(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovei E. U.,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „PricewaterhouseCoopers“ atstovei advokato padėjėjai Ingai Šorševai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės E. U. ieškinį atsakovei UAB „PricewaterhouseCoopers“ dėl darbo sutarties nutraukimo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
E. U. (toliau – ir darbuotoja, ieškovė) po jai nepalankaus Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK) 2025 m. gruodžio 10 d. priimto sprendimo jos darbo byloje Nr. APS-110-26414/2025 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „PricewaterhouseCoopers“ (toliau – ir atsakovė, darbdavys), kuriuo prašo pripažinti neteisėtu jos darbo sutarties nutraukimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, išieškoti vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Ieškovė ieškinio pareiškime nurodė ir teismui paaiškino, kad 2025 m. liepos 17 d. sudarė su atsakove darbo sutartį Nr. 1482 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl vyr. darbo užmokesčio specialistės pareigų, žodžiu susitarė dėl darbo funkcijų atlikimo hibridiniu darbo laiko būdu – darbo funkcijas atliekant vieną darbo dieną kartą per savaitę iš darbdavio biuro Vilniuje ir keturias darbo dienas per savaitę darbo funkcijas vykdant nuotoliniu būdu. Tokiu būdu Darbo sutartis ir buvo vykdoma. Darbo sutarties metu darbdavys nebuvo išreiškęs valios dėl Darbo sutarties vykdymo ir darbo funkcijų atlikimo iš biuro. Darbo sutartis buvo sudaryta po to, kai derybų metu ji sąžiningai atskleidė informaciją, jog turi darbo santykius ne pilnu darbo krūviu ir su kitu darbdaviu. Darbdavys mėgino nutraukti Darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 str. pagrindu, vienok jai pareiškus pretenziją dėl tokio nutraukimo, savo ketinimų atsisakė, Darbo sutartis buvo tęsiama. Kadangi ikisutartinių darbo teisinių santykių metu buvo sutartas darbo funkcijų atlikimas nuotoliu, visas užduotis darbdavys teikė nuotoliu, vienok vėliau vienašališkai ir neteisėtai pakeitė Darbo sutarties sąlygas ir reikalavo dirbti iš biuro. Kadangi tokio darbo darbuotoja nepageidavo, jai tai ekonomiškai nenaudinga (ji gyvena Kaune, o biuras Vilniuje, kompensuoti kuro kaštų darbdavys nesutiko), ji iškėlė klausimą dėl Darbo sutarties nutraukimo, rašė prašymus, bet darbdavys juos ignoravo. Ieškovės teigimu, jos atsisakymas vykdyti darbdavio neteisėtu būdu pakeistą Darbo sutartį, jos atsisakymas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, negali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, nes jame nėra jos kaltės elemento. Neturtinės žalos buvimą kildina iš to, kad negalėjo susirasti darbo (įsidarbino tik 2025 m. gruodžio 16 d.), be to, patyrė emocinę žalą.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė ir jos atstovė teisminio nagrinėjimo metu teismui paaiškino, kad drausminė nuobauda ieškovei skirta pagrįstai, turint faktinį ir teisinį pagrindą, nes ji savavališkai paliko darbo vietą, iš darbo išėjo ir nebegrįžo, tuo atsisakydama atlikti savo tiesiogines darbines funkcijas.
Ieškinys atmestinas.
Byloje keliamas darbuotojos atleidimo iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teisinių padarinių atleidimą pripažinus neteisėtu taikymo, tame tarpe ir neturtinės žalos išieškojimo, klausimas.
Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių, tame tarpe ir pačios darbuotojos tiesiogiai teismui duotus, paaiškinimus, remdamasis to vertinimo eigoje susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, mano, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, buvusių jos reikalavimų pagrindu, o atsakovė, priešingai, tai padarė. Savo sprendimą teismas grindžia žemiau išdėstytu.
Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisinio ir faktinio pagrindo.
Sutinkamai su suformuota teismų praktika, kuri nuosekli ir nepakitusi, teismas, svarstydamas atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, privalo patikrinti, ar buvo tam teisinis ir faktinis pagrindas, ar tinkamai realizuota pati atleidimo procedūra.
DK 24 str. nuostata reglamentuoja, kad darbo santykio dalyviai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų; savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų; kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo; jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais.
DK 58 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. DK 58 str. 2 d. nurodyta, kad priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti vienkartinis šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas.
DK 58 str. 4 d. įtvirtinta, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.
DK 52 str. reglamentuoja galimybę darbuotojui dirbti nuotoliu darbuotojo prašymu arba šalių sutarimu. Leisti tokią darbo formą yra darbdavio teisė, ne pareiga. Išimtis, kai darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu yra nėštumas, vaikų priežiūra, sveikatos būklė ir pan.
Atleidimo iš darbo bylose ir bylose dėl neteisėto atsisakymo priimti į darbą, atleidimo iš darbo arba atsisakymo priimti į darbą teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130- 701/2019).
Byloje nustatyta, kad 2025 m. liepos 17 d. ginčo šalys sudarė darbo sutartį Nr. 1482 (toliau – Darbo sutartis), kurios 1.2. p. susitarė, jog ieškovė įdarbinama vyr. darbo užmokesčio specialiste. Darbo sutarties 3 p. susitarė, kad ieškovei bus taikomas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis. Pirmoji ieškovės darbo diena buvo 2025 m. rugpjūčio 18 d. (Darbo sutarties 20 p.). 2025 m. rugsėjo 26 d. ginčo šalys turėjo pokalbį, kurio metu atsakovės žmogiškųjų išteklių specialistė ieškovę informavo, kad išbandymo laikotarpiu nebuvo pasiekti norimi rezultatai, kad ieškovė netinka sulygtam darbui, jai buvo išsiųstas įspėjimas apie darbo santykių nutraukimą nuo 2025 m. spalio 1 d. bei leista nebedirbti. Ieškovė tą pačią dieną pasirašė įspėjimą apie darbo santykių nutraukimą ir išsiuntė jį atgal bei grąžino atsakovei darbo kompiuterį. 2025 m. rugsėjo 29 d. atsakovė gavo ieškovės elektroninį laišką, kuriuo ji pareiškė nesutinkanti būti atleista Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 str. 3 d. pagrindu, prašė nutraukti darbo sutartį DK 54 str. pagrindu, taikant dviejų mėnesių išeitinę išmoką, arba DK 59 str. pagrindu, taikant šešių mėnesių išeitinę išmoką. Atsakovė, įvertinusi situaciją ir darbo jėgos poreikį, informavo ieškovę, jog atšaukia anksčiau pateiktą įspėjimą apie darbo santykių nutraukimą, nurodė nesutinkanti su ieškovės siūlomais darbo santykių nutraukimo pagrindais, nes jie neatitiko DK normatyvo, ir pakvietė ieškovę kitą dieną, t. y. 2025 m. spalio 2 d., atvykti į atsakovės biurą Vilniuje įprastu darbo laiku. 2025 m. spalio 2 d. Ieškovė atvyko į biurą. Byloje esantis atsakovės darbuotojų susirašinėjimas rodo, kad ieškovei buvo paruoštos darbo priemonės (kompiuteris ir suteiktos prieigos prie vidinių sistemų), vienok ji atsisakė jas priimti ir paliko biurą 9:20 val., biure daugiau nepasirodė. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nekilo.
Atsakovei išsiuntus prašymą pasiaiškinti ieškovė atsakė, kad nebenori tęsti darbo santykių, ir paprašė nutraukti Darbo sutartį DK 57 str. pagrindu. Vėliau prašė ją nutraukti DK 54 arba 59 straipsnių pagrindais. 2025 m. spalio 3 d. ieškovei antrą dieną iš eilės nepasirodžius darbo vietoje, atsakovas pakartotinai paprašė pasiaiškinti. Konkretaus paaiškinimo dėl neatvykimo į darbą ieškovė nepateikė. Suėjus nustatytam terminui jį pateikti atsakovė 2025 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą nutraukti su ieškove Darbo sutartį DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu, konstatavusi, kad neatvykdama į darbą ieškovė šiurkščiai pažeidė savo darbo pareigas.
Bylą išnagrinėjęs teismas nenustatė jokių procedūrinių pažeidimų ir mano, jog buvo faktinis pagrindas Darbo sutarties nutraukimui.
Minėta, darbdavys turi teisę leisti dirbti darbuotojai nuotoliu. Ginčo šalių pasirašytoje Darbo sutartyje tokia darbo forma neaptarta. Aplinkybė, jog darbdavys leido ieškovei dirbti nuotoliu, ir jo to pripažinimas savaime nerodo, kad darbdavys negalėjo jo pakeisti. Byloje nenustatytas Darbo sutarties pakeitimas, jo ir negalėjo būti, nes tokia sąlyga (darbo nuotoliu ir tik) Darbo sutartyje nebuvo numatyta. Pagal atsakovės pasitvirtintą vidinę tvarką „Darbuotojai derina savo darbo laiko Bendrovės patalpose ir nuotoliniu būdu paskirstymą su savo tiesioginiu vadovu. Siekdamas užtikrinti verslo poreikius bei darbuotojų saugą ir sveikatą, Darbdavys gali nustatyti darbo laiko Bendrovės patalpose ir nuotoliniu būdu proporcijas arba nurodyti Darbuotojams dirbti visą darbo laiką Bendrovės patalpose ar nuotoliniu būdu, apie tai informavus Darbuotojus prieš protingą terminą.“. Ieškovė turėjo galimybę dirbti nuotoliniu būdu, tačiau tai neapribojo atsakovės teisės vienašališkai nuspręsti grąžinti ieškovę dirbti fiziškai iš biuro. Sutiktina su atsakovės teiginiais, kad tokia teise ji pasinaudojo siekdama užtikrinti geresnę darbų kokybę ir tinkamesnį ieškovės mokymosi procesą, nes mate tam tikrų darbo trūkumų, dėl ko buvo išreiškęs norą nepratęsti Darbo sutarties suėjus jos terminui. Todėl pakankamai akivaizdu, kad darbuotoja, gavusi darbdavio nurodymą dirbti iš biuro, negalėjo jo ignoruoti. Atėjusi į biurą privalėjo sulaukti priemonių perdavimo. Vienok vienašališkai pasišalino iš darbdavio suteiktos ir paruoštos darbo vietos biure faktiškai nenurodydama jokių įtikinamų ir logiškų priežasčių, o kitą dieną į darbą neatėjo ir jokio paaiškinimo dėl to nepateikė. Todėl darbdavys galėjo tai vertinti kaip vienkartinį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir atleisti ieškovę iš darbo pagal nurodytą straipsnį.
Dėl išdėstyto laikytina, kad atsakovė galėjo ieškovės padarytą veiką kvalifikuoti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu bei turėjo teisinį ir faktinį pagrindą dėl to nutraukti su ja sudarytą Darbo sutartį, jokie procedūriniai pažeidimai šiuo atveju nekonstatuoti.
Manytina, jog esamoje ginčo situacijoje darbdavys pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Todėl netenkinus pagrindinio ieškovės reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir DK 218 str. pagrindu reiškiamų išvestinių reikalavimų bei reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.
Procesiniai klausimai.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui ir nekeičia teismo padarytų išvadų turinio ir esmės.
Pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 str. 3, 4, 7 dalys).
Dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.
Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Ieškinio atmetimo atveju, atsakovė įgijo teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o tokių pagal jos į bylą pateiktą prašymą yra 2988,70 Eur.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Sutinkamai su Rekomendacijų 2 p. nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduoja atsižvelgti į šių Rekomendacijų 8 p. nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias savybes.
Atsižvelgiant į tai, kad byla savo esme ir turiniu nėra labai sudėtinga ir nebuvo labai didelė savo apimtimi, išnagrinėta operatyviai, joje nebuvo sprendžiamų teisinių klausimų naujumo, nereikėjo specialių žinių, atsakovę atstovavo ne advokatas, o jo padėjėjas, kurio darbo vieta, be kita ko, yra Vilniuje, kas, akivaizdu, nesuponavo didelių kelionės išlaidų, ginčą inicijavusi ir jį pralaimėjusi šalis yra darbuotoja, kuri pagal teismų formuojamą praktiką laikytina silpnesne ir labiau finansiškai pažeidžiama šalimi, teismas laiko, jog prašoma ir paskaičiavimuose nurodyta minėta atstovavimo išlaidų suma, nors ir ne viršija Rekomendacijose nurodytų dydžio ir nelaikytina akivaizdžiai per didele ir neprotinga, mažintina iki 1000 Eur.
Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė (CPK 92 str.).
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Išieškoti iš ieškovės E. U., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės UAB „PricewaterhouseCoopers“, j. a. k. 111473315, naudai 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) advokato padėjėjo pagalbos išlaidų.
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-110-26414/2025 netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė