalyvauti atsakovo restruktūrizacijos procese.

2.     Dėl  kasatoriaus teisės į tinkamą procesą. Nepatvirtinęs kasatoriaus reikalavimo, teismas pažeidė jo teises, susijusias su tinkamu ieškinio nagrinėjimu. Teismai netyrė visų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, todėl pažeidė CPK 176, 185 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje S. R. ir kt. v. UAB „Visatex“, byla Nr. 3K-3-311/2007). Kasatorius nurodo, kad byla pagal jo ieškinį atsakovui Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo sustabdyta ir perduota atsakovo UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo bylą iškėlusiam Kauno apygardos teismui, kuris atnaujino procesą, bylą pridėjo prie atsakovo restruktūrizavimo bylos, bet nenagrinėjo nurodytos civilinės bylos pagal kasatoriaus ieškinį atsakovui iš esmės ir nepriėmė joje sprendimo. Kasatorius nurodo, kad ieškinio pagrįstumo teismas negalėjo tikrinti neišnagrinėjęs bylos iš esmės, įvertinęs kasatoriaus reikalavimą tik atsakovo kreditorių reikalavimų virtinimo metu, nes tai nepatinka CPK 279 straipsnio 4 dalies, 290 straipsnio nuostatų.

3.     Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių normų netinkamo aiškinimo. Bylą nagrinėję teismai padarė neteisingą išvadą dėl kasatoriaus ieškinio atsakovui pagrįstumo. Kasatorius teigia, kad teismai atsakovui turėjo taikyti civilinę atsakomybę, nes yra visos CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovas neteisėtai pastatė automobilių stovėjimo aikštelę kasatoriaus žemės sklype; kasatorius įrodė žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos. Kasatoriaus vertinimu, jo patirta žala yra 20 tūkst. Lt bauda pagal jo ir UAB „Detalinė“ 2008 m. birželio 30 d. susitarimą, kasatoriaus bankui mokėtinos palūkanos ir negautos pajamos. Be to, teismui nagrinėjant kasatoriaus ieškinį, kaip atsakovo kreditoriaus reikalavimą, ir sprendžiant klausimą tik dėl šio reikalavimo patvirtinimo, bet neišnagrinėjus ieškinio iš esmės CPK nustatyta tvarka, kasatorius neturėjo galimybės pateikti pakankamai nuostolius patvirtinančių įrodymų. Bylą nagrinėję teismai netyrė kasatoriaus nurodomų aplinkybių apie nuostolius, todėl neatskleidė bylos esmės.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą skolininkas RUAB „Artapolas“ prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas teismų nutartis, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pat, kaip byloje teismų priimtos nutartys, argumentais. Papildomai atsiliepime nurodoma, kad:

1.     Su kasatoriaus argumentu, kad asmuo, pareiškęs ieškinį restruktūrizuojamai įmonei, laikomas tokios įmonės kreditoriumi ir turi teisę dalyvauti restruktūrizavimo procese, atsiliepime nesutinkama ir teigiama, jog teismas privalo patikrinti pateiktų kreditoriaus reikalavimų pagrįstumą. Potencialūs kreditoriai turi būti nurodyti restruktūrizavimo plane, bet balsavimo teisę turi tik tikrieji kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas. Tai pripažįstama Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-202/2010; 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-281/2010). Dėl dalies pareikštų reikalavimų kilo ginčas, todėl jie negalėjo būti tvirtinami.

2.     Teismai ištyrė visas svarbias kasatoriaus reikalavimo pagrįstumo aplinkybes ir teisingai nusprendė, kad jo reikalavimas nepagrįstas, todėl kasatorius nepagrįstai kelia netinkamo įrodymų ištyrimo ir įvertinimo klausimą.

3.     Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iš UAB „Artapolas“. Be to, atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus reikalavimo nepagrįstumą patvirtina tai, kad kitoje civilinėje byloje pagal RUAB „Artapolas“ ieškinį kasatoriui Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, patenkino ieškinį: pripažino negaliojančia kasatoriaus sudarytą 2008 m. birželio 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,1450 ha sklypo Marijampolėje, Žemaitės g. 44, pirkimo–pardavimo; taikė restituciją natūra ir grąžino ginčo sklypą Marijampolės apskrities viršininko administracijai, o UAB „Autoreikmuo“ priteisė 145 tūkst. Lt. teisės  UAB „Autoreikmuo“ niekada neturėjo teisės disponuoti, valdyti ir naudotis automobilių stovėjimo aikštele ir iš jos naudojimo negalėjo gauti jokių pajamų. Kreditorius neįrodinėjo ir neįrodė priežastinio ryšio tarp UAB „Artapolas“ neteisėtų veiksmų ir žalos. Posėdžio metu UAB „Autoreikmuo“ turėjo galimybę pateikti visus įrodymus.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl CPK ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo santykio

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pažeidė kasatorės procesines teises, nes reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo nepagrįstai išnagrinėjo kaip kreditoriaus reikalavimą atsakovo restruktūrizavimo byloje dar jo nepatvirtinęs, nors pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009  m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. spalio 1 d. (Žin., 2009, Nr. 153-6898) 2 straipsnio 5 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 9 punktą privalėjo pirmiau patvirtinti jo reikalavimą ir tik po to spręsti reikalavimo pagrįstumo klausimą. Kasatoriaus teigimu, taip teismas neva sukliudė dalyvauti atsakovo restruktūrizacijos procese. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymas reglamentuoja įmonių ir viešųjų įstaigų, turinčių laikinų finansinių sunkumų ir siekiančių išvengti bankroto, restruktūrizavimo procesą (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio  3 dalį įmonės restruktūrizavimo byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl įmonių restruktūrizavimo teisinių santykių. Vadovaujantis CPK 1 straipsnio 1 dalimi CPK nustato, be kita ko, restruktūrizavimo bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo tvarką. Darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto ir restruktūrizavimo bei ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas per penkias kalendorines dienas privalo apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai ir darbuotojų reikalavimai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, su žalos dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe atlyginimu. Esminis dokumentas restruktūrizavimo byloje yra įmonės restruktūrizavimo planas, kurį tvirtina teismas (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 15 straipsnio 6, 8–10 dalys). Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuojama, kad įmonės restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir reikalavimų tenkinimo terminai, reikalavimų, kurie atsiranda dėl nepasibaigusios nuomos, panaudos ir kitų sutarčių nutraukimo, patenkinimo būdai. Į kreditorių sąrašą įrašomi ir tie kreditoriai, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, bet sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti arba jie neįsiteisėję. Šių kreditorių reikalavimų suma nustatoma atsižvelgiant į jų ieškinio pareiškimuose ar pareiškimuose dėl piniginių reikalavimų nurodytas reikalavimų sumas. Įsiteisėjus kitų teismų, nustatytų Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje, sprendimams, turi būti patikslintas restruktūrizavimo planas, atitinkamai pakeičiant jame nurodytą kreditorių bendrą reikalavimų sumą. Kreditorių reikalavimai mažinami iki kreditorių susirinkimo, kuriame partvirtintas restruktūrizavimo planas, jau išmokėtų sumų dydžiu. Toks įstatyminis reglamentavimas sukuria mechanizmą, pagal kurį įmonei prieš jai iškeliant restruktūrizavimo bylą pareikšti reikalavimai ir toliau nagrinėjami atskirose civilinėse bylose, ir kitose bylose nagrinėjami kreditorių reikalavimai neperduotini atsakovo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Pažymėtina, kad CPK 163 straipsnio 5 punkte nustatytas privalomojo bylos sustabdymo atvejis, kuriam esant, teismas privalo sustabdyti bylą – kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas nutartimi perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, ją sustabdęs dėl to, jog atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. CPK ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymas turi būti aiškinami sistemiškai. Vadovaujantis CPK 1 straipsnio 1 dalimi šis kodeksas suteikia pirmenybę Įmonių restruktūrizavimo įstatymui kaip specialiajam. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme neįtvirtinta privalomojo kitų civilinių bylų sustabdymo ir jų perdavimo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat nenustatyta tokių bylų sujungimo su restruktūrizavimo byla tvarkos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nėra nuostatos, analogiškos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 4 punktui, pagal kurį, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą. Taigi įmonių restruktūrizavimo procesas grindžiamas modeliu, kai kitose civilinėse bylose restruktūrizuojamai įmonei pareikšti reikalavimai neperduodami restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, ir bylų akumuliavimo principas (lot. vis attractiva concursus) restruktūrizavimo procese netaikomas. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatoriaus ieškinio reikalavimo išnagrinėjimas restruktūrizavimo byloje neturėjo įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus argumentas, kad tokį iš kitos bylos perduotą reikalavimą teismas pirmiausia turėjo patvirtinti, o tik po to spręsti jo pagrįstumo klausimą, tikslindamas šį reikalavimą ir apskritai įmonės restruktūrizavimo planą restruktūrizavimo bylos proceso metu, teisiškai nepagrįstas, nes, šios bylos atveju civilinę bylą perdavus restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui ir ją sujungus su restruktūrizavimo byla, neatsirado ir negalėjo atsirasti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta sąlyga, būtina restruktūrizavimo planui, taip pat kreditoriaus reikalavimui tikslinti – neįsiteisėjo kitų teismų, nustatytų Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje, sprendimai (tiesiog nebėra atskiros civilinės bylos, kurioje pareikšti reikalavimai restruktūrizuojamai įmonei). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, vertindamas pirmosios instancijos teismo procesinių veiksmų teisėtumą, o šis pagrįstai išnagrinėjo kasatoriaus reikalavimą ir tai nagrinėjamos bylos atveju nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui.

 

Dėl  kasatoriaus teisės į tinkamą procesą

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į tinkamą procesą, nes jo atsakovui pareikštą ieškinį išnagrinėjo ne pagal ginčo teisenos taisykles, bet pagal atsakovo restruktūrizavimo byloje taikytą kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarką, kuri mažiau negu ginčo teisena užtikrina ieškovo procesines teises ir garantijas. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija taip pat vertina kaip teisiškai nepagrįstą ir savo išvadą grindžia tokiais argumentais.

Teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą, kaip teisės į tinkamą procesą sudėtinės dalies, aspektu reikšminga tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog ieškinį kasatorius atsakovui pareiškė 2009 m. balandžio 6 d., restruktūrizavimo byla atsakovui iškelta 2009 m. rugsėjo 3 d., civilinė byla, taip pat kasatoriaus reikalavimas atsakovo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui perduoti 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas jo, kaip kreditoriaus, reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvaujant kasatoriaus atstovei – advokato padėjėjai D. S.. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir detaliai pasisakė dėl kiekvieno kasatoriaus reikalavime dėl nuostolių atlyginimo įvardyto faktinio pagrindo, pateikė konkrečius argumentus ir motyvus, kodėl jų netenkina bei šio reikalavimo atsakovui pagrįstumą išsprendė nutartimi. Pažymėtina, kad kasatoriaus teisė į tinkamą procesą užtikrinta tuo, kad jis buvo išklaustas žodinio bylos nagrinėjimo metu, teismo nutartis yra motyvuota (CPK 270 straipsnis), taip pat jam suteikta galimybė teikti įrodymus ir paaiškinimus, t. y. užtikrinti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), byla buvo vedama per atstovą, sudarytos galimybės skųsti teismo procesinius sprendimus. Taigi išnagrinėjus kasatoriaus reikalavimą kaip atskirą kreditoriaus reikalavimą atsakovo restruktūrizavimo byloje buvo užtikrinta jo teisę į tinkamą procesą ir garantuotos jo teisės į teisminę gynybą. Kasatoriaus teisių pažeidimo nesudaro ir tai, kad jo reikalavimo pagrįstumo klausimą išnagrinėjo aukštesnės grandies teismas, t. y. ne apylinkės teismas, o apygardos teismas, veikdamas kaip pirmosios instancijos teismas. Nurodytos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo konstatuoti kasatoriaus teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą pažeidimo, nes kasatorius turėjo visas CPK nustatytas procesines teises ir galėjo jomis savo nuožiūra laisvai naudotis.

 

Dėl atsakomybės už dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradusią žalą sąlygų

 

Kasaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė neteisingas išvadas dėl kasatoriaus reikalavimo pagrįstumo. Kasatoriaus nuomone, jo reikalavimas pagrįstas, o atsakovui turi būti taikoma civilinė atsakomybė už dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradusią žalą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl reikalavimo pagrįstumo kasatorius yra neteisus, o bylą nagrinėję teismai šiuo klausimu padarė teisingas išvadas.

CPK I dalies XI skyriaus penktajame skirsnyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Civiliniame procese teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, pranešant atsakovui, išskyrus tuos atvejus, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdoma skubiai (CPK 152 straipsnio 1 dalis), atskirojo skundo dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo (CPK 151 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, įsiteisėjus sprendimui, kurio ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Pasisakydamas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, kasacinis teismas inter alia yra išaiškinęs, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v UAB „Paribys“, byla Nr. 3K-7-411/2010; 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, byla Nr. 3K-3-589/2006). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikalavimų nepagrįstumas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Pažymėtina, kad UAB „Artapolas“ buvo pareiškusi ieškinį dėl 2008 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria kasatorius įsigijo žemės sklypą Marijampolėje, Žemaitės g. 44, pripažinimo negaliojančia, bet, bylą išnagrinėjęs nedalyvaujant ieškovui, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi ieškinį atmetė ir panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones (jų neteisėto taikymo pagrindu kasatorius grindžia savo reikalavimą), motyvuodamas tuo, jog ieškinys pareikštas ne tam atsakovui (Marijampolės savivaldybei), t. y. ne pirkimo–pardavimo sutartį sudariusiam asmeniui. Atitinkamai vertintinas ir atsakovo kitoje civilinėje byloje kasatoriui pareikšto reikalavimo išsprendimas.

Nustatyta, kad kitoje civilinėje byloje pagal RUAB „Artapolas“ dar kartą pareiškė ieškinį jau tinkamiems atsakovams UAB „Autoreikmuo“ ir kitiems dėl šio su Marijampolės apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 4 d. sudarytos ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia UAB „Autoreikmuo“ ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos sudarytą 2008 m. birželio 4 d. valstybinės žemės sklypo Marijampolėje, Žemaitės g. 44, pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją natūra – grąžino ginčo žemės sklypą patikėjimo teise Marijampolės apskrities viršininko administracijai. Be to, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Aptariamoje civilinėje byloje teismai nustatė, kad žemės sklypas Marijampolėje, Žemaitės g. 44, užstatytas automobilių stovėjimo aikštele ir prekybos centro „Norfa“ dalimi bei kad šie statiniai priskirti ir faktiškai naudojami siekiant tinkamai pagal tiesioginę paskirtį eksploatuoti prekybos centrą. Šie įsiteisėjusiais teismo sprendimais kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Iš nurodytų duomenų matyti, kad kasatorius neturėjo teisės verslo tikslais naudoti ginčo automobilių stovėjimo aikštele, t. y. rinkti mokestį už automobilių stovėjimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog nurodytoje civilinėje byloje nustatytas kasatoriaus veiksmų, išsinuomojant ginčo sklypą neteisėtumas, atsakovo interesų pažeidimo faktas ir šie interesai apginti, suponuoja išvadą, kad kasatoriaus neteisėti veiksmai nulėmė tokį atsakovo elgesį, prašant apginti savo interesus, dėl kurio buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės nepatvirtina UAB „Artapolas“ veiksmų neteisėtumo. Taigi bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus ieškinys atsakovui dėl nuostolių, patirtų pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra nepagrįstas. Kasatoriui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nekonstatavo kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kasatoriaus ieškinį atmetė tinkamai išaiškinę ir pritaikę deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK 6.245–6.251, 6.263 straipsnius, CPK 147 straipsnio 3 dalį).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 73,84 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės. Pažymėtina, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą kiti dalyvaujantys bankroto ar restruktūrizavimo byloje asmenys atleidžiami ne nuo visų bylinėjimosi išlaidų, bet tik nuo žyminio mokesčio už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22  d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš suinteresuoto asmens UAB „Autoreikmuo“ (juridinio asmens kodas 265820980) 73,84 Lt (septyniasdešimt tris litus 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Janina Januškienė
	Česlovas Jokūbauskas
	Egidijus Laužikas