Civilinė byla Nr. 3K-3-252-248/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01049-2013-2

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 50.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ąžuolų sodas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutarties ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ąžuolų sodas“ ieškinį atsakovams Kretingos rajono savivaldybei ir Klaipėdos valstybinei kolegijai, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Kretingos rajono savivaldybės Kretingos muziejus, dėl nepagrįsto nuomos sutarties nutraukimo bei nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos valstybinė kolegija ir UAB ,,Ąžuolų sodas“, remdamiesi 2011 m. spalio 5 d. įvykusio viešojo konkurso komisijos sprendimu, 2011 m. spalio 10 d. sudarė turto nuomos sutartį Nr. F14-2011/10-10, kuria UAB ,,Ąžuolų sodas“ buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos –mokomasis korpusas Kretingoje, (duomenys neskelbtini), sveikatos priežiūros ir reabilitacijos centrui įkurti. Šalys sutartyje nustatė nuomos terminą nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2016 m. spalio 10 d., bet ne ilgiau nei iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgesniam nei dešimties metų laikotarpiui (Sutarties 6 punktas). Nuomininkas UAB ,,Ąžuolų sodas“, gavęs nuomotojo sutikimą, nuo 2011 m. gruodžio 7 d. išsinuomotose patalpose pradėjo statybos remonto darbus. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 m. vasario 28 d. raštu informavo remonto darbus atliekančią įmonę, kad išsinuomotoms patalpoms projektavimo sąlygos išduotos nebus. Šis sprendimas buvo patvirtintas ir po pakartotinių kreipimųsi, o 2012 m. balandžio 20 d. rašte Nr. (13.6)2-1265 Kultūros paveldo departamentas nurodė, kad minėtas sovietmečiu statytas pastatas – mokomasis korpusas, nederantis prie Kretingos dvaro sodybos ir rūmų aplinkos, turi būti nugriautas, arba, nesant galimybių, galėtų būti atitinkamai pertvarkytas ir pritaikytas muziejaus reikmėms.

Kretingos rajono savivaldybės taryba 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T2-304 sutiko perimti nuosavybėn savarankiškajai savivaldybės funkcijai įgyvendinti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą – mokomąjį korpusą. Klaipėdos valstybinės kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A-510 nurodytas turtas perduotas Švietimo ir mokslo ministerijai. Vyriausybės 2013 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 76 mokomąjį korpusą nutarta perduoti Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn savarankiškajai savivaldybės funkcijai įgyvendinti. Savivaldybė 2013 m. vasario 28 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. G8-15 pastatą – mokomąjį korpusą – perdavė Kretingos rajono savivaldybės Kretingos muziejui. Klaipėdos valstybinė kolegija 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. V9-268 informavo nuomininką UAB ,,Ąžuolų sodas“, kad, vadovaujantis 2011 m. spalio 10 d. turto nuomos sutarties 6 ir 13.3 punktais, sutartis nutraukiama, nes išnuomoto mokomojo korpuso nuosavybės teisė perėjo Kretingos rajono savivaldybei. Kretingos rajono savivaldybės Kretingos muziejus 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. V3-289 informavo nuomininką, kad yra rengiami buvusio mokomojo korpuso pastato griovimo bei teritorijos sutvarkymo projektai, ir nustatė terminą iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. išsikelti iš užimamų patalpų.

Ieškovas UAB ,,Ąžuolų sodas“ 2013 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Klaipėdos valstybinei kolegijai ir Kretingos rajono savivaldybei, prašydamas pripažinti, kad Klaipėdos valstybinė kolegija 2013 m. vasario 18 d. neteisėtai bei nepagrįstai nutraukė 2011 m. spalio 10 d. sudarytą ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. F14-2011/10-10; priteisti ieškovui iš atsakovų 146 696,37 Lt turėtoms išlaidoms atlyginti bei procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad nuomos sutartis nutraukta neteisėtai, nes šalys sudarė terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, ji galiojo iki 2016 m. spalio 10 d. Ieškovo teigimu, nuomos sutarties 6 ir 13.3 punktuose nurodytos sąlygos prieštarauja CK 6.494 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms imperatyviosioms teisės normoms. Be to, ieškovas nebuvo informuotas apie ruošimąsi ginčo patalpas perleisti kitam savininkui ir nutraukti nuomos sutartį, todėl, nežinodamas realios situacijos bei atsakovų tikslų, toliau investavo lėšas į ginčo patalpų remontą ir šį objektą iki 2013 m. vasario 13 d. galutinai sutvarkė. Nuomotojui vienašališkai ir neteisėtai nutraukus nuomos sutartį, ieškovas nebegali pasinaudoti išsinuomotomis patalpomis, negalėjo pradėti savo veiklos bei gauti suplanuotų pajamų. Kadangi nuomos sutartis buvo savavališkai, neteisėtai ir nepagrįstai nutraukta prieš terminą dėl atsakovų kaltės, iš pastarųjų turi būti priteisti dėl sutarties nevykdymo atsiradę nuostoliai – 146 696,37 Lt (CK 6.249 straipsnis).

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti; taip pat pateikė prieškieškinį, prašydamas įpareigoti UAB „Ąžuolų sodas“ per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo iškraustyti iš ginčo patalpų Kretingos rajono savivaldybės administracijos komisijos 2013 m. vasario 27 d. akte Nr. D8-134 išvardytą bendrovei priklausantį kilnojamąjį turtą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 yra patvirtinusi valstybės materialiojo turto nuomos pavyzdinę sutartį, pagal kurią ir buvo pasirašyta ginčo patalpų nuomos sutartis. Pavyzdinės sutarties 13.3 punkte nustatyta, kad sutartis pasibaigia nuosavybės teisei į išnuomotą turtą perėjus kitam asmeniui. Ši nuostata perkelta į sudarytą su ieškovu sutartį. Kretingos rajono savivaldybės taryba 2012 m. rugpjūčio 30 d. sutiko perimti valstybei priklausantį mokomąjį korpusą. Ieškovas pagal sutartį veiklos patalpose nevykdė ir negali vykdyti, jis įpareigotinas išsikelti iš patalpų su sau priklausančiu kilnojamuoju turtu.

Atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija su pateiktu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino ir įpareigojo ieškovą UAB ,,Ąžuolų sodas“ per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškraustyti iš ginčo patalpų Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. vasario 27 d. komisijos akte Nr. D8-134 nurodytą kilnojamąjį turtą.

Atmesdamas ieškinio reikalavimą pripažinti nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu, teismas nurodė, kad šalys buvo sudariusios terminuotą nuomos sutartį ir nuomininkas buvo informuotas apie terminuotos sutarties pabaigą suėjus sutarties 6 punkte nustatytam terminui, apibrėžtam įvykiu, t. y. nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimu kitam asmeniui (CK 6.496 straipsnis). Teismas atsižvelgė į tai, kad patalpos buvo išnuomotos vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintomis valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso organizavimo taisyklėmis ir naudojantis jose nurodyta pavyzdine sutarties forma (taisyklių 23 punktas), su kuria ieškovas galėjo susipažinti iki nuspręsdamas dalyvauti viešajame konkurse dėl negyvenamųjų patalpų nuomos. Teismas pažymėjo, kad šių taisyklių nuostatos turi imperatyvią galią ir jų privaloma laikytis be jokių išlygų. Teismas taip pat išaiškino, kad valstybės turto nuomos klausimus reglamentuoja specialiosios viešosios teisės normos, turinčios viršenybę prieš bendrąsias CK normas (CK 1.1 straipsnio 2 dalis), todėl ginčo nuomos sutarties sąlygos nelaikytinos prieštaraujančiomis CK 6.494 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms taisyklėms. Ieškovas, planuodamas ginčo patalpose vykdyti tam tikrą veiklą, privalėjo įvertinti, kad išsinuomotas valstybės turtas, kuris pagal teisės aktų nuostatas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama siekiant užtikrinti maksimalią naudą visuomenei ir visuomenės interesų tenkinimą (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis). Be to, ieškovas nuo sutarties sudarymo momento neginčijo jos nuostatų, sutartis buvo galiojanti ir turėjo šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija sutarties sąlygas vykdė tinkamai, t. y. perdavė ieškovui laikinai valdyti ir naudoti mokomąjį korpusą.

Atmesdamas reikalavimą atlyginti išlaidas, teismas nurodė, kad ieškovas, siekdamas atlikti išsinuomotų patalpų remontą, turėjo gauti Kultūros paveldo departamento išduotus specialiuosius reikalavimus keičiant mokslo patalpų paskirtį į gydymo projekto rengimui, tačiau šios specialiosios sąlygos nėra išduotos iki šiol. Taigi ieškovas remonto darbus atliko neturėdamas specialiųjų paveldosaugos reikalavimų. Be to, ieškovas apie ketinimą nugriauti jo nuomojamas patalpas buvo informuotas 2012 m. balandžio 20 d. Kultūros paveldo departamento raštu Nr. (13.6)2-1265, kuriame nurodoma, kad: ,,Departamentas laikosi nedviprasmės pozicijos, kad minėtas sovietmečiu statytas pastatas – mokomasis korpusas, jokiu būdu nederantis Kretingos dvaro sodybos ir rūmų aplinkai, turi būti nugriautas arba, nesant galimybių, būtų atitinkamai pertvarkytas ir pritaikytas muziejaus reikmėms“; taip pat pabrėžta, kad „Departamentas negali suteikti potencialiam statytojui nepagrįstų lūkesčių, taip pat netolimoje ateityje prisiimti atsakomybę už tai, jog šiam statytojui investavus lėšas į pastato dalinį atnaujinimą, po kurio laiko paaiškėtų, kad šias investicijas reikėtų laikyti nuostoliais, nes yra priimtas sprendimas griauti pastatą ar pan.“ Teismas nurodė, kad ieškovas patalpų remonto darbus atliko žinodamas nuomos sutarties 4 punkto nuostatas, pagal kurias nuomininkui, pagerinusiam išnuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad ieškovas pats prisiėmė galimą riziką dėl investuotų į pastatą lėšų virtimo nuostoliais, veikė savo rizika ir sąskaita (CK 6.501 straipsnio 1 dalis). Be to, teismo teigimu, ieškovas nepateikė tinkamų faktines išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 4 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija konkursą skelbė ir patalpas nuomojo iš anksto žinodamas apie planuojamą jų perdavimą savivaldybei, veikė nerūpestingai ir taip pažeidė ieškovo teises, o ieškovas nebuvo informuotas apie ketinimus perleisti patalpas kitam savininkui. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. spalio 10 d. sudarydamas nuomos sutartį atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija nežinojo išnuomojamo objekto likimo ir tik 2012 m. balandžio 17 d. sužinojo kategorišką Kultūros paveldo departamento nuomonę dėl pastato nugriovimo. Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo patalpos buvo išnuomotos viešojo konkurso būdu, konkursas vykdytas pagal valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso organizavimo taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2011 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1524, todėl ieškovas galėjo susipažinti su sutarties projektu iki jį pasirašydamas. Be to, iš Kretingos rajono savivaldybės mero 2012 m. liepos 26 d. rašto Nr. (9.13)-D3-3444 matyti, kad dar 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 Kretingos dvaro sodyba įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų – sąrašą, o Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 15 dvaro sodybos statinių kompleksas paskelbtas kultūros vertybe. Ieškovas, kaip juridinis asmuo, planuodamas savo veiklą, privalėjo veikti atidžiau ir rūpestingiau, pasidomėti ginčo patalpų statusu ir jo nulemtais bei su juo susijusiais veiklos ribojimais bei suvaržymais. Pasirašydamas nurodytų patalpų nuomos sutartį, ieškovas prisiėmė iš šios sutarties kylančią riziką.

Teisėjų kolegija pripažino neįrodytu ieškovo teiginį, kad jis investavo į ginčo patalpų remontą, nes nebuvo informuotas, jog patalpas ruošiamasi perleisti kitam savininkui. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad 2012 m. vasario 28 d. Kultūros paveldo departamento raštu remonto darbus vykdžiusi įmonė buvo informuota, jog KPD Klaipėdos teritorinis padalinys neišduos specialiųjų paveldosaugos reikalavimų mokslo paskirties patalpų kapitalinio remonto, keičiant paskirtį į gydymo, projekto rengimui. Kultūros paveldo departamento 2012 m. balandžio 20 d. raštas Nr. (13.6)2-1265, kuris buvo adresuotas ir ieškovui, patvirtina, kad ieškovas buvo supažindintas su departamento pozicija dėl pastato nugriovimo arba pertvarkymo ir pritaikymo muziejaus reikmėms. Atsižvelgdama į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas žinojo apie suvaržymus, susijusius su pastato statusu, nuo to momento, kai negavo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pastato remontui, todėl toliau vykdydamas remonto darbus veikė savo rizika.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo teiginius, kad ginčo nuomos sutarties 6 ir 13.3 punktai prieštarauja CK 6.494 straipsnio nuostatoms. Kolegija išaiškino, kad ginčo nuomos sutartis sudaryta pagal Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių nuostatas ir patvirtintą pavyzdinę sutarties formą, kurios 6 punkte nurodyta, jog nuomos terminas nustatomas iki tam tikros datos, bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui. Iki sudarydamas nuomos sutartį pagal pavyzdinę formą, ieškovas galėjo su ja susipažinti, nes ji patvirtinta viešai skelbiamu teisės aktu. Ieškovas pasirašė sutartį pagal pavyzdinės sutarties nuostatas, sutarties nuostatų neginčijo, vadinasi, su jomis sutiko. Teisėjų kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo teiginį, kad nagrinėjamu atveju nuomos sutartis pasibaigė įvykus įvykiui, kuriuo buvo apibrėžtas sutarties galiojimas.

Teisėjų kolegija taip pat atmetė ieškovo reikalavimus priteisti nuostolius, patirtus dėl ginčo patalpų statybos ir remonto darbų. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalys nuomos sutarties 4 punkte buvo nurodžiusios, jog, nuomininkui pagerinus išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Ieškovas, pradėjęs remonto darbus, priėmė tokias sutarties sąlygas, o tęsdamas juos toliau, nors ir negavęs specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, veikė savo rizika ir taip prisiėmė atsakomybę už galimus nuostolius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB ,,Ąžuolų sodas“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį visiškai patenkinti, o priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 6.494 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimo ir taikymo. Pagal CK 6.494 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai turtas yra perleidžiamas iš valstybės į savivaldybės balansą, nuomos sutartis lieka galioti. Šios CK 4.494 straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys negali jų pakeisti sutartimi. Taigi teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančiomis nuomos sutarties 6, 13.3 punktų nuostatas CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms CK 6.494 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms.

2. Dėl netinkamo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų taikymo. Teismai pažeidė CK 1.3 straipsnyje įtvirtintus teisės aktų taikymo bei viršenybės principus ir neteisingai išaiškino, kad valstybės materialiojo turto nuomos organizavimą ir vykdymą reguliuoja specialieji teisės aktai, kuriuose nustatytos išimtys iš CK 6.494 straipsnio 1, 2 dalių reguliavimo. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nenustato jokių CK 6.494 straipsnio reguliavimo išimčių, įstatymą detalizuojančiame Vyriausybės nutarime nėra įtvirtintos jokios kitos specifinės nuomos sutarties pasibaigimo sąlygos. Teismų nurodyta pareiga laimėjus viešąjį nuomos konkursą sutartį sudaryti naudojant pavyzdinę taisyklių priede pateiktą sutarties formą neužkerta kelio šalims koreguoti kitas nuomos sutarties sąlygas. Taisyklių 27 punkte nurodytos privalomos sąlygos, o kitos sąlygos gali būti koreguojamos įvertinus įstatymų ir nutarimo reikalavimus. Dėl to nepagrįstos teismų išvados, kad įstatymas, nutarimas ir taisyklės nustato išimtis iš CK nuostatų, todėl atsakovas teisėtai į nuomos sutarties sąlygas įtraukė punktus dėl nuomos santykių pabaigos pasikeitus patalpų savininkui.

3. Dėl netinkamo teisinių santykių kvalifikavimo. Teismai nepasisakė dėl deliktinės atsakomybės atsakovui taikymo; neatsižvelgė į faktą, kad ginčo patalpose nebuvo galima jokia komercinė veikla, nes Kultūros paveldo departamentas nepritarė jokios komercinės veiklos vykdymui, tačiau, nepaisydamas to, atsakovas vis tiek organizavo nuomos konkursą, suteikdamas ieškovui nepagrįstus teisėtus lūkesčius, jog patalpas bus galima naudoti pagal paskirtį. Teismai turėjo spręsti, ar atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija pagrįstai ir teisėtai organizavo nuomos konkursą, nors nuo pat pradžių galėjo ir turėjo žinoti, kad komercinė veikla patalpose negalima. Teismai nevertino, ar tokiais veiksmais atsakovas nepažeidė CK 6.263, 6.271 straipsnių reikalavimų. Nors ieškovas neįrodinėjo atsakovų deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, teismai turėjo tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, įvertinti abiejų šalių veiksmus ir spręsti dėl ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinant atsakovų veiksmus deliktinės atsakomybės prasme.

4. Dėl netinkamo išlaidų patalpoms įrengti skaičiavimo ir įrodinėjimo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė nuostolių dydžio. Patirtas išlaidas patvirtina ne darbų perdavimo–priėmimo aktai, bet buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismai formuoja ydingą praktiką, kai juridinio asmens apskaitos dokumentai, nesant ginčo dėl faktinio darbų atlikimo, nėra pripažįstami tinkamais įrodymais nustatinėjant patirtų išlaidų dydį.

Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai Klaipėdos valstybinė kolegija ir Kretingos rajono savivaldybė prašo skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:

1. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl CK 6.494 straipsnio 1, 2 dalių taikymo. Tiek pačiame Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarime Nr. 1524 (3.6, 23 punktai), tiek šiuo nutarimu patvirtintoje pavyzdinėje Valstybės materialiojo turto nuomos sutartyje, įgyvendinant CK 6.479 straipsnio 3 dalį, yra įtvirtintas specialus nuomos sutarties pabaigos reglamentavimas – nurodyti specifiniai valstybei priklausančio turto nuomos terminai, apibrėžti konkrečia kalendorine data, įvykiu – nuosavybės teisės objekto perleidimu kitam asmeniui, ir bet kokiu atveju maksimalus iki dešimties metų terminas. Atsižvelgiant į valstybės turto specifiką, šalys negalėjo koreguoti šių pavyzdinių nuomos sutarties sąlygų, specialiųjų teisės normų reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio.

2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad teismai be pagrindo taikė specialiuosius teisės aktus, o ne CK. Tais atvejais, kai teisiniai santykiai yra reguliuojami viešosios teisės normomis, CK pirmenybę yra suteikęs būtent specialiesiems teisės aktams, todėl, net jei ir būtų prieštaravimų tarp bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, turi būti taikomos pastarosios.

3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad teismai turėjo savo iniciatyva atsakovo veiksmus vertinti deliktinės atsakomybės taikymo kontekste. Teismai neturėjo pagrindo daryti išvadų dėl deliktinės atsakomybės, nes ieškovas turi įrodyti esant tokios atsakomybės sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė. Teismas negali už ieškovą formuluoti reikalavimų, nes tai būtų šiurkštus civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo pažeidimas.

4. Teismai pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti kasatoriaus turėtas remonto išlaidas. Teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šalys susitarė ir kasatorius žinojo, jog už patalpų pagerinimą jam nebus atlyginta. Net ir žinodamas apie kliūtis išnuomotame pastate vykdyti numatytą veiklą, kasatorius dar beveik metus (iki 2012 m. gruodžio 19 d.) toliau investavo lėšas į pastato remontą. Kasatorius, veikęs savo rizika, investavęs nemažas lėšas į pastato remonto darbus ir rizikai nepasiteisinus, dabar siekia savo paties prisiimtos rizikos naštą perkelti atsakovams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako teisės klausimais dėl valstybei priklausančio nekilnojamojo turto nuomą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir deliktinės atsakovo atsakomybės taikymo esant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytoms faktinėms ginčo aplinkybėms.

Dėl valstybės materialiojo turto nuomą reglamentuojančių viešosios teisės aktų nuostatų santykio su CK nuomos teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis

Ieškovo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, atsisakydami tenkinti ieškinio reikalavimą, netinkamai nustatė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų santykį su CK 6.494 straipsnio 2 dalimi, todėl nepagrįstai pirmenybę teikė viešosios teisės, o ne CK normoms ir neteisėtai sprendė, kad atsakovas tinkamai į nuomos sutarties sąlygas įtraukė punktus dėl nuomos santykių pabaigos pasikeitus patalpų savininkui. Ieškovas mano, kad CK 1.3 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo būti taikoma CK 6.494 straipsnio 2 dalis, pagal kurią nuomos sutartis lieka galioti ir tais atvejais, kai daiktas iš vienos valstybinės (savivaldybių) institucijos (nuomotojo) pereina kitai, ir ginčo nuomos sutarties 6, 13.3 punktų sąlygos, pagal kurias nuomos sutartis gali būti nutraukiama pasikeitus nuomojamų patalpų savininkui, turėjo būti pripažintos prieštaraujančiomis imperatyviosioms CK nuostatoms ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus teiginius kaip nepagrįstus ir neatitinkančius aktualių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Šalių sudarytos nuomos sutarties objektas yra valstybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama visų pirma viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Konkrečiu tokiam turtui skirtu reglamentavimu siekiama, kad valstybės turtu būtų disponuojama tik taip, kaip nustatyta teisės aktuose – visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis šio turto valdymo nuostatų. Pažymėtina, kad valstybės turto patikėtiniams teisė disponuoti turtu suteikta tik laikantis specialiųjų tokio turto disponavimui skirtų teisės aktų nustatytų reikalavimų. 

Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Širvintų rajono savivaldybės administracija v. UAB „GP Auto“, bylos Nr. 3K-3-471/2014). Taigi nors valstybės materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių šalių teises ir pareigas bei nuomos sutarties pabaigą nustatančios normos, tačiau jos taikytinos atsižvelgiant į specialų valstybės turto nuomos reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė-komercinė zoofirma ,,Akvariumas“, bylos Nr. 3K-3-22/2009).

Esant tokiai situacijai, konstatuotina, kad atsakovas, į ginčo nuomos sutartį įtraukdamas specialiuoju viešosios teisės aktu – Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 – patvirtintoje pavyzdinėje valstybės materialiojo turto nuomos sutarties formoje esančias sąlygas, susijusias su nuomos pabaigą apibrėžiančiais įvykiais, negali būti laikomas pažeidusiu teisės aktų reikalavimus, o tokios sutarties nuostatos nepripažintinos neteisėtomis.

Kartu pažymėtina, kad kasatorius teisingai nurodo, jog minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintose Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklėse nustatyta šalių pareiga laimėjus viešąjį nuomos konkursą nuomos sutartį sudaryti naudojant pavyzdinę taisyklių priede pateiktą sutarties formą neužkerta kelio šalims koreguoti neprivalomomis laikomas nuomos sutarties sąlygas. Kasatorius teisus teigdamas, kad Taisyklių priede patvirtinta sutarties forma yra rekomendacinė, todėl, sutartyje įtvirtinus Taisyklių 27 punkte nurodytas privalomas sąlygas, kitos sutarties sąlygos gali būti koreguojamos šalių susitarimu, t. y. šalys gali įrašyti į sutartį ir kitas įstatymams neprieštaraujančias sąlygas. Vis dėlto šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tokios šalių į nuomos sutartį įtrauktos papildomos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams neprieštaraujančios sąlygos šalims tampa privalomos ir šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). 

Nagrinėjamos bylos situacijoje tai yra reikšminga, nes šalims sudarius ginčo nuomos sutartį pagal Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1524 (3.6, 23 punktai) ir juo patvirtintas pavyzdines Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties sąlygas bei nustačius specialų nuomos sutarties pabaigą apibrėžiantį įvykį – nuosavybės teisės objekto perleidimą kitam asmeniui, ši sąlyga tapo šalims privaloma. Kasatorius, pasirašydamas sutartį, su tokia sąlyga sutiko, todėl ši įgavo įstatymo galią kasatoriui. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimą pripažinti neteisėtu ginčo nuomos sutarties nutraukimą, kuris įvykdytas pagal sutartyje įtvirtintas, įstatymams ar kitiems teisės aktams neprieštaraujančias sąlygas.  

Dėl turto pagerinimo išlaidų atlygintinumo

Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių nuomojamo turto pagerinimo išlaidų kompensavimą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; ar įstatymų arba šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. likviduojama individuali įmonė v. UAB „Bendruva“, bylos Nr. 3K-3-269/2009; 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. ir kt. v. R. R. , bylos Nr. 3K-3 261/2012; 2015 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. įmonė „RBS“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-69/2015; kt.). Šiuos išaiškinimus taikant valstybės (savivaldybės) turto nuomos santykiams papildomai pabrėžtina, kad Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintos Valstybės materialiojo turto nuomos pavyzdinės sutarties 4 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimus neatlyginama.

Nagrinėjamu atveju šios pavyzdinės sutarties sąlygos įtrauktos į ginčo nuomos sutartį, t. y. šalys nuomos sutarties 4 punkte buvo numačiusios, jog nuomininkui pagerinus išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ginčo turtą išnuomojęs atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija, neprieštaraudamas dėl kasatoriaus atliekamų remonto darbų bei paskirties keitimo, 2011 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. V9-135 papildomai pabrėžė, kad už atliktus turto pagerinimus atlyginta nebus. Aplinkybę, kad kasatoriaus į ginčo turtą investuotos lėšos nebus kompensuojamos, aiškiai buvo nurodęs ir Kultūros paveldo departamentas 2012 m. balandžio 20 d. rašte Nr. (13.6)2-1265 nurodydamas, kad minėtas sovietmečiu statytas pastatas – mokomasis korpusas – turi būti nugriautas, arba, nesant galimybių, galėtų būti atitinkamai pertvarkytas ir pritaikytas muziejaus reikmėms, todėl kasatorius negali pagrįstai tikėtis gauti pastatui pagerinti investuotų lėšų atlyginimo. Teismai taip pat nustatė, kad, nepaisydamas tokių pranešimų, negavęs savo planuojamai veiklai ginčo patalpose vykdyti būtinų dokumentų, kasatorius toliau tęsė remonto darbus ir investavo lėšas į ginčo patalpas. Atsižvelgdama į šias teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog kasatorius pats prisiėmė galimą riziką dėl investuotų į pastatą lėšų virtimo nuostoliais, veikė savo rizika ir sąskaita.

Pripažinus nesant kasatoriaus teisės reikalauti atlyginti ginčo patalpoms įrengti patirtas išlaidas, kasatoriaus keliamas klausimas dėl šių išlaidų dydžio skaičiavimo ir įrodinėjimo netenka teisinės reikšmės. Dėl to teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Dėl deliktinės atsakomybės taikymo

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai turėjo taikyti deliktinę atsakovo Klaipėdos valstybinės kolegijos civilinę atsakomybę, t. y. neteisėtais atsakovo veiksmais, sukėlusiais ieškovui nuostolių, pripažinti aplinkybę, jog atsakovas, neatsižvelgdamas į tai, kad ginčo patalpose nebuvo galima jokia komercinė veikla, vis tiek organizavo nuomos konkursą, suteikdamas ieškovui nepagrįstus teisėtus lūkesčius, jog patalpas bus galima naudoti pagal paskirtį. Šiuos teiginius kasatorius grindė nurodydamas, kad Kultūros paveldo departamentas nepritarė jokios komercinės veiklos vykdymui. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad veikla pagal nuomos sutartį yra negalima, nes tokios veiklos vykdymui nepritaria Kultūros paveldo departamentas, yra pagrindas pripažinti nuomos sutarties pasibaigimą dėl negalimumo jos vykdyti, konstatuojant atsakovų kaltę.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti jos sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, šiais veiksmais padarytą žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei atsakovo kaltę atliekant neteisėtus veiksmus (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Šių sąlygų egzistavimą turi įrodyti ieškovas, prašantis taikyti atsakovo civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kasatorius atsakovo Klaipėdos valstybinės kolegijos neteisėtais veiksmais prašo pripažinti viešojo nuomos konkurso organizavimą, nurodydamas, kad ginčo patalpose negali vykdyti planuotos veiklos, nes negauna reikiamo Kultūros paveldo departamento sutikimo tokiai veiklai. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, nors ir tiesiogiai nesprendė šių atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo klausimo, tačiau nustatė, jog atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija ginčo nuomos sutarties sąlygas vykdė tinkamai, t. y. perdavė kasatoriui laikinai valdyti ir naudoti mokomąjį korpusą, sutiko dėl ginčo patalpų remonto darbų vykdymo ir jų paskirties keitimo. Teismai pažymėjo, kad kasatorius išsinuomotose patalpose suplanuotos veiklos negalėjo vykdyti ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl to, jog negavo Kultūros paveldo departamento išduodamų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų mokslo paskirties patalpų paskirtį keičiant į gydymo projekto rengimui. Taigi teismai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, o kasatorius, teigdamas, kad atsakovas iš anksto žinojo apie tai, jog Kultūros paveldo departamentas neišduos kasatoriaus veiklai ginčo patalpose vykdyti būtinų dokumentų, nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Kaip pagrįstai nurodo atsakovai atsiliepimuose į kasacinį skundą, kasatorius atsakovo veiksmų neteisėtumą organizuojant 2011 m. spalio 5 d. įvykusį viešąjį konkursą grindžia vėliau įvykusiais faktais – iš 2012 m. vasario 28 d. rašto paaiškėjusia Kultūros paveldo departamento pozicija neišduoti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų projekto rengimui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas galėjo žinoti tokią poziciją anksčiau organizuodamas konkursą arba turėti informacijos apie tai, jog kasatoriaus planuota veikla ginčo patalpose bus pripažinta negalima. Be to, šiame kontekste reikšminga teismų nustatyta aplinkybė, kad Kretingos dvaro sodyba įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų – sąrašą dar 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256, o Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 15 dvaro sodybos statinių kompleksas paskelbtas kultūros vertybe. Taigi, kasatorius, kaip juridinis asmuo, planuodamas savo veiklą, privalėjo veikti atidžiau ir rūpestingiau, turėdamas galvoje ginčo patalpų statuso nulemtus galimus veiklos ribojimus bei suvaržymus. Taigi nėra nustatyta ne tik atsakovo neteisėtų veiksmų, bet ir priežastinio konkurso organizavimo ir kasatoriaus nurodomų nuostolių ryšio (CK 6.247 straipsnis).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai būtų pažeidę ar netinkamai taikę aktualias teisės normas. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį, paliktina nepakeista.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas Klaipėdos valstybinė kolegija pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo advokatui 3000 Lt (868,86 Eur) (T. 3, b. l. 38, 39). Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, atsakovui iš kasatoriaus priteistina 2070 Lt (599,51 Eur) šioms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 8,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Klaipėdos valstybinei kolegijai (j. a. k. 111968056) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ąžuolų sodas“ (j. a. k. 302633502) 599,51 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt devynis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. 

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ąžuolų sodas“ (j. a. k. 302633502) 8,76 Eur (aštuonis Eur 76 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Andžej Maciejevski