Civilinė byla Nr. 2S-2678-864/2018

        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45058-2015-9

         Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5., 3.4.2.10.11

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (apeliantų) R. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-4885-592/2016 pagal pareiškėjų R. V. ir R. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė        

1.       Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. birželio 6 d. buvo gautas pareiškėjų R. V. ir R. V. (toliau ir pareiškėjai) bankroto administratoriaus UAB „Bankroto valdymas“ (toliau ir bankroto administratorius) prašymas dėl bankroto bylos nutraukimo, kuriame pastarasis nurodė, jog pareiškėjai nevykdo mokumo atkūrimo plano. Bankroto administratorius teigė, kad registruotu paštu ir el. paštu pareiškėjams siuntė raginimus susimokėti skolą ir vykdyti mokumo atkūrimo planą, tačiau pareiškėjai nuo 2017 m. birželio 5 d. į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą nesumokėjo nė vienos įmokos.

2.       Suinteresuotasis asmuo AB Luminor Bank (toliau ir suinteresuotasis asmuo) rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad palaiko bankroto administratoriaus prašymą ir sutiko, jog būtų nutraukta pareiškėjų bankroto byla. Suinteresuotojo asmens teigimu, nepaisant aplinkybės, jog pareiškėjai buvo įsipareigoję kas mėnesį pervesti lėšas kreditorių reikalavimų dengimui ir bankroto administravimo išlaidų apmokėjimui – paskutinį kartą tokį mokėjimą pareiškėjai atliko daugiau nei prieš metus, t. y. tik 2017 m. birželio 5 d. Pažymėjo, kad iš pateiktų pareiškėjų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. liepos 19 d. tiek pareiškėjo R. V., tiek pareiškėjos R. V. atsiskaitomosiose banko sąskaitose fiksuotos reguliarios pajamos, pakankamos tinkamai vykdyti mokumo atkūrimo plane nurodytus periodinius mokėjimus. Suinteresuotasis asmuo atkreipė dėmesį, kad pateikti atsiskaitomųjų sąskaitų išrašai patvirtina, jog pareiškėjai gaunamas lėšas tikėtinai naudojo dengti naujai prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų tenkinimui (iš pareiškėjos R. V. atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) aptariamu laikotarpiu reguliariai buvo nurašomos lėšos kreditorių UAB „Moment Credit”, UAB „Bobutės paskola”, UAB „General Financing” ir kt. naudai). Suinteresuotojo asmens manymu, pareiškėjai, turėdami pakankamai lėšų, gera valia nevykdo mokumo atkūrimo plano – nedengia periodinių mokėjimų, galimai prisiėmė papildomų kreditorinių įsipareigojimų ir taip elgiasi nesąžiningai esamų kreditorių atžvilgiu.

3.       Teismo posėdžio metu pareiškėjai su bankroto administratoriaus prašymu nutraukti bankroto bylą nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 5 d. vykdydami mokumo atkūrimo planą pareiškėjai nebemokėjo įmokų į bankroto administratoriaus atidarytą depozitinę sąskaitą, nes padidėjo pragyvenimo išlaidos, pareiškėjai pradėjo mokėti nuomos mokestį už gyvenamąsias patalpas, atsirado papildomų išlaidų, todėl nebeliko pinigų, kurie būtų mokami mokumo atkūrimo planui įgyvendinti. Teigė, kad pareiškėjai deda pastangas, jog gautų daugiau pajamų – pareiškėjas R. V. dalyvavo dviejuose konkursuose geriau apmokamam darbui gauti, taip pat yra ketinama parduoti du pareiškėjų tėvų sklypus, kuriuos pardavus, gautos lėšos būtų panaudotos mokumo atkūrimo planui vykdyti. Pažymėjo, kad 1 000 Eur lėšų per mėnesį šeimai yra per mažai.

4.       Teismo posėdžio metu suinteresuotojo asmens atstovas su bankroto administratoriaus prašymu dėl pareiškėjų bankroto bylos nutraukimo sutiko, palaikydamas jį rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. liepos 27 d. priėmė nutartį, kuria nutraukė pareiškėjų bankroto bylą.

6.       Teismas nustatė, kad, vykdydami mokumo atkūrimo planą, paskutinį mokėjimą pareiškėjai atliko tik 2017 m. birželio 5 d. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ir byloje esantys rašytiniai įrodymai kelia abejonių pareiškėjų sąžiningumu.

7.       Teismas pažymėjo, kad viso bankroto proceso metu pareiškėjų gaunamos pajamos išliko stabilios, o iš byloje esančių pareiškėjų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. birželio iki 2018 m. liepos bendros pareiškėjų pajamos per mėnesį sudarė apie 1 700 Eur.

8.       Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad dalis pareiškėjų gaunamų pajamų buvo skirta dengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams (UAB „Bobutės paskola”, UAB „Moment Credit”, UAB „General Financing”, UAB „Nwo Invest“, UAB „Pro Invest Group“), kurių kreditoriniai reikalavimai šioje bankroto byloje nėra patvirtinti. Teismo vertinimu, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodydami visų kreditorių ir vėliau tenkindami jų kreditorinius reikalavimus, pareiškėjai iš esmės paneigė pareiškėjų ir bankroto byloje patvirtintų kreditorių pasiektą kompromisą dėl tarpusavio bankroto teisinių santykių.

9.       Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjai ženklias pinigų sumas išgrynindavo, o įrodymų, pagrindžiančių jų panaudojimą, byloje nepateikta. Teismas sprendė, kad toks pareiškėjų elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, turint omenyje, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjai nesumokėjo nė vienos įmokos bankroto byloje patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams dengti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.

10.       Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjų prašymą atidėti mokumo atkūrimo plano vykdymą aštuoniems mėnesiams, kadangi pareiškėjai neinformavo kreditorių apie priežastis, dėl kurių jie negali laiku vykdyti mokumo atkūrimo plane nustatytų įpareigojimų, neteikė naujo mokumo atkūrimo plano projekto, kuriuo būtų siūloma pakeisti jame nustatys įsipareigojimus, taip pat neatliko kitų veiksmų, kurie rodytų atsakingą požiūrį į pareiškėjų ir kreditorių pasiektą kompromisą bei apsisprendimą vykdyti teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą.

11.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta priežasčių, kuriomis būtų galima pateisinti situaciją, kai pareiškėjai nuo 2017 m. birželio 5 d., t. y. daugiau nei metus laiko, kreditoriniams reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti nesumokėjo nė vienos įmokos.

12.       Teismas konstatavo, jog pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintą pareigą pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka, o ši aplinkybė sudaro pagrindą pareiškėjų bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13.       Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratoriaus prašymą dėl pareiškėjų bankroto bylos nutraukimo atmesti.

14.       Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjų mokumo atkūrimo planas buvo patvirtintas 2016 m. liepos 29 d. nutartimi trijų metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas nutraukė jau stipriai pažengusią bankroto bylą. Teigia, kad ginčo nutarties priėmimo momentu pareiškėjai iš už jiems priklausiusio parduoto turto gautų lėšų ir iš atliktų periodinių mokėjimų buvo padengę įsipareigojimų už maždaug 45 000 Eur (apytiksliai 43 000 Eur gauta pardavus turtą ir 1 950 Eur pervesti periodiniais mokėjimais), t. y. pareiškėjai buvo įvykdę daugiau kaip 85 proc. mokumo atkūrimo plano (mokumo atkūrimo plane prisiimtų įsipareigojimų), tuo tarpu pradelstų pagal mokumo atkūrimo planą mokėjimų suma sudarė tik 7 200 Eur, kas atitinka 13,63 proc. Anot pareiškėjų, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti ir daryti išvadą, kad pareiškėjų padarytas mokumo atkūrimo plano vykdymo pažeidimas turėjo būti pripažintas mažareikšmiu ir pareiškėjams turėjo būti sudarytos galimybės tikslinti mokumo atkūrimo planą, arba suteikta galimybė „pasivyti“ mokumo atkūrimo plano vykdymą, nustatant terminą susidariusiai skolai sumokėti, o ne mechaniškai taikant teisės normas nutraukti bankroto bylą.

15.       Nurodo, jog teismas FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktą taikė visiškai mechaniškai, t. y. nustatęs formalų FABĮ 16 straipsnio 5 punkto pažeidimą, bankroto bylą nutraukė, nors prieš priimdamas tokį sprendimą privalėjo klausimą spręsti ne formaliai, o vertinti ir tirti: kiek pažengusi bankroto byla; ar pareiškėjų padarytas pažeidimas, vertinant visą mokumo atkūrimo plano vykdymą ir įgyvendinimą, sudaro ženklų mokumo atkūrimo plane nustatytų priemonių neįgyvendinimą; ar padarytas pažeidimas bendra mokumo atkūrimo plano vykdymo prasme laikytinas mažareikšmiu, kurį būtų įmanoma pašalinti; ar padarytas pažeidimas buvo įtakotas svarbių aplinkybių; ar pareiškėjai apie pasikeitusią situaciją informavo bankroto administratorių; ar bankroto administratorius pakankamai bendradarbiavo su pareiškėjais ir ar ėmėsi kokių nors veiksmų, kai pareiškėjai jį informavo apie pasikeitusią jų finansinę situaciją, t. y. ar teikė pagalbą pareiškėjams kaip tai numatyta FABĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punkte; ar vadovaujantis FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 11 punktu, nustatęs, kad iš fizinio asmens gautų lėšų nepakanka atlikti plane nustatytų mokėjimų, sušaukė kreditorių susirinkimą ir pasiūlė svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo. Visų šių aplinkybių, pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė, dėl ko priėmė neteisingą ir naikintiną nutartį.

16.       Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos nutraukimo, visiškai neatsižvelgė ir į pareiškėjų teismo posėdžio metu pateiktus įrodymus, t. y. el. laiškus, adresuotus bankroto administratoriui ir dėl jų visiškai nepasisakė, nors iš teismui pateiktų el. laiškų turinio, kuriuose matomas pareiškėjų ir bankroto administratoriaus susirašinėjimas, buvo aiškiai matyti, kad pareiškėjai bankroto administratorių apie pasikeitusią jų finansinę situaciją (būtinybę nuomotis gyvenamąsias patalpas, nes jiems priklausęs turtas buvo parduotas) informavo nedelsdami, tačiau bankroto administratorius į pareiškėjų pateiktą informaciją visiškai nereagavo ir jokios su tuo susijusios pagalbos pareiškėjams neteikė, tiesiog reikalavo apmokėti pradelstus apmokėjimus ir teigė, kad tik tada domėsis aplinkybėmis dėl pareiškėjų pasikeitusios finansinės situacijos. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorius privalėjo paaiškinti pareiškėjams ir suteikti jiems informaciją, kad pasikeitus jų finansiniai padėčiai jie turi teisę rengti patikslintą mokumo atkūrimo planą ir prašyti kreditorių jį patvirtinti. Anot pareiškėjų, šių pareigų bankroto administratorius nevykdė ir visiškai nebendradarbiavo su pareiškėjais, jiems neteikė jokios informacijos ir paaiškinimų, kaip jie turėtų elgtis pasikeitus jų finansiniai padėčiai, kas sąlygojo aplinkybę, jog patikslintas mokumo atkūrimo planas nebuvo parengtas ir pateiktas kreditorių susirinkimui tvirtinti.

17.       Paaiškina, kad pasikeitus pareiškėjų finansiniai padėčiai po jiems priklausančio namo pardavimo, pareiškėjams tapo būtina nuomotis būstą, dėl ko padidėjo jų poreikiai ir anksčiau bankroto proceso metu pareiškėjų būtiniesiems poreikiams patvirtintos 1 000 Eur sumos jų pragyvenimui akivaizdžiai nepakako. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nukrypo nuo patvirtinto mokumo atkūrimo plano vykdymo akivaizdžiai dėl svarbių priežasčių. Atkreipia dėmesį, jog mokumo atkūrimo plane nustatytų lėšų pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti stigo ir dėl to, jog nuo 2016 metų pradžios stipriai išaugo maisto produktų, higienos prekių, įvairių paslaugų (tame tarp ir automobilių servisų paslaugos) kainos. Be to, pažymi, kad po bankroto bylos iškėlimo pasunkėjo ir pareiškėjo R. V. sveikata, t. y. jam buvo nustatytos širdies ligos, dėl kurių gydymo ir pareiškėjo R. V. sveikatos priežiūros taip pat atsirado neplanuotos ir padidėjusios išlaidos sveikatos priežiūrai, nors mokumo atkūrimo plane aptariant pareiškėjų būtinuosius poreikius buvo numatytos mažesnės išlaidos sveikatos priežiūrai. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės buvo suklaidinti iki tol bankroto administratoriaus atliktų veiksmų dėl pirminio mokumo atkūrimo plano rengimo ir tvirtinimo, todėl patys aktyvių veiksmų dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano rengimo, išskyrus bankroto administratoriaus informavimą dėl sudarytos nuomos sutarties, nesiėmė ir neatliko.

18.       Pareiškėjų teigimu, nuo mokumo atkūrimo plano vykdymo pareiškėjai nukrypo dėl svarbių priežasčių, o mokumo atkūrimo planas nebuvo patikslintas dėl bankroto administratoriaus vengimo bendradarbiauti su pareiškėjais ir atsainaus požiūrio į jo kaip bankrutuojančių fizinių asmenų ir kreditorių interesus bankroto byloje atstovaujančio asmens pareigų vykdymą.

19.       Anot pareiškėjų, esant pažengusiai bankroto bylai, kurios metu yra realizuotas pareiškėjams priklausantis turtas ir didžiąja dalimi (vertine išraiška) jau yra įvykdytas kreditorių patvirtintas mokumo atkūrimo planas, bankroto bylos nutraukimas turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, t. y. kai bylos duomenys neginčijamai ir neabejotinai leidžia spręsti apie jokiais būdais nepateisinamą nukrypimą nuo bankroto byloje patvirtinto mokumo atkūrimo plano vykdymo ir tik tada, kai yra akivaizdu, kad padarytas pažeidimas iki numatyto mokumo atkūrimo plano vykdymo pabaigos nebus pašalintas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas nutraukti pareiškėjų bankroto bylą, kai pareiškėjai teismui paaiškino aplinkybes ir priežastis dėl nesavalaikio mokumo atkūrimo plano vykdymo bei paaiškino, kad susidaręs įsiskolinimas bus padengtas iki mokumo atkūrimo plano vykdymo pabaigos, yra neproporcinga sankcija pareiškėjų padarytam mokumo atkūrimo plano vykdymo pažeidimui.

20.       Paaiškina, kad tik šioje proceso stadijoje paaiškėjo, jog procesinius dokumentus rengęs juridinis asmuo netinkamai atliko sutartyje sutartus darbus ir teismui galimai nepateikė pilnos informacijos apie pareiškėjų kreditorius, kas ir sąlygojo šiuo atveju teismui kilusių abejonių atsiradimą. Pažymi, jog tuo tarpu pareiškėjų bankroto byla teismo nutartimi buvo nutraukta ne dėl šios priežasties, o dėl FABĮ 16 straipsnio 5 punkto pažeidimo, todėl, pareiškėjų nuomone, skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir turi būti vertinamas FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir FABĮ 16 straipsnio 5 punkto taikymo kontekste, dėl ko teismo argumentai dėl kitų pareiškėjų kreditorių turėtų būti vertinami kaip nesusiję su teismo sprendimo argumentais, kurie sudarė teisines prielaidas nutraukti bankroto bylą, vadovaujantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

21.       Atkreipia dėmesį, jog civilinėje teisėja galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl teismas pareiškėjus savo nutartimi pripažindamas nesąžiningais pažeidė ne tik įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, tačiau ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi pareiškėjų bankroto administratorius šiomis aplinkybėmis prašymo nutraukti pareiškėjų bankroto bylą negrindė ir pareiškėjo nesąžiningumo neįrodinėjimo. Anot pareiškėjų, teismas dėl šios priežasties neturėjo teisės nustatinėti ir tirti aplinkybių, nesusijusių su bankroto administratoriaus pareikšto prašymo pagrindu. Pažymi, kad į bylą šalims neteikus jokių įrodymų apie pareiškėjų nesąžiningumą ir net nebandžius įrodinėti pareiškėjų nesąžiningumo, negalėjo būti paneigta pareiškėjų sąžiningumo prezumpcija. Be to, atkreipia dėmesį, jog FABĮ nuostatos pareiškėjams nusigryninti pinigus nuo banko sąskaitos nedraudžia, dėl ko pareiškėjai jokio pažeidimo šiuo aspektu nepadarė. Teigia, jog pareiškėjai galėjo padaryti pažeidimą tik tada, jeigu jie nebūtų įnešę gautų grynųjų pinigų į banko sąskaitą, tačiau tokie faktai byloje nėra nustatyti.

22.       Nurodo, kad pareiškėjų pajamas sudarė tik gaunamas darbo užmokestis –1 400 Eur per abu pareiškėjus, o kitos į sąskaitą įplaukusios sumos negalėjo būti pripažintos jų pajamomis, kadangi tai buvo laikinai draugų paskolintos lėšos „iki atlyginimo gavimo“, kai pareiškėjams pritrūkdavo pinigų pragyvenimui iki atlyginimo gavimo.

23.       Suinteresuotasis asmuo atsiliepime prašo teismo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

24.       Nurodo, jog nors pareiškėjai įsipareigojo įmokas į depozitinę sąskaitą mokėti kas mėnesį, tokios savo pareigos nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai pažeidė FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintą pareigą pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkini ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka.

25.       Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nėra pateikę jokių duomenų aiškiai ir nedviprasmiškai pagrindžiančių aplinkybę, jog šiai dienai pareiškėjai yra nepajėgūs vykdyti dar 2016 m. liepos 29 d. teismo nutartimi patvirtintame mokumo atkūrimo plane nurodyto dydžio periodinių mokėjimų. Nurodo, jog iš byloje esančių pareiškėjų banko sąskaitos išrašų neabejotinai matyti, jog viso pareiškėjų bankroto proceso metu pareiškėjų pajamos buvo gana didelės, stabilios ir pakankamos bent minimaliai vykdyti mokumo atkūrimo plane nurodytus periodinius mokėjimus.

26.       Atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių pareiškėjų sąskaitų išrašų matyti, kad ne retai pareiškėjų mėnesinės pajamos viršydavo mokumo atkūrimo plane numatytą 1 400 Eur sumą, o aplinkybė, jog dalis į pareiškėjų sąskaitas įeinančių lėšų nėra oficialus darbo užmokestis, suinteresuoto asmens nuomone, jokiu būdu nereiškia, kad tokios lėšos nėra tinkamos ir negali būti naudojamos ženklių pareiškėjų kreditorinių įsipareigojimų mažinimui ar juo labiau nebuvo panaudotos būtinųjų pareiškėjų poreikių tenkinimui.

27.       Pažymi, kad pareiškėjų mokumo atkūrimo plane būsto išlaikymui numatyta 170 Eur dydžio suma, dėl ko, anot pareiškėjų, realizavus pareiškėjų namą, pareiškėjų išlaidos būstui galėjo išaugti nebent 80 Eur dydžio suma, kuri negalėjo reikšmingai įtakoti pareiškėjų galimybės tinkamai vykdyti mokumo atkūrimo planą ir/ar sudaryti tokias nepalankias sąlygas, jog pareiškėjai daugiau nei metus laiko apskritai negalėtų atlikti nei vienos, net ir dalinės įmokos kreditorinių įsipareigojimų mažinimui.

28.       Nurodo, kad pareiškėjai turėdami pakankamai lėšų, gera valia nevykdė 2016 m. liepos 29 d. nutartimi patvirtinto mokumo atkūrimo plano. Teigia, jog pareiškėjai nedengė periodinių mokėjimų, savavališkai iškreipė FABĮ numatytą fizinio asmens bankroto procesą šeimos lėšas viso mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu selektyviai skirdami iš esmės tik bankroto procese nedalyvaujančių kreditorių reikalavimų tenkinimui ir taip neabejotinai elgėsi nesąžiningai bankroto procese dalyvaujančių kreditorių atžvilgiu.

29.       Bankroto administratorius atsiliepimu prašo teismo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

30.       Anot bankroto administratoriaus, nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodo pareiškėjai, teismas buvo aktyvus, visas bylos aplinkybes nagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, dėl ko buvo priimta pagrįsta nutartis nutraukti pareiškėjų bankroto bylą. Pažymi, kad teismas ne tik formaliai apžvelgė byloje esančius rašytinius įrodymus, tačiau išsamiai juos tyrė, ką patvirtina ir tai, kad teismas analizavo pareiškėjų banko sąskaitų išrašus, kuriuose esantys duomenys leido teismui padaryti išvadą, jog dalis pareiškėjų gaunamų pajamų buvo skirta dengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams, kurių kreditoriniai reikalavimai šioje bankroto byloje nėra patvirtinti.

31.       Nurodo, kad bankroto administratorius negali sutikti su pareiškėjų argumentu neva jų atliktas pažeidimas yra mažareikšmis. Pažymi, kad nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo iki šios dienos pareiškėjai pagal mokumo atkūrimo planą jau turėjo būti pervedę 8 250 Eur kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui ir 1 750 Eur bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, o tuo tarpu iš pareiškėjų per visą mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpį buvo gauta iš viso 1 950 Eur suma (2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. birželio 5 d. mokėjimo pavedimai).

32.       Pažymi, kad bankroto administratorius dar 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į pareiškėjus su prašymu pateikti duomenis apie gaunamas pajamas, patiriamas išlaidas bei sumokėti susidariusias skolas pagal mokumo atkūrimo planą, o į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo bankroto administratorius kreipėsi tik 2018 m. birželio mėnesį, dėl ko, anot bankroto administratoriaus, pareiškėjai turėjo pakankamai laiko ištaisyti mokumo atkūrimo plano pažeidimus.

33.       Nurodo, kad vykdyti mokumo atkūrimo planą turėjo pareiškėjai, o ne bankroto administratorius, dėl ko šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad bankroto administratoriaus vieni ar kiti veiksmai lėmė mokumo atkūrimo plano nevykdymą.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

34.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

35.       Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjai pateikė įrodymus – el. susirašinėjimą su bankroto administratoriumi, kredito sutartis, medicininius dokumentus, teisinių paslaugų teikimo sutartį, el. susirašinėjimą su UAB „Versed“, atliktų mokėjimų į depozitinę sąskaitą kopijas. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjai aukščiau nurodytus įrodymus pateikė savalaikiai, t. y. su atskiruoju skundu, ir vertindamas aplinkybę, jog tokio pobūdžio bylose vyrauja viešasis interesas, teismas sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti šiuos įrodymus.

36.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta tenkinti bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto bylos nutraukimo ir nutraukti pareiškėjų bankroto bylą, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas. 

37.       Iš pateikto atskirojo skundo turinio nustatyta, jog pareiškėjai ginčo nutarties galimą neteisėtumą bei nepagrįstumą iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas bankroto bylą nutraukė dėl mažareikšmio pažeidimo mechaniškai taikęs bankroto bylos nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, be kita ko, nevertindamas ir eilės ginčo klausimu sprendimui svarbių aplinkybių, pažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles bei peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas pareiškėjų sąžiningumo vertinimo aspektu. 

38.       Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nutraukė pareiškėjų bankroto bylą, konstatavęs FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos, t. y. nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka, pažeidimą, bei remdamasis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata, kuri nustato vieną iš bankroto bylos nutraukimo sąlygų - fizinis asmuo nevykdo kitų šio įstatymo nustatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje ginčo nėra dėl fakto, jog pareiškėjai pažeidė FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintą pareigą, tačiau spręstinas klausimas, ar šios pareigos pažeidimas galėjo sąlygoti (sąlygojo) bankroto bylos nutraukimą.

39.       Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjams bankroto byla buvo iškelta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi. Nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas, patvirtintas 2016 m. liepos 25 d. įvykusiame kreditorių susirinkime. Bylos duomenimis, šis mokumo atkūrimo planas pareiškėjų bankroto byloje pakeistas (tikslintas) nebuvo.

40.       Iš mokumo atkūrimo plano turinio nustatyta, jog per visą bankroto laikotarpį pareiškėjai planavo gauti 1 400 Eur pajamų per mėnesį, iš kurių 1 000 Eur per mėnesį būtų skiriama šeimos būtiniausiems poreikiams tenkinti, 330 Eur per mėnesį – kreditorių reikalavimams tenkinti, o likusi 70 Eur per mėnesį suma – bankroto administravimo išlaidoms apmokėti. Pagal bylos medžiagą, pareiškėjai nuo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas, įsiteisėjimo dienos yra atlikę du mokėjimo pavedimus pagal mokumo atkūrimo planą 1 950 Eur sumai, t. y. 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. birželio 5 d. Šių aplinkybių pareiškėjai neginčija. Tuo tarpu jokių kitų mokėjimų nuo 2017 m. birželio 5 d. pareiškėjai pagal mokumo atkūrimo planą neatliko. Anot pareiškėjų, pastarieji neturėjo galimybės atlikti jokių mokėjimų pagal mokumo atkūrimo planą dėl svarbių priežasčių, kadangi nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo dienos pasikeitė pareiškėjų finansinė padėtis, t. y. padidėjo pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti būtina suma (dėl būsto nuomos, dėl kainų išaugimo, dėl sveikatos priežiūrai skiriamų išlaidų padidėjimo), o mokumo atkūrimo planas nebuvo patikslintas dėl bankroto administratoriaus vengimo bendradarbiauti su pareiškėjais ir atsainaus požiūrio į savo pareigų vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie pareiškėjų argumentai nagrinėjamu atveju nepateisina FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą nevykdymą.

41.       Įvertinęs visą bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą nevykdymas galėjo būti sąlygotas aplinkybės dėl padidėjusių pareiškėjų išlaidų. Remiantis byloje pateiktais įrodymais, bankroto administratorius, gavęs iš pareiškėjų informaciją apie išlaidų nuomai atsiradimą (2017 m. spalio 30 d. el. laiškas) 2017 m. lapkričio 13 d. siuntė pareiškėjams el. laišką su raginimu susimokėti esantį 4 050 Eur įsiskolinimą bei papildomai iki 2017 m. gruodžio 1 d. pateikti duomenis už laikotarpį nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio mėn. apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas bei apie priemones, kurių buvo imtasi mokumui atkurti. Savo ruožtu, iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai tik bankroto administratoriui pasikreipus į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, atsiuntė bankroto administratoriaus prašomą informaciją apie gautas pajamas bei išlaidas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog bankroto administratorius pareiškėjams vengiant suteikti laiku bankroto administratoriui pastarojo prašomą su bankroto byla susijusią informaciją, neturėjo iš esmės net galimybės spręsti ir dėl pasiūlymo dėl plano patikslinimo pateikimo (ne)būtinumo, o tuo tarpu pareiškėjų neveikimas šiuo aspektu liudija apie tai, jog pareiškėjai, nevykdydami pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą, net ir nesiekė  tinkamai vykdyti savo pareigas, užtikrinti mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmingumą. Savo ruožtu, teismo vertinimu, aplinkybę, kad iš esmės pareiškėjų finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri sudarytų objektyvų negalimumą mokėti įmokų pagal mokumo atkūrimo planą, šiuo atveju patvirtina ir byloje nustatytas faktas dėl atsiskaitymo su asmenimis, kurie nėra šioje bankroto byloje patvirtinti kreditoriais. Teismas sprendžia, jog kiekvienas apdairus ir pakankamai rūpestingas asmuo, žinodamas savo pareigą atlikti laiku įmokas pagal mokumo atkūrimo planą ir siekdamas užtikrinti tinkamą šios pareigos vykdymą, bei atitinkamai suvokdamas, jog mokumo atkūrimo plano vykdymo eigoje iš esmės atsiskaito taip pat ir su kitais asmenimis, t. y. ne pagal mokumo atkūrimo planą, dėl ko, akivaizdu, mažėja turima pajamų suma bei galimybė vykdyti tinkamai mokumo atkūrimo planą, būtų aktyvus, imtųsi veiksmų pakeisti esančią situaciją, apie tai praneštų bankroto administratoriui. Taigi, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų būtinos pragyvenimo išlaidos buvo padidėjusios tiek, kad pareiškėjai objektyviai negalėtų kas mėnesį mokėti bent dalį įmokų į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą.

42.       Savo ruožtu, išanalizavus byloje pateiktą susirašinėjimo tarp bankroto administratoriaus ir pareiškėjų medžiagą, nustatyta, jog bankroto administratorius bendravo su pareiškėjais, atsakydavo pastariesiems į jų užduodamus klausimus, siųsdavo prašomus dokumentus, teiravosi pareiškėjų dėl vienų ar kitų bankroto bylai svarbių aplinkybių, ragino ne kartą susimokėti įsiskolinimą, išaiškindamas galinčias atsirasti dėl to teisines pasekmes, dėl ko teismas neturi pagrindo pritarti pareiškėjų teiginiui, jog bankroto administratorius vengė bendrauti su pareiškėjais. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje byloje nėra pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjai nepatikslinto mokumo atkūrimo būtent dėl bankroto administratoriaus veiksmų (neveikimo). Teismas pažymi, jog pareiga bankroto procese parengti mokumo atkūrimo planą tenka būtent bankrutuojančiam asmeniui. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodęs, kad mokumo atkūrimo planą sudaro ir jį tikslina pats fizinis asmuo, tačiau suteikia galimybę šiame planavimo procese aktyviai dalyvauti ir fizinio asmens kreditoriams, kurie gali teikti savo pastabas ir pasiūlymus (FABĮ 9 straipsnio 3 dalis). Savo ruožtu, bankroto administratorius atlieka tarpininko, teikiančio išvadą dėl fizinio asmens parengto plano, vaidmenį, jam yra keliami specialūs kvalifikaciniai reikalavimai (FABĮ 11 straipsnis), jis turi atitinkamas teises ir pareigas (FABĮ 12 straipsnis). Taigi, bankroto administratorius pats netikslina mokumo atkūrimo plano, o stebėdamas fizinio asmens pajamų ir išlaidų srautus teikia pasiūlymus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 2, 12 punktai) ir ataskaitas kreditoriams (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog vien tai, jog pareiškėjų bankroto byloje bankroto administratorius neteikė siūlymo svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo (kadangi dėl pareiškėjų neveikimo neturėjo iš esmės net galimybės spręsti dėl pasiūlymo dėl plano patikslinimo pateikimo (ne)būtinumo), savaime tai nesudarė pareiškėjams kliūties pasinaudoti turimomis teisėmis bankroto byloje ir, siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, pateikti patiems parengtą patikslintą mokumo atkūrimo planą. Teismo vertinimu, pareiškėjai, būdami suinteresuoti sklandžiu bei sėkmingu mokumo atkūrimo plano vykdymu, šiuo atveju turėjo būti aktyvūs, domėtis savo turimomis teisėmis bei pareigomis, rengti patikslintą mokumo atkūrimo planą, ypatingai tuo atveju, kai bankroto administratorius ne kartą informavo apie netinkamai vykdomą pareiškėjų pareigą, kurios nevykdymas gali sąlygoti bankroto bylos nutraukimą. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą nevykdymas galėjo būti sąlygotas ir bankroto administratoriaus netinkamų veiksmų (neveikimo).

43.       Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu neįrodė aplinkybės dėl objektyvaus negalimumo buvimo pastariesiems tinkamai vykdyti mokumo atkūrimo planą, dėl ko laikytina, jog nėra pagrindo išvadai, jog egzistavo svarbios priežastys, sąlygojusios pareiškėjų įmokų laiku mokėjimo negalimumą.

44.       Pažymėtina, jog pareiškėjai FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintą pareigą nevykdė (nevykdo) pakankamai ilgą laiko tarpą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog net ir pareiškėjams priklausiusio nekilnojamojo turto bankroto byloje pardavimas bei atitinkamai didžiosios kreditorių finansinių reikalavimų dalies patenkinimas iš gautos pardavus turtą sumos nesuponavo pareiškėjų FABĮ įtvirtintos pareigos atlikti periodinius mokumo atkūrimo plane nurodytus mokėjimus eliminavimą ar pagrindo tokį ilgą laiko tarpą delsti šią pareigą vykdyti buvimą. Teismas pažymi, jog net ir šiuo metu (praėjus daugiau negu metams laiko nuo paskutinio pareiškėjų atlikto mokėjimo pagal mokumo atkūrimo planą) byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjai pradėjo vykdyti bent iš dalies FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintą pareigą, be to, nėra byloje ir įrodymų, leidžiančių spręsti apie tai, jog pareiškėjai artimiausiu metu padengs esantį įsiskolinimą pagal mokumo atkūrimo planą ir toliau tinkamai vykdys turimą pareigą dėl atsiskaitymo pagal mokumo atkūrimo planą su kreditoriais bei bankroto administratoriumi. Teismas nurodo, jog pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu teigdami, jog planuoja parduoti du pareiškėjų tėvų sklypus ir iš gautų lėšų atsiskaityti pagal mokumo atkūrimo planą, nepateikė byloje jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, dėl ko šiuo aspektu laikytina, jog pareiškėjai pareigos atlikti mokėjimus pagal mokumo atkūrimo planą vykdymo ateityje realumą bei tinkamumą iš esmės grindžia tik deklaratyviais teiginiais. Taigi, teismo vertinimu, toks ilgas delsimas vykdyti įstatyme įtvirtintą pareigą liudija apie sąmoningą pareiškėjų ignoravimą šios pareigos bei siekio maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo bankroto byloje nebuvimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog, vertinant aplinkybę, kad patvirtintas mokumo atkūrimo planas turėtų būti vykdomas trejus metus, iš kurių daugiau negu vienerius metus pareiškėjai šio mokumo atkūrimo plano visiškai nevykdo nesant tam jokių pateisinančių aplinkybių, byloje nagrinėjamas FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos pažeidimas, priešingai negu nurodo pareiškėjai, negali būti laikomas mažareikšmiu, net ir esant byloje nustatytai aplinkybei, kad didžioji dalis kreditorių finansinių reikalavimų buvo patenkinta iš gautų lėšų pardavus turtą.

45.       Teismas taip pat kaip nepagrįstus atmeta atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjus nesąžiningais, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėtina, jog FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Savo ruožtu, siekiančių bankrutuoti asmenų sąžiningumas aktualus ne tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje, kurioje pagal įstatymą asmens sąžiningumas yra būtina bankroto bylos iškėlimo sąlyga, bet ir viso bankroto proceso metu. Tas pats laiko atžvilgiu pasakytina ir apie bankrutuojančio asmens ir kreditorių bendradarbiavimo, interesų derinimo principų taikymą. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas negali būti rezultatyvus, nėra užtikrinamas kreditorių interesų gynimas, kartu pažeidžiama skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi, atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, laikytina, jog sprendžiant bet kokius fizinio asmens bankroto proceso metu kilusius klausimus, priskirtus teismo kompetencijai, turi būti taikomos taisyklės dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo vertinimo, skolininko ir kreditorių interesų balanso išlaikymo ir kt. Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl bankroto bylos nutraukimo kitais pagrindais negu FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas, o pareiškėjų (ne)sąžiningumą iš esmės vertino pareiškėjų elgesio analizavimo viso mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu kontekste ir toks vertinimas, priešingai negu nurodo pareiškėjai, iš esmės yra ne tik galimas, bet ir būtinas, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos nutraukimo (ne)galimumo bei siekiant užtikrinti FABĮ įtvirtintų tikslų tinkamą įgyvendinimą.

46.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šioje byloje nenustatyta priežasčių, kuriomis būtų galima pateisinti situaciją, kai pareiškėjai nuo 2017 m. birželio 5 d. nevykdo FABĮ 16 straipsnio 5 punkte pareigos mokėti pagal mokumo atkūrimo planą įmokų. Savo ruožtu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia spręsti, jog, konstatavęs šios teisės normos pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė pareiškėjų bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47.       Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r ė :

pareiškėjų (apeliantų) R. V. ir R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-4885-592/2016 palikti nepakeistą.

Teisėja                                  Ramunė Mikonienė