Administracinė byla Nr. eA-162-968/2026
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02309-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija 17.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūra) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Z. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame, prašė panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2023 m. gegužės 26 d. raštą Nr. SD-2493 „Dėl gauto prašymo“ (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą Nr. SRA-100-201223-46362 dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (toliau – ir prašymas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Pareiškėjui priklauso 0,1012 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjas, siekdamas vykdyti jam priklausančiame žemės sklype statybas, kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.
2.2. Administracija 2021 m. sausio 20 d. nepritarė statybos leidimo išdavimui. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia išvada, ją apskundė teismui. Įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7743-414/2021 Administracija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
2.3. Administracija, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą Raštą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo dėl statybos leidimo išdavimo. Dėl atsisakymo išduoti statybos leidimą pareiškėjas negali vykdyti statybos darbų. Administracija raštą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) 99 straipsnio 7 punktu ir 100 straipsnio 1 punktu, t. y. teisės normomis, kuriomis negalėjo vadovautis. Administracija turėjo vadovautis prašymo pateikimo metu galiojančiomis įstatymo nuostatomis. Pareiškėjo prašymo išduoti statybas leidžiantį dokumentą pateikimo metu dar nebuvo priimtas ir negaliojo Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo Statybos įstatymas buvo papildytas 271 straipsniu, todėl Administracija nepagrįstai vadovaujasi šiomis nuostatomis, kurios taikomos tik toms procedūroms, kurios pradėtos tik įsigaliojus atitinkamoms įstatymo nuostatoms.
2.4. Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios prašymo pateikimo metu, 27 straipsnio 16 punkte buvo išvardyti visi pagrindai, kada Administracija turėjo teisę atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą. Administracijos nurodytos priežastys nėra tarp įstatyme išvardytų pagrindų, kurie suteikė teisę jai atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą.
2.5. Administracija taip pat netinkamai aiškina SŽNSĮ nuostatas. SŽNSĮ 10 straipsnis numato, jog specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Šiuo atveju pareiškėjui priklausančiam Žemės sklypui nėra registruotos jokios naujos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios ribotų statybos leidimo išdavimą. Neregistruotos ir neegzistuojančios sąlygos negali būti kliūtimi išduoti statybas leidžiantį dokumentą pagal 2020 metais pateiktą prašymą dėl leidimo išdavimo.
2.6. Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) redakcija. Remiantis skundžiamo Rašto priėmimo metu galiojusio Aprašo nuostatomis, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos dydis nustatomas jau ne matininkų, bet mechaniškai pamatuojant atstumus nuo Georeferencinio pagrindo kadastre nustatytos paviršinio vandens telkinio ribos. Georeferencinio pagrindo kadastro duomenys yra vieši, todėl Administracija pati galėjo įsitikinti, kad suprojektuotas pastatas, kuriam yra prašoma išduoti statybas leidžiantį dokumentą, nepatenka į paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą.
2.7. Rašte nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, t. y. kad upės pakrantės šlaito, kuriame yra Žemės sklypas, nuolydis yra didesnis kaip 15 laipsnių. Ši aplinkybė nurodyta ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte, kuriame teigiama, kad Žemės sklypo didžioji dalis yra stačiame Nevėžio upės šlaite, kurio polinkis / nuolydis svyruoja nuo 35 iki 40 laipsnių, tačiau Aplinkos ministerija neturi nei teisės, nei kompetencijos nustatyti polinkio / nuolydžio dydį. Skirtingai nei teigia Administracija, projektinėje medžiagoje pakankamai aiškiai nurodyta, kad šlaito nuolydis yra mažesnis kaip 15 laipsnių.
3. Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Administracija atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas yra Nevėžio upės pakrantės šlaite, todėl ginčo sklypui taikytinos SŽNSĮ nurodytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (SŽNSĮ 99 str.) ir pakrančių apsaugos juostų (SŽNSĮ 100 str.) specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir naudojimo ribojimai, tarp jų – statybų ir veiklos apribojimai.
3.2. Administracija gavo Aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. (65)-D8(E)-5181 (toliau – ir Aplinkos ministerijos raštas) dėl galbūt padarytos klaidos nustatant Nevėžio pakrantės apsaugos juostą, galinčios daryti įtaką statinių statybos galimybėms Žemės sklype. Nurodytu raštu Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) nurodyta peržiūrėti sprendimą dėl nagrinėjamam Žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta – atitikties teisės aktų reikalavimams.
3.3. Nustatyti ar tikslinti paviršinių vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų dydžius nėra Administracijos kompetencija, todėl, remiantis Aplinkos ministerijos raštu, buvo kreiptasi į NŽT dėl Žemės sklypui taikytinos paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos nustatymo (ribų patikslinimo). NŽT 2021 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 7SD-3665-(14.7.137 E.) informavo Administraciją, kad yra gavusi Aplinkos ministerijos raštą, kuriame išdėstyta jos specialistų nuomonė dėl paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampo nustatymo. Taip pat NŽT nurodė, kad NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjui buvo pavesta pakartotinai atlikti Žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimą vietovėje ir nustatyti, ar šiuo metu Žemės sklypui nustatytas paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos plotis ir jo apskaičiavimas atitinka Aplinkos ministerijos išdėstytą informaciją. Faktinių duomenų patikrinimo vietovėje metu nustačius, kad Žemės sklypui nustatytas paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos plotis yra tikslintinas, imtis veiksmų, kad Žemės sklypo kadastro duomenys būtų patikslinti apskaičiavus paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos plotį vadovaujantis Aplinkos ministerijos išdėstyta nuomone.
3.4. NŽT Kauno rajono skyriaus specialistai 2021 m. gegužės 12 d. atliko Žemės sklypo faktinių duomenų patikrinimą vietovėje ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FD-311-(14.7.141.) (toliau – ir Aktas). Šiame dokumente nurodyta, jog pagal Žemės sklype esančius Nevėžio upės šlaitų polinkio kampus vakarinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 25 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės kranto linijos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje nėra paviršinio vandens telkinio šlaito ir paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra didesnis nei 10 laipsnių. Rytinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 10 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės šlaito briaunos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje esantis paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra 7–8 laipsnių.
3.5. Kauno apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra), nustačiusi, kad administracine tvarka Žemės sklype padaryti pažeidimai atliekant kadastrinius matavimus nebuvo pašalinti, gavusi NŽT 2022 m. sausio 21 d. raštą Nr. 1SD-174-(10.7 E.), gindama viešąjį interesą, 2022 m. sausio 26 d. su pareiškimu Nr. (AP-28750) kreipėsi į teismą dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo (toliau – ir Pareiškimas).
3.6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai priėmė 2022 m. spalio 27 d. sprendimą, kuriuo Prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies. Teismas nusprendė panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 7SK-1354-(14.7.110.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ (toliau – ir 2019 m. NŽT Sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teismas nurodė, kad 2019 metais nustatant pakrantės apsaugos juostos plotą nebuvo įvertintas Nevėžio upės pakrantės šlaitas, o skaičiuojant pakrantės apsaugos juostos plotą nebuvo skaičiuojamas pakrantės polinkio kampas nuo Nevėžio upės šlaito viršutinės briaunos. Teismas nusprendė, jog Žemės sklypui nustatyta 0,0201 ha ploto specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta – nustatyta pažeidžiant Aprašo 5 punkte nustatytus reikalavimus. Kitą Prokuratūros pareiškimo reikalavimą – panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 7SK-1550-(14.7.110.) „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ atmetė kaip nepagrįstą.
3.7. Nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų statyba Žemės sklype gali būti negalima arba papildomai apribota, todėl ginčijamu Raštu buvo nepritarta statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Išdavus pareiškėjui statybą leidžiantį dokumentą, būtų sukurtos prielaidos (teisėti lūkesčiai) pastatų statybai, nors dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pakeitus (papildžius) Žemės sklypo kadastro duomenis, statyba Žemės sklype turėtų būti negalima arba papildomai apribota vadovaujantis SŽNSĮ 99 straipsnio 7 punktu ir 100 straipsnio 1 punktu.
3.8. Statybos įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. lapkričio 1 d.) buvo papildytas 271 straipsniu „Statinių projektus tikrinančių subjektų kompetencija“. Statinių projektus tikrinančių subjektų kompetencijos iki paminėto teisės akto redakcijos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR 1.05.01:2017) 5 priede. Tiek STR 1.05.01:2017 redakcijoje, galiojusioje 2020 m. gruodžio 23 d., kai pareiškėjas pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, tiek Statybos įstatymo 271 straipsnyje įtvirtinta ta pati nuostata, jog savivaldybių administracijos tikrina visus statinio projektus ir vertina, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus (STR 1.05.01:2017 5 priedo 1.3 p.). Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, ar savivaldybių administracijos tikrina visus statinių projektus, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus. Administracija vertino statybos projekto sprendinius vadovaudamasi teisės norma, kuri yra nepakitusi nuo pareiškėjo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikimo dienos.
3.9. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas pavesta nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai – Aplinkos apsaugos agentūrai, vadovaujantis Aprašu. Šiai institucijai nustačius paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas, Administracija galės priimti sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.
3.10. Tiek Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (https://uetk.biip.lt/), tiek Lietuvos erdvinės informacijos portale (https://www.geoportal.lt/geoportal/) dar nepateikti duomenys apie paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas. Atsižvelgiant į tai, kad galimybė Žemės sklype vykdyti statybas tiesiogiai priklauso nuo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (šiuo atveju – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos pločių), bei tai, kad Žemės sklypo kadastro duomenys taisytini, todėl iki bus išspręstas klausimas dėl Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kurios yra tiesiogiai susijusios su galimybe Žemės sklype vykdyti statybas, statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime nurodė, kad patvirtinus pakrančių teritorijų žemėlapį ir įregistravus žemėlapyje nurodytas teritorijas į Nekilnojamojo turto registrą, šių žemėlapių duomenys bus pagrindas panaikinti žymas apie Žemės sklypui taikomas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų specialiąsias žemės naudojimo sąlygas arba šias Žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Administracijos Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą.
6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad Administracija iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą ir vadovaudamasi Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punktu, SŽNSĮ 99 straipsnio 7 punktu, 100 straipsnio 1 punktu, skundžiamu 2023 m. gegužės 26 d. Raštu pareiškėjo prašymo dėl statybos leidimo išdavimo netenkino. Atsakovas Rašte nurodė, jog pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas yra Nevėžio upės pakrantės šlaite ir Žemės sklypui taikytinos SŽNSĮ nurodytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (SŽNSĮ 99 str.) ir pakrančių apsaugos juostų (SŽNSĮ 100 str.) specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3321-428/2022 panaikino NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 7SK-1354-(14.7.110.), kuriuo nustatyta paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta buvo įregistruota Žemės sklypo kadastro duomenyse; Žemės sklypo kadastro duomenys iki šiol nėra patikslinti. Ateityje patikslinus Žemės sklypo kadastro duomenis dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos, statyba Žemės sklype būtų negalima.
7. Teismo vertinimu, Administracija, atsisakydama išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nurodytas aplinkybes vertino kaip juridinius faktus, kurie riboja statybos galimybes ir galbūt pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, teisiniu pagrindu iš esmės nurodydama Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame numatyta, jog savivaldybių administracijos kompetencija tikrinant statinių projektus patikrinti, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus.
8. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjo Žemės sklypas yra Nevėžio upės pakrantėje, Žemės sklypo vakarinėje ir rytinėje dalyse yra Nevėžio upės šlaitai ir kad pareiškėjo Žemės sklypui taikytini paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (SŽNSĮ 99 str.) bei pakrančių apsaugos juostų (SŽNSĮ 100 str.) specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir apribojimai. Buvo atkreiptas dėmesys, kad įsiteisėjusiu teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI3-3321-428/2022 buvo panaikintas 2019 m. NŽT Sprendimas, kuriuo buvo nustatyti Žemės sklypo kadastro duomenys, t. y. Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos plotas.
9. Teismas vadovavosi SŽNSĮ nuostatomis (1 str., 2 str. 4 d., 99 str. 17 p. ir 100 str. 1 p.) ir pažymėjo, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statinių ar kitos veiklos projektus, vykdant ūkinę ir (ar) kitokią veiklą, turi būti laikomasi visų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, taikomų tose teritorijose, kurioms rengiami šioje dalyje nurodyti dokumentai ir (ar) kuriose vykdoma ūkinė ir (ar) kitokia veikla (SŽNSĮ 4 str. 2 d.). Teismo vertinimu, minėtos SŽNSĮ nuostatos reiškia, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra žemės savininko teisių ir tam tikrais atvejais ir kitų asmenų teisių ribojimai (suvaržymai), skirti apsaugoti vietovėje bendrąsias visai visuomenei svarbias saugotinas vertybes, o tam, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos būtų taikomos konkrečiam žemės sklypui, jos turi būti nustatytos SŽNSĮ numatyta tvarka.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai 2019 m. NŽT Sprendimas, kuriuo buvo patvirtinti Žemės sklypo kadastro duomenys, t. y. Nevėžio upės pakrantės apsaugos juosta, panaikintas įsiteisėjusiu teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3321-428/2022 teismui konstatavus, jog šiuo NŽT sprendimu Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos plotas Žemės sklype buvo nustatytas neteisingai, t. y. ne nuo Nevėžio upės pakrantės šlaito viršutinės briaunos linijos. Buvo atkreiptas dėmesys, kad tai, jog Nevėžio upės pakrantės apsaugos juosta turi būti taikoma Žemės sklypui kaip specialioji žemės naudojimo sąlyga, nekvestionuojama.
11. Vadovaudamasis SŽNSĮ 8 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas pažymėjo, kad specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijų įregistravimui Nekilnojamojo turto registre teisinis pagrindas yra patvirtintas Pakrančių teritorijų žemėlapis, formuojamas automatiniu būdu, naudojant aktualius georeferencinio pagrindo pakrančių teritorijų duomenis. Teismas nurodė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos teisinę galią įgauna tada, kai yra atliktos visos įstatyme nurodytos procedūros, t. y. patvirtinti žemėlapiai, atliktas žemės sklypų savininkų informavimas ir teritorijos, kuriose nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (SŽNSĮ 8 ir 11 str.). Pakrančių teritorijų žemėlapių projektus pagal galiojantį Vyriausybės 2019 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1248 „Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įgyvendinimo“ 2.1 papunktį tvirtina Aplinkos apsaugos agentūra.
12. Buvo nustatyta, kad yra parengtas ginčo teritorijos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapio projektas, kuris nėra patvirtintas; minėtą žemėlapio projektą ir jo sprendinius Aplinkos apsaugos agentūra planuoja patvirtinti iki 2025 metų (terminas žemėlapiui parengti ir patvirtinti numatytas iki 2027 metų). Teismo įsitikinimu, iki minėto žemėlapio projekto patvirtinimo pagal dar galiojančius ginčo teritorijos planavimo dokumentus ir jų sprendinius gali būti vertinama Nevėžio upės paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos įtaka statybos leidimo išdavimui. Teismas konstatavo, kad Administracija detaliai nevertino pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir Aprašo nuostatas Nevėžio upės paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos įtakos galimai statybai, t. y. ar Žemės sklype planuojama statyba nepapuola į Nevėžio upės apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą, ar nėra statybos darbų ribojimų, susijusių su šio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos reikalavimais Žemės sklypo teritorijoje.
13. Teismas vertino Akte nustatytus duomenis, iš kurių buvo matyti, kad pagal Žemės sklype esančius Nevėžio upės šlaitų polinkio kampus vakarinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 25 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės kranto linijos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje nėra paviršinio vandens telkinio šlaito ir paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra didesnis nei 10 laipsnių. Rytinėje Žemės sklypo dalyje yra taikytina 10 metrų pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta nuo Nevėžio upės šlaito briaunos, kadangi šioje Žemės sklypo dalyje esantis paviršinio vandens telkinio pakrantės žemės paviršiaus vidutinio nuolydžio / polinkio kampas yra 7–8 laipsnių. Teismo įsitikinimu, Administracija, priimdama skundžiamą sprendimą, tik konstatavo Akte nustatytas faktines aplinkybes, tačiau į jas neatsižvelgė ir jų neįvertino, apsiribojo iš esmės konstatavimu, jog Žemės sklypo kadastro duomenyse nėra pakeitimo (papildymo) dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (dėl neteisingai nustatytos Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos) Žemės sklype, todėl statyba sklype turėtų būti negalima arba papildomai apribota. Teismas konstatavo, kad Administracija iki galimo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pakeitimo (Nevėžio upės pakrantės apsaugos juostos patikslinimo), priimdama skundžiamą sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento neišdavimo, nevertino statybos leidimo išdavimo galimybės Žemės sklype pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.
14. Kartu buvo atkreiptas dėmesys, kad kol buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymas, keitėsi teisės aktai, o prašymo pateikimo metu galiojančioje Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalyje buvo nustatyti statybą leidžiančio dokumento neišdavimo pagrindai. Kartu buvo pažymėta, kad ir naujos redakcijos Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalyje taip pat numatyti konkretūs statybą leidžiančio dokumento neišdavimo pagrindai, kurių pagrindu statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas. Teismas darė išvadą, kad Administracija nenurodė nė vieno teisinio pagrindo, numatyto minėtame Statybos įstatymo 27 straipsnyje, nuspręsdama neišduoti statybą leidžiančio dokumento ir pripažindama, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas priklauso nuo būsimų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų teritorijų sprendinių. Teismo vertinimu, Administracija ginčijamo Rašto nepagrindė ginčui aktualiomis, objektyviomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų, draudžiančių išduoti statybos leidimą, nuostatomis.
15. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Rašte nurodytas Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame apibrėžta savivaldybių administracijos kompetencija tikrinant statinių projektus patikrinti, ar nėra juridinių faktų, kurie ribotų statybos galimybes ir pažeistų trečiųjų asmenų interesus, pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymo pateikimo metu negaliojo. Be to, Rašte nurodytos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, nebuvo Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti juridiniai faktai, savaime ribojantys statybą pareiškėjo Žemės sklype.
16. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Administracija nevertino ir nenustatė jokių konkrečių teisinių ir faktinių pagrindų, draudžiančių dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ar imperatyvai ribojančių pareiškėjo teisę vykdyti statybos darbus žemės sklype ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.
17. Akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje nurodoma, kad Statybos įstatymas reikalauja nurodyti statybą leidžiančio dokumento neišdavimo priežastis, kurios turi būti aiškios, konkrečios, teismas vertino, kad atsisakydama išduoti statybą leidžiantį dokumentą teisės aktuose nenumatytais pagrindais, Administracija pažeidė gero administravimo principą ir sudarė sąlygas teisiniam neapibrėžtumui, kad pareiškėjui apskritai kada nors bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Teismas nurodė, kad Administracijos argumentai, jog ateityje, kai bus patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų žemėlapis ir paaiškės vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribos, bus galima spręsti dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, nesuderinami su pareiškėjo teisėtu lūkesčiu tikėtis, kad jam bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas teisės aktų nustatyta tvarka, jų nepažeidžiant.
18. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio ir 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimai, turėję užtikrinti objektyvų visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, šie pažeidimai buvo esminiai bei pakankami pripažinti Raštą neteisėtu ir nepagrįstu. Teismas panaikino Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.
III.
19. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
20. Administracija apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir nurodo, kad:
20.1. Raštas atitinka visus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus administracinio sprendimo turiniui. Rašte, be kita ko, išaiškinta, kad negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas. Taigi, nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų. LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.
20.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Administracija pažeidė VAĮ 3 straipsnio reikalavimus ir gero administravimo principą. Vienas iš VAĮ įtvirtintų principų yra atsakomybės už priimtus sprendimus principas. Neišduodant statybos leidimo iki tol, kol nebus aiškiai nustatyta pakrantės apsaugos juosta, Administracija veikė nuosekliai ir atsakingai. Nesant nustatytoms ir kompetentingų institucijų patvirtintoms Nevėžio upės apsaugos zonoms, siekdama išvengti galimų pažeidimų ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas, Administracija priėmė sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento. Išduodant statybą leidžiantį dokumentą pakrantės apsaugos juostoje gali būti pažeisti SŽNSĮ 100 straipsnio 4 punkto reikalavimai, iš esmės draudžiantys statinio statybą, ir toks veiksmas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatomis, lemia statybą leidžiančio dokumento panaikinimą (pripažinimą išduotu neteisėtai).
20.3. Nors teismas nustatė, kad Administracija pažeidė gero administravimo principą, svarbu pabrėžti, kad šis principas reikalauja ne tik operatyvumo ir efektyvumo, bet ir teisėtumo. Administracija turi pareigą užtikrinti, kad jos priimami sprendimai būtų teisėti ir neprieštarautų galiojančioms teisės normoms. Kadangi pakrantės apsaugos juostos klausimas dar nėra išspręstas, bet koks sprendimas dėl statybos leidimo gali būti neteisėtas. Šiuo atveju Administracija, siekdama įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą. Administracija Rašte nurodė ne tik teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdama sprendimą, informavo pareiškėją apie galbūt kilsiančias ateityje aukščiau išdėstytas pasekmes bei kitas aplinkybes, kurios turi didelę įtaką ir svarbą sprendimo priėmimui, t. y. buvo remtasi Aplinkos apsaugos agentūros, Aplinkos ministerijos ir NŽT raštais, Regionų apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais bei kitų faktinių aplinkybių visuma. Nevėžio pakrantės apsaugos juosta nėra nustatyta, todėl, tik ją nustačius, atsiras galimybė vertinti realiai esamus faktus.
20.4. Šiuo metu yra susidariusi situacija, kuomet Žemės sklypas likęs be nustatytos Nevėžio upės apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, o Nevėžio upė, kaip aplinkos apsaugos objektas, išdavus statybos leidimą, nebūtų apsaugota nuo neigiamų veiksnių ar poveikio. Nevėžio upės, kaip visuotinai reikšmingos gamtos vertybės, apsauga laikytina viešuoju interesu. Statybos leidimo išdavimas prieš nustatant apsaugos zoną gali sukelti neigiamų pasekmių viešajam interesui. Administracija privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokių pažeidimų, susijusių su aplinkos apsauga ar kitais viešojo intereso aspektais. Teismas privalėjo ir privalo įvertinti faktinę aplinkybę, kad kol nėra nustatyta upės apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta, negalima teigti, kad statybos nepažeis viešojo intereso bei SŽNSĮ nuostatų. Pareiškėjo pateiktas prašymas, siekiami įgyvendinti teritorijų planavimo tikslai bei kilęs ginčas yra betarpiškai susijęs su viešuoju interesu ir jo apsauga, todėl ginčas turėjo būti vertinamas per viešojo intereso prizmę. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą neįvertino esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui turinčių aplinkybių viseto, neatsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią teismų praktiką ir neatskleidė kilusio ginčo esmės.
20.5. Atsižvelgiant į oficialiąją konstitucinę doktriną, žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. LVAT savo praktikoje aplinkos srityje įvairių objektų apsaugą taip pat pripažino viešuoju interesu. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė ir neįvertinto nagrinėjamam ginčui aktualios teismų praktikos. LVAT, nagrinėdamas bylas dėl teritorijų planavimo, ne kartą savo praktikoje pabrėžė saugomų teritorijų apsaugą, kaip viešąjį interesą.
20.6. Dėl teismo išvadų, kad Administracija nenurodė nė vieno teisinio pagrindo, numatyto Statybos įstatymo 27 straipsnyje, kad Raštu pripažino, jog statybą leidžiančio dokumento išdavimas priklauso nuo būsimų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų teritorijų sprendinių, pažymėtina, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre nėra registruoto galiojančio teritorijų planavimo dokumento – t. y. detaliojo plano ginčo sklypui. Tokiu atveju yra taikomos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti ir (ar) nepradėti rengti detalieji planai arba vietovės lygmens bendrieji planai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, galima statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju statybos sklypas, Kauno rajono savivaldybės bendrojo plano 1-ojo keitimo sprendiniais, patvirtintais Kauno rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. TS-299 (toliau – ir Bendrasis planas), patenka į urbanizuotas ir urbanizuojamas teritorijas (pažymėtas indeksu U1 – Esamos užstatytos teritorijos), kurioje statinių statyba galima. Bendrasis planas yra sustambintas teritorijų planavimo dokumentas, tačiau jo sprendiniais nenagrinėjamos vandens telkinių apsaugos zonos ar pakrantės apsaugos juostos, jų dydžiai, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų apsaugos zonos, t. y. tie reglamentuojami parametrai, kurie nagrinėjami specialios paskirties teisės aktuose (pvz., Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme).
20.7. Pareiškėjas prašymo Savivaldybei dėl specialiųjų architektūros reikalavimų neteikė, kadangi teisės aktuose nėra privalomo reikalavimo juos gauti, ir jei pareiškėjui aiškūs teritorijos užstatymo reglamentai iš viešai prieinamų Savivaldybės teritorijos Bendrojo plano sprendinių, jis nesikreipia į Savivaldybę.
20.8. Pareiškėjo užsakymu parengtas statybos projektas ir teiktas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Tokiu atveju taikomos Statybos įstatymo 271 straipsnio nuostatos, įvardijančios Savivaldybės kompetenciją projektų tikrinimo srityje. Savivaldybė nekvestionavo statybos, kaip tokios, negalimumo, bet vertino statybos sklypo gretimybę – Nevėžio upę, kuri neabejotinai turi savo apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą ir dėl to, kad atskirų subjektų nustatytieji pakrantės apsaugos juostos parametrai ženkliai skyrėsi, neturėdama aiškių duomenų bei siekdama nesukurti precedento, dėl ko galėtų būti pažeistas viešas interesas ir SŽNSĮ nuostatos, neišdavė statybos leidimo.
20.9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Administracija skundžiame rašte vadovavosi Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuris pareiškėjo prašymo pateikimo metu 2020 m. gruodžio 23 d. negaliojo. Tačiau iki 2021 m. lapkričio 1 d. statinių projektus tikrinančių subjektų kompetencijos buvo apibrėžtos statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 5 priede. Tiek minėtame statybos techniniame reglamente, kai pareiškėjas pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, tiek Statybos įstatymo 271 straipsnyje įtvirtinta ta pati nuostata. Taigi, Administracija vertino statybos projekto sprendinius vadovaudamasi teisės norma, kuri yra nepakitusi nuo pareiškėjo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikimo dienos.
20.10. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai neanalizavo Administracijos argumentų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių skundžiamojo Rašto pagrįstumą, bylą išnagrinėjo formaliai, neatsižvelgdamas į prašymo pateikimo metu egzistavusias ir šiuo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios Administracijai neleidžia priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo dėl statybos leidimo išdavimo. Šiuo metu egzistuojančiomis faktinėms aplinkybėms, kurios išsamiai aptartos atsiliepime ir kituose paaiškinimuose, išdavus statybą leidžiantį dokumentą, yra labai didelė tikimybė, jog sklype vykdomi statybos darbai būtų neteisėti dėl SŽNSĮ 99 ir 100 straipsniuose nurodytų draudimų arba statyba nebūtų galima pagal pareiškėjo pateiktą statybos projektą ar tokioje užstatymo zonoje kaip nurodyta minėtame statybos projekte. Remiantis nurodyta aplinkybe, Administracija prašė nagrinėjamą bylą sustabdyti, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl Žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kurios yra tiesiogiai susijusios su galimybe Žemės sklype vykdyti statybas.
20.11. Agentūrai nustačius paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijas, Administracija galės priimti sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, nes galimybė Žemės sklype vykdyti statybas tiesiogiai priklauso nuo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (šiuo atveju – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos pločių). Byloje Agentūra detaliai nurodė esamą situaciją apie paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų žemėlapio sudarymo eigą ir kitą reikšmingą informaciją, susijusią su taikomomis apsaugos zonomis. Įvertinus Agentūros ir Administracijos argumentus, byloje pateiktus įrodymus, matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, o įpareigojimas atsakovą pakartoti administracinę procedūrą ir pakartotinai priimti administracinį sprendimą yra pernelyg formalus pobūdžio.
20.12. Pirmosios instancijos teismo sprendimas sukuria teisinį netikrumą ir neapibrėžtumą, kadangi teismas vykdydamas teisingumą privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. LVAT praktikoje nurodoma, kad teismo išspręstoje administracinėje byloje, neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Teismas priimdamas sprendimą tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų bei nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Taigi, teismo sprendimas priimtas tik formaliai įvertinus VAĮ normas, todėl yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir priimtas, neatsižvelgus bei neįvertinus esminių aplinkybių, pateiktų tiek atsiliepime, tiek kituose procesiniuose dokumentuose.
21. Pareiškėjas atsiliepime į Administracijos apeliacinė skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:
21.1. Dėl Administracijos teiginių, kad Raštas atitinka VAĮ reikalavimus, pažymėtina, kad jame atsakovas formaliai nurodė tam tikras aplinkybes ir teisės aktus, tačiau patį sprendimą (atsisakymą išduoti statybas leidžiantį dokumentą) pagrindė tik prielaidomis, nurodydamas, jog egzistuoja aplinkybės, kurios pagrįstai leidžia manyti, kad dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų statyba žemės sklype gali būti negalima arba papildomai apribota. Atitinkamomis prielaidomis grindžiamas ir apeliacinis skundas, akcentuojant, jog egzistuoja tos pačios aplinkybės, kurios pagrįstai leidžia manyti, kad dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų statyba žemės sklype gali būti negalima arba papildomai apribota. Administracija nurodo, kad ji siekia išvengti galimų pažeidimų.
21.2. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, jog individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, o turi būti pagrįsti teisės normomis. Administracija galėjo atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą tik konstatavusi, jog prašymo padavimo (nagrinėjimo) metu statyba atitinkamame žemės sklype (jo dalyje, kurioje planuojama statyba) yra negalima, o ne daryti prielaidas, kad statyba gali būti ateityje negalima arba papildomai apribota.
21.3. Manytina, kad pagal naujai patvirtintą metodiką nustatytoms teritorijoms taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos turėtų būti taikomos tik nuo atitinkamų teritorijų įrašymo (įregistravimo) į Nekilnojamojo turto registrą dienos. Todėl remiantis nauja metodika parengti sprendiniai (teritorijos, kuriose taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos), kurie galbūt uždraus arba apribos galimybę vykdyti statybas pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, negali būti pagrindu šiuo metu atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą.
21.4. Administracija galėjo atsisakyti išduoti statybas leidžiantį dokumentą tik dėl šiuo metu galiojančių apribojimų, o ne dėl galbūt kažkada ateityje būsimų apribojimų. Todėl teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog Administracija nemotyvuotai, nenustačiusi aplinkybių, kurios šiuo metu ribotų galimybę vykdyti statybos darbus, atsisakydama išduoti statybas leidžiantį dokumentą pažeidė VAĮ 3 straipsnio ir 10 straipsnio reikalavimus.
21.5. Primintina, kad Administracija buvo atsisakiusi išduoti statybas leidžiantį dokumentą iš esmės dviem pagrindais: 1) tikėtina, kad pageidaujamoje statyti žemės sklypo dalyje dėl paviršinio vandens telkinio (Nevėžio upės) pakrantės apsaugos juostos taikomų apribojimų galbūt nebus galima arba bus apribota statyba; 2) su prašymu pateiktame projekte numatyta, jog šlaitas, kuriame planuojama vykdyti statybos darbus, yra didesnis kaip 15 laipsnių, o pagal SŽNSĮ 99 straipsnio 1 dalies 7 punktą tokiuose šlaituose statyba draudžiama. Tačiau pirmasis argumentas buvo grindžiamas prielaida, o antrasis neatitiko tikrovės. Administracija nepateikė jokių įrodymų (projekto ištraukų ir pan.), kad šiuo atveju šlaito nuolydis būtų didesnis kaip 15 laipsnių.
21.6. Pareiškėjo atstovas į bylą pateikė ištrauką iš projekto, kuris buvo pateiktas ir Administracijai kartu su prašymu, o pats visas projektas taip pat yra įkeltas kitos administracinės bylos medžiagoje (žr. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinę bylą Nr. eI3-7743-414/2021). Projektą parengęs architektas pateikė aiškius duomenis ir paskaičiavimus, jog šlaito nuolydis neviršija 12 laipsnių (yra lygus 11,62°). Todėl šis Rašte nurodytas argumentas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.
21.7. Administracija apeliaciniame skunde, kaip ir panaikintame Rašte bei procesiniuose dokumentuose, kiekvieną kartą nurodo visą su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu susijusią įvairių asmenų atliktų veiksmų istoriją bei procesus, tačiau taip ir nepagrindžia, kodėl visi šie procesai yra susiję su atsisakymu išduoti statybas leidžiantį dokumentą ar yra pagrindas jo neišduoti, išskyrus galimas ateities prielaidas. Administracija, atsisakydama išduoti statybas leidžiantį dokumentą, turėjo nurodyti konkrečius faktus (aplinkybes), kurių pagrindu atsisakyta tai atlikti. Tuomet teismas būtų galėjęs patikrinti, ar atitinkamos aplinkybės egzistuoja. Administracija pasirėmė tik ateities spėjimais, bet ne konkrečiais šiuo metu egzistuojančiais faktais.
21.8. Manytina, kad Administracija, o ne teismas sukuria teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo jausmą, atsisakydama išduoti statybas leidžianti dokumentą, nurodydama tik įvairias prielaidas. Teismas neturi galimybės ir tai nepriskirtina jo kompetencijai nuspėti ar atitinkamos Administracijos nurodomos prielaidos (ne)pasitvirtins. Todėl Administracija nepagrįstai kaltina teismą, jog teismas ginčo neišsprendė iš esmės. Ir pareiškėjas objektyviai neturi galimybės žinoti, kas bus ateityje. Pareiškėjas turėjo galimybę tik patikrinti viešai paskelbtus projektinius sprendinius su jo projekte numatytais sprendiniais, jis teismui pateikė duomenis, jog suprojektuotas planuojamas statyti pastatas nepatenka į projektuojamą pakrantės apsaugos juostos teritoriją. Tačiau kokia bus nustatyta pakrantės apsaugos juosta, šiuo metu nuspėti neįmanoma. Dėl šių priežasčių teismas atitinkamo ginčo negalėjo niekaip kitaip išspręsti, kaip tik panaikinant Raštą ir įpareigojant atsakovą tinkamai išnagrinėti prašymą.
21.9. Dėl Administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas pakankamai ilgai neturi atsakymo, ar turi teisę Žemės sklypą naudoti pagal jo Nekilnojamojo turto registre nurodytą paskirtį, t. y. tuo tikslu kuriuo ir įsigijo. O jei negali, tuomet spręsti klausimą dėl savo teisių pažeidimo kitų gynimo būdų taikymo, kadangi žemės sklypas jo įsigijimo metu buvo tinkamas tai veiklai (gyvenamojo namo statybai), kuriai jis sklypą ir įsigijo. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ją pašalinti iš bylos. Agentūra pažymi, kad ji netikrina byloje nurodyto statinio projekto sprendinių ir jai nėra poreikio dalyvauti procese. Agentūra atsiliepime negali pasisakyti dėl skundo dalyko, o teismo sprendimas nedaro įtakos Agentūros teisėms ir pareigoms. Agentūros įsitikinimu, kol nėra patvirtinti Pakrančių teritorijų žemėlapiai, pagrindžiant statybos galimybę žemės sklype (ir nekeičiant specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teritorijų ribų), galėtų būti vadovaujamasi Aprašu. Tais atvejais, kai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos yra nustatytos (yra pateikti grafiniai apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų sprendiniai) iki 2023 m. sausio 1 d. patvirtintuose SŽNSĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytuose dokumentuose (teritorijų planavimo dokumentuose, žemės valdos projektuose, statinių projektuose), šių dokumentų sprendiniai lieka galioti ir gali būti įgyvendinami.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad už Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų nustatymą, keitimą ar naikinimą atsakinga Aplinkos apsaugos agentūra, o statybą leidžiančio dokumento išdavimas / neišdavimas yra Administracijos kompetencija. Todėl NŽT prašo teismo sprendimą priimti vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes bei įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos 2023 m. gegužės 26 d. Rašto, kuriuo Administracija netenkino pareiškėjo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas skunde taip pat formulavo reikalavimą įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą.
25. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Raštą kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Įvertinęs Rašto turinį, byloje esančius įrodymus bei tai, kad pareiškėjo Žemės sklypas yra Nevėžio upės pakrantės šlaite, teismas darė išvadą, kad Administracija, atsisakydama pareiškėjui išduoti statybą leidžiantį dokumentą vadovavosi prašymo metu dar negaliojusiu teisiniu reguliavimu, nenurodė konkretaus Statybos įstatyme įtvirtinto atsisakymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą teisinio pagrindo. Teismas pat darė išvadą, kad atsakovas nevertino pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir teisės aktų nuostatas Nevėžio upės paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos įtakos galimai statybai, o statybą leidžiančio dokumento neišdavimą grindė būsimais paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų teritorijų sprendiniais. Teismas konstatavo, kad Administracija pažeidė gero administravimo principą, kadangi nevertino ir nenustatė jokių konkrečių teisinių ir faktinių pagrindų, draudžiančių dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ar imperatyvai ribojančių pareiškėjo teisę vykdyti statybos darbus žemės sklype ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.
26. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis Administracija teigia, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimas, o pirmosios instancijos teismas
nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų neištyrė, nevertino Administracijos argumentų ir pateiktų įrodymų, kurie patvirtino, kad Raštas yra pagrįstas, kadangi Administracija, priimdama sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento, kol nėra patvirtintos Nevėžio upės apsaugos zonos, siekė išvengti pažeidimų ir užtikrinti viešąjį interesą. Administracija taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą raštą vertino tik formaliai pagal VAĮ reikalavimus ir neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo iš esmės.
27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Byloje nustatyta, kad skundžiamu Raštu Administracija iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2020 m. gruodžio 23 d. prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą vienbučiam namui statyti Žemės sklype. Administracija Rašte, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas yra Nevėžio upės šlaite, todėl Žemės sklypui taikytinos SŽNSĮ nurodytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos (SŽNSĮ 99 str.) ir pakrančių apsaugos juostų (SŽNSĮ 100 str.) specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Rašte apžvelgusi valdžios institucijų ir teismų priimtų sprendimų, susijusių su Žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – paviršinių telkinių pakrantės apsaugos juostos – nustatymo procedūros atitiktimi teisės aktų reikalavimams, esmę, Administracija nurodė, kad: 1) pagal statinio projekte pateiktą informaciją upės pakrantės šlaito, kuriame yra Žemės sklypas, nuolydis yra didesnis kaip 15 laipsnių; 2) dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų Žemės sklypo kadastro duomenys turi būti pakeisti (papildyti); 3) dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pakeistus (papildžius) Žemės sklypo kadastro duomenis, statyba Žemės sklype turėtų būti negalima arba papildomai apribota, vadovaujantis SNŽSĮ 99 straipsnio 7 punktu ir 100 straipsnio 1 punktu; 4) išdavus statybos leidimą, kuomet nėra pakeisti (papildyti) Žemės sklypo kadastro duomenys, būtų pažeisti trečiųjų šalių interesai. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, Administracija netenkino pareiškėjo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, vadovaudamasi Statybos įstatymo 271 straipsnio 1 dalies 2 punktu, SŽNSĮ 99 straipsnio 7 punktu, 100 straipsnio 1 punktu.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).
30. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-1047/2024).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, bylos duomenis, Rašto turinį ginčui aktualaus teisinio reguliavimo (jį išsamiai savo sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas) ir LVAT praktikos kontekste, daro išvadą, kad Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Raštas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas faktinių duomenų ir teisės normų visuma, kadangi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Administracija, atsisakydama išduoti statybos leidimą pareiškėjui, nenurodė tokio atsisakymo teisinio pagrindo (Statybos įstatymo 27 str. 16 d.) bei nevertino statybos galimybės Žemės sklype pagal faktinę situaciją, galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius bei Aprašo nuostatas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir konkrečiai įvardijo Rašto turinio trūkumus.
32. Pagal LVAT formuojamą praktiką, nustačius ginčijamo administracinio akto tokį esminį trūkumą, kuris sudaro pagrindą aktą panaikinti, paprastai nenagrinėjami ir nevertinami kiti pareiškėjo skunde / apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai. Šio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
33. Įvertinus apeliacine tvarka tikrinamo pirmosios instancijos teismo turinį, matyti, kad, priešingai nei teigia atsakovas, teismas savo sprendimą grindė ne vien VAĮ nuostatomis, tačiau ir aktualiomis Statybos įstatymo ir SŽNSĮ nuostatomis, aiškiai akcentuodamas specialiųjų žemės naudojimo sąlygų paskirtį, nustatymo tvarką, įregistravimo bei įsigaliojimo pagrindus. Kartu pastebėtina ir tai, kad Administracija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių argumentų dėl ginčo klausimą reguliuojančių teisės normų taikymo ir reikšmingų aplinkybių vertinimo.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad Raštas neatitinka VAĮ reikalavimų, nepaneigia Administracijos teiginiai, kad ji Raštu atsisakė išduoti statybą leidžiantį dokumentą pareiškėjui, iš esmės siekdama nesukurti nepagrįstų lūkesčių ir apsaugoti viešąjį interesą, kadangi papildžius Žemės sklypo kadastro duomenis statyba jame gali būti negalima ar papildomai ribojama.
35. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų nėra pasisakoma. Primintina, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (šiuo aspektu žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014, 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3052-624/2021).
36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Skirgailė Žalimienė