Administracinės bylos Nr. ATP-595-417/ 2012

Teisminio proceso Nr. 4-43-3-00444-2012-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 41.

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Eduardas Maškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos D. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimo, kuriuo D. P. pagal ATPK 127 str. 2 d. skirta vieno šimto litų bauda; pagal ATPK 130 str. 1 d. skirta trijų tūkstančių litų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Remiantis ATPK 33 str. D. P. skirta galutinė subendrina nuobauda – trijų tūkstančių litų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Teismas

n u s t a t ė:

D. P. nuobauda pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. paskirta už tai, kad ji 2012 metų gegužės 27 d., apie 05.30 val., D. P. (duomenys neskelbtini) namo kieme, vairuodama atbuline eiga automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, dėl to kliudė šalia stovintį automobilį „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį M. T.. Autoįvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Po autoįvykio D. P. pasišalino iš įvykio vietos, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 5,6,9,106, 132, 231.1, 231.2,234 punktų reikalavimus.

Administracinėn atsakomybėn patraukta D. P. pateiktame apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimą ir netaikyti teisę vairuoti transporto priemones atėmimo sumažinti piniginės baudos dydį. Nurodo, kad ji apgadino ne M. T. priklausantį automobilį, nes savininkė šios transporto priemonės yra D. T., kuri ir turėjo byloje būti nukentėjusioji. Tačiau jos nuomonės teismas neklausė ir ji byloje nedalyvavo. Apeliantės įsitikinimu, neteisingai nurodyta ir įvykio vieta. Autoįvykis įvyko laukuose priešais Knygnešių gatvės 17 namą, o ne pačioje gatvėje. Todėl mano, jog kadangi automobilių kontaktas buvo ne kelyje ar kitoje viešoje vietoje, o pievoje, tai negalėjo būti traktuojama kaip eismo įvykis, o turėjo būti sprendžiamas tik žalos atlyginimo faktas (draudžiamasis įvykis).

Apeliantės teigimu, išvarydama automobilį nepajuto jokio garso, iš kurio būtų galėjusi suprasti, kad kliudė kitą automobilį. Iš fotonuotraukų ir apžiūros akto matyti, kad
kontaktas buvo toks nežymus, kad ant abiejų automobilių liko nedideli įbrėžimai, todėl tai patvirtina, kad ji nesuprato, kad apgadino kitą automobilį. Tą pačią dieną vakare pastatė automobilį kitoje vietoje. Mano, jog jos veiksmų negalima traktuoti kaip administracinio pažeidimo, kadangi pagal bylos medžiagą matyti, kad ji nesuprato jį padariusi. O jei šis įvykis ir yra administracinis pažeidimas, mano, jog jis turėjo būti nutrauktas dėl mažareikšmiškumo.

Taip pat apeliantė nurodo, jog prašymo nerašyti administracinio nurodymo nebaigė pildyti. Todėl mano, jog policijos pareigūnai atsižvelgę į visas įvykio aplinkybes galėjo nerašyti administracinio protokolo, tačiau to nepadarė, nors ji pripažino savo kaltę; nukentėjusysis nereiškė jokių pretenzijų, tad galėjo dviese, be policijos pagalbos užfiksuoti įvykį ir žalos dydį būtų sprendęs draudimas. Be to, akcentuoja, kad teismas neįvertino, kad žalai atsirasti įtakos turėjo nukentėjusiojo kaltė, kadangi naktį jis netinkamai, per arti pastatė automobilį prie apeliantės transporto priemonės.

Administracinėn atsakomybėn patraukta D. P. taip pat nurodo, kad jei, teismo nuomone, jos veiksmai sudaro administracinio pažeidimo sudėtį, tai skiriant nuobaudą prašo neatimti teisės vairuoti ir sumažinti piniginės baudos dydį pritaikant (duomenys neskelbtini) str., nes vairuoja 27 metus, nėra bausta administracine tvarka, dirba, tačiau maža uždirba, yra darbinga 40 procentų bei turi prižiūrėti kaime gyvenančius uošvius ir teisės atėmimas padarys nepataisomą žalą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apeliantės skunde nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad D. P. pažeidė KET ir tai nulėmė kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės sugadinimą  bei pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Ir šių išvadų apeliantės skundo argumentai nepaneigia.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos. Sprendžiant klausimą, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Kaip matyti iš pačios administracinėn atsakomybėn patrauktos D. P. paaiškinimų, 2012 m. gegužės 29 d. paaiškinime pastaroji nurodo, jog įlipusi į savo mašiną ir pradėjusi važiuoti atbuline eiga, šiek tiek kliudė automobilio „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pavažiavusi apie 10–20 m automobilį pastatė kitoje vietoje, nes jos vairuotame automobilyje nebuvo pakankami benzino, todėl į darbą ėjo pėsčiomis. Tuo tarpu apklausiama 2012- 07-02 teismo posėdžio metu, D. P. paaiškino, jog stengėsi išlaviruoti iš automobilio stovėjimo vietos, nes M. T. automobilis buvo pastatytas itin arti apeliantės. Tačiau kaip D. P. vairuotas automobilis atsitrenkė į M. T., pastaroji nepajuto.

Apygardos teismas, įvertinęs paminėtuosius apeliantės paaiškinimus bei įvertinęs abiem automobiliams padarytus pažeidimus, mano, kad D. P. iš tikrųjų suprato, kad 2012 metų gegužės 27 d., apie 05.30 val., kliudė ir apgadino M. T. automobilį „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tikėdama, kad ankstyvą rytą žmonių aplinkui nebuvo, mačiusių šį faktą, išvažiavo iš įvykio vietos, lengvabūdiškai tikėdamasi išvengti atsakomybės. Būtent dėl šios priežasties ir savo vairuotą automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastatė prie gretimo namo, neįvertindama, kad „Lexus GS300“ vairuotojas apžiūrės netoliese esančias mašinas. Todėl, apygardos teismo nuomone, nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog D. P. sąmoningai, t. y. tyčia, pasitraukė iš įvykio vietos, aiškiai suvokdama, kad kliudė šalia stovėjusį „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Tuo tarpu vertinant apeliacinio skundo argumentą dėl automobilio „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) netinkamo pastatymo, apygardos teismas  pažymi, kad jei dėl M. T. veiksmų pastaroji negalėjo tinkami pajudėti iš vietos savo automobiliu, apeliantė arba galėjo kviesti policijos pareigūnus, kad pastarieji fiksuotų tokį KET pažeidimą, arba vis dėlto važiuoti taip, kad nekliudytų šalia stovinčio automobilio. Bet kokiu atveju, net jei ir tikint, kad automobilis „Lexus GS300“ buvo pastatytas ne visiškai tinkamai, pasitraukimas iš įvykio vietos visiškai nesusijęs su S. T., apeliantės požiūriu, netinkamais veiksmais. Šiuo atveju M. T. veiksmai turėtų įtakos ginčijant kaltę dėl automobilio „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo, jei apeliantė D. P. būtų tinkamai fiksavusi tokius M. T. veiksmus.

Atmestinas ir apeliantės skundo argumentas, kad jos ir M. T. automobilių susidūrimas negali būti vertinamas kaip autoįvykis, nes kontaktas įvyko ne kelyje, o pievoje.

Kelių eismo taisyklės eismo įvykį apibūdina kaip  įvykį kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Tad iš paminėtojo reglamentavimo akivaizdu, kad D. P. subjektyviai, sau naudinga linkme vertindama susidūrimo pobūdį, siekia visais įmanomais būdais išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos nuomone, D. P. veika negali būti vertina ir kaip mažareikšmė. Vertinant veikos mažareikšmiškumą, būtina atsižvelgti į padarytos ar sukeltos žalos mastą įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms. Vieną iš sąlygų vertinant veiksmus, kaip mažareikšmius – šiais veiksmais žala nebuvo padaryta ar padarytoji yra nežymi. Tuo tarpu M. T. veiksmai – policijos pareigūnų kvietimas, kai pats surado mašiną, kuria, kaip įtarė, ir buvo atsitrenkta į jo vairuotą automobilį, aiškiai parodo, kad patirtos žalos jis nevertino kaip mažareikšmės ar nežymios. Todėl sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad ši administracinė byla turėjo būti nutraukta dėl mažareikšmiškumo, nėra teisinio pagrindo. Juolab, kad ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso normos, reglamentuojančios aplinkybes, dėl kurių administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negalima, nenumato mažareikšmiškumo kaip pagrindo, kada Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str.).

Apeliantės įsitikinimu, M. T. negali būti šioje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, nes automobilio savininkas yra D. T.. Tačiau šiuo atveju visiškai nepagrįstas paminėtasis skundo argumentas, kadangi šioje byloje M. T. ir nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. M. T., kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, kaip autotransporto priemonės valdytojas, iškvietė policijos pareigūnus, nurodė, kokie pažeidimai buvo padaryti. O apklausiamas teisme paaiškinimus davė kaip liudytojas, nors formaliai ir buvo įvardytas nukentėjusiuoju.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės skundo argumentas dėl tariamai nebaigto rašyti administracinio nurodymo, kadangi pastarasis ne tik kad nebaigtas rašyti, o net buvo nepradėtas pildyti. Šiuo atveju pati pažeidėja D. P. privalėjo prašyti pareigūnų, kad procesas būtų pabaigtas administraciniu nurodymu, tačiau ji to nepadarė.

Tuo tarpu vertinant apeliantės skundo argumentą dėl (duomenys neskelbtini) str. nuostatų taikymo, apygardos teismas pažymi, jog (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, dėl kurio taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nors skundžiamajame nutarime nurodyta, kad D. P. pripažįsta kaltę, tačiau faktinės bylos aplinkybės, apeliacinio skundo argumentai, aiškiai rodo, kad iš tikrųjų D. P. mano, kad kalčiausias dėl įvykusio yra ne kas kitas, o automobilio „Lexus GS300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas M. T., nes būtent dėl to, kad pastarasis, apeliantės manymu, neteisingai pastatė automobilį, pastaroji į jį atsitrenkė. Todėl sutikti su apylinkės teismo konstatavimu, kad D. P. pripažino kaltę, vargu ar pagrįsta. Tuo tarpu vertinant apeliantės asmeninio gyvenimo aplinkybes – nedidelį darbo užmokestį, rūpinimąsi uošviais – apygardos teismas nevertina jų išskirtinėmis tiek, kad būtų pagrindas švelninti D. P. paskirtąją minimalią nuobaudą dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., kai apeliantė iš esmės net nepripažįsta kaltės.

Vadovaudamasis ATPK 30212str. 1 dalies 1 p., teismas

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjas                                                                                      Eduardas Maškevičius