Administracinė byla Nr. I-8-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00040-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 30.4

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. vasario 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Aido Gedvilo atstovams advokatui Justui Sakavičiui ir advokato padėjėjui Justinui Poderiui, 

pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintauto Palucko atstovams advokatui Ruslanui Černiauskui ir advokato padėjėjui Donatui Ramanauskui,

atsakovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovams Daivai Brazdžiuvienei ir Aurimui Salapėtai, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Aido Gedvilo ir Gintauto Palucko pareiškimus dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunkčio ir šiuo įsakymu patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčių ir 3 punkto teisėtumo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

 

1.                      Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Aidas Gedvilas (toliau – ir Pareiškėjas 1) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu (toliau – ir Pareiškimas 1), kuriuo prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas) 2.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 7 punktams, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 41 straipsniui, 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 46 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių 9 ir 15 punktų nuostatoms, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 daliai.

2.                      Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintautas Paluckas (toliau – ir Pareiškėjas 2) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu (toliau – ir Pareiškimas 2), kuriuo prašoma:

1) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunktis ta apimtimi, kiek jis įsigalioja ne nuo šio įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 20 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

2) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 1 priedo 2.1.1 papunktis ta apimtimi, kiek biodegalai iš palmių riebalų rūgščių distiliato (anglų kalba – Palm Fatty Acid Distillate) (toliau – ir PFAD) nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

3) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Metodikos 1 priedo 2.1.3 papunktis tiek, kiek nurodytų biodegalų iš PFAD nepriskiria biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų ir jame nurodyto biodegalų kiekio neįtraukia į bendrą 1 priedo 2.1.1 papunktyje nurodytą Biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

4) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Metodikos 1 priedo 3 punktas ta apimtimi, kiek biodegalai iš PFAD nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

3.                      Pareiškėjas 1 savo abejones grindžia šiais argumentais:

3.1.                      Vadovaujantis Alternatyviųjų degalų įstatymo (toliau – ir ADĮ) 16 ir 20 straipsniais, degalų tiekėjai nuo 2022 m. sausio 1 d. turi apriboti biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, naudojimą iki nustatytos ribos. Pagal ADĮ 20 straipsnio 3 dalį, jeigu yra viršijamas ADĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas metinis maksimalus galimas patiekti iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų pagamintų degalų kiekis, viršijanti šių degalų metinė dalis nėra įskaitoma į ADĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto įsipareigojimo pasiekimą. Degalų tiekėjas tik dalį metinio įsipareigojimo patiekti biodegalus gali grįsti biodegalais, pagamintais iš maistinių ir / ar pašarinių augalų, kadangi, viršijus metinę leistiną šios rūšies biodegalų patiekimo dalį, – viršijanti dalis nebėra skaičiuojama vertinant tiekėjo metinių įsipareigojimų pasiekimą.

3.2.                      Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu, vietoje prieš tai galiojusio Metodikos 14 punkto, nustatančio bendrą principą, kad iš pagrindinio pasėlio auginamų augalų pagaminti biodegalai laikomi maistiniais / pašariniais augalais, nustatoma, kad iš konkrečios žaliavos, t. y. PFAD, pagaminti biodegalai yra laikomi iš maistinių / pašarinių augalų pagamintais biodegalais – konkreti žaliava, t. y. PFAD, yra pripažįstama maistiniu / pašariniu augalu (palmių aliejaus šalutiniu produktu). Tai apriboja PFAD, kaip biodegalų žaliavos, panaudojimą.

3.3.                      Iš PFAD pagamintus biodegalus pripažinus iš maistinių / pašarinių augalų pagamintais biodegalais, jiems pradedamas taikyti maksimalus metinis galimas patiekti biodegalų, pagamintų iš maistinių / pašarinių augalų kiekis. Iš PFAD pagamintais biodegalais nebeįmanoma pasiekti metinio privalomo biodegalų panaudojimo tikslo, kadangi iš maistinių / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams taikomas maksimalaus metinio kiekio ribojimas; PFAD nebėra skatinamas kaip liekanų panaudojimas.

3.4.                      PFAD yra perdirbimo liekanos, gautos gaminant maistinį palmių aliejų maisto pramonės reikmėms. PFAD sudaro suskaidyti riebalai, kurie yra nepageidaujami maisto gamybos požiūriu ir kuriuos reikia pašalinti perdirbant palmių aliejų, jei aliejus turi atitikti maisto pramonės kokybės standartus.

3.5.                      ADĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad perdirbimo liekana – gamybos proceso metu liekanti medžiaga, kuri nėra pirminis gamybos proceso tikslas, o procesas nėra tikslingai pakeistas tam, kad ji būtų gaminama. Metodikoje buvo tiesiogiai nurodyta, kad iki Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio įsigaliojimo, t. y. iki 2022 m. liepos 1 d., Lietuvos rinkai patiekti biodegalai iš PFAD laikyti iš perdirbimo liekanų pagamintais biodegalais, kadangi taip nurodyti degalai yra sertifikuoti pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pripažintas savanoriškas biodegalų sertifikavimo schemas. Analogiškai nurodyti degalai deklaruoti ir Europos Komisijai. Vadovaujantis 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (toliau – ir Direktyva (ES) 2018/2001) būtent pagal ES patvirtintas sertifikavimo schemas yra sprendžiama, ar konkreti ES rinkai tiekiama žaliava yra šalutinis produktas ar perdirbimo liekana.

3.6.                      Dėl kokybinių PFAD savybių teisės aktai nenustato jo įmaišymo leistinų maksimalių ribų, todėl visas parduodamas dyzelinas gali būti pagamintas kaip biodyzelinas. Taip pat, remiantis viešai prieinama informacija PFAD yra plačiai naudojamas gaminant žieminį dyzeliną dėl jo techninių savybių. Biodegalams, pagamintiems iš PFAD, nėra taikomos maksimalios įmaišymo ribos (t. y. galima įmaišyti bet kokią biodegalų dalį) (dyzelino standartas EN 590). Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu iš esmės apribojus PFAD panaudojimą, Lietuvos rinkai yra sumažinama galimų pasirinkti biodegalų apimtis ir degalų tiekėjai tampa priversti rinktis blogesnėmis žematemperatūrinėmis techninėmis savybėmis (kas yra nurodyta pačiame standarte EN 14214) pasižymintį riebalų rūgščių metilo esterį, gaunamą iš rapsų bei kitų augalų, kurio yra nustatyti maksimalūs leistini įmaišymo kiekiai, arba ir Lietuvos, ir ES rinkoje plačiai kol kas nenaudojamus II kartos (pažangiuosius) biodegalus, kurių gamyba ES mastu iki šiol nėra išplėtota.

3.7.                      Bet kokie biodegalų panaudojimo ribojimai mažina galimą konkurenciją bei diskriminuoja ūkio subjektus, tai savo išvadose yra patvirtinusios Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) bei Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba). Vertinant poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su PFAD, valstybės institucijos nuosekliai laikosi pozicijos, kad PFAD priskyrimas tam tikrai grupei žaliavų poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintu reguliavimu būtų neteisėtas. Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje nustatytu PFAD apriboti Lietuvos rinkai galimi tiekti biodegalai, sumažinta konkurencija bei bus galimas biodegalų kainų augimas.

3.8.                      Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, nors poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų. Be to, viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų. Viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu.

3.9.                      Skundžiamame įsakyme nurodytos įstatymų nuostatos, kurių pagrindu jis priimtas, nesuteikia Lietuvos Respublikos energetikos ministrui (toliau – ir energetikos ministras) kompetencijos priimti Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje ginčijamo reguliavimo – konkrečią biodegalų žaliavą, t. y. PFAD, priskirti palmių aliejaus šalutiniam produktui ir iš jo gaunamus biodegalus priskirti iš maisto / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams, todėl jį priimant nebuvo laikytasi ministrui įgaliojimo suteikimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje.

3.10.                      Pagal savo esmę ginčijamas reguliavimas galėtų būti nustatytas tik įstatymu – PFAD priskyrimas šalutiniam produktui bei iš jo pagaminamų biodegalų priskyrimas iš maisto / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams tiesiogiai apriboja PFAD pateikimą Lietuvos rinkai bei apriboja ūkio subjektų teisę naudoti šiuos biodegalus vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje. Tai, be kita ko, savo išvadose yra patvirtinusi ir Konkurencijos taryba, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija). ADĮ nenustato jokių apribojimų, pagal kuriuos PFAD neturėtų būti priskirtas perdirbimo liekanai ir Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis, kuriuo PFAD priskirtas prie šalutinių produktų bei iš jo pagaminti biodegalai priskirti iš maisto / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, kadangi toks reguliavimas teisiškai gali būti nustatytas ne poįstatyminiame teisės akte, o tik įstatyme.

3.11.                      Teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas bei jo turinį detalizuojanti TPĮ 7 straipsnio 2 dalis įpareigoja teisėkūros proceso metu tinkamai, proporcingai bei laiku konsultuotis su visuomene, užtikrinant teisėkūros atvirumą bei sudarant galimybes visuomenei pateikti pastabas / pasiūlymus dėl siūlomo priimti teisinio reguliavimo. Energetikos ministerija 2021 m. rugsėjo 9 d. paskelbė apie Skundžiamo įsakymo pirmojo projekto derinimą, tačiau nei jame, nei 2021 m. lapkričio 3 d. paskelbtame Skundžiamo įsakymo projekte nebuvo nustatyta ginčijamo reguliavimo, nustatančio PFAD priskyrimą šalutiniams produktams, o iš jų pagamintus biodegalus – iš maistinių / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams, todėl teisėkūros procesas buvo ne viešas, o slaptas, taip atimant iš suinteresuotų visuomenės dalyvių teisę savo pasiūlymais dalyvauti teisėkūros procese.

3.12.                      Vadovaujantis TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir TPĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėkūros subjektas privalo įvertinti galimo teisinio reguliavimo alternatyvas, parinkti geriausią iš jų ir viena iš priemonių įvertinti siūlomo nustatyti reguliavimo pagrįstumą bei alternatyvas. Skundžiamo įsakymo projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje niekaip ir jokia apimtimi nebuvo vertintas priimtu Įsakymo pakeitimo 2.2 papunkčiu nustatytas PFAD priskyrimas šalutiniams produktams bei iš jo pagamintų biodegalų priskyrimas iš maistinių / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams. Tai paaiškinama tuo, jog tik galutinėje (priimtoje) Įsakymo pakeitimo redakcijoje buvo nustatytas ginčijamas reguliavimas. Rengiant Skundžiamą įsakymą apskritai nebuvo vertinamos jo 2.2 papunkčio nuostatų alternatyvos, nebuvo gauta duomenų, kurie pagrįstų pasirinktos alternatyvos pagrįstumą, nebuvo vertintas poveikis biodegalų reguliavimo sričiai, rinkos dalyviams, ekonomikai, konkurencijai, nevertintos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos. Priimant šią nuostatą nebuvo atliekamas naujo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, todėl priimant Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktį buvo pažeisti TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir TPĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai.

3.13.                      Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu nustatytas reguliavimas akivaizdžiai paveikia konkurenciją, todėl jį priimant privalėjo būti atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimas. Kadangi tai nebuvo atlikta, minėtas papunktis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 daliai.

3.14.                      ADĮ ir kiti įstatymai nenustato jokių PFAD, kaip žaliavos, ribojimo sąlygų ir / ar jos priskyrimo šalutiniams produktams, todėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas nekyla iš įstatymų ir prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, reikalaujančiam teisėkūroje vadovautis sistemiškumo principu.

3.15.                      Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis taip pat prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, kadangi nustatytu reguliavimu yra nepagrįstai ribojamas PFAD, kaip žaliavos, tiekimas bei panaudojimas Lietuvoje. Rinkos žaliavų ribojimai turi tiesioginį neigiamą poveikį degalų kainai vartotojams, STT 2020 m. kovo 20 d. išvadoje nurodė, kad biodegalų rinkos ribojimais „sudaromos išskirtinės sąlygos gauti paramą konkretiems juridiniams asmenims, tokiu būdu sumažinant konkurenciją biodegalų gamybos rinkoje“, Konkurencijos taryba 2020 m. balandžio 9 d. išvadoje nurodė, kad Skundžiamo įsakymo projektu siūlomas reglamentavimas gali būti nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu sąžiningos konkurencijos laisvės principu dėl nepagrįstų siūlymų. Energetikos ministerija nurodė, kad PFAD laikytinas liekana ir neturėtų būti prilyginamas palmių aliejui.

3.16.                      Skundžiamu įsakymu nustatytas reguliavimas laikytinas techniniu reglamentu, vadovaujantis 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (toliau – ir Direktyva (ES) 2015/1535) 1 straipsnio d ir f punktais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 ir 15 punktai įpareigoja valstybę, prieš priimant techninį reglamentą, apie jo projektą pranešti Standartizacijos departamentui bei apie jį pranešus sustabdyti jo priėmimo procedūrą informuojant apie jo projektą Europos Komisiją. Tik negavus pastabų / pasibaigus derinimo laikotarpiui yra galimas techninio reglamento priėmimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi šios procedūros, todėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis prieštarauja Taisyklių 9 ir 15 punktams.

3.17.                      ADĮ 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo tikslas yra mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai, siekiant, kad 2030 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis transporto sektoriuje, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu transporto sektoriuje, sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų. Alternatyviųjų degalų plėtros tikslo yra siekiama nuosekliai didinant transporto sektoriaus energijos šaltinių įvairovę, nustatant įpareigojimus degalų tiekėjams dėl degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių tiekimo, didinant pažangiųjų biodegalų naudojimo mastą, skatinant elektros energijos naudojimą transporte, vykdant alternatyviųjų degalų infrastruktūros plėtrą, didinant netaršių transporto priemonių, registruojamų Lietuvos Respublikoje, skaičių ir nustatant reikalavimus, keliamus viešiesiems pirkimams, atliekamiems transporto sektoriuje. Derinant Skundžiamo įsakymo projektą Energetikos ministerija faktiškai sutiko, kad juo yra apribojamas biodegalų panaudojimas, jis neskatina valstybei nustatytų atsinaujinančių energijos išteklių tikslų transporto sektoriuje pasiekimo. Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje nustatytu reguliavimu yra apribojamas PFAD, kaip vienos iš pagrindinių biodegalų žaliavos, panaudojimas Lietuvoje, todėl jis laikytinas nesuderinamu su ADĮ 1 straipsnio 2 dalimi.

 

4.                      Pareiškėjas 2 savo abejones grindžia šiais argumentais:

4.1.                      Vadovaujantis prašomu ištirti reguliavimu, apskaičiuojant biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, kiekį, suvartotą Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose, biodegalai, pagaminti iš PFAD, iki pat 2022 m. liepos 1 d. nėra laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių žaliavų. Biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinė dalis sudaro 4,61 procento. Į šią dalį nėra įskaičiuojami biodegalai, pagaminti iš PFAD.

4.2.                      Nuo 2022 m. liepos 1 d. pagal prašomą ištirti reguliavimą biodegalai, pagaminti iš PFAD, jau yra laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių augalų ir atitinkamai skaičiuojant 2022 metų ir vėlesnių metų Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose suvartotų biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, dalį bei procentinę išraišką, biodegalai, pagaminti iš PFAD, jau bus įskaičiuojami.

4.3.                      Tuo atveju, jeigu pagal Skundžiamą įsakymą biodegalai, pagaminti iš PFAD, būtų skaičiuojami kaip biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, ir iki 2022 m. liepos 1 d., 2020 metais biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinė dalis sudarytų net 5,12 procento, o ne 4,61 procento. Tai neatitinka Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento Nr. 767/2009 dėl pašarų tiekimo rinkai ir naudojimo (toliau – ir Pašarų reglamentas) 3 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. sausio 16 d. reglamento Nr. 68/2013 dėl pašarinių žaliavų katalogo (toliau – ir Pašarinių žaliavų katalogo reglamentas) C dalies 13.6.5 papunktyje nustatyto reguliavimo, pagal kurį PFAD vienareikšmiškai turi būti laikoma pašarine žaliava.

4.4.                      Pagal ADĮ 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą 2022 metais ir visais kitais metais biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų suvartojimas transporte negali viršyti 2020 metais biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, lygio, padidinto vienu procentiniu punktu. Dėl to, kuo didesnis yra 2020 metų biodegalų lygis, tuo daugiau ateityje bus galima patiekti į rinką biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų. Ir atvirkščiai, kuo mažesnis yra 2020 metų biodegalų lygis, tuo mažiau ateityje bus galima patiekti į rinką biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų.

4.5.                      Esant žemesnei – 4,61 procentų – biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinei daliai, kuri buvo apskaičiuota neteisėtai nepriskaičiuojant iš PFAD pagamintų biodegalų, rinkos dalyviai patirs ilgalaikę žalą: Lietuvos biodegalų gamintojai prarastų apie 10–15 procentų rinkos; Lietuvos žemės ūkio sektorius per artimiausius 10 metų negautų daugiau nei 264 mln. Eur pajamų, nes nebūtų nupirkta apie 440 tūkst. tonų rapsų, pakeitus rapsus importuotu PFAD ūkininkai patirtų 1,980 mlrd. Eur nuostolių. Ūkininkai būtų priversti eksportuoti rapsus už mažesnę kainą. Be to, nespaudžiant rapsų aliejaus, susidarytų mažiau pašarams skirtų rapsų išspaudų, todėl kiltų pašarų kainos ir būtų apsunkinama konkurencija gyvulininkystės rinkoje.

4.6.                      Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis įsigalioja ne nuo Skundžiamo įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir TPĮ 20 straipsnio 1 daliai, pagal kurią norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą tik tam tikrais atvejais teisėkūros subjektas gali numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus bei prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas, tačiau Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip paliekanti įstatymų leidėjui visišką nuožiūros laisvę spręsti, ar atidėti įstatymo įsigaliojimo datą (jo taikymo pradžią). Teisėkūros subjektas, priimantis norminius administracinius aktus, gali atidėti tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų įsigaliojimą tik išimtiniais atvejais, t. y. tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys privalo pasirengti įgyvendinti norminio administracinio akto keliamus reikalavimus (iš esmės perplanuoti savo turtinius interesus, pakeisti ekonominės veiklos perspektyvas, kas galėtų reikšti, pavyzdžiui, sudėtingos ir brangios, specialiai sertifikuotos įrangos įsigijimą, papildomą darbuotojų samdymą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir pan.). Visais kitais atvejais teisėkūros subjektas neturi teisės ir neribotos galimybės nustatyti vėlesnį tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų galiojimą. Šiuo atveju nebuvo minėtų aplinkybių, kurios būtų pagrindas atidėti tiriamos nuostatos įsigaliojimą, ir toks atidėjimas rinkos dalyviams sukelia didelę žalą.

4.7.                      Iš tiriamo teisinio reguliavimo turinio galima matyti, kad apskaičiuojant, kokią dalį iš visų Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais suvartotų degalų sudaro biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra priskaičiuojami prie aptariamų biodegalų kiekių, kadangi Skundžiamas įsakymas biodegalus iš PFAD pradeda skaičiuoti kaip biodegalus, pagamintus iš maistinių ir pašarinių augalų, tik nuo 2022 m. liepos 1 d. ir PFAD Skundžiamo įsakymo kontekste nepagrįstai nėra laikoma pašarine žaliava, o yra laikoma atlieka.

4.8.                      Vadovaujantis Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje, Pašarų reglamento 3 straipsnio 2 dalies g punkte, 24 straipsnyje, Pašarinių žaliavų katalogo reglamento C dalies 13.6.5 papunktyje nustatytu reguliavimu, PFAD turi būti laikoma pašarine žaliava, o biodegalai, pagaminti iš PFAD, atitinkamai turi būti laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių augalų. Tačiau pagal Skundžiamą įsakymą apskaičiuojant, kokią dalį iš visų Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais suvartotų degalų sudaro biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra priskaičiuojami prie aptariamų biodegalų kiekių (pagal Skundžiamą įsakymą biodegalai iš PFAD priskiriami prie biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, tik nuo 2022 m. liepos 1 d.) ta apimtimi, kiek biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra skaičiuojami kaip biodegalai, pagaminti iš pašarinių ir maistinių žaliavų (kiek biodegalų iš PFAD skaičiavimas kaip biodegalų iš pašarinių ir maistinių žaliavų yra atidedamas iki 2022 m. liepos 1 d.), prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai ir negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

4.9.                      Energetikos ministerija Skundžiamo įsakymo projekto svarstymo dokumentuose, ankstesnėje projekto versijoje ir kituose dokumentuose yra raštu pripažinusi, kad PFAD yra pašarinė žaliava, o biodegalai, pagaminti iš PFAD, yra biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad PFAD Skundžiamo įsakymo kontekste bus laikoma pašarine žaliava, o biodegalai, pagaminti iš PFAD, bus laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių augalų, tik nuo 2022 m. liepos 1 d. Energetikos ministerijos pozicija – tą patį produktą / žaliavas per nežymų laiko tarpą vertinti dramatiškai skirtingai – veda ad absurdum (į absurdą). Energetikos ministerija ir Lietuvos Respublika, teikdamos duomenis apie biodegalų vartojimą Lietuvoje 2020 metais Europos Komisijai ir ES statistikos tarnybai (toliau – ir Eurostatas), iš PFAD pagamintus biodegalus taip pat priskyrė (skaičiavo) biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų. Šias aplinkybes patvirtina Eurostato duomenų bazėje pateikiami duomenys; duomenyse nurodoma, kad Lietuvoje biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartotų transporto sektoriuje, procentinė išraiška lyginant, kokią dalį biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartoti transporto sektoriuje, sudarė tarp visų degalų suvartotų transporto sektoriuje, yra 5,12 procentų. Ši procentinė išraiška galėjo būti gaunama tik priskaičiavus iš PFAD pagamintus biodegalus. Priešingu atveju, suvartotų transporto sektoriuje biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, procentinė išraiška būtų 4,61 procentų, kaip tai nurodoma Skundžiamo įsakymo prieduose.

4.10.                      Lietuvos Respublikos teisinėje bazėje nėra jokio teisės akto, kuris leistų daryti, bent prielaidą, jog PFAD yra laikoma perdirbimo liekana, o ne pašarine žaliava. Tai patvirtina Skundžiamo įsakymo 17 ir 18 punktai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir aplinkos ministras) 2011 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. D1-2 „Dėl Gaminant ir naudojant biodegalus, skystuosius bioproduktus ir lyginamąjį iškastinį kurą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ 18 punktas. PFAD nėra įtrauktas į žaliavų, kurioms taikomos nulinės emisijos taisyklės, sąrašą, ir nebus įtrauktas į šiuo metu rengiamą II kartos (pažangiųjų) biodegalų sąrašą pagal ADĮ 21 straipsnio 2 dalį, o laikomas šalutiniu produktu (ne atlieka). Priešingai negu nurodoma Skundžiamo įsakymo Priedo Nr. 1 3 punkto pastaboje, iš PFAD pagamintiems biodegalams negali būti taikomos liekanų (atliekų) reguliavimas ir taikomos nulinės emisijos taisyklės. Atitinkamai PFAD negali būti laikoma liekana (atlieka), o privalo būti laikoma pašarine žaliava.

4.11.                      Energetikos ministerija, priimdama Skundžiamą įsakymą, nepagrįstai prioritetą suteikė pagal savanorišką biodegalų sertifikavimo schemą išduotiems sertifikatams, kurie neva patvirtina iš PFAD pagamintų biodegalų atitiktį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 38 straipsnyje numatytiems biodegalų tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijams, kad biodegalai yra pagaminti iš perdirbimo liekanų. Sertifikatai nėra laikomi teisės aktais ir apskritai neturi jokios teisinės galios. Be to, pagal AIEĮ 37 straipsnio 12 punktą Energetikos ministerija, užuot suteikdama abejotino patikimumo PFAD tvarumo sertifikatams legitimavimą ir pereinamąjį laikotarpį, turėjo apie galimus tvarumo sertifikatų neatitikimus informuoti Europos Komisiją ir tokių sertifikatų apskritai nevertinti, kadangi sertifikatuose PFAD laikomas atlieka ir pagal sertifikatus jam turėtų būti taikomos nulinės emisijos taisyklės. Tokie teiginiai yra nesuderinami su Lietuvos ir ES teisiniu reguliavimu.

4.12.                      PFAD objektyviai yra pašarinė žaliava. PFAD savo sudėtyje turi didelį kiekį laisvųjų riebalų rūgščių, yra lėtai gendantis, todėl jo pagrindinė rinka yra gyvulininkystės pašarų rinka. PFAD tiekiamas tiek paukščių, tiek ir stambių galvijų fermose, jis didina išgaunamo pieno kiekį, gerina galvijų vaisingumą. Paprastai jis naudojamas kaip riebalų rūgštys, kaip hidrintos riebalų rūgštys arba kaip riebalų rūgščių kalcio druskos.

4.13.                      Skundžiamas įsakymas ta apimtimi, kiek biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra skaičiuojami kaip biodegalai, pagaminti iš pašarinių ir maistinių žaliavų (kiek biodegalų iš PFAD skaičiavimas kaip biodegalų iš pašarinių ir maistinių žaliavų yra atidedamas iki 2022 m. liepos 1 d.), turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai ir negali būti taikomas nuo priėmimo dienos.

4.14.                      Skundžiamo įsakymo Priedo Nr. 1 2.1.1 papunktis, 2.1.3 papunktis ir 3 punktas yra nesuderinami su VAĮ 3 straipsnio 9 punktu, kuris nustato, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami aktus, privalo vadovautis objektyvumo principu. Viešojo administravimo subjekto priimamas sprendimas (aktas) privalo būti grįstas objektyviais duomenimis. Šis tiriamas teisinis reguliavimas, nustatantis biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį ir šio kiekio procentinę dalį bei biodegalų, pagamintų iš PFAD kiekį, nėra grindžiamas objektyviais duomenimis.

4.15.                      Ankstesnėje Skundžiamo įsakymo projekto redakcijoje (ši redakcija nebuvo priimta, tačiau yra prieinama derinimo stadijos dokumentuose) iš PFAD pagaminti biodegalai buvo skaičiuojami kaip degalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų. Šiuo metu galiojančioje Skundžiamo įsakymo redakcijoje, kuri buvo priimta, iš PFAD pagaminti biodegalai nebuvo skaičiuojami kaip degalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų. Atitinkamai biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekis ir šio kiekio procentinė dalis abiem atvejais skiriasi. Šiais atvejais kaip duomenų, pagal kuriuos yra skaičiuojamas biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekis ir jo procentinė išraiška, šaltinis nurodomas Lietuvos statistikos departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra. Tačiau jokių detalesnių paaiškinimų apie Lietuvos statistikos departamento ir Aplinkos apsaugos agentūros pateiktus duomenis, jų pakeitimą ar atnaujinimą tiek pačiose teisės akto versijose, tiek ir lydimojoje dokumentacijoje nėra pateikiama. Energetikos ministerija abiem atvejais, rengdama abi Skundžiamo įsakymo redakcijas (tiek šiuo metu galiojančią, tiek ir ankstesnį projektą, kuris nebuvo priimtas), naudojo tuos pačius duomenis, kuriais remdamasi priėjo prie kardinaliai skirtingų išvadų – Skundžiamame įsakyme įrašė visiškai skirtingus skaičius ir jų procentinę išraišką, nors patys duomenys niekada nebuvo atnaujinti ar pakeisti. Skundžiamas įsakymas nėra grindžiamas objektyviais duomenimis.

 

 

 

5.                      Atsakovė Energetikos ministerija (toliau – ir atsakovė) atsiliepime į Pareiškimą 1 prašo šį pareiškimą atmesti ir skundžiamą norminį teisinį reglamentavimą pripažinti teisėtu.

6.                      Atsakovė nurodo šiuos argumentus:

6.1.                      Žaliavų priskyrimas į kategorijas yra žaliavų naudojimo energijos gamybai tvarkos nustatymas, ką atlikti Energetikos ministerija yra įgaliota AIEĮ 6 straipsnio 1 punktu. AIEĮ 6 straipsnio 14 punkte taip pat numatyta, kad Energetikos ministerija tvirtina atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodiką, kurioje, vadovaujantis Direktyva (ES) 2018/2001, nurodoma atsinaujinančių išteklių energijos procentinės dalies apskaičiavimo tvarka, kuro ir degalų energinės vertės ir pažangiųjų biodegalų gamybai tinkamos naudoti žaliavos. Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodika turi būti suderinta su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija). Atsinaujinančių energijos išteklių dalis gali būti apskaičiuojama tik nustačius jų dalį transporto sektoriuje, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į biodegalų, biomasės kuro ir nebiologinių skystųjų ir dujinių degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių, suvartotų transporto sektoriuje, sumą. Siekiant apskaičiuoti, kokią dalį bendrame galutiniame atsinaujinančių energijos išteklių suvartojime transporto sektoriuje sudarė skirtingų rūšių biodegalai, yra būtina priskirti tam tikras žaliavas atitinkamoms kategorijoms. Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, skaičiavimo tvarka turi būti suderinta su Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija, ir tai buvo padaryta, įvertinus šių ministerijų pastabas dėl PFAD traktavimo. ADĮ 5 straipsnio 1 dalimi Energetikos ministerijai yra pavesta formuoti degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtros politiką. Pagal ADĮ biodegalai priskiriami degalams iš atsinaujinančių energijos išteklių. Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, turi būti daroma išvada, kad Energetikos ministerija savo veiksmais jai nustatytos kompetencijos neviršijo.

6.2.                      Vadovaujantis ADĮ, degalų tiekėjai pradedant 2022 m. sausio 1 d. turi apriboti biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, naudojimą iki nustatytos ribos ir, jeigu yra viršijamas ADĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas metinis maksimalus galimas patiekti iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų pagamintų degalų kiekis, viršijanti šių degalų metinė dalis nėra įskaitoma į ADĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto įsipareigojimo pasiekimą. ADĮ reglamentavimas suponuoja, kad degalų tiekėjui yra nustatytas minimalus privalomas patiekti biodegalų metinis kiekis, vertinamas pagal degalų tiekėjo patiektų visų degalų energetinę vertę; degalų tiekėjui yra nustatytas maksimalus metinis galimas patiekti biodegalų, pagamintų iš maistinių / pašarinių augalų kiekis. Degalų tiekėjas tik dalį metinio įsipareigojimo patiekti biodegalus gali grįsti biodegalais, pagamintais iš maistinių ir / ar pašarinių augalų, kadangi, viršijus metinę leistiną šios rūšies biodegalų patiekimo dalį, – viršijanti dalis nebėra skaičiuojama vertinant tiekėjo metinių įsipareigojimų pasiekimą.

6.3.                      Energetikos ministerija, turėdama pareigą tvirtinti Metodiką ir apskaičiuoti atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriaus energijos suvartojime, biodegalus, pagamintus iš konkrečių žaliavų, turi suskirstyti į tam tikras kategorijas. Skundžiamo įsakymo projekto derinimo metu buvo identifikuoti išsiskiriantys rinkos dalyvių interesai ir nuomonės, todėl Energetikos ministerija vykdė pakartotinį projekto derinimo procesą ir įvertinusi visas gautas pastabas, pasiūlymus ir argumentus nustatė, kaip nuo 2022 m. liepos 1 d. turėtų būti traktuojama PFAD žaliava, netaikydama šio traktavimo atgaline data. Lietuvos vidaus rinkoje sunaudotų biodegalų nepriskiriant prie biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų.

6.4.                      PFAD nėra perdirbimo liekana, o šalutinis produktas: praktikoje PFAD žaliavos kaina yra beveik tolygi pagrindinio produkto kainai, o tam tikrais momentais rinkoje ją viršija. Pareiškėjas 1, apibūdindamas PFAD žaliavos susidarymo kiekius gamybos procese, pasirenka jam tinkamesnį PFAD žaliavos vertės skaičiavimą pagal jos dalį bendrame išgaunamo aliejaus kiekyje, nors egzistuoja ir kiti žaliavos vertės nustatymo būdai, kuriuos naudoja ir tos pačios Pareiškėjo 1 minimos Europos Komisijos patvirtintos savanoriškos sertifikavimo schemos, pavyzdžiui, žaliavos vertės nustatymas pagal jos kainą vienai tonai. PFAD žaliavos traktavimas įvairiose šalyse yra labai nevienodas, Direktyva (ES) 2018/2001 nenustato konkretaus PFAD žaliavos traktavimo, todėl Energetikos ministerijos vertinimu, reguliavimas, susijęs su žaliavomis, kurios specifiškai nėra identifikuotos Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatose, yra leistinas pagal valstybių narių nacionalinę specifiką.

6.5.                      Nesant specifinio reglamentavimo Direktyvoje (ES) 2018/2001 ar nacionaliniuose teisės aktuose iki Skundžiamo įsakymo pakeitimo 2.2 papunkčio įsigaliojimo PFAD žaliava galėjo būti traktuotina individualiai, remiantis Europos Komisijos sprendimu pripažintų savanoriškų biodegalų sertifikavimo schemų vertinimais. Savanoriškos biodegalų sertifikavimo schemos biodegalų gamybai panaudotas žaliavas privalo vertinti individualiai ir, be kita ko, atsižvelgti į konkrečių valstybių nacionalinėje teisėje įtvirtintą tokių žaliavų reglamentavimą. Tą patvirtina ir konkrečios Europos Komisijos patvirtintos savanoriškos sertifikavimo schemos ISCC (International Sustainability & Carbon Certification), žaliavų vertinimo gairės, kuriose yra aiškiai nustatyta, kad visais atvejais turi būti atsižvelgiama į taisykles ir reikalavimus, nustatytus valstybių narių atsakingų institucijų ar reguliavimo institucijų. Europos Komisijos patvirtintos savanoriškose sertifikavimo schemos ISCC žaliavų vertinimo gairėse taip pat pripažįstama, kad valstybės narės gali turėti konkretesnių ir (arba) papildomų reikalavimų tam tikroms žaliavoms. Absoliučiai didžioji dalis biodegalų, patiektų į Lietuvos vidaus rinką, buvo sertifikuota būtent pagal šią Europos Komisijos patvirtintą savanorišką sertifikavimo schemą, įskaitant ir biodegalus, pagamintus iš PFAD žaliavos.

6.6.                      Pagal Europos Komisijos patvirtintų savanoriškų sertifikavimo schemų taisykles, Europos Komisijos patvirtintos savanoriškos sertifikavimo schemos privalo paisyti nacionaliniame reguliavime įtvirtintų nuostatų ir negali savavališkai nustatyti skirtingo tam tikros žaliavos traktavimo. Praktikoje ta pati žaliava gali būti traktuojama skirtingai atskirose ES valstybėse narėse.

6.7.                      Lietuva dėl konkrečios žaliavos traktavimo sprendė pagal Europos Komisijos sprendimu pripažintų savanoriškų biodegalų sertifikavimo schemų išduotus sertifikatus, o nustatant naują žaliavos reguliavimą jo įsigaliojimas buvo atitinkamai pavėlintas, siekiant suteikti laiko rinkos dalyviams pasiruošti naujam teisiniam reguliavimui.

6.8.                      Pareiškėjas 1 neteisingai teigia, kad Skundžiamu įsakymu buvo atsisakyta Metodikos 14 punkte įtvirtinto reglamentavimo, kai visi iš pagrindinio pasėlio auginamų augalų pagaminti biodegalai laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių arba pašarinių augalų, ir Skundžiamu įsakymu buvo nustatyta, kad tik iš konkrečios žaliavos (PFAD), pagaminti biodegalai yra laikomi iš maistinių arba pašarinių augalų pagamintais biodegalais. Minėtas principas, kad visi iš pagrindinio pasėlio auginamų augalų pagaminti biodegalai laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių arba pašarinių augalų, liko galioti Metodikos 12 punkte, o iš PFAD žaliavos pagamintiems biodegalams buvo nustatytas papildomas reguliavimas, įsigaliosiantis 2022 m. liepos 1 d.

6.9.                      2020 metais iš PFAD žaliavos pagaminti biodegalai sudarė apie 0,5 procentų bendrame galutiniame transporto sektoriaus energijos suvartojime, todėl įsigaliojus Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiui ne tik, kad nebus apribojamos PFAD žaliavos naudojimo apimtys, bet jos galės būti ir toliau didinamos bendrame šalies energijos suvartojimo balanse konkuruojant su iš kitų žaliavų pagamintais biodegalais arba kitais degalais iš atsinaujinančių energijos išteklių.

 

7.                      Atsakovė Energetikos ministerija atsiliepime į Pareiškimą 2 prašo šį pareiškimą atmesti ir skundžiamą norminį teisinį reglamentavimą pripažinti teisėtu.

8.                      Atsakovė atsiliepime į Pareiškimą 2 pakartoja iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į Pareiškimą 1, ir papildomai nurodo, kad:

8.1.                      Pareiškėjas 2, nurodydamas, jog Skundžiamu įsakymu Energetikos ministerija nepagrįstai prioritetą suteikė pagal savanorišką biodegalų sertifikavimo schemą išduotiems sertifikatams, nepagrįstai nepažymi, kad vadovaujantis Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatomis įrodymai dėl biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro atitikties tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ir ŠESD) kiekio kriterijams, kurie buvo gauti taikant Europos Komisijos pripažintą sertifikavimo schemą, turi būti pripažįstami visose valstybėse narėse, t. y. jeigu valstybė narė nėra nustačiusi individualaus teisinio reguliavimo sertifikavimo klausimu, turi būti vadovaujamasi Europos Komisijos pripažintų sertifikavimo schemų pateikta informacija. Toks principas yra įtvirtintas ir AIEĮ 37 straipsnyje, kuriame numatyta, kad biodegalai ir skystieji bioproduktai turi atitikti AIEĮ 38 straipsnyje nustatytus tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijus, o ūkinę veiklą vykdantys asmenys, siekiantys gauti sertifikatą, patvirtinantį biodegalų, skystųjų bioproduktų ar žaliavų biodegalų, skystųjų bioproduktų gamybai atitiktį tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijams, nurodytiems AIEĮ 38 straipsnio 2, 4, 5, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 dalyse, kreipiasi į sertifikavimo įmonę, kuri atlieka sertifikavimą pagal Europos Komisijos sprendimu pripažintą savanorišką schemą. Argumentai, kad pagal savanorišką sertifikavimo schemą išduoti sertifikatai neturi jokios teisinės galios ir jais neturėtų būti vadovaujamasi, prieštarauja AIEĮ 37 ir 38 straipsnių nuostatoms.

8.2.                      Pareiškėjas 2 neteisingai interpretuoja ES teisinį reguliavimą, teigdamas, kad ES nėra vieningos sertifikavimo schemos ar sistemos ir institucijos, išduodančios sertifikatus, kadangi vadovaujantis Direktyva (ES) 2018/2001, kuri ir suteikia pagrindą veikti nepriklausomoms sertifikavimo schemoms, vieningos sertifikavimo schemos modelis nėra siūlomas. Europos Komisija yra patvirtinusi 13 nepriklausomų sertifikavimo schemų, kurių veiklą laiko atitinkančia Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatas ir kurių išduotais sertifikatais valstybės narės gali naudotis. Nesant specifinio reglamentavimo Direktyvoje (ES) 2018/2001 ar nacionaliniuose teisės aktuose iki Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio įsigaliojimo PFAD žaliava galėjo būti traktuojama individualiai, remiantis Europos Komisijos sprendimu pripažintų savanoriškų biodegalų sertifikavimo schemų vertinimais, kaip ir yra numatyta Direktyvoje (ES) 2018/2001.

8.3.                      Nepriklausomos sertifikavimo schemos yra skirtos nustatyti biomasės kuro atitikties tvarumo ir ŠESD kiekio sumažėjimo kriterijams. Nustatant ŠESD kiekio sumažėjimą dėl biodegalų naudojimo turi būti įvertinama iš kokių žaliavų yra pagaminti biodegalai, dėl kurių naudojimo, išmetamą ŠESD kiekį yra siekiama apskaičiuoti. Vadovaujantis Direktyvos (ES) 2018/2001 V priedo C dalies 18 punkto nuostatomis laikoma, kad atliekų ir liekanų būvio ciklo išmetamųjų ŠESD kiekis iki tų atliekų ir liekanų surinkimo yra lygus nuliui, t. y. siekiant įvertinti ŠESD kiekio sumažėjimą dėl biodegalų naudojimo nepriklausomos sertifikavimo schemos privalo nustatyti, ar tam tikra žaliava, panaudota biodegalų gamybai, yra laikoma atlieka arba liekana. Tą patvirtina ir 2022 m. birželio 14 d. priimtas Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2022/996 dėl tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijų bei nedidelės netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizikos kriterijų tikrinimo taisyklių, kuriame savanoriškoms schemoms nustatomos specifinės atliekų ir liekanų auditavimo ir vertinimo taisyklės.

8.4.                      Vadovaujantis Direktyvoje (ES) 2018/2001 ir Metodikoje įtvirtinta maistinių ir pašarinių augalų sąvoka, maistiniams ir pašariniams augalams, iš kurių pagamintiems biodegalams taikomas naudojimo apribojimas, nėra priskiriamos perdirbimo liekanos ir atliekos, lignoceliuliozės medžiagos ir tarpiniai pasėliai, kaip antai ir antsėliai, su sąlyga, kad tokių tarpinių pasėlių naudojimas nesukuria papildomos žemės paklausos. Savanoriškos biodegalų sertifikavimo schemos vertindamos biodegalų gamybai panaudotas žaliavas, jas privalo vertinti individualiai ir, be kita ko, atsižvelgti į konkrečių valstybių nacionalinėje teisėje įtvirtintą tokių žaliavų reglamentavimą.

 

 

 

9.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Biodegalų asociacijos nuomonė dėl Pareiškimo 1, kurioje nurodoma, kad PFAD laikytinas pašaru, o Pareiškėjo 1 pareiškimas turėtų būti atmestas. 

10.                      Nuomonė grindžiama šiais argumentais:

10.1.                      PFAD ES rinkoje pašaru yra laikomas įstatymų lygmeniu – PFAD yra įtrauktas į Pašarinių žaliavų katalogo reglamento priedo C dalį kaip pašaras. Taip pat aplinkybę, kad PFAD yra laikomas pašaru, patvirtina ir moksliniai tyrimai bei ES rinkos praktiniai pavyzdžiai. Taip galima spręsti, be kita ko, atsižvelgiant į augalinių aliejų ir baltyminio maisto asociacijos „Fediol“ ataskaitą, kurioje nurodoma, kad PFAD yra gaminamas siekiant patenkinti ES gyvulių pašarų rinkos poreikius. Be to, šioje ataskaitoje išsamiai atvaizduota PFAD gamybos schema parodo, kad PFAD gamybos procesas yra ilgas ir sudėtingas – joks sąmoningas rinkos dalyvis nevykdytų sudėtingos PFAD gamybos, jeigu tai būtų „atlieka“, kaip teigia Pareiškėjas 1. Savo veikloje PFAD pašaru laiko ir Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema („RASFF“), Europos maisto gamintojų federacija („FEFAC“) bei savo raštuose teisėkūros procesuose tai patvirtina ir kitos Lietuvos asociacijos (Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija, Lietuvos biomasės energetikos asociacija, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija, Lietuvos biodujų asociacija, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija, Žaliosios politikos institutas). Tai, jog PFAD yra laikomas pašaru, o iš PFAD pagaminti biodegalai yra laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių žaliavų (t. y. I kartos biodegalais), patvirtina ir užsienio valstybių (Prancūzijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Nyderlandų Karalystės) teisinis reguliavimas. Taip pat šią aplinkybę yra patvirtinusios Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijos. Paties Pareiškėjo 1 nurodomos ISCC taisyklės bei ISCC sertifikavimo sistema aiškiai nurodo, kad dėl to, ar žaliavą klasifikuoti kaip pašarinę / maistinę, ar kaip atlieką / liekaną, sprendžia valstybės. 

10.2.                      Energetikos ministerija Metodikoje įtvirtindama iš PFAD pagamintų biodegalų statusą nepažeidė savo įgaliojimų. Iš PFAD pagamintų biodegalų statusas neturi būti reglamentuojamas įstatymu. Energetikos ministerijai įgaliojimus suteikia AIEĮ 6 straipsnio 1 ir 14 punktai. Atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo dalis gali būti apskaičiuojama tik nustačius atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo dalį transporto sektoriuje, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į biodegalų, biomasės kuro ir nebiologinių skystųjų ir dujinių degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių, suvartotų transporto sektoriuje, sumą. Siekiant apskaičiuoti, kokią dalį bendrame galutiniame atsinaujinančių energijos išteklių suvartojime transporto sektoriuje sudarė skirtingų rūšių biodegalai, yra būtina priskirti tam tikras žaliavas atitinkamoms kategorijoms, ką Energetikos ministerija ir atliko, pasikonsultavusi su biodegalų rinkos dalyviais, grūdų perdirbėjais, supirkėjais, ministerijomis, asociacijomis, kitais rinkos dalyviais. Priešingai negu nurodo Pareiškėjas 1, joks teisės aktas nenustatė ir nenustato reikalavimo, kad žaliavų, iš kurių gaminami biodegalai, priskyrimas į kategorijas turi būti atliekamas priimant įstatymą.

10.3.                      Ginčijamos nuostatos, kuriomis iš PFAD pagaminti biodegalai yra priskiriami prie biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, nepažeidžia ūkinės veiklos laisvės ir sąžiningos konkurencijos reikalavimų – Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad ūkinės veiklos laisvės ir sąžiningos konkurencijos pažeidimai gali pasireikšti valstybės valdžios institucijoms priėmus sprendimus, kurie riboja (draudžia) tam tikrą ūkinę veiklą. Tiriamu reguliavimu PFAD ir iš PFAD pagamintų biodegalų naudojimas Lietuvos Respublikos rinkoje ir ES rinkoje nebuvo uždraustas, Lietuvos Respublikos ir ES biodegalų, gyvulių pašarų ir kitų rinkų subjektai ir toliau gali naudoti PFAD ir iš PFAD pagamintus biodegalus, todėl Pareiškėjo 1 samprotavimai apie tariamą sąžiningos konkurencijos ir ūkinės veiklos laisvės pažeidimą / ribojimą yra nepagrįsti.

10.4.                      Pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja ISCC sertifikatų reikšmę. Pagal juos PFAD yra atlieka ar liekana, tačiau šie sertifikatai yra viena iš savanoriškų sertifikavimo sistemų. ES nėra vieningos sertifikavimo schemos ar sistemos ir institucijos išduodančios sertifikatus, toks Lietuvos ar ES teisės aktas ISCC išduodamiems sertifikatams nesuteikia už teisės aktus aukštesnės teisinės galios. ISCC sertifikavimo sistema ir patys sertifikatai apskritai yra abejotino patikimumo. Susipažinus su ISCC taisyklėmis matyti, kad ISCC žaliavų sąrašas neklasifikuoja žaliavų, kaip atliekų ar liekanų, o tik nurodo, kad šios žaliavos gali būti sertifikuotos pagal ISCC atliekų ar liekanų sertifikavimo procedūrą. ISCC taisyklėse pažymima, kad ar tam tikra medžiaga yra laikoma žaliava, atlieka ar liekana, turi nuspręsti produktą priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija kiekvienu individualiu atveju. PFAD ir iš PFAD pagamintų produktų sertifikavimas gali būti nepatikimas, kadangi biodegalų iš palmių aliejaus ir PFAD gamintojai, norėdami apsiriboti nuo žalos klimatui, aplinkai ir vietos gyventojams, siekia sertifikuoti savo produktus kaip tvarius, tačiau Europos Audito Rūmai, nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos ir moksliniai tyrimai teigia, kad palmių aliejaus (iš jo šalutinių produktų tokių kaip PFAD) sertifikavimas yra nepatikimas. Be to, ISCC sistemos auditorius Lietuvoje T. P. raštu patvirtino, kad daugeliu atvejų gamybos procesas sukuria ir kitas medžiagas, kurios nėra pagrindinis gamybos proceso tikslas, tačiau jos nėra atliekos ar liekanos, nes gali būti panaudojamos maistui, pašarams, ar kitiems vertingiems produktams gaminti. Tokios medžiagos negali būti laikomos liekanomis ar atliekomis, o turi būti laikomos gretutiniais produktais. Laisvanoriška ISCC EU sertifikavimo sistema neišskiria gretutinių produktų (anglų kalba – co-product) nuo kitų pagrindinių produktų (anglų kalba – product) ir neleidžia jų priskirti atliekoms ar liekanoms.

11.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Lietuviškų degalinių sąjungos (toliau – ir Sąjunga) nuomonė dėl Pareiškimo 1, kurioje nurodoma, kad Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis prieštarauja įstatymų reikalavimams.

12.                      Nuomonė grindžiama šiais argumentais:

12.1.                      Svarstant ADĮ projektą kai kurie Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) nariai teikė siūlymus apriboti tam tikrų žaliavų panaudojimą biodegalų rinkai Lietuvoje bei įstatymo lygiu nustatyti energetikos ministro kompetenciją nustatyti kriterijus, pagal kuriuos atitinkamos žaliavos būtų priskiriamos atliekų, perdirbimo liekanų ar šalutinių produktų grupėms, tačiau šie siūlymai buvo atmesti tiek svarstymų komitetuose metu, tiek priimant ADĮ. ADĮ projekte buvo pritarta siūlymams perdirbimo liekanos sąvoką apibrėžti taip, kaip ji nurodyta Direktyvoje (ES) 2018/2001, nenustatant ir nenumatant ministrų kompetencijos poįstatyminiu teisės aktu apibrėžti jokių žaliavų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima sudaryti atskirus atitinkamus atliekų, perdirbimo liekanų ar šalutinių produktų sąrašus arba atlikti kitokius specifinius priskyrimus minėtoms grupėms.

12.2.                      Degalinės privalo užtikrinti, kad kiekviename degalų litre būtų privalomas, ADĮ 16 straipsnio 6 dalyje nustatytas biodegalų kiekis. Atitinkamai, būtent degalinės atsako už parduodamų degalų kokybę galutiniams vartotojams (degalų pirkėjams), o Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu apribojus PFAD naudojimą kyla rizikos dėl degalų atitikties privalomiems reikalavimams žiemą; atsižvelgus į degalų kainų augimą dėl karo Ukrainoje, bei su tuo susijusius priimtus sprendimus, yra tikėtinas galutinės degalų kainos vartotojams augimas; mažinant biodegalų žaliavų pasiūlą kartu yra mažinama konkurencija biodegalų rinkoje.

 

13.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos nuomonė dėl Pareiškimo 1, kurioje nurodoma, kad:

13.1.                      Palmių aliejaus gamybos metu iš gvinėjinių palmių gaminant palmių aliejų, susidarantis šalutinis produktas – PFAD yra įtrauktas į Pašarinių žaliavų katalogo reglamento priedo C dalį, kaip pašaras. Jis ES yra naudojamas, kaip kokybiškas pašaras. Todėl natūralu, kad biodegalai, pagaminti iš PFAD, turėtų būti laikomi biodegalais, pagamintais iš pašarui naudojamų žaliavų.

13.2.                      Nors skirtingose Europos šalyse biodegalai, pagaminti iš PFAD, yra vis dar reglamentuojami skirtingai, kai kuriose šalyse (Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Slovėnijoje) PFAD, kaip ir palmių aliejus, laikomi žaliavomis, kurios apskritai nėra naudotinos biodegalų gamybai, atsižvelgiant į tai, kad palmių aliejus ES yra laikoma žaliava, keliančia didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo (toliau – ir NŽNK) riziką. Kai kuriose Europos šalyse iš PFAD pagamintais biodegalais galima prekiauti, tačiau jie yra laikomi I kartos – iš pašarinių ir maisto žaliavų pagamintais biodegalais (pvz., Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Švedijoje). Kai kuriose šalyse jų statusas nėra aiškiai apibrėžtas ir tokiu atveju jų statusas paprastai apibrėžiamas, atsižvelgiant į jį parduodančių asmenų pateikto sertifikato turinį (pvz., Latvijoje ir Estijoje).

13.3.                      Europos Audito Rūmai 2016 metais savo specialiojoje ataskaitoje padarė išvadą, kad „dėl trūkumų, susijusių su Komisijos taikoma savanoriškų schemų pripažinimo procedūra ir tolesne jų priežiūra, ES biodegalų tvarumo sertifikavimo sistema nėra visiškai patikima“, pripažindama, kad taikant egzistuojančias savanoriškas sertifikavimo schemas, nėra galimybių užtikrinti įrodymą, kad pagal tokias schemas sertifikuoti biodegalai, pagaminti iš alyvpalmių aliejaus ir jų šalutinių produktų, iš tiesų galėtų būti laikomi pagamintais iš žaliavų, kurios, kitaip nei absoliuti dauguma tokių žaliavų, galėtų būti laikomos keliančiomis nedidelę NŽNK riziką.

13.4.                      Suomija, kurioje buvo gaminama didžiausia ES dalis biodegalų iš PFAD, Europos Komisijai pateikdama duomenis apie atsinaujinančių išteklių dalį transporto sektoriuje 2019 ir 2020 metais, PFAD „perkvalifikavo“ į biodegalus, gaminamus iš maistui ir pašarui naudojamų žaliavų, nepaisydama to, kad anksčiau PFAD savo ataskaitose Europos Komisijai laikydavo pažangiaisiais biodegalais.

13.5.                      Biodegalams iš PFAD suteikiant pažangiųjų biodegalų statusą, iš esmės būtų sužlugdyti gaminamų iš atliekų biodegalų gamybos planai. Pažangiųjų biodegalų gamyba ES ir konkrečiai Lietuvoje yra skatinama, nustatant privalomus ir kasmet po truputį didinamus pažangiųjų biodegalų naudojimo reikalavimus degalų pardavėjams. Jei degalų pardavėjai turės galimybę šį reikalavimą įgyvendinti, naudodami biodegalus, pagaminamus iš PFAD, kurių srautas automatiškai pasiskirsto iš valstybių, kuriose tokie biodegalai nepripažįstami, į šalis, kur tokie biodegalai yra skatinami, biodegalų iš atliekų gamybos plėtra tose ES valstybėse, kuriose PFAD laikomas pažangiaisiais biodegalais, yra tiesiog neįmanoma.

13.6.                      Lietuvoje degalai, pagaminti iš PFAD, nebuvo aiškiai klasifikuoti ir dažnai jiems nebūdavo pritaikomi nei ribojimai, numatyti biodegalams, pagamintiems iš maistui ir pašarams naudojamų žaliavų, nei skatinimas, numatytas pažangiesiems biodegalams, pagamintiems iš liekanų – atliekų. Šis teisinis neapibrėžtumas buvo išspręstas, pakeitus Metodiką, kurioje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad biodegalai, pagaminti iš palmių aliejaus apdorojimo metu susidarančio šalutinio produkto PFAD, laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų. 

13.7.                      Tačiau, nustatant biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, procentinę dalį, palyginus su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais, pagaminti iš PFAD biodegalai, skaičiuojant 2020 metų rodiklius nebuvo priskaičiuoti prie biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų kiekio 2020 metais. Kadangi biodegalams iš maistinių ir pašarinių žaliavų Direktyvoje (ES) 2018/2001 yra numatytas vartojimo ribojimas, susietas su šių biodegalų vartojimo lygiu 2020 metais, taip buvo dirbtinai pažemintos biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų vartojimo „lubos“ Lietuvai iki 2030 metų. Tai apsunkina atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje tikslų pasiekimą bei apriboja ir Lietuvoje gaminamų I kartos biodegalų rinkos dydį iki 2030 metų. Be to, nebuvo aiškiai pagrįsta, kodėl vertinant 2020 metų suvartojimus nesivadovaujama nuostata, kad biodegalai iš PFAD yra biodegalai iš maistui ir pašarams naudojamų žaliavų.

 

14.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Žemės ūkio ministerijos nuomonė dėl Pareiškimo 1, kurioje nurodoma, kad:

14.1.                      Šalutinių produktų, tokių kaip PFAD, liekančio po palmių aliejaus gamybos proceso, naudojimas energijai gauti prieštarautų 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva 2008/98/EB) ir Direktyvos (ES) 2018/2001 tikslams. Direktyva (ES) 2018/2001 siekia apriboti maistinių ir pašarinių augalų pagrindu gaunamus biodegalus, skystuosius bioproduktus ir biomasės kurą ir reikalauti, kad valstybės narės nustatytų konkrečią ir laipsniškai mažinamą biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro gamybos iš maistinių ir pašarinių augalų, kurių auginimo teritorija plečiama užimant didelius žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus, ribą. PFAD, kaip palmių aliejaus šalutinio produkto, naudojimas biodegalų gamybai nesuderinamas su šia direktyva.

14.2.                      ADĮ 20 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš aliejinių augalų, nurodytų 2019 m. kovo 13 d. Europos Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2019/807 priede, pagaminti degalai nuo 2023 m. gruodžio 31 d. nelaikomi biodegalais, jeigu pradinė žaliava atitinka didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių pradinių žaliavų nustatymo kriterijus, nurodytus šiame reglamente. Daugelis Europos valstybių atsisako ne tik palmių aliejaus, bet ir PFAD, kadangi pripažįsta, jog tai yra tiesioginis jo pakaitalas biodegaluose. PFAD naudojimo biodegaluose atsisakė Austrija, Belgija, Čekija, Prancūzija, Vengrija, Liuksemburgas, Norvegija, Slovėnija. Sprendimus artimiausiu laiku atsisakyti PFAD biodegaluose priėmė ir Danija, Vokietija, Italija, Portugalija. Lenkijoje paskutiniaisiais metais irgi į biodegalus nemaišomas PFAD.

 

15.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Konkurencijos tarybos nuomonė dėl Pareiškimo 1, kurioje nurodoma, kad: 

15.1.                      Konkurencijos taryba detaliai nevertino tiriamos rinkos apibrėžimo bei biodegalų, pagamintų iš PFAD savybių, jų tarpusavio pakeičiamumo ar kainų, todėl neteikia vienareikšmiškos išvados, ar nėra privilegijuojami ar diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Savo išvadose Konkurencijos taryba teisės aktų viešos konsultacijos (derinimo) procese buvo nurodžiusi, jog atsižvelgiant į PFAD pobūdį ir teisinį reguliavimą tokios prielaidos gali būti, tačiau reikalingas detalesnis vertinimas ir duomenys, kuriuos turėtų atlikti bei pateikti teisės aktų rengėjai (ar, šiuo atveju, Pareiškėjas 1, teigiantis, jog egzistuoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas) ir paaiškinti bei pagrįsti tokio teisinio reguliavimo (ne)atitiktį Konkurencijos įstatymo reikalavimams.

15.2.                      Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl reikalavimo tiriamą reguliavimą įtvirtinti aukštesnės galios aktuose, turėtų patikrinti, ar Skundžiamame įsakyme įtvirtintas ginčijamas reguliavimas kyla iš įstatymo imperatyvų. Jeigu teismas nustatytų, kad tokio skundžiamo reguliavimo pateisinimo nėra, taip pat nustatytų, jog yra kitos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sąlygos, būtų galima daryti išvadą, kad ginčijamas reguliavimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

15.3.                      Teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimo klausimu, Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo atveju galėtų būti tenkinamas bent Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai, nes, kaip nurodo Pareiškėjas 1, Įsakymu numatomas reguliavimas yra susijęs su tuo, kad degalų tiekėjai, tikėtina, būtų priversti rinktis blogesnėmis žematemperatūrinėmis techninėmis savybėmis pasižymintį riebalų rūgščių metilo esterį, kuriam yra nustatyti maksimalūs leistini įmaišymo kiekiai, arba tiek Lietuvos, tiek ES rinkoje plačiai kol kas nenaudojamus II kartos biodegalus, kurių gamyba ES mastu kol kas nėra išplėtota. Atlikdamas poveikio konkurencijai vertinimą viešojo administravimo subjektas – šiuo atveju Energetikos ministerija – turėjo įvertinti, kokį poveikį teisės akto įgyvendinimas turės rinkai ir jos dalyviams, bei įvertinti visas galimas tokio reguliavimo rizikas bei neigiamas pasekmes rinkai. Poveikio konkurencijai vertinimas pirmiausiai, yra naudingas pačiam teisės akto projekto rengėjui, kadangi tokio proceso metu jis gali įvertinti projekto teigiamas ir neigiamas pasekmes konkurencijai, nustatyti projekto alternatyvas bei pasirinkti tą alternatyvą, kuria taikomos priemonės bus teisėtos ir proporcingos siekiamiems tikslams, o projekto teikiama nauda atsvers galimą žalą konkurencijai. Be to, poveikio konkurencijai vertinimas užtikrina priimamų sprendimų skaidrumą bei pagrįstumą. Todėl, atliekant poveikio konkurencijai vertinimą, svarbu įvardyti siekiamų įtvirtinti ribojimų priežastis bei aiškiai identifikuoti vertybes, kurias siekiama apsaugoti įvedamais ribojimais.

15.4.                      Šioje byloje teismas turėtų nustatyti, ar pakankamai pagrįsti Pareiškėjo 1 pateikti duomenys, kurie leistų įvertinti ir konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir (ar) 2 dalių pažeidimus, t. y. kad priimant Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktį nebuvo laikytasi viešųjų administravimo subjektų pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis privilegijuoja ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, t. y. ar tam tikri ūkio subjektai yra išskiriami iš kitų, pastariesiems suteikiant išskirtines (išimtines) teises, ar toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.

15.5.                      Teisės akto projekto, susijusio su ūkinės veiklos reguliavimu, rengėjui svarbu atlikti teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą, kai teisės akto projektu nustatomas, keičiamas ar panaikinamas reguliavimas atitinka vieną iš Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje nurodytų sąlygų. Atliekant teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą, rekomenduojama vadovautis Konkurencijos tarybos parengtomis Sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gairėmis. Tokio teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimo nebuvimo pasekmes šiame Skundžiamo įsakymo pakeitimo teisėkūros procese taip pat turėtų įvertinti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

 

16.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta Aplinkos ministerijos nuomonė dėl Pareiškimo 1, kurioje nurodoma, kad Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje pagrįstai nustatyta, kad biodegalai, pagaminti iš palmių aliejaus apdorojimo metu susidarančio šalutinio produkto PFAD, laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų.

17.                      Nuomonė grindžiama šiais argumentais:

17.1.                      Direktyvos (ES) 2018/2001 28 straipsnio 6 punktas, preambulės 37 punktas, IX priedas ir ADĮ 2 straipsnio 24 punktas, 21 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad II kartos biodegalai gaminami iš žaliavų, priskiriamų atliekoms, bet ne šalutiniams produktams. I kartos biodegalai – tai įprasti biodegalai gaminami iš cukraus, krakmolo ir augalinio aliejaus, daugiausia gaunamo iš maistinių ir / ar pašarinių augalų. Direktyvoje (ES) 2018/2001 nėra išskiriamas atskiras I biodegalų kartos apibrėžimas, bet referuojama į žaliavas, iš kurių yra gaminami šie įprastiniai biodegalai. Direktyvos (ES) 2018/2001 2 straipsnio 40 punktas tokiomis žaliavomis apibrėžia maistinius ir pašarinius augalus, t. y. žaliavos gaunamos iš pagrindinio auginamo augalo, kuris auga ant žemės. Šiems biodegalams yra taikomi atitinkami kiekio apribojimai – jų negali būti naudojama daugiau kaip 7 procentai (Direktyvos (ES) 2018/2001 26 str.) II kartos biodegalai yra gaminami iš žemės ūkio ir kitų atliekų bei liekanų, tokių kaip šiaudai, mėšlas, nuotekų žaliavos.

17.2.                      Direktyvoje (ES) 2018/2001 nėra išskiriamas atskiras II kartos biodegalų kartos apibrėžimas, o referuojama į žaliavas, iš kurių yra gaminami šie biodegalai. Šiuo atveju – tai iš Direktyvos (ES) 2018/2001 IX priede išvardytų pradinių žaliavų pagaminti biodegalai. Pradinės žaliavos, kurios gali būti perdirbtos tik naudojant pažangiąsias technologijas, įtrauktos į IX priedo A dalį. Pradinės žaliavos, kurios gali būti perdirbtos į transporto biodegalus ar biodujas naudojant brandžias technologijas, įtrauktos į IX priedo B dalį. Direktyvoje (ES) 2018/2001 taip pat nustatyta, kad II kartos biodegalų pradinių žaliavų sąrašas gali būti tikslinamas ir keičiamas atsižvelgiant ir į skatinimą naudoti atliekas ir liekanas, į žaliavų priskyrimą atliekų, perdirbimo liekanų ar šalutinių produktų grupėms, atsižvelgiant į žaliavų ekonominę vertę ir alternatyvius jų panaudojimo būdus bei poreikį išvengti iškraipančio poveikio tų žaliavų rinkoms (Direktyvos (ES) 2018/2001 28 str. 6 p., preambulės 37 p.). Paminėtos Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatos yra perkeltos į Lietuvos teisę (ADĮ, kurio 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad II kartos biodegalų pradinių žaliavų sąrašas gali būti tikslinamas ir keičiamas atsižvelgiant ir į žaliavų priskyrimą atliekų, perdirbimo liekanų ar šalutinių produktų grupėms, atsižvelgiant į žaliavų ekonominę vertę ir alternatyvius jų panaudojimo būdus bei poreikį išvengti iškraipančio poveikio tų žaliavų rinkoms).

 

18.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos gauta nuomonė, kurioje nurodoma, kad PFAD gali būti naudojamas kaip pašaras.

19.                      Nuomonė grindžiama šiais argumentais:

19.1.                      Pašarai yra augalinės, gyvūninės, mineralinės ir dirbtiniu (biologiniu, mikrobiologiniu, cheminiu) būdu gautos pašarinės žaliavos, kurios vienos ar jų mišiniai, natūralios ar perdirbtos, su priedais ar be jų vartojamos ūkinės paskirties gyvūnams ir nėra kenksmingos šių gyvūnų bei žmonių sveikatai. Pašarinių žaliavų katalogo reglamento C dalies 13.6.5 papunktyje pašaru įvardijami riebalų rūgščių distiliatai, gauti rafinuojant mechaniniu būdu. Prie tokių distiliatų priskiriami visi produktai, kurie gaunami mažinant aliejų ir augalinių ir gyvūninių riebalų rūgštingumą distiliuojant, kuriuose yra laisvųjų riebalų rūgščių, aliejų ar riebalų ir natūraliai pasitaikančių sėklų, vaisių ar gyvūnų audinių sudedamųjų dalių. PFAD pagal savo požymius ir kilmę (tai yra palmių aliejaus šalutinis produktas, gautas mažinant palmių aliejaus riebalų rūgštingumą distiliuojant) atitinka šiuos distiliato kriterijus, todėl priskirtinas ir gali būti naudojamas pašarams. 

 

20.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauta mažosios bendrijos „Per Formulam“ atstovo prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus nuomonė, kurioje nurodoma, kad energetikos ministrui įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu nustatyto teisinio reguliavimo ir šiame papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas įstatymu.

21.                      Nuomonė grindžiama šiais argumentais:

21.1.                      Viešojo administravimo subjektai turi pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas.

21.2.                      Skundžiamame įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis ADĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 20 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsniu ir AIEĮ 6 straipsnio 1 ir 14 punktais, tačiau įvertinus jų turinį darytina išvada, kad šie aktai nesuteikia energetikos ministrui kompetencijos nustatyti Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu nustatyto PFAD priskyrimo šalutiniam produktui, patenkančiam į maistinių ir pašarinių augalų kategoriją. Medžiagų priskyrimas šalutinių produktų kategorijai yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme, pagal kurio 31 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras ir aplinkos ministras, vadovaudamiesi šio straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, nustato medžiagų ar daiktų priskyrimo prie šalutinių produktų kriterijus ir priskyrimo tvarką.

21.3.                      Iš teisinės valstybės principo bei kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia (be kita ko) reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais. Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme. Pagal savo esmę Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu nustatytas teisinis reguliavimas nustatytinas įstatymu.

 

22.                       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauta advokato dr. Dainiaus Kenstavičiaus nuomonė, kurioje nurodoma, kad pagal Direktyvos 2008/98/EB 5 straipsnio 1 dalį ir Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį PFAD turi būti kvalifikuojamas kaip šalutinis produktas.

23.                       Nuomonėje nurodoma, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2008/98/EB 5 straipsnio 1 dalies, Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies, Europos Komisijos pateiktose Direktyvos 2008/98/EB išaiškinimo gairėse įtvirtintus produkto ir gamybos liekanos sąvokų apibrėžimus, gamybos liekana jokiais atvejais negali būti laikoma medžiaga, kuri atsirado ar pagaminta tikslingai, nes tokiu atveju tokia medžiaga laikoma produktu (gretutiniu ar pagrindiniu), o ne liekana. Gamyba turi būti laikoma sąmoninga (tiksline), jei gamybos procesas buvo pakeistas, kad paveiktų gaunamos medžiagos kokybę ir (arba) technines charakteristikas. Jei konkrečios medžiagos gamyba yra techninio pasirinkimo rezultatas, medžiaga laikoma produktu (gretutiniu ar pagrindiniu). Jei gamintojas galėjo pagaminti pirminį produktą negamindamas papildomos medžiagos, bet nusprendė to nedaryti, tai ta papildoma medžiaga turėtų būti laikoma produktu (gretutiniu ar pagrindiniu), o ne liekana. Sąmoningai pagaminti (pagrindiniai, gretutiniai) produktai nėra laikomi atliekomis ar liekanomis, nes sąmoningas (tikslinis) atliekų ar liekanų susidarymas pažeidžia atliekų prevencijos principą.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

24.                      Nagrinėjamoje byloje yra tiriamas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunkčio ir šiuo įsakymu patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčių ir 3 punkto teisėtumas.

25.                      Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu energetikos ministras nustatė, kad 2022 m. liepos 1 d. įsigalioja tokia šiuo įsakymu patvirtintos Metodikos 14 punkto redakcija: „14. Biodegalai, pagaminti iš palmių aliejaus apdorojimo metu susidarančio šalutinio produkto palmių riebalų rūgščių distiliato, laikomi biodegalais pagamintais iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų ir įskaitomi į Metodikos 12 punkte nustatytą ribą“. 

26.                      Iki 2022 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) galiojo Metodikos 14 punkto redakcija, nustatanti, kad biodegalai, pagaminti iš žemės ūkio paskirties žemėje energijos gamybos tikslais kaip pagrindinis pasėlis auginamų augalų, įskaitomi į Metodikos 12 punkte nustatytą ribą. Galiojusioje Metodikoje nebuvo išskirti biodegalai, pagaminti iš palmių aliejaus apdorojimo metu susidarančio šalutinio produkto palmių riebalų rūgščių distiliato (anglų kalba – Palm Fatty Acid Distillate) (PFAD). 

27.                      Metodikos 12 punkte nustatyta: „Apskaičiuojant bendrąjį galutinį atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą transporto sektoriuje, kaip numatyta Metodikos 10 punkte ir apskaičiuojant Pažangą siekiant transporto tikslo, kaip numatyta Metodikos 11 punkte, biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, energijos dalis negali, daugiau kaip vienu procentiniu punktu, viršyti Metodikos 1 priedo 3 punkte nurodytos biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinės dalies.“ 

28.                      Metodikos 1 priedo „Biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, procentinės dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais, nustatymas“ 2.1.1 papunktyje nustatyta: „Skaičiavimui naudojami įvesties duomenys: 2.1. 2020 m. kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose suvartotas visų skystųjų biodegalų kiekis – 4 309 teradžauliai (Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas), iš kurių: 2.1.1. Biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekis – 3 875,2 teradžauliai (šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra)“. To paties Metodikos 1 priedo 2.1.3 papunktyje nustatyta: „Skaičiavimui naudojami įvesties duomenys: 2.1. 2020 m. kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose suvartotas visų skystųjų biodegalų kiekis – 4 309 teradžauliai (Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas), iš kurių: <...> 2.1.3. Biodegalų, pagamintų iš palmių riebalų rūgščių distiliato, kiekis – 426,6 teradžauliai (šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra)“.

29.                      Metodikos 1 priedo 3 punkte nustatyta, kad „Remiantis šio priedo 1 punkte nurodyta formule ir šio priedo 2 punkte nurodytais įvesties duomenimis, apskaičiuota biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinė dalis sudaro 4,61 procento“. Taip pat nurodyta pastaba: „Nustatant biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį, buvo atsižvelgta į tai, kad 2020 m. vidaus rinkai patiekti biodegalai, pagaminti iš palmių riebalų rūgščių distiliato, pagal Europos Komisijos sprendimu pripažintas savanoriškas biodegalų sertifikavimo schemas ir jų išduotus sertifikatus patvirtinančius biodegalų atitiktį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 38 straipsnyje numatytiems biodegalų tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijams, buvo sertifikuoti kaip iš perdirbimo liekanų pagaminti biodegalai“.

30.                      Energetikos ministras Skundžiamą įsakymą priėmė, vadovaudamasis Alternatyviųjų degalų įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 20 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsniu, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 14 punktais ir įgyvendindamas 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją 2, 3, 7, 25, 26 ir 27 straipsnių bei II, III ir VII, IX priedų nuostatas.

31.                      Alternatyviųjų degalų įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas nustato, kad „DAEI apskaitos vienetai sugeneruojami DAEI apskaitos vienetų sistemoje deklaruojant vidaus rinkai patiektus degalus. Deklaruojant vidaus rinkai patiektus degalus, turi būti nurodoma vidaus rinkai patiektų degalų ir (ar) biodegalų kiekis, išreikštas energine verte, nustatyta energetikos ministro tvirtinamoje metodikoje“. To paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog degalų tiekėjai ir transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjai turi užtikrinti, kad biodegalų, taip pat transporto sektoriuje suvartojamo biokuro, jeigu jie pagaminti iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų, procentinė dalis, palyginti su bendra degalų tiekėjo ar transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjo per metus patiektų degalų energine verte: 2022 ir kitais metais nebūtų didesnė daugiau kaip vienu procentiniu punktu, palyginti su bendru galutiniu energijos suvartojimu Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais.

32.                      Alternatyviųjų degalų įstatymo 21 straipsnis nustato biodegalų, pažangiųjų biodegalų ir nebiologinių skystųjų ir (ar) dujinių degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių, kurių energinė vertė siekiant degalų tiekėjams nustatytų įpareigojimų gali būti laikoma du kartus didesne, palyginti su jų pradine energine verte, gamybai tinkamų naudoti žaliavų vertinimą.

33.                      Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 6 straipsnio, reglamentuojančio Energetikos ministerijos kompetenciją, 1 punkte nurodyta, kad ši ministerija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis pagal kompetenciją koordinuoja degiųjų dujinių produktų (biodujų), miško ir medienos atliekų, šiaudų, kitų rūšių biologinės kilmės kuro (žemės ūkio atliekų ir augalų, naudojamų energijai gaminti) gamybos ir naudojimo, taip pat aplinkos, geoterminės, hidroenergijos, saulės šilumos energijos ir saulės šviesos energijos, vėjo energijos naudojimo energijai gaminti plėtros ir skatinimo priemonių įgyvendinimą, atlieka jų įgyvendinimo stebėseną ir užtikrina valstybinę priežiūrą ir kontrolę; o 14 punkte nurodyta, kad ši ministerija tvirtina atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodiką, kurioje, vadovaujantis Direktyva (ES) 2018/2001, nurodoma atsinaujinančių išteklių energijos procentinės dalies apskaičiavimo tvarka, kuro ir degalų energinės vertės ir pažangiųjų biodegalų gamybai tinkamos naudoti žaliavos; atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodika turi būti suderinta su Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija.

34.                      Seimo narys Aidas Gedvilas pareiškimu prašo ištirti Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 7 punktams, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konkurencijos įstatymo 41 straipsniui, 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 46 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių 9 ir 15 punktų nuostatoms, Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 daliai.

35.                      Seimo narys Gintautas Paluckas pareiškimu prašo ištirti Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio (ta apimtimi, kiek jis įsigalioja ne nuo šio įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d.) atitiktį Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 20 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Metodikos 1 priedo 2.1.1 papunkčio (ta apimtimi, kiek biodegalai iš PFAD nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį) atitiktį Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui; Metodikos 1 priedo 2.1.3 papunkčio (tiek, kiek nurodytų biodegalų iš PFAD nepriskiria biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų ir jame nurodyto biodegalų kiekio neįtraukia į bendrą 1 priedo 2.1.1 papunktyje nurodytą biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį) atitiktį Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui; Metodikos 1 priedo 3 punkto (ta apimtimi, kiek biodegalai iš PFAD nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį) atitiktį Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktu.

36.                      Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Seimo narių pareiškimuose nurodomus argumentus, jų atstovų teismo posėdyje išsakytus argumentus, dėl kurių pareiškimuose išreikštos abejonės Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio ir juo patvirtintos Metodikos 2.1.1, 2.1.3 papunkčių ir 3 punkto teisėtumu turi būti pripažintos pagrįstomis, pirmiausia pažymi, kad Seimo narių pareiškimai yra abstraktūs prašymai ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 str. 1 d.).

37.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam teisės aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas, abstraktų, t. y. su individualiąja byla nesusijusį, prašymą nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-29-556/2022; kt.). Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-14-629/2021; kt.). Pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016; kt.).

38.                      Abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra priimamas nagrinėti nesiejant jo su konkrečių asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) teisių ar teisėtų interesų pažeidimu. Pažymėtina, kad pareiškėjų šioje byloje išsakytos abejonės, jog Skundžiamu įsakymu ūkio subjektams ateityje bus padaryta žala, yra hipotetinio pobūdžio bei ABTĮ nenustato, kad vertinant norminio administracinio akto teisėtumą tokio pobūdžio abejonės (kurios galėtų turėti teisinę reikšmę konkrečiose bylose nagrinėjant asmenų skundus dėl galbūt jų pažeistų teisių) savaime sudarytų pagrindą pripažinti tiriamą norminį administracinį aktą neteisėtu. 

39.                      Taip pat akcentuotina ir tai, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

40.                      Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, jog valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia (be kita ko) prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

41.                      Taigi šioje byloje yra nagrinėjami Seimo narių pareiškimuose nurodyti teisiniai argumentai, dėl kurių reiškiamos abejonės dėl minėtų Skundžiamo įsakymo ir juo patvirtintos Metodikos nuostatų prieštaravimo įstatymams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Vyriausybės norminiam teisės aktui.

 

Dėl Seimo nario Aido Gedvilo pareiškimo

 

42.                      Pareiškėjas Seimo narys Aidas Gedvilas abejones tiriamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms iš esmės grindžia tuo, kad šios nuostatos įpareigoja energetikos ministrą norminius administracinius aktus priimti neviršijant savo įgaliojimų ir laikantis aukštesnės galios teisės aktų, poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais.

43.                      Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

44.                      Viešojo administravimo 3 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu; šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje apibrėžta viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo forma: kolegialioms ar vienasmenėms valstybės ar savivaldybių institucijoms, biudžetinėms įstaigoms, regionų plėtros taryboms, Lietuvos bankui, Lietuvos kariuomenei viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti: įstatymais, tiesiogiai taikomu ES teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti viešojo administravimo subjektas (jo pavadinimas ir teisinė forma) ir šiam subjektui nustatomi konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai.

45.                      Teisėkūros pagrindų 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad teisėkūroje vadovaujamasi sistemiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina.

46.                      Pažymėtina, kad aptartos teisės aktų nuostatos pačios neįtvirtina konkrečių taisyklių, kurios reguliuoja ginčo teisinius santykius, ir tiriant Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, privalo būti nustatyta, ar jį priimdamas energetikos ministras neviršijo jam suteiktų įgaliojimų bei, ar tiriamas teisinis reguliavimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintoms materialiosioms teisės normoms.

47.                      Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimus). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). 

48.                      Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos įstatymų leidyboje tokia teisėkūros praktika, kai įstatyme yra nustatoma, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, yra gana plačiai paplitusi (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).

49.                      Alternatyviųjų degalų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad „degalų tiekėjai ir transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjai turi užtikrinti, kad biodegalų, taip pat transporto sektoriuje suvartojamo biokuro, jeigu jie pagaminti iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų, procentinė dalis, palyginti su bendra degalų tiekėjo ar transporto sektoriaus gamtinių dujų tiekėjo per metus patiektų degalų energine verte: <...> 2) 2022 ir kitais metais nebūtų didesnė daugiau kaip vienu procentiniu punktu, palyginti su bendru galutiniu energijos suvartojimu Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais. <...> 3. Biodegalų, taip pat transporto sektoriuje suvartoto biokuro, jeigu jie pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų ir (ar) iš naudoto kepimo aliejaus ir 1 ir 2 kategorijų gyvūninių riebalų, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 1069/2009, dalis, viršijanti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas ribas, nėra įskaičiuojama į šio įstatymo 16 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų įpareigojimų ir reikalavimų įgyvendinimą. <...> 8. Iš aliejinių augalų, nurodytų 2019 m. kovo 13 d. Europos Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2019/807, kuriuo dėl didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių pradinių žaliavų, kurių auginimo teritorija reikšmingai plečiama į žemės, kurioje yra didelių anglies sankaupų, plotus, nustatymo ir nedidelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro sertifikavimo papildoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001, priede, pagaminti degalai nuo 2023 m. gruodžio 31 d. nelaikomi biodegalais, jeigu pradinė žaliava atitinka didelę netiesioginio žemės naudojimo keitimo riziką keliančių pradinių žaliavų nustatymo kriterijus, nurodytus šiame reglamente“.

50.                      Kaip jau minėta, Skundžiamas įsakymas priimtas, vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 14 punktais, reglamentuojančiais Energetikos ministerijos kompetenciją (žr. šio sprendimo 33 punktą).

51.                      Skundžiamo įsakymo tiriamomis nuostatomis yra apibrėžiamas biodegalų, pagamintų iš PFAD, suvartotas kiekis transporto sektoriuje 2020 metais ir kartu nustatoma, kuriai biodegalų kategorijai jie yra priskiriami. Šie klausimai nėra apibrėžti įstatyme, o įgaliojimai nustatyti atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodiką, kurioje nurodoma atsinaujinančių išteklių energijos procentinės dalies apskaičiavimo tvarka, kuro ir degalų energinės vertės ir pažangiųjų biodegalų gamybai tinkamos naudoti žaliavos, yra suteikti energetikos ministrui, todėl jis, nepriėmęs tiriamo teisinio reguliavimo, nebūtų atlikęs jam įstatymais pavestų pareigų. Vadinasi, tiriamo teisinio reguliavimo nustatymas Skundžiamame įsakyme išplaukia iš įstatymų nuostatų, apibrėžiančių energetikos ministro (Energetikos ministerijos) įgaliojimus, todėl konstatuotina, kad patvirtindamas Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktį energetikos ministras neviršijo jam įstatymais suteiktų įgaliojimų.

52.                      Pareiškėjas abejones dėl Skundžiamo įsakymo atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų ir 7 straipsnio 2 dalies reikalavimams iš esmės grindžia tuo, kad viešai svarstytuose Skundžiamo įsakymo projektuose (2021 m. lapkričio 3 d. projekte ir 2021 m. lapkričio 3 d. projekte) nebuvo numatyta Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje įtvirtinta tiriama nuostata, tuo, kad buvo pažeista teisėkūros procedūra.

53.                      Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl teisėkūros procedūros, pažymėtina, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose nustatyta, jog teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: atvirumo ir skaidrumo, reiškiančiu, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai ir galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex post (po) vertinimą atliekantys subjektai (4 p.); efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus (5 p.). Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad su visuomene turi būti konsultuojamasi laiku ir dėl esminių klausimų (konsultavimosi efektyvumas), taip pat tiek, kiek yra būtina (konsultavimosi proporcingumas). Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas (1 d.). Atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims (2 d.).

54.                      Energetikos ministerija byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, kad priimant Skundžiamą įsakymą buvo vadovaujamasi Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų, 7 straipsnio 2 dalies reikalavimais teisėkūros procedūroje: Skundžiamo įsakymo projekto derinimas vyko dviejų viešųjų konsultacijų metu; Skundžiamo įsakymo derinimo metu buvo identifikuoti išsiskiriantys rinkos dalyvių interesai ir nuomonės, Energetikos ministerija vykdė pakartotinį Įsakymo projekto derinimo procesą ir įvertino visas gautas pastabas, pasiūlymus ir argumentus.

55.                      Energetikos ministerija pateikė nuorodą į Skundžiamo įsakymo projekto medžiagą Seimo teisės aktų informacinėje sistemoje, kurioje yra prieinami Skundžiamo įsakymo projektų lydraščiai. Iš Skundžiamo įsakymo 2021 m. rugsėjo 9 d. projekto (registracijos Nr. 21-29560) lydraščio nustatyta, kad jis buvo siunčiamas Aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, Konkurencijos tarybai, Aplinkos apsaugos agentūrai, Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai, Lietuvos statistikos departamentui, Biodegalų asociacijai, Lietuviškų degalinių sąjungai, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijai, Lietuvos biomasės energetikos asociacijai, Lietuvos energetikos agentūrai, Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijai, Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Iš Skundžiamo įsakymo 2021 m. lapkričio 3 d. projekto (registracijos Nr. 21-29560(2)) lydraščio nustatyta, kad jis buvo siunčiamas Aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Žemės ūkio ministerijai, Konkurencijos tarybai, Aplinkos apsaugos agentūrai, Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai, Lietuvos statistikos departamentui, Biodegalų asociacijai, Lietuvos biodujų asociacijai, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijai, Lietuviškų degalinių sąjungai, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijai, Lietuvos biomasės energetikos asociacijai, Lietuvos energetikos agentūrai, Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijai, Lietuvos pramonininkų konfederacijai, uždarosioms akcinėms bendrovėms „Baltpool“ ir „Ecoil“. Tarp Skundžiamo įsakymo 2021 m. lapkričio 3 d. projekto (registracijos Nr. 21-29560(2)) priedų taip pat pateikiama derinimo pažyma, kurioje išdėstytos suinteresuotų subjektų ir valstybės institucijų pastabos, nurodyta kaip ir į kurias pastabas yra atsižvelgta, bei pateikti tai pagrindžiantys motyvai.

56.                      Su Skundžiamo įsakymo 2021 m. lapkričio 3 d. projektu ir 2021 m. lapkričio 3 d. projektu taip pat buvo pateiktos ir poveikio vertinimo pažymos. Šiose pažymose yra pristatytas projekto tikslas, poveikis atitinkamai sričiai ir valstybės finansams.

57.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad norminis administracinis aktas gali būti pripažįstamas neteisėtu dėl procedūrinių pažeidimų atsižvelgiant į šių pažeidimų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019; kt.). Šiuo atžvilgiu pagal analogiją subsidiariai taikoma ir ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

58.                      Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje jau buvo analizuotas argumentas dėl pakoreguoto teisės akto projekto priėmimo procedūros: Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimu išnagrinėtoje byloje pareiškėja nurodė, kad „įstatymo projektas Nr. XIIIP-420 buvo išsamiai įvertintas inter alia Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (buvo pateikta antikorupcinio vertinimo išvada), dviejų nepriklausomų ekspertų, tačiau Įstatymo projektas Nr. XIIP-4291(5) nebuvo tinkamai teisiškai įvertintas. Nors prie ankstesnių Įstatymo projekto Nr. XIIP-4291(5) versijų (pirmosios ir antrosios projekto versijų) buvo pateikti aiškinamieji raštai, juose buvo aptartas tik Miškų įstatymo 7 straipsnio keitimas. Nuo ketvirtosios šio projekto versijos buvo siūloma keisti daugiau Miškų įstatymo straipsnių (papildomai keisti Miškų įstatymo 2, 4, 5, 8, 13, 18 ir 19 straipsnius, be to, pasiūlyta keisti ne tik 7 straipsnio 1 dalį, bet ir jo 2 dalį). Po to, kai 2017 m. liepos 11 d. projektas buvo iš esmės papildytas, nebuvo atlikta jokių teisinių vertinimų (nebuvo projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio, ekspertinio ir antikorupcinio vertinimo), taip pat nebuvo pateiktas papildomas aiškinamasis raštas“. Dėl šio argumento Konstitucinis Teismas pripažino teisiškai reikšminga aplinkybe, kad „nei Seimo statuto 135 straipsnyje <...>, nei kituose jo straipsniuose nėra reikalavimo registruojant įstatymo projekto svarstymo metu pakeistą anksčiau pateiktą įstatymo projektą iš naujo pateikti aiškinamąjį raštą“.

59.                      Skundžiamo įsakymo priėmimo procedūrą reglamentuojantys teisės aktai taip pat nenustato reikalavimo pakoregavus energetikos ministro pirminį įsakymo projektą iš naujo atlikti visus derinimo, konsultavimosi, poveikio vertinimo ir kitus susijusius veiksmus, jei tokie veiksmai jau buvo atlikti. Nagrinėjamu atveju rengiant Skundžiamo įsakymo projektą šie veiksmai buvo atliekami. Be to, Skundžiamą įsakymą sudaro 20 punktų, prie jo yra pridėti du priedai, o pareiškėjo ginčijama nuostata sudaro nedidelę dalį priimamo naujo teisinio reguliavimo, todėl tai, kad dėl jos atskirai nebuvo atliktas poveikio vertinimas ir kiti įstatymuose numatyti derinimo, konsultavimosi veiksmai, negali būti laikoma pažeidimu, kuris būtų turėjęs esminės įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir priimto teisinio reguliavimo sprendimo pagrįstumui. Pareiškėjas nenurodo imperatyvios įstatymo nuostatos, kurioje būtų nustatytas reikalavimas pakoregavus energetikos ministro įsakymo projektą iš naujo atlikti visus derinimo, konsultavimosi, poveikio vertinimo ir kitus susijusius veiksmus. 

60.                      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo abejonės dėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktui, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsniui, yra nepagrįstos.

61.                      Pareiškėjas abejones tiriamo teisinio reguliavimo teisėtumu taip pat grindžia nurodydamas, kad juo neteisėtai įsiterpta į ūkinės veiklos laisvę ir suvaržyta konkurencija, tuo pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnį ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, bei nurodydamas, kad nebuvo atliktas poveikio konkurencijai vertinimas, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 41 straipsnis. Abejones dėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitikties Konstitucijos 46 straipsniui bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims pareiškėjas grindžia nurodydamas, kad jame nustatytu poįstatyminiu reguliavimu yra nepagrįstai ribojamas PFAD, kaip žaliavos, tiekimas bei panaudojimas Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat remiasi 2020 m. kovo 20 d. STT išvada, kurioje nurodyta, jog tiriama nuostata „gali turėti neigiamos įtakos konkurencijai“ bei Konkurencijos tarybos 2020 m. balandžio 9 d. išvada Nr. (2.30-35) 6V, kurioje nurodyta, kad „iš gamybos žaliavų eliminavus konkrečius produktus tikėtinas pagaminamo biokuro kiekio mažėjimas, taip pat galimas poveikis rinkoje veikiančiam ūkio subjektų skaičiui. <...> Projektu siūlomas reglamentavimas gali būti nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu sąžiningos konkurencijos laisvės principu dėl nepagrįstų siūlymų“.

62.                      Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus. Pareiškėjas, be kita ko, taip pat nurodo, kad, pagal konstitucinę jurisprudenciją konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.

63.                      Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 d.). Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus (2 d.).

64.                      Vertinant tiriamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 46 straipsniui, pirmiausiai pažymėtina, kad, juo vadovaujantis, nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai galima tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai). Tačiau kartu yra reikšminga, kad, nors su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai, kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2022 m. birželio 21 d., 2022 m. spalio 12 d. nutarimai). 

65.                      Tiriamas teisinis reguliavimas nustato ne ūkinės veiklos laisvės atsiradimo sąlygas ar esminį poveikį šiai laisvei, o jos įgyvendinimo tvarką, kuriai apibrėžti reikalingos specialios žinios. Pareiškėjo pareiškime nėra pateikta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų, kad tiriamas teisinis reguliavimas nustato ne ūkinės veiklos laisvės atsiradimo sąlygas, esminį poveikį šiai laisvei, o jos įgyvendinimo tvarką, kuriai apibrėžti reikalingos specialios žinios. Kaip buvo minėta, tiriamu teisiniu reguliavimu apibrėžiamas biodegalų, pagamintų iš PFAD, suvartotas kiekis transporto sektoriuje 2020 metais ir kartu nustatoma, kuriai biodegalų kategorijai jie yra priskiriami. Šie klausimai nėra apibrėžti įstatyme, įgaliojimai tai atlikti yra pavesti energetikos ministrui ir jis neturėjo diskrecijos šių klausimų nesureguliuoti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tiriamas teisinis reguliavimas nenustato esminių ūkinės veiklos laisvės atsiradimo sąlygų, neriboja šios teisės apimties, todėl juo nėra pažeidžiamas konstitucinis draudimas esmines ūkinės veiklos sąlygas nustatyti poįstatyminiuose teisės aktuose.

66.                      Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis turi įtakos tam tikrų biodegalų rūšių suvartojimo kiekiams Lietuvoje, tačiau juo konkrečiai nėra apibrėžiami ūkio subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, skaičiai, o įsiterpimas į ūkinės veiklos laisvę atliekamas objektyviai apibrėžtomis sąlygomis (pagrįstomis aplinkos apsaugos tikslais), kurios sudaro galimybę ūkio subjektams konkuruoti sąžiningai ir lygiomis galimybėmis. Pareiškėjas, vadovaudamasis Alternatyviųjų degalų įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje įtvirtinta „perdirbimo liekanos“ sąvoka, byloje teikia argumentus, kad PFAD turi būti laikomas perdirbimo liekana, tačiau šis klausimas savaime nėra susijęs su sąžiningos konkurencijos užtikrinimo standartais. Tai, kad valstybei reguliuojant tam tikrų biodegalų suvartojimą tai turės įtakos kai kurių ūkio subjektų pajamoms, yra natūralios ir nuspėjamos verslo rizikos padarinys, bet savaime nėra pagrindas pripažinti sąžiningos konkurencijos laisvės ir kitų ūkinės laisvės apsaugos standartų pažeidimą.

67.                      Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju tiriamas teisinis reguliavimas grindžiamas aplinkos apsaugos tikslais, kas yra konstituciškai pateisinama – Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, 53 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Šiame kontekste pažymėtinas ir Konstitucijos 54 straipsnis, kuriame nustatyta: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“ (1 dalis); „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“ (2 dalis) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimą).

68.                      Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje yra numatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą, kai teisės akto projektu nustatomas, keičiamas ar panaikinamas reguliavimas: suteikia išimtines teises ūkio subjektui vykdyti ūkinę veiklą; nustato ribotą ūkio subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, skaičių; yra susijęs su licencijavimo, leidimų ar kitokia teisės verstis ūkine veikla įgijimo tvarka; apriboja ūkio subjektų galimybes vykdyti ūkinę veiklą; reikšmingai padidina ūkio subjektų, siekiančių įeiti į rinką arba išeiti iš rinkos, kaštus; nustato prekių ar paslaugų pardavimo, investicijų ar darbuotojų judėjimo geografinius ribojimus; riboja ūkio subjektų galimybes nustatyti savo prekių ar paslaugų kainas; padidina ar sumažina rinkoje veikiančių ūkio subjektų veiklos kaštus nustatydamas skirtingus reikalavimus atskiriems ūkio subjektams ar kitais būdais; riboja ūkio subjektų galimybes reklamuoti savo prekes ar pasirinkti jų pardavimo būdus; nustato prekių ar paslaugų kokybės standartus; reikalauja ar skatina viešai skelbti informaciją apie ūkio subjektų prekių kainas, kaštus, pardavimus ar gamybos apimtis; reglamentuoja ūkio subjektų savireguliacijos mechanizmą; riboja pirkėjų galimybę spręsti, iš kurio ūkio subjekto jie pirks prekes ar paslaugas; mažina vartotojų mobilumą, didinant vartotojų, norinčių pasirinkti ar pakeisti tiekėją, kaštus ar kitais būdais; gali paskatinti naujų rinkų atsiradimą arba nustatyti esamų rinkų reguliavimo reikšmingą sumažėjimą (liberalizavimą); reglamentuoja intelektinės nuosavybės teisės klausimus; reglamentuoja viešųjų pirkimų ar koncesijų klausimus; yra susijęs su ūkio subjektams teikiama tiesiogine ar netiesiogine parama ar turto suteikimu ūkio subjektų ūkinei veiklai vykdyti; yra susijęs su viešųjų paslaugų teikimu arba valstybės ar savivaldybių valdomų ūkio subjektų ūkine veikla; yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdomų ūkio subjektų steigimu; suteikia išskirtinį statusą tam tikriems ūkio subjektams, jų grupėms ar jų vykdomiems projektams; kitais atvejais, kai rengiamu teisės aktu numatomas teisinis reguliavimas gali paveikti konkurenciją. Konkurencijos taryba teisės aktų projektų rengėjų prašymu teikia jiems konsultacijas dėl poveikio konkurencijai vertinimo metodų.

69.                      Abejones Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitiktimi Konkurencijos įstatymo 41 straipsniui pareiškėjas grindžia remdamasis Konkurencijos tarybos 2020 m. gegužės 6 d. išvada Nr. (2.30E-35)6V-578 ir nagrinėjamoje byloje pateiktais paaiškinimais, kuriuose Konkurencijos taryba išdėstė nuomonę, kad, nustačius Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje numatytus pagrindus, priimant Skundžiamą įsakymą privalo būti atliekamas poveikio konkurencijai vertinimas. Pirmiausiai pažymėtina, kad nei pareiškėjo nurodytoje Konkurencijos tarybos 2020 m. gegužės 6 d. išvadoje, nei nagrinėjamoje byloje gautuose paaiškinimuose Konkurencijos taryba nepripažino, kad priimant Skundžiamą įsakymą pareiga atlikti poveikio konkurencijai vertinimą buvo imperatyvi ir tokio vertinimo neatlikimas šiuo atveju sudaro pagrindą Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktį pripažinti neteisėtu. Pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų konkrečių argumentų, kuriais būtų pagrįsta, ar tiriamame teisiniame reguliavime yra kažkuris iš Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje numatytų pagrindų, bet iš esmės apeliuoja į Konkurencijos tarybos paaiškinimus. Juose, be kita ko, nurodyta, kad šiuo atveju gali būti svarstomi Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose nurodyti pagrindai, pagal kuriuos teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą, kai teisės akto projektu nustatomas, keičiamas ar panaikinamas reguliavimas: nustato ribotą ūkio subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, skaičių (2 p.); arba apriboja ūkio subjektų galimybes vykdyti ūkinę veiklą (4 p.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šios sąlygos pasižymi laipsniškumu – juose numatytas poveikis konkurencijai gali būti nevienodo intensyvumo ir bet koks neesminis teisės akto poveikis konkurencijai savaime nesudaro pagrindo pripažinti teisės aktą neteisėtu, jeigu jį priimant nebuvo atliktas poveikio konkurencijai vertinimas. Kaip buvo minėta, Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis turi įtakos tam tikrų biodegalų rūšių suvartojimo kiekiams Lietuvoje, tačiau juo konkrečiai nėra apibrėžiami ūkio subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, skaičiai, o įsiterpimas į ūkinės veiklos laisvę atliekamas objektyviai apibrėžtomis sąlygomis (pagrįstomis aplinkos apsaugos tikslais), kurios sudaro galimybę ūkio subjektams konkuruoti sąžiningai ir lygiomis galimybėmis.

70.                      Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat reikšminga, kad atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas tiriamu teisiniu reguliavimu numatytas kaip speciali viešosios teisės priemonė, kuria siekiama su aplinkos apsauga susijusių tikslų. Transporto sektoriaus poveikio klimato kaitai ir aplinkos oro taršai mažinimas didinant atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriuje savaime yra įsiterpimas į ūkinės veiklos laisvę. Ginčo teisiniai santykiai ir biodegalų rinka susiklostė ne natūraliai, o įgyvendinant šią valstybės skatinamą priemonę, todėl šie teisiniai santykiai savo pobūdžiu nėra analogiški kitai ūkinei veiklai, kuri susidaro laisvos rinkos sąlygomis, ir valstybė, reglamentuodama, kaip privalo būti įgyvendinama prievolė transporto sektoriuje naudoti biodegalus, turi didesnę diskreciją, kurios naudojimas laikytinas politinio ir ekonominio tikslingumo sprendimų priėmimu.

71.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai nesuponuoja išvados, jog Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims ir 41 straipsniui.

72.                      Pareiškėjo teigimu, Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis neatitinka Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto tikslo – nustatytu reguliavimu yra apribojamas biodegalų panaudojimas, nustatytas reguliavimas neskatina valstybei nustatytų atsinaujinančių energijos išteklių tikslų transporto sektoriuje pasiekimo.

73.                      Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai, siekiant, kad 2030 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis transporto sektoriuje, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu transporto sektoriuje, sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų.

74.                      Tiriant, ar Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis neprieštarauja Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytam tikslui, yra reikšminga ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas įgyvendina savo kompetenciją socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykuose atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, be kita ko, tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pažeisti Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

75.                      Akcentuotina, kad administracinis teismas nėra įgaliotas prognozuoti, ar norminio administracinio akto leidėjo pasirinktos priemonės užtikrins tokio pobūdžio tikslo įgyvendinimą, koks yra įtvirtintas Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje. Norminio administracinio akto prieštaravimą teisės normai, kuri įtvirtina konkretų įgyvendinimo rodiklį (šiuo atveju – apibrėžiant atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriuje 2030 metais), galima būtų nustatyti, kai akivaizdu, kad akte nustatytas teisinis reguliavimas užkerta (užkirs) galimybę tikslui įgyvendinti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes.

76.                      Pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad tiriamas teisinis reguliavimas užkirs galimybę įgyvendinti Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą. Pareiškėjo nurodyta biodegalų, kurie pagaminti iš PFAD, rūšis yra viena iš daugelio Metodikoje numatytų biodegalų rūšių, Metodikos 2 priede „Transporto sektoriuje naudojamų degalų energinės vertės“ yra išdėstytos 29 iš biomasės ir (arba) ją perdirbant pagamintų degalų bei iš įvairių atsinaujinančių energijos išteklių pagamintų degalų, įskaitant biomasę, rūšys. Metodikos 1 priede nurodyta, kad 2020 metais kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose suvartotas visų skystųjų biodegalų kiekis buvo 4 309 teradžauliai ir biodegalai, pagaminti iš PFAD, sudarė 426,6 teradžaulius. Vadinasi, biodegalų rūšis, pagaminta iš PFAD, yra viena iš daugelio rūšių biodegalų rūšių, kurias naudojant gali būti įgyvendinamas Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas tikslas ir, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti akivaizdžią išvadą, kad tiriamas teisinis reguliavimas užkirs galimybę pasiekti šio tikslo.

77.                      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis prieštarauja Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 daliai.

78.                      Pareiškėjas prašo ištirti, ar tiriamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 ir 15 punktų nuostatoms. Šį prašymą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad Taisyklių 9 ir 15 punktai įpareigoja valstybę, prieš priimant techninį reglamentą, apie jo projektą pranešti Standartizacijos departamentui bei apie jį pranešus sustabdyti jo priėmimo procedūrą informuojant apie jo projektą Europos Komisiją.

79.                      Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad valstybės institucijos apie parengtus techninių reglamentų projektus praneša Standartizacijos departamentui ir jam pateikia: kiekvieno parengto techninio reglamento projektą, o tais atvejais, kai į techninio reglamento projektą perkeliamas visas tarptautinio arba Europos standarto tekstas, – tik informaciją apie atitinkamą standartą; užpildytą Europos Komisijos parengtą notifikavimo formą; Standartizacijos departamentas skelbia ją savo interneto svetainės skiltyje „Informacija apie techninius reglamentus“.

80.                      Pagal Taisyklių 15 punktą valstybės institucija, pranešusi Standartizacijos departamentui apie techninio reglamento projektą, sustabdo tolesnes šio projekto priėmimo procedūras nurodytam atidėjimo laikotarpiui (3–18 mėnesiams), pradedamam skaičiuoti nuo tos dienos, kurią Europos Komisija gauna Taisyklių 9 punkte nurodytą informaciją. 

81.                      Pareiškėjas nurodo, kad Skundžiamu įsakymu nustatytas reguliavimas laikytinas techniniu reglamentu, priimtu vadovaujantis 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, 1 straipsnio d ir f punktais, pagal kuriuos „kiti reikalavimai“ apibrėžiami kaip „gaminiui keliami kiti nei techninė specifikacija reikalavimai, kuriais siekiama apsaugoti pirmiausia vartotojus ar aplinką ir kurie turi įtakos į rinką pateikto gaminio būvio ciklui, kaip antai jo naudojimo, perdirbimo, pakartotinio naudojimo ar utilizavimo sąlygos, jeigu jos gali žymiai paveikti gaminio sudėtį, esmines savybes ar jo pardavimą“; techninis reglamentas suprantamas kaip „techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure (teisiškai) ar de facto (faktiškai) parduodant, teikiant paslaugą, steigiant paslaugų verslą arba naudojant valstybėje narėje ar didžiojoje jos dalyje, taip pat valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus nurodytus 7 straipsnyje, draudžiantys gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“.

82.                      Šiame kontekste reikšminga, kad Skundžiamas įsakymas priimtas, įgyvendinant Direktyvą (ES) 2018/2001 (jos 2, 3, 7, 25, 26 ir 27 straipsnių bei II, III ir VII, IX priedų nuostatas). Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kad joje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Joje nustatomas privalomas Sąjungos tikslas, kuriuo apibrėžiama, kokią Sąjungos bendrojo galutinio energijos suvartojimo procentinę dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija 2030 metais. Joje taip pat nustatomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas finansinės paramos teikimas iš atsinaujinančių išteklių pagamintai elektros energijai, iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos elektros energijos vartojimas, atsinaujinančių išteklių energijos vartojimas šildymo ir vėsinimo sektoriuje bei transporto sektoriuje, valstybių narių regioninis bendradarbiavimas ir valstybių narių bei trečiųjų valstybių bendradarbiavimas, kilmės garantijos, administracinės procedūros ir informavimas bei mokymas. Joje taip pat nustatomi tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijai biodegalams, skystiesiems bioproduktams ir biomasės kurui. Vadovaujantis šios direktyvos 25 straipsniu, „Kad būtų populiarinamas atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas transporto sektoriuje, kiekviena valstybė narė kuro tiekėjams nustato įpareigojimą užtikrinti, kad galutinio energijos suvartojimo transporto sektoriuje atsinaujinančiųjų išteklių energijos procentinė dalis sudarytų bent 14 % (būtinoji procentinė dalis) ne vėliau kaip 2030 m., laikantis valstybės narės nustatytos orientacinės trajektorijos ir apskaičiuojant pagal 26 ir 27 straipsniuose nustatytą metodiką“. Aptarta direktyva pateikia išsamius kriterijus atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo transporto sektoriuje taisyklėms ir įpareigoja valstybes apibrėžti pareigą kuro tiekėjams užtikrinti galutinio energijos suvartojimo transporto sektoriuje atsinaujinančių išteklių energijos dalį.

83.                      2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, šiame teisiniame santykyje laikytina bendrąsias teisės normas įtvirtinančiu šaltiniu. Vadovaujantis teisės normų konkurencijos taisykle lex specialis derogat legi generalis (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį, specialioji norma yra viršesnė už bendrąją), Direktyvoje (ES) 2018/2001 įtvirtintas teisinis reguliavimas turėjo taikymo pirmenybę priimant Skundžiamą įsakymą, todėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535 ir, atitinkamai, Taisyklių 9 ir 15 punktai priimant Skundžiamą įsakymą galėjo būti taikomi tik subsidiariai. Pareiškėjas nenurodė Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatų, kurios apibrėžtų derinimo procedūros pareigą, kylančią iš Taisyklių 9 ir 15 punktų, kurią galėjo pažeisti energetikos ministras, priimdamas Skundžiamą įsakymą, todėl pareiškėjo abejonės dėl Skundžiamo įsakymo atitikties Taisyklių 9 ir 15 punktams nepripažintinos pagrįstos.

84.                      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis neprieštarauja Taisyklių 9 ir 15 punktams.

 

             Dėl Seimo nario Gintauto Palucko pareiškimo

 

85.                      Seimo narys Gintautas Paluckas prašo ištirti, ar Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis ta apimtimi, kiek jis įsigalioja ne nuo Skundžiamo įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 20 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

86.                      Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad pašarinės žaliavos suprantamas kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 767/2009 (Pašarų reglamento) 3 straipsnio 2 dalies g punkte. Pašarų reglamento 3 straipsnio 2 dalies g punkte nustatyta, kad pašarinės žaliavos – natūralūs, švieži arba apdoroti augalinės arba gyvūninės kilmės produktai, kurie pirmiausia yra skirti gyvūnų mitybos poreikiams tenkinti ir pramoniniu būdu perdirbti šie produktai bei organinės ir neorganinės medžiagos su pašarų priedais arba be jų, skirti gyvūnams tiesiogiai šerti arba, juos perdirbus ar ruošiant kombinuotuosius pašarus, arba kaip premiksų užpildas.

87.                      Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad teisėkūroje vadovaujamasi sistemiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. To paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data, išskyrus šio straipsnio 12 dalyje numatytus atvejus.

88.                      Abejones dėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitikties teisinės valstybės principui pareiškėjas grindžia jo aiškinimu Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal kurį, pareiškėjo teigimu, teisėkūros subjektas, priimantis norminius administracinius aktus, gali atidėti tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų įsigaliojimą tik išimtiniais atvejais, t. y. tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys privalo pasirengti norminio administracinio akto keliamų reikalavimų įgyvendinimui (iš esmės perplanuoti savo turtinius interesus, pakeisti ekonominės veiklos perspektyvas, kas praktikoje galėtų reikšti, pvz., sudėtingos ir brangios, specialiai sertifikuotos įrangos įsigijimą, papildomą darbuotų samdymą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir pan.). Pareiškėjo teigimu, visais kitais atvejais teisėkūros subjektas neturi teisės ir neribotos galimybės nustatyti vėlesnį tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų galiojimą.

89.                      Nagrinėjant šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausiai pažymėtina, kad Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nėra įtvirtinta nuostatų, kurios reguliuotų Skundžiamo įsakymo įsigaliojimo momentą, ir šio įstatymo nuostatos nagrinėjamoje byloje taikomos tik subsidiariai. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte teisės aktų įsigaliojimą apibrėžiančios nuostatos yra skirtos atvejams, kada įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai priimami kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad turėtų būti taikoma ši Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostata ir Skundžiamas įsakymas turėjo būti priimtas kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias jis įgyvendina.

90.                      Konstitucijos 70 straipsnyje įtvirtinta kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Ši Konstitucijos nuostata subsidiariai taikoma ir žemesnės galios norminiams teisės aktams, be kita ko, ir Skundžiamam įsakymui. Aiškindamas Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Ši įstatymų leidėjo pareiga Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta siejant ją su įstatymų, kuriais pertvarkoma socialinių garantijų sistema ar atskirų socialinių garantijų struktūra, priėmimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus), tačiau konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant ir kitus įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims. Kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau. Svarbus viešasis interesas, siekis apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nusveriantis asmens interesą turėti daugiau laiko prisitaikyti prie naujas pareigas ar apribojimus nustatančio teisinio reguliavimo, gali lemti skubų įstatymo įsigaliojimą jo oficialaus paskelbimo dieną be jokio vacatio legis termino. Vis dėlto pabrėžtina, kad skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

91.                      Iš šios konstitucinės jurisprudencijos galima matyti, kad, priešingai negu nurodo pareiškėjas, grėsmė pažeisti Konstitucijos ginamas vertybes gali kilti nenustačius vacatio legis termino, o ne atidėjus norminio teisės akto įsigaliojimo, kaip tai buvo padaryta Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu. Pareiškėjo nurodytos vacatio legis nustatymo sąlygos konstitucinėje jurisprudencijoje atskleistos kaip suponuojančios pareigą atidėti norminio teisės akto įsigaliojimą, bet ne draudimą tai atlikti ir pareiškėjo išvada, kad „teisėkūros subjektas, priimantis norminius administracinius aktus, gali atidėti tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų įsigaliojimą tik išimtiniais atvejais“ yra nepagrįsta nei įstatymų nuostatomis, nei Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Priešingai, vadovaujantis konstitucine jurisprudencija, vacatio legis termino nustatymas padeda užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą. Vadinasi, norminį administracinį aktą priimantis subjektas turi plačią diskreciją nustatyti vacatio legis terminą ir nuostata, kuria numatyta vėlesnė teisės akto (ar jo dalies) įsigaliojimo data, negu kitą dieną po jo paskelbimo, gali būti pripažįstama prieštaraujančia Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui tik nustačius svarbių priežasčių, dėl kurių būtina, kad atitinkamas teisinis reguliavimas įsigaliotų neatidėliotinai.

92.                      Pareiškėjas tokių priežasčių nenurodė, tik, kaip minėta, nepagrįstai rėmėsi sąlygomis, kurias Konstitucinis Teismas yra atskleidęs, kaip suponuojančias pareigą nustatyti vacatio legis terminą. Pareiškėjas šias sąlygas interpretuoja klaidingai – net, jeigu būtų pripažinta, kad priimant Skundžiamą įsakymą nebuvo šiose sąlygose nurodytų pagrindų, tai suponuotų tik išvadą, kad energetikos ministras šiuo atveju neturėjo pareigos nustatyti vacatio legis termino, tačiau nebūtų pagrindas išvadai kad energetikos ministras neturėjo tokios teisės. Vadinasi, vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo abejonės dėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio (ta apimtimi, kiek jis įsigalioja nuo 2022 m. liepos 1 d.) atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nepagrįstos.

93.                      Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Metodikos 1 priedo 2.1.1 papunktis ta apimtimi, kiek biodegalai iš PFAD nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, Metodikos 1 priedo 2.1.3 papunktis, tiek, kiek nurodytų biodegalų iš PFAD nepriskiria biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų, ir jame nurodyto biodegalų kiekio neįtraukia į bendrą 1 priedo 2.1.1 papunktyje nurodytą biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, ir Metodikos 1 priedo 3 punktas ta apimtimi, kiek biodegalai iš PFAD nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui.

94.                      Vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktu, teisėkūroje vadovaujamasi sistemiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Šios teisės aktų nuostatos pačios neįtvirtina konkrečių taisyklių, kurios reguliuoja ginčo teisinius santykius, bet iš esmės įpareigoja vadovautis aukštesnės galios teisės aktais, todėl vertinant tiriamo teisinio reguliavimo atitiktį Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, privalo būti nustatyta, ar tiriamas teisinis reguliavimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintoms materialiosios teisės normoms.

95.                      Kaip buvo minėta, Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad pašarinės žaliavos suprantamas kaip apibrėžta Pašarų reglamento 3 straipsnio 2 dalies g punkte. Pašarų reglamento 3 straipsnio 2 dalies g punkte nustatyta, kad pašarinės žaliavos – natūralūs, švieži arba apdoroti augalinės arba gyvūninės kilmės produktai, kurie pirmiausia yra skirti gyvūnų mitybos poreikiams tenkinti ir pramoniniu būdu perdirbti šie produktai bei organinės ir neorganinės medžiagos su pašarų priedais arba be jų, skirti gyvūnams tiesiogiai šerti arba, juos perdirbus ar ruošiant kombinuotuosius pašarus, arba kaip premiksų užpildas.

96.                       Pareiškėjas abejones dėl tiriamo teisinio reguliavimo atitikties Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai iš esmės grindžia argumentu, kad tiriamame teisiniame reguliavime PFAD turi būti laikoma pašarine žaliava, be kita ko, vadovaujantis Pašarų reglamento, Pašarinių žaliavų katalogo reglamento nuostatomis. Sprendžiant dėl šių nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje privaloma vadovautis, be kita ko, teisės normų konkurencijos taisykle lex specialis derogat legi generalis. Kaip jau minėta, Skundžiamas įsakymas priimtas, be kita ko, įgyvendinant Direktyvą (ES) 2018/2001. Pašarų reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame reglamente nustatomos maistui skirtų ir ne maistui skirtų gyvūnų pašarų pateikimo į rinką ir naudojimo Bendrijoje taisyklės, įskaitant reikalavimus, susijusius su ženklinimu, pakavimu ir pateikimu. Iš Pašarinių žaliavų katalogo reglamento turinio taip pat galima matyti, kad jis nėra skirtas reguliuoti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą kurui transporto sektoriuje. Tiriamos Skundžiamo įsakymo nuostatos nėra skirtos pateikti universalų sąvokos apibrėžimą, o įtvirtinti specialiąsias taisykles dėl biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose. Vadinasi, Skundžiamu įsakymu reguliuojamuose teisiniuose santykiuose Direktyva (ES) 2018/2001 ir Skundžiamas įsakymas yra specialiosios normos, o Pašarų reglamento ir Pašarinių žaliavų katalogo reglamento nuostatos nenustato šiuose teisiniuose santykiuose taikomų imperatyvių teisės normų.

97.                      Skundžiamas įsakymas priimtas, be kita ko, įgyvendinant Alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą tikslą – mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai. Šio tikslo įgyvendinamas gali būti pagrindžiamas Konstitucijos nuostatomis, pagal kurias valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei – ši nuostata aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, 53 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Tokio pobūdžio tikslas yra politinio tikslingumo klausimas ir, kaip buvo minėta, teisės leidėjo pasirinkimas kokiu būdu jį įgyvendinti administraciniuose teismuose gali būti vertinamas rezervuotai – atitinkamas politiniu tikslingumu grindžiamas teisinis reguliavimas gali būti pripažįstamas neteisėtu tik nustačius imperatyvių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai galima iš karto akivaizdžiai matyti, kad akte nustatytas teisinis reguliavimas užkirs galimybę tikslo įgyvendinimui, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes.

98.                       Nagrinėjamu atveju tiriamame teisiniame reguliavime apibrėždamas biodegalų, pagamintų iš PFAD, suvartotą kiekį energetikos ministras nepažeidė jį imperatyviai saistančių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų. Priimdamas Skundžiamą įsakymą energetikos ministras įgyvendino jam įstatymais suteiktus įgaliojimus, kuriems yra būdingas politinio tikslingumo pobūdis ir pareiškėjo abejonės dėl materialiosios teisės normos teisėtumo nėra pagrįstos konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti tiriamą teisinį reguliavimą neteisėtu, todėl darytina išvada, kad energetikos ministras turėjo diskreciją įgyvendinti Direktyvą (ES) 2018/2001 pasirinktu būdu ir Metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčiai bei 3 punktas neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui.

 

              Dėl procesinės bylos baigties

 

99.                       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis ir šiuo įsakymu patvirtintos Metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčiai ir 3 punktas neprieštarauja Seimo narių pareiškimuose nurodytiems įstatymams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Vyriausybės norminiam teisės aktui. 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pripažinti, kad:

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 7 punktams, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 41 straipsniui, 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių 9 ir 15 punktų nuostatoms, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunktis ta apimtimi, kiek jis įsigalioja ne nuo šio įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 20 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.1 papunktis ta apimtimi, kiek biodegalai iš palmių riebalų rūgščių distiliato nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui;

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.3 papunktis tiek, kiek nurodytų biodegalų iš palmių riebalų rūgščių distiliato nepriskiria biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų, ir jame nurodyto biodegalų kiekio neįtraukia į bendrą 1 priedo 2.1.1 papunktyje nurodytą biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui;

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Metodikos 1 priedo 3 punktas ta apimtimi, kiek biodegalai iš palmių riebalų rūgščių distiliato nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                         Audrius Bakaveckas

 

 

Ramūnas Gadliauskas

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

Dalia Višinskienė

 

 

Skirgailė Žalimienė