Administracinė byla Nr. A-2373-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01227-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė, Tauragės AVPK) 2 000 Eur neturtinės žalos ir 15 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 27 d. Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) buvo laikomas apytiksliai 3–7 kv. m ploto kamerose, jose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, į kameras nepateko šviesa, todėl jis negalėjo skaityti ir rašyti, neturėjo čiužinio, pagalvės ir antklodės, tam tikrose kamerose čiužinys, pagalvė ir antklodė buvo nedezinfekuoti, purvini ir nudėvėti. Nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. vasario 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9, kurioje nebuvo kriauklės, stalo, kėdės ir spintelės, o kameroje buvusi lova buvo sulaužyta, todėl visą parą jam teko stovėti arba gulėti ant grindų. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo šilto vandens, o tinkamai nusiprausti ir pasinaudoti šiltu vandeniu jis galėjo tik kartą per savaitę po 15 minučių, maitinimas buvo nepilnavertis, susirgus nebuvo užtikrintas tinkamas gydymas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad asmens laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas Areštinėje buvo baudžiamas kankinant, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjo teigimu, jis, paduodamas skundą teismui, patyrė 15 Eur išlaidų.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas kameroje Nr. 8, kurios plotas 14,73 kv. m, nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 18 d. buvo laikomas kartu su 1 asmeniu, kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m, nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 20 d. – kartu su 2 asmenimis, kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 23 d. – kartu su 1 asmeniu, nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. vasario 25 d. – kartu su 3 asmenimis, nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 26 d. – kartu su 2 asmenimis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 11,86 (kamera Nr. 5) iki 14,73 kv. m (kamera Nr. 8), kamerose laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kinta, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka didesnis kameros plotas, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Kadangi pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas neilgai, tai negalėjo sukelti itin neigiamų pasekmių. Pareiškėjas buvimo Areštinėje metu nesiskundė dėl jam tenkančio kameros ploto. Areštinės kamerose yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro. Pareiškėjas kameroje Nr. 9 nebuvo laikomas, kaip jis teigia skunde. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad patalynė ir čiužiniai skalbiami ir valomi pagal skalbimo paslaugų sutartį. Areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, karšto vandens tiekimas į kameras nenustatytas. Areštinėje periodiškai yra atliekami visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurių metu randami pažeidimai yra nedelsiant šalinami. Areštinėje laikomiems asmenims tiekiamas pilnavertis ir subalansuotas maistas, asmenys maitinami 3 kartus per dieną, tiekiamas maistas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovės teigimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų veiksmų ir žalos.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 24 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo į bendrą gyvenamąjį plotą. Įvertinęs Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2015 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas 6 paras Areštinėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą.

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad Areštinės kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, teismas rėmėsi Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktu Nr. AK-159 ir pažymėjo, jog patikrinimo metu nustatyti pažeidimai nėra tokie, apie kuriuos pareiškėjas nurodė skunde. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Areštinėje laikomi asmenys maitinami 3 kartus per dieną, jiems tiekiamas pilnavertis ir subalansuotas maistas, Tauragės AVPK pateikiami skalbiniai skalbiami, lyginami ir dezinfekuojami uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Atakras“, čiužiniai buvo pirkti 2012–2013 metais. Nors pareiškėjas teigė, jog jam susirgus nebuvo užtikrintas tinkamas gydymas, tokią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, Sveikatos priežiūros medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašų kopijos patvirtina, kad pareiškėjo sveikata jo buvimo Areštinėje laikotarpiu buvo periodiškai tikrinama ir pareiškėjas nusiskundimų neturėjo. Pareiškėjo teiginys, jog dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų jis patyrė psichologinius išgyvenimus, nepagrįstas įrodymais ir teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, atsižvelgęs į pareiškėjo laikymo Areštinėje trukmę, pažeidimu (6 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas) sukeltas pasekmes, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 24 Eur.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovės 15 Eur turtinės žalos, kurią jis patyrė dėl skundo surašymo, atlyginimą teismas darė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas ir teismų praktiką proceso šalies turėtos skundo surašymo ir padavimo išlaidos yra kvalifikuojamos kaip bylinėjimosi išlaidos. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 15 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo laikė nepagrįstu ir netenkino jo, nes konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos išlaidos negali būti kvalifikuojamos kaip žala.

III.

Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, ir prašo priteisti jam iš atsakovės 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Areštinės kameros buvo netvarkingos, išlaužytos, medinės grindys buvo išpuvusios, kamerose smirdėjo, nebuvo langų ir ventiliacijos (vietoj langų buvo skardos su skylutėmis, kad patektų oras), nebuvo dezinfekcijos priemonių, nuo lubų varvėjo kreidos, sienos grublėtos, t. y. kameros buvo katastrofiškos būklės, joms buvo reikalingas kapitalinis remontas. Karštas maistas turi būti tiekiamas 3 kartus per dieną, tačiau tai buvo daroma tik 2 kartus per dieną, nes ryte buvo duodama tik duona, batonas ir neparuošta arbata. Kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės išsivirti arbatos, likdavo alkanas. Išduotas inventorius (čiužinys, antklodė ir pagalvė) buvo neplautas ir nedezinfekuotas.

2. Tauragės AVPK nuslėpė, kad pareiškėjas parą buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 9, kurioje negalima nieko laikyti, nes ji neatitinka jokių normų.

3. Pareiškėjas dėl tokių laikymo sąlygų patyrė baisius išgyvenimus, iki šiol yra sukrėstas ir jaučia fobiją tokioms sąlygoms, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo kalinimo sąlygų rimtumo, todėl priteisė per mažą sumą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą. Atsakovės teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepagrįstumą. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo laikymą Areštinėje nežmoniškomis sąlygomis, t. y. nepagrindė skunde nurodytų Tauragės AVPK neteisėtų veiksmų. Nenustačius esminių neturtinės žalos atlyginimo sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turėtų būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, už kalinimą Areštinėje nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 27 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Areštinėje patyrė 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 27 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad 6 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino 24 Eur.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jo (pareiškėjo) skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kitų, išskyrus kameros gyvenamojo ploto trūkumą, pažeidimų, bei netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas atlyginti 15 Eur turtinę žalą, todėl su turtinės žalos nepriteisimu susiję aspektai apeliacine tvarka nenagrinėjami. Kadangi ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros gyvenamojo ploto pažeidimą. Taisyklių 80 punkte, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį kameros gyvenamąjį plotą, nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nors pareiškėjas 2016 m. gegužės 30 d. atsikirtimuose atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį kameros plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui Areštinėje tekęs kameros gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas iš viso kameros ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą ir tada dalijant iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, atsižvelgusi į tai, kad sanitarinis mazgas Areštinės kamerose užima 1,42 kv. m kameros ploto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1359-520/2016), teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 27 d. 6 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių 80 punkte nustatytų reikalavimų. Tuo metu, kai buvo pažeista kameros gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui apytiksliai teko nuo 2,61 iki 3,75 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad šiuo aspektu buvo Tauragės AVPK neteisėti veiksmai (neveikimas).

Dėl pareiškėjo (ne)laikymo Areštinės kameroje Nr. 9 teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2015 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 26 d. buvo laikomas kamerose Nr. 3, 5 ir 8. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 9. Pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktame Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 8 d. rašte Nr. SD-258 yra duomenų apie kameros Nr. 9 būklę, tačiau šis raštas (jame pateikta informacija) nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 9, jame nurodyta, kad Tauragės AVPK pranešė, jog patalpa Nr. 9 yra trumpalaikio sulaikymo patalpa, kurioje asmenys yra laikomi iki 3 valandų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. vasario 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 9, kaip jis teigė skunde.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kitų, išskyrus kameros gyvenamojo ploto trūkumą, pažeidimų, pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde minimos kamerų grindų, sienų ir lubų būklės, ventiliacijos problemų, dezinfekcijos priemonių nebuvimo kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl kamerų grindų, sienų ir lubų būklės, ventiliacijos problemų, dezinfekcijos priemonių nebuvimo nevertinamas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad maitinimas buvo nepilnavertis, o apeliaciniame skunde nurodo, kad jis likdavo alkanas, nes karštas maistas buvo tiekiamas ne 3 kartus, kaip nustato teisės aktai, o tik 2 kartus per dieną. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas buvo nepatenkintas tiekiamais pusryčiais, nes, pareiškėjo teigimu, buvo duodama tik duona, batonas ir neparuošta arbata. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 85-4-ST2-17 ir UAB „Girupis“ valgiaraštis) patvirtina, kad Areštinėje laikomi asmenys maitinami 3 kartus per dieną, jiems tiekiamas pilnavertis ir subalansuotas maistas. Tauragės visuomenės sveikatos centras, išnagrinėjęs pareiškėjo argumentus apie patiekiamą nekaloringą maistą, 2015 m. balandžio 8 d. rašte Nr. SD-258 nurodė, kad „Areštinėje laikomiems asmenims patiekiamas maistas, pagal valgiaraščius, kurie atitinka fiziologines mitybos normas. Patikrinimo metu įvertinti UAB „Girupis“ valgiaraščiai bei patiektų pusryčių asortimentas. Pažeidimų nenustatyta“. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paties pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 8 d. raštas Nr. SD-258 paneigia pareiškėjo nusiskundimus, kad Areštinėje nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad išduotas inventorius (čiužinys, antklodė ir pagalvė) buvo neplautas ir nedezinfekuotas, teisėjų kolegija akcentuoja, jog policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais); lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Taisyklių 82 p.). Draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems suimtiems asmenims; lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje; minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje; lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., areštinėje įrengtoje dezinfekcijos kameroje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 57–58 p.).

Dėl pareiškėjui išduoto čiužinio, antklodės ir pagalvės būklės pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Tauragės AVPK pateikiami skalbiniai skalbiami, lyginami ir dezinfekuojami UAB „Atakras“, čiužiniai buvo pirkti 2012–2013 metais. Tauragės visuomenės sveikatos centras šiuo aspektu 2015 m. balandžio 8 d. rašte Nr. SD-258 nurodė, kad „pagal pateiktą UAB „Atakras“ 2015 m. kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą matyti, kad patalynė išskalbta (76 kg), tačiau minkšto inventoriaus (čiužinių, pagalvių, antklodžių) cheminis valymas sąskaitoje nepažymėtas. Pateikta pastaba, kad ateityje PVM sąskaitose faktūrose atskirai būtų nurodoma minkštojo inventoriaus cheminio valymo paslauga. Patikrinimo metu nustatyta, kad švari patalynė ir minkštas inventorius laikomas atskiroje patalpoje sudėti švariose lentynose. Panaudota patalynė dedama į plastikinius maišus ir vežama į skalbyklą“. Pareiškėjas dėl išduoto minkštojo inventoriaus būklės pretenzijų Tauragės AVPK neteikė. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjui išduoto minkštojo inventoriaus būklės.

Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad kamerose buvo tamsu, langai nebuvo skaidrūs, o apeliaciniame skunde teigia, jog langų nebuvo, nes vietoj jų buvo skardos. Pirmosios instancijos teismas pažeidimų dėl langų būklės nenustatė, nes sprendė, jog Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktu Nr. AK-159 nustatyti pažeidimai nėra tokie, apie kuriuos pareiškėjas nurodė skunde. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka. Higienos normos HN 37:2009 6 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 21 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tauragės visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 (patikrinimas atliktas 2014 m. lapkričio 11 d.) nustatė Higienos normos HN 37:2009 6 ir 21 punktų pažeidimus kameroje Nr. 3, nes langai iš neskaidraus stiklo, nedegė viena iš dviejų lempučių. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 8 d. rašte Nr. SD-258 nurodyta, kad „2015 m. kovo 25 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyrius kamerose Nr. 3, Nr. 5, Nr. 8, Nr. 9 atliko dirbtinės apšvietos matavimus. Nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas ir neskaidraus stiklo langai kamerose Nr. 3, Nr. 5, Nr. 8, Nr. 9 neatitinka HN 37:2009 reikalavimų. Duotas nurodymas parengti planą, iki kada gali būti pakeisti neskaidraus stiklo langai kamerose į skaidraus stiklo, bei užtikrintas pakankamas kamerų dirbtinis apšvietimas“.

Nors šie patikrinimai buvo atlikti iki ir po pareiškėjo kalinimo Areštinėje, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šių patikrinimų laiką (keli mėnesiai iki pareiškėjo kalinimo ir mėnuo po pareiškėjo kalinimo), Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 (tikrinta kamera Nr. 3 iki pareiškėjo laikymo joje) ir 2015 m. balandžio 8 d. rašte Nr. SD-258 (tikrintos visos kameros, kuriose 2015 m. vasario mėnesį buvo laikomas pareiškėjas) pateikti duomenys netiesiogiai patvirtina, kad Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimai, susiję su apšvietimu ir neskaidraus stiklo langais, egzistavo ir ginčo laikotarpiu. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pareiškėjo skundo argumentų apie tamsą kamerose ir neskaidrius langų stiklus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimų.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turėjo (turi) būti priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai nurodė aplinkybes, kurios yra svarbios ir turi būti vertinamos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į tai, kad egzistavo ne tik pirmosios instancijos teismo nustatytas kamerų perpildymas, tačiau ir Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimai, į nustatytas pažeidimų aplinkybes, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus (išgyvenimus, sukrėtimus), į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose parinktus pažeistų teisių gynimo būdus, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2122-520/2016), iš esmės sutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą sumą, t. y. pirmosios instancijos teismo priteista 24 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Areštinėje, atlyginti adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši suma yra skirta būtent pareiškėjo dėl pažeidimų patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams, kuriuos jis nurodo apeliaciniame skunde, kompensuoti. Tokia išvada daroma atsižvelgus į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, be kita ko, atsižvelgė į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, tačiau nurodė, kad už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 5 Eur. Pažymėtina, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar išskirtinių / ypatingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista jo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyto dydžio (2 000 Eur) neturtinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (2 000 Eur). Pažymėtina, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas itin trumpai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (2 000 Eur). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 24 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 50 Eur.

2016 m. gegužės 30 d. atsikirtimuose pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo atlyginti dėl kreipimosi į teismą patirtas išlaidas – 15 Eur. Kaip matyti, pareiškėjas skunde prašė iš atsakovės priteisti 15 Eur turtinės žalos, kurią jis patyrė dėl skundo surašymo, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad proceso šalies turėtos skundo surašymo ir padavimo išlaidos yra kvalifikuojamos kaip bylinėjimosi išlaidos, ir pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę teikti prašymą dėl išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, o pirmosios instancijos teismas – pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo klausimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo jo prašomų priteisti 15 Eur išlaidų susidarymo aplinkybių, t. y. nėra pateikti konkretūs duomenys bei įrodymai apie tai, kokios tai yra išlaidos ir kurios instancijos (pirmosios ar apeliacinės) teisme susidarė šios išlaidos, išaiškina pareiškėjui, jog jis turi teisę dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.). Jeigu pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos susidarė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis turi teisę tokį prašymą pateikti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui D. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 24 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 50 Eur (penkiasdešimt eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė