Civilinė byla Nr. e2A-44-464/2023  

        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01028-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.5.2.18; 2.6.10.8; 3.1.7.6; 3.2.4.9.6.2; 3.3.1.15

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 2 d.

Vilnius

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ž. T.,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tempestas“, atsakovo A. P. apeliacinius skundus ir trečiųjų asmenų A. P., R. G., A. G. pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovo A. P. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo ir 2022 m. liepos 4 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tempestas“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. P., R. G. ir A. G..

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB, bendrovė) ,,Tempestas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo A. P. 83 108,13 Eur  žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Nurodė, kad atsakovas A. P. nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2021 m. balandžio 23 d. buvo ieškovės, kuri vykdė pramoginių valčių (laivų) nuomos veiklą, vadovu. Šias pareigas atsakovas vykdė netinkamai, nevengė situacijų, kuomet jo asmeniniai interesai prieštaravo bendrovės interesams, ir tuo padarė bendrovei žalą. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 24 d. sudarė terminuotą 3 mėnesių darbo sutartį su savo sutuoktine A. P., įdarbinęs ją kapitono padėjėja ir nustatęs jai 958,96 Eur kasmėnesinį darbo užmokestį. Ieškovės vertinimu, ši darbo sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga bendrovei, kadangi ji sudaryta laivybos sezono, trunkančio nuo balandžio iki rugsėjo mėn., pabaigoje, kai veikla jau nebuvo vykdoma, taigi ir poreikio sudaryti darbo sutartį nebuvo. Be to, nesama jokių duomenų apie A. P. kvalifikaciją eiti kapitono padėjėjos pareigas. Dėl to bendrovė patyrė 2 876,07 Eur žalą, kuri lygi atsakovo sutuoktinei 3 mėnesius mokėtam darbo užmokesčiui (958,96 Eur x 3 mėn.).

3.       Ieškovės vertinimu, jos ir atsakovo 2020 m. lapkričio 3 d. sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovei teisę naudotis prieplauka, taip pat buvo sudaryta nesilaikant vadovui tenkančios pareigos vengti interesų konflikto. Juolab kad panaudos sutartis faktiškai buvo atlygintinis sandoris, nes ieškovė atsakovui avansu už 1 metus sumokėjo 2 380 Eur atlyginimą. Ši sutartis buvo sudaryta laivybos sezonui pasibaigus, jau nesant poreikio naudotis prieplauka. Taigi, pusę termino, už kurį ieškovė yra sumokėjusi atsakovui, prieplauka jai buvo faktiškai nereikalinga. Be to, sumokėtas nuomos mokestis kelis kartus viršijo prieplaukų nuomos rinkos kainas, kurios siekė apie 100 Eur per mėnesį. Todėl atsakovas turi atlyginti ieškovei 2 100 Eur žalą, t. y. sumokėtos 2 380 Eur sumos ir už tris mėnesius mokėtino nuomos mokesčio pagal rinkos kainas skirtumą (100 Eur x 3 mėn.), prie jo pridedant 20 Eur infrastruktūros mokestį (2 380 Eur – 300 Eur + 20 Eur).

4.       Atsakovas padarė bendrovei žalą ir nutraukdamas bendrovei naudingus bei sudarydamas žalingus sandorius. Atsakovas 2021 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą UAB ,,Vilniaus apšvietimas“ dėl 2019 m. rugpjūčio 28 d. sudarytos elektros tiekimo sutarties, kuri buvo skirta laivo aptarnavimui, nutraukimo. Ieškovė už šios infrastruktūros įrengimą yra sumokėjusi 1 915,43 Eur. Ir nors ieškovė buvo gavusi UAB ,,Staroil“ prašymą už 1 500 Eur atlyginimą leisti prisijungti prie šios infrastruktūros, atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, šio pasiūlymo nepriėmė, tokiu savo netinkamu veikimu padaręs 1 500 Eur dydžio žalą. Be to, atsakovo vadovavimo bendrovei metu už gelbėjimosi liemenių nuomą bei transporto paslaugas trečiajam asmeniu R. G. buvo sumokėta 1 610 Eur suma. Ieškovės teigimu, ir ji pati turėjo pakankamai gelbėjimosi liemenių, todėl jų nuoma nebuvo būtina. Taip pat nėra jokių duomenų ir apie trečiojo asmens suteiktas ieškovei transportavimo paslaugas. Taigi, trečiajam asmeniui sumokėta 1 610 Eur suma priteistina iš atsakovo kaip žalos atlyginimas.

5.       Galiausiai atsakovas, vienasmeniškai 2021 m. kovo 17 d. priimdamas sprendimą parduoti trečiajam asmeniui A. G. laivą-pontoninį D klasės trimariną INT0002 su varikliu už mažesnę nei rinkos kainą, padarė žalą ir šiuo savo sprendimu. Laivas buvo parduotas už 17 500 Eur kainą, nors jo rinkos vertė pagal eksperto atliktus skaičiavimus yra kur kas didesnė – 83 567,36 Eur. Todėl iš atsakovo turėtų būti priteistas skirtumas tarp šio turto rinkos kainos ir kainos, už kurią jis buvo parduotas, t. y. 66 067,36 Eur (83 567,36 Eur – 17 500 Eur). Pardavusi laivą ieškovė nebegalėjo vykdyti savo tiesioginės veiklos, gauti pelno, kuris 2021 metais galėjo siekti apie 8 954,70 Eur. Šią 8 954,70 Eur sumą taip pat prašoma priteisti iš atsakovo kaip žalos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Tempestas“ ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo A. P. 12 992 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 320,20 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė; grąžino ieškovei 133 Eur žyminį mokestį.

7.       Papildomu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimu atsakovui iš ieškovės buvo priteistos 844,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurių paskirstymo klausimo teismas nebuvo išsprendęs. 

8.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas darbo sutartį su savo sutuoktine, nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 3 dalyje numatytų bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų, todėl reikalavimą priteisti 2 876,07 Eur žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nei atsakovo darbo sutartis, nei bendrovės įstatai jam, kaip bendrovės vadovui, nedraudė įdarbinti darbuotojų, reikalingų darbo funkcijoms atlikti. Atsakovas pagrindė darbo sutarties sudarymo būtinumą, nes laivas turi būti nuolat valomas, o tik vieno įgulos nario buvimas laive neužtikrina keleivių saugumo bei tvarkos jame palaikymo. Iš ieškovės pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad laivavedys yra apatiniame denyje priekyje, o keleiviai būna ir laivo gale, ir jo viršutiniame denyje. Tai, kad laive turi būti daugiau nei vienas darbuotojas, patvirtina dar ir tokia aplinkybė, kad laive yra įrengtas baras su gaiviaisiais gėrimais, kurį taip pat turi aptarnauti įgulos narys.   

9.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šiuo atveju buvo įdarbinta atsakovo sutuoktinė, nepašalina jos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Byloje nepateikta duomenų, kad darbuotoja nedirbo už gaunamą darbo užmokestį ar kad šis neatitiko rinkos vidurkio. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad šiuo atveju CK 6.67 straipsnyje numatyta asmenų nesąžiningumo prezumpcija negali būti taikoma, kadangi ši teisės norma taikoma tik reiškiant ieškinį dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, o nagrinėjamu atveju actio Pauliana ieškinys nėra pareikštas.

10.       Kaip nepagrįstą teismas atmetė ir ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 2 100 Eur žalos, siejamos su 2020 m. lapkričio 3 d. prieplaukos panaudos sutartimi, atlyginimą. Atsakovo veiksmai nebuvo neteisėti ar žalingi bendrovei, nekėlė interesų konflikto. Teismo vertinimu, ieškovei buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, kad prieplauka priklauso atsakovui, nes ja viso 2020 metų navigacijos sezono metu naudojosi bendrovės laivas. Atsakovo pateiktų argumentų dėl prieplaukos nuomos termino ir kainos ieškovė nepaneigė jokiais įrodymais. Tai, kad prieplaukos nuomos sutartis dėl suklydimo buvo pavadinta panaudos, o ne nuomos sutartimi, neturi teisinės reikšmės, nes sutarties esmė nustatoma pagal jos turinį, o ne pavadinimą.   

11.       Atmesdamas ieškinio dalį dėl 1 500 Eur žalos, susijusios su elektros energijos tiekimo sutarties nuraukimu, atlyginimo teismas pažymėjo, kad vartotojas negali perleisti savo teisių kitam subjektui, įpareigojant energijos tiekėją pakeisti sutarties šalį. Elektros energijos tiekėjas sudaro individualias sutartis su kiekvienu vartotoju, atsižvelgdamas bei įvertindamas tiek to vartotojo teisinį statusą, tiek įvairius techninius dalykus. Ieškovės nurodyta elektros tiekimo atšaka nuo pagrindinės linijos su visa įvadine dėže ir apskaitos prietaisais yra elektros tiekėjo nuosavybė. Todėl ieškovė negalėjo perleisti jokiam kitam asmeniui tiekimo struktūros. Galimybė perleisti šią jungtį kitam asmeniui ir iš to gauti pajamų byloje nėra įrodyta.

12.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir to, kad sandoriai, sudaryti su R. G., buvo ekonomiškai nenaudingi ar fiktyvūs, todėl reikalavimą priteisti 1 610 Eur žalos atlyginimą taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Iš ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų apie jos įvykdytus sandorius (sąskaitos faktūros) teismas sprendė, kad šie įrodymai patvirtina ir atliktų ūkinių finansinių operacijų tikrumą. Ieškovė jų nėra paneigusi jokiais kitais įrodymais. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, galėjo vienasmeniškai priimti sprendimą dėl gelbėjimosi liemenių poreikio. Ieškovė iš esmės vadovaujasi tik prielaidomis ir nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kodėl liemenės nebuvo reikalingos.  

13.       Spręsdamas dėl būtinumo sudaryti 2021 m. kovo 17 d. sutartį, kuria ieškovei priklausęs pramoginis laivas buvo parduotas trečiajam asmeniui A. G. už 17 500 Eur kainą, teismas iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančių duomenų nustatė, kad ieškovės akcininkė UAB ,,Navė“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniais dėl 17 533,33 Eur ir 12 600 Eur skolos iš bendrovės priteisimo (civilinės bylos Nr. e2-1484-723/2021 ir Nr. e2-1476-341/2021). Šie ieškiniai buvo patenkinti ir akcininkės UAB ,,Navė“ naudai iš ieškovės priteista 30 133 Eur skola. Tokios vertės turto ar gautino per kelerius metus pelno, iš kurio būtų galima įvykdyti teismo sprendimus, ieškovė neturėjo. Todėl teismas pagrįsta pripažino atsakovo poziciją, kad teismo sprendimų priverstinis vykdymas galėjo sukelti bendrovės bankrotą, taigi turto pardavimo sandoris buvo būtinas. Be to, pagal ieškovės įstatus atsakovas turėjo teisę parduoti ginčo laivą ir tokio sprendimo derinti su akcininku nereikėjo.    

14.       Visgi teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo žalos, susijusios su laivo pardavimu už mažesnę nei jo rinkos kainą, atlyginimą yra iš dalies pagrįstas. Teismo vertinimu, sudarydamas 2021 m. kovo 17 d. sandorį atsakovas ieškovei padarė 12 992 Eur žalą. Ieškovė pramoginį laivą, pagaminą 2019 metais, tais pačiais metais, t. y. 2019 m. gegužės 2 d., nusipirko už 30 492 Eur su PVM kainą, o po dviejų metų jį pardavė už 17 500 Eur su PVM, t. y. už mažesnę kainą, nei jo likutinė vertė. Atsakovas, sudarydamas bendrovei nenaudingą sandorį, elgėsi neteisėtai, o toks jo elgesys lėmė žalos atsiradimą.

15.       Siekdamas nustatyti, kokia pramoginio laivo rinkos vertė buvo jo pardavimo dieną, teismas paskyrė turto vertės nustatymo ekspertizę. Teismo ekspertas J. Urbonas pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad ginčo turto vertė 2021 m. kovo 17 d. buvo 83 567,36 Eur. Tačiau teismas šia eksperto išvada nusprendė nesivadovauti, konstatavęs jos ydingumą. Teismo nuomone, eksperto parinkti lyginamieji objektai nėra panašūs į ginčo turtą. Ekspertas, nustatydamas pramoginio laivo rinkos vertę, vadovavosi sandoriais, kurie buvo sudaryti dėl pramoginių laivų-namų. Ekspertizės akte nėra jokių duomenų, kad palyginimui su ginčo laivu buvo parinkti būtent pramoginiai laivai. Be to, nėra jokių duomenų ir apie tai, ar ekspertas iš viso vertino Lietuvos rinką.

16.       Kita vertus, ekspertas neįvertino ginčo laivo komplektacijos, jos įrangos nusidėvėjimo ir techninės būklės. Teismui abejonių dėl eksperto išvados teisingumo sukėlė ir tokia aplinkybė, kad už naują laivą ieškovė jo gamintojui buvo sumokėjusi net 2,5 karto mažesnę kainą, nei nustatė teismo ekspertas už tą patį turtą praėjus 2 metams po laivo pagaminimo ir jo eksploatavimo. 

17.       Vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad atsakovo ieškovei padaryta žala yra lygi skirtumui tarp laivo įsigijimo kainos pagal 2019 m. gegužės 2 d. sutartį ir jo pardavimo trečiajam asmeniui A. G. kainos (30 492 Eur – 17 500 Eur), priteisęs iš atsakovo ieškovei 12 992 Eur žalos atlyginimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18.       Ieškovė UAB ,,Tempestas“ apeliaciniame skunde prašo: Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priteisti ieškovei iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; skirti žodinį bylos nagrinėjimą; apklausti teismo ekspertą; nenustačius eksperto apklausos būtinumo ir pripažinus, kad teismo eksperto išvados nėra pakankamai aiškios ir išsamios, skirti papildomą teismo ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Teismas visiškai nevertino ieškovės įrodinėtų aplinkybių, kad atsakovas, įdarbindamas savo sutuoktinę pasibaigus laivo plaukiojimo sezonui bei išmokėdamas jai atlyginimą, pažeidė CK 2.87 straipsnio 5 ir 6 dalyje įtvirtintas normas. Teismo išvados nepagrįstos jokiais įrodymais, padarytos ignoruojant tokias faktines aplinkybes, kad atsakovas nenurodė ir neįrodė, kokias konkrečiai funkcijas atliko jo sutuoktinė ir ar jos buvo atliekamos, neįrodė jai nustatyto darbo užmokesčio dydžio teisingumo. Teismas nepagrįstai atsisakė atsakovo sutuoktinės, trečiojo asmens A. P., dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu ir eliminavo galimybę ją išklausyti, siekiant išsiaiškinti bylai svarbias faktines aplinkybes.

18.2.                      Nepagrįsta ir teismo išvada, kad nagrinėjamame ginče negali būti taikoma CK 6.67 straipsnyje numatyta atsakovo, kaip bendrovės vadovo, nesąžiningumo prezumpcija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ši teisės norma taikytina ir sprendžiant vadovo civilinės atsakomybės klausimą CK 2.87 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015). Todėl atsakovas privalėjo paneigti CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją.    

18.3.                      Teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino 2020 m. lapkričio 3 d. prieplaukos panaudos sutarties sudarymo aplinkybių. Teismo išvados, kad 2 380 Eur dydžio nuomos mokestis buvo sumokėtas už visus 2020 metus, prieštarauja sutarties nuostatoms, jog prieplauka perduodama naudotis laivybos sezonui, t. y. 6 mėnesiams. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl prieplaukos nuomos termino, kainos ir kitų sąlygų perkėlė ieškovei.   

18.4.                      Teismas netyrė ir nevertino sandorių su R. G. sudarymo aplinkybių, o tik perrašė atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus deklaratyvius ir jokiais įrodymais nepagrįstus teiginius. Byloje nebuvo nustatyta, ar R. G. faktiškai turėjo gelbėjimosi liemenes, kurių specifikacija, kiekis sąskaitose faktūrose nebuvo nurodytas, ar jos faktiška buvo perduotos ir naudojamos laive. Neištirtos ir aplinkybės, susijusios su transportavimo paslaugų teikimu, t. y. kokiomis transporto priemonėmis, kokios konkrečiai paslaugos buvo suteiktos, kaip ir aplinkybė, kad trečiasis asmuo R. G. atsisakė ieškovei šią informaciją suteikti.

18.5.                      Spręsdamas dėl žalos, susijusios su elektros tiekimo sutarties nutraukimu, atlyginimo teismas nepagrįstai nagrinėjo vien galimybes perleisti šią infrastruktūrą tretiesiems asmenims, o ne faktinių aplinkybių ir atsakovo veiksmų 2021 m. kovo – balandžio mėn. visumą. Teismas neįvertino tokios aplinkybės, kad šie veiksmai buvo atlikti siekiant nutraukti ieškovės veiklą, suteikiant atsakovui sąlygas pradėti savarankiškai vykdyti analogišką veiklą.

18.6.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė jokiam kitam asmeniui elektros tiekimo infrastruktūros negalėjo perleisti. Nors elektros energijos tiekimo inžineriniai tinklai bei įrenginiai nepriklausė ieškovei, tačiau nei įstatymuose, nei elektros tiekimo sutartyje nėra draudimo atlygintinai perleisti teises ir pareigas, kylančias iš elektros tiekimo sutarties.    

18.7.                      Nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo nesivadovauti teismo eksperto išvadomis. Teismas nepagrįstai nevertino teismo eksperto paaiškinimų, pateiktų 2022 m. birželio 15 d. teismo posėdyje. Ekspertas paaiškino, kad jo parinkti lyginamieji objektai yra panašūs į vertintą ginčo laivą savo išore, fizinėmis charakteristikomis, paskirtimi. Be to, nors ekspertas buvo iškviestas teismo iniciatyva, tačiau bylą nagrinėjęs teisėjas jokių klausimų ekspertui neuždavė, aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimas, susijusių su lyginamųjų objektų parinkimu, laivo kainos padidėjimu, netyrė ir nesiaiškino. Laivo apžiūra nebuvo būtina, kadangi buvo atliekamas retrospektyvinis vertinimas.

18.8.                      Kiti byloje esantys įrodymai – laivo gaminusios UAB ,,Inter Corpora“ 2021 m. gruodžio 28 d. raštiški paaiškinimai, laivų vertintojo M. K. laivo vertinimo aktas, patvirtina teismo eksperto išvadas. Laivo gamintojas nurodė, kad dėl susiklosčiusios ekonominės ir politinės padėties pasaulyje laivų kainos 2020–2021 metais padidėjo iki 30 proc. Ne tik išaugo laivų paklausa, bet ir ženkliai pabrango jiems gaminti naudojamas aliuminis. Be to, laivas ieškovei buvo parduotas minimalios komplektacijos. Šiuose įrodymuose nurodyti pramoginių ir laivų-namų panašumai bei skirtumai, kitos reikšmingos aplinkybės, kurių teismas nevertino.

18.9.                      Teismas neišsprendė ieškinio dalies dėl 8 954,70 Eur žalos negautų pajamų forma atlyginimo, ieškovui priėmus vienašališką sprendimą nutraukti bendrovės veiklą ir parduoti jos pajamų šaltinį – pramoginį laivą. Šis reikalavimas nėra išnagrinėtas.

18.10.                      Papildomas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neišsprendė ieškovės 700 Eur dydžio išlaidų, patirtų ekspertizei atlikti, atlyginimo klausimo. Be to, net ir ta aplinkybė, kad ieškinys patenkintas tik iš dalies, savaime nereiškia, kad atsakovui turi būti atlyginta dalis jo patirtų teisinės pagalbos išlaidų. Šiuo atveju toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo principų, nes iš esmės susidaro tokia situacija, kad ieškovė lieka skolinga atsakovui.

2.                      Atsakovas A. P. apeliaciniame skunde, prie kurio prisidėjo ir tretieji asmenys A. P., R. G., A. G., prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1.                      Teismas nurodė teisingą laivo vertės nustatymo metodiką, t. y. pagal jo vertę, apskaitytą ieškovės buhalterinėje apskaitoje, tačiau neįvertino tokios aplinkybės, kad ieškovės apskaitoje laivo vertė nurodyta su PVM. Šis mokestis apskaitomas atskirai, nes tai yra grąžintinas mokestis pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo sąlygas. Todėl nustatant nuostolių dydį PVM neturėjo būti įtrauktas į laivo kainą.

19.2.                      Nustatydamas laivo rinkos vertę teismas neįvertino ir tokių pačios ieškovės pateiktų duomenų, kad laivo nusidėvėjimas per metus lygus 11,2486 proc. jo vertės. Todėl nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2021 m. kovo 17 d. jo vertė sumažėjo 5 078,20 Eur. Vadinasi, 2021 m. kovo 17 d. laivas buvo vertas ne daugiau nei 20 121,80 Eur (25 200 Eur – 5 078,20 Eur). Pardavus šį laivą už 17 500 Eur, ieškovė patyrė 2 621,80 Eur dydžio buhalterinius nuostolius.

19.3.                      Vien tai, kad laivas buvo parduotas už kiek mažesnę nei jo likutinė vertė kainą, priešingai nei sprendė teismas, nepatvirtina atsakovo neteisėto veikimo ar žalos bendrovei padarymo. Atsakovas privalėjo vykdyti teismų sprendimus, kuriais iš ieškovės jos akcininkės UAB ,,Navė“ naudai buvo priteista skola, todėl ir buvo priimtas sprendimas parduoti laivą, kito turto ieškovė neturėjo.

19.4.                      Laivas buvo skirtas žmonių grupių pramoginiam plaukiojimui. Dėl COVID-19 pandemijos ieškovės veikla tapo nuostolinga. Laivo pardavimo metu buvusios prielaidos dėl naujų galimų infekcijos bangų sudarė pagrindą spręsti, kad veikla taps nebeįmanoma ir tai žymiai sumažins laivo rinkos kainą. Laivo pardavimą 2 621,8 Eur žemesne kaina už jo likutinę vertę šiuo konkrečiu atveju lėmė atsakovo įsitikinimas, kad tai mažiausias nuostolis, kurį bendrovė gali patirti dėl besitęsiančios pandemijos ir verslo, susijusio su laivo eksploatacija, o tuo pačiu ir paties laivo vertės žymiu sumažėjimu. Todėl atsakovo sprendimas parduoti laivą mažesne kaina nei jo likutinė vertė, negali būti vertinamas kaip ekonomiškai nepagristas ar žalingas ieškovei.

3.                      Ieškovė UAB ,,Tempestas“ atsiliepime į atsakovo A. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

20.1.                      Priešingai nei nurodyta atsakovo apeliaciniame skunde, teismas, nustatydamas laivo rinkos vertę, vadovavosi ne ilgalaikio turto apskaitos kortelės duomenimis, o tiesiog apskaičiavo laivo įsigijimo kainos su PVM bei pardavimo kainos su PVM skirtumą. Tačiau nustatant turo vertę turėjo būti vadovaujamasi ne buhalterinės apskaitos duomenimis, o teismo ekspertizės išvadomis bei jas patvirtinančiais kitais bylos rašytiniais įrodymais.   

20.2.                      Deklaratyvūs ir jokiais įrodymais nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad sprendimas parduoti vienintelį ieškovės turtą buvo pagrįstas ir ekonomiškai naudingas bendrovei. Laivas buvo parduotas iki teismų sprendimų priteisti UAB ,,Navė“ skolą iš ieškovės priėmimo, 2020 metais ieškovė vykdė veiklą, plukdė žmones, jokie ribojimai tuo metu pramoginėms veikloms iš esmės nebuvo taikomi.

20.3.                      Parduodamas laivą kelis kartus pigiau nei jis buvo vertas, net nepasidomėjęs laivo rinkos verte, nesuderinęs šio pagrindinio ieškovės pajamų šaltinio pardavimo su akcininkais, atsakovas neabejotinai pažeidė fiduciarines vadovo pareigas, veikė interesų konflikte su vadovaujama bendrove, o tokiems jo veiksmams taikytina nesąžiningumo prezumpcija, kurios atsakovas nepaneigė.

4.                      Atsakovas A. P. atsiliepime į ieškovės UAB ,,Tempestas“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, netenkinti prašymų skirti žodinį bylos nagrinėjimą, apklausti ekspertą, paskirti papildomą teismo ekspertizę. Nurodo tokius argumentus:

21.1.                      Darbo sutartis su trečiuoju asmeniu A. P. buvo sudaryta, nes atsakovas iki tol buvo vienintelis darbuotojas, kuriam vienam atlikti visas funkcijas laive buvo neįmanoma. Ši darbuotoja faktiškai dirbo bendrovėje, ieškovė nepateikė tai paneigiančių įrodymų.

21.2.                      Su ieškovės akcininkais, kurie nuolat naudojosi laivu, buvo aptarta prieplaukos nuomos sutartis bei jos sąlygos, jiems buvo žinoma, kad prieplauka priklauso atsakovui. Vilniaus mieste tėra kelios prieplaukos, nuomos sutartis buvo sudaryta ne sezonui, o kalendoriniams metams, kadangi tai yra įprastinė tokių sutarčių sudarymo praktika.    

21.3.                      Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tiek gelbėjimosi liemenių nuomos, tiek transportavimo paslaugų suteikimo faktą bei pagrįstumą. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų ieškovė į bylą nėra pateikusi. Atsakovas, kaip laivavedys, privalėjo užtikrinti tinkamos kokybės ir kiekio gelbėjimosi liemenių buvimą laive.

21.4.                      Viešai žinoma aplinkybė, kad energijos tiekimo sutartys sudaromos su konkrečiu vartotoju teisės aktų pagrindu, o ne privačių asmenų tarpusavio sandorių pagrindu. Jokie privatūs susitarimai neįpareigoja energijos tiekėją veikti pagal šiuos susitarimus.  

21.5.                      Teismas tinkamai ir išsamiai įvertino į bylą pateiktą teismo ekspertizės aktą ir motyvuotai atsisakė jį taikyti. Teismo ekspertizę atliko ekspertas, neturintis tam tinkamo išsilavinimo, specialių laivų vertinimo žinių. Atliekant ekspertizę nebuvo vadovaujamasi specialiais teisės aktais, susijusiais su laivų klasifikacija, jų techninėmis savybėmis ir kt. Ekspertas visiškai nevertino Lietuvos rinkos, netinkamai parinko lyginamuosius objektus.   

21.6.                      Tai, kad teismas ekspertui neuždavė klausimų, nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo teisėtumu ir teisingumu. Ekspertizės akto turinys bei eksperto atsakymai į bylos šalių klausimus leido teismui susidaryti išsamią nuomonę apie ekspertizės aktą.    

21.7.                      Teismas pagrįstai nesivadovavo ir M. K. atliktu vertinimu, nes jis neturi teisės teikti tokius vertinimus. Laivo gamintojo 2021 m. gruodžio 28 d. rašte nurodyti ginčui neaktualūs duomenys, kadangi jame nurodytos laivų, kurie gali plukdyti daugiau kaip 20 asmenų, kainos, o ginčo laivu gali būti plukdoma iki 20 asmenų.

21.8.                      Teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei jos patirtų išlaidų ekspertizei atlikti, nes šiuo aktu nebuvo vadovaujamasi priimant skundžiamą teismo sprendimą. Vien tai, kad atsakovas patyrė didesnes nei ieškovė bylinėjimosi išlaidas, nėra pakankamas pagrindas atmesti atsakovo prašymą dėl dalies šių išlaidų kompensavimo.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovės procesinių prašymų

5.                      Ieškovė UAB ,,Tempestas“ apeliaciniame skunde prašo apklausti teismo ekspertą J. Urboną, skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Nenustačius būtinybės apklausti teismo ekspertą, bet nustačius teismo eksperto pateiktos išvados ydingumą, prašo paskirti papildomą teismo ekspertizę. Atsakovas A. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nesutiko nė su vienu iš šių prašymų.

6.                      Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė būtinybę nukrypti nuo bendrosios taisyklės grindė tuo, kad tik išklausius ekspertizės išvadą, kurios ydingumą konstatavo pirmosios instancijos teismas, teikusio eksperto paaiškinimus galės būti tinkamai atskleista bylos esmė ir nustatytos visos šiai bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su ginčo objektu tapusio pontoninio pramoginio laivo rinkos verte.     

7.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo jos prašymui patenkinti. Šalims jau buvo suteikta galimybė užduoti klausimus ekspertui. Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo 2022 m. gegužės 9 d. protokoline nutartimi buvo nutarta kviesti į teismo posėdį ir apklausti teismo ekspertizę atlikusį ekspertą J. Urboną. Teismo posėdyje, vykusiame 2022 m. birželio 15 d., tiek ieškovė, tiek ir atsakovas aktyviai naudojosi teise užduoti klausimus ekspertui, t. y. turėjo galimybę išsiaiškinti visas, jų manymu, ginčui aktualias aplinkybes, susijusias su eksperto parengta išvada. Kokias dar naujas aplinkybes galėtų nurodyti ekspertas, kurių šalys negalėjo išsiaiškinti 2022 m. birželio 15 d. teismo posėdyje, ieškovė nenurodo.

8.                      Kita vertus, nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, kurių pagrindu bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamus faktus, visiškai pakanka įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegijai įsitikinti, ar skundžiamu sprendimu ginčas yra išspręstas teisingai. Bylos dalyviai savo pozicijas dėl priimto teismo sprendimo turėjo galimybę išdėstyti ir yra išsamiai išdėstę apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos. Todėl ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir teismo eksperto apklausos netenkinamas.

9.                      Atmetamas kaip nepagrįstas bei aiškiai pavėluotas (CPK 7 straipsnio 2 dalis) ir ieškovės procesinis prašymas skirti papildomą teismo ekspertizę ginčo objektu tapusio laivo rinkos vertei nustatyti, jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų tokios pačios išvados dėl jos turinio ydingumo, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Papildoma teismo ekspertizė pagal CPK 219 straipsnio 1 dalį gali būti skiriama tuo atveju, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami. Eksperto išvada laikoma tinkamu įrodymu, kai ji paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Pažymėtina, kad CPK 219 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė nuspręsti, ar būtina skirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę.     

10.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti eksperto išvada, nustatęs, kad jo parinktų lyginamųjų objektų techninės charakteristikos labai skiriasi nuo ginčo laivo charakteristikų, t. y. pramoginio pontoninio laivo rinkos vertė nustatyta pagal rinkoje esančių plaukiojančių gyvenamųjų laivų-namų kainą. Teismo ekspertas, apklausiamas 2022 m. birželio 15 d. teismo posėdyje, be kita ko, nurodė, kad rinkoje pramoginių laivų pasiūlos iš viso nėra, todėl ir buvo pasirinkti tokie palyginamieji objektai. Ieškovė, teikdama apeliacinės instancijos teismui prašymą paskirti papildomą teismo ekspertizę, duomenų, paneigiančių įvardintus teiginius, t. y. kad galėjo ir turėjo būti parinkti kiti nei faktiškai buvo parinkti lyginamieji objektai ir kad tokie objektai Lietuvos rinkoje realiai egzistuoja, nepateikė. Atitinkamai spręstina, kad net ir paskyrus papildomą teismo ekspertizę pirmosios instancijos teismo nustatyti eksperto išvados trūkumai, dėl kurių pagrįstumo bus pasisakyta šioje nutartyje vėliau, objektyviai negalėtų būti pašalinti. Be to, paskyrus papildomą teismo ekspertizę nepagrįstai ilgai užsitęstų šios bylos nagrinėjimas, būtų didinamos šalių bylinėjimosi išlaidos.

11.                      Kaip buvo minėta pirmiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalims ne tik buvo suteikta galimybė betarpiškai užduoti klausimus ekspertui, išsiaiškinant visas jiems kilusias abejones dėl jo išvadų, bet ir suteikta teisė teikti prašymus dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo, kuria jos nepasinaudojo. Bet kokio pobūdžio prašymai, juolab susiję su įrodinėjimo pareigos įgyvendinimu, turi derėti su proceso koncentracija ir ekonomiškumu, kitaip tariant, jie turi būti pateikiami laiku, atsižvelgiant į proceso eigą (CPK 7 straipsnis) bei į įstatymų leidėjo valia nustatytus naujų įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme draudimus (CPK 314 straipsnis). Todėl ieškovės prašymas skirti papildomą teismo ekspertizę netenkinamas.

Dėl bendrovės vadovui taikytinos civilinės atsakomybės sąlygų    

12.                      CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Remiantis CK 2.82 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra.

13.                      Vadovas yra vienasmenis juridinio asmens (bendrovės, įmonės) valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų ne tik CK, bet ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 19 straipsnio 6 dalis, 20 straipsnio 2 dalis).

14.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017, 14 punktas).

15.                      Fiduciarinės juridinio asmens organų narių pareigos yra įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (1 dalis); jis turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (2 dalis); jis privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (3 dalis); jis negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (4 dalis); jis privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę (5 dalis).

16.                      ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 50 punktas).

17.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, taip pat yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą; jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 15 punktas; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 49 punktas).

18.                      Nurodytų pareigų netinkamas vykdymas lemia juridinio asmens organo (vadovo) civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį – juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

19.                      Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 14 punktas).

20.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 41 punktas).    

21.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodinėjo tai, kad atsakovas A. P. netinkamai vykdė vadovo pareigas ir pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas lojalumo, asmeninių interesų prieštaravimo įmonės interesams vengimo, turto nenaudojimo asmeniniai savo naudai, kitų valdymo organų narių informavimo pareigas. Ieškovės teigimu, šie neteisėti veiksmai pasireiškė ieškovui sudarius darbo sutartį su savo sutuoktine, išnuomojus bendrovei jam priklausantį turtą, nepagrįstai atsisakius elektros energijos tiekimo sutarties bei pardavus pramoginį laivą už mažesnę nei jo rinkos kainą. Be to, netinkamas verslo spendimas (laivo pardavimas) kartu lėmė bendrovės negautą planuotą pelną. Taigi, ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, sudarant jos įvardytus sandorius, padarytos žalos faktą ir dydį bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį.   

Dėl darbo sutarties su sutuoktine sudarymo

22.                      Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas, 2020 m. rugpjūčio 24 d. sudarydamas su savo sutuoktine A. P. terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ji buvo įdarbinta 3 mėn. terminui kapitono padėjėja už 958,69 Eur per mėn. darbo užmokestį, pažeidė vadovo fiduciarines pareigas bendrovei. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovė dėsto identiškas ieškinyje nurodytoms faktines aplinkybes, t. y. kad darbo sutartis buvo sudaryta jau pasibaigus laivybos sezonui, su asmeniu, kuris neturėjo reikiamos kvalifikacijos, išmokant neprotingai didelį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo bei žalos fakto šioje ginčo dalyje.

23.                      Pagal ieškovės UAB ,,Tempestas“ įstatus (1 t., b. l. 113–114) ji buvo įsteigta jūrų ir pakrančių keleivinio transporto, krovininio vandens transporto paslaugų, vidaus vandenų keleivinio ir (ar) krovininio transporto paslaugoms teikti (5 punktas). Įstatų 12 punkte nurodyta, kad bendrovės organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir vadovas. Nei visuotinio akcininkų susirinkimo, nei vadovo teisės ir pareigos įstatuose nebuvo įtvirtintos, jų 13 punkte nurodant, kad visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo sušaukimo tvarka, kitų bendrovės organų kompetencija, jų rinkimo ir atšaukimo tvarka nesiskiria nuo nurodytųjų ABĮ. Taigi, nagrinėjamu atveju aktualios ABĮ normos, reglamentuojančios bendrovės vadovo teises ir pareigas.

24.                      Ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusioje ABĮ 37 straipsnio 8 dalyje buvo nurodyta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Taigi, atsakovas, priimdamas į darbą naują darbuotoją, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose. Nei įstatuose, nei įstatyme nėra nurodyta, kad naujos pareigybės įsteigimas turėtų būti derinamas su visuotiniu akcininkų susirinkimu ar kad tokio sprendimo vadovas dėl kurių nors priežasčių negalėtų priimti.

25.                      Analogiškų kaip ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste kasacinis teismas yra nurodęs, kad lojalumo pareigos, taip pat veikimo geriausiais bendrovės interesais aiškinimas negali būti nepagrįstai išplečiamas, be konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo sprendžiant, kad vien faktas, jog sutuoktinė dirba įmonėje, kuriai vadovauja jos sutuoktinis, lemia lojalumo pareigos pažeidimą. Taip konkretūs asmenys būtų diskriminuojami dėl savo šeiminės padėties, būtų nukrypta nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo. Lojalumo pareigos pažeidimas gali būti konstatuotas tik nustačius, kad sutuoktinės atliekamos funkcijos neatitinka bendrovės veiklos tikslų, darbo užmokestis (jo priedai) komerciškai nepagrįstas, neatitinka rinkos vidurkio, mokamas be pagrindo skatinant tik vieną konkretų darbuotoją, tai daroma nesilaikant bendrovės įstatų ar kitų dokumentų arba kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 25 punktas).         

26.                      Ieškovei apeliaciniame skunde teigiant, kad pirmosios instancijos neteisingai paskirstė šalims tenkančią įrodinėjimo naštą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Vadinasi, nagrinėjamu atveju būtent ieškovei teko pareiga įrodyti, kad darbo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant lojalumo pareigą, t. y. kad sutuoktinės funkcijos neatitiko bendrovės tikslų, jai buvo mokamas neadekvatus darbo užmokestis ir t. t., o atsakovui – pateikti tai paneigiančius įrodymus.

27.                      Priešingai nei teigia savo procesiniuose dokumentuose ieškovė, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo nei išvadai, kad nauja pareigybė nebuvo laive reikalinga, nei kad trečiasis asmuo A. P. neturėjo reikiamos kompetencijos ir faktiškai darbo sutartyje nurodytų funkcijų nevykdė, nei kad jai buvo mokamas komerciškai nepagrįstas darbo užmokestis.  

28.                      Kaip ne kartą minėta, ieškovė teikė žmonių plukdymo pramoginiu laivu Neries upe, Vilniaus mieste, paslaugas. Ginčo dėl to, kad atsakovas buvo vienintelis ieškovės darbuotojas, kuris ne tik administravo šių paslaugų teikimą, rūpinosi klientų paieška, laivo priežiūra, bet ir buvo laivo kapitonu, jo vairininku, nėra. Atsakovas, nesutikdamas su šia ieškinio reikalavimų dalimi, nurodė, kad sprendimą sudaryti terminuotą darbo sutartį ir nulėmė tai, kad jam vienam fiziškai buvo sunku atlikti tiek vairininko funkcijas, tiek ir prižiūrėti laive tvarką plukdant žmones. Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų pramoginio laivo nuotraukų matyti, kad laivas yra dviejų aukštų (1 t., b. l. 51–53; 2 t., b. l. 29–30), todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, kad vienam darbuotojui administruoti laivą ir aptarnauti keleivius galėjo būti sudėtinga, ir būtent tokios objektyvios aplinkybės lėmė būtinybę sudaryti darbo sutartį.

29.                      Labiau tikėtini ir tokie atsakovo paaiškinimai, kad nauja darbuotoja buvo priimta būtent siekiant palengvinti darbą atsakovui, t. y. priimta darbuotoja rūpinosi keleiviais, tiekė jiems maistą, tvarkė laivą tiek kelionių metu, tiek po jų. Tai, kad darbo sutartyje trečiojo asmens A. P. pareigos įvardintos kaip kapitono padėjėjos, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji privalėjo turėti specialių laivo valdymo, jo vairavimo žinių ar kvalifikacijos. Darbo sutartyje toks reikalavimas jai nebuvo nustatytas, be to, šalių paaiškinimai sudaro pagrindą išvadai, kad ji faktiškai buvo įdarbinta pagalbine darbuotoja. Priešingų įrodymų ieškovė į bylą nėra pateikusi.    

30.                      Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo sutuoktinė buvo įdarbinta sezono pabaigoje, žymiai sumažėjus užsakymų, nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais. Kaip minėta, darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2021 m. balandžio 23 d., duomenų, kad po darbo sutarties nutraukimo naujai paskirtam vadovui atsakovas neperdavė visų bendrovės dokumentų, byloje nėra, šios aplinkybės ieškovė net neįrodinėjo. Vadinasi, ieškovė turėjo visas galimybes pateikti duomenis apie terminuotos darbo sutarties metu, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn., sudarytas su klientais paslaugų sutartis, iš kurių turinio būtų galima spręsti, ar šiuo laiku buvo vykdoma veikla. Tačiau ieškovė tokių įrodymų nėra pateikusi.

31.                      Faktą, kad nuo spalio mėnesio plukdymo paslaugos nebebuvo teikiamos, ieškovė įrodinėjo vieninteliu rašytiniu įrodymu – jos vardu AB SEB banke atidarytos sąskaitos išrašu už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. (1 t., b. l. 68–77). Iš šio išrašo duomenų matyti, kad 2020 m. rugsėjo 7 d., 8 d., 12 d. ieškovė iš fizinių ir vieno juridinio asmens gavo lėšas, kurių pagrindo identifikuoti pagal turimus duomenis negalima. Be to, 2020 m. spalio 9 d. į ieškovės sąskaitą buvo įnešta 1 990 Eur grynųjų pinigų, 2020 m. spalio 26 d. – 1 720 Eur, 2020 m. lapkričio 10 d. – 790 Eur, 2020 m. lapkričio 26 d. – 2 500 Eur. Kokiu pagrindu gautos lėšos buvo įneštos į banko sąskaitą, ieškovė nenurodė. Todėl neatmestina, kad tai galėjo būti ir lėšos, gautos už suteiktas plukdymo pramoginiu laivu paslaugas. Taigi, ieškovės teiginiai, kad trečiasis asmuo buvo įdarbintas sezono pabaigoje, kai plukdymo paslaugos jau nebuvo teikiamos, nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis ir neleidžia padaryti išvados apie darbo sutarties sudarymą siekiant kitų, nei darbo funkcijų atlikimas, tikslų.

32.                      Byloje nėra ir įrodymų, kad sulygtas darbo užmokestis neatitinka toje rinkoje mokamo darbo užmokesčio vidurkio. Duomenų, koks atlyginimas mokamas ar galėtų būti mokamas tokio pobūdžio funkcijas atliekančiam darbuotojui, ieškovė neteikė. Be to, kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodė atsakovas, iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad 2020 m. III ir IV ketvirčiais vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių), atitinkamai, buvo 1 454,80 Eur ir 1 524,20 Eur (https://www.tagidas.lt/savadai/9006/). Akivaizdu, kad trečiajam asmeniui A. P. mokėtas 958,69 Eur per mėnesį darbo užmokestis yra gerokai mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ieškovė neįrodinėjo lėšų tokio dydžio darbo užmokesčiui mokėti nebuvimo bendrovėje fakto. 

33.                      Tokia aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą pripažinti trečiojo asmens A. P. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, pati savaime nesuponuoja kitokios nei padarė teismas išvados dėl ją su ieškove siejusių darbo teisinių santykių. Pateiktame atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo A. P. išsamiai nurodė, kokius darbus ji dirbo laive bei paaiškino, kad dalį jų reikėjo atlikti ir pasibaigus sezonui, paruošiant laivą saugojimui (2 t., b. l. 1–3).

34.                      Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta ir tokius ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad sprendžiant dėl vadovo deliktinės civilinės atsakomybės turi būti taikoma CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija, kurią paneigti pareiga šiuo atveju teko atsakovui. CK 6.67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, ši nesąžiningumo prezumpcija yra aktuali sprendžiant sandorių (ne)galiojimo pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas klausimą, bet neaktuali spendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės vadovui už fiduciarinių pareigų pažeidimą taikymo. Kasacinis teismas savo praktikoje pažymi, kad net ir tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas sandorį pripažinti negaliojančiu kitais nei CK 6.66 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija nėra taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018, 40 punktas).

35.                      Priešingai nei tvirtinama ieškovės apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015 nėra jokių nuorodų į CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos taikymą, kai yra sprendžiamas vadovo civilinės atsakomybės klausimas. Be kita ko, šioje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad nustačius vadovo veiksmų neteisėtumą yra preziumuojama jo kaltė, kita vertus, atkreipiamas dėmesys ir į siekį apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas sąžiningai (lot. bona fide) ir geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija ir yra skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Visiškai akivaizdu, kad šioje kasacinio teismo nutartyje įtvirtina būtent vadovo sąžiningumo, o ne kaip teigia ieškovė – nesąžiningumo prezumpcija.

36.                      Aplinkybė, kad atsakovas įdarbino savo sutuoktinę, nepašalina jos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, kadangi tai yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) garantuojama teisė (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant duomenų, kad atsakovo sutuoktinė realiai nedirbo už gaunamą darbo užmokestį ar kad šis neatitiko rinkos vidurkio, nėra ir pagrindo spręsti dėl CK 2.87 straipsnio 3–4 dalyse įtvirtintos lojalumo bendrovei pareigos pažeidimo.    

37.                      Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą pranešti kitiems juridinio asmens organo nariams apie ketinimą įdarbinti savo sutuoktinę. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad valdymo organų narių pritarimas gali būti neformalus, t. y. net ir nesant akcininkų sprendimo ar oficialaus jiems pranešimo, vien tai, kad jie ilgą laiką nereiškė prieštaravimų, sudaro pagrindą išvadai, kad jie tokiems vadovo sprendimams neprieštaravo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 29 punktas).    

38.                      Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2021 m. balandžio 23 d. buvo ne tik ieškovės vadovu, bet kartu su UAB ,,Navė“ ir 50 proc. ieškovės akcijų savininku (1 t., b. l. 9–10, 12). Duomenų, kad akcininkė UAB ,,Navė“ iki ieškinio pareiškimo būtų reiškusi pretenzijas dėl to, jog atsakovas sudarė darbo sutartį su savo sutuoktine, byloje nėra. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad UAB ,,Navė“ akcininkai nuolat naudojosi ieškovės paslaugomis, vadinasi, antrajai akcininkei buvo arba turėjo būti žinoma apie sudarytą sutartį.

39.                      Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas, įdarbindamas bendrovėje savo sutuoktinę, vadovo fiduciarinių pareigų nepažeidė.

Dėl vadovui priklausančio turto perdavimo atlygintinai laikinai valdyti ir naudotis bendrovei

40.                      Ieškovė vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą sieja ir su 2020 m. lapkričio 3 d. sutartimi (1 t., b. l. 20), kuria atsakovas perdavė ieškovei valdyti ir naudotis plūduriuojančią priemonę (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovė įsipareigojo sumokėti 2 380 Eur nuomos mokestį už 2020 m. laivybos sezoną (sutarties 1.1 papunktis).

41.                      Ieškovė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada dėl lojalumo, sąžiningumo ir bendrovės valdymo organų narių informavimo principų nepažeidimo ir šioje ginčo dalyje grindžia proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymą, netinkamu taikymu. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai taip pat aiškiai stokoja pagrįstumo.     

42.                      Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, ieškovei teko pareiga įrodymais pagrįsti savo teiginius dėl bendrovės interesų pažeidimo tokio sandorio sudarymu, atitinkamai, atsakovui būtų kilusi pareiga pateikti tai paneigiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija aplinkybės, kad plūduriuojanti priemonė (prieplauka), skirta laivui švartuoti, faktiškai buvo naudojama teikiant plukdymo Nerimi pramoginiu laivu paslaugas, tik nurodo, kad ši prieplauka buvo reikalinga tik sezono metu, t. y. nuo balandžio mėn. iki rugsėjo mėn., o ne visus kalendorinius metus. 

43.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, antrajai ieškovės akcininkei UAB ,,Navė“ buvo arba turėjo būti žinoma, kad atsakovas perdavė jam priklausantį turtą atlygintinai naudotis ieškovei, nes ir UAB ,,Navė“ akcininkai naudojosi ieškovės turimu turtu (laivu). Kaip matyti iš atsakovo 2020 m. rugpjūčio 13 d. pranešimo „Dėl UAB „Tempestus“ turto naudojimo“, adresuoto ieškovės akcininkei UAB „Navė“ (2 t., b. l. 28), tarp ieškovės ir jos akcininkės jau buvo kilę nesutarimai dėl akcininkės neatlygintinio naudojimosi ieškovės turtu pačios akcininkės, jos darbuotojų, klientų bei kitų asmenų interesais. Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovas šioje ginčo dalyje būtų pažeidęs valdymo organų narių informavimo pareigą, juolab kad jam pačiam pretenzijų dėl to iki pat darbo santykių su atsakovu nutraukimo bei ieškinio pareiškimo nebuvo pareikšta.

44.                      Nagrinėjamo sandorio nenaudingumą bendrovei ieškovė iš esmės grindė per didele kaina, teigdama, kad sulygtas nuomos mokestis neatitinka rinkos kainų. Siekdama pagrįsti tokius savo teiginius, ieškovė pateikė UAB ,,Klaipėdos pilies uostas“ 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą dėl paslaugų ir patarnavimų įkainių bei tarifų nuo 2020 m. sausio 2 d. (1 t., b. l. 23–26), UAB ,,Klaipėdos pilies uostas“ išrašytas sąskaitas faktūras už suteiktas laivo laikymo prie pontoninės krantinės paslaugas (t. 1, b. l. 27–28). Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad analogiškas prieplaukos nuomos paslaugas UAB ,,Klaipėdos pilies uostas“ teikia kur kas mažesnėmis nei atsakovo ir ieškovės sudarytoje sutartyje kainomis. Kita vertus, šiuo atveju visgi aktuali ne Klaipėdos pilies uosto, kuriame laivybos infrastruktūra yra išplėtota ir tokių paslaugų pasiūla yra didelė, o Vilniaus mieste, Neries upėje, teikiamų paslaugų kaina, atsižvelgiant į ribotą jų pasiūlą. Nėra jokių abejonių, kad Vilniaus mieste nei laivyba, nei krantinių infrastruktūra nėra taip išplėtota, kaip uostamiestyje, todėl ir kainos šiose rinkose objektyviai turi skirtis.

45.                      Duomenų, kad ieškovė jos veiklai vykdyti reikalingą prieplauką Vilniaus mieste galėjo išsinuomoti už mažesnę nei 2020 m. lapkričio 3 d. sutartyje nurodytą kainą ar kad rinkoje buvo kitų pasiūlymų, ieškovė nepateikė. Todėl ir pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas neužtikrino bendrovės turtinio intereso ir nesudarė sandorio palankiausiomis sąlygomis, nėra.

46.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo kontekste aplinkybė, už kokį laikotarpį ieškovė įsipareigojo ir sumokėjo atsakovui 2 380 Eur nuomos mokestį, neturi teisinės reikšmės. Kaip matyti iš sutarties 1.1 papunkčio, šalys susitarė ne dėl kas mėnesį mokėtino nuomos mokesčio, o dėl vienkartinio 2 380 Eur užmokesčio, nurodant, kad šis mokestis sumokamas už 2020 m. laivybos sezoną. Ir nors atsakovo 2020 m. lapkričio 24 d. išrašytoje sąskaitoje faktūroje (1 t., b. l. 21) nurodyta, kad nuomos laikotarpis yra nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. jis apibrėžtas ne laivybos sezonu, kaip nurodyta pačioje sutartyje, bet kalendoriniais metais, mokėtina suma nurodyta tokia pati, kaip ir buvo numatyta sutartyje – 2 380 Eur.

47.                      Pažymėtina, kad ieškovė, nekvestionuodama plūduriuojančio laivo stovėjimo įrenginio (prieplaukos) būtinumo savo veikloje, duomenų apie tai, koks įrenginys buvo naudojamas iki ginčo sutarties sudarymo, nepateikė. Todėl neatmestina ir tokia galimybė, kad po laivo pirkimo–pardavimo 2019 m. gegužės 2 d. sutarties sudarymo iki laikotarpio, nuo kurio skaičiuojamas nuomos mokestis (nuo 2020 m. sausio 1 d.) ieškovė atsakovo turtu naudojosi neatlygintinai. Kitokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra.      

48.                      Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ir ieškinio reikalavimų dalį dėl žalos, susijusios su turto nuomos sutartimi sudarymu, atlyginimo, šią ginčo dalį taip pat išsprendė teisingai.

Dėl gelbėjimosi liemenių nuomos, transportavimo paslaugų suteikimo

49.                      Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo dalyje dėl gelbėjimosi liemenių nuomos ir transportavimo paslaugų sandorių su trečiuoju asmeniu R. G. taip pat nėra pagrindo spręsti nei dėl tokių sandorių fiktyvumo, nei dėl jų ekonominio nenaudingumo ieškovei, nei dėl atsakovo veikimo ne bendrovės interesais. Atitinkamai, ir žala dėl tokių veiksmų ieškovei nepadaryta.     

50.                      Ginčui aktualioje ABĮ 37 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Kaip pirmiau jau minėta, ieškovės įstatuose jokios išimtys, susijusios su vadovo teise sudaryti sandorius, nėra numatytos. Vadinasi, atsakovas, sudarydamas su trečiuoju asmeniu R. G. sandorius, veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus.

51.                      Ieškovei teko pareiga savo teiginius dėl sandorių fiktyvumo ir ekonominio nenaudingumo pagrįsti įrodymais, vien deklaratyvūs ir jokiais objektyviais duomenimis neparemti teiginiai negali būti vertinami kaip savaime pakankamas pagrindas atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

52.                      Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad trečiasis asmuo R. G. 2020 m. lapkričio 24 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 33), kurioje nurodytas ūkinės operacijos turinys – gelbėjimosi liemenių nuoma už 2020 metus, suma – 600 Eur. Keliomis dienomis anksčiau – 2020 m. lapkričio 19 d. – trečiasis asmuo išrašė PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 34) už transportavimo paslaugas, suteiktas 2020 metais, kurių vertė – 1 010 Eur. Ieškovės vertinimu, nepateikus nuomos sutarties ir sutarties dėl transportavimo paslaugų suteikimo, neįmanoma identifikuoti perduotų liemenių skaičiaus, modelių ar suteiktų transportavimo paslaugų pobūdžio. Tačiau vien ieškovės turto (pramoginio laivo) bei juo vykdytos veiklos specifiškumas neleidžia pagrįstai suabejoti tokių paslaugų faktiniu suteikimu.   

53.                      Tvirtindama, kad bendrovė turėjo nuosavas gelbėjimosi liemenes, todėl ir poreikio jas nuomotis nebuvo, tokius teiginius galinčių patvirtinti įrodymų ieškovė į bylą nepateikė. Byloje nebuvo įrodinėjama tokia aplinkybė, kad atsakovas netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo jos dokumentų. Taip pat nėra nustatyta, kad atsakovas po darbo santykių bendrovėje pasibaigimo būtų ieškovei neperdavęs dokumentų. Taigi, visos galimybės pateikti gelbėjimosi liemenių pirkimo–pardavimo sutartis ar kitus jų buvimo bendrovėje faktą patvirtinančius įrodymus egzistavo. Nesant jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė faktiškai turėjo reikiamą kiekį gelbėjimosi liemenių, kurios vykdant žmonių plukdymo pramoginiu laivu paslaugas neabejotinai yra būtinos, nėra ir pagrindo spręsti, kad toks sandoris nebuvo būtinas ar kad jį sudarydamas atsakovas siekė asmeninės naudos.

54.                      Sprendžiant dėl transportavimo paslaugų faktinio suteikimo, visų pirma pažymėtina, kad ir pati ieškovė pripažįsta, jog laivybos sezono pabaigoje laivas yra iškeliamas iš vandens ir transportuojamas į saugojimo aikštelę saugoti iki kito sezono, o tai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad transportavimo paslaugos yra susijusios su tiesiogine bendrovės veikla. Duomenų, kad tokias paslaugas teikė (galėjo suteikti) kiti, nei trečiasis asmuo R. G., fiziniai ar juridiniai asmenys nagrinėjamoje byloje nėra.

55.                      Iš byloje esančių įrodymų visumos nustatyta, kad trečiasis asmuo R. G. turėjo atitinkamų resursų ginčo paslaugoms suteikti ir jas suteikė. Trečiasis asmuo R. G. pateikė nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymas (2 t., b. l. 9–11), iš kurių matyti, kad jo vykdoma veikla, be kita ko, yra susijusi su vandens bei sausumos transporto paslaugų teikimu. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis turėjo atliekamų gelbėjimosi liemenių, kurias jis sutiko perduoti ir atgabenti ieškovei. Nesant duomenų, kad ieškovė savo veikloje būtų naudojusi kitas nei sąskaitoje įvardytas liemenes (žr. šios nutarties 71 punktą), nėra ir pagrindo išvadai, kad šis sandoris buvo fiktyvus. Trečiasis asmuo taip pat pateikė į bylą duomenis apie jo valdomas transporto priemones (2 t., b. l. 72–74), todėl atmestini kai nepagrįsti ir tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad trečiasis asmuo neturėjo pakankamai resursų transportavimo paslaugoms suteikti.

56.                      Nors ieškovė tvirtina, kad ginčo sandoriai buvo ekonomiškai jai nenaudingi, jokių jų nenaudingumo faktą patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė. Kitaip tariant, ieškovė nepateikė duomenų, kad atitinkamos paslaugos objektyviai turėjo ir galėjo būti suteiktos už mažesnį nei sumokėjo atsakovas atlyginimą. Tokiu atveju vien deklaratyvūs ieškovės pasvarstymai nesudaro pagrindo atsakovo susitarimus su trečiuoju asmeniu R. G. vertinti kaip ekonomiškai nenaudingus.

57.                      Nėra pagrįsti ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl nepakankamo šios teismo sprendimo dalies motyvavimo. Pirmosios instancijos teismas nors ir lakoniškai, tačiau nurodė šiai ginčo daliai aktualias aplinkybes, įvardijo argumentus, kodėl ieškovės dėstomos faktinės aplinkybės laikytinos neįrodytomis. Skundžiamas teismo sprendimas iš esmės atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus.    

Dėl sprendimo nutraukti veiklą ir su juo susijusių vadovo veiksmų vertinimo

58.                      Ieškovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo sprendimai parduoti laivą, nutraukti elektros tiekimo sutartį buvo priimti teisėtai, siekiant atsiskaityti su kreditoriais ir išvengti nemokumo bylos iškėlimo. Be to, apeliacinis skundas grindžiamas dar ir tokiais argumentais, kad ieškovės reikalavimo dalis dėl žalos, patirtos negauto pelno forma, atlyginimo iš viso nebuvo išspręsta. Teisėjų kolegija ir tokius ieškovės apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

59.                      Kaip matyti iš atsakovo procesinės pozicijos, atsikirtimus į šiuos ieškovės reikalavimus jis grindė bendrovės veiklos nuostolingumu dėl prasidėjusios pandemijos ir akcininkės UAB ,,Navė“ naudai priimtais teismų sprendimais dėl skolos priteisimo, jų vykdymo privalomumu. Tvirtina, kad būtent dėl šios priežasties priėmė sprendimą parduoti vienintelį pajamų šaltinį – pramoginį laivą ir nutraukti veiklą, o tai, atitinkamai, lėmė sprendimą nutraukti elektros tiekimo sutartį.

60.                      Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovui įstatymuose įtvirtintų ar fiduciarinių pareigų arba kompetencijos pažeidimo, sudarant sandorį, ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturėtų vertinti sandorio naudingumo požiūriu. Pagal kasacinio teismo praktiką bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas). Nustačius, kad bendrovės vadovo sprendimas yra akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės rizikos aspektu, bendrovės vadovo sprendimui netaikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, todėl už šį sprendimą bendrovės vadovui gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018, 19 punktą; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022, 31–32 punktai).    

61.                      Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti teisėto verslo sprendimo dėl veiklos nutraukimo, pramoginio laivo pardavimo bei su jo eksploatavimu susijusios sutarties nutraukimo priėmimą, šis verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant rūpestingumo ir lojalumo bendrovei pareigų.

62.                      Nustatyta, kad ieškovės akcijos lygiomis dalimis priklauso dviem akcininkams – atsakovui A. P. ir UAB ,,Navė“. Iš LITEKO duomenų matyti, kad akcininkė UAB ,,Navė“ 2020 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus dėl 17 533,33 Eur skolos jai iš ieškovės priteisimo (civilinė byla Nr. e2-1484-723/2021), o 2021 m. sausio 8 d. kreipėsi į teismą su dar vienu ieškiniu dėl 12 600 Eur skolos priteisimo (civilinė byla Nr. e2-1476-341/2021). Pirmame ieškinyje prašomos priteisti 17 533,33 Eur sumos pagrindu įvardinta ieškovės nesumokėta 8 292 Eur ginčo laivo kaina ir 7 925,30 Eur laivo įrengimo išlaidos, o antrajame ieškiniu prašomos priteisti 12 600 Eur skolos pagrindu nurodyta šalių sudaryta paskolos sutartis. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimu 2020 m. rugsėjo 22 d. ieškinys buvo patenkintas visiškai, akcininkei UAB ,,Navė“ iš ieškovės UAB ,,Tempestas“ priteista 17 573,33 Eur skola, palūkanos ir 1 594 Eur bylinėjimosi išlaidos. Kita civilinė byla Nr. e2-1476-341/2021 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo nutraukta patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, kuria UAB ,,Tempestas“ pripažino savo 12 600 Eur skolą.    

63.                      Vadinasi, ieškovė iš tiesų turėjo debitorinių įsipareigojimų savo akcininkei. Be to, iš ieškovės pelno (nuostolių) ataskaitos už 2020 metus (1 t., b. l. 119) matyti, kad bendrovė patyrė 7 762 Eur nuostolius, o kito vertingo turto, išskyrus pramoginį laivą, ieškovė šios bylos duomenimis neturėjo. Todėl 2021 m. kovo 12 d. atsakovo priimtas sprendimas (1 t., b. l. 57) parduoti laivą, internetinį tinklapį ir kitą bendrovės turtą, motyvuojant šį sprendimą nuolat pratęsiamu karantinu, dėl ko nebeįmanoma vykdyti veiklos, apyvartinių lėšų laivo išlaikymui bei kitiems būtiniesiems atsiskaitymams nebuvimu, akcininkės UAB „Navė“ reikalavimu grąžinti bendrovės veiklai skirtą piniginį įnašą bei siekiu išvengti bendrovės nemokumo, laikytinas ne tik protingu, bet ir būtinu susiklosčiusioje situacijoje. Duomenų apie tai, kad ieškovei būtų inicijuota nemokumo byla, nėra. Vadinasi, vadovo sprendime įvardinti tikslai buvo pasiekti.   

64.                      Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovė, atsakovo atliktų veiksmų visuma, 2021 m. kovo 17 d. sudarius vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį (1 t., b. l. 38), 2021 m. kovo 12 d. priėmus sprendimą nutraukti ieškovės veiklą (1 t., b. l. 54), 2021 m. balandžio 7 d. pateikus prašymą UAB ,,Vilniaus apšvietimas“ (1 t., b. l. 30) nutraukti elektros tiekimo sutartį, negali būti vertinama kaip fiduciarinių pareigų pažeidimas.

65.                      Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus ir tokius ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad sutartis su UAB ,,Vilniaus apšvietimas“ buvo nutraukta išimtinai dėl atsakovo savanaudiškų ketinimų sužlugdyti ieškovės vykdomą veiklą bei pradėti analogišką verslą. Kaip minėta, būtent antrosios ieškovės akcininkės veiksmai, siekiant per teismą skolos susigrąžinimo ir atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nors nei paskolos grąžinimo, nei kainos sumokėjimo terminai sutartyse nebuvo nustatyti, priežastiniu ryšiu susiję su atsakovo sprendimais parduoti turtą ir nutraukti veiklą.    

66.                      Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovė atsakovo veiksmų neteisėtumą siejo su jo sprendimu nutraukti su UAB ,,Vilniaus apšvietimas“ 2019 m. rugpjūčio 28 d. sudarytą elektros tinklo krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto įrengimo ir paslaugų suteikimo sutartį, tačiau žalos faktą ir jos dydį ji siejo ne su šios sutarties sudarymo kaštais. Ieškovės teigimu, žala jai buvo padaryta atsakovui atsisakius nuo UAB ,,Staroil“ pateikto pasiūlymo leisti už 1 500 Eur atlyginimą prisijungti prie elektros įvado, o šios bendrovės 2020 m. birželio 3 d. prašyme nurodytą 1 500 Eur sumą ieškovė laiko jai padaryta žala.

67.                      Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ir šis reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas, papildomai atkreipia dėmesį dar ir į tokią aplinkybę, kad UAB ,,Staroil“ pasiūlymas pateiktas prieš daugiau nei 9 mėnesius iki sutarties nutraukimo. Pati ieškovė tvirtina, kad laivybos sezonas prasideda balandžio mėnesį bei neneigia, kad 2020 metais ieškovė teikė asmenų plukdymo pramoginiu laivu paslaugas. Vadinasi, ir pačiai ieškovei ši infrastruktūra aptariamo pašymo pateikimo metu buvo reikalinga. Įrodymų, kad vėliau, t. y. po laivo pardavimo ir veiklos nutraukimo, UAB ,,Staroil“ būtų siekusi naudotis infrastruktūra ir būtų sutikusi mokėti 1 500 Eur atlyginimą, į bylą nėra pateikta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė nei atsakovo veiksmų neteisėtumo, nei žalos fakto ir jos dydžio.

68.                      Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą jos reikalavimą priteisti 8 954,70 Eur žalos negauto pelno už 2021 metus forma atlyginimą, tokio savo sprendimo motyvų nenurodė. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismo klaida, sprendime atskirai nepasisakant dėl šio reikalavimo atmetimo, pati savaime nelemia skundžiamo teismo sprendimo (jo dalies) panaikinimo.  

69.                      Kaip minėta, ieškovė šią savo ieškinio reikalavimo dalį grindė sprendimo nutraukti bendrovės veiklą ydingumu. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl būtinumo parduoti ginčo laivą, ištyrė bei įvertino taip pat ir ginčo daliai dėl negauto pelno aktualias faktines aplinkybes – tokio atsakovo priimto sprendimo motyvus, byloje esančių duomenų kontekste padaręs teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad šis sprendimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių ir buvo bendrovei naudingas. Teismui nustačius, kad sprendimas parduoti laivą buvo pagrįstas ir teisėtas verslo sprendimas, kuris leido išvengti bendrovės nemokumo, taigi šioje ginčo dalyje nėra atsakovo veiksmų neteisėtumo, pagrįstai nebuvo patenkintas ir reikalavimas dėl žalos, patirtos negavus pelno iš veiklos, naudojant parduotą laivą, atlyginimo. Kitaip tariant, nors aiškiai to neidentifikavo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laivo pardavimo sandorio sudarymo aplinkybių, tuo pačiu ištyrė bei įvertino ir ieškinio dalies dėl 8 954,70 Eur žalos atlyginimo pagrįstumą.  

70.                      Kadangi iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis), aptartas teismo sprendimo motyvavimo trūkumas nesuponuoja sprendimo ar jo dalies panaikinimo poreikio. Konstatuotina, kad ieškovės reikalavimų dėl 1 500 Eur žalos, susijusios su elektros tiekimo sutarties nutraukimu, ir 8 954,70 Eur žalos negauto pelno forma atlyginimo netenkinęs pirmosios instancijos teismas šią ginčo dalį taip pat išsprendė teisingai.    

Dėl turto pardavimo

71.                      Nors atsakovo sprendimas parduoti pramoginį laivą buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, taigi pats savaime laikytinas pagrįstu ir teisėtu verslo sprendimu, visgi turto kainos nustatymo aspektu atsakovas, kaip bendrovės vadovas, nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas ir protingas, nes nesiėmė visų galimų priemonių, kad šis turtas būtų parduotas už didžiausią, t. y. labiausiai jo vertę atitinkančią kainą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tačiau abi šalys apeliaciniuose skunduose kelia dar ir žalos, patirtos laivą pardavus už mažesnę nei jo rinkos vertė kainą, dydžio netinkamo nustatymo klausimą.  

72.                      Ieškovės įsitikinimu, teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis teismo eksperto J. Urbono turto vertinimo išvada, o atsakovas, kuris sutinka su teismo pasirinktu žalos apskaičiavimo metodu, tvirtina, kad iš turto įsigijimo kainos turėjo būti išskaičiuotas PVM bei įvertintas kasmetinis turto nusidėvėjimo procentas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir ieškovės, ir atsakovo argumentacija šioje ginčo dalyje stokoja pagrįstumo.

73.                      Įvertinti visus bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu diskrecijos teisę turi būtent teismas, tą jis daro vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas dėl to yra pasisakęs, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam, kad ši funkcija būtų tinkamai įvykdyta, turi būti išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti šalių pateikti argumentai, o dėl jų padarytos išvados turi būti motyvuotos. Tais atvejais, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios, tikslinga skirti ekspertizę. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu teismui iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 39 punktas).

74.                      Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

75.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti teismo eksperto J. Urbono 2022 m. kovo 17 d. pramoginio laivo vertės tyrimo ekspertizės aktu (2 t., b. l. 113–134), nes konstatavo ekspertinio tyrimo ydingumą, keliantį pagrįstų abejonių ir šio eksperto pateiktos išvados, kad pontoninio D klasės trimarino (laivo) rinkos vertė 2021 m. kovo 17 d. buvo 83 567,36 Eur, teisingumu. Iš teismo ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad turto kainai nustatyti ekspertas pasirinko lyginamąjį metodą. Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – Metodika) 57 punkte nurodyta, kad lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Taikant lyginamąjį metodą surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius 36 mėnesius įvykusius analogiško arba panašaus turto sandorius, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius (58.1 papunktis).      

76.                      Šiuo konkrečiu atveju ekspertas parinko tris lyginamuosius objektus – du 2022 metų ir vieną 2021 metų statybos plaukiojančius laivus-namus (2 t., b. l. 129–130). Ekspertas nurodė, kad lyginamieji objektai ir ginčo pontoninis D klasės trimarinas yra analogiški arba panašūs turto vienetai pagal savo paskirtį ir konstrukciją, jų gamybos metai bei fiziniai ir kokybiniai parametrai taip pat yra panašūs, kartu šiame akte teigdamas, kad skiriasi jų statybos metai, plotis ir variklio galingumas. Kitaip tariant, tuos pačius parametrus ekspertas įvardijo ir kaip lyginamų objektų panašumą, ir kaip jų skirtumą. Darytina išvada, kad tiriamojoje ekspertizės akto dalyje nurodyti vienas kitam prieštaraujantys duomenys, kurių pagrindu buvo nustatyta ginčo laivo rinkos vertė.

77.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad eksperto palyginimui parinkti objektai net vizualiai žymiai skiriasi nuo ginčo laivo, juolab kad ginčo laivo paskirtis – teikti pramoginio plukdymo vandens telkiniais paslaugas, jis yra pritaikytas nedidelių, iki 20 asmenų grupių plukdymui, o palyginamieji sandoriai buvo atlikti su poilsiui skirtais laivais-namais, kurie skirti trumpalaikiam ar ilgalaikiam gyvenimui juose. Vadinasi, ne tik jų plotis ir galingumas yra visai kitoks, nei ginčo laivo, bet skiriasi ir jų konstrukcijos bei įrengimas. Ekspertas pataisų koeficiento įrengimo ir paskirties dalyse netaikė, todėl šie lyginamųjų objektų neatitikimai liko nepašalinti. Todėl dar ir dėl šios priežasties teismo eksperto nustatyta ginčo objektu tapusio laivo vertė negali būti vertinama kaip jo rinkos kaina.

78.                      Nėra pagrindo sutikti ir su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad kiti byloje esantys įrodymai leidžia įsitikinti teismo eksperto J. Urbono išvados teisingumu. Ieškovės užsakymu atliktoje inžinieriaus M. K. 2021 m. liepos 22 d. laivo vertinimo ataskaitoje (1 t., b. l. 39–43) teigiama, kad šio vertinimo metu yra nustatyta tik preliminari laivo vertė, kuri galėtų būti nuo 80 000 Eur iki 88 000 Eur; siekiant atlikti tikslų įvertinimą, turėtų būti apžiūrėtas laivas, įvertinta jo būklė, nes laivo vertinimas atliktas tik kaip surinktos informacijos apibendrinimas, kuriuo vadovaujantis negali būti nustatyta tiksli laivo vertė; šiuo vertinimu negalima remtis ir kaip šaltiniu teisiniams ar kitokiems ginčams spręsti.

79.                      Taigi, pats specialistas savo ataskaitoje deklaravo jo nustatytos laivo vertės orientacinį pobūdį bei galimus skirtumus nuo tikrosios situacijos rinkoje. Spręsdama dėl šios ataskaitos įrodomosios reikšmės, jos galėjimo ar negalėjimo patvirtinti teismo eksperto išvados dėl ginčo laivo vertės teisingumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad šioje ataskaitoje yra įvardyti tokie patys, kaip ir teismo ekspertizės akte, lyginamieji objektai – plaukiojantys laivai-namai, kurie šiam specialistui nebuvo pakankami rinkos vertei nustatyti. Todėl ši ataskaita, priešingai nei teigia ieškovė, negali būti vertinama kaip teismo eksperto išvados teisingumą pagrindžiantis įrodymas.  

80.                      Kitas ieškovės nurodytas įrodymas – ginčo laivo statytojos UAB ,,Inter corpora“ 2021 m. gruodžio 28 d. raštas (2 t., b. l. 49), kuriame daromos prielaidos, kad į ginčo laivą po jo pastatymo ir pardavimo galėjo būti sumontuota brangi vaizdo ir garso technika, gelbėjimo įranga ir pan. Teisėjų kolegija turi pagrindą abejoti ir šio dokumento įrodomąja reikšme. Pirma, pastatytą laivą ieškovės akcininkė UAB ,,Navė“ pagal 2019 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš jo statytojos UAB ,,Inter corpora“ įsigijo už 21 780 Eur kainą (2 t. b. l. 22), o ieškovei pagal tą pačią dieną sudarytą sutartį (2 t., b. l. 25) pardavė už 30 492 Eur kainą. Vadinasi, net ir tuo atveju, jeigu UAB ,,Navė“ po laivo pastatymo atliko (ketino atlikti) papildomas investicijas, jos buvo įvertintos akcininkei perleidžiant šį laivą ieškovei už didesnę kainą.

81.                      Antra, jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kad UAB ,,Navė“ ar pati ieškovė faktiškai atliko tokias reikšmingas investicijas į laivą, kurios jo rinkos vertę galėjo padidinti beveik 3 kartus, lyginant su įsigijimo kaina, ieškovė į bylą nepateikė. 

82.                      Trečia, kaip matyti iš LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovas turėjo teisminį ginčą su laivo statytoja UAB ,,Inter corpora“ dėl 22 000 Eur, sumokėtų už laivą, ir 5 000 Eur netesybų jam priteisimo, neperdavus jam nuosavybėn užsakyto pastatyti objekto. Atsakovas A. P. tame ginče siekė įrodyti, kad laivas turėjo būti pagamintas jam, už jo asmenines pinigines lėšas, tačiau galiausiai buvo perduotas UAB „Tempestas“ nuosavybėn, o tos bylos nagrinėjime dalyvavusi UAB „Navė“ tvirtino, kad sutartis su laivo statytoja buvo sudaryta A. P. ir UAB „Navė“ turint tikslą bendromis lėšomis nupirkti (pagaminti) trimariną ir vykdyti juo veiklą, įsteigiant tam atskirą įmonę – UAB „Tempestas“. Nors Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-729-971/2021 priimtu ir aukštesnės instancijos teismo paliktu nepakeistu sprendimu A. P. reikalavimai laivo statytojai buvo atmesti, labai tikėtina, kad UAB ,,Inter corpora“ 2021 m. gruodžio 28 d. rašto turinį iš dalies galėjo lemti dar ir tokia aplinkybė, kaip bylos prieš ją inicijavimas.

83.                      Taigi, bet kokie minėtame rašte nurodyti teiginiai apie laivo pagerinimus po jo perdavimo užsakovams turėjo būti pagrįsti konkrečiais duomenimis apie atliktus darbus ir (ar) įsigytą papildomą įrangą, o tokių įrodymų nagrinėjamoje byloje nėra. Nesant byloje ir jokių patikimų ekspertinių išvadų dėl ginčo turto vertės jo perleidimo tretiesiems asmenims momentu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl žalos dydžio sprendė kitų rašytinių bylos įrodymų pagrindu, be kita ko, liudijančių jo įsigijimo ieškovės nuosavybėn kainą, trumpą eksploatavimo laikotarpį.

84.                      Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016).

85.                      Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ši įstatymo nuostata reiškia, jog tuo atveju, kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 93 punktas).   

86.                      Viena vertus, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi tokia situacija, kuomet ginčo objektu yra tapęs itin specifinis turtas, kurio pasiūla ir paklausa, pagal bylos duomenis, Lietuvos rinkoje yra labai maža arba jos iš viso nėra. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad tiek specialistas, tiek teismo ekspertas, rengdami turto vertinimo ataskaitas, vadovavosi užsienio rinkoje pardavinėjamų pontoninių laivų-namų pardavimo sandoriais. Nė viena iš bylos šalių duomenų apie panašių ar analogiškų sandorių buvimą vietinėje rinkoje ir jų sudarymo aplinkybes nėra pateikusios.

87.                      Kita vertus, negalima nesutikti ir su ieškove bei specialistais, teikusiais išvadas, kad bendrojo kainų lygio kilimas, aliuminio, iš kurio gaminamas laivo korpusas, tiekimo grandinių sutrikimai dėl ginčo sandorio metu buvusios COVID-19 pandemijos galėjo turėti įtakos ginčo turto rinkos vertei. Kitaip tariant, labiau tikėtina, kad rinkos kainos dėl šių aplinkybių galėjo šiek tiek ir padidėti. Visgi tikslių duomenų apie išaugusius laivų statybos kaštus, kartu lemiančius ir jų rinkos vertės didėjimą, byloje nėra bei nėra objektyvių kriterijų, leidžiančių įvertinti jų įtaką ginčo turto rinkos vertei, todėl pirmosios instancijos teismo parinktas žalos apskaičiavimo modelis, iš turto ieškovei pardavimo kainos – 30 492 Eur – atimant kainą, už kurią šį turtą atsakovas 2021 m. kovo 17 d. pardavė A. G. – 17 500 Eur, yra teisingas ir atitinkantis teisingo nuostolių atlyginimo principą.   

88.                      Labiau tikėtinas laivo vertės padidėjimas neleidžia sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, turėjo atsižvelgti į laivo vertės dėl jo nusidėvėjimo kiekvienais metais mažėjimą 11,2486 proc. ir šia dalimi mažinti atlygintinos žalos dydį. Atsakovo teiginys, kad į laivo įsigijimo kainą yra įskaičiuotas ir PVM, kurį ieškovė galbūt yra susigrąžinusi, taip pat neįrodytas ir neaktualus, juolab kad laivo įsigijimo momentu būtent atsakovas vadovavo bendrovei, taigi ir klausimas dėl PVM susigrąžinimo buvo jo diskrecija. 

89.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje ginčo dalyje teisingai nustatė atlygintinos žalos dydį, o aptarti ir kiti apeliacinių skundų argumentai kitokios išvados nesuponuoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo    

90.                      Ieškovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Jos įsitikinimu, teismas nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, neišsprendė jos turėtų teismo ekspertizės išlaidų atlyginimo klausimo.

91.                      Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Išlaidų advokato ar advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimas yra išsprendžiamas pagal tą patį principą – jos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas (CPK 98 straipsnis).

92.                      Kitaip tariant, CPK 93 ir 98 straipsniuose yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal tos bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas).

93.                      Atkreiptinas dėmesys ir į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021, 17 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16, 17 punktai; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

94.                      Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė visiškai teisingą išvadą, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies. Vadinasi, vadovaujantis pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu bei jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, ieškovei gali būti atlygintina bylinėjimosi išlaidų dalis proporcinga jos patenkinto reikalavimo daliai, kuri šiuo atveju yra 15,55 proc. Nors ieškovė tvirtina, kad jai turėjo būti atlygintina didesnė šių išlaidų dalis, kadangi atsakovui papildomu teismo sprendimu buvo priteista didesnė, nei yra priteista ieškovei, bylinėjimosi išlaidų kompensacija, tokie apeliacinio skundo argumentai patys savaime neteikia pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės.  

95.                      Kaip minėta, 85 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų buvo atmesti, o tai patvirtina, kad ji dėl tokių reikalavimų į teismą kreipėsi nepagrįstai. Nėra duomenų, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl savo teisių ir jų gynimo galimybių bei perspektyvų atsakovo netinkamu veikimu. Todėl atsakovas nėra atsakingas dėl atitinkamos dalies ieškovės bylinėjimosi išlaidų susidarymo.

96.                      Faktas, kad atsakovo pasirinkto advokato teikiamos teisinės pagalbos įkainiai buvo didesni nei ieškovės, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Šalis yra laisva pasirinkti asmenį, kuris jai atstovautų teisme ir teiktų teisines paslaugas, o teismas privalo kontroliuoti tik tai, kad pasirinkto atstovo suteiktos teisinės pagalbos užmokesčio dydis neviršytų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos) maksimalių dydžių.

97.                      Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, kad teismas, neišspręsdamas jos patirtų 700 Eur išlaidų ekspertizei atlikti (2 t., b. l. 105) paskirstymo šalims klausimo, netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalį. Kadangi pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir sumos, išmokėtos ekspertams, jų paskirstymo klausimas turi būti išsprendžiamas vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta taisykle. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, ieškovė turi teisę į 15,55 proc. ekspertizės išlaidų kompensaciją, t. y. į 108,85 Eur (700 Eur x 15,55 proc.).   

98.                      Papildomu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimu buvo sprendžiamas atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, o jame pagrįstai nenustatytas poreikis nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims taisyklės, taigi šis papildomas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo dalis, kuria buvo išspręstas ieškovės bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimas, tik patikslintina, ištaisant pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą bei nurodant, kad ieškovei iš atsakovės priteisiama ne 320,20 Eur, o 108,85 Eur didesnė bylinėjimosi išlaidų suma, t. y. 429,05 Eur, ir šį teismo sprendimą paliekant iš esmės nepakeistą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme     

99.                      Šalys pateikė įrodymus apie jų apeliacinės instancijos teisme, rengiant procesinius dokumentus, patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimą prašė priteisti iš antrosios šalies. Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, teisėjų kolegija pripažįsta poreikį įskaityti bylinėjimosi išlaidas ir jų nė vienai šaliai nepriteisia.  

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

        Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, nurodant, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Tempestas“ (juridinio asmens kodas 304837845) iš atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiamos 429,05 Eur (keturių šimtų dvidešimt devynių eurų ir 5 centų) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

        Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Marius Bajoras

Dalia Kačinskienė

                                                Žilvinas Terebeiza