Baudžiamoji byla Nr. 2K-189-387/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00018-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.8 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio, Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas) ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; BK 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti su nuteistuoju R. T.. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš K. J. buvo nuspręsta išieškoti 180 131 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalis dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo ir nutarta, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš K. J. valstybės naudai išieškoti 171 913 Eur, o iš R. T. valstybės naudai išieškoti 108 881 Eur.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį taip pat buvo nuteistas R. T., iš šio nuteistojo buvo nuspręsta išieškoti 124 144 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kasacinio skundo dėl jo nuteisimo nėra paduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       K. J. ir R. T. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, suburta keliems, tarp jų ir sunkiems, nusikaltimams daryti, kai kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, turi skirtingą vaidmenį, vadovavo juridiniams asmenimis UAB ,,PR“, UAB ,,P“, UAB ,,A“, UAB ,,S“, naudojamiems nusikalstamai veikai – sukčiavimui nuslėpti, ir veikdami bendrininkų grupe su M. V., A. V., D. G., A. S., R. J., L. Č., sukčiaudami pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, 2012 m. vasario mėn. – 2017 m. vasario mėn. Vilniuje tęstiniu būdu pagamino netikrus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelė žala, ir apgaule UAB „LR“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 186 278,33 Eur mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už laikotarpį nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. sumokėjimo bei 122 138,03 Eur pelno mokesčio sumokėjimo už 2012, 2013, 2014, 2015 metus; apgaule UAB „RN“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 5530,50 Eur mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. sumokėjimo bei 1190,78 Eur pelno mokesčio sumokėjimo už 2014 ir 2015 metus; apgaule UAB „SS“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 23 481,05 Eur mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2015 m. gegužės–birželio mėn. laikotarpį sumokėjimo; apgaule UAB „E“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 49 715,00 Eur mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2013 m. gegužės mėn. – 2017 m. sausio mėn. laikotarpį sumokėjimo bei 11 212,00 Eur pelno mokesčio sumokėjimo už 2013, 2014, 2015, 2016 metus; t. y. iš viso panaikino didelės vertės turtinę prievolę – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 265 004,88 Eur PVM ir 134 540,81 Eur pelno mokesčio.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė  

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo K. J. apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir sumažino iš K. J. ir kito nuteistojo R. T. išieškotino konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą: iš K. J. – nuo 180 131 Eur iki 171 913 Eur, iš R. T.– nuo 124 144 Eur iki 108 881 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo pakeisti skundžiamus teismų sprendimus ir panaikinti dalį dėl BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių taikymo, t. y. dėl 171 913 Eur, kaip sumos, atitinkančios konfiskuotino turto vertę, išieškojimo. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Nuteistasis veikė organizuota grupe ne tik su R. T., bet ir kitais juridiniais asmenimis. Taigi, ir žala valstybei – nesumokant įstatymų nustatytų mokesčių – taip pat padaryta bendrais organizuotos grupės veiksmais. Kaip matyti iš bylos duomenų, šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo nebuvo pareikštas. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrininkų nusikalstamais veiksmais padaryta žala buvo atlyginta arba susitarta dėl tokios žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors žala valstybei atlyginta ir byloje nėra pareikšto civilinio ieškinio, tai nepanaikina nei kasatoriaus, nei R. T. gautos naudos iš padarytų nusikalstamų veikų, nes jie nėra niekaip susiję su padarytos žalos atlyginimu ar susitarimu atlyginti tokią žalą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta. Visiškai nesvarbu, kas konkrečiai iš organizuotos grupės narių pagal bendrą susitarimą atlygins ar atlygino bendrai padarytą žalą, todėl papildomai kasatoriui taikytas turto konfiskavimas išieškant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą yra perteklinis veiksmas ir nepagrįstas valstybės praturtėjimas. Apskritai visa ši suma nelaikytina kasatoriaus asmenine nauda, nes uždraustos veikos rezultatas yra visų organizuotos grupės narių. Teismai nenustatė, kad, be tos žalos, kuri atlyginta valstybei, kasatorius būtų turėjęs kokių nors neteisėtų papildomų pajamų, dėl kurių būtų taikytinos BK 72 straipsnio nuostatos.

3.2.                      Kasatorius asmeniškai negalėjo sumokėti valstybei mokesčių už teismų sprendimuose nurodytas bendroves, nes nėra tų mokesčių mokėjimo subjektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš to kyla išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiarioji ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiariojo skolininko atsakomybės taisyklę kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai, kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Įstatyme kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariajam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal kreditoriaus ieškinį subsidiariajam skolininkui.

3.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad, atlyginus žalą valstybei pagal bendrą organizuotos grupės narių susitarimą, ateityje kasatoriui bus pareikšti civiliniai ieškiniai, kurių pagrindu regreso tvarka bus išsireikalauta atitinkama atlygintos valstybei žalos dalis. Pritaikius turto konfiskavimą, juridinių asmenų teisės į atlygintos valstybei žalos dalį bei šios dalies išsireikalavimą iš kasatoriaus įgyvendinimas būtų nepagrįstai apribotas: neaišku, ar tokiu atveju kasatorius apskritai turėtų lėšų priteistai žalos daliai kompensuoti. Be to, juridiniams asmenims pareiškus civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika atlygintos valstybei žalos dalies atlyginimo ir jį patenkinus, kasatoriui pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė neabejotinai įgytų baudos požymių ir neatitiktų baudžiamojo poveikio priemonių tikslų bei nepagrįstai suvaržytų juridinio asmens teises į tokio pobūdžio žalos atlyginimą.

3.4.                      Juridiniai asmenys, kurie buvo šios organizuotos grupės nariai, turėjo mokestinę prievolę valstybei, šią prievolę ir įvykdė iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos, taip atlygindami žalą valstybei. Nesvarbu, kuris iš nusikalstamos veikos bendrininkų atlygino padarytą žalą, kitiems bendrininkams neturėtų būti taikomos BK 72 straipsnio 2, 5 dalių nuostatos. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad BK 72 straipsnio tikslai jau yra pasiekti, nusikalstamu būdu įgytas turtas išimtas iš apyvartos ir grąžintas žalą patyrusiam asmeniui. Šiuo atveju BK 72 straipsnio nuostatų taikymas, kai žala jau atlyginta, iš esmės atitinka nebe baudžiamojo poveikio, o bausmės funkciją. Kasatoriui paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Taigi, jam pritaikius ir BK 72 straipsnio 2, 5 dalių nuostatas bei paskyrus turto konfiskavimą (171 913 Eur), pažeidžiamas non bis in idem (draudimo bausti du kartus už tą patį) principas.

4.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, pagal kasatoriaus skundą pakartotinai ištyręs bei įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir nustatęs, jog atlygis už suklastotų dokumentų pateikimą, pinigų išgryninimą sukčiaujant UAB „SS“ naudai buvo dalijamas ne tarp dviejų (K. J. ir R. T.), o trijų asmenų (įskaitant R. J.), bei nesurinkus pakankamai duomenų apie tikslias sumas, atitekusias nuteistiesiems, vertindamas visas abejones nuteistojo naudai, apeliacine nutartimi patikslino pirmosios instancijos teismo išvadas, sumažindamas kasatoriaus iš nusikalstamos veikos gautą turtinę naudą iki 171 913 Eur. Šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pagrįstos nuteistųjų, kaip įtariamųjų byloje apklaustų liudytojų parodymais, rašytine medžiaga bei kitais teismo pripažintais įrodymais duomenimis, todėl laikyti jas nepagrįstomis nėra teisinio pagrindo.

4.2.                      K. J. iš nusikalstamos veikos gauta nauda sudarė 171 913 Eur. Ši suma nebuvo nukreipta ir negalėjo būti nukreipta nusikalstama veika padarytai žalai (nesumokėtiems mokesčiams) atlyginti, nes mokesčių mokėjimo subjektas yra įmonės, išvengusios joms pagal įstatymą nustatytos turtinės prievolės – mokesčių (PVM ir pelno) sumokėjimo. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys šias aplinkybes patvirtina. Nuteistojo K. J. kartu su bendrininkais nusikalstamais veiksmais padaryta žala buvo atlyginta arba susitarta dėl tokios žalos atlyginimo juridinių asmenų atstovų iniciatyva bei veiksmais.

4.3.                      Teismų praktika kaip vieną turto konfiskavimo tikslų nustato siekį panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, o ne nubausti kaltininką. Atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, konstatuotina, kad asmeniui, kuris pagrįstai nuteistas nusikalstamos veikos padarymu, neturi būti sudarytos prielaidos disponuoti neteisėtai įgytu turtu. Todėl teismai, pripažindami, kad nuteistasis K. J. iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, pagrįstai jam pritaikė baudžiamo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Baudžiamasis įstatymas, būtent BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalys, pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus teiginiai dėl non bis in idem (dvigubo nubaudimo) principo pažeidimo nepagrįsti.

4.4.                      Atmestini kasatoriaus teiginiai dėl tariamai galimų civilinių ieškinių, kurių pagrindu regreso tvarka iš K. J. gali būti išreikalauta atitinkama atlygintos valstybei žalos dalis, taip iškreipiant, anot kasatoriaus, turto konfiskavimo taikymą bei sudarant prielaidas dvigubam nubaudimui. Kaip jau buvo minėta, nusikalstamais veiksmais padarytą žalą atlygino arba dėl jos atlyginimo susitarė kiti su padarytais nusikaltimais susiję asmenys, įstatymu įpareigoti sumokėti mokesčius, o ne nuteistasis K. J.. Pats kasatorius niekaip nėra susijęs su padarytos žalos atlyginimu ar su susitarimu atlyginti tokią žalą. Byloje taip pat nenustatyta, kad jis mokesčių sumokėjimo išvengusiems subjektams būtų grąžinęs iš nusikalstamos veikos gautą naudą. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo motyvams, jog nagrinėjamu atveju žalą patyręs subjektas (valstybė, veikianti per atitinkamą instituciją) neturi pagrindo iš nuteistojo K. J., kaip ir kito nuteistojo R. T., reikalauti nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Be to, šiuo atveju žalos atlyginimas bei susitarimas dėl žalos atlyginimo nepanaikino K. J. gautos naudos iš padarytų nusikalstamų veiksmų. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinę nutartį bei panaikinti kasatoriui K. J. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – nėra teisinio pagrindo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo K. J. kasacinis skundas atmestinas.

6.       Šioje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nekyla: K. J. (ir kitas nuteistasis), veikdamas kaip juridinių asmenų vadovas, kitų įmonių vadovams pasiūlė už atlygį pateikti PVM sąskaitas faktūras, kuriose bus įrašyti melagingi duomenys apie šioms bendrovėms parduotas paslaugas, tai, atlikus kitus veiksmus, leis sumažinti valstybei mokėtinus mokesčius. Įgyvendinant šį planą buvo organizuojamas netikrų dokumentų pagaminimas, juose pateikta melaginga informacija, kad iš K. J. (ir kito nuteistojo) valdomų įmonių buvo įsigyjama paslaugų. Gavęs banko pavedimus K. J. (ir kitas nuteistasis) šias lėšas išgrynindavo ir pasidalindavo tiek su kitu nuteistuoju, tiek su tariamas paslaugas iš jų įsigijusių įmonių vadovais. K. J. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; BK 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį; BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Kaltės ar nuteisimo pagrįstumo klausimai kasaciniame skunde nėra keliami.

7.       Kasaciniame skunde keliamas išimtinai teisės aiškinimo klausimas – nesutinkama su BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – paskyrimu. Kasatorius teigia, kad ši jam paskirta priemonė atlieka jo nubaudimo funkciją ir yra paskirta nepagrįstai, nes žala, atsiradusi dėl nusikalstamų veikų, kuriose jis dalyvavo, padarymo, buvo atlyginta, joks civilinis ieškinys jam nebuvo pareikštas, todėl nėra jokio pagrindo iš jo konfiskuoti 171 913 Eur.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

8.       BK 72 straipsnyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Pagal šio straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

9.       Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-143-976/2019). Uždraustos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos.

10.       Kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-942/2015). BK 72 straipsnio imperatyvas konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą (nusikalstamu būdu gautą turtą ar iš šio turto naujai įgytą ekonominę vertę turintį turtą) suponuoja teismo pareigą baigiamajame akte išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę. Nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-7-96/2012, 2K-196-788/2017, 2K-65-648/2021). 

11.       Vienas pagrindinių turto konfiskavimo tikslų taip pat yra ir principo ex injuria jus non oritur užtikrinimas. Nors šis bendrasis teisės principas labiau plėtojamas civilinėje teisėje, tačiau savo turiniu aktualus ir baudžiamojoje teisėje. Su baudžiamosios teisės paskirtimi ir funkcija nebūtų suderinami atvejai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iš to dar galėtų gauti naudos. Nusikalstamos veikos padarymas, kaip minėta pirmiau, negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, todėl nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių.

12.       Nagrinėjamu atveju kasatorius teisingai nurodo, kad jam joks civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, o bendrininkų nusikalstamais veiksmais padaryta žala buvo atlyginta arba susitarta dėl tokios žalos atlyginimo. Tačiau tai nepašalina BK 72 straipsnio taikymo pagrindo. Akivaizdu, kad nuteistasis gavo finansinės naudos iš savo nusikalstamų veikų, nes dalį už tariamas paslaugas jo valdomoms įmonėms pervestų pinigų jis pasiliko sau. Byloje nesant ginčo dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų, akivaizdu, kad jo pajamos yra gautos būtent dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tokiu atveju esminės reikšmės neturi aplinkybė, kad civilinis ieškinys jam nebuvo pareikštas, nes, kaip pažymima ir kasaciniame skunde, ne nuteistasis, o kitų kartu su juo veikusių ir tariamai paslaugas pirkusių įmonių vadovai išvengė pareigos sumokėti mokesčius, todėl jie ir turėjo atlyginti valstybei padarytą žalą.

13.       Taip pat pažymėtina, kad civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese yra civilinio ieškovo teisė, o ne pareiga (BPK 109 straipsnis), todėl civilinio ieškinio nepareiškimas (net ir esant teisiniam pagrindui jį pareikšti) nedaro įtakos sprendžiant dėl turto konfiskavimo pagrįstumo per se (paties savaime). Civilinio ieškinio pareiškimas gali turėti įtakos sprendžiant turto konfiskavimo dydį konkrečioje byloje: kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo yra neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2011, 2K-58-511/2020). Vis dėlto nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai nusprendė, kad civilinio pobūdžio reikalavimo, nukreipto prieš nuteistąjį, nebuvimas nepašalina nei jo kaltės dėl nusikaltimų padarymo, nei fakto, kad jis gavo naudos iš savo neteisėtų veiksmų.

14.       Analogiškai vertinama ir ta aplinkybė, kad dėl nesumokėtų mokesčių atsiradusi žala buvo pašalinta (ją atlygino, dėl atlyginimo susitarė tariamai paslaugas pirkusios įmonės). Žalos atlyginimo faktas yra svarbus subjektams, kurie išvengė pareigos sumokėti mokesčius. Pažymėtina, kad K. J. neturėjo pareigos sumokėti mokesčius kitų asmenų valdomų įmonių vardu, todėl šių įmonių ir mokesčių administratoriaus tarpusavio santykiai nėra esminiai sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo nuteistajam.

15.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje svarbiausias yra turto (kuris konfiskuotas iš nuteistojo) nusikalstamos kilmės aspektas, nes, kaip jau buvo minėta, pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas konfiskuotinu turtu laikomas tik šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Tai, kad nuteistasis gavo finansinės naudos dėl savo neteisėtų veiksmų, patvirtino ir pats K. J. nurodydamas, kokias pinigų sumas (dalį) jis pasilikdavo sau. Akivaizdu (tai nustatė abiejų instancijų teismai) ir tai, kad K. J. nuteistas pagal kelis BK straipsnius, taip pat ne tik dėl sukčiavimo, bet ir dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos bei dokumentų klastojimo. Lėšos, kurios buvo konfiskuotos, būtent ir buvo gautos darant šias nusikalstamas veikas, todėl teismai, taikydami K. J. turto konfiskavimą, teisės taikymo klaidos nepadarė.

16.       Tik pritaikius turto konfiskavimą gali būti tiek atkurta sąžininga ekonominė pusiausvyra, tiek užtikrinta, kad nusikalstamos veikos padarymas kaltininkui nebūtų naudingas. Priešingu atveju, nekonfiskavus neteisėtu būdu gauto turto, nuteistasis, nors ir būtų nuteistas kriminaline bausme (šiuo atveju – laisvės atėmimu atidedant jo vykdymą), liktų praturtėjęs dėl savo nusikalstamų veiksmų. Tokia praktika ne tik neatitiktų turto konfiskavimo paskirties, bet ir būtų socialiai nelogiška bei neteisinga, sumenkintų baudžiamosios atsakomybės svarbą.

17.       Kasatorius nepagrįstai teigia, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis negali būti aiškinama kaip viena iš nubaudimo formų. Visų pirma, jau pats šio instituto pavadinimas – baudžiamojo poveikio priemonės – suponuoja, be kita ko, ir baudžiamąjį jų pobūdį. Antra, teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatos, kad bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinamos kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53-1073/2019, 2K-143-976/2019).

18.       Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), o bausmės paskirtis, be kitų, yra nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nuteistojo nusikalstami veiksmai šioje byloje buvo daromi turint tikslą pasipelnyti ir šį tikslą nuteistasis pasiekė. Nekonfiskuojant turto, gauto darant nusikalstamas veikas, liktų neįgyvendinti baudžiamosios atsakomybės tikslai. Svarbu pažymėti, kad jau darydamas nusikalstamas veikas K. J. suprato veikiantis neteisėtai, buvo sukūręs veikimo schemą, su kitu nuteistuoju aptaręs pinigų pasidalijimo proporcijas. K. J. neabejotinai suprato, kad gautos pajamos yra neteisėto pobūdžio ir kad jis neturi teisės nei šių lėšų pasilikti, nei kitaip jomis disponuoti. Nuteistasis neturėjo jokio teisėto pagrindo tikėtis, kad nusikalstamu būdu gautos pajamos, išaiškėjus nusikalstamų veikų faktui, gali būti pripažintinos teisėta jo nuosavybe.

19.       Kasatorius principo non bis in idem pažeidimą aiškina tuo, kad jam paskirta priemonė – turto konfiskavimas atlieka jo nubaudimo funkciją, tarsi dubliuoja paskirtą laisvės atėmimo (jos vykdymą atidedant) bausmę, be to, pastato nuteistąjį į nepagrįstai sunkią padėtį dėl to, kad ateityje jam gali būti pareikšti civiliniai ieškiniai ir ta pinigų suma, kuri yra konfiskuojama, bus iš jo išieškota dar ir civilinio proceso tvarka. Šie kasatoriaus argumentai atmestini. Dėl turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, santykio su bausme šioje nutartyje teisėjų kolegija jau pasisakė. Kasatoriaus prielaida dėl civilinių ieškinių, kurie gali būti jam pareikšti, yra deklaratyvi, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl galimo panašaus pobūdžio reikalavimo pagrįstumo civilinės teisės prasme.

20.       Įvertinusi visumą pirmiau pateiktų argumentų ir išaiškinimų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 
K. J. turto konfiskavimas pritaikytas pagrįstai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent konfiskuoto turto suma nuteistasis buvo praturtėjęs darydamas nusikalstamas veikas, todėl turto konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino BK 72 straipsnio nuostatas ir nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos labiau, nei tai nustatyta įstatymu. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės neteisingumo yra deklaratyvūs ir nepaneigia nei nusikalstamos nuteistojo pajamų kilmės, nei jų konfiskavimo būtinumo, todėl kasacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo K. J. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                Eligijus Gladutis

                                                                        Artūras Pažarskis

                                                                        Algimantas Valantinas