Civilinė
byla Nr. 3K-3-196/2008
Procesinio
sprendimo kategorija
94.2.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 15 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito
Gurevičiaus ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos Federacinės
Respublikos bendrovės VEKA AG kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2007 m. liepos 12 d.
nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d.
nutarties, kuriomis atsisakyta priimti ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos
bendrovės VEKA AG ieškinį atsakovui UAB „Omnetus“ dėl skolos priteisimo, peržiūrėjimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio pareiškimo esmė
Ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovė VEKA AG Vilniaus
apygardos teisme pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Omnetus“, kuriuo prašė
iš atsakovo priteisti 127 338,37 Lt skolos, 11 747,15 Lt palūkanų bei
6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių
esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. nutartimi atsisakė
ieškinį priimti. Teismas nurodė, kad ieškinį ieškovo vardu padavė neįgaliotas
vesti bylą asmuo, nes iš ieškinį pasirašiusio ir padavusio advokato Milvydo
Pūko pateiktos atstovavimo sutarties neaišku, kas šią pasirašė kliento vardu,
sutartyje neuždėtas bendrovės antspaudas ir nepateikti dokumentai, kad sutartį
pasirašęs asmuo yra įgaliotas sudaryti tokias sutartis. Teismas taip pat
nurodė, kad iš teismui pateiktos Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės
VEKA AG ir UAB „Omnetus“ sudarytos tiekimo sutarties neaišku, koks teismas
turėtų nagrinėti iš šios sutarties kilusį šalių ginčą ir kokios valstybės teisė
turėtų būti taikoma, nes šalių sudarytos pagrindinės sutarties 15 straipsnio 3
dalyje nustatyta, jog ši byla teisminga Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto
teismams ir taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau sutarties 1 priedo 13
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisminių ginčų, įskaitant dokumentinius
procesus, bylas dėl vekselių ir čekių, sprendimo vieta šalių pasirinkimu yra jų
buveinė arba užsakovo buvimo vieta, kuri nagrinėjamu atveju yra Kaune. Be to,
teismas nurodė, jog sutarties priedo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
galioja Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, neatsižvelgiant į Jungtinių Tautų
konvenciją „Dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“. Teismas
nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog šalys susitarė perduoti
ginčą spręsti Vilniaus apygardos teismui. Nesant galimybės nustatyti šalių
susitarimo dėl bylos teismingumo ar arbitruotinumo turinio, taikytinos
bendrosios teismingumo taisyklės, pagal kurias, atsižvelgiant į tai, kad
atsakovo buveinė yra Kaune, o ginčijama suma viršija 100 000
Lt, byla teisminga Kauno apygardos teismui.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės VEKA AG atskirąjį skundą, 2007 m. rugsėjo 20 d.
nutartimi skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad prie atskirojo skundo pridėti papildomi dokumentai įrodo, jog
advokatas Milvydas Pūkas įgaliotas pasirašyti ir pateikti ieškinį ieškovo
vardu. Spręsdama dėl bylos teismingumo, teisėjų kolegija nustatė, kad pagal
šalių sudarytos tiekimo sutarties tekstą sutarties vokiškasis tekstas turi
pirmenybę prieš rusiškąjį. Sutarties 15 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad šiai
sutarčiai ir kitiems šalių tarpusavio teisiniams santykiams taikoma Lietuvos
Respublikos teisė, teisminių ginčų sprendimo vieta – Vilnius, Lietuva.
Rusiškojo sutarties teksto 15 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad sutarčiai ir
kitiems šalių teisiniams santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o
arbitražo teismo vieta yra Vilnius, Lietuva. Sutarties 1 priedo 13 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad teisminių ginčų, įskaitant dokumentinius procesus, bylas
dėl vekselių ir čekių, sprendimo vieta šalių pasirinkimu yra jų buveinė arba
atsakovo buvimo vieta. Atsakovo UAB „Omnetus“ buveinė yra Kaune. Be to, sutarties
1 priedo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad galioja Vokietijos Federacinės
Respublikos teisė, neatsižvelgiant į Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl
tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“. Teisėjų kolegija sprendė, kad,
esant tokiam sutarties nuostatų tarpusavio prieštaravimui, negalima nustatyti sutarties
šalių tikrųjų ketinimų spręsti kilusius ginčus viename ar kitame teisme, todėl
pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokiu atveju reikia
vadovautis bendruoju teismingumu. Pagal bendrąjį teismingumą ieškinys
reiškiamas pagal atsakovo buveinę, kuri yra Kaune. Kadangi ieškinio suma
viršija 100 000 Lt, tai byla teisminga Kauno apygardos teismui. Teisėjų
kolegija pripažino nepagrįstu apelianto argumentą, kad sutartyje nustatytos
ginčų sprendimo sąlygos turi pirmenybę prieš sąlygas, nustatytas bendrovės VEKA
AG bendrosiose pardavimo ir tiekimo sąlygose (sutarties 1 priede). Bendrosios
tiekimo sutarties 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tiekimai bus vykdomi
pagal galiojančias VEKA pardavimo ir tiekimo sąlygas, kurios yra esminė
sudedamoji šios sutarties dalis ir turi privalomąją galią abiem sutarties
šalims, jei toliau šioje sutartyje specialiai nenurodyta kitaip.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovė VEKA AG prašo Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą,
kuriuo pripažinti, kad ieškinys paduotas pagal teismingumo taisykles. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė CK 6.193, 6.194,
6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos sutarčių aiškinimo taisyklių
taikymo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004, 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2007), dėl to netinkamai išaiškino šalių sudarytą
sutartį ir padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos teismingumo:
1)
teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties vokiškojo ir
rusiškojo tekstų santykį. Remiantis CK 6.156 ir 6.194 straipsnių
nuostatų analize, darytina išvada, kad jeigu sutarties tekstas sudarytas
keliomis kalbomis, tai šalys gali susitarti, kuriam sutarties tekstui bus
teikiama viršenybė. Teismas, nustatęs, kad vienam iš sutarties tekstų yra
teikiama viršenybė ir nekyla abejonių dėl šios sąlygos sutapimo su šalių valia,
turi tą sutarties tekstą laikyti viršesniu ir remtis juo kaip aiškiausiai
atspindinčiu šalių valią. Teismai nustatė, kad vokiškasis sutarties tekstas
turi viršenybę prieš rusiškąjį, tačiau prieštaravimų tarp jų neišsprendė ir
neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus. Dėl to teismai neteisingai
konstatavo, kad nėra galimybės išsiaiškinti, ar šalių ginčas nagrinėtinas
teisminėje institucijoje (vokiškasis sutarties tekstas), ar arbitraže
(rusiškasis sutarties tekstas). Lietuvos teisėje galioja bendrasis principas,
pagal kurį civilinius ginčus sprendžia teismai, o šalių susitarimas dėl ginčų
sprendimo arbitraže turi būti aiškiai išreikštas, tačiau šiuo atveju aiškios
arbitražinės išlygos nepadaryta, šalys išreiškė valią dėl sutartinio teismingumo
nustatymo ir nurodė ginčų sprendimo vietą – Vilniuje, Lietuvoje;
2)
teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties ir jos priedų
tarpusavio ryšį. Aiškinant sutartį lingvistiniu ir sisteminiu metodais,
darytina išvada, kad pagrindinės sutarties nuostatos turi pirmenybę prieš
sutarties priedo nuostatas, nes, pirma, sutarties tekste sutarties sąlygoms
teikiama pirmenybė prieš sutarties priedo sąlygas, antra, pagrindinės sutarties
sąlygos buvo šalių derybų objektas, dėl jų buvo tariamasi tarpusavyje, tuo
tarpu sutarties priede įtvirtintos standartinės ieškovo parengtos sąlygos.
Pagal CK 6.187 straipsnio nuostatas, esant
prieštaravimų tarp sutarčių standartinių ir nestandartinių (individualiai
aptartų) sąlygų, pirmenybė teikiama pastarosioms. Apeliacinės instancijos
teismas šios normos netaikė.
2. CPK 32 straipsnyje nustatyta, kad
šalys tarpusavio rašytiniu susitarimu gali pakeisti teritorinį teismingumą. Kadangi
ieškovo ir atsakovo buveinės yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse, tai sprendžiant
jurisdikcijos klausimus turi būti vadovaujamasi ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001
dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
bei vykdymo užtikrinimo, pagal kurio 7 skirsnį (23 straipsnį) taip pat leidžiami susitarimai dėl jurisdikcijos. Be to, Reglamente nustatyta, kad tokia, t. y. šalių susitarta,
jurisdikcija yra išimtinė, jei šalys nebuvo susitarusios kitaip. Šiuo atveju iš
šalių susitarimo matyti, kad visi reikalavimai, nustatyti susitarimui dėl
teismingumo, buvo įvykdyti. Tai, kad šalys nurodė ginčų sprendimo vietą
nenurodydamos konkretaus teismo, nelaikytina susitarimo dėl teismingumo trūkumu,
nes konkretus teismas turi būti nustatomas remiantis bendrosiomis CPK
taisyklėmis. Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-748/2002).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Omnetus“ prašo kasacinį skundą atmesti, o
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas.
Atsakovas nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Nustatyti, kuris
iš sutarties tekstų turi pirmenybę, nėra galimybės, nes juose yra esminių
prieštaravimų. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, esant tokiai
susitarimo dėl teismingumo formuluotei, kai nurodoma tik teismo vieta, tačiau
neįvardijamas konkretus teismas kaip institucija, kuriai šalys deleguoja
spręsti ginčą, taip pat esant neaiškumui, kuriam būtent teismui – arbitražo ar
valstybės nacionaliniam – susitarta perduoti spręsti ginčus, negalima teigti,
jog prorogacinis susitarimas yra tinkamas. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad
negalima nustatyti šalių susitarimo dėl teismingumo turinio, pagrįstai
vadovavosi bendrosiomis teismingumo taisyklėmis.
2.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad sutarties vokiškasis tekstas turi pirmenybę
prieš rusiškąjį. CK 6.196 straipsnyje nurodyta, kad
jeigu sutartis sudaryta dviem ar daugiau kalbų ir kiekvienas sutarties tekstas
turi tokią pat teisinę galią, bet skirtingomis kalbomis surašyti tekstai
neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui. Aiškinant
šalių sutartį pagal sutarčių aiškinimo taisykles, teigtina, kad abu sutarties
tekstai turi vienodą teisinę galią, be to, negalima nustatyti, kuris iš jų
surašytas pirmiau.
3.
Pagal CK 6.193 straipsnio 4
dalį, kai kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas
pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais
sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios
šalies naudai. Taigi šiuo atveju šalių sudarytos sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos atsakovo naudai, nes kasatorius nustatė sutarties standartines
sąlygas. Kasatoriaus teiginys, kad sutarties pagrindinis tekstas turi pirmenybę
prieš jos priedą, yra nepagrįstas, nes pačioje sutartyje toks prioritetas
nenustatytas, priešingai, nurodyta, kad priedas yra esminė sudedamoji sutarties
dalis, o sutarties priedo sąlygos, kaip standartinės ir parengtos ieškovo, turi
būti aiškinamos atsakovo naudai, t. y. konstatuojant, kad ginčas teismingas
Kauno apygardos teismui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutartinio
teismingumo
Teismas, gavęs
suinteresuotos šalies ieškinį, visų pirma privalo išspręsti jo priėmimo
klausimą. Ieškinys, atitinkantis jam keliamus įstatymo reikalavimus, priimamas,
tačiau jeigu teismui pateiktas ieškinys neatitinka jam keliamų įstatymo
reikalavimų, tai teismas atsisako jį priimti. Vienas iš įstatyme nustatytų
atvejų, kada teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, yra aplinkybė, kad byla
neteisminga tam teismui, kuriam ieškinys pateiktas. Nustatęs tokią aplinkybę,
teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį.
Tokia nutartimi teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o tik nustato, ar yra
procesinio teisinio pobūdžio aplinkybės, t. y. prielaidos ieškiniui pareikšti
ir ar suinteresuota šalis, kreipdamasi į teismą, laikėsi įstatymo nustatytų
teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų.
CPK 32 straipsnyje
nustatyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį
bylos teismingumą. Taip yra įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas –
įstatymo šalims suteikiama teisė, t. y. laisvė susitarti dėl bylos
nagrinėjimo kitos vietos, nei turėtų būti nustatoma pagal bendrąsias
teismingumo taisykles. Šalių valia keisti bylos teritorinį teismingumą ribojama
tik įstatyminiu draudimu šalių susitarimu keisti išimtinį ir rūšinį teismingumą
(CPK 32 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu susitarimas šių taisyklių
nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas. Sutartinio
teritorinio teismingumo taisyklės gali būti taikomos ir byloms su tarptautiniu
(užsienio) elementu. Susitarimas dėl teismingumo šalims yra privalomas.
Įgyvendinant šalių autonomijos principą susitariant dėl bylos nagrinėjimo
vietos, šalys gali susitarti ir dėl alternatyvaus teismingumo, t. y. gali
būti susitarta, kad ginčas gali būti nagrinėjamas ne viename, o keliuose šalių
pasirinkimu susitartuose teismuose. Įstatymo nereikalaujama, kad šalys,
susitardamos dėl teismingumo, konkrečiai nurodytų teismo pavadinimą. Vietovės,
kurioje veikia teismas, nurodymas taip pat pripažįstamas tinkamu ir
įgyvendinamu susitarimu dėl teismingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-748/2002).
Kasatorius,
pareikšdamas ieškinį Vilniaus apygardos teisme, vadovavosi šalių pasirašytos
tiekimo sutarties vokiškuoju tekstu, kurio 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas
bylos teismingumas Vilniaus miesto teismams. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus
ieškinys galutinai (t. y. po apeliacinės instancijos teismo korekcijos) buvo
atsisakytas priimti kaip neteismingas Vilniaus apygardos teismui (CPK 137
straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškovui paaiškinta, kad ieškinys,
vadovaujantis bendruoju teismingumu, teismingas Kauno apygardos teismui (CPK 26
straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 29 straipsnis),
t. y. pagal atsakovo – juridinio asmens – buveinę. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai laikė, kad iš šalių bendrosios tiekimo
sutarties ir jos 1 priedo, esant tam tikriems sutarties nuostatų
prieštaravimams, negalima nustatyti tikrųjų sutarties šalių ketinimų spręsti
kilusius ginčus viename ar kitame teisme.
Ieškinio priėmimo
stadija pasižymi tuo, kad jos metu teismas turi tik vienos šalies kreipimąsi į
teismą, dėl to šioje proceso stadijoje kartais sudėtinga absoliučiai tiksliai
išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su ieškinio priėmimu. Šioje proceso
stadijoje teismas neturi galimybės kilusių klausimų išsiaiškinti su atsakovu,
nes jo dar objektyviai (neiškėlus bylos) neegzistuoja, t. y. dar nepradeda
veikti esminis civilinį procesą apibūdinantis principas – audiatur et altera
pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Tai sąlygoja, kad tik esant
akivaizdiems įstatyminiams pagrindams, o ne abejonėms, teismas turi teisėtą
pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, atitinkamai įvardydamas tokio procesinio
veiksmo motyvus bei pagrindą. Kita vertus, jeigu priėmus ieškinį ir iškėlus
bylą teisme paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles, tai
įstatyme yra nustatyta procesinė galimybė, kartu ir teismo pareiga perduoti
bylą nagrinėti kitam, kompetentingam teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalies 4
punktas).
Šioje byloje
spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas
teisingai pažymėjo, kad pagal kartu su ieškiniu pateiktos šalių sutarties 15
straipsnio 1 punktą, kilus abejonių aiškinant atskiras sutarties sąlygas, turi
būti vadovaujamasi sutarties tekstu vokiečių, o ne rusų kalba. To paties 15
punkto 3 dalyje nustatyta, kad teisminių ginčų sprendimų vieta – Vilnius,
Lietuva. Ieškinio priėmimo klausimą sprendusiems teismams abejonių sukėlė tai,
kad sutarties rusiškajame tekste nurodytas kitoks ginčą nagrinėsiantis
subjektas – arbitražo teismas. Tačiau ir šiame tekste teismo dislokacijos vieta
išlieka ta pati – Vilnius. Kita vertus, šalių susitarimo, pagal kurį byla būtų teisminga
ne teismui, bet arbitražui, ieškinio priėmimo klausimą sprendę teismai
nenustatė. Aplinkybė, kad pagrindinėje sutartyje šalių susitarta sutarčiai
taikyti Lietuvos Respublikos teisę, o sutarties priede – kad galioja Vokietijos
Federacinės Respublikos teisė, nedaro įtakos bylos teismingumui.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nutartys yra grindžiamos tik teismų abejonėmis dėl
susitarimo dėl teismingumo turinio, tačiau nenustatyta pagrindų, jog šalių susitarimas
dėl bylos teismingumo prieštarautų įstatymui (CPK 32 straipsnis) arba 2000 m. gruodžio 22 d.
Tarybos reglamentui (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, todėl
nutartys naikintinos, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti iš
naujo Vilniaus apygardos teismui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti
iš naujo spręsti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Sigitas
Gurevičius
Pranas
Žeimys