Administracinė byla Nr. A-1208-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01467-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, įpareigoti atsakovą perkelti jį gyvenamąją kamerą, kurioje jam priklausytų ne mažiau 4 kv. m atskaičius tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, taip pat pagerinti visas kitas sąlygas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2004 m. kovo 31 d. yra laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniai mazgai yra atitverti ne aukštesne nei 1,35 m sienele, tualetas nuo stalo nutolęs vos 1,5 m, iš sanitarinio mazgo sklinda nemalonūs kvapai. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose yra tarakonų, langai nevalomi, dėl esamų grotų pats išvalyti langų negali, pareiškėjas turi teisę tik į valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, ventiliacija neveikia, kamerose yra drėgna ir tamsu, čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija, kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinė drėgmė viršija 70 proc., nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas, temperatūra yra nuo 10 ?C iki 14 ?C, o vasarą siekia 35 ?C, maistas neskanus, maisto energetinė vertė yra nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal.
3. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 31 d. yra laikomas kalėjimo rūsyje, jame yra drėgna, šalta, nėra šildymo įrangos. Po apsilankymo sporto salėje neleidžiama nusiprausti duše, todėl pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. atsisakė eiti į sporto salę, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. paskelbė bado akciją. Pareiškėjas teigė, kad daug kartų prašė suteikti jam teisinę pagalbą, tačiau prašymai nebuvo tenkinami.
4. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, sutriko miegas, tarp suimtųjų kyla fiziniai konfliktai.
5. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjo teigimu, senaties terminas buvo praleistas, nes teismai atmesdavo jo skundus dėl netinkamos formuluotės.
6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei iš pareiškėjo priteisti 1,62 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas jau kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nepakankamo ploto tenkančio vienam asmeniui nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. (administracinė byla Nr. I-4451-968/2015), 2015 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
8. Atsakovas nurodė konkrečius duomenis nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d., kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, bei paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus, vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
9. Atsakovo teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min suteikiama teisė nusiprausti duše, suteikiama galimybė dušo grafike nustatytą savaitės dieną po apsilankymo fizinės reabilitacijos kambaryje pasinaudoti dušu. Atsakovas nurodė pasivaikščiojimų organizavimo tvarką ir pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga.
10. Atsakovo teigimu, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas, kiekvieną dieną patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, netenkino Lukiškių TI-K prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
12. Teismas, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4451-968/2015, kuriuo pareiškėjo A. T. skundas buvo atmestas, sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareikštas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. yra išnagrinėtas. Todėl administracinės bylos dalis dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. buvo nutraukta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 d. 2 p.). Teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo dalį dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.
13. Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 240, kurios plotas yra 6,90 kv. m, ir nekonstatavo šiuo aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra nustatęs, kad sanitarinio mazgo tinkamas atitvėrimas turi užtikrinti minimalų asmens privatumą, o 1,5 m aukščio sienelė nėra tinkamas asmens privatumo užtikrinimas. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo privatumas nebuvo pažeistas.
14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai ir žiurkės, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su įmonėmis, kurios atliko Lukiškių TI-K kenkėjų kontrolės darbus. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Jokių įrodymų apie kamerose esančius tarakonus ir kitus parazitus byloje nebuvo. Todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu teismas nenustatė.
15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius, kad jam nebuvo skirtas pakankamas maitinimas, pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kad dėl maitinimo kiekio ir kokybės kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Pareiškėjo skundo argumentai dėl maitinimo kiekio ir kokybės atmesti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nenustatyti.
16. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog jis buvo išleidžiamas pasivaikščioti ne daugiau kaip valandą per parą, o pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore, sprendė, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, kameros neventiliuojamos, temperatūra jose neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 240. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota santykinė oro drėgmė, temperatūra ir apšvietimas Lukiškių TI-K kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 26 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų netinkamas kalinimo sąlygas šiuo aspektu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K kamerose santykinė oro drėgmė ir temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų.
18. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad prie langų buvo įrengtos grotos, atitiko nurodytų teisės aktų reikalavimus. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.
19. Vertindamas skundo teiginius dėl kėdžių trūkumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“, kurioje nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tai padaryti. Teismas pažymėjo, kad šis pareiškėjui kilęs nepatogumas taip pat susijęs su kameros ploto trūkumu. Konstatuota, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.
20. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog pasinaudojus sporto sale, nėra užtikrinama galimybė nusiprausti po dušu, teismas vadovavosi HN 76:2010 30.6 punktu, kuriame nustatyta, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Centro patikrinimo akte nustatyta, kad prie sportui skirtų patalpų nėra persirengimo kambario ir dušo. Teismas pažymėjo, kad HN 76:2010 30.6 punkto reikalavimai nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomi Lukiškių TI-K, kadangi HN 76:2010 2 punkto pagrindu ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K dušais galėjo naudotis tik kartą per savaitę 15 minučių, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 68 punkto ir HN 134:2015 44 punkto nuostatas, kuriose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos pasportavus ir kitu metu pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Teismo vertinimu, pasinaudojimas dušu pasportavus šiuolaikiniame pasaulyje vertintinas kaip įprastas elgesys, užtikrinantis elementarią žmogaus higieną, kuri yra neatsiejama nuo teisės į žmogaus orumą. Teismas darė išvadą, kad susidariusi situacija sukėlė pareiškėjui tam tikras neigiamas pasekmes, kurias galima laikyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Teismas konstatavo neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus ir pripažino, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.
21. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgta į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Įvertinęs pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašomos priteisti 100 000 Eur sumos nelaikė adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
22. Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė teismui, vykdydamas teismo nutartį. Kadangi įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas nebuvo tenkinamas.

III.

23. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą ir išnagrinėti teismo nenagrinėtas, skunde nurodytas aplinkybes bei netaikyti senaties termino.
24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pabrėžia, kad rūsyje, kuriame jis laikomas nuo 2008 metų iki šiol, nėra prijungtas radiatorius, dėl to kameroje šalta ir pareiškėjas dažnai serga, jį kankina nugaros skausmai. Kameroje nėra ventiliacijos, o vėdinant per langus atsiranda skersvėjis, nuo kurio pareiškėjui atsiranda nugaros uždegimas. Pareiškėjo teigimu, Centras žiurkių, tarakonų, blakių nepastebi. Pareiškėjas pažymi, kad teismui jis buvo pateikęs medicininę pažymą, patvirtinančią, jog dėl bado akcijos negrįžtamai pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas atlyginti neturtinę žalą yra neadekvatus patirtiems sukrėtimams.
25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.
27. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija).
29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2004 m. kovo 31 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2016 m. balandžio 8 d.).
30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. T. skundas dėl netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje (Nr. I-4451-968/2015), administracinės bylos dalį dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutraukė, tačiau to nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje. Išnagrinėjęs skundo dalį dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 8 d., pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos pasportavus ir kitu metu pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, ir nusprendė pareiškėjui priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su sprendimu ir prašo jį panaikinti, iš esmės į apeliacinį skundą perkėlęs visą skundo tekstą.
31. Pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą (iki 2016 m. liepos 1 d. ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Jeigu skundas jau yra priimtas ir byla nagrinėjama teisme, teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį, bylą nutraukia (ABTĮ 103 str. 2 p.). Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principo taikymą administraciniame procese.
32. Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT). EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nustačius šias aplinkybes, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, byla turi būti nutraukta pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 103 straipsnio 2 punktą (iki 2016 m. liepos 1 d. ABTĮ 101 str. 2 p.).
34. Iš ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija)103 straipsnio 2 punkto (iki 2016 m. liepos 1 d. ABTĮ 101 str. 2 p.) formuluotės matyti, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016).
35. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4451-968/2015 išnagrinėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už tai, kad nuo 2003 m. birželio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. jis buvo kalinamas nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis, nehigieniškomis sąlygomis, stingant privatumo, patiriant nuolatinę įtampą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-480-492/2016) šis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
36. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas jau yra išnagrinėjęs pareiškėjo keltą ginčą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose 2003 m. birželio 7 d. – 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. dėl to jau yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas (administracinėje byloje Nr. I-4451-968/2015), priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
37. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos išvada dėl paduoto skundo tapatumo ir bylos dalies nutraukimo turėtų būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Dėl to teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta bylos dalis. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tik sprendimo motyvuose nurodė, jog bylos dalis yra nutraukiama, tačiau to nenurodė rezoliucinėje dalyje, teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra atitinkamai patikslintina.
38. Minėtoje administracinėje byloje (Nr. I-4451-968/2015) buvo vertinami pareiškėjo skundo argumentai dėl, be kita ko, ploto trūkumo ir nehigieniškų sąlygų kamerose Lukiškių TI-K nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d., taip pat pasisakyta dėl ieškinio senaties termino taikymo. Todėl šioje administracinėje byloje šie argumentai nebegali būti pakartotinai nagrinėjami ir vertinami. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje yra vertinamas tik 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 2016 m. balandžio 8 d. laikotarpis.
39. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 2016 m. balandžio 8 d. laikotarpiu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl kameros ploto ir kitų kalinimo sąlygų yra neteisingos.
40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
41. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų nesilaikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017 ir kt.).
42. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė savo teiginių dėl radiatoriaus, ventiliacijos nebuvimo, parazitų kamerose. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nėra aišku, nei kurioje konkrečiai kameroje buvo tokios sąlygos, nei kuriuo laikotarpiu. Pareiškėjas nurodė, jog radiatoriaus nėra nuo 2008 metų, iš ko galima spręsti, jog pareiškėjas skundžiasi dėl laikotarpio, kuris jau buvo įvertintas kitoje administracinėje byloje (Nr. I-4451-968/2015). Todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta.
43. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad turi būti nutrauktas kankinantis ir žeminantis elgesys, pareiškėjas perkeltas į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau 4 kv. m, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
45. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo teiginiai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 240, kurios plotas 6,9 kv. m. Taigi šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą.
46. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos pasportavus ir kitu metu pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus jo patirtiems išgyvenimams.
47. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
48. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).
49. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
50. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
51. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimų, tačiau jis niekaip nepagrindė, kad teismui pateiktoje 2016 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 24-5847 nurodyti sveikatos sutrikimai, dėl kurių jis yra kreipęsis į gydytojus, būtų kilę būtent dėl neužtikrintų sąlygų dažniau pasinaudoti dušu.
52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (neužtikrinta galimybė dažniau pasinaudoti dušu), mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį nustatytiems pažeidimams.
53. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, o byla nagrinėjama pagal pareiškėjo apeliacinio skundo ribas (ABTĮ 140 str. 1 d.). Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.).
54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylos dalies nutraukimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. T. skundą patenkinti iš dalies.

Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo A. T. skundo reikalavimo priteisti nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. patirtą neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Priteisti pareiškėjui A. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos.

Netenkinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė