Civilinė byla Nr. 3K-3-177-687/2015
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14186-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 52.1; 54.1; 84; 114.8.2; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Auster ir Ko“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Auster ir Ko“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Terra IT“ dėl lėšų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai dėl ginčo santykių kvalifikavimo ir sutarties vykdymo, įrodymų vertinimo bei prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčių faktų.
Ieškovas UAB „Auster ir Ko“ prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Terra IT“ 33 748 Lt (9774,10 Eur) ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2006 m. lapkričio 20 d. šalys sudarė sutartį Nr. 20061120-01, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sukurti autorinį kūrinį – internetinę parduotuvę www.auster.lt. Ieškovo teigimu, jis tinkamai įvykdė sutarties 6.1 punkte nustatytus įsipareigojimus sumokėti už autorinį kūrinį, tačiau atsakovas ieškovui objekto neperdavė, t. y. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. 2009 m. balandžio 7 d. ieškovas atsakovui pateikė pretenziją dėl sutarties sąlygų dalinio nevykdymo, kurioje nurodė, kad atsakovo pateiktas bandyti kūrinio variantas neatitinka sutarties specifikacijoje aptartų programinių reikalavimų, ir paprašė nustatyti neatliktų darbų kainą, ją suderinus su ieškovu, sumažinti sutarties kainą. 2011 m. gegužės 16 d. ieškovas vėl pareiškė atsakovui pretenziją, nurodydamas, kad, atsakovui neįvykdžius sutarties reikalavimų, nuo 2011 m. birželio 18 d. vienašališkai nutraukia 2006 m. lapkričio 20 d. sutartį, prašė iki 2011 m. birželio 28 d. grąžinti sumokėtą sumą, tačiau atsakovas pinigų negrąžino.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 20 d. sutartimi ieškovas UAB „Auster ir Ko“ įsipareigojo priimti tinkamai sukurtą kūrinį, pasirašydamas darbų perdavimo–priėmimo aktą, sumokėti sutartyje nustatytą kainą dalimis joje nustatyta tvarka pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras (sutarties 4.1, 4.2, 6 punktai). Sutarties priede – Darbų specifikacijoje – buvo nurodyti atitinkami darbai ir atskirai – jų kaina. Pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad už atliktus darbus ieškovui UAB „Auster ir Ko“ 2007 m. sausio 30 d. – 2008 m. balandžio 15 d. laikotarpiu buvo išrašytos 33 747,62 Lt (9773,99 Eur) PVM sąskaitos faktūros. 2006 m. gruodžio 5 d. – 2007 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo nurodymais ieškovas sumokėjo sutarties kainą – 33 747,62 Lt (9773,99 Eur). 2007–2008 m. šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina vykdytus darbus ir korekcijas pagal tarpusavio susitarimą. 2008 m. balandžio 28 d. atsakovas surašė atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą, šio ieškovas UAB „Auster ir Ko“ nepasirašė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad byloje buvo paskirtos ekspertizės, tačiau ekspertai neatsakė į esminius klausimus, t. y. kokie trūkumai kliudo veikti internetinei parduotuvei. Teismas vadovavosi 2012 m. balandžio 5 d. antstolio Donato Kisieliaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, fiksuojančiu, kad atsakovo direktorius prisijungia prie ieškovo vidinio serverio ir jame peržiūri įdiegtą internetinę parduotuvę. Teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog iki 2012 m. balandžio 5 d. ieškovo vidiniame serveryje buvo įdiegta internetinė parduotuvė www.auster.lt. Bylos nagrinėjimo metu (iki papildomos ekspertizės skyrimo) ieškovai neneigė, kad parduotuvė buvo įdiegta į jų vidinį serverį ir tik po papildomos ekspertizės bendrovės atstovė teigė, jog ji nebuvo įdiegta. Tai, kad parduotuvė buvo įdiegta, patvirtina teismui pateikti atsakovo rašytiniai įrodymai, kuriuose patvirtinamas parduotuvės dizainas, tariamasi dėl duomenų importo į programą „Pragma“, taip pat šalių susirašinėjimai dėl rastų klaidų bei pastabų, pateikta informacija, kad 2008 m. spalio 16 d. ieškovas prašė perkelti projektą į jo nurodytą serverį. Tai, kad parduotuvė buvo įdiegta, patvirtina ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. galutinis sprendimas (civilinė byla Nr. 2-11141-429/2009), kuriame ieškovas teigia, kad nesklandumai iškilo internetinei parduotuvei pradėjus veikti, taip pat 2011 m. gegužės 16 d. ieškovo pretenzija atsakovui dėl sutartinių prievolių nevykdymo. Teismas nurodė, kad atsakovas prašė skirti ekspertizę, turėdamas tikslą nustatyti, ar buvo ištrinta įdiegta internetinė parduotuvė, tačiau ieškovas nurodė, kad nesutinka su ekspertizės skyrimu, ir atsisakė pateikti kietąjį diską. Ieškovo nesutikimas skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar buvo įdiegta internetinė parduotuvė, teismo vertinimu, prilygsta atsakovo tvirtinimui, kad ji buvo ištrinta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, atsakovo teigimu, parduotuvė buvo įdiegta du kartus, atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad neprieštarauja įdiegti internetinę parduotuvę dar kartą, tačiau ieškovui šis pasiūlymas buvo nepriimtinas, tai patvirtina, kad jam internetinė parduotuvė nereikalinga, todėl jis reikalauja grąžinti pinigus. Teismo sprendimai, priimti kitose civilinėse bylose, patvirtina, kad svetainė buvo sukurta ir ji veikė, tačiau galbūt su trūkumais, nors ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokie buvo nustatyti trūkumai, ką reikia patobulinti, kas trukdo naudotis internetine parduotuve, nepateikė duomenų apie patirtus nuostolius. Teismas konstatavo, kad ieškovas nevykdė CK 6.200 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos bendradarbiauti, todėl atsakovas neturėjo galimybės pakartotinai instaliuoti programos ar ištaisyti trūkumų, jei jie būtų buvę nurodyti. Teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą ir nepagrįstą (CPK 178 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir paliko Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjų kolegija rėmėsi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, CK 6.156 straipsniu, nurodė, kad sutartimi šalys aiškiai apibrėžė sutarties dalyką – sukurti internetinę parduotuvę ir visas autorines teises perduoti užsakovui, taip pat apmokyti dirbti su svetainės turinio valdymo sistema; sutartis turi autorinės, paslaugų ir rangos sutarčių bruožų (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalis, CK 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.716 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas kūrinį buvo gavęs, apžiūrėjo, mėgino juo naudotis, tačiau nebuvo patenkintas atlikto darbo rezultatu. Internetinė parduotuvė veikė iki 2012 m. balandžio 5 d. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-11141-429/2009; Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi paliktas nepakeistas) konstatavo, kad UAB „Auster ir Ko“ nesugebėjo pakankamai nuodugniai išreikšti savo pageidavimų specifikacijoje, o išsamiai juos suformulavo tik po to, kai internetinė parduotuvė jau pradėjo veikti. 2013 m. liepos 24 d. ekspertizės aktu nustatyta, kad internetinė parduotuvė neveikė 2013 m., nes nurodytu IP adresu yra prijungtas maršruto parinktuvas, todėl pateikiama išvada, kad techninės galimybės įdiegti internetinę parduotuvę ir palaikyti jos veikimą nėra. 2013 m. spalio 22 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad nurodytu metu UAB „Auster ir Ko“ terminaliniame serveryje internetinė parduotuvė neįdiegta. Taigi internetinė parduotuvė buvo sukurta, perduota ir pradėjo veikti, tikėtina, veikė mažiausiai iki 2012 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovui pareiškus prašymą dėl UAB „Auster ir Ko“ serverio ekspertizės atlikimo, siekiant nustatyti, ar internetinė parduotuvė vis dėlto buvo įdiegta, ar vėliau buvo ištrinta, ir ieškovo atstovams su tokiu prašymu nesutikus, pagrįstai šias aplinkybes vertino kaip pripažinimą, jog internetinė parduotuvė buvo įdiegta. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patvirtino, kad šalys bendradarbiavo, buvo atvykę specialistai, kurie įdiegė internetinę parduotuvę, viską darė, kad parduotuvė veiktų, tačiau ji buvo su trūkumais, darbai užtruko labai ilgai, ieškovas laiko, kad jos iš viso nebuvo. Nors darbų rezultatas ieškovui buvo perduotas, 2011 m. gegužės 16 d. pretenzija Nr. 20/0511 UAB „Auster ir Ko“ pranešė atsakovui, kad sutartį nutraukia vienašališkai, pareikalavo, kad UAB „Terra IT“ grąžintų sumokėtą sumą, argumentuodamas tuo, kad sukurto kūrinio šis neperdavė. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad internetinė parduotuvė buvo sukurta ir pateikta ieškovui įvertinti. To neneigia ir ieškovas, nurodydamas ieškinyje, jog atsakovas sukūrė svetainę, kuri iš dalies neatitiko specifikacijos ir ieškovo pageidavimų. Ieškovui teigiant, kad sutartis nebuvo įvykdyta, nes sukurtas kūrinys neperduotas, nors aiškiai pripažįstant, kad kūrinys buvo sukurtas ir perduotas, tik su trūkumais, ieškinys pagrįstai atmestas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija taikė rangos teisinių santykius reglamentuojančias teisės normas – CK 6.662 straipsnio 1 dalį, 6.694 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad ginčo atveju yra surašytas aktas dėl darbų perdavimo, ieškovo nepasirašytas, tačiau tai nereiškia, kad nustatytos vertės darbai ieškovui neperduoti. Ieškovas keletu išankstinių mokėjimų sumokėjo visą sutarties kainą dar iki šio akto sudarymo. Ieškovui aktas išsiųstas registruotu laišku. Nei akte, nei kokiame nors kitame dokumente, datuotame po akto surašymo (t. y. po 2008 m. balandžio 28 d.), nėra išreikšta motyvuoto atsisakymo visiškai ar iš dalies priimti akte nurodytus darbus, nesinaudota darbo rezultato trūkumų šalinimo institutu. Taigi ieškovas faktiškai priėmė darbus, nurodytus atsakovo 2008 m. balandžio 28 d. atliktų darbų akte. Atsakovas sukūrė sutarties objektą ir perdavė jį ieškovui, todėl atsakovas nepažeidė sutartinių įsipareigojimų, turėjo teisę gauti atlyginimą už atliktą darbą pagal sutartį.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo UAB „Terra IT“ 33 748 Lt (9774,10 Eur) ir 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl netinkamo šalių santykių kvalifikavimo. Ieškovas remiasi CK 1.111 straipsniu, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 2 straipsnio 18, 19 dalimis, 50 straipsnio 1 dalimi, ES Tarybos 1991 m. gegužės 14 d. direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (su pakeitimais) 1 straipsniu, nurodo, kad pagal įstatymą kūrinių, kaip autorių teisių specifinių objektų, apyvartai taikomi specialūs reikalavimai ir netaikytinos teisės normos, siejamos su materialaus rezultato sukūrimu ir perdavimu. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.644 straipsnį, išaiškino, kad rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Archyvą ir dokumentų tvarkytojai“ v. UAB „Tamro vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-543/2012). Tam, kad rangovas įgytų teisę į užmokestį, jis turi būti atlikęs visus ar bent dalį darbų. Kadangi autorių teisių objektai yra nematerialūs, tai jiems iš esmės negalima taikyti teisės normų, reglamentuojančių materialaus rezultato sukūrimą. Rangos institutas, įskaitant darbų perdavimą–priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pritaikytas būtent fiziškai egzistuojančių objektų apyvartai, iš rangos teisinių santykių kylantys ginčai atsiranda būtent dėl fizinių daikto trūkumų, bet ne dėl kūrinio sukūrimo. Autorių teisių į kūrinį perleidimo atveju taikytinos specialios taisyklės, bet jų teismai netaikė. Ieškovas remiasi ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, 39 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad šalys pasirašė sutartį dėl kūrinio sukūrimo (sutarties 1.1, 2.1 punktai). Sutarties objektas neturėjo jokios materialios išraiškos, todėl šalių pasirašytai sutarčiai rangos teisinius santykius reglamentuojančios CK normos negalėjo būti taikomos. Darbų specifikacijoje aprašytos savybės, kuriomis turi pasižymėti internetinė parduotuvė, o ne darbų etapai, kas yra įprasta rangos sutartims. Tarp šalių niekada nekilo ginčas dėl sutarties objekto, t. y. kad ieškovas užsakė autorinio kūrinio sukūrimą, o ne darbų atlikimą. Taigi šalys susitarė dėl intelektinės veiklos rezultato sukūrimo ir šalių sutartis buvo ne rangos, bet autorinė kūrinio užsakymo sutartis su paslaugų sutarties elementais. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Satnetas“, bylos Nr. 3K-3-61/2010). Šios kasacinio teismo nutarties išaiškinimus atitinka ir tai, kad intelektinės veiklos rezultatas, kaip civilinės apyvartos objektas, perduodamas visas ir nedalomas, t. y. šalims sutarus dėl kūrinio perdavimo, jis turi pasižymėti tam tikromis šalių sutartomis savybėmis, jei ne, tai kūrinys negali būti laikomas civilinės apyvartos objektu (įsigyjant kompiuterinę programą, įsigyjama ji visa, o ne dalis, nes intelektinės veiklos rezultato dalis negali atlikti tų funkcijų, kurioms yra skirtas visas intelektinės veiklos rezultatas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovo sukurtas kūrinys buvo perduotas ieškovui, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas sutarties sąlygas atitinkančio kūrinio niekada neperdavė, jis nebuvo nei priimtas, nei sukurtas, o atsakovas, gavęs avansą, bandė vietoj sutarto kūrinio ieškovui perduoti nefunkcionalų kompiuterinių duomenų rinkinį.
Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl rangos ir paslaugų sutarčių institutų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Archyvą ir dokumentų tvarkytojai“ v. UAB „Tamro vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-543/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013), nurodo, kad nagrinėjamu atveju sutarties rezultatas nebuvo pasiektas – sutarties sąlygas atitinkantis kūrinys nebuvo sukurtas ir perduotas ieškovui, todėl net ir atsakovą laikant rangovu konstatuotinas sutarties pažeidimas nepasiekus rezultato.
Be to, net jei sutarčiai ir galėtų būti taikomos rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, tai tik pagal analogiją, tačiau pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių teisės normų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šalių autorinei sutarčiai taikė statybos rangos nuostatą, reglamentuojančią materialaus objekto sukūrimą statybos būdu, taigi lex specialis, todėl pažeidė CK 1.8 straipsnio 3 dalį.
2. Dėl res judicata principo pažeidimo. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R. , bylos Nr. 3K-3-214/2008), nurodo, kad Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 21 d. įsiteisėjusia nutartimi dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-452-260/2010 konstatavo, jog UAB „Terra IT“ neperdavė kūrinio UAB „Auster ir Ko“. Šioje byloje Kauno apygardos teismas skundžiama nutartimi, nepaisydamas faktų prejudicijos ir res indicata principo, nurodė, kad atsakovas sukūrė sutarties objektą ir perdavė ieškovui. Ieškovas pažymi, kad abiejose bylose sprendžiama dėl šalių tų pačių santykių. Taigi tas pats teismas dėl tos pačios faktinės aplinkybės dviem įsiteisėjusiais sprendimais pateikė priešingas išvadas; šiuo metu nėra aišku, ar teisiniu požiūriu kūrinys buvo perduotas.
Ieškovas remiasi teismo sprendimu, turinčiu prejudicinę galią, kuriame nustatytų aplinkybių pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė pareigą ieškovui įvardyti programos trūkumus, konstatavo, jog trūkumai ieškovo nenurodyti, nors iš ankstesnių teismų sprendimų akivaizdu, kad jie nustatyti ir įvardyti Papildomoje darbų specifikacijoje, jų įrodinėti nereikia. Ieškovas niekada nepripažino, kad kūrinys buvo sukurtas ir perduotas, tik su trūkumais. Priešingai, ieškovas procesiniuose dokumentuose visada vadovavosi ankstesniais teismų sprendimais, pagal kuriuos buvo sukurta tik nefunkcionali kūrinio dalis, o ne visas kūrinys su trūkumais.
3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija „Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. J. Š. , bylos Nr. 3K-3-269/2012; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014; kt.); dėl eksperto išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. R. v. R. T. , bylos Nr. 3K-3-20/2007), nurodo, kad byloje buvo skirtos net dvi ekspertizės, kurių išvadomis patvirtinta, jog internetinė parduotuvė visiškai nefunkcionuoja, tačiau teismai jomis nesivadovavo, nurodė, kad internetinė parduotuvė buvo perduota ieškovui. Ieškovas pažymi, kad autorių teisė apskritai nenustato jokio trūkumų šalinimo instituto, kuris būdingas materialaus objekto statybos santykiams. Be to, teismas avansinius mokėjimus prilygino patvirtinimui apie sutarties įvykdymą, taip iš esmės paneigdamas avanso prasmę ir funkcijas.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nustatė, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad pagal byloje esantį šalių susirašinėjimą internetu tarp šalių vyko nuolatinis bendradarbiavimas, susitikimai, turint tikslą išsiaiškinti internetinės svetainės kūrimo problemas. Taigi teismai, spręsdami, kad sutartyje nurodytas kūrinys (internetinė parduotuvė) buvo perduotas ieškovui, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnis).
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo santykių kvalifikavimo
Kasatorius (ieškovas), nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų sprendimu nagrinėjamoje byloje taikyti rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kelia tinkamo šalių santykių kvalifikavimo klausimą, nurodo, kad teismai ginčo atveju turėjo taikyti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, pasisako dėl bylos atveju taikytinos teisės.
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl jų teisių ir pareigų, nustatytų 2006 m. lapkričio 20 d. sudarytoje sutartyje, vykdymo. Sudarydamas šią sutartį atsakovas įsipareigojo sukurti autorinį kūrinį – internetinę parduotuvę www.auster.lt (kūrinį) pagal Darbų specifikaciją (priedas Nr. 1) ir sutartyje aptartomis sąlygomis, perduoti šio darbo rezultatus kasatoriui naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis, o kasatorius – priimti tinkamai sukurtą kūrinį, sumokėti sutartyje nustatyto dydžio atlyginimą. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad sutarties dalykas laikomas autorinių teisių objektu. Šalys sutartyje aptarė turtinių teisių į sukurtą kūrinį perdavimą kasatoriui pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti užsakovui sutartyje nurodytas autorių turtines teises į kūrinį arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį nurodant kūrinio naudojimo būdą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą kompiuterinės programos (nagrinėjamos bylos atveju kompiuterinė programa yra internetinės parduotuvės sudedamoji dalis) apibrėžiamos kaip autorių teisių objektai, taigi joms, kaip ir kitiems kūriniams, taikoma šiuo įstatymu reglamentuojama autorių teisių apsauga. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad autorinės sutarties vykdymas nėra nuodugniai reglamentuotas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Kasacinis teismas, pasisakydamas autorinės sutarties vykdymo klausimu, yra nurodęs, kad CK 6.156 straipsnyje nustatyta šalių teisė nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kitas sąlygas, sudaryti Civiliniame kodekse nenurodytas sutartis, taip pat sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, t. y. mišrias sutartis. Kitose šio straipsnio normose išdėstytos nuostatos, reglamentuojančios tokias šalių sudarytas sutartis. Mišriai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis), t. y. šalys gali nurodyti, kokios normos bus taikomos jų sudarytai sutarčiai. Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas, remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija (CK 6.156 straipsnio 6 dalis). Įstatymo analogijos atveju teismas civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taiko panašius santykius reglamentuojančius civilinius įstatymus. Tokių įstatymų nesant, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija) (CK 1.8 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dizaino kryptis“ v. UAB ,,TLO“, bylos Nr. 3K-3-599/2012). Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, teismai, spręsdami dėl šalių sutarties vykdymo, taikė rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus nuomone, šalių sutarties objektas neturėjo jokios materialios išraiškos, todėl rangos teisinius santykius reglamentuojančios CK normos negalėjo būti taikomos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis kasatoriaus argumentas prieštarauja tiek sudarytai sutarčiai, tiek CK nuostatoms.
Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Minėta, kad sutartimi atsakovas įsipareigojo sukurti konkretų kūrinį – internetinę parduotuvę (minėta, jos dalis – kompiuterinė programa), t. y. šalių sudarytos sutarties dalykas taip pat yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Iš šalių sudarytos sutarties turinio matyti, kad šalys aptarė sutarties vykdymą, numatė, kad darbai bus perduodami pasirašant darbų perdavimo–priėmimo aktą, sutarties priede Nr. 1 Darbų specifikacijoje numatyta klaidų taisymas, garantija, kas taip pat reglamentuojama bendrosiomis rangos teisės normomis. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sutarties priede Nr. 1 Darbų specifikacijoje numatyta atsakovo pareiga apmokyti ieškovą dirbti su svetainės turinio valdymo sistema, o tai jau būdinga paslaugos teisiniams santykiams, nes pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, numatant galimybę susitarti ir dėl tam tikro rezultato pagal CK 6.718 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Pažymėtina, kad šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, vadovaujantis CK 6.724 straipsniu, mutatis mutandis taip pat taikytinos bendrosios rangos sutarčių nuostatos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad iš detalizuojančių sutarties vykdymą nuostatų matyti, jog šalys susitarė ginčo sutarčiai mutatis mutandis taikyti rangos sutartį reglamentuojančias bendrąsias nuostatas. Taip pat numatė ir paslaugų – apmokymo dirbti sukurta programa – teikimą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindas daryti išvadą, jog teismai netinkamai kvalifikavo šalių santykius, nenustatytas, ir pažymi, kad šioje byloje ginčas kilo ne dėl autorių teisių pažeidimo, kas reglamentuojama Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, o dėl sutarties vykdymo, dėl to teisėjų kolegija toliau ir pasisako.
Dėl sutarties vykdymo, įrodymų vertinimo ir prejudicinę galią šioje byloje turinčių faktų
Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 256 straipsnio 2 dalis). Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis. Bendradarbiavimo pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę ir nepriimti atliktų darbų bei nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. įmonė „Egistena“ v. AB „Hermis investicija“, bylos Nr. 3K-3-685/2004; 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dizaino kryptis“ v. UAB ,,TLO“, bylos Nr. 3K-3-599/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2011 m. birželio 18 d. kasatorius vienašališkai nutraukė 2006 m. lapkričio 20 d. sutartį dėl to, kad, jo manymu, atsakovas sutarties neįvykdė – neperdavė kasatoriui pagal sutarties sąlygas sukurto kūrinio, ir pareiškė reikalavimą atsakovui grąžinti sumokėtą atlyginimą už autorinio kūrinio – internetinės parduotuvės www.auster.lt sukūrimą. Atsakovas teigė, kad įvykdė sutartį – perdavė kasatoriui sukurtą kūrinį, todėl ieškovas turėjo atsiskaityti už atliktus darbus. Taigi nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi faktas, ar atsakovas įvykdė sudarytą sutartį. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas jų nustatytų aplinkybių, kad iki 2012 m. balandžio 5 d. ieškovo vidiniame serveryje buvo įdiegta internetinė parduotuvė www.auster.lt. Ieškovo teigimu, ši išvada prieštarauja Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-452-260/2010, nustatytam prejudicinę galią turinčiam faktui, kad UAB „Terra IT“ neperdavė kūrinio UAB „Auster ir Ko“ (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2013 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-327/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Marijampolės pieno konservai“ v. „Interfood B. V.“, bylos Nr. 3K-3-135/2015; kt.). Kasatoriaus nurodomoje civilinėje byloje Nr. 2A-452-260/2010 dalyvavo tos pačios šalys, ginčas buvo kilęs dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, kuriuos šalys vertino skirtingai – ieškovas UAB „Terra IT“ (nagrinėjamoje byloje – atsakovas) teigė, kad tai buvo papildomi darbai, už kuriuos neatsiskaityta, todėl reiškė reikalavimą priteisti atlyginimą už atliktus darbus, o atsakovas UAB „Auster ir Ko“ (nagrinėjamoje byloje – ieškovas) teigė, kad tai buvo trūkumų taisymas, todėl nėra pagrindo reikalauti iš jo apmokėjimo. Nurodytoje civilinėje byloje teismai nustatinėjo, kokie darbai pagal sutartį turėjo būti atlikti, kokie buvo atlikti. Taigi faktiškai sutarties įvykdymo klausimas buvo abiejų bylų nagrinėjimo dalykas, todėl yra pagrindas sutikti su kasatoriaus argumentu dėl prejudicinę galią šioje byloje turinčių faktų, nustatytų kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-452-260/2010. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada neteikia pagrindo konstatuoti byloje esančių įrodymų netinkamą vertinimą ir netinkamai nustatytas faktines bylos aplinkybes.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-452-260/2010, konstatuota, kad UAB „Terra IT“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad perdavė sutartyje nustatyta tvarka sukurtą kūrinį UAB „Auster ir Ko“, konstatavo, kad buvo atlikti ne papildomi darbai, o pagal sutartį numatyto sukurti kūrinio dalis. Pažymėtina, kad nurodyta nutartimi buvo paliktas nepakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. galutinis sprendimas, kuriuo konstatuotas sukurtos internetinės parduotuvės trūkumų šalinimas, UAB „Terra IT“ vykdant sutarties 5.5 punkte nustatytus įsipareigojimus. Teismas atkreipė dėmesį į nurodytoje byloje reikštą UAB „Auster ir Ko“ poziciją, kad papildomi darbai buvo numatyti papildomoje Darbų specifikacijoje siekiant tinkamo sukurtos internetinės parduotuvės veikimo, nes jai pradėjus veikti iškilo nesklandumai. Dėl nurodytų priežasčių pagrindo konstatuoti, kad civilinėje byloje Nr. 2A-452-260/2010 teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuotas prejudicinę galią šioje byloje turintis faktas, jog internetinė parduotuvė apskritai nebuvo sukurta ir perduota ieškovui, nenustatyta. Dėl to, kad atsakovo sukurtas kūrinys turėjo trūkumų, t. y. neatitiko visų sutarties sąlygų, sudarytos Darbų specifikacijos, teisėjų kolegija nurodo, kad šalys sutartimi numatė tokią situaciją, ir atsakovas įsipareigojo pašalinti nustatytus trūkumus, tai atitiko CK 6.665 straipsnio, reglamentuojančio rangovo atsakomybę už netinkamos kokybės darbus, 1 dalies 1 punkto nuostatas. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. galutiniu sprendimu nustatyta, kad faktiškai Darbų specifikacijoje nebuvo galutinai ir tinkamai suformuluoti reikalavimai internetinei parduotuvei, UAB „Auster ir Ko“ juos išsamiai suformulavo tik po to, kai parduotuvė pradėjo veikti. Ši aplinkybė nepanaikina atsakovo, kaip profesionalo, veikiančio atitinkamoje srityje, atsakomybės, tačiau patvirtina, kad sudarant sutartį reikalavimai internetinei parduotuvei kaip kūriniui, jo apimtims, iki galo tinkamai nebuvo aptarti, jai pradėjus veikti buvo tikslinami, taisomi trūkumai. Be to, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi nustatyta, kad šalių sudarytoje Papildomoje darbų specifikacijoje nurodyti atlikti ne tobulinimo, o privalomi atlikti darbai. Nors internetinė parduotuvė kaip sutarties sąlygas atitinkantis kūrinys iš karto nebuvo perduotas ieškovui (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 41 straipsnio dalis), buvo atliekami papildomi Darbų specifikacijoje nenustatyti darbai, taisomi trūkumai, tačiau tai, minėta, atitiko šalių sudarytos sutarties 5.5 punkto nuostatas, todėl negali lemti išvados, kad internetinė parduotuvė kaip kūrinys, atitinkantis sutarties sąlygas, kasatoriui nebuvo perduota. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas nesutiko, jog byloje būtų paskirta ekspertizė nustatyti, ar buvo įdiegta internetinė parduotuvė, atsisakė teismui pateikti kietąjį diską. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokia kasatoriaus pozicija patvirtina atsakovo teiginį, jog 2012 m. balandžio 5 d. ieškovo vidiniame serveryje internetinė parduotuvė buvo ištrinta, nes, minėta, 2012 m. balandžio 5 d. antstolio Donato Kisieliaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pagrindu teismų konstatuotas faktas, kad iki 2012 m. balandžio 5 d. ieškovo vidiniame serveryje buvo įdiegta internetinė parduotuvė www.auster.lt. Taigi dėl paties kasatoriaus veiksmų byloje nebuvo realios galimybės nustatyti, kokia faktiškai atsakovo buvo sukurta internetinė parduotuvė, ar ji po trūkumų taisymo atitiko sutarties sąlygas. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas siūlė kasatoriui pakartotinai įdiegti internetinę parduotuvę, bet kasatorius tokio pageidavimo nepareiškė. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl CK 6.200 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Etnomedijos intercentras“ v. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-535/2013), teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatorius nevykdė CK 6.200 straipsnyje nustatytos pareigos vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis su atsakovu. Bylą nagrinėjusių teismų išvados padarytos remiantis byloje esančių įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo teismai padarė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, nagrinėdami ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, t. y. šalių paaiškinimus tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu, ekspertizės aktus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus ir kitus įrodymus, nagrinėjo prejudicinę reikšmę turinčius faktus, nustatytus kitoje civilinėje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad internetinė parduotuvė buvo sukurta ir pateikta ieškovui įvertinti. Minėta, kad dėl paties kasatoriaus veiksmų byloje nebuvo galima nustatyti, ar pašalinus trūkumus internetinė parduotuvė neatitiko sutartyje nustatytų reikalavimų, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad kasatorius reikalavimo atsakovui grąžinti pagal sutartį sumokėtus pinigus šiam neįvykdžius sutarties, t. y. nesukūrus sutarties sąlygas atitinkančio kūrinio ir neperdavus jo kasatoriui, neįrodė (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį byloje nenustatyta (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,77 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus UAB „Auster ir Ko“ (j. a. k. 235313220) 9,77 Eur (devynis Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Andžej Maciejevski