Civilinė byla Nr. e2-1779-433/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26903-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 3.2.6.1.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio mėn. 6 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas,
sekretoriaujant Anai Usačiovai,
dalyvaujant ieškovo atstovei advokato padėjėjai Akvilei Povilanskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Paslaugų ratas“ ieškinį atsakovui UAB „Galteksa“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
nustatė:
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2002 m. sausio 2 d. ieškovas UAB „Paslaugų ratas" (toliau tekste - ir ieškovas) ir atsakovas UAB „Galteksa“ (toliau tekste - ir atsakovas) sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 01-06-13 (toliau tekste - ir Sutartis). Šia Sutartimi ieškovas įsipareigojo saugoti ir stebėti apsaugos tikslais be materialinės atsakomybės patalpas, esančias Vytenio g. 50, Vilniuje. 2005 m. lapkričio 2 d. UAB „Paslaugų ratas“ (toliau tekste - ir ieškovas) ir UAB „Galteksa“ (toliau tekste - ir atsakovas) sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 01-06-64 (toliau tekste – ir Sutartis). Šia Sutartimi ieškovas įsipareigojo sudaryti galimybę atsakovui laisvai patekti į vidinę bendrovės prižiūrimą ir saugomą teritoriją, vykdyti bendro naudojimo teritorijos priežiūrą, užtikrinti švarą ir tvarką teritorijoje, leisti atsakovo darbuotojams praeiti per atsakovui priklausančias patalpas darbo bei poilsio dienomis. 2003 m. gegužės 26 d. atsakovas paprašė ieškovo išnuomoti pašto dėžutę už atitinkamą 5,12 litų mokestį, kas atitinka 1,72 Eur sumą. Ieškovas šią paslaugą atsakovui suteikė ir teikia iki šiol. Pagal aukščiau paminėtas Sutartis atsakovas pateikė ieškovui papildomai 2008 m. birželio 02 d. ir 2010 m. rugsėjo 20 d. prašymus dėl galimybės stovėti atsakovo transportui ieškovo saugomoje ir tvarkomoje teritorijoje. Tokios paslaugos atsakovui taip pat buvo ir yra teikiamos. Už šias visas teikiamas ieškovo paslaugas atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui viso bendrą 93,35 Eur sumą (pagrindai, kurias sudaro išrašomos sąskaitos yra nurodomos kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje. Ieškovas vykdė ir vykdo savo įsipareigojimus, tai yra teikia Sutartimis prisiimtas paslaugas. Dėl paslaugų teikimo atsakovas pretenzijų ieškovui nebuvo ir nėra pareiškęs. Abi Sutartys yra galiojančios, tačiau atsakovas be jokios nurodomos priežasties nuo 2019 m. gruodžio mėn. už suteiktas paslaugas ieškovo išrašomų PVM sąskaitų faktūrų pradėjo nebeapmokėti. Dėl tokio atsakovo elgesio, tai yra dėl nuo 2019 m. gruodžio netinkamo įsipareigojimų vykdymo susidarė 560,10 Eur skola, kurią ieškovas buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksavo, išsiųsdamas elektroniniu paštu 2020 m. birželio 3 d. atsakovui 2020 m. birželio 1 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. 02-28-20/29. Į šį dokumentą atsakovas nereagavo, jokių pretenzijų ar pastabų nepateikė, tačiau skolos taip pat nesumokėjo, nors visomis paslaugomis toliau naudojasi. Ieškovas kas mėnesį siunčia atsakovui sąskaitas, jokių pastabų negauna, tačiau sąskaitų atsakovas neapmoka, todėl skola auga. 2020-06-02 atsakovas el. laiške rašo, jog „Pakartotinai noriu priminti, kad sąskaitų iš įmonės Paslaugų ratas mes nepriimame nuo 2019 m. gruodžio mėn. Prašome atsiųsti naują sutartį su teikiamų paslaugų sąrašu“. 2020-06-03 ieškovas išsiuntė atsakovui Tarpusavio skolų suderinimo aktą ir nurodė, kad „2020-06-02 d. dieną gavome Jūsų laišką. Nelabai suprantame ką turite omenyje sakydami „pakartotinai", nes pirmą kartą girdime, jog sąskaitų nepriimate nuo 2019 m. gruodžio mėn. Pažymime, kad sutartys yra galiojančios ir bendrovė „Paslaugų ratas“ savo įsipareigojimus vykdo. Siunčiame priminimą dėl nepamokėtų sąskaitų (pridėta prie laiško), bei pakartotinai siunčiame skolų suderinimo aktą (pridėta prie laiško). Taip pat pridedame naujos sutarties projektą. Prašome peržiūrėti ir atsiųsti mums klausimus ar pastabas, jei tokių būtų, taip pat prašome atnaujinti į teritoriją įvažiuojančių automobilių sąrašą (su konkrečiomis automobilių markėmis ir valstybiniais numeriais). Dėl galutinio sutarties suderinimo kviestume Jus užsukti pas mus iš anksto suderintu laiku.“ Gavęs šį ieškovo atsakymą, atsakovas jokių klausimų toliau nesprendžia. Tokie atsakovo veiksmai rodo nenorą vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir laikytis susitarimų. Šalys 2005 m. lapkričio 02 d. Sutarties Nr. 01-06-64 4 punkte susitarė dėl netesybų, nustatydamos ieškovui teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. LR CK 6.256 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). LR CK 6.71 str. 1 d. nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai), o šio straipsnio 2 d. nustato, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo prievolės per gan ilgą laikotarpį nevykdo, kas reiškia, jog naudojasi ieškovo piniginėmis lėšomis, kai tuo tarpu ieškovas dėl tokių atsakovo veiksmų ne tik patiria nuostolius, bet ir yra sumokėjęs PVM mokesčius, o atsakovas atitinkamai susimažinęs mokėtiną PVM mokestį valstybei, ieškovas nutarė pasinaudoti Sutarties nuostatomis ir prašyti priteisti iš atsakovo 0,1 proc. dydžio delspinigius (CK 6.258 str.). Delspinigiai yra skaičiuojami tik pagal 2005 m. lapkričio 2 d. Sutarties Nr. 01-06-64 4 punktą. Ieškovas 2021-04-01 Pranešimu informavo atsakovą, kad abi Sutartys bus nutrauktos nuo 2021-04-30. Sutarčių nutraukimo teisinis pagrindas – esminis sutarčių pažeidimas LR CK 6.217 straipsnio pagrindu. Atsakovo skola ieškovui už laikotarpį nuo 2019-12-31 iki 2021-03-31 sudaro 1446,52 Eur. Delspinigiai sudaro 66,33 Eur. Patikslinęs savo reikalavimus, ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1446,52 Eur skolą, 66,33 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, mano, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja mokėti už paslaugas, kurios faktiškai nėra teikiamos. Atsakovo turimos patalpos yra buvusios „Elfa“ gamyklos teritorijoje, besiribojančioje su Kauno, Švitrigailos, Vytenio ir Panerių gatvėmis. Šioje teritorijoje yra daugybė pastatų ir patalpų, priklausančių daugybei atskirų savininkų – tiek fizinių, tiek juridinių asmenų. Teritorijos perimetras užstatytas pastatais, o vienintelis įvažiavimas į ją yra iš Panerių gatvės. Iki 2019 metų pabaigos ieškovas dar kažkiek stengėsi prižiūrėti tvarką ir kontroliuoti patekimą į teritoriją, buvo veikiantis sargo postas prie įvažiavimo vartų, įleidžiami tik teritorijoje esančių patalpų valdytojai ir naudotojai bei jų klientai/tiekėjai. Tačiau 2019 metais situacija iš esmės pasikeitė – patekimo į teritoriją kontrolė buvo panaikinta ir nuo tol į ją gali įvažiuoti ir išvažiuoti kas tik nori, kada nori ir kaip nori. Vilniaus miesto savivaldybei apmokestinus parkavimą Panerių gatvėje ir aplinkinėse zonose, ypatingai padidėjo transporto priemonių kiekis bendroje teritorijoje, nes pašaliniai asmenys, nenorėdami mokėti už parkavimą savivaldybės apmokestintose zonose, netrukdomai važiuoja į gamyklos teritoriją ir čia parkuoja automobilius. Situacijai įiliustruoti, atsakovas pateikė keletą nuotraukų iš kurių matyti, jog bendro naudojimo teritorija yra tiesiog užkišta automobiliais, tuo tarpu šalia esančios mokamos parkavimo vietos stovi pustuštės. Kadangi visa gamyklos teritorija yra nuolat užgrūsta nežinia kam priklausančiomis ir kokiais tikslais atvykusiomis transporto priemonėmis, todėl atsakovo darbuotojai, norėdami pasistatyti automobilį, daugybę laiko praleidžia važinėdami po teritoriją ir ieškodami laisvos parkavimo vietos. Neretai tenka parkuoti ir už teritorijos ribų, mokamose zonose, nes niekada negali būti tikras, jog, galų gale, radus vietą ir palikus automobilį, jis nebus užstatytas kitomis transporto priemonėmis. Apie patekimą į teritoriją tiekėjams su didesnių gabaritų transporto priemonėmis apskritai nėra ką kalbėti. Bendro naudojimo teritorijoje vyrauja visiškas chaosas ir betvarkė, kadangi patekimas į ją yra laisvas, niekas jo nekontroliuoja ir bendros tvarkos teritorijoje neprižiūri. Paslaugų teikimo sutartys buvo sudarytos atitinkamai 2002 ir 2005 metais, t. y. prieš 18 ir 15 metų. Tada buvo daugiau tvarkos ir priežiūros, o atsakovas visada apmokėdavo ieškovo pateiktas sąskaitas. Tačiau pastaruoju metu, kai patekimas į teritoriją pasidarė nebekontroliuojamas, o ir situacija tapo nebepakenčiama, atsakovas nebemato pagrindo priimti ir apmokėti ieškovo teikiamų sąskaitų už paslaugas, kurios realiai nėra teikiamos. Ieškovas taip pat nurodo, jog atsakovas teikė 2008-06-02 bei 2010-09-20 prašymus dėl galimybės stovėti atsakovo transportui ieškovo saugomoje ir prižiūrimoje teritorijoje, nurodo, kad tokios paslaugos atsakovui taip pat buvo ir yra teikiamos. Tai nėra tiesa. Po prašymų pateikimo, ieškovas buvo numatęs dvi parkavimo vietas atsakovui, prie vieno iš teritorijoje esančių pastatų, netgi buvo pritvirtintos atitinkamos lentelės, tačiau jų jau seniai nebėra (likusios tik skylės sienoje), o šiose atsakovui neva priskirtose vietose parkuojasi kas tik nori ir kada nori, nes jokių ženklų, užtvarų ar kitų priemonių, indikuojančių, kad šios vietos priskirtos atsakovui, jau seniai nebėra. Atsakovas šiomis, jam neva priskirtomis vietomis, nei turi galimybę naudotis, nei naudojasi, nes jos nuolatos yra užstatytos kitais automobiliais. Taigi, šios Ieškovo nurodytos paslaugos atsakovui jau senai nėra teikiamos, o ieškovas neatlieka jokių veiksmų, kad atsakovui būtų užtikrinta galimybė parkuotis jam neva priskirtose vietose, todėl atsakovas, savo ruožtu, nebemato teisinio pagrindo mokėti už realiai neteikiamas paslaugas. Tas pats pasakytina ir apie ieškovo reikalavimą mokėti už pašto dėžutės nuomą. Nors ankstesnis atsakovo įmonės vadovas 2003 m. ir buvo pasirašęs prašymą dėl pašto dėžutės nuomos, tačiau šiuo metu sunku net pasakyti, ar tokia pašto dėžutė atsakovui apskritai buvo suteikta, o jei buvo – tai iki kada. Faktas, tai, jog šiuo metu bendrose patalpose Vytenio g. 50, kur įrengta daugybė pašto dėžučių teritorijoje veikiančioms įmonėms, dėžutės, skirtos UAB „Galteksa“ nėra. UAB „Galteksa“ jau daugybę metų turi įsirengusi savo pašto dėžutę prie įėjimo į savo patalpas, į kurią gauna visą korespondenciją. Taigi, ir šiuo atveju ieškovas nepagrįstai reikalauja apmokėti už paslaugą, kurios realiai neteikia, t. y. už pašto dėžutės, kurios net nėra, nuomą. Atsakovas iki 2019 m. priimdavo ir apmokėdavo ieškovo sąskaitas, daugiau iš įpročio, pernelyg nesigilinant ir neanalizuojant, už ką jos, kadangi sąskaitų sumos buvo sąlyginai nedidelės. Vis dėlto, pastaruoju metu, kai parkavimo problema bendro naudojimo teritorijoje pasidarė ypač aktuali, atsakovas ėmė kelti klausimą, kodėl jis turėtų mokėti už paslaugas, kurių ieškovas realiai neteikia. Kadangi ieškovas savo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdo, bendros tvarkos ir patekimo į teritoriją niekaip nekontroliuoja ir neprižiūri, neužtikrina galimybės naudotis atsakovui neva priskirtomis parkavimo vietomis ir pašto dėžute, atsakovas atitinkamai sustabdė savo priešpriešinių įsipareigojimų vykdymą (CK 6.58 str.) ir nuo 2019 m. pabaigos nebepriima ieškovo siunčiamų sąskaitų bei jų neapmoka. Iš ieškovo pateiktų sąskaitų nėra iki galo aišku, už ką ir kokiu būdu paskaičiuotos jose nurodytos sumos. Kaip matyti iš šių sąskaitų, kiekvienos iš jų punkte Nr. 3. nurodyta „Paslaugos už atitinkamą mėnesį“ (55,96 EUR + PVM). Kokios būtent paslaugos „slepiasi“ šioje eilutėje, kuri ir sudaro didžiąją ieškovo išrašomų sąskaitų kainos dalį, nėra iki galo aišku. Jei šioje eilutėje „užkoduotas“ mokestis už naudojimasis Ieškovui neva priskirtomis parkavimo vietomis, tai visiškai neaišku, kodėl nurodyta suma yra 55,96 EUR + PVM. Kaip matyti iš 2008-06-02 ir 2010-09-20 ir Prašymų, vienos parkavimo vietos kaina nurodyta 50 litų, kitos - 30 Litų per mėnesį, (viso 80 litų), kas pagal oficialų euro ir lito perskaičiavimo kursą (1: 3,4528) sudarytų 23,17 EUR. Todėl neaišku, už kokias apskritai paslaugas į kiekvieno mėnesio sąskaitą buvo įtraukiama ši eilutė 55,96 EUR sumai. Ieškovas ne vieną kartą yra prašęs paaiškinti, už ką išrašomos Ieškovo sąskaitos, tačiau jokio paaiškinimo nėra sulaukęs. Iš to seka išvada, kad atsakovas galimai yra ženkliai permokėjęs ieškovui už nežinia kokias „paslaugas“. Prašo ieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovo atstovės paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas UAB „Paslaugų ratas“ (toliau – Ieškovas) ir atsakovas UAB „Galteksa“ (toliau – Atsakovas) 2002 m. sausio 2 d. pasirašė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 01-06-13 (toliau- Sutartis Nr. 1), pagal kurią Ieškovas (paslaugų teikėjas) įsipareigojo saugoti ir stebėti be materialinės atsakomybės patalpas, esančias Vytenio g. 50, korpuse 14P 1/p Vilniuje, o Atsakovas (paslaugų gavėjas) įsipareigojo sumokėti už teikiamas paslaugas (Sutarties Nr. 1 1.1 punktas). Sutarties Nr. 1 1.2 punkte nustatyta, kad paslaugų gavėjas (Atsakovas) gali atsisakyti teikiamų paslaugų pranešęs apie tai paslaugų teikėjui (Ieškovui) prieš 2 savaites. Sutarties Nr. 1 2.1 punkte nustatyta, kad už teikiamas paslaugas Atsakovas įsipareigoja mokėti Ieškovui kiekvieną mėnesį po 80,00 Lt, įskaitant PVM. 2005 m. lapkričio 2 d. Ieškovas ir Atsakovas pasirašė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 01-06-64 (Sutartis Nr. 2), pagal kurią Ieškovas įsipareigojo nustatyta tvarka sudaryti galimybę Atsakovui bei jo klientų laisvam ir netrukdomam įvažiavimui per vidinę bendrovės teritoriją iki Atsakovui priklausančių patalpų; vykdyti bendro naudojimo teritorijų bei vidinės teritorijos pravažiuojamos dalies priežiūrą, įskaitant ir sniego valymą; užtikrinti švarą ir tvarką teritorijoje; leisti Atsakovo darbuotojams praeiti per Ieškovui priklausančias patalpas ir teritorijas iki Atsakovo patalpų darbo dienomis, o, esant reikalui, ir poilsio dienomis (Sutarties Nr. 2 2.1 – 2.4 punktai). Atsakovas įsipareigojo už suteiktas paslaugas mokėti Ieškovui kiekvieną mėnesį po 127,12 litų ir 18 % PVM (Sutarties Nr. 2 3.3 punktas). Sutarties Nr. 2 4 punkte numatyta, kad nevykdant Sutarties Nr. 2 3.3 punkto sąlygų, Ieškovas turi teisę reikalauti, o Atsakovas turi sumokėti 0,1 % dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos. 2003-05-26 Atsakovas pateikė Ieškovui prašymą išnuomoti vieną pašto dėžutę už 4,23 Lt plius PVM. 2008-06-02 Atsakovas pateikė Ieškovui prašymą išskirti UAB „Galteksa“ automobilio stovėjimo aikštelę, garantuodamas apmokėjimą už paslaugą. 2010-09-20 Atsakovas pateikė Ieškovui prašymą skirti UAB „Galteksa“ vieną parkavimo vietą automobiliui. Iš teismui pateiktos suvestinės nustatyta, kad Atsakovas paskutinį pagal ieškovo išrašytą sąskaitą-faktūrą mokėjimą atliko 2020-03-03 (93,35 Eur suma sumokėta apmokėjus Ieškovo 2019-11-29 išrašytą sąskaitą-faktūrą). Jokių duomenų apie Atsakovo vėlesnius mokėjimus teismui nepateikta (CPK 178 straipsnis). 2021-01-19 Ieškovas Atsakovui el. paštu išsiuntė pranešimą, kad nuo 2021-01-31 Atsakovui nebus tiekiamos paslaugos pagal jo 2008 m. birželio 2 d. ir 2010 . rugsėjo 20 d. pateiktus prašymus.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).
Byloje ginčo, kad tarp šalių nebuvo sudarytos Paslaugų teikimo sutartys, nėra. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo prievolės apmokėti ieškovui už suteiktas paslaugas.
Atsakovas teigia, kad ieškovo paslaugos faktiškai nėra teikiamos, o sąskaitas iki 2019 m. atsakovas priimdavo ir apmokėdavo daugiau iš įpročio, neanalizuojant už ką jos, kadangi sąskaitos buvo sąlyginai nedidelės.
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-703/2013; kt.).
Atsižvelgiant į tarp šalių sudarytas Sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 turinį matyti, kad tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai, kuriais atsakovas siekė gauti ieškovo teikiamas paslaugas, o ieškovas (paslaugų teikėjas) įsipareigojo jas suteikti (saugoti ir stebėti be materialinės atsakomybės patalpas, esančias Vytenio g. 50, korpuse 14P 1/p Vilniuje, (Sutarties Nr. 1 1.1 punktas); nustatyta tvarka sudaryti galimybę atsakovui bei jo klientų laisvam ir netrukdomam įvažiavimui per vidinę bendrovės teritoriją iki atsakovui priklausančių patalpų; vykdyti bendro naudojimo teritorijų bei vidinės teritorijos pravažiuojamos dalies priežiūrą, įskaitant ir sniego valymą; užtikrinti švarą ir tvarką teritorijoje, leisti atsakovo darbuotojams praeiti per ieškovui priklausančias patalpas ir teritorijas iki atsakovo patalpų darbo dienomis, o, esant reikalui, ir poilsio dienomis (Sutarties Nr. 2 2.1 – 2.4 punktai). Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Sutarties Nr. 1 sąlygose 1.1 punktu bei Sutarties Nr. 2 sąlygose 2.1 – 2.4 punktais šalys susitarė, kokios konkrečios paslaugos bus teikiamos. Teismas pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų kreipęsis dėl Sutarčių nutraukimo. Byloje nėra duomenų, jos Sutartys būtų nuginčytos, todėl laikytinos galiojančios (CPK 178 straipsnis).
Iš teismui pateiktos suvestinės (bendrovės „Paslaugų ratas“ klientui UAB „Galteksa“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir bendrovės „Paslaugų ratas“ gautų mokėjimų suvestinė 021-04-01) nustatyta, kad ieškovas už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2019-01-21 iki 2021-03-31 išrašė atsakovui sąskaitas faktūras 2473,37 Eur sumai, atsakovas paskutinį mokėjimą atliko 2020-03-03 (93,35 Eur suma sumokėta apmokėjus ieškovo 2019-11-29 išrašytą sąskaitą faktūrą), todėl liko skolingas ieškovui 1446,52 Eur. Duomenų, jog atsakovas atliko vėlesnius mokėjimus, nėra (CPK 178 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, daro išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/20).
Teismas vertindamas byloje esančius įrodymus nustatė, kad ieškovo pateiktas apmokėjimui sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas atsakovas neginčijo, be kitą ko, nepriekaištingai jas apmokėdavo (paskutinis apmokėjimas 2020-03-03).
Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei šalių patektus paaiškinimus, konstatuoja, jog ieškovas pagrindė 1446,52 Eur skolą už suteiktas paslaugas (CPK 178 straipsnis), o atsakovo atsikirtimai iš esmės pagrįsti prielaidomis, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės laikytinos neįrodytos. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visiškai, priteisiant jam iš atsakovo 1446,52 Eur dydžio skolą už suteiktas paslaugas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.38 straipsnio 1 dalis).
CK 6.71 straipsnio 1 dalis numato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. CK 6.72 straipsnyje nustatyta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo delspinigius grindžia Sutarties Nr. 2 (2005 m. lapkričio 2 d. Sutarties Nr. 01-06-64) 4 punktu. Ieškovas prašo priteisti 66,33 Eur delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,1 proc. dydžio delspinigių normą (Delspinigių paskaičiavimo lentele (2021-04-01). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo sutartinės prievolės laiku neįvykdė, ieškovo reikalavimas šiuo atveju priteisti priskaičiuotus 66,33 Eur dydžio delspinigius už apmokėjimo termino praleidimą yra visiškai pagrįstas.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 1512,85 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys patenkintas, iš atsakovo ieškovui priteistinas sumokėtas 34,00 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas sumokėjo iš viso 41,00 Eur (20 Eur +6 Eur +15 Eur) žyminį mokestį, tačiau už tokį turtinį reikalavimą mokėtinas 34,00 Eur žyminis mokestis, ieškovui grąžintinas 7,00 Eur žyminis mokestis.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovas šioje byloje už advokatės ir advokato padėjėjos teisinę pagalbą sumokėjo 500,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, nurodytos išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo UAB Galteksa, juridinio asmens kodas 124906670, ieškovui UAB „Paslaugų ratas“, juridinio asmens kodas 123072472, 1446,52 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt šeši eurai 52 Eur) skolą, 66,33 Eur (šešiasdešimt šeši eurai 33 ct) delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą (1512,85 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo UAB Galteksa, juridinio asmens kodas 124906670, ieškovui UAB „Paslaugų ratas“, juridinio asmens kodas 123072472, 34,00 Eur (trisdešimt keturi eurai) žyminį mokestį bei 500,00 Eur (penki šimtai eurų) už advokatės ir advokato padėjėjos teisinę pagalbą.
Grąžinti ieškovui UAB „Paslaugų ratas“, juridinio asmens kodas 123072472, 7,00 (septyni eurai) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. balandžio 19 d., mokėjimo nurodymas Nr. 116, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remiantis šiuo teismo sprendimu.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Edvardas Juozėnas