Civilinė byla Nr. 2-227/2012

Procesinio sprendimo kategorija 126.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Inkomlita“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo uždarosios akcinės bendrovės „Helsina“ bankroto byloje Nr. B2-899-524/2011,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi UAB „Helsina“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB ,,Tamtamas“.

2011 m. rugsėjo 13 d. įvyko BUAB ,,Helsina“ kreditorių susirinkimas, kurio antruoju darbotvarkės klausimu (dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir pradinių pardavimo kainų nustatymo) buvo nutarta įkeistą bankui nekilnojamąjį įmonės turtą pardavinėti kartu skelbiant dar dvejas turto pardavimo varžytynes Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, pirmose varžytynėse nustatyta pradinė pardavimo kaina - 8 600 000 Lt, o antrose -7 700 000 Lt. Turto nepardavus dėl tolesnio jo pardavimo nutarta spręsti kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Minėto kreditorių susirinkimo ketvirtuoju klausimu buvo nutarta administravimo išlaidoms apmokti skirti 1 procentą lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą.

Kreditorius UAB „Inkomlita“ kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti šį kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu. Nurodė, kad reikia sudaryti palankesnes sąlygas galimiems pirkėjams įsigyti turtą, o ne tęsti be galo turto pardavimą. Kreditorės nuomone, yra tikslinga kreditoriams apsvarstyti klausimą rinkti pasiūlymus iš potencialių pirkėjų, kieno pasiūlymas geriausias derinti su pirkėju atsiskaitymo sąlygas, ir taip pasistengti parduoti turtą. 4 darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta dėl lėšų sumos administravimo išlaidoms apmokėti iš įkeisto turto. Įkeistas turtas ir jo turėtojas kreditorius bankrote dalyvauja kaip ir visi kiti kreditoriai, todėl turėtų lygiai su visais kreditoriais prisidėti prie bylos vedimo ir administravimo išlaidų apmokėjimo.

Atsakovo BUAB „Helsina“ administratorius UAB „Tamtamas“ atsiliepimu prašė skundą atmesti. Nurodė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas antruoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas už jį atvirai balsuojant kreditoriams, kurių teismo patvirtinti reikalavimai sudaro 90,02 procentų visų teismo patvirtintų BUAB „Helsina“ kreditorių reikalavimų sumos. Nutarimas dėl administravimo išlaidų sąmatos buvo priimtas už jį balsuojant kreditoriams, kurių teismo patvirtinti reikalavimai sudaro 86,07 procentų visų teismo patvirtintų BUAB „Helsina“ kreditorių reikalavimų sumos. Šie nutarimai yra teisėti ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

              II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi UAB „Inkomlita“ skundo netenkino. Pasisakydamas dėl antrojo kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimo priimto nutarimo teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, jog toks nutarimas prieštarauja įstatymui (CPK 178 str.). Teismas pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka; turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai (ĮBĮ 33 str. 1 d.). Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Be to, paminėto aprašo 29.2 punktas nustato, kada II skyriuje nustatyta tvarka skelbiamos antrosios arba pakartotinės varžytynės, todėl darytina išvada, kad kreditoriai šio lydimojo akto reikalavimo nepažeidė. Teismas laikė akivaizdžiu, jog kreditoriai turi interesą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtą parduoti kuo didesne kaina. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog įmonės turtas gali būti nerealizuotas arba turto realizavimo procesas gali užsitęsti, tai vilkintų bankroto procedūras, todėl teismas sprendė, kad šioje bankroto stadijoje naikinti paminėtą kreditorių susirinkimo nutarimą nėra pagrindo.

Pasisakydamas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad šis nutarimas prieštarautų bankroto įstatymo nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai. Atkreipė dėmesį, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 1, 2 d.). Teisminėje bankroto bylų nagrinėjimo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administravimo išlaidų klausimų sprendimas, tarp jų ir administratoriaus atlyginimo nustatymas, priklauso kreditorių susirinkimo, o ne teismo kompetencijai. Teismas, įvertinęs šiame bankroto bylos etape jau nustatytas administravimo išlaidas bei pradinę įkeisto turto nekilnojamojo turto net ir žemiausią kainą antrose varžytynėse -7 700 000 Lt, darė išvadą, kad kitų kreditorių teisės nebus pažeistos ginčo kreditorių susirinkimo nutarimu. Pagal ginčijamą nutarimą 1 procentas nuo parduoto įkeisto turto bus 77 000 Lt, todėl šią dieną administravimo išlaidos neviršija kreditorių susirinkime nustatytos sumos ir toks nutarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių. Veiksmus apmokant (dengiant) administravimo išlaidas (jų dalį) iš lėšų, gautų pardavus įkeistą bankrutuojančios įmonės turtą, teismas pripažino teisėtais, nes ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui (hipotekos kreditoriui), šis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Minėta įstatymo nuostata dėl įkaito turėtojo pareigos sumokėti atitinkamą dalį administravimo išlaidų parodo, kad įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius) visais atvejais privalo dalyvauti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administravimo išlaidų atlyginime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003, 2004 m. rugsėjo 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2004). Lėšos administravimo išlaidoms apmokėti turi būti formuojamos iš visų gautų ir išieškotų bankrutuojančios įmonės lėšų, tarp jų ir lėšų, gautų už parduotą įkeistą turtą (ĮBĮ 36 str.). Teismo nuomone, kreditorių susirinkimas sprendė ir vertino, kiek lėšų, gautų iš įkeisto turto realizavimo, bus panaudota administravimo išlaidoms apmokėti, numatęs, kad tam nebus naudojamos (ar naudojama tik tam tikra dalis) lėšos, gautos už parduotą įkeistą bankui turtą. Šioje byloje ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo nustatęs konkretų dydį bankroto administravimo išlaidų apmokėjimui iš parduoto įkeisto įmonės turto, todėl šį dydį apskaičiavus nuo pradinės įkeisto turto pardavimo kainos, negalima padaryti išvados, jog šis nutarimas pažeidė kitų kreditorių teises. Teismas atkreipė dėmesį, jog kita įkeisto turto pardavimo kaina nėra nustatyta, todėl, jeigu ji bus žymiai žemesnė už nustatytą reikės persvarstyti iš naujo įvertinus administravimo išlaidų dydį kitoje bankroto bylos stadijoje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB ,,Inkomlita“ prašo panaikinti šią teismo nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmestinas kaip nepagrįstas bankroto administratoriaus paaiškinimas, kad kreditorių balsų dauguma priimtas nutarimas yra teisėtas. To neužtenka, ir teismas turi tikrinti kreditoriaus nurodytus argumentus ar jie atitinka įstatymo reikalavimus.
2. Antruoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta pardavinėti turtą nustatant turto vertintojų nustatytas turto kainas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad viešos varžytinės jau buvo skelbiamos, tačiau pirkėjų neatsirado. Kreditoriams yra svarbu, kad turtas būtų parduodamas, o ne tęsiama betiksliai pardavimo procedūra, vien dėl pačios procedūros. Jeigu pirkėjams nebus sudaryta galimybė išdėstyti mokėjimus (bent jau iki 3 mėnesių) faktiškai matyti, kad pardavimas nevyks, o kreditoriai neatgaus savo pinigų, bus užvilkintas bankroto bylos nagrinėjimas, kuris turi vykti operatyviai, ir tam tikromis nuosekliomis stadijomis. Esama situacija - tai yra kreditorių teisių pažeidimas, kurį teismas turi panaikinti.
3. Hipotekos kreditoriui po neįvykusių varžytinių buvo pagrindas perimti įkeistą ir antrose varžytinėse neparduotą nekilnojamą turtą, tačiau jis neišreiškė valios šio turto perimti. Taigi, iš šių aplinkybių matyti, kad pats hipotekos kreditorius abejoja galimybe perėmus nekilnojamą turtą realizuoti už nurodytą kainą.
4. Įkeistas turtas, ir jo turėtojas kreditorius bankrote dalyvauja kaip ir visi kiti kreditoriai, todėl turėtų lygiai su visais, ir kaip visi kiti prisidėti prie bankroto bylos vedimo, ir administravimo išlaidų apmokėjimo. Įkeisto turto turėtojas, ir taip jau turi užsitikrinęs savo teisęs bankroto byloje, ir prieš kitus kreditorius, kai jam buvo įkeistas turtas, o jam sudaromos dar atskiros privilegijos dėl administravimo išlaidų apmokėjimo iš įkeisto turto. Todėl negali būti jokių ribojimų, ir suvaržymų, ir dėl to neturi nukentėti kitų kreditorių interesai. Ginčijamu nutarimu nustatyta administravimo išlaidų paskirstymo tvarka neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisingumo sąžiningumo ir protingumo principų, todėl yra pagrindas naikinti ginčijamo 2011 m. rugsėjo 13 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta administravimo išlaidas apmokėti iš įkeisto turto skiriant 1 procentą lėšų, gautų pardavus (perdavus) įkeistą turtą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo UAB ,,Helsina“ administratorius prašo jį atmesti. Nurodo tokius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Kreditorių susirinkimo nutarimas antruoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas už jį atvirai balsavus kreditoriams, kurių teismo patvirtinti reikalavimai sudaro 90,02 procentų visų teismo patvirtintinų bankrutavusios UAB „Helsina“ kreditorių reikalavimų sumos ir yra privalomas visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str. 1, 4 d.). Taigi šis nutarimas neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, reglamentuojančioms turto pardavimo tvarką. Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą pagrįstai nusprendė, kad jis nepateikė įrodymų, jog įmonės turtas gali būti nerealizuotas arba turto realizavimo procesas gali užsitęsti, tai vilkintų bankroto procedūras, todėl šioje bankroto stadijoje naikinti paminėtą kreditorių susirinkimo nutarimą nėra pagrindo.
2. Nutarimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas už jį atvirai balsavus kreditoriams, kurių teismo patvirtinti reikalavimai sudaro 86,07 procentų visų kreditorių reikalavimų sumos. Kreditorių teisių minėtas nutarimas nepažeidžia, kadangi nutarus administravimo išlaidoms apmokėti iš įkeisto turto skirti 1 procentą lėšų, gautų pardavus (perdavus) įkeistą turtą, sudaroma galimybė brangiau pardavus įkeistą turtą, atitinkamai didesnę administravimo išlaidų dalį dengti iš pajamų, gautų iš šio turto pardavimo.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo nutarimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, jei jis pažeidžia kitų kreditorių arba pačios įmonės teises ir interesus, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajam interesui, tačiau apeliantas, prašydamas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus antruoju ir ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, jokių argumentų, pagrindžiančių, kodėl šie nutarimai neteisėti, nepateikė.

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtinus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimų ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

Taigi įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Todėl sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo analogija arba teisės analogija - bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas), kuriais turi vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (CK 1.5 str., 1.8 str., CPK 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų, bet ne tik tų, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka, patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatyta tokia turto pardavimo tvarka bei kaina, kad atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje 2-249/2011). Jeigu pardavus konkretų turtą dalimis bankrutuojanti įmonė gautų daugiau lėšų, negu jo pardavimo kaip vientiso objekto atveju, kreditoriai turėtų pasirinkti turto perleidimo dalimis būdą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1587/2011). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad kitoks turto pardavimo būdas, negu nustatytas skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu, labiau atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus, o iš byloje esančių įrodymų tokiai išvadai daryti nėra pagrindo.

Tuo atveju, kai kreditoriai susirinkime nutarė didelės vertės įkeistą turtą parduoti kaip vientisą objektą, nesant turto įvertinimo dokumentų nei dėl turto pardavimo dalimis rinkos vertės, nei dėl jo pardavimo kaip vientiso objekto, rinkos vertės, negalima laikyti, kad nustatyta pardavimo kaina yra teisinga, atitinka įmonės bei visų jos kreditorių teisėtus interesus. Tačiau jeigu pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus yra atliktas parduodamo nekilnojamojo turto įvertinimas ir bankroto administratorius siūlo parduoti atsakovo nekilnojamąjį turtą, esantį vienoje vietoje, kaip vientisą objektą už mažesnę kainą, o kreditoriai susirinkime nutarė parduoti turtą kaip vientisą objektą už didesnę kainą, nei siūlo administratorius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kreditorių susirinkime nustatytas turto pardavimo būdas bei kaina pažeidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Tai, kad vienas iš kreditorių, neturinčių esminės įtakos sprendimų priėmime, siūlo kitokį turto pardavimo būdą, nesant byloje kitokių įrodymų apie parduodamo turto vertę, nesudaro pagrindo sutikti su šio kreditoriaus siūlymu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia kreditorių susirinkimo nutarimas dėl ženkliai didesnės, nei nustatyta turto vertintojų, iš varžytynių parduodamo šio turto kainos nustatymo (CPK 185 str.).

Pasisakydama dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009, 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005, 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003).

Nagrinėjamu atveju, kreditorių susirinkimas nustatė administravimo išlaidoms apmokti skirti 1 procentą lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Pažymėtina, kad nėra pagrindo išvadai, jog toks nutarimas pažeidžia kitų kreditorių arba pačios įmonės teises ir interesus, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajam interesui. Tačiau apelianto nuomone, ši suma yra nepakankama, įkaito turėtojas turėtų lygiai su visais, ir kaip visi kiti prisidėti prie bankroto bylos vedimo, ir administravimo išlaidų apmokėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas administravimo išlaidas ir atsižvelgęs į minimalią nustatytą parduodamo įkeisto turto vertę pagrįstai paskaičiavo, kad pagal ginčijamus nutarimus 1 procentas nuo parduoto įkeisto turto sudarys 77 000 Lt, todėl skundžiamos nutarties priėmimo dieną administravimo išlaidos neviršijo kreditorių susirinkime nustatytos sumos ir toks nutarimas negali pažeisti kitų kreditorių teisių. Tai paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad jei įkeistas turtas nebus parduotas už antruoju darbotvarkės klausimu priimtame nutarime nustatytą mažiausią kainą (7 700 000 Lt), kreditorių susirinkimas dėl tolesnio jo pardavimo spręs kreditorių susirinkime, taigi tuo pačiu galės įvertinti ir lėšų sumą administravimo išlaidoms apmokėti iš įkeisto turto.

Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi tuo kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir kad nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                       Audronė Jarackiatė

                                                                                        Vytas Milius

                                                                                       Nijolė Piškinaitė