Administracinė byla Nr. A-2243-520/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00754-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 32 500 Lt (9 412,65 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. liepos 13 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir higienos normų reikalavimus. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto) reikalavimas, nes apie 8 kv. m dydžio kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad apie 5 kv. m kameros ploto užima baldai ir įrengtas sanitarinis mazgas, todėl laisvo gyvenamojo ploto buvo tik apie 3 kv. m. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jam visą kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors pats pareiškėjas nerūko. Pareiškėjo teigimu, buvo apsunkinta galimybė valgyti prie stalo, nes kamerose, kuriose buvo laikoma po 4 asmenis, buvo įrengtos tik 2 sėdimos vietos prie stalo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl tokių laikymo sąlygų buvo nuolat pažeidinėjama jo asmeninė erdvė.
Pareiškėjas nurodė, kad dviaukščiai gultai buvo be kopėtėlių, todėl kildavo sunkumų užlipant ir nulipant nuo jų, t. y. nušokdamas nuo gulto rizikuodavo susižaloti save arba sužaloti kitą asmenį. Pareiškėjas paaiškino, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat įėjimo durų, o pareigūnai kamerą pro duryse įrengtą langelį stebėdavo kas 15 minučių, dėl to pareiškėjas beveik kiekvieną kartą naudodamasis tualetu būdavo stebimas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje įtvirtintą lygybės principą, nes asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo mokamos, t. y. naudotis skalbyklos paslaugomis galėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad perpildytose kamerose nebuvo sąlygų nei skalbti asmeninius drabužius, nei juos džiovinti.
Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: psichologinę traumą, sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 250 dienų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas pareiškėjo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, būtų teisinga jam priteisti 1 MGL dydžio (130 Lt (37,65 Eur)) kompensaciją už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistą dieną.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2011 m. lapkričio 11 d. vakare, 2011 m. lapkričio 12 d. – 2011 m. lapkričio 13 d., 2011 m. lapkričio 14 d. vakare, 2011 m. lapkričio 15 d. ryte, 2011 m. lapkričio 16 d. vakare, 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, 2011 m. lapkričio 18 d. – 2011 m. lapkričio 21 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ryte, 2011 m. lapkričio 23 d. ryte, 2011 m. lapkričio 25 d. vakare, 2011 m. lapkričio 26 d. – 2011 m. lapkričio 28 d., 2011 m. gruodžio 7 d. – 2012 m. sausio 30 d., 2012 m. sausio 31 d. ryte, 2012 m. kovo 7 d. ryte, 2012 m. kovo 12 d. ryte, 2012 m. kovo 14 d. ryte ir 2012 m. birželio 20 d. ryte.
Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsakovo teigimu, šiuo atveju nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 830 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. liepos 13 d. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 191 dieną.
Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Tačiau teismas padarė išvadą, kad kiti pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai, išskyrus apie ploto kamerose trūkumą, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs, teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nedalyvavo, jokių papildomų paaiškinimų raštu teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtus veiksmus, išskyrus kamerų perpildymą, yra nepagrįsti.
Teismo vertinimu, aplinkybė, kad 191 dieną pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Tačiau pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis būtų pablogėjusi jo sveikata, atsiradę negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir protingumo bei teisingumo principais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 830 Eur. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo nuomone, 830 Eur suma yra adekvati dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.
III.
Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.
Pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. liepos 13 d. buvo kalinamas 240 dienų, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad tik 191 dieną buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, ir nepagrįstai nenustatė kitų skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo argumentus dėl jų atmesdamas kaip nepagrįstus, abstrakčius ir deklaratyvius. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo jo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo diskriminacija naudotis skalbykla, dviaukščių gultų be kopėtėlių ir sanitarinio mazgo įrengimu. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimą dėl jo, kaip nerūkančio asmens, teisių pažeidimo. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pareiškėjo skundą išnagrinėjo abstrakčiai, atmestinai ir taip pažeidė jo teisę į teisingą teismą.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, tiek kamerų įrengimo bei higienos normų reikalavimai buvo pažeidinėjami visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį. Pareiškėjas paaiškina, kad 6–8 kv. m kamerose laisvo ploto yra tik 2 kv. m, o 4 miegamųjų vietų tokio dydžio kamerose įrengimas parodo išankstinį atsakovo nusiteikimą pažeidinėti teisės aktų reikalavimus ir sudaryti nežmoniškas kalinimo sąlygas. Atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjui visą kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors pats pareiškėjas nerūko. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir, nagrinėdamas bylą, į minėtą aplinkybę neatsižvelgė. Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl to visi patalpoje buvę asmenys kvėpavo tualeto smarve, be to, sanitarinis mazgas įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nėra atitvertas jokia sienele, todėl ne kartą pareigūnai staiga atidarydavo duris pareiškėjui esant tualete.
Nors Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas diskriminacijos draudimas, tačiau galimybę naudotis skalbyklos paslaugomis, t. y. privilegiją turėti švarius rūbus ir patalyne, turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje, nes asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo mokamos. Taip buvo diskriminuojami socialiai pažeidžiami asmenys, nes pareigos aprūpinti darbu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nevykdė, pašalpų ir kitų socialinio pobūdžio išmokų nesuteikė, t. y. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo galimybės gauti lėšų oriam savo ir savo šeimos egzistavimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad perpildytose kamerose nebuvo sąlygų nei skalbti asmeninius drabužius, nei juos džiovinti. Pareiškėjo teigimu, 2010–2012 metais Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliko apie 140 patikrinimų, kurių metu nustatydavo bent po vieną teisės aktų pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, kad minėti pažeidimai kartojosi ir iki šiol nėra pašalinti, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas jo teises pažeidė sąmoninga tyčia ir savo elgesio neketina keisti.
Pareiškėjas remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. jo laikymas 240 dienų tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Pirmosios instancijos teismo priteista suma negali kompensuoti pareiškėjo per 8 kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime mėnesius patirtos dvasinės traumos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas patirtos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nes toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių skirtingo dydžio pajamas, lygybės principą. Pareiškėjas paaiškina, kad minėta diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.
Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimais: sprendimu Ganea prieš Moldovą byloje, kurioje EŽTT, anot pareiškėjo, per 3 dienų suėmimą asmens patirtą neturtinę žalą įvertino 20 772 Lt suma; sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 620 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir pareiškėjas; sprendimu Varnas prieš Lietuvą byloje, kurioje, anot pareiškėjo, asmeniui už 1 metų kalėjimą tokiomis kaip pareiškėjo sąlygomis buvo priteista 10 386 Lt kompensacija. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje už panašų laikotarpį yra priteisiamos didesnės kompensacijos, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-458/2014 priteisė 7 000 Lt. Nors neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau šiuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad: buvo pažeista konstitucinė ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinta žmogaus teisė nepatirti žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio ir kankinimo; EŽTT yra nustatęs preliminarų žalos dydį; valstybės finansinės galimybės atlyginti padarytą žalą yra iš esmės neribotos; pažeidimai buvo piktybiški, tęstiniai, o kaltieji asmenys net nesiruošia keisti nei savo požiūrio į žmogaus teisių pažeidimus, nei savo elgesio; nukentėjęs asmuo priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. Z. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. liepos 13 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 191 dieną buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 830 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tik 191 dieną, nepagrįstai nenustatė kitų, išskyrus kameros ploto trūkumą, pažeidimų ir netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės nuostatas ir nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika.
Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliktus patikrinimus, kurių metu būdavo nustatomi teisės aktų pažeidimai.
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant jo asmeninės erdvės pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa.
Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius (b. l. 13–19), neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimai buvo pažeidinėjami visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, nes iš minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2011 m. lapkričio 11 d. – 2011 m. lapkričio 13 d., 2011 m. lapkričio 18 d. – 2011 m. lapkričio 21 d., 2011 m. lapkričio 26 d. – 2011 m. lapkričio 28 d., 2012 m. sausio 18 d. – 2012 m. sausio 19 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista 191 dieną, nes minimali kameros ploto norma vienam asmeniui nebuvo užtikrinta 234 dienas iš 246 pareiškėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu praleistų dienų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino pažeidimo, susijusio su dviaukščių gultų be kopėtėlių įrengimu, nes, kaip teisingai pažymi atsakovas 2015 m. lapkričio 20 d. rašte, teisės aktai nenustato, jog dviejų aukštų gultai turi būti su kopėtėlėmis, o pareiškėjas neįrodė, kad dėl to patyrė neturinę žalą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl dviaukščių gultų be kopėtėlių jam kildavo sunkumų užlipant ir nulipant nuo jų, t. y. nušokdamas nuo gulto rizikuodavo susižaloti save arba sužaloti kitą asmenį, vertintini kritiškai, kaip pagrįsti prielaidomis, kadangi pareiškėjas nepaaiškino, ar būtent jis naudojosi antro aukšto gultu, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, lipdamas ar nulipdamas nuo antro aukšto gulto, ginčo laikotarpiu jis būtų susižalojęs ar sužalojęs kitus asmenis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su skundu, jog naudojantis dviaukščiais gultais be kopėtėlių kyla jo nurodomi nepatogumai, ir / ar prašymu įrengti užlipimo / nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl kopėtėlių neįrengimo patyrė neturinę žalą.
Pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde tvirtina buvęs diskriminuojamas dėl to, kad asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo mokamos, o perpildytose kamerose nebuvo sąlygų nei skalbti asmeninius drabužius, nei juos džiovinti. Pareiškėjas skundžiasi, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nevykdė pareigos aprūpinti darbu, pašalpų ir kitų socialinio pobūdžio išmokų nesuteikė, kad pareiškėjas turėtų lėšų išsiskalbti asmeninius drabužius. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 64 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovas 2015 m. lapkričio 20 d. rašte nurodo, kad laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, nes kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Atsakovas pažymi, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo diskriminavimu, pažymi, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Atsižvelgusi į pareiškėjo ir atsakovo argumentus dėl viršutinių drabužių skalbimo, teisės aktų reikalavimus bei minėtą teismų praktiką, susijusią su diskriminacija, teisėjų kolegija pastebi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakovas turėjo pareigą sudaryti sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbykloje. Atsakovas 2015 m. lapkričio 20 d. rašte pažymi ir pareiškėjas iš esmės neginčija, kad tokios sąlygos skalbti asmeninius drabužius skalbykloje ginčo laikotarpiu buvo sudarytos, tik viršutinių drabužių paslaugos buvo mokamos. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teikti kaliniams nemokamas viršutinių drabužių skalbimo paslaugas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimo pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes vienoda tvarka galiojo visiems Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims; byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo lėšų sąskaitoje, kad galėtų naudotis mokamomis viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis; atsakovas 2015 m. lapkričio 20 d. rašte patvirtina, kad egzistavo galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų; pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu leisti nemokamai išsiskalbti viršutinius drabužius; taip pat nėra paneigta galimybė skalbti viršutinius drabužius kameroje. Nors suimtiesiems ir nuteistiesiems gali būti mokamos tam tikros išmokos ir jie gali būti įtraukti į darbą, tačiau Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neturi pareigos kiekvieną suimtąjį ir nuteistąjį aprūpinti darbu ir mokėti jiems išmokas. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas į atsakovą dėl aprūpinimo darbu ir išmokų mokėjimo nesikreipė. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo neaprūpinimas darbu ir išmokų nemokėjimas taip pat nepatvirtina pareiškėjo diskriminacijos asmeninių drabužių skalbimo srityje fakto.
Higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (ginčo laikotarpiu pavadinimas buvo Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrosiose gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančių asmenų (žr. pvz., 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija ginčo laikotarpiu turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Pareiškėjas skunde teigė neturtinę žalą patyręs dėl to, kad jam visą kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors pats pareiškėjas nerūko, o apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad atsakovas šios aplinkybės nepaneigė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepakankamai įvertino pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus ir todėl nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams (veiksmų neteisėtumo) perkėlė pareiškėjui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nurodžius apie jo laikymą kartu su rūkančiais asmenimis, atsakovui teko pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi.
Iš Vilniaus pataisos namų 2015 m. lapkričio 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 11 d. yra raštu išreiškęs nesutikimą būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovas 2015 m. lapkričio 20 d. rašte dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis pažymi, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, tačiau Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, jeigu nerūkantieji to pageidauja, t. y. suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgus, be kita ko, į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas 2015 m. lapkričio 20 d. rašte abstrakčiai teigia apie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taikomą asmenų paskirstymo į konkrečias kameras praktiką, kurios metu suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgus, be kita ko, į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Tačiau atsakovas nepateikė pareiškėjo teiginį, kad jam visą kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, paneigiančių duomenų. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, iš esmės neįvykdė. Taigi teisėjų kolegija laiko įrodytu pareiškėjo argumentą, jog valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti, nes Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o pareigą paneigti šią aplinkybę turėjęs atsakovas to nepadarė, t. y. visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai.
Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas privačiai naudotis tualetu teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kad sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Nors teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu, tačiau šie pareiškėjo nusiskundimai yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015).
Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).
Pareiškėjas bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas nepaneigė fakto, kad pareiškėjui visą kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors pats pareiškėjas nerūko. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai išdėsto savo argumentus ir motyvus dėl ginčo, o teismas įvertina visą bylos medžiagą ir priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjo, nagrinėjusio šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo abstrakčiu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo atmestinai ir taip pažeidė jo teisę į teisingą teismą.
Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas patirtos neturtinės žalos dydį, nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nes toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių skirtingo dydžio pajamas, lygybės principą. Pareiškėjo nuomone, minėta diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 32 500 Lt (9 412,65 Eur) neturtinės žalos atlyginimas (po 130 Lt (37,65 Eur) už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje praleistą parą), atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pareiškėjas apeliaciniame skunde be jokio pagrindo teigia, jog EŽTT yra nustatęs preliminarų žalos dydį dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurį turi priteisti nacionaliniai teismai. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta nacionalinių teismų pareigos nustatant pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį vadovautis jo apeliaciniame skunde nurodytais EŽTT sprendimais Ganea prieš Moldovą, Canali prieš Prancūziją ir Varnas prieš Lietuvą bylose.
Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, ir daro išvadą, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. liepos 13 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).
Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 32 500 Lt (9 412,65 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 130 Lt (37,65 Eur) už kiekvieną iš 250 parų, praleistų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 234 dienas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui 246 dienas, kurias jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo sudarytos sąlygos kalėti atskirai nuo rūkančių asmenų, be to, teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose, kuriose buvo rūkoma, laikotarpis, tam tikru laikotarpiu žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma bei nepatogumai naudojantis tualetu sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (9 412,65 Eur).
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, o skundo argumentai apie patirtą psichologinę traumą yra nepagrįsti, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ne visi pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai pasitvirtino, nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su pareiškėjo nurodyta diskriminacija.
Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas veikdamas sąmoninga tyčia. Nors atsakovas turėjo pareigą laikytis Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat yra viršijamas maksimalus leistinas laikyti asmenų skaičius. Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taip pat nustatomas pakankamai dažnai. Taigi nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 32 500 Lt (9 412,65 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į tai, kad buvo pažeistas ne tik minimalaus asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimas, bet ir sudarytos kitos nepalankios kalinimo sąlygos, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o pirmosios instancijos teismo priteista 830 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (32 500 Lt (9 412,65 Eur)), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 900 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 830 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1 900 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą pareiškėjui A. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 830 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 900 Eur (tūkstančio devynių šimtų eurų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė