Administracinė byla Nr. A-15-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01649-2014-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Prienų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Prienų rajono savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimu (I t., b. l. 5–15) ir 2015 m. balandžio 10 d. patikslintu pareiškimu (II t., b. l., 2–11) Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą ištirti:

ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. T3-212 „Dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 papunkčiu pakeistas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 11 punktas ir 1.3 papunkčiu nauja redakcija išdėstytas priedas „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“, kaip sistemiškai susijęs su Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punktu, ta apimtimi, kuria vietinės rinkliavos dydis nustatomas už nekilnojamojo turto plotą, nekilnojamojo turto paskirtį, objektų skaičių, nenumatant galimybės atliekų turėtojams šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį (atiduodamų mišrių komunalinių atliekų ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį)), nes perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymas sudaro dideles ekonomines sąnaudas, neprieštarauja :

1. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio:

• 1 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“;
• 3 daliai ta apimtimi, kuria numatyta, kad savivaldybės, nustatydamos rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš komunalinių atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis;
• 4 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodytais principais;

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika):

• 2 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta savivaldybėms pareiga atsižvelgti į šią metodiką, nustatant rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį;
• 22 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad rinkliava turi būti dvinarė, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų;

3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio:

• 1 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;
• 2 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;
• 3 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus;
• 4 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų;

4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio:

• 2 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti;
• 4 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai;

5. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio:

• 6 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pripažinus, kad prašomo ištirti norminio administracinio akto dalys aukščiau nurodyta apimtimi prieštarauja aukščiau nurodytų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, atitinkama apimtimi panaikinti jas.

Pareiškėjas prašyme nurodė ir pareiškėjo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje yra tinkamas subjektas pareiškimui dėl norminio teisės akto atitikimo įstatymų nuostatoms paduoti. Prienų rajono savivaldybės taryba 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. T3-212 (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu nusprendė pakeisti Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Sprendimo 1.1 papunkčiu Nuostatų 11 punktą išdėstė taip: vietinės rinkliavos dydis nustatomas eurais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą, nenumatant galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, nes nustatant atliekų turėtojo perduodamų atliekų kiekį susidaro didelės ekonominės sąnaudos; Sprendimo 1.3 papunkčiu Nuostatų priedą „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“ išdėstė nauja redakcija.

Taigi atsakovas Sprendimu Nuostatų 11 punktą pakeitė, nustatydamas vietinės rinkliavos dydį eurais, pakeisdamas valiutos išraišką, už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą. Vadinasi, atliekų turėtojo mokamas rinkliavos dydis yra priklausomas nuo nekilnojamojo turto objekto ploto ir, kaip matyti iš Nuostatų priedo, nuo nekilnojamojo turto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties.  Priedą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas vietinės rinkliavos dydžius Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams.

Būtent šios nuostatos, susijusios su Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą reikalavimais, kurie privalomi tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, t. y. atliekų turėtojas moka rinkliavos dydį priklausomai nuo nekilnojamojo turto objekto ploto ir nuo nekilnojamojo turto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, o nenustačius dvinarės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, susidedančios iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių pasirinktinai, paliekant galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį) ir ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, Vyriausybės atstovui kelia abejonių dėl jų atitikimo Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 6 straipsnių, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio ir Metodikos 2 ir 22 punktų nuostatoms.

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų dėl atliekų taikymą, pažymėtina, kad Europos Sąjungos  Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT), aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remiamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai, tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo  Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus, kad būtų pasiektas šis rezultatas (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Masąuer, C-l88/07, 80 p.).

Taigi Sprendimo 1.1 ir 1.3 papunkčiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo ir ,,teršėjas moka“ principams. Sprendimas neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatyta nesivadovaujant įtvirtintais įstatyme principais. Sprendimo mastas neįgyvendina tinkamo už atliekų perdavimą tvarkyti atlyginimo dydžio, kuris būtų siejamas su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Ginčo atveju vietinė rinkliava nustatyta taip, kad lemia tam tikrų atliekų turėtojų nepagrįstą išlaidų padengimą, akivaizdžiai neproporcingą dėl jų nekilnojamojo turto ploto ar jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Tokia vietinės rinkliavos mokėjimo sistema sudaro galimybę mažame nekilnojamojo turto plote perduoti tvarkyti didesnį atliekų kiekį ir mokėti kelis kartus mažiau, nes atlyginimas orientuotas į nekilnojamojo turto plotą, paskirtį, neatsižvelgiant, kiek asmenų tame nekilnojamojo turto plote gyvena ar kokia ūkinė veikla tame plote yra vykdoma, ir priešingai – dideliame nekilnojamojo turto plote gyvendamas vienas ar keli asmenys gali perduoti tvarkyti kelis kartus mažesnį atliekų kiekį, tačiau mokėti dvigubai ar trigubai daugiau, nes tų asmenų nekilnojamasis turto plotas yra didesnis.

Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalyje  nustatyta, kad savivaldybės, nustatydamos rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi atsižvelgti į metodiką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydžio nustatymo metodiką, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d. ir į kurią, nustatydamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydį, turi atsižvelgti savivaldybės. Metodikoje numatyta taikyti dvinarę rinkliavą, susidedančią iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (22 punktas). Kintamoji rinkliavos dedamoji yra tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, ir yra sietina su konkrečiu atliekų turėtojo atiduodamu komunalinių atliekų kiekiu. Savivaldybė, vadovaudamasi Metodikos nuostatomis, rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio kintamąją dalį, pasirenkant atitinkamas dedamąsias, gali skaičiuoti pagal atiduodamų mišrių komunalinių ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį). Tokiu būdu suteikta galimybė atliekų turėtojams mokėti už faktiškai atiduodamą atliekų kiekį. Šiuo atveju, atsakovas neįgyvendino minėtų nuostatų. Sprendimo 1.1 ir 1.3 punktais komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina sudaryta taip, kad komunalinių atliekų turėtojams yra sukurtos nepriimtinos sąlygos dalyvauti komunalinių atliekų tvarkyme. Sprendimas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų ar faktinį atliekų kiekį, nes kainodara sudaryta neatsižvelgiant į Metodikoje įtvirtintą dvinarę mokėjimo sistemą, prieštarauja Metodikos nuostatoms, kuriose įtvirtinta galimybė komunalinių atliekų turėtojams rinkliavą ar įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, o ne pagal nekilnojamojo turto plotą, paskirtį ir objektų skaičių. Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą, savivaldybėms suteikiama diskrecija pasirinkti, kokias dedamąsias, išvardintas aukščiau, pasirinkti ir tai jokiu būdu negali būti laikoma savivaldybės laisvės ir savarankiškumo ribojimu, nes savivaldybės pasirinkimas yra saistomas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis. Taigi Sprendimas, kai vietinė rinkliava nustatyta tik pagal nekilnojamojo turto paskirtį, plotą ir objektų skaičių, tačiau nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį (atiduodamų mišrių komunalinių atliekų ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį)), prieštarauja minėtų teisės aktų normoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendimas priimtas remiantis 2012 metų Atliekų deklaravimo galimybių galutine ataskaita, kuri atlikta dar prieš įsigaliojant Metodikos nuostatoms. Sprendimas yra priimtas neatsižvelgiant į teisės aktus, kurie įsigaliojo po minėtos ataskaitos rengimo.

Sprendimas, neatitikdamas Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatų, kartu pažeidžia ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose, 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintus principus.

Atsakovas su prašymu nesutiko, atsiliepime į patikslintą pareiškimą (II t., b. l. 103–115) nurodė ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Prienų rajono savivaldybės taryba priėmė 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr.T3-212, kuriuo Nuostatų 11 punktą išdėstė taip: vietinės rinkliavos dydis nustatomas eurais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą, nenumatant galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, nes nustatant atliekų turėtojo perduodamų atliekų kiekį susidaro didelės ekonominės sąnaudos.

Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybėms nustatant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, vadovaujamasi solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo ir principu „teršėjas moka“, to paties straipsnio 4 dalis nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais principais. Pažymėtina, kad tik vienintelis iš minėtų principų („teršėjas moka“) yra apibrėžtas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Teisingumo Teismas, aiškindamas principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi remdamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu užtikrinti, kad visi šios paslaugos vartotojai kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-254/08), o valstybės narės finansinės atsakomybės išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-188/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu.

Pareiškėjas savo patikslintame pareiškime klaidingai interpretuoja principo „teršėjas moka“ aiškinimą, pasisakydamas, kad šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Toks teiginys visiškai neatitinka prieš tai išdėstytų nuostatų ir Teisingumo Teismo praktikos. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad 2012 metų Atliekų deklaravimo  galimybių galutinės ataskaitos duomenys yra seni, neatitinka teisės aktų nuostatų. Pabrėžė, kad ataskaitoje yra atlikti ekonominiai paskaičiavimai, kurie kitais įrodymais yra nepaneigti. Pareiškėjo argumentai, kad vietinė rinkliava nustatyta taip, kad lemia tam tikrų atliekų turėtojų nepagristą išlaidų padengimą, akivaizdžiai neproporcingą dėl jų nekilnojamojo turto ploto ar jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui, kad tokia vietinės rinkliavos mokėjimo sistema sudaro galimybę mažame nekilnojamojo turto plote perduoti tvarkyti didesnį atliekų kiekį ir mokėti kelis kartus mažiau, yra nepagrįsti jokiais įrodymais, paskaičiavimais ar analizėmis, tai yra tik prielaidos ir pareiškėjo nuomonė. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu ar deklaruojamu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčių susidaryti atliekų kiekiu. Taigi Sprendimas neprieštarauja nurodytoms Viešojo administravimo įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo bei Metodikos nuostatoms, o prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) “Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas su prašymu nesutiko, kadangi prašymas dėl norminio akto ištyrimo nepagrįstas visais prašomais aspektais.

Nurodė, kad Nuostatuose nustatyta diferencijuota rinkliavos nustatymo tvarka, kuri užtikrina rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelį, tinkamą principui „teršėjas moka“ įgyvendinti ir tai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą proporcingumo principą. Nuostatuose nustatytu vieninteliu rinkliavos mokėjimo būdu – galinčių susidaryti atliekų kiekio  įvertinimu, savivaldybė  siekia vieningos sistemos, apimančios visą savivaldybės teritoriją. Įvertinus, jog Nuostatuose rinkliavos dydis yra diferencijuotas pagal naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, subjektus, plotą, nekilnojamojo turto naudojimo dažnumą,  atstovas darė išvadą,  kad  numatytas  galintis susidaryti atliekų kiekio apskaičiavimas yra tinkamas siekiamam atliekų tvarkymo sistemos savivaldybėje tikslui įgyvendinti. Teigė, kad iš Europos Sąjungos teisės aktų į nacionalinę teisės sistemą perkeltas ir Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis būtų apskaičiuojamas byloje aptariamu būdu, siejant rinkliavos dydžius su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu. Toks būdas yra ekonomiškiausias. Atstovas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje aiškinamos Atliekų tvarkymo įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, jos dydį apskaičiuojant ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pripažino, kad Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. T3-212 „Dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 papunkčiu pakeistas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2007 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui ir nutarė laikyti jį panaikintu. Teismas nurodė įsiteisėjusį sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Gyvenimas“.

Teismas pažymėjo, kad Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtinti Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai reglamentuoja vietinės rinkliavos apskaičiavimą, vietinės rinkliavos mokėtojų registro sudarymą, vietinės rinkliavos mokėjimą bei apskaitą. Prienų rajono savivaldybės taryba 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T3-212 „Dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 11 punktą, kurio nauja redakcija nustatė vietinės rinkliavos dydį eurais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą, nenumatant galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, nes nustatant atliekų turėtojo perduodamų atliekų kiekį susidaro didelės ekonominės sąnaudos. Taip pat Sprendimo 1.3 papunkčio nauja redakcija išdėstytas priedas „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“.

Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirtos bylos dėl norminių administracinių aktų (ar jų dalių), kurių teisėtumo kontrolė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra priskirta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, teisėtumo. Šiuo atveju teismas neabejojo, kad tiriami Nuostatai yra norminis administracinis aktas.

Pareiškėjas, be kita ko, prašė ištirti, ar Sprendimu pakeistų Nuostatų 11 punktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytą proporcingumo principą, kuriuo nustatyta, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, ta apimtimi, kuria vietinės rinkliavos dydis nustatomas už nekilnojamojo turto plotą, nekilnojamojo turto paskirtį, objektų skaičių, nenumatant galimybės atliekų turėtojams šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį (atiduodamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį)), nes perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymas sudaro dideles ekonomines sąnaudas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas jau yra sprendęs tiek analogiškas, tiek ir iš esmės labai panašias administracines bylas, kuriose buvo tiriama ir Prienų rajono savivaldybės, ir kitų miestų ir rajonų savivaldybių tarybų patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų atitiktis pareiškėjo prašyme nurodytam proporcingumo principui.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas paminėjo reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartis: 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 55–91); 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012,  (Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283) ir 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-689/2013.

Nurodytose analogiškose bylose, spręsdamas bei aiškindamas ir Prienų rajono savivaldybėje, ir kitose savivaldybėse priimtų Nuostatų atitikties įstatymams klausimus, aukštesnės instancijos teismas suformavo teismų praktiką ir tokias teisės aiškinimo taisykles, kurios yra aktualios nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d.). Teismas pažymėjo ir tai, jog šiose nutartyse buvo nurodyta ESTT praktika, pateiktas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aiškinimas, kuris yra aktualus bei taikytinas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Nors teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija darė išvadą, jog kurti naują precedentą ar nukrypti nuo aukščiau minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotų ir šioje analogiškoje byloje nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bendrųjų taisyklių jokio pagrįsto bei objektyvaus nei faktinio, nei teisinio pagrindo nėra.

Viešojo administravimo įstatymo (2007 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija)  3 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.  Pareiškėjo nuomone, Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį (atiduodamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį)), prieštarauja nurodytam principui.

Kaip jau buvo minėta, komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimas gali būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu, remiantis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu. Šioje situacijoje būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintą Metodiką, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d. Vienas iš Metodikos tikslų yra nustatyti dvinarę rinkliavą ar kitokią įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, susidedančią iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (Metodikos 22 punktas). Metodikoje nustatyta, kad pastovioji dedamoji yra pastovioji įmokos dalis, kurią moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys. Jos dydis vadovaujantis Metodikos 25 punkto nuostatomis, nustatomas pagal šias kintamąsias pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas; nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius; gyventojų/darbuotojų skaičius; konteinerių skaičius ir tūris (dydis). Kintamąją dedamąją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga. Jos dydis vadovaujantis Metodikos 29 punkto nuostatomis, nustatomas pagal šias kintamąsias pasirinktinai: naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius ir tūris (dydis); naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnumas; atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svoris. Metodikoje numatyta taikyti dvinarę rinkliavą, susidedančią iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (22 punktas). Kintamoji rinkliavos dedamoji yra tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, ir yra sietina su konkrečiu atliekų turėtojo atiduodamu komunalinių atliekų kiekiu.

Tačiau vertinant tiriamu Sprendimu patvirtintų Nuostatų atitiktį Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo reikalavimui tiriama apimtimi akcentuotina, kad nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, vis tik šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu.

Aukščiau paminėtose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos pažymėjo, kad tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį ir taip pat akcentavo, jog priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, esant objektyviai galimybei nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Tiriamuose Nuostatuose nėra nustatytos jokios tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį. Todėl tokiu atveju lieka neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek tokia paslauga yra verta, nes pagal plotą apskaičiuotų galimai susidarančių atliekų kiekiai gali reikšmingai neatitikti paslaugos teikėjo faktiškai patirtų išlaidų. Be to, tik visiškai vienodos rinkliavos, skaičiuojamos pagal nekilnojamojo turto plotą, nustatymas, kolegijos nuomone, nesudaro jokių sąlygų atliekų turėtojams, rūšiuojantiems bei perduodantiems dalį atliekų perdirbimui ar realizuojant aplinkai ir žmogaus sveikatai nekenksmingu būdu, mokėti už atliekas atitinkamai mažesnį vietinės rinkliavos dydį atžvilgiu tų atliekų turėtojų, kurie naudojasi bendra atliekų šalinimo sistema.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai byloje teigė, kad Nuostatai bei juose įtvirtintas rinkliavos už atliekų tvarkymą būdas pagal vietinės rinkliavos mokėtojų turimą nekilnojamojo turto plotą, kuris tiesiogiai lemia atliekų susidarymo kiekį, yra pats ekonomiškiausias, rinkliavos administravimo kaštai – pigiausi, toks būdas užtikrina visų susidarančių atliekų patekimą į atliekų tvarkymo įrenginius, neskatina atliekas tvarkyti nelegaliais būdais, o nustatyti rinkliavos dydžiai ekonomiškai pagrįsti. Taip pat nurodė, jog sistemos, atsiskaitant už faktinį  ar deklaruojamą komunalinių atliekų kiekį įdiegimas Prienų rajono savivaldybėje yra per brangus, sunkiai įmanomas ir nenaudingas vartotojui, šiuos teiginius grįsdami UAB „Alytaus regiono tvarkymo centras“ parengta 2012 metais ataskaita „Apmokėjimo už atliekų tvarkymą Prienų rajono savivaldybėje, proporcingumo principų taikymas, numatant atliekų deklaravimo galimybes“. Nagrinėjamu apsektu teismas pažymėjo, kad teismas negali svarstyti bei vertinti nustatytos rinkliavos dydžio ekonominio tikslingumo ar pagrįstumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.), bet turi vertinti Nuostatų atitiktį tiriama apimtimi įstatymuose nustatytiems principams. Teismas, vertindamas Nuostatų atitiktį įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui, taip pat negali analizuoti konkrečių atvejų, galinčių atsirasti ar atsirasiančių taikant ginčijamas nuostatas (2012 m. gegužės 18 d. administracinė byla Nr. A662-1480/2012). Nagrinėjamu atveju VAĮ 3 straipsnio 3 punkte nurodytas proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą neturi būti akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Kolegijos nuomone, pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms, nagrinėjamu atveju – atsakovui Prienų rajono savivaldybei. Savivaldybė nurodė, kad rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuojamas fiziniams ir juridiniams asmenims, tačiau objektyvių įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti faktinius atliekų kiekius reikštų visiškai nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus, nepateikė. Atsakovas taip pat neįrodė, jog vykdyti administracinę priežiūrą ir kontroliuoti bei tikrinti, ar faktiniai atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi tik individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas, būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga. Teismo vertinimu, pagal įrodymų vertinimui taikytinas objektyvumo taisykles, nėra pakankamas, objektyvus ir pagrįstas įrodymas, neginčijamai patvirtinantis, jog atliekų turėtojo galimybė mokėti pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį yra sunkiai įmanoma, sudėtinga įgyvendinti ir nenaudinga vartotojui. Be to, pateiktų įrodymų vertinimas tiesiogiai susijęs su ekonominio tikslingumo analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu, t. y. kompleksine ir sudėtinga tiriamąja, analitine ir vertinamojo pobūdžio veikla, tuo tarpu ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis administraciniam teismui draudžia vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Be kita ko, įrodymų vertinimo aspektu teismas pabrėžė ir tai, kad šie įrodymai yra pateikti išimtinai bylos baigtimi suinteresuotos šalies.

Taigi, teismo vertinimu, atsakovo pateikti argumentai dėl šiuo metu taikomos vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos administravimo paprastumo ir ekonomiškumo negali būti vertinami, kaip savaime pagrindžiantys tikrinamo norminio akto atitiktį proporcingumo principui. Tokio vertinimo negali paneigti ir argumentai dėl tariamo faktinio ar deklaruojamo perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymo sudėtingumo bei įtakos atliekų tvarkymo kaštams. Todėl, kolegijos nuomone, atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal deklaruojamą ar faktiškai iš jo surenkamą ir tvarkomą, o ne galintį susidaryti atliekų kiekį eliminavimas nagrinėjamu atveju savaime negali būti pateisinamas nurodytais argumentais bei byloje pateiktais įrodymais. Aplinkybė, jog komunalinių atliekų turėtojai Prienų rajone neturi jokios galimybės vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo iš jų surenkamo ir tvarkomo faktinio ar deklaruojamo komunalinių atliekų kiekio, ne tik eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl šios galimybės įgyvendinimo būdo, masto, apimties ir tvarkos (tai nagrinėjamu atveju priklauso tik atsakovo diskrecijai), bet ir sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą šioje byloje tikrinamą norminį aktą ta apimtimi, kuria nenumatoma visiškai jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Teismas pabrėžė ir tai, kad tiriamajame norminiame akte nebuvo nustatyta tvarka, leidžianti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti ir pagal deklaruojamą atliekų kiekį, laikytina kaip neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai taip pat gali reikšmingai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Konstatuota, kad tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012 taip pat tyrė norminio administracinio akto atitiktį proporcingumo principui ir konstatavo, jog aktas ta apimtimi, kuria nenumatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, kai objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų įmanoma nustatyti atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui.  Teisėjų kolegijos nuomone, Prienų rajono savivaldybės tarybos argumentai nesudaro pagrindo keisti anksčiau suformuotų taisyklių.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai nesudaro pagrindo keisti anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotų taisyklių analogiškose bylose, todėl pripažintina, jog atsakovo Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. T3-212 „Dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 papunkčiu pakeistas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 11 punktas ir 1.3 papunkčiu nauja redakcija išdėstytas priedas „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“, kaip sistemiškai susijęs su Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punktu, ta apimtimi, kuria vietinės rinkliavos dydis nustatomas už nekilnojamojo turto plotą, nekilnojamojo turto paskirtį, objektų skaičių, nenumatant galimybės atliekų turėtojams šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį (atiduodamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį)), nes perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymas sudaro dideles ekonomines sąnaudas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Pagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šios teisinės pasekmės iškyla nepriklausomai nuo to, vienam ar keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Todėl, kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Tokios pačios praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-3/2008, 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-2/2006; 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-01-04/2005).

III.

Atsakovas Prienų rajono savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 140–149), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus tai, jog nėra objektyvios galimybės, nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų, nustatyti deklaruotą ar faktinį atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį Prienų rajono savivaldybėje. Teismas neįvertino, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose situacijos buvo analogiškos, bei to, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus susiformavusią teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011 nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenumato reikalavimo, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje padarė išvadą, jog Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Pirmosios instancijos teismas nepateikė svarių argumentų, kad atsakovo pateikti argumentai yra netinkami, nepakankami ar nepagrįsti. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011 situacija buvo kitokia, nes savivaldybė neteikė argumentų nei įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti deklaruotinus atliekų kiekius reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Tuo tarpu šioje byloje atsakovas nurodė visus tinkamus ir pagrįstus argumentus bei įrodymus, kodėl yra per brangu ir reikia didelių ekonominių sąnaudų, norint nustatyti galimybę komunalinių atliekų turėtojams mokėti už atliekų tvarkymą pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį. Be kita ko, buvo pateikta 2012 m. Galutinė ataskaita „Apmokestinimo už atliekų tvarkymą Prienų rajono savivaldybėje, proporcingumo principų taikymas, numatant atliekų deklaravimo galimybes“, pagrindžianti atsakovo poziciją. Mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog negali vertinti pateiktų įrodymų ekonominio tikslingumo požiūriu. Apibendrindamas pažymi, jog Prienų rajono savivaldybės taryba priėmė antrą norminį aktą, kurio turinys skiriasi nuo pirmojo, bet teismo sprendimai dėl abiejų aktų teisėtumo yra vienodi.

Pažymi, jog šiuo metu teismų praktika yra jau pasikeitusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog vienodos rinkliavos nesudaro jokių sąlygų atliekų turėtojams, rūšiuojantiems bei perduodantiems dalį atliekų perdirbimui ar realizuojant aplinkai ir žmogaus sveikatai nekenksmingu būdu, mokėti už atliekas atitinkamai mažesnį vietinės rinkliavos dydį. Pažymi, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą yra niekaip nesusijusi su atliekų turėtojų pareiga rūšiuoti; nuo to, ar asmuo rūšiuoja atliekas ar ne, nepriklauso ir negali priklausyti vietinės rinkliavos dydis.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, jog ši byla yra norminio akto teisėtumo tyrimo byla, todėl pareiškėjas neprivalėjo argumentuoti, o teismas tirti ekonominių atsakovo sprendimo motyvų. Pirmosios instancijos teismas neperžengė administracinių teismų kompetencijos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad vien faktas, jog atsakovas pakeitė Nuostatus, automatiškai nereiškia, jog buvo laikytasi aukštesnės galios teisės aktų. Atsakovo pateikti įrodymai susiję su laikotarpiu iki Metodikos priėmimo, todėl neaktualūs, vėliau jokie tyrimai atlikti nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimu (I t., b. l. 5–15) ir 2015 m. balandžio 10 d. patikslintu pareiškimu (II t., b. l., 2–11) Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą ištirti:

ar Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. T3-212 „Dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 papunkčiu pakeistas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 11 punktas ir 1.3 papunkčiu nauja redakcija išdėstytas priedas „Vietinės rinkliavos dydis Prienų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“, kaip sistemiškai susijęs su Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punktu, ta apimtimi, kuria vietinės rinkliavos dydis nustatomas už nekilnojamojo turto plotą, nekilnojamojo turto paskirtį, objektų skaičių, nenumatant galimybės atliekų turėtojams šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį (atiduodamų mišrių komunalinių atliekų ištuštinimo dažnumą ar atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorį, mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir tūrį (dydį) ar skaičių, tūrį (dydį)), nes perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymas sudaro dideles ekonomines sąnaudas, neprieštarauja:

1. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio:

• 1 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“;
• 3 daliai ta apimtimi, kuria numatyta, kad savivaldybės, nustatydamos rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš komunalinių atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis;
• 4 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodytais principais;

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydžio nustatymo metodikos:

• 2 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta savivaldybėms pareiga atsižvelgti į šią metodiką, nustatant rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį;
• 22 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad rinkliava turi būti dvinarė, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų;

3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio:

• 1 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;
• 2 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti  oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;
• 3 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus;
• 4 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų;

4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio:

• 2 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti;
• 4 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai;

5. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio:

• 6 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Išnagrinėjęs šį pareiškimą, Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pripažino, kad Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. T3-212 „Dėl Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 papunkčiu pakeistas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2007 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui ir nutarė laikyti jį panaikintu. Teismas nurodė įsiteisėjusį sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Gyvenimas“.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 140–149), kuriame prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

V.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, numato ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis.

Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtent pareiškėjas, teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tokį prašymą nagrinėjantis administracinis teismas (išskyrus išimtinius atvejus, susijusius su būtinybe užtikrinti, kad sprendimas norminėje administracinėje byloje padėtų tinkamai išspręsti individualią bylą, kurią nagrinėjantis teismas nusprendė kreiptis su prašymu ištirti norminio teisės akto teisėtumą) neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu). Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad neretai konkrečios teisės normos turinys bei jos taikymo ypatumai nustatomi ją (normą) analizuojant (aiškinant) kitų teisės normų, įtvirtintų tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose, kontekste. Todėl pastarųjų (reikšmingas) pasikeitimas (panaikinimas) gali iš esmės pakeisti ir tikrinamos norminio administracinio akto normos aiškinimo bei taikymo taisykles, be kita ko, apsprendžiančias šios normos santykį su įstatymu ar Vyriausybės norminiu aktu, kurių atitikčiai ji yra tikrinama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, Administracinė jurisprudencija. 2014, 28, p. 54–64).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 30-1, 30-2 straipsniais įstatymu Atliekų tvarkymo įstatymas buvo papildytas naujais 301 ir 302 straipsniais, įsigaliojusiais nuo 2013 m. liepos 1 d. Be to, Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 buvo patvirtinta Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika. Šiomis įstatymo ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos Metodikos nuostatomis buvo įtvirtintos naujos reikšmingos taisyklės, be kita ko, susijusios su savivaldybės teisės nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą jos teritorijoje įgyvendinimo ribomis (savivaldybės tarybos diskrecijos apimtimi).

Atkreiptinas dėmesys, jog Prienų rajono savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. T3-267 „Dėl Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Minėto sprendimo 2 punktu pripažino netekusiu galios Prienų rajono savivaldybės 2008 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T3-83 2 punktą (su visais Nuostatų pakeitimais ir papildymais). Tačiau Prienų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. priimto sprendimo Nr. T3-267 įsigaliojimas numatytas 2017 m. liepos 1 d. (aptariamo sprendimo 3 p.).

VI.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus pareiškėjo pateiktame pareiškime ir patikslintame pareiškime nurodytus motyvus, pirmiausia konstatuotina, jog pareiškėjas iš esmės kvestionuoja ginčo norminio administracinio akto teisėtumą tiek tuo aspektu, kiek jame nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, tiek dėl jo atitikimo naujoms (įsigaliojusioms nuo 2013 m. liepos 1 d.) Atliekų tvarkymo įstatymo ir Metodikos nuostatoms. Keliamas klausimas, be kita ko, dėl vietinės rinkliavos dydžio susiejimo su nekilnojamojo turto objekto plotu ir nekilnojamojo turto pagrindine tiksline naudojimo paskirtimi, tačiau nenustatant dvinarės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą, susidedančios iš pastoviosios ir kintamosios dalies, kaip tai numatyta Metodikoje. Kitaip tariant, pareiškėjas iš esmės tiek preziumuoja legislatyvinės omisijos buvimą bei, apibrėždamas jos turinį, teigia, jog ši teisinio reguliavimo spraga turėtų būti užpildyta įtvirtinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą mokėtojų galimybę šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, tiek pateikia argumentus dėl ginčo norminio administracinio akto konkrečių punktų teisėtumo, grįsdamas jų neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams.

Šiuo aspektu tai pat pažymėtina, kad pareiškėjo iškeltas ginčo norminio administracinio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam bendrajam proporcingumo principui klausimas yra susijęs su Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu nenumatyti galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį. Tokia norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo apimtis neatsietina nuo savivaldybių tarybų diskrecijos, nustatant aptariamas rinkliavas, ir šią diskreciją apibrėžiančių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatų, įskaitant įsigaliojusių po 2013 m. liepos 1 d., aiškinimo bei taikymo.

Vertinant minėtų naujų Atliekų tvarkymo įstatymo ir Metodikos nuostatų turinį matyti, kad jose įtvirtintas reglamentavimas neabejotinai yra aktualus siekiant atskleisti aptariamos vietinės rinkliavos turinį ir tiesiogiai susijęs su pareiškėjo pareiškime keliamais klausimais. Naujas teisinis reglamentavimas yra reikšmingas ir sprendžiant klausimą dėl galimybės remtis administracinių teismų praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nes sprendime minimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose pateiktos Atliekų tvarkymo įstatymo bei jį lydinčių teisės aktų aiškinimo ir taikymo taisyklės buvo suformuotos pagal iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą.

Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų pareiškėjo procesinių dokumentų matyti, kad jis, be kita ko, kelia ginčijamo norminio administracinio akto (tikrinamo) akto atitikties klausimą naujoms Atliekų tvarkymo įstatymo ir Metodikos nuostatoms. Tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo suformuotu šioje administracinėje byloje atliekamo tyrimo objektu, naujas reglamentavimas teismui pateiktame pareiškime ir patikslintame pareiškime buvo aptartas ir įvertintas, tačiau pirmosios instancijos teismas šia apimtimi ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumo netyrė, tačiau apsiribojo abstrakčiais teiginiais ir nuorodomis į ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Kitaip tariant, motyvuodamas priimtą sprendimą dėl ginčo norminio administracinio akto teisėtumo, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl nenumatytos galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ar faktinį atliekų kiekį, t. y. konstatavo legislatyvinės omisijos ginčo norminiame administraciniame akte buvimą, tačiau nepasisakė dėl atitinkamų konkrečių Nuostatų punktų teisėtumo ir jų atitikimo nurodytoms Atliekų tvarkymo įstatymo ir Metodikos nuostatoms. Taigi konstatuotina, jog teismas neišnagrinėjo ginčo visa apimtimi. Be to, ir toje dalyje, kurioje ginčas buvo nagrinėtas, teismas iš esmės neįvertino reikšmingų pasikeitusio teisinio reguliavimo aspektų, kas buvo būtina remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, Administracinė jurisprudencija. 2014, 28, p. 54–64). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas priimtą sprendimą, rėmėsi išimtinai tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose pateiktomis Atliekų tvarkymo įstatymo bei jį lydinčių teisės aktų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kurios buvo suformuotos pagal iki 2013 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, tinkamai nemotyvuodamas, kaip minėta teismų praktika dera su nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais esminiais teisės aktų pakeitimais.

Pažymėtina ir tai, kad klausimas dėl legislatyvinės omisijos ginčo norminiame administraciniame akte buvimo, kurį sprendė pirmosios instancijos teismas, galėjo būti sprendžiamas tik įvertinus ginčijamame norminiame administraciniame akte įtvirtintų konkrečių normų teisėtumą (jų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams), todėl yra teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą visa apimtimi.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepilnai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ištirti ginčo norminio administracinio akto atitiktį nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, netinkamai taikė aktualias proceso įstatymų nuostatas, todėl minėtas teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 142 str. 1 d.). Nors teismas pasisakė dėl vieno iš pareiškėjo pareiškime išdėstytų aspektų, ši teismo sprendimo dalis taip pat negali būti laikoma pagrįsta, nes negalėjo būti nagrinėjama neišnagrinėjus šioje nutartyje išdėstytų aspektų. Panaikinus Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, bylą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Prienų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                 Veslava Ruskan

                                                                                                                 Vaida Urmonaitė-Maculevičienė